VIETOVĖS

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/vietove.php?ViId=16043&back=home

VIETOS VARDAS: Batakiai

ŠALTINIS:
VĮ Registrų centras | LR Administracinių vienetų ir gyvenamųjų vietovių registro išrašas (2004-10-15)

AUKŠTESNIS LYGMUO:
Tauragė r. sav.

ŽEMESNIS LYGMUO:
Batakiai gst.
Akstinai k.
Antegluonis k.
Balčiškė k.
Batakiai k.
Bildeniai k.
Čiuteikiai k.
Eidintai k.
Ferma k.
Gerviečiai k.
Gryblaukis k.
Karklotė k.
Kerteniai k.
Kundročiai k.
Lankininkai k.
Liaudginai k.
Mažintai k.
Melagiškė k.
Mickiškė k.
Mozeriškė k.
Norkiškė k.
Ožnugariai k.
Paegluonis k.
Paltiniškė k.
Pašešuvis k.
Pužiškė k.
Santakai k.
Šiaudinė k.
Šiurpiškė k.
Užkerteniai k.
Užšešuviai k.
Šidagiai k. dal.
Batakiai mstl.

SUSIJĘ OBJEKTŲ FIKSACIJOS:
BsTB 3 437-200 Pasaka AT 325 – Apė netikusį vaiką, kurį velnias mokino
Vienas tėvas turėjo vaiką, kuris buvo visai netikęs, tad nusprendė jį parduoti, kad ir velniui. Beeinant tėvas sutiko vokietuką, kuris buvo velnias, jam ir atidavė sūnų mokyti. Bet pasislėpęs žiūrėjo, ką velnias darys. O velnias turėjo dar du vaikus ir sukūręs didelę ugnį visus tris įstūmė. Kai tie iššoko, klausė, ar jau jie išmoko. Taip pakartojo tris kartus. Kitą rytą vaikas parbėgęs namo pasakė tėvui, kur jis stovės, kai velnias lieps iš trijų jį atskirti. Tėvas atėjęs pasakė, kad jo sūnus iš dešinės pusės. Bet velnias liepė ateiti kitą dieną, o vaikas vėl atbėgęs pranešė tėvui kur stovės. Ir taip tris kartus. Po trečio karto velnias jau atidavė sūnų tėvui. Sūnus pasivertė į gražų arklį ir liepė tėvui vesti jį parduoti, tik kamanas pasilikti. Tėvas taip ir padarė, o grįžęs rado sūnų jau namie. Kitą dieną tas pats atsitiko, tik sūnus pasivertė į jautį. Trečią dieną tas pats su avinu. Ketvirtą kartą sūnus į arkliuką pasivertė, bet tėvas pamiršo kamanas nuimti ir velnias nusipirko su kamanom. Nuvedė pas kalvį pakaustyti, o arklys ėmė prašyti kalvio, kad nuimtų jam kamanas. Kai tik nuėmė, arklys pavirto zuikiu ir ėmė bėgti. Velnias pasivertė kurtu ir ėmė vytis. Tada zuikis pavirto į paukštį, o velnias į vanagą. Taip ir gaudė vienas kitą palei marias, kai jau beveik prisivijo, paukštis pasivertė žiedu, o vanagas višta ir ėmė ieškoti to žiedo. Bet žiedas virto vanagu ir sudraskė vištą. Grįžusiam sūnui tėvas iškėlė didelį balių, o vėliau ir vestuves.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 439-201 Pasaka AT 301B – Apė Meškaausį, Kalnavertį ir Minkgeležį
Kartą kunigas bemedžiodamas pasiklydo ir jį suradusi meška uždarė savo namuose sakydama, kad jei bandys bėgti, tai jį užmuš. Parnešdavo medaus, uogų, visokio maisto. Begyvendami susilaukė sūnaus su meškos ausimis, pavadino jį Meškaausiu. Būdamas trijų mėnesių vaikas jau galėjo palenkti medį, o vėliau jau ir ąžuolą su šaknimis išrovė. Nusprendė su tėvu pabėgti, bet vos nuėjo šiek tiek, girdi, kad meška vejasi. Kai jau prisivijo, Meškaausis griebė ją ir ji krito negyva. Išėję iš girios išsiskyrė, nes kunigui buvo gėda prisipažinti, kad sūnų turi. Meškaausis nuėjo pas kalvį mokytis, bet greitai susipyko ir kalvis išvarė Meškaausį su kalaite, prieš tai leidęs metalinę lazdą nusikalti. Beeidamas sutiko Kalnavertį ir Minkgeležį. Tuomet girioj pasistatė namą, kuriame įsikūrė. Vieną dieną išėjo medžioti, palikę Kalnavertį virti pietų. Po valandos į duris pabeldė nykščio dydžio žmogelis su ilga barzda ir paprašė jį perkelti per slenkstį. Kalnavertis taip ir padarė, o žmogelis pritrankė Kalnavertį, maistą išlaistė ir išėjo. Kitą dieną tas pats atsitiko Minkgeležiui. Trečią dieną liko pats Meškaausis, ir kai Nykštys ėmė jį tvatinti, griebė už barzdos, primušė ir įkišo barzdą į rąstą. Kai parėjo draugai, pavalgė, pamatė, kad nebėra Nykščio su rąstu. Nusekė pėdsakais iki didelio kalno, kuriame buvo urvas. Nusipynė lopšį, įsodino Meškaausį su kalaite ir nuleido gilyn. Nusileidęs rado tris panas, kurios nenorėjo atidaryti durų. Bet Meškaausis išvedė visas po vieną ir susodinęs į lopšį užkėlė į viršų. Kai norėjo išsikelti pats, draugai nuleido lopšį, pilną akmenų. Tuomet nuėjęs į rūmus rado Nykštį, paėmė už barzdos ir uždaužė į sienas. Išgirdo triukšmą devyngalvis slibinas ir atėjo pažiūrėti, kas bilda jo namuose. Meškaausis išdaužė visas devynias galvas savo geležine lazda ir išėjo į lauką, kur rado gražius laukus ir sodą. Pradėjo lyti, todėl jis palindo po didžiuliu medžiu, kuriame buvo lizdas. Įlipęs į lizdą rado ten mažus gripukus, greitai parlėkė ir jų tėvas. Meškaausis paprašė, kad jį gripas parneštų namo, susidėjo šešis jaučius į bačkas ir sėdo ant paukščio. Beskrendant baigėsi mėsa, be kurios gripas negalėjo skristi, todėl Meškaausis sušėrė jam savo blauzdos gabalą. Kai atskrido, paukštis jį atvėmė ir priaugino atgal prie blauzdos. Parėjęs namo išvarė savo buvusius draugus, o pats laimingai gyveno su trim panom, kurios jį labai mylėjo kaip savo išvaduotoją.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 442-202 Pasaka BlLPK 3694 + AT 327G – Apė raganą ir Palickėlį
Kartą moteris su vaiku upėje skalbė žlugtą. Pabaigusi parėjo namo, bet pamiršo vaiką. Kai prisiminė, nubėgo ieškoti ir rado gražiai aprengtą. Kaimynė irgi užsimanė, kad jos vaiką gražiai aprengtų, todėl nunešusi padėjo prie upės, o pati krūmuose žiūrėjo, kaip atėjo ragana, pasakė, kad tyčia paliktas ir neaprengė. Kitą kartą moteris nuėjo skalbti ir tyčia pamiršo vaiką, bet grįžusi vaiko neberado. Jį pasiėmė ragana, paaugino ir liepė raganiūtei iškepti pietums. Palickėlis viską girdėjo, ir kai raganiūtė pakvietė jį sakydama, kad paieškos jam galvą, pasiūlė pirmas jai paieškoti. Raganiūtė sutiko ir kai užmigo, Palickėlis nukirto jai galvą, iškepė, pastatė mėsą ant stalo, o pats įlipo į medį. Vakare grįžusi ragana ėmė pasigardžiuodama valgyti mėsą, galvodama, kad valgo Palickėlį. O jis iš medžio pasakė, kad saldi gardi raganiūtės mėsa. Ragana pradėjo vemti ir ieškoti Palickėlio, sakydama, kad ji jo motina. Palickėlis pasakė, kad ji ragana, o ne jo mama. Tada ragana ėmė kirsti medį, o Palickėlis paprašė paukščių plunksnų, pasidarė sparnus ir išlėkė.
Teksto 1997 m. redakcija

Atgal