Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

VIETOVĖS

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/vietove.php?ViId=15340&back=home

VIETOS VARDAS: Seredžius

ŠALTINIS:
VĮ Registrų centras | LR Administracinių vienetų ir gyvenamųjų vietovių registro išrašas (2004-10-15)

AUKŠTESNIS LYGMUO:
Seredžius sen.
Seredžius ist. vls.

VARIANTAI:
Seredžiaus (Srednikų) mt. (1923) Leidinio aprašas P. 78

SUSIJĘ VAIZDAI:
Seredžiaus kapinyne (Jurbarko r.) rasti papuošalai
Žąslai iš Seredžiaus kapinyno (Jurbarko r.) žirgo kapo 1
Seredžiaus viduramžių kapinyno (Jurbarko r.) tyrinėjimai
Vėriniai iš Pavėkių (Šiaulių r.) ir Seredžiaus kapinynų (Jurbarko r.)

SUSIJĘ OBJEKTŲ FIKSACIJOS:
Patarlė [Vilkas pavasarį maino gaurus]

1964 originalus F. Virako rankraštis

Antonimų pora [vilkas–avis]
Pasidaryk avia (nuolaidus), o vilkai jau alkani. Mūsų šuo gūsiuoja: tai piktas kai vilkas, tai vėl avies vietoj. Ne vilkam avis ganyti.
„Lietuvių kalbos žodynas“ (2 patarlė)

Etiologinė sakmė apie tabako kilmę
Velnias turėjo seną motiną, kuriai tik mirt tereikėjo. Matydamas, kad žmonės savo mirusiuosius aprauda ir dūmais smilko, velnias parsinešė žolę ir pasodino darže. Jis tikėjosi, kad jo motinai mirus, visi ims tabokos lapus rūkyti ir jo motiną smilkyti.
[Apie tabako kilmę]

Pasaka AT 592+330B [Apie vargšą žmogų, kuris už gerą širdį į dangų pakliuvo]
Vargšas žmogus tris metus tarnavo pas ūkininką už tris skatikus, kuriuos paaukojo ubagams. Senelis už žmogaus gerą širdį jam padovanojo skripką, maišą ir žiurstą. Grodamas skripka pašokdino ir pamokė mandagumo poną. Užėjo į dvarą, kurį velniai buvo apsėdę, visus velnius į maišą suvarė ir į pelkę įmetė. Kai numirė, nuėjo į dangų ir atsisėdo ant Dievo dovanoto žiursto. Ir dabar jis ten tebesėdi.
[Apie vargšą žmogų, kuris už gerą širdį į dangų pakliuvo]

Pasaka AT 804+1889K[E]+(1882A) [Kaip diedas pupa dangun užlipo]
Diedas ir boba turėjo pupą. Sugalvojo diedas lipti pupa dangun. Įlipo diedas į dangų ir laimingas gyveno. Pamatė diedas, kad Dievas labai gražią pypkutę rūko. Pavogė diedas Dievo pypkutę ir turėjo iš dangaus bėgti.
[kaip diedas pupa dangun užlipo]

Padavimas apie Veliuonos bažnytkalnį
Veliuonos bažnytkalnyje (Kauno paviete) yra užkeiktas dvaras ir pana. Kartą dievobaimingas žmogus pavėlavo laiku išeiti į bažnyčią. Tada dar nebuvo tako, tai reikėjo eiti aplinkui, pro kalną. Eidamas pamatė paną, sėdinčią ant skrynios. Ši paprašė ją pabučiuoti. Žmogus nusispjovė ir nuėjo toliau. Vyras atsakė, kad ši daugiau jo negundytų ir keliautų pragaran. Po tų žodžių žemė atsivėrė ir merga pranyko, tačiau spėjo sušukti, jog Dievo buvo leista ją išgelbėti, o dabar vėl 700 metų ji kentės pragare.
[Veliuonos bažnytkalnis]

Mitologinė sakmė kaip medžiotojas padėjo Perkūnui velnią nušauti
Medžiotojui medžiojant užėjo didelė perkūnija. Žmogus atsistojo po ąžuolu ir mato, kad iš po didelio akmens išlenda vokietukas ir šoka kazoką. Sužaibavus vokietukas palenda po akmeniu. Medžiotojas paėmė sidabrinį pinigą ir nušovė velnią. Žmogus grįždamas namo sutiko kitą medžiotoją, kurio galva siekė debesis. Didysis medžiotojas davė žmogui parako ir keletą kulkų.
[Kaip medžiotojas padėjo Perkūnui velnią nušauti]

Pasaka AT 1161A [Kaip žmogus įpenėjo velnio dovanotą karvę]
Velnias žmogui davė karvę. Žmogus prasigyveno, karvę pardavė. Atėjo velnias karvės atsiimti. Žmogus nuvedė velnią į avižas, kur meška buvo įpratusi gulėti. Velnias mešką karve palaikė, šoko jai ant nugaros. Meška, pajutusi velnią ant sprando, pasileido per brūzgynus. Grįžęs velnias pas žmogų pasakė, kad netikėjo, kad žmogus taip jo karvę įpenės.
[Kaip žmogus įpenėjo velnio dovanotą karvę]

Pasaka AT 1920H+1882A [Kaip kvailys velniui melavo]
Buvo trys broliai. Du protingi, o trečias kvailas. Po tėvo mirties išėjo broliai medžioti. Susimedžiojo paukščių ir norėjo juos virti, bet neturėjo puodo. Nuėjo vyriausias brolis į dvarą pas poną puodo. Ponas reikalauja, jeigu jis pasakys tris nebūtus dalykus, tai gaus puodą, o jeigu ne – iš nugaros diržą išrėš. Nei pirmas, nei antras brolis nieko nesugalvojo ir ponas jiems nugaroje diržus išpjovė. Nuėjo trečias brolis, pasakė tris nebūtus dalykus ir gavo puodą. Kai norėjo tą puodą grąžinti, pamatė, kad ten ne puodas o gyvulių šūdai. Apsidairę nei dvaro, nei to pono nerado. Broliai suprato, kad jie buvo pas velnią.
[Kaip kvailys velniui melavo]

BsTB 7 106-24 Pasakojimas apie šarvojimo ir laidojimo papročius
Mirusysis prausiamas, guldomas ant šiaudų, švarinamas, aprengiamas išeiginiais drabužiais ir paguldomas ant baltai aptiestos lentos. Uždegama žvakė, pastatomas kryžius. Mažas vaikas, nevedęs ar netekėjusi apkaišoma žolynais, gėlėmis. Giedamos šv. giesmės, kalbamos maldos. Ant šermenų stalo būna padėta duonos, druskos, alaus. Jeigu valgoma, tai kamaroje. Duobkasiais, dažniausiai, kviečiami kaimynai, o karstas daromas įpusėjus šermenims. Turtingieji karstus dažo, vargšai - ne. Karstą dirbę meistrai sočiai vaišinami. Į karstą klojamos skiedros, kurios užtiesiamos balta drobe arba muslinu. Prieš mirusiojo išlydėjimą ant karsto viršaus žvake išdeginamas kryžius, giedamos šv. giesmės. Jei bažnyčia toli, važiuojama vežimais. Ant kapo su kastuvais įspaudžiamas kryžius, po to sodinami žolynai ir gėlės.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 12 101-6 Tikėjimai [Užkalbėjimai ir gydymai nuo skaudulių)
Jei nikstelėja sąnarį - mezga "nikstą" iš vilnonių siūlų su devyniais ar devynis syk devyniais mazgeliais. Vienas užkalbėtojas turėjęs išskaptuotą duonos plutą, kurią atkreipęs į veidrodį (zerkalą), jame matydavo visas gyvates. Kitas užkalbėtojas sakydavęs, jei kam įkas gyvatė, kad įsitvertų jo tvoros kuolo ir pasakytų, kad čia jo tvora tverta, ir koja nebetins.
Teksto 2004 m. redakcija

BsTB 12 100-1 Tikėjimas [Kaip apsiginti nuo šunų]
Jei nori, kad šunys ant tavęs nelotų, tai sekmadienį per pašventinimą, reikia iškasti iš bažnyčios slenksčio šipulėlį ir įsidėti į kišenę. Einant pro piktus šunis, reikia juo pabraukti per statinius arba tvorą.
Teksto 2004 m. redakcija

BsTB 12 100-2 Tikėjimas [Ką daryti. kad mylėtų merginos]
Jei nori, kad merginos mylėtų, reikia gyvą šikšnosparnį įmesti į skruzdėlyną ir bėgti. Kitą dieną skruzdėlyne randi kaulo lopetėlę ir kabliuką. Tuo kabliuku užkabinus ir patraukus drabužį mergina pamils, o jei su lopetėle pastumsi nuo savęs - nustos mylėti.
Teksto 2004 m. redakcija

BsTB 12 100-3 Tikėjimas [Jei mergina neišteka, bučiuoja bažnyčios aslą per prijuostę]
Iš vėluojančių iki advento ištekėti merginų buvo juokiamasi ir sakoma, kad jos turėsiančios bučiuoti bažnyčios aslą per prijuostę.
Teksto 2004 m. redakcija

BsTB 12 100-4 Pasakymas žadančiam vesti per Kalėdas
Jei vaikinas žada vesti per Kalėdas, tai jo draugai juokiasi sakydami: „Po Kalėdų – po katės“, – arba: „Tą veselę šuns suės, po Kalėdų – po katės“.
Teksto 2004 m. redakcija

BsTB 12 100-5 Pasakymai apie merginas sulaukusias vaikų, ir jas apgavusius vaikinus
Jei netekėjusi mergina susilaukia vaikų, sakoma, kad ji paliko rugienų grėbstyti, o ant suvedžiojusio vaikino, kad jis smilgose dingo arba sudegė. Tokius vaikus vadino benkartukais, šiaudinukais arba slapukais, o jų motinas - pramergusiomis mergomis arba mergomis.
Teksto 2004 m. redakcija

BsTB 2 155-68 Pasaka AT 1568* – Apie ūkininką ir jo berną
Vienas ūkininkas pats valgydavo gerai, o kitus skriausdavo, ypač valgant košę. Šeimininkė (gaspadinė) spirgus vis supildavo į vieną dubenio pusę ir pastatydavo taip, kad riebioji pusė būtų arčiau ūkininko. Jei kas nors iš šeimynos pasiskųsdavo, kad košė sausa, šeimininkas parodydavo savo šaukštą, sakydamas, kad tai netiesa. Pas tokį ūkininką niekas ilgai nelikdavo dirbti. Kartą jis pasisamdė berną iš toliau. Per pietus tas riebiąją košės pusę atsisuko sau. Ūkininkas dubenį vėl pasuko į save, sakydamas, kad taip saulė besisukanti. Bernas pasakė, kad saulė sukasi ne taip ir indą vėl atsuko. Ūkininkas pasakė, kad už dubenį šeštokas duotas ir jį vėl pasuko. Bernas, pasakęs, kad jis to ir vertas, spirgėtąją pusę vėl atsisuko sau. Tada ūkininkas supyko, o bernas pašoko nuo stalo, trenkė šaukštu šeimininkui į kaktą, pavalgė ir išėjo. Nuo tada ūkininkas nepažįstamų šeimynykščių nebesisamdydavo.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 157-69 Pasakojimas – Apie gyvatę
Žmogus išėjo medžioti. Atsisėdęs ant šiekštos pailsėti, pajuto, kad po juo kažkas sukrutėjo. Eidamas namo, žmogus sutiko kaimynus ir apie tai papasakojo. Kitą dieną jie visi kartu nuėjo ton vieton ir šovė – pro šiekštos galą išlindo didelė kaip gegnė gyvatė. Ji uodegą prie galvos pritraukdama ir išsiriesdama nušoliavo ir vyrai jos nepavijo. Pasakojama, kad kartą tokią didelę gyvatę žmonės užmušę – visus metus aplink tą vietą dvokę ir žolė neaugusi.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 158-70 Pasaka AT 530B* – Apie tris brolius
Kartą buvo trys broliai: du išmintingi, o vienas kvailas (durnas). Po tėvo mirties pasidalino viską į tris dalis ir pasistatė po naują svirniuką. Išmintingieji broliai pynė vyžas ir kabino į svirniukus, o kvailys, ant pečiaus gulėdamas, pelenais bambą trynė, su lašiniais pasitepdamas. Kartą juos pakvietė pas tolimus pažįstamus į vestuves (veseliją). Išmintingieji broliai nusiprausė, pasipuošė ir išjojo, o kvailys liko namie. Sutemus pas kvailį atjojo žirgas ir liepė mušti per ausį. Kvailys rėžė per vieną ausį – iš antros ausies iššoko puikūs drabužiai. Žirgas liepė jais apsirengti ir kvailį nunešė į tas vestuves, į kurias jojo ir jo broliai. Kvailys, brolius lenkdamas, rėžė jiems per nugaras, o kai prijojo vestuves, liepė, kad pati jaunoji išeitų jo pakviesti. Kai ta pasirodė, kvailys ją čiupo ir parsinešė namo. Parjojęs, žirgą, drabužius ir merginą uždarė svirniuke. Po kelių dienų broliai vėl išsiruošė į vestuves, kur pagrobtosios sesers jaunikis vedė jos seserį. Kvailys vėl kirto žirgui per ausį, apsirengė dar gražesniais drabužiais ir vėl jaunąją pagrobė. Taip pat nutiko ir dar po kiek laiko, kai tas pats jaunikis vedė jauniausią iš seserų. Broliams sugrįžus, kvailys pasiūlė nueiti pažiūrėti į svirniukus. Išmintingųjų brolių svirnuose kabojo vyžos, o jauniausiojo brolio svirne dainavo merginos ir žvengė žirgai. Išmintingieji broliai paprašė ir jiems duoti po merginą, o jie už tai kvailiui atsidėkojo vyžomis. Kvailys vedė jauniausią merginą, o išmintingieji broliai vyresniąsias.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 166-72 Pasaka AT 2017 – Apie karalių ir varną
Kartą turtingas karalius pasistatė namus iš raudonų plytų, o stogą uždengė auksu. Vieną dieną pasikinkė šešis arklius ir nuvažiavo pažiūrėti, kaip jo dvaras iš tolo atrodo. Kiek pavažiavęs, atsisuko ir pamatė, kad dvaras liepsose. Grįžęs namo, suprato, kad tai auksas taip žibantis, todėl liepė stogą apipilti smala. Kitą dieną atlėkė varna ir atsitūpė ant smaluoto stogo. Jai besiruošiant skristi, prilipo uodega, varna trūktelėjo uodegą – prilipo snapas, truktelėjo snapą – vėl uodega prilipo ir taip toliau. Jei kas klaus, kaip baigėsi, galima sakyti, kad kai varna nulėks, pasakysiu.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 167-73 Pasaka AT 2300 – Apie medinčių
Kartą ilgai nemedžiojęs medžiotojas (medinčius) išėjo pamedžioti. Vaikščiojo po krūmus, susitiko mešką. Ta meška taip jau sena – nėra ko nei šauti. Ėjo tolyn, susitiko vilką. Tas vilkas taip pilkas – nėra ko nei šauti. Ėjo toliau, susitiko katiną. Tas katinas taip juodas, taip juodas, o ta meška taip sena, taip sena, o tas vilkas taip pilkas, taip pilkas, o tas katinas taip juodas, taip juodas. O ta meška... – ir taip kartoji toliau, kiek nori.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 169-75 Pasaka AT 956A* – Apie burlioką
Šeimininkė (gaspadinė) užmiršo dieną atsinešti kuodelius verpėjoms, o sutemus pati bijojo eiti, todėl klėtin nusiuntė jauną merginą. Ji patamsyje grabaliodama užčiuopė barzdotą žmogaus galvą ir, atšokusi, pasakė, kad svetimoje vietoje niekada nieko negalinti rasti. Tai pasakiusi išbėgo ir užrakino duris. Tada sukvietė kaimynus ir iš klėties išvedė ten pasislėpusį rusą (burlioką). Tas merginai pasakė, jog jos laimė, kad gudri, nes kitaip jai būtų buvęs galas.
Teksto 1995 m. redakcija

Atgal