VIETOVĖS

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/vietove.php?ViId=18353&back=home

VIETOS VARDAS: Andrioniškis Žemėlapis

ŠALTINIS:
VĮ Registrų centras | LR Administracinių vienetų ir gyvenamųjų vietovių registro išrašas (2004-10-15)

AUKŠTESNIS LYGMUO:
Andrioniškis sen.

SUSIJĘ OBJEKTŲ FIKSACIJOS:
BsTB 2 222-102 Pasaka AT 510A – Apie panelę iš Vandenų, Rankšluosčių, Įnagių dvaro
Elenytei mirdamas tėvas liepė tris naktis melstis ant jo kapo. Kai ji ant kapo nuėjo pirmą naktį, tėvas jai davė rūko maišelį, žvaigždės rūbus, batus, karietą, arklius ir vežiką. Antrą naktį Elenytė gavo mėnesio rūbus, karietą, arklius ir vežiką, o trečią naktį – saulės rūbus, karietą, arklius ir vežiką. Tėvas liepė viską pasislėpti dideliame ąžuole, į kurį galima patekti sugiedojus: „Oi ąžuole ąžuolėli, atsidaryk atsiverki!“ O jeigu kas vytųsi, tėvas liepė paleisti rūko maišelį. Elenytė visus daiktus susidėjo į ąžuolą ir pradėjo prižiūrėti kiaules karaliaus dvare. Kartą karaliūnas ruošėsi bažnyčion, bet niekur nebuvo vandens, todėl pradėjo rėkti: „Vandens, vandens!“ Elenytė greitai padavė jam praustuvę, bet tas suriko, kad ji nesimaišytų po kojom ir tą vandenį išpylė ant Elenytės. Elenytė karaliaus paprašė ir ją leisti bažnyčion. Karalius leido, ir ji nuėjo prie ąžuolo, apsirengė žvaigždės rūbus ir nuvažiavo į bažnyčią. Karaliūnui ji labai patiko. Elenytė pasakė esanti iš Vandenų dvaro. Karaliūnas po pamaldų norėjo ją vytis, bet ji paleido rūką. Elenytė pasidėjo rūbus į ąžuolą ir grįžo prie darbo. Kitą sekmadienį karaliūnui prireikė rankšluosčio. Elenytė jį padavė, bet karaliūnas vėl liepė nesimaišyti jam po kojomis. Tą kartą Elenytė bažnyčioje pasirodė apsirengusi mėnulio rūbais ir karaliūnui pasakė esanti iš Rankšluosčių dvaro. Trečią sekmadienį karaliūnui prireikė įnagio. Elenytė jam jį greitai padavė, bet karaliūnas vėl suriko ir jai juo šėrė. Elenytė į bažnyčią atvažiavo su saulės rūbais, o karaliūnui pasakė esanti iš Įnagių dvaro. Karaliūnas po bažnyčios slenksčiu papylė smalos ir taip gavo jos kurpelę. Jis išsiuntė tarnus ieškoti Vandenų, Rankšluosčių ir Įnagių dvaro, o tokio neradus, kurpelę ėmė matuoti visoms kunigaikštytėms, ponų dukterims, o paskui paprastoms mergaitėms, bet kurpelė nei vienai netiko. Tada jis prisiminė tėvo dvare kiaules prižiūrinčią Elenytę. Jai kurpelė tiko – karalaitis atsiprašė ir po kurio laiko ją vedė.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 225-103 Pasaka AT 327G+1653B – Apie tris brolius
Gyveno trys broliai: du išmintingi, o vienas kvailas. Tėvas mirdamas paliko vienam sūnui šunį, kitam katę, o jauniausiam, kvailiui, – kūlę. Vyresnieji broliai pardavė šunį ir katę ir gavo daug pinigų, o kvailys kūlės nepardavė, nes pamanė jos prireiksiant. Po kiek laiko broliai išėjo iš namų. Kai priėjo trobelę, aplink kurią darže augo ropės, pasiuntė kvailį ropių rauti . Tas triukšmavo ir laumė ragana juos visus sugavo ir uždarė pakrosnin. Tai buvo vyresnioji iš trijų laumės raganos dukterų. Grįžusi namo, laumė liepė dukteriai iškepti vieną brolį, o pati su dukterimis vėl išskrido. Broliai laumei išstūmė kvailį. Kai ji kvailį norėjo įsodinti vežimėlin ant priekrosnio, kvailys visaip sukiojosi ir paprašė, kad ji pati parodytų, kaip reikia įsėsti. Kai laumė įsėdo, jis ją iškepė. Grįžusi trobelėn, laumė suėdė dukterį ir antros dukters paprašė iškepti antrą brolį. Ir su ta laume taip pat atsitiko. Motina parskridusi suėdė antrą dukterį, o išlėkdama jauniausiai dukteriai liepė iškepti trečią brolį. Ėsdama laumė rado žiedelį ir suprato dukteris suėdusi. Kai ji nuėjo pas brolius, kvailys liepė jai pačiai išsitraukti vieną iš jų. Laumė įkišo galvą, o kvailys jai trenkė kūle ir užmušė. Kvailys pasiėmė laumę ir jos prijuostę su varpeliais. Keliaudami toliau, naktį sulipo į medį pernakvoti. Prie to medžio atvažiavo žmogžudžiai ir pradėjo virti vakarienę. Kvailys suskambino su prijuoste ir numetė laumę. Žmogžudžiai išsigando ir pabėgo. Virėjas, košės pagailėjęs, sugrįžo. Kvailys jam pasakė duosiąs košės paragauti ir liepė išsižioti. Kai tas išsižiojo, kvailys nupjovė liežuvį. Žmogžudžiai ėmė dar greičiau bėgti, o broliai pasiėmė jų turtus ir grįžo namo.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 228-104 Pasaka AT 451A – Apie devynis brolius ir jų seserį Elenytę
