VIETOVĖS

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/vietove.php?ViId=2560&back=home

VIETOS VARDAS: Pajiesys

ŠALTINIS:
VĮ Registrų centras | LR Administracinių vienetų ir gyvenamųjų vietovių registro išrašas (2004-10-15)

AUKŠTESNIS LYGMUO:
Garliava sen.
Garliava ist. vls.

VARIANTAI:
Pajiesio km. (1923) Leidinio aprašas P. 66

SUSIJĘ OBJEKTŲ FIKSACIJOS:
Pasaka AT 531 Apė Pagramduką
Diedas su boba randa lizdą su dvylika kiaušinių ir išperi dvylika vaikų. Nuperka jiems po arklį. Arkliai ima kūsti. Vaikai eina daboti, ar kas neišsemia avižų. Pagramdukas pagauna šyvą arklį. Karalius liepia parnešti kanklius, kurie vieni grajina. Šyvas arklys pamoko Pagramduką, kaip juos gauti.
1993 redaguota versija

BsTB 1 291-120 Pasaka AT 154 – Apė žmogų ir lapę
Arė žmogus pagiry. Lauže gulinti meška pasakė pjausianti jo jaučius. Lapė paklausė, ką žmogus duosiantis, jei ji jo gyvulius išgelbėsianti? Žmogus jai pažadėjo atnešti vištų maišą. Tada lapė atbėgo iš kito šono sakydama, kad ponas medžioklę rengiantis ir paklausė, ar tas žvėrių nematęs? Žmogus pasakė nematęs, o lauže gulinčią mešką pavadino išvirtusiu medžiu. Lapė atsakė, jog jei tai būtų medis, jo šakos būtų apgenėtos. Meška žmogaus paprašė nukirsti kojas. Kitą kartą lapė pasakė, jog jei tai būtų medis, į jo galą būtų įkirstas kirvis. Meška paprašė jai į galvą įkirsti kirvį. Žmogus lapei atnešė maišą, bet vištų vietoje įdėjo šunis. Tie nusivijo lapę. Pasislėpusi plyšyje, lapė savo akių, kojų ir uodegos paklausė, ką jie galvoję, kai šunys ją vijęsi? Visi sakėsi padėję, tik uodega tarusi, jog lapei trukdžiusi bėgti, todėl ta ją iškišo lauk. Šunys pagavo lapę ir sudraskė.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 7 203-8 Pasaka AT 465 C+761 [Vyrui pavydi gražios žmonos ir Žiaurus turtuolis - velnio arklys]
Tarnavo merga ir bernas. Jiedu ketino tuoktis, bet einant pas kunigą paduot užsakymų mergina mirė. Vaikinas labai jos verkė. Vieną naktį mergina per sapną jam sako, kad jis paduotų užsakus, surengtų vestuves ir atvažiuotų į bažnyčią. Dar patarė, kad pastatytų dviejuos kampuos po bačką ir ras ryte jas pilnas pinigų. Vaikinas taip ir padarė. Mergina atėjo, priėmė šliūbą ir jiedu grįžo namo. Prievaizdas pamatė, kad mergina labai graži, tai sumąstė ją atimti ponui. Ponas pakvietė vaikiną ir liepė iškasti ant kalno šulinį, o pats su prievaizdu susitarė, kad,kai giliai iškas, tai užpils vaikiną žemėm. Bet vaikinas greit iškasė ir buvo pilnas šulinys vandens. Tuomet ponas liepė parnešti saulės raštus, bet tai už vaikiną padarė jo žmona. Kitą kartą liepė parnešti mėnulio raštus, ir vėl pagelbėjo žmona. Paskui ponas liepė parnešti raštus iš peklos. Žmona ten negalinti eiti, bet patarė, kad kartu ten keliautų ir prievaizdas, tik tegul jis važiuoja, o vyras tegul einąs pėsčias. Pekloj bernui velnias liepė vežti malkas. Bevežant bernas mušė arklį per galvą ir tas atvirto į žmogų – to pono tėvą. Tada velnias įkinkė prievaizdą, o pono tėvas davė savo žiedą ir liepė pasakyt sūnui, kad tas išdalintų pinigus vargšams ir būtų geras žmonėms. Bernas grįžo namo, padavė raštus iš peklos, tėvo žiedą ir viską papasakojo ponui. Parėjęs bernas su žmona tegyveno kelias dienas, nes po to ji dingo. Vieną naktį prisisapnavo ir liepė jam jos nelaukti, ženytis su kita.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 13 53-31 Pasaka AT 315+303 [Apie tris brolius ir jų žvėris]
Trys broliai ir sesuo išėjo į medžioklę. Jie norėjo šauti sutiktus vilką, šerną, lapę, liūtą, zuikį, mešką, tačiau šie atsiprašė ir davė jiems savo vaikų. Kai žmogžudžiai norėjo nužudyti vieną iš brolių, jis dūdele sušaukė žvėris. Išgelbėtas vyras su žvėrimis nuėjo į kitą karalystę, kur išgelbėjo karaliaus dukrą nuo slibino.
