VIETOVĖS

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/vietove.php?ViId=15262&back=home

VIETOS VARDAS: Bartninkai

ŠALTINIS:
VĮ Registrų centras | LR Administracinių vienetų ir gyvenamųjų vietovių registro išrašas (2004-10-15)

AUKŠTESNIS LYGMUO:
Raudonė sen.
Raudonė ist. vls.

VARIANTAI:
Bortininkų vs. (1923) LAV 219

SUSIJĘ OBJEKTŲ FIKSACIJOS:
BsTB 4 73-16 Pasaka AT 751B* – Apė „senelį“ ir vieną varguolį
Buvo du kaimynai ūkininkai: vienas turtingas ir godus, o kitas – labai neturtingas. Kiek jis bedirbo, niekas jam nesisekė. Kartą nebeturėjo jis ugnies, tad nuėjo pas kaimyną. Ir sutiko ant tako senuką stovintį ir žarijas žarstantį. Išgirdęs, kad reikia ugnies, senukas pasiūlė jam į skvernus žarijų pridėti. Parsinešė jis tas žarijas namo ir tada pamatė, kad tai ne žarijos, o auksiniai pinigai. Nusiuntė pas turtingąjį kaimyną mergaitę indo pasiskolinti. Besemdamas pinigus, už lanko užkišo vieną monetą. Turtuolis rado tą monetą ir, kai sužinojo, iš kur pas vargšą kaimyną tiek pinigų atsirado, pats panoro jų gauti. Užgesinęs namuose ugnį, išėjo ir jis ugnies skolintis. Sutiko ant tako senelį, žarstantį ugnį, ir paprašė paskolinti jam. Senukas nedavė jam ugnies, sakydamas, kad jis ir taip jos turintis. Ir tada pamatė godusis kaimynas, kad jo namai dega. Sudegė visas jo turtas, jis liko neturtingas, o anas neturtėlis tapo turtingas.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 90-24 Pasaka AT 840 – Apė tris ūkinyko sūnus ir aniuolą
Turėjo tėvas tris sūnus. Kai pats paseno, liepė sūnums vesti. Vienas su žmona puikiai sutarė, o kiti du su savo žmonomis labai pykosi. Tėvas nežinojo, ką daryti, ir prašė Dievo pagalbos. Kartą naktį važiuodamas tėvas sutiko žmogų, baltai apsirengusį. Pavežė jį, pakvietė pasivaišinti. Po to nuėjo miegančių vaikų pažiūrėti. Tarp sutariančios poros pelytė laksto iš burnos į burną, antroji pora miega, o viduryje laiko mašną (maišelį pinigams dėti) ir ją tąso, o tarp trečiosios poros rado gulintį ledo gabalą. Angelas tėvui paaiškino, kad ta pelytė – tai meilė, nuo vieno pas kitą lakstanti. Tie, tarp kurių guli ledas, tuokdamiesi vienas kito nekentė, jų meilė atšalusi. O su tais, kurie laiko tarp savęs mašną, buvo taip: kai vaikinas atjojęs pas nuotaką nakvojo, ji pavogė iš jo mašną su pinigais. Ji dėl to išpažinties neatliko ir taip susituokė, todėl dabar pykstasi. Angelas patarė jiems atlikti išpažintį ir vėl susituokti, tada jie gyvensią kaip laimingoji pora.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 94-26 Sakmė BlLPK (3507 + 3570) – Ar yra kitas svietas?
Tuo metu, kai vyko karas su prancūzais, Maskvoje gyveno du generolai, kurie buvo labai geri draugai. Kai reikėjo vykti į karą, jie sutarė, kad tas, kuris numirs pirmas, grįš ir papasakos, kur yra pomirtinis pasaulis. Kare vieną generolą nušovė ir jis pasirodė ką tik pabudusiam draugai liepsnose degantis, sakydamas, kad pragaras yra ir jis jame. Iš baimė generolas net nualpo, o kai atsigavo, negalėjo atsiminti, ar savo draugą regėjo ar kokią kitą dvasią. Ir tik po mėnesio sužinojo, kad jo draugą tikrai nušovė į krūtinę.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 118-44 Sakmė – Apė vieną našlę ir jos jaunikį
Buvo jauna, graži ir kilminga našlė. Daugybė jaunikių pas ją lankėsi. Vienas iš jų buvo jos meilužis. Vieną vakarą, kai jis palietė jos petį, našlė pajuto baisų skausmą. Jaunikis dingo, o ji iš skausmo apalpo. Kai atsipeikėjo, pamatė, kad jai ant peties vyriškos rankos žymė iki kaulo išdeginta, o ant kambario grindų išdegę kojų pėdos. Kitą rytą sužinojo, kad jos meilužis girtas numirė.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 128-51 Sakmė BlLPK 3355 – Apė vieną poną, jo tarną ir velnią
Buvo toks dvarininkas, kuris mėgo puoštis, bet tik už dyką, nes labai godus buvo. Kartą davė trečioką tarnui ir liepė jam nupirkti visko, ko reikia naujiems drabužiams pasiūti. Ėjo tarnas verkdamas ir sutiko ponaitį. Šis patarė jam nupirkti tik siūlo, gelumbės ir kreidos, o drabužius nupiešti ant grindų. Tarnas taip ir padarė, o po to pakvietė šeimininką drabužių pasimatuoti. Tada ponas gudruoliui liepė gyvą velnią nupiešti. Gavęs popieriaus, kreidos ir žiūrėdamas į tikrą velnią, iš po krosnies lendantį, tarnas nupiešė jo paveikslą. Ponas surengė pokylį ir girtas būdamas norėjo velnio paveikslą pamatyti. Bet vos tik jį pamatė, numirė ir velnias jo dvasią į pragarą nusinešė. O tarnas vedė ir liko ponu tame dvare.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 130-52 Pasaka AT 1161A – Kaip velnias žmogui kumelę paskolino
Vienas ūkininkas taip nusigyveno, kad net kumelės nebeturėjo. Todėl velnias jam atvedė kumelę ir paliko, kol jis vėl prasigyvens. Iš tos kumelės ūkininkas priveisė arklių, kuriuos pardavė ir prasigyveno. Kai kumelė paseno, o velnias jos taip ir neatsiėmė, ją pardavė. Bet jau kitą dieną velnias atėjo ir pareikalavo kumelę grąžinti. Ūkininkas pirmiausia velnią nuvedė savo turto parodyti. Tuščią avilį pavadino tėvo akinių dėklu, senas akėčias – mirusio tėvo šukomis, spragilą – tėvo botagu, grūstuvę – tėvo cukrine, lizdą – tabokine ir, velniui panorėjus, atidavė jam visus tuos daiktus. Tada pasakė velniui, kad paskolintoji kumelė nuo jo pabėgusi, o kai tik jis bando ją pagauti, ji iš karto sprunka į girią. Parodė velniui mešką, o jis, prietemoje nelabai matydamas, pamanė, kad tai ir yra jo kumelė. Su visais daiktais užlipo ant jos, bet, kai ji išsigandusi pradėjo bėgti, nukrito. Tačiau po to atėjo padėkoti žmogui, kad šis jo kumelę taip gerai nupenėjo.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 132-53 Sakmė BlLPK 3400 – Apė bičiuliavimą su velniu
Vienas neturtingas ūkininkas turėjo dukterį. Kartą nuėjo jis į girią ir ėmė šaukti velnią, o kai šis atėjo, paprašė jo pinigų. Velnias už tai pareikalavo po dvidešimties metų jam savo sielą atiduoti. Žmogus sutiko, gavo pinigų ir dvidešimt metų gyvenimu džiaugėsi. Kai susirgo, atėjo pas jį velnias ir pasakė, kada jis mirs. Tada ūkininkas liepė savo dukrai po mirties nelaidoti jo šventoje žemėje, o išvežti į pelkę, o tam, kuris sutiks jo karstą ten nuvežti, duoti tris tūkstančius rublių. Vienas drąsus vaikinas sutiko tai padaryti, tačiau bevežant karsto dangtis atsivertė ir negyvėlis atsisėdo. Vaikinas išsigandęs pabėgo, vėliau su kitu žmogumi grįžo, negyvėlį paguldė, ir toliau vežė, bet pakilo vėjas ir nunešė tą karstą į pelkę. O vaikinas vedė ūkininko dukterį ir turtingai gyveno.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 137-57 Pasaka AT 1165 – Apė berną, kurs su velnio pašalpa gerai apsivedė
Pas ūkininką tarnavęs bernas jau norėjo mesti darbą ir vesti, bet pinigų neturėjo. Tad pradėjo jis galvoti, iš kur jų gauti. Kartą, eidamas keliu, sutiko ponaitį, kuris, išgirdęs apie jo bėdas, pasiūlė jam ne menkus penkiasdešimt rublių, o visą maišą sidabrinių pinigų, jei bernas sutinkąs jį į vestuves pakviesti. Gavęs pinigų, bernas susirado merginą, bet velnio kviesti į vestuves jau nebenorėjo. Išmintingas žmogus patarė velniui pasakyti, kad piršliu vestuvėse būsiąs kunigas, o jeigu jis vis tiek norėtų ateiti, – pasakyti, kad perkūną muzikantu pakvietė. Apie tai išgirdęs velnias atsisakė į vestuves eiti ir pinigus bernui padovanojo.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 143-61 Sakmė BlLPK 3390 – Apė žmogų, kurs velnius prigavo
Prie didelio ežero gyveno neturtingas žmogus, kuris gaudė žuvis ir jomis maitinosi. Kartą, kai buvo išplaukęs į ežerą žvejoti, kilo baisus vėjas. Išsigandęs žmogus ėmėsi šauktis visų šventųjų pagalbos, bet niekas nepadėjo. Tada pradėjo šauktis prakeiktųjų ir iš karto prisistatė velnias. Jis pasiūlė dvidešimt metų jam tarnauti, o po to jį sau pasiimti. Žmogus sutiko. Vėliau liepė jis velniams pastatyti jam geležinius namus, kurių niekas nepajėgtų sugriauti. Tada surinko visus velnius į tuos namus ir užrakino, o pats išvažiavo į Romą. Bet buvo likęs vienas šlubas velnias, kuris dabar namus atrakino ir visus velnius išleido. Puolė velniai žmogų vytis, bet pasiimti jo negalėjo, nes dar nebuvo pasibaigęs sutartas laikas. Tada žmogus liepė velniams per likusį laiką išmūryti mūrą iš aguonos grūdelių. Kol jie dirbo, pats nuvažiavo į Romą pas šventą tėvą ir velniai negavo jo sielos.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 147-64 Sakmė BlLPK 3621 – Apė žmogų, kurs mirdams aukso prisirijo
Vienas turtingas ūkininkas prieš mirtį paprašė jam atnešti pinigus pasidžiaugti. Nenorėdamas su jais ir po mirties skirtis, prarijo juos visus. Sūnus pinigų pasigedo tik tėvui numirus, tad nuėjo į bažnyčią, kur buvo tėvas pašarvotas. O ten pamatė šalia karsto velnią stovintį. Pasakė jam, kad nori tėvui pilvą perrėžti ir pinigus išsikratyti. Tada velnias paėmė iš karsto kūną ir iškratė kaulus ir pinigus, o odą pasiėmė sau, sakydamas, kad su ja daug žmonių sau pasiims. Sūnus papasakojo kunigui, kas jo tėvui atsitiko, o kaulus nuvežęs baloje užkasė.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 152-67 Pasaka AT 1655 + 571 – Apė vieną berną ir jo algą
Vienas bernas, atidirbęs trejus metus pas ūkininką, gavo algos du miežio grūdus. Nakvojant kituose namuose tuos grūdus sulesė gaidžiai ir jų šeimininkai, kad atlygintų žalą, atidavė jam tuos gaidžius. Kituose namuose jo gaidžius avinai užmušė, todėl šeimininkai jam tuos avinus atidavė. Jam su avinais beeinant, dvi mergos priėjo, norėdamos jų gražią vilną paliesti. Vos tik prisilietė, – iš karto prilipo. Puolė šeimininkas su žmona savo mergų mušti ir abu prilipo. Po to prilipo ir žydai, mergas kibinę, ir velniai, žydams už barzdų čiupę. Visi jie taip atėjo į karaliaus miestą, kur aukštai soste sėdėjo karalaitė ir laukė, kuris vaikinas ją prajuokins, kad taptų jos vyru. Pamačiusi berną su visu jo būriu karalaitė ėmė balsu juoktis ir už to berno ištekėjo.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 163-72 Pasaka AT 1161 – Apė vieną velnią ir meškas
Vienas ūkininkas persikėlė į didesnius namus, bet juose jam nesisekė. Pasistatė trobą dar kitoje vietoje, bet ten pradėjo vaidentis. Kai kartą atėjo žmonės su dviem meškomis, leido toms meškoms troboje nakvoti. Kai sutemo, į tą trobą atėjo velnias, atsinešė žuvų ir kepė jas. Užuodę meškos panoro žuvies paragauti. Bet vos tik meška, norėdama žuvį paimti, ištiesdavo leteną, velnias jai su malka užduodvo. Supyko meška, čiupo tą velnią ir sumalė į smulkius miltus. Išsigando velnias ir daugiau į tą trobą nebeateidavo. Kitą kartą ūkininkas miške sutiko žmogų, kuris ir buvo tasai velnias. Jis paklausė, ar pas jį dar tebėra tos katės, o ūkininkas susipratęs atsakė, kad katės yra ir dar kačiukų daug privedė. Velnias nutarė ten tikrai negrįžti, o po krosnimi esantį katilą pinigų padovanojo žmogui.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 166-75 Sakmė – Kaip galima pasikart
Du vyrai ardami laukus susiginčijo, ar galima pasikarti klūpant. Vienas pasiūlė kitam tai išbandyti. Atsinešė kuolą, įkalė į žemę, pririšo prie jo virvę ir užsidėjo ją ant kaklo, o tada pradėjo klūpsčias atgal eiti. Mato draugas, kad jis tikrai tuoj mirs, - jau liežuvis iškištas, akys išvirtę. Ištraukė kuolą, atlaisvino virvę, vargais negalais atgaivino žmogų. O kai tas atsigavo, klausia jo, kam jis atbulas ėjęs. O tas vargšas atsakė, kad, kai tik jis virvę pasirišo, jo akys aptemo ir pamatė jis velnią, kuris norėjo jam akis išdeginti, dėl to jis vis traukėsi atbulas. Jei draugas nebūtų išgelbėjęs, būtų jis velniui atitekęs.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 166-76 Sakmė BlLPK 3615 – Kaip žmogus pinigus žemėje kavojo
Buvo turtingas ūkininkas, kuris, senatvės sulaukęs, nenorėjo vaikams savo pinigų palikti. Todėl jis nunešė katilą su pinigais į kluoną ir iškasęs duobę supylė juos, užkeikdamas, kad pinigus galės paimti tik tas, kuris ateis su dviem juodais varnais ir paakės. Tai girdėjo bernas, šiauduose lindėjęs. Po senio mirties jis pasigavo du juodus varnus, kojomis pakasinėjo žemę ir pinigai iškilo į viršų. Tada bernas pasiėmė pinigus ir iškeliavo savo keliais.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 175-87 Sakmė BlLPK 3452 – Apė vieną medinčių, kurį perkūnas padarė karaliaus žentu
Ūkininkas turėjo du sūnus. Vienas sūnus buvo linkęs ūkininkauti, o kitas norėjo būti medžiotoju. Kartą jam bemedžiojant pagiryje, užėjo debesys ir pradėjo griaudėti. Medžiotojas, pašauto zuikio beieškodamas, priėjo didelį ąžuolą. Pakėlęs galvą pamatė, kad ąžuolo drevėje tupi šuniukas. Kai tik sužaibuoja, jis pasislepia, kai nustoja griaudėti, išlenda katė ir rąžosi prieš debesį, kai vėl sugriaudėja, ji pasislepia, o kai vėl nurimsta griaustinis, iš skylės išlenda juodvarnis ir plazdena sparnais. Tai matydamas, vyras užtaisė savo šautuvą sidabru ir, kai iš drevės išlindo katė, taip šovė į ją, kad tik smala pasiliejo. Vėliau jis sutiko beeinantį sunuką su šautuvu ant peties. Jis padėkojo vyrui, kad jo priešą užmušė, kurį jis net iš Prancūzijos atsivijo. Atsidėkodamas senukas davė medžiotojui savo šautuvą, kuris visada jam tik taikliai šaudys ir daugybę kareivių vienu šūviu galės nušauti. Vėliau jis nuėjo į vieną kunigaikštystę, kur padėjo priešus nugalėti ir už tai gavo kunigaikščio dukrą į žmonas.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 183-94 Pasaka AT 327G + 1653B – Apė du broliu išmintingu ir vieną kvailį
Buvo kartą du protingi broliai ir vienas kvailas. Sugalvojo jie keliauti į pasaulį. Priėjo sodą, kuriame labai gražūs obuoliai augo, ir ėmė obuolius krėsti. Išgirdę tai raganos (nes tai buvo jų sodas) pagavo juos visus tris ir uždarė į klėtį, kur laikė ir riešutais maitino, kad nusipenėtų. Kai susiruošė juos kepti, liepė kiekvienam iškišti pirštą pro rakto skylutę. Protingieji iškišo po pagaliuką ir raganos nutarė, kad jie dar nepakankamai nupenėti, o kvailys iškišo pirštą, tad nutarė jį kepti. Liepė sėsti jam ant ližės, bet jis paprašė parodyti, kaip tai padaryti. Vos tik ragana atsisėdo, jis įstūmė ją į krosnį ir iškepė. Kitas dvi dienas viskas taip pat pasikartojo – kvailys vėl apgavo raganas ir jas iškepė. Tada kvailys pasiėmė klėties duris ir visi trys išėjo. Nakvoti jiems teko miške, tad, kad žvėrys nesuėstų, įlipo į eglę, o kvailys dar ir tas duris įsikėlė. Naktį po ta egle įsitaisė žmogžudžių gauja pinigų skaičiuoti. Kaip tik tuo metu kvailys, durų neišlaikydamas, paleido jas. Žmogžudžiai išsigando, kad dangus griūva, ir ėmė bėgti. Kvailys nulipo žemyn, čiupo jų šautuvus ir visus nušovė. O tada pasiėmė jų pinigus, grįžo namo ir turtingai gyveno.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 256-126 Sakmė AT 812* – Kaip laumės gąsdina
Anksčiau šeštadienio vakarais merginos susirinkdavo pavakaroti. Kartą susirinko pas vieną ūkininką: vienos verpia, kitos plunksnas plėšo, dar kitos siuva, mezga, pasakas seka ir mįsles mena. Taip bebūnant, atėjo laumė, įkišo užpakalį į trobą ir paklausė, kas tai yra. Vienas vaikas atsakė, kad tai laumės užpakalis. Tada laumė atsakiusi, kad jų laimė, jog atspėjo, nes kitaip būtų juos visus suėdusi.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 273-140 Pasaka AT 1640 – Apė vieną berną ir milžinus
Vienas bernas paliejo pieną ir, kai ant jo pritūpė daugybė musių, vienu delno kirčiu užmušė jų šimtą devyniasdešimt. Užsirašė ant popieriaus, kad vienu kirčiu tiek sielų užmuša, o vėliau metė darbą ir iškeliavo į pasaulį. Priėjo vieną dvarą, kurio sode milžinai gyveno. Šeimininkas įleido jį į sodą, sakydamas, kad jeigu jis tuos milžinus išvarys, gaus dovanų šį dvarą. Bernas prisivalgė obuolių ir užmigo. Atėję milžinai jau norėjo jį sudraskyti, bet pamatė kepurę su užrašu, kad šimtą devyniasdešimt sielų delnu nukerta. Išsigando tokio galiūno ir, kai bernas pabudo, ėmė prašyti jų nežudyti. Tada bernas liepė eiti jiems į pono rūsį. Ponas, matydamas, kad milžinai, tiek žmonių nužudę, dabar vieno berno bijo, dovanojo jam dvarą. o milžinai rūsyję sėdėjo uždaryti, kol iš bado numirė.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 280-142 Pasaka AT 1640 + 1060 + 1115 + 1117 – Apė vieną kalvio sūnų ir milžiną
Kartą kalvio sūnui bevalgant, ant stalo pritūpė daug musių. Jis kaip trenkė delnu per stalą, – ir užmušė trisdešimt musių. Tuo didžiuodamasis paliko tėvą ir iškeliavo į pasaulį. Beeidamas pavargo ir užmigo. Pro šalį važiavęs ponas pamatė ant jo kepurės užrašą, kad jis delnu trisdešimt galvų nukerta, ir paprašė jo dvare apsigyvenusį milžiną nugalėti. Milžinas pamatė jį su tokiu užrašu ant kepurės ir ėmė su juo varžytis, kuris iš jų stipresnis. Nutarė spausti akmenį: milžinas akmenį sumalė į miltus, o kalvio sūnus taip suspaudė sūrį, kad iš jo vanduo ėmė bėgti. Po to milžinas vaikiną pakvietė pas save į svečius. Vaikinas nugirdo, kad milžinas ruošiasi jį papjauti, todėl vietoj savęs lovoje paguldė negyvėlį, rastą rūsyje, o pats pasislėpė. Kitą naktį milžinas susiruošė jam galvą kirsti, bet vaikinas vėl vietoj savęs negyvėlį pakišo. Tada milžinas pakvietė vaikiną ant tilto pasivaikščioti. Vaikinas pasakė nežinąs, kaip ant tilto lipti. Milžinas tik užlipo, vaikinas prietaisą paspaudė ir tiltas užspaudė milžiną. Tada nuėjęs milžino žmoną užmušė. Už tai atsidėkodamas ponas išleido už kalvio sūnaus savo dukterį.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 327-158 Pasaka AT 506 + 675 – Apė atsitikimus vieno karaliūno
Karaliaus sūnus turėjo vesti kito karaliaus dukterį ir ketino pas ją vykti. Kartu su juo keliauti panoro vienas ministras. Plaukiant per jūrą jis išstūmė karalaitį iš laivo ir apsimetė juo, norėdamas vesti jo nuotaką. Bet karalaitė nesutiko už jo tekėti, nes jis neturėjo jos dovanoto žiedo. O tikrąjį karalaitį bangos nunešė į salą, kurioje gyveno tik viena paukštė. Jai giedant atsirasdavo maisto, tad karalaitis pragyveno ten trejus metus. Bet kartą iš karalystės, kurioje gyveno karalaičio nuotaka, į tą salą atplaukė laivas. Karalaitis apsimetė nesuprantantis jų kalbos, tad pakliuvo jų nelaisvėn. Uždarytas jis prisiminė savo paukštę ir jos paprašė išgražinti jo dabartinę buveinę. Ryte atsikėlęs pamatė, kad yra sidabru išpuoštuose kambariuose. Tai pamatęs karalius užsimanė rūmų. Karalaitis tai įvykdė. Tada karalius paprašė išgražinti rūmų vidų. Karalaitis paprašė paukštės išpuošti rūmus, o jam duoti karališkus drabužius. Atėjusi karalaitė pamatė gulintį karalaitį su jos dovanotu žiedu ant piršto. Jį pažinusi, pasakė apie tai tėvui, ir jis iškėlė vestuves. Po vestuvių karalaitis grįžo namo, nukirto galvą jį norėjusiam nužudyti ministrui ir valdė abi karalystes.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 330-159 Pasaka AT 465A – Apė vieną karaliūną, jojo kareivį, aukso paukštę ir marių paną
Karaliaus sūnus sumanė vesti, bet niekur nerado tinkamos nuotakos. Kartą užsuko į smuklę ir pamatė gražią merginą – smuklininko augintinę, kurią iš karto panoro vesti. Bet ji nesutiko už jo tekėti. Kai karaliūnas nugirdo, kad vienas kareivis norėtų ją vesti, jis davė jam pinigų. Tekėti už kareivio mergina sutiko. Vėliau, po jų vestuvių, karaliūnas panoro pražudyti kareivį ir liepė atnešti jam stebuklingą plunksną, o po to ir pačią stebuklingą paukštę bei jos narvelį. Smuklininkas padėjo žentui įvykdyti šias užduotis. Tada karaliūnas vėl pasitarė su savo generolais ir liepė kareiviui atgabenti jam gražiausią pasaulio merginą, gyvenančią saloje vidury marių. Smuklininkas ir vėl patarė kareiviui, kaip tai padaryti. Paskutinis darbas buvo atgabenti marių mergelei jos karvę su dvylika veršių. Gavusi karvę, mergelė tapo linksma ir ištekėjo už karaliūno. O kareivis išėjo tarnauti smuklininkui ir kai šis numirė, jam atiteko visas jo turtas.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 391-173 Anekdotas BILPK *2429 – Apė vieną ponią ir sūdžią
Vieno dvaro našlė turėjo prievaizdą, bet kartą su juo susipyko ir jis jai pasiūlė pabučiuoti į užpakalį. Už tai našlė padavė jį į teismą, tačiau prievaizdo draugas buvo teisėjas, todėl pasakė, kad už tokį menkniekį nieko nebaus. Tada supykusi našlė pasikėlė sijoną ir pasiūlė teisėjui ir teismo tarėjams pabučiuoti jai į užpakalį. Teisėjai sėdėjo iš gėdos užsikniaubę, o visi žmonės, kurie buvo ten susirinkę, iš to labai juokėsi.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 398-177 Pasaka AT 921 – Apė žvaigždinykus ir išmintingą vaiką
Du būrėjai iš žvaigždžių atėjo į vienus namus, bet juose rado tik vieną septynerių metų berniuką. Paklaustas, kur jo šeima, jis atsakė, kad tėvas šaudo girioje paukščius, nušautus paleidžia, o gyvus parneša namo. Jo motina rugius sėja (žiemą), o sesuo kamaraitėje verkia. Tada būrėjai davė jam pinigų ir liepė sakyti tiesą. Dabar berniukas pasakė, kad tėvas suplyšusius utėlėtus kailinius girioje pasidėjęs ant kelmo daužo. Užmuštas utėles palieka, o gyvas su kailiniais namo parsineša. Mama prisiskolino iš visų rugių, tad dabar gavusi neša grąžinti. O sesuo anksčiau juokdavosi su vaikinais, bet dabar turi vaiką ir užsidariusi verkia.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 399-178 Pasaka AT 1626 – Apė jezuitus ir bernadiną
Du jėzuitai sutiko bernardiną, kuris paprašė leisti jam su jais keliauti. Jėzuitai sutiko ir visi nuėjo į karčemą. Čia jiems atnešė virtą kiaušinį. Jėzuitai, bernardiną kvailu laikydami, pasakė, kad kiaušinį suvalgys tas, kuris gražiausiai jį apkalbės. Vienas jėzuitas, pramušęs lukštą, pasakė, kad pramuša uolą amžinybės, kitas, jį lupdamas, – kad atima rūbą nekaltybės. Bernardinas tarė, kad siunčia kiaušinį amžino atilsio, ir suvalgė jį. Kitą kartą nuėję į karčemą užsisakė keptą gaidį. Po to sutarė, kad tas, kuris susapnuos geriausią sapną, tas galės gaidį suvalgyti. Pirmasis jėzuitas sapnavo, kad buvo danguje ir matė visą jo galybę. Antrasis sapnavo, kad buvo pragare ir matė visas jo baisybes. O bernardinas, kol jie miegojo, gaidį suvalgė. Tad dabar pasakė sapnavęs, kad jėzuitų, iš kurių vienas buvo danguje, kitas – pragare, niekur negalėjo rasti, tad gaidį suvalgė vienas. Jėzuitai, matydami, kad bernardinas už juos išmintingesnis, paslapčia nuo jų pabėgo.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 429-193 Pasaka AT 1381 – Apė vieną ūkinyką ir jo pačią
Vienas ūkininkas rado lobį – didelį katilą pinigų ir liepė žmonai apie jį neprasitarti, kad valdžia neatimtų. Tada nušovė zuikį ir sugavo lydeką. Tą zuikį įkišo į bučių, o lydeką atnešė ir numetė ant smėlio. Po to pasikvietė žmoną ir parodė tą lydeką gulinčią ant smėlio, sakydamas, kad tai Dievo galybė. O tada parodė dar didesnį stebuklą – zuikį bučiuje. Tai parodęs, liepė niekam nesakyti. Vėliau, kai abu susipyko, žmona nubėgo pas vaitą ir paskundė, kad jos vyras lobį radęs. Vaitas pasiėmė vyrų ir atėjo lobio ieškoti, bet toje vietoje, kur moteris rodė, jo nebebuvo. Tada dar ji pasakė, kad vyras ne tik lobį rado, bet ir lydeką smėlyje besivoliojančią, ir zuikį bučiuje. Vaitas pamatė, kad ji šneka nesąmones, ir ja netikėjo.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 435-196 Pasaka AT 1691 – Apė kvailą jaunikį
Vienas ūkininkas turėjo sūnų, kuris buvo neišmintingas ir visada alkanas. Kai jam jau buvo laikas vesti, jis su piršliu važiuodavo pas merginas. Bet vos tik atsisėsdavo prie stalo, tuoj griebdavo viską, kas tik būdavo lėkštėje. Kartą piršlys liepė jam nieko nevalgyti tol, kol jis nestuktels jo į pašonę. Bet vaikinas pamiršo, ką tas stuktelėjimas turėtų reikšti, tad liko visai nevalgęs. Kai visi nuėjo miegoti, jis išėjo ko valgomo ieškoti. Radęs duonkubilyje duonos tešlą, pusę jos suvalgė ir dar paėmęs piršliui nešė, bet lovas sumaišė ir nuėjo pas būsimą nuotaką. Dėl tokių nutikimų ir piršliui buvo gėda, ir jokia mergina nenorėjo už vaikino tekėti. Viena tarnaitė sutiko būti jo žmona. Po vestuvių ji prigramdė iš trijų duonkubilių tešlos, iškepė kepaliuką duonos ir pamaitino vyrą. Nuo to laiko jis valgydavo tiek, kaip kiti.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 442-201 Pasakojimas – Kaip nauja mada pas mus atsirado
Vienas žmogus nusipirko kelis rietimus milo ir pasikvietė iš tolimo krašto siuvėją, kad jo šeimai drabužių pasiūtų. Siuvėjas prikarpė visokių dydžių krepšių, juos susiuvo. Tokį siuvėjo darbą pamatęs, vyras labai supyko ir jį išbarė. Tada su siuvėju nuvažiavo į miestą, pripirko visokių blizgučių ir juostelių, siuvėjas jais išpuošė tuos krepšius ir davė šeimininkui, kad vežtų parduoti. Nuvažiavo į tokią šalį, kur tie krepšiai visiems labai patiko. Greitai visus juos išpardavė, gavo maišą pinigų. Nuo to laiko tas šeimininkas vis pirkdavo milo, siuvėjas siūdavo ir veždavo parduoti. Netrukus vyras labai praturtėjo, o siuvėjas tapo jo žentu.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 448-206 Pasaka AT 939A – Apė tėvus sūnžudžius
Du kaimynystėje gyvenantys vaikinai išėjo tarnauti karaliui. Po daugelio metų tarnybos jie kartu grįžo namo. Vieną tėvai pažino, o kitas tik įėjo į tėvų namus ir pasiprašė nakvynės, o ryte ketino pasisakyti, kad yra jų sūnus. Motina pagamino jam vakarienę, tada jis išsitraukė piniginę ir susimokėjo už maistą. Motina, pamačiusi, kad jis turi daug pinigų, su tėvu, kad būtų drąsiau, išgėrė degtinės, o tada vaikiną papjovė ir pakišo po krosnimi. Draugas, ryte jo nesulaukdamas, atėjo pas tėvus ir paklausė, kur jų sūnus. Tai išgirdusi, motina mirė iš sielvarto, o tėvą už nužudymą pasodino į kalėjimą.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 449-207 Pasaka AT 968 – Apė vieną poną ir girios sargą
Vienas ponas su dukterimi važiavo iš Kauno į Suvalkus. Bet turėjo išlipti Šipliškiuose, nes vežimas važiavo kitur. Tada ponas ėmė klausinėti, gal kas juos nuvežtų iki Suvalkų, jis turįs dešimt tūkstančių rublių ir galįs sumokėti. Išgirdęs apie pinigus, girios sargas pasisiūlė juos nuvežti. Pavažiavo truputėlį pagrindiniu keliu, o tada pasuko į girią, sakydamas, kad taip sutaupys kelio. Tada girioje šautuvo buože užmušė poną, o panelė pabėgo. Ji atbėgo į trobelę, kurioje tas girios sargas gyveno. Kai išgirdo, kad jos tėvą girios sargas užmušė, sargo žmona liepė merginai pasislėpti kamaraitėje. Kai grįžo sargas, mergina suprato, kad ir jai bus blogai, bandė lipti per langelį, bet su drabužiais netilpo. Tada išsirengė ir pabėgo. O sargas tuo metu įdėjo pono kūną į krosnį ir norėjo sudeginti. Tačiau netrukus atvyko žandaras su išsigelbėjusia panele ir suėmė sargą, jo žmoną ir visus jų vaikus.
Teksto 1998 m. redakcija

Atgal