Buvo devyni broliai ir jų sesuo Elenytė. Tėvai mirdami sūnums paliko po kumelį, o dukteriai – kumelę, tų devynių kumelių motiną. Broliai išvažiavo į kariuomenę, Elenytė liko namie. Po devynių metų ji pasikinkė kumelę ir išvažiavo brolių ieškoti. Nežinodama, ar toli jos broliai, užgiedojo, kad kumelė sužvengtų: kur kumelės devyni sūneliai, ten jos broleliai! Kumelei sužvengus, Elenytė už šimto mylių išgirdo devynių kumelių žvengimą. Važiuodama ton pusėn, išgelbėjo kiškelį nuo skalikų. Tada sutiko laumę, važiuojančią geldoje kiaulę pasikinkius. Privažiavus dvi upes, laumė Elenytę pakvietė išsimaudyti ir pasakė, kad viena upė pienu tekanti, kita krauju verdanti. Kiškelis Elenytę perspėjo, kad laumė meluoja – laumė kiškeliui išsuko kojytę. Kitą kartą privažiavus dvi upes, kiškelis vėl įspėjo Elenytę nesimaudyti – laumė jam išsuko antrą kojytę. Po to laumė jam išsuko ir kitas dvi kojytes, o galiausiai nusuko galvą. Kai nebeliko kam Elenytės perspėti, ji išsimaudė kraujo upėje. Laumė pavogė jos drabužius, o Elenytė turėjo apsirengti jos skarmalus ir važiuoti geldoje. Kai nuvažiavo pas brolius, laumė pasakė esanti jų sesuo, o Elenytę išvarė arklių ganyti. Ganydama Elenytė, gailiai verkė ir dainavo, kad laumė midų vyną gerianti, o ji, brolių sesuo, arklius gananti. Broliams jos dainos patiko ir jie vienas po kito ėjo paklausyti, bet vis anksti užmigdavo ir neišgirsdavo. Tada nuėjo jauniausias brolis ir apsimetė miegąs. Elenytė pradėjo jam ieškoti galvą ir brolis pažino žiedelį, kurį seseriai motina buvo padovanojusi. Kitą dieną broliai kumelę ištepė degutu ir pastatė prie durų. Laumė, negalėdama praeiti, jai plojo viena ranka, kita, o po to kojom ir pilvu, kol visa prilipo. Broliai kumelei liepė laumę nunešti ten, kur saulė neužšviečia ir vėjas neužpučia, o po to sugrįžti. Broliai ir sesuo liko laimingai gyventi.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 231-105 Pasaka AT 1535 – Apie tris brolius
Du broliai buvo protingi, o vienas kvailas. Kai mirė tėvas, vyresnysis brolis pasiėmė namus, antrasis – klėtį, o kvailiui liko veršelis. Tas jį papjovė ir mėsą suvalgė, o odą išdžiovino ir išėjo pasaulin. Naktį eidamas mišku priėjo didelį namą, kuriame rado šeimininkę. Ta jo nepriėmė nakvynei sakydama, kad maža vietos. Kai ji nusisuko, kvailys užlipo ant aukšto. Ten rado skylę, pro kurią galėjo matyti, kas troboje dedasi. Tų namų šeimininko nebuvo namie. Naktį išgirdo trenksmą ir pamatė, kad šeimininkė ant stalo atnešė samovarą, padėjo visokių valgių ir gėrimų. Tada atėjo trys ilgaplaukiai popai ir ji visi pradėjo linksmintis. Kai išgirdo šeimininką grįžtant, popai sulindo pakrosnin. Kvailys nulipo nuo aukšto ir pasiprašė naktigulto. Šeimininkas jį priėmė ir pakvietė pavalgyti. Kai užantyje laikoma veršena subraškėjo, kvailys pasakė, kad veršena pasakiusi, kas buvęs viduj prieš šeimininko atvažiavimą. Šeimininkas pažadėjo atsilyginti, jei tas pasakysiąs. Kvailys parodė spintoje paslėptus valgius ir gėrimus, o po to abu ištraukė ir užmušė popus. Šeimininkas kvailį apipylė pinigais ir nusipirko veršeną. Kvailys pinigus pasiėmė ir greitai išėjo, o šeimininkas lamdė veršeną, bet ta jam nieko nesakė. Kvailys parėjęs nusipirko žemės, namus, ūkį ir pradėjo gyventi.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 233-106 Sakmė AT 70 – Kodėl kiškio lūpos perplėštos
Kartą kiškis ėjo skandintis (girdytis) ir sutiko genį. Genys jo paklausė, kodėl toks nuliūdęs? Kiškis atsakė, kad dėl to, jog jo niekas nebijo. Genys jam patarė pasislėpti krūmuose ir iššokti, kai pamatys atvarant pievon avis. Kiškis genio paklausė. Kai iššoko iš krūmo ir avys jo išsigando, kiškelis apsidžiaugė ir pradėjo juoktis. Taip juokėsi, kad net lūpos perplyšo.
Teksto 1995 m. redakcija

Atgal