[Apie tris brolius ir jų žvėris]

BsTB 1 307-123 Pasaka AT 334 – Apė raganą, katra merginai galvą nukando
Viena sesuo audė, antra verpė, trečia šeivas suko. Taip joms bedirbant, užgeso žvakė. Nė viena nenorėjo eiti ugnies parnešti. Vyresnės seserys išvarė jauniausią, ši sutiko baltą poną su baltais ratais, baltais arkliais ir baltu šuniuku. Ponas pasakė neiti pas tetą, nes toji esanti ragana ir ją prarysianti – mergina sugrįžo namo. Tada išėjo vidurinioji sesuo. Ji sutiko raudoną poną su raudonu vežimu, raudonais arkliais ir raudonu šuniuku. Ponas pasakė neiti pas tetą, nes toji esanti ragana ir ją prarysianti – mergina sugrįžo namo. Ugnies išėjusi vyriausia sesuo sutiko juodą poną su juodu vežimu, juodais arkliais ir juodu šuniuku. Ir tas ponas įspėjo pas tetą neiti, bet ji jo nepaklausė. Tetos dvare pamatė, kad vartai užkišti žmogaus ranka, duris užkištas žmogaus pirštu, o įėjusi vidun išvydo tetą gyvą vaiką ėdant. Mergina ištraukė vaiką iš tetos rankų, o teta ėmė ir nukando jai galvą.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 274-113 Pasaka AT 710 – Apė Mariutę ir Panelę Švenčiausią
Šeimoje gimdavo vien mergaitės. Devintą dukterį tėvas nešė paskandinti, bet mergaitę pasiėmė moteris, kuri buvo Panelė Švenčiausia. Kartą ta moteris išėjo į girią, o namie likusiai mergaitei Mariutei liepė neiti į vieną kamarėlę. Augintinė nepaklausiusi įėjo ir pamatė Jėzų ant kryžiaus – iš jo tekėjo kraujas. Mariutė tuo krauju pasitepė lūpas. Kai moteris grįžo ir paklausė, ar mergaitė buvusi kamarėlėje, ta atsakė nebuvusi ir už tai buvo palikta girioje. Medžiojančio karaliaus šunys ją rado obely. Tada moteris vėl paklausė, ar mergaitė buvusi kamarėlėje, bet ta ir vėl atsakė nebuvusi – moteris iš jos atėmė kalbą. Kai atjojo karalius, liepė ją iškelti iš medžio ir vedė. Mariutė išmoko rašyti ir jiedu susirašydavo. Kai jiems gimė vaikas, vėl atėjo moteris. Mariutė atsakė kamarėlėje nebuvusi – moteris išsivedė vaiką. Tas pats nutiko ir gimus antrajam vaikui. Kai gimė duktė, karalius Mariutę ir mergaitę liepė užvesti ant laužo. Užkūrus laužą, vėl pasirodė Mariutę užauginusi moteris ir paklausė, ar ji buvusi kamarėlėje? Mariutė atsakė, jog buvusi. Tada toje vietoje atsirado koplyčia, o moteris jai grąžino kalbą ir vaikus.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 246-104 Pasaka AT 1685 – Apė durnąjį Joną
Jaunuolis, vardu Jonas, nuėjo pas merginą, kuri buvo vardu Marė, ir paprašė, kad ji jam ką nors duotų. Mergina davė smeigtuką, bet Jonas jį pametė šieno vežime. Ieškodamas smeigtuko, jis visą šieną iškratė lauk, todėl buvo prikultas. Motina pasakė, kad smeigtuką reikėję į kepurę įsisegti. Kai Jonas paprašė Marės vėl ką nors duoti, ji davė šoblę, bet vaikinui nepavyko jos užkišti už kepurės. Motina pasakė, kad šoblę reikėję pasikabinti prie šono. Kitą kartą Marė jam davė karvę, bet Jonas pabandė ją įkišti į maišą ir pasikabinti prie šono – karvė pabėgo. Motina pasakė, jog reikėję ją prisirišti ir, parsivedus namo, paduoti šieno ir jį apšlapinti. Kitą kartą mergina nebeturėjo ką duoti Jonui, todėl pati save atidavė. Vaikinas ją parsivedė kaip karvę ir paliko prie apšlapinto šieno. Motina liepė merginą pašnekinti ir parsivesti namo. Atsigulęs į lovą, Jonas paėmė virvę ir pabandė merginą prisitraukti artyn, bet Marė savęs vietoje buvo pririšusi ožką. Vaikinas sušuko motinai, kad plaukuota, bet motina atsakė, jog nieko tokio, kad plaukuota.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 248-105 Pasaka AT 303+300 – Apė žuvinyko du vaikus
Žuvis žvejui pasakė du jos gabaliukus duoti šuniui, du kumelei ir du pačiai. Kalė atvedė du šuniukus, kumelė – du kumeliukus, o pati pagimdė du sūnus. Kai broliai užaugo ir iškeliavo, girioje įpjovė pušį, kad žinotų, kaip kitam sekasi – krauju apsipylęs rėžis reikšiąs, kad brolis nebegyvas. Vienas brolis užsuko pas batsiuvį, kuris pasakė, kad karalius turintis slibinui dukterį atiduoti. Kitą dieną žvejo sūnus nujojo prie akmens, kur slibinas išlenda, ir nukapojo jam galvas, o išpjautus liežuvius pasiėmė. Žvejo sūnus pasakė vesiąs karalaitę po metų. Karalaitės vežikas susirinko slibino galvas ir pasiskelbė išgelbėtoju. Karalaitė jam pasakė tekėsianti po metų. Kai žvejo sūnus atėjo į dvarą, karalaitė pasakė, jog tai jis ją išgelbėjęs. Vaikinas parodė slibino liežuvius ir vedė karalaitę, o vežikas buvo nužudytas. Medžiodamas, žvejo sūnus sutiko raganą, kuri sudavė rykštele ir jį bei arklį su šunimi pavertė akmenimis. Brolis pamatė, kad rėžis pušyje kraujais apsipylęs ir išjojo jo gelbėti. Karalaitė nepažino, jog tai vyro brolis. Kai jis išjojo medžioti ir sutiko raganą, liepė brolį, arklį ir šunį atgaivinti. Ragana taip ir padarė.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 251-106 Pasaka AT 551 – Apė karaliaus tris sūnus
Du karaliaus sūnūs buvo gudrūs, o trečias, jauniausias – kvailas. Karalius susirgo ir paprašė parnešti paukštę, nuo kurios balso pagytų. Pirmiausiai išjojo vyriausias sūnus, bet pakelės smuklėje viską pralošė, todėl buvo nuvarytas į pragarą krosnies kūrenti. Taip pat nutiko ir antrajam broliui. Kvailys į smuklę neužsuko. Prijojęs didelę pušį, pabeldė ir senelis jam pasakė, kad dvyliktą valandą ant marių atsirandantis deimanto tiltas, o už jo esančiame dvare galima rasti ieškomą paukštę. Kvailys nuėjo į tą dvarą, įlipo į lovą pas miegančią merginą, o po to pasiėmė paukštę, bandelę, vyno butelį, kardą ir išėjo. Bandelę, vyno butelį ir kardą paskolino sutiktiems karaliams, kurie tuos daiktus pažadėjo grąžinti po trijų metų ir dar po tris korpusus kariuomenės atsiųsti. Tada vaikinas nuėjo į smuklę ir, lošdamas kortomis, išgelbėjo brolius. Broliai jaunėlį pakišo po kelmu, o patys pasiėmė paukštę ir grįžo pas tėvą. Paukštė negiedojo ir karalius nepasveiko. Pro šalį ėjusio žmogaus išgelbėtas kvailys įsidarbino kailiadirbiu. Po trijų metų mergina su sūnumi išėjo ieškoti vaikino, kuris buvo pas ją. Keliaudami, jie užsuko pas karalius, kurie grąžino kvailio paskolintus daiktus ir davė kariuomenės. Kai mergina nuėjo prie karaliaus dvaro, vaikas pažino tėvą. Tada jie nuėjo pas karalių ir paukštė pradėjo giedoti – karalius pasveiko ir iškėlė vestuves.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 255-107 Pasaka AT 563 – Apė pavargėlį žmogų, katram diedukas stalelį ir avinuką* ir knipelį padovanojo
Žmogus neturėjo ką valgyti, todėl iškeliavo į pasaulį. Beeidamas sutiko senelį, kuris padovanojo stalelį; pasakius „Staleli, denkis!“ ant jo visokių valgių atsiranda. Senelis įspėjo niekur nesustoti nakvynės, bet žmogus nuėjo į smuklę ir smuklininkas naktį stalelį apmainė. Grįžęs namo, žmogus pamatė, kad stalelis valgių nebeduoda ir vėl išėjo. Tas pats senelis žmogui padovanojo avinėlį, kuriam pasakius „Avinėli, purtykis!“, pinigai byra. Smuklininkas apmainė ir avinėlį. Trečią kartą senelis žmogui padovanojo maišą su lazda viduje. Pasakius „Knipel, iš šako“ lazda mušanti, kol nepasakoma „Knipel, į šaką!“. Žmogus smuklėje lazda tol mušė smuklininką ir jo žmoną, kol šie neatidavė stalelio ir avinėlio. Pavargėlio žmona, išgirdusi vyro pasakojimą, ėmė bartis, todėl šis ir jai kailį lazda išpėrė. Tada žmogus parodė stalelį ir avinėlį, nusipirko dvarą ir, lazdą nešiodamasis, visus taikydavo.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 258-108 Pasaka AT 315+300 – Apė du vaiku siratas
Du vaikai liko našlaičiai ir išėjo į girią. Ten sutiktas senukas paprašė duonos ir už ją davė šautuvą, kuriuo šaunant visada pataikoma. Kitą kartą tas pats senukas paprašė dar duonos, o po to mėsos ir už maistą atsidėkojo žiedu, rykštele, kuria sudavus visi atsitraukiantys, ir dūdele. Vaikai priėjo žmogžudžių sodybą ir berniukas ten nušovė žmogžudžių šunis, o paskui ir pačius žmogžudžius, tik vienas pabėgo. Medžiodamas brolis taikėsi nušauti mešką, bet ta paprašė nešauti – už tai davė savo pieno ir meškiuką. Sesuo susidėjo su žmogžudžiu ir prašė brolio parnešti vilko ir vienragio pieno. Šie gyvūnai taip pat davė pieno ir savo jauniklius, kurie greitai užaugo. Kartą žmogžudys norėjo atimti vaikino žiedą ir jį nužudyti, bet tas sušvilpė dūdele ir vienragis žmogžudį sudraskė. Tada brolis seseriai uždarė į kamariukę ir liepė išvalgyti statinę anglių bei priverkti statinę ašarų, o pats išėjo, išgelbėjo karalaitę nuo slibino ir ją vedė. Kai brolis grįžo pas seserį, ji jau buvo išvalgiusi statinę anglių ir priverkusi statinę ašarų. Sesuo pasakė, kad brolis ją padaręs laiminga ir išnyko kaip dūmas.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 260-109 Pasaka AT 530 – Apė durnių ir jo šyvukę
Žmogus turėjo tris sūnus. Du buvo gudrūs, o jauniausias kvailas. Kai kažkas pradėjo jų miežius ėsti, sargybon išėjo vyriausias sūnus, bet nieko nepagavo. Antras sūnus taip pat nieko nepagavo. Kvailys sugavo šyvą arklį, bet tas prašėsi paleidžiamas ir jauniausias sūnus jį paleido. Karalius paskelbė, jog dukterį į žmonas atiduos tam, kuris su arkliu užšoks iki trečio aukšto. Vyriausieji sūnūs nujojo pas karalių, o kvailys išėjo grybauti. Kiek paėjęs jis numetė krepšį ir pakvietė šyvutę. Tada per vieną jos ausį įlindo, o per kitą išlindo gražiu ponaičiu. Arklys užšoko pas karaliaus dukterį ir ši padovanojo žiedą, bet kvailys to žiedo niekam nerodė. Kai visi susirinko pas karalių, karalaitė paklausė, kodėl kvailio pirštas užrištas. Tada vaikinas parodė žiedą ir karalaitė jį pažino. Karalius iškėlė vestuves.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 262-110 Pasaka AT 785+300 – Apė žydą ir Petrą
Pinigų trokštantis žydas išgirdo, kaip kunigas sakė: „Katras duos ubagui pinigų, tai tam užmokės Dievas šimtą sykių tiek“. Davė žydas elgetai šimtą rublių ir laukia, kol tas sugrįš su pinigais. Eidamas namo susitiko šventą Petrą, kuris pasakė atiduosiąs šimtą sykių tiek, kiek žydas elgetai davęs. Petras prikėlė iš numirusiųjų vieno karaliaus dukterį ir už tai gavo pinigų bei du sūrius. Žydas suvalgė vieną sūrį, bet Petrui tai padaręs prisipažino tik tada, kai tas dalį pinigų pasakė duosiąs tam, kuris sūrį suvalgęs. Kitoje karalystėje Petras išgelbėjo slibinui atvestą karalaitę ir pinigus vėl žydui atidavė. Po to Petras su žydu išsiskyrė. Žydas išgirdo, kad mirė vieno karaliaus duktė ir pats pažadėjo už pinigus ją atgaivinti. Darė taip, kaip buvo matęs Petrą darant, bet karalaitė neatgijo ir karalius liepė žydą pakarti. Į kartuves vedamas žydas pamatė Petrą, kuris prikėlė karalaitę, o pinigus vėl žydui atidavė. Petras pasakė, jog tai padaręs už tai, kad žydas davęs pinigų elgetai.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 265-111 Pasaka AT 300 – Apė vaiką, katras karaliaus dukteris išgelbėjo nuo smakų
Elgetauti išvarytas vaikas davė duonos seneliui – už tai gavo kardą ir žiedą. Nuėjęs į vieną miestą sužinojo, jog trys karaliaus dukterys slibinams atitekę. Vaikas karaliui pasisiūlė jo dukteris parvesti namo, o karalius jam už tai pažadėjo vieną dukterų atiduoti į žmonas. Berniukas dovanotu kardu nukirto galvas devyniagalviui, šešiagalviui ir trigalviui slibinams. Po to karalaites susodino į vežimą ir vežikui liepė parvežti namo, o pats išpjovė slibinų liežuvius ir juose įspaudė karalaičių vardus. Vežikas karaliui pamelavo, jog pats jo dukteris išgelbėjęs ir jau ruošėsi kelti vestuves, bet vaikas nuėjo pas karalių ir pasakė, kad tai jis slibinams galvas nukirtęs. Berniukas parodė ženklus – slibinų liežuvius, todėl karalius jį apvesdino su viena dukterų ir atidavė pusę karalystės, o nedorą vežiką pakorė.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 267-112 Pasaka AT 552A+302+554 – Apė karaliaus sūnų, kur savo trijų seserų ėjo ieškot
Karalius turėjo tris dukteris ir sūnų. Kai jis numirė, viesulas vieną po kitos nusinešė visas karalaites. Brolis išėjo jų ieškoti. Perėjęs laužynus, girias ir duobes, priėjo dvarą, kuriame gyveno jo sesuo. Tos sesers vyras buvo sakalas. Brolis pasislėpė ir svainiui pasirodė tik tada, kai sakalas pasakė jį priimsiantis. Po to brolis aplankė kitas seseris, kurių vyrais buvo grifas ir erelis. Erelis karalaičiui pasakė pažįstąs merginą, turinčią visą karalystę. Jis liepė karalaičiui pasiimti kanklių odinį rimbą – tas juo merginą prilupo, o paskui vedė. Kartą ji išėjo į bažnyčią; liepė vyrui neiti į vieną kambarių, bet karalaitis įėjo. Tame kambaryje jis rado karalių be dvasios (dūšios), kuriam davė alaus ir paleido. Tas karalius įsėdo į karietą ir išvažiavo pasitikti karalaičio žmonos. Karalaitis jį vijosi; du kartus karalius jo pasigailėjo ir neužmušė, o trečią kartą sukapojo į gabalėlius. Karalaičio svainiai jį atgaivino gydančiu vandeniu ir jis išėjo ieškoti žmonos. Svainiai liepė prisistatyti medžiotoju, galinčiu privaryti pilną dvarą paukščių, ir išklausti, kur to karaliaus dvasia. Karalaitis privarė pilną dvarą paukščių ir užgrojo dūdele. Žmona pažino vyrą ir nuėjo pas jį. Karalaitis paprašė paklausti karaliaus, kur jo dvasia. Karalius pasakė, kad jo dvasia ežere, kuriame akmuo, tame akmenyje zuikis, tame zuikyje antis, o antyje kiaušinis – jame ir esanti jo dvasia. Išalkęs karalaitis norėjo nušauti šunį, paimti vanagiukus iš lizdo, nusukti pirščiuką dideliam vėžiui, bet šie pažadėjo pagalbą ir karalaitis juos paliko. Priėjęs ežerą, jis paprašė žmonių išimti akmenį ir už tai jiems gerai sumokėjo. Po to šuo ir vanagas padėjo sugauti zuikį ir antį, o vėžys ištraukė į ežerą įkritusį kiaušinį. Karalaitis jį metė į žemę – karalius mirė, o jis su žmona grįžo namo.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 276-114 Pasaka AT 441 – Apė ažiuką, katras su karaliaus dukteria apsiženyjo
Bevaikis senelis rado girioje ežiuką ir parsinešė namo. Ežiukas pasakė ginsiąs kiaulę į girią ganyti ir išėjo. Ta kiaulė atvedė paršiukus, po to tie paršiukai dar paršiukų ir po trijų metų ežiukas jau ganė didelį pulką kiaulių. Girioje pasiklydęs karininkas (aficėras) paklausė kelio. Ežiukas pasakė jį išvesiąs iš girios, jei tas pažadėsiąs dukterį. Karininkas pažadėjo. Kitą kartą iš girios išvedamas pasiprašė karalaitis, o trečią kartą – pats karalius, kurie ežiukui taip pat pažadėjo dukteris. Parginęs kiaules, ežiukas liepė seneliui nupenėti gaidį, kuriuo nujojo pas karininką. Karininkas davė pilną vežimą pinigų ir porą arklių kraičio. Ežiukas pasakė, kad jei mergina norinti, galinti grįžti pas tėvą ir ta sugrįžo. Nujojęs pas antrąją merginą, jis vėl pasiėmė tokį pat kraitį, o merginai leido grįžti pas tėvą. Nuvažiavęs pas karalių, ežiukas ir kraitį, ir karalaitę parsivežė namo ir vedė.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 279-115 Pasaka AT (300A) – Apė tris brolius ir bobą raganą
Trys broliai išjojo į karą. Prijoję smuklę, rado raganą, kuri davė tris mergas ir leido pernakvoti. Po to broliai jojo toliau ir rado staliuką: tai buvo raganos duktė. Jauniausias brolis davė su lazda ir staliukas persiskyrė. Ant vienos pusės buvo nuodai, o ant kitos – valgis. Broliai pavalgė ir nujojo toliau. Kai rado dar du staliukus, jauniausias brolis vėl davė su lazda ir juos perskyrė. Po penkių metų visi trys parjojo namo. Jauniausiajam broliui ragana pasakė atkeršysianti už dukteris. Jaunuolio arklys pasakė, kad ateisiąs didelis slibinas, kurio viena lūpa palei debesis, o antra palei žemę. Jauniausias brolis kalvio paprašė padaryti didelį gnybtą ir nusipirko tris statinaites. Kai pamatė slibiną, statinaites sumetė į gerklę, o apatinę lūpą prikalė prie žemės.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 279-116 Pasaka AT 853 – Apė durnių, katras karaliaus dukterį peršnekėjo
Trys broliai, kurių du buvo protingi, o trečias – kvailas, išgirdo, kad karaliaus dukterį galės vesti tas, kuris ją perkalbės. Vyresnieji broliai išjojo, o kvailys jiems bėgo iš paskos. Jis bebėgdamas rado voliukę, lankelį bei plaktuką ir pirmasis nubėgo pas karalaitę. Ji pasakė, kad jei lankelis nuo bačkos nutrūktų, tai visas alus pasilietų. Kvailys pasakė turintis lankelį. Karalaitė paklausė, kuom jis jį užkaltų? Kvailys atsakė turintis plaktuką. Karalaitė pasakė, kad jei voliukė iš bačkos išpultų, tai visas alus pasilietų. Kvailys atsakė turintis ir voliukę. Tada karalaitė nubėgo pas tėvą ir pasakė, kad kvailys ją perkalbėjęs, bet ji už jo tekėti nenorinti. Karalius jai liepė kvailį nusivesti į sodą ir ten perkalbėti. Kvailys pasakė „tai pupos, pupos“. Karalaitė pasakė, kad jei jas muštų tokiais ledais kaip jos krūtys (papai), tai su jais sumuštų, o kvailys atsakė, kad jei pupos turėtų tokias ankštis kaip jo pautai, tai ir ledai nieko nepadarytų. Karaliaus duktė turėjo už jo tekėti, ir ištekėjo.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 281-117 Pasaka AT 935 – Apė kytrąjį Jonuką
Senas vyras užaugino sūnų ir išleido į kariuomenę. Tas sūnus mokėjo daug kalbų ir išgirdo, kaip du kareiviai (aficėrai) kalbėjo apie tokią gražią pirklio dukterį, kad vien už pažiūrėjimą šimtą tūkstančių raudonųjų reikią mokėti. Vaikinas pasakė, kad jei tiek pinigų turėtų, tai tą merginą vestų. Kareiviai jį paskundė karaliui. Karalius jam davė pinigų ir liepė grįžti vedusiam. Vaikinas susitiko su gražuole, bet išgirdo, kad ji norinti tuoktis su karaliaus sūnumi ir kviečianti jį pas ją ateiti vidurnaktį. Vaikinas pirmas atėjo pas merginą ir ji jį palaikė karalaičiu. Kai atėjo tikrasis karalaitis ir bėrė į langą su žirniais, vaikinas pasiūlė ant jo išipilti naktinį puodą – karalaitis susikeikė ir nuėjo. Kitą dieną vaikinas garsiai skaičiavo pinigus, o rytą jų pribarstė ant aslos – pirklys ir jo duktė pamanė, kad vaikinas turtingas ir iškėlė vestuves. Kai vaikinas nuėjo pas karalių, visi kareiviai jį sveikino ir davė vežimą pas tėvą nuvažiuoti. Vienoje smuklėje žmogžudžiai atėmė drabužius, todėl pas tėvą grįžo nuogas. Tėvas sūnų išvarė ožkų ganyti. Žmona, nesulaukusi vyro, pati išvažiavo jo ieškoti; išvijo žmogžudžius iš smuklės, aprengė vyrą ir parsivežė namo.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 284-118 Pasaka AT 531 – Apė Pagramduką
Vyras ir žmona neturėjo vaikų. Vyras parnešė iš girios dvyliką kiaušinių ir liepė žmonai ant jų sėdėti – gimė dvylika sūnų, kurių paskutinį pavadino Pagramduku. Kai sūnūs užaugo, tėvas visiems nupirko po arklį. Arkliai ėmė kūsti ir tėvas siuntė sūnus saugoti, ar kas avižų neišsemia. Nei vienas iš vienuolikos brolių nieko nepamatė. Tada išėjo Pagramdukas, kuris turėjo gaidį ir katę. Tie pamatė, kad svetimas arklys avižas ėda ir Pagramdukas jį pagavo. Arklys prašėsi paleisdžiamas, sakė pasirodysiantis, kai vaikinas jį pakviesiantis „Šyvute“. Kai broliai išjojo į kariuomenę, Pagramdukui tėvas davė liesą arklį – vaikinas iškratė kaulus, o ta oda apvilko pakviestą Šyvutę. Broliai sustojo pernakvoti smuklėje, kurioje buvo ragana. Ji vyrus suguldė su mergomis, bet Šyvutė perspėjo, kad reikėtų vyrus su merginomis sukeisti vietomis. Naktį atėjusi ragana toms mergoms nukapojo galvas, o broliai spėjo pabėgti. Karalius Pagramduką paskyrė vyresniuoju. Broliai supyko ir karaliui pasakė, jog pas raganą matę kankles, kurios pačios grojančios. Karalius paprašė Pagramduką tas kankles jam parnešti. Arklys liepė raganos prašyti virtų kiaušinių, o kai ji išeisianti jų parnešti, pasiimti kankles ir parnešti karaliui. Vaikinas taip ir padarė. Ragana vijosi, bet jis pasislėpė ežere. Ragana tol gėrė ežerą, kol trūko. Karalius Pagramdukui dosniai atsidėkojo ir paprašė parvesti dukterį. Vaikinas pasakė, kad jam reikėsią tūkstančio statinių smalos ir tūkstančio statinių pjuvenų. Arklys toje smaloje ir pjuvenose išsivoliojo, o paskui nunešė Pagramduką pas karalaitę, kuri liepė prajodyti jos arklius. Vaikinas prajodė arklius, o po to karalaitę parnešė pas tėvą ir vedė.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 289-119 Pasaka AT 725 – Kaip mėnesis žvaigždei klonijos
Tėvas išleido sūnų mokytis. Kai tas grįžo, paprašė išaiškinti sapną, kuriame regėjo, kad mėnulis žvaigždėms lenkiasi (kloniojasi). Sūnus pasakė, jog sapnas reiškia, kad tėvas jam kada nors lenksis. Tėvas supyko ir išvarė sūnų. Motina davė karvę, kurią vaikinas išmainė į du šunis, galinčius užmuši tą, ką tik jis norėsiantis. Girioje priėjo žmogžudžių namus, kuriuose buvo tik jų motina. Ant lango rado tepalo, galinčio stipriai prilipinti – vaikinas prie sienos prilipdė senę, o tepalą pasiėmė. Priėjęs marias, rado didelį akmenį, kurį ištepė klijais, o pats atsisėdo šalia. Išgirdo, kaip kažkas pažadėjo, ko namie nepalikęs. Tada pasirodė velnias ir prilipo prie akmens. Vaikinas už pagalbą liepė atiduoti raštus, kuriuos velnias ant marių buvo padaręs, o tada pašaukė šunis – velnias su visu akmeniu į pragarą nulėkė. Studentas tuos raštus atidavė karaliui, o tas jį padarė kunigaikščiu. Kartą jis važiavo apžiūrėti kunigaikštystės ir aplankė savo tėvo kaimą – visi žmonės lenkėsi, o kartu ir tėvas. Sūnus tėvui priminė, kad gerai sapną išaiškinęs.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 293-121 Pasaka AT 935 – Apė Jonuką, kurs per savo kytrybę stojosi karalium
Turtingi tėvai išmokslino sūnų Joną ir išleido į kariuomenę. Sūnus daug gėrė ir mėgo linksmybes, todėl tėvo vis prašė atsiųsti pinigų. Tėvas tol siuntė, kol turėjo. Išleidęs paskutinius pinigus, Jonas sumanė bėgti iš kariuomenės, bet neturėjo pinigų. Jonas išgirdo generolus, kurie kalbėjo apie vieno pirklio dukterį – esą vien už pažiūrėjimą į ją reikią mokėti. Jonas pasakė, kad už tuos pinigus merginą verčiau vestų. Generolai jį paskundė karaliui. Karalius Jonui davė pinigų ir sakė grįžti vedus gražuolę, o jei nevesiąs, jis jį atiduosiantis pakarti. Vaikinas išsinuomojo kambarį pas pirklį ir išgirdo, kaip pirklio duktė karalaičiui pasakė sumokėti laikrodininkui už jos laikrodėlio pataisymą ir ateiti vidurnaktį. Jonas pirmas paėmė laikrodį ir atėjo pas merginą. Kai pasibeldė karalaitis, jie ant jo išpylė naktinį puodą. Mergina leido Jonui pasiimti pinigų. Už tuos pinigus jis nusipirko gražių rūbų, pasisamdė liokajų, o likusius vis skaičiavo. Pirklys pamanė, kad jis labai turtingas ir išleido už jo savo dukterį. Kai Jonas grįžo į kariuomenę, su visais atšventė savo sėkmę. Mirdamas karalius paliko Jonui visą savo žemę ir taip jis tapo karaliumi. Žmona liepė dvaran atsivešti ir tėvus. Jonas su generolais iškeliavo, bet apsistojo žmogžudžių smuklėje. Jonas išsigelbėjo ir nuogas grįžo pas tėvus. Tėvas sūnų apkūlė, kad tas iš kariuomenės pabėgęs, ir išleido ožkų ganyti. Žmona, nesulaukusi vyro, pasiėmė kariuomenę ir išvažiavo jo ieškoti. Suradusi nuprausė ir karališkai aprengė. Sūnus grįžo pas tėvus gražiai apsirengęs ir davė pinigų dvarui nusipirkti.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 301-122 Pasaka AT 314 – Apė karaliūnaitį, kurs pas šėtoną slūžyjo ir karalių išgelbėjo iš peklos
Trys karaliaus sūnūs išjojo medžioti. Vienas jų paklydo girioje. Beklaidžiodamas rado dvarą, pas kurio šeimininką pasisamdė krosnies kūrenti ir arklio prižiūrėti. Po kiek laiko arklys prakalbo – liepė į krosnį prikišti daug malkų, paimti balną ir kamanas, išsitepti plaukus tepalu, nuo kurio plaukai tapo deimantiniais, bei pasiimti veidrodį, šepetį ir botagą. Karalaitis su arkliu išjojo, o dvaro šeimininkas, kuris buvo velnias, ėmė vytis. Kai jis prisiartino, karalaitis metė veidrodį ir velnio arklys sugriuvo. Kai velnias vėl prisiartino, metė šepetį – atsirado giria. Trečią kartą metė botagą ir atsirado upė. Tada arklys liepė duoti lazda į krantą – atsivėrė durys ir karalaitis išvydo dvarą. Arklio liepiamas, vaikinas jame pasisamdė dirbti, tik plaukus slėpė. To karaliaus dukterys rideno deimantinius obuolius ir taip rinkosi jaunikius. Jauniausios karalaitės obuolys nusirito pas karalaitį. Po vestuvių jis gyveno atskirai nuo kitų žentų ir toliau dirbo. Kilus karui, karalius su žentais išjojo kariauti. Karalaitis pasiėmė savo arklį, gražiai apsirengė ir padėjo priešus nugalėti. Karalaitis spindėjo, todėl visi pamanė, jog tai dievas jiems padėjęs. Kitus du kartus karalaitis vėl kovėsi. Paskutinį kartą susižeidė koją ir karalius ją aprišo savo skarele. Karalaičio žmona pamatė skarelę ir pro kepurę išlindusius plaukus. Karalius atpažino žentą ir apsidžiaugė. Karalaičio arklys pavirto į žmogų, kuris buvo požeminio dvaro karalius, velnio paverstas į arklį.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 308-124 Pasaka AT 514 – Apė bajoro dukterį, katra į vaiską išėjo
Bajoras turėjo devynias dukteris ir nei vieno sūnaus. Kai reikėjo į karą siųsti kareivį, vyriškai apsirengė viena iš dukterų ir išėjo. Mergina gerai tarnavo ir tapo generolu. Karaliaus duktė panoro tekėti už generolo ir karalius juos sutuokė. Kai karalaitė išsiaiškino, kad jos vyras mergina, pasakė tėvui ir tas jį išsiuntė pas kitą karalių su raštu. O tas karalius anam karaliui prasikaltusius žudydavęs. Beeidamas sutiko nuo medžio ant medžio šokinėjantį žmogų, ąžuolus raunantį stipruolį ir medžiotoją. Visi trys nuėjo pas karalių ir pasiūlė surengti lenktynes. Medžiais šokinėjantis bėgikas bėgo, medžius raunantis stipruolis supylė kalną, o medžiotojas nušovė tuo kalnu belipantį karaliaus bėgiką. Eidami atgal, priėjo trobelę, kurioje rado valgyti ir gerti. Pavalgę nežinojo kas daryti – karaliaus žentas prišiko ant stalo. Parėjusi ragana ėmė keikti, kad jei tai padaręs vyras, tai gautų moteriškus pautus, o jeigu moteris – vyriškus. Taip karaliaus žentas tapo vyru ir, parėjęs namo, vėl apsigyveno su pačia.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 310-125 Pasaka AT 560 – Apė vieną berną ir jo šuniuką ir katiną ir akmeniuką
Tarnavo bernas pas poną už tris skatikus per metus. Po trijų metų pasiėmė pinigus ir išėjo. Beeidamas iš vaikų išpirko mušamą šuniuką, katiną ir gyvatę. Gyvatė liepė ją mesti per kairį petį, o per dešinį pažiūrėti – pavirto mergina. Kai nuėjo pas jos tėvą, už išgelbėjimą ji liepė paprašyti akmenuko, kurį įsidėjus į burną ir pašvilpus, viskas ko norima atsiranda. Bernas liepė motinai nueiti pas karalių ir paprašyti leisti už jo savo dukterį. Karalius pasakė, kad ateisiąs pietų, jei vaikinas iki ryto nutiesiąs obelimis apsodintą kelią. Vaikinas pašvilpė su akmenuku burnoje ir kelias atsirado. Karalius pasakė leisiąs už jo dukterį, jei jis su juo į karą eisiąs. Vaikinas sušvilpė ir su kariuomene išėjo kariauti. Karalius išleido už jo savo dukterį. Kai karalaitė sužinojo apie akmenuką, pavogė ir nunešė karaliui. Tas žentą užmūrijo, tik paliko langelį, kad katinas ir šuo galėtų įlįsti. Tie maitino savo išgelbėtoją ir juo rūpinosi. Kai karalaitė ištekėjo už kito karaliaus ir apsigyveno už marių, šuo ir katė nukeliavo į tą dvarą ir ėmė pjauti ten buvusias žiurkes. Žiurkių karalius jiems pavogė ir atnešė akmenuką, kad jie žiurkes paliktų ramybėje. Plaukiant per marias, katinas išmetė akmenuką, bet žuvis už išgelbėjimą jį surado ir atidavė. Atgavęs akmenuką, bernas nužudė karalių ir pats liko dvare karaliauti.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 314-126 Pasaka AT 756B – Apė biedną žmogų, kurs savo sūnų negimusį velniui pardavė
Neturtingas žmogus paklydo girioje ir velniui už išvedimą pažadėjo dar negimusį sūnų. Kai sūnus užaugo ir tapo klieriku, tėvas pasakė, kad jį velniui pažadėjęs. Sūnus pasiėmė liturginius daiktus ir išėjo į pragarą. Nakvynės pasiprašė žmogžudžių namuose. Kai tie jį surado, paliko gyvą, o vyriausias, vardu Dimijonas, paprašė sužinoti, kas jo po mirties laukia. Nuėjęs į pragarą, klierikas pradėjo velnius šventinti. Liucipierius liepė atiduoti klieriko tėvo pasirašytus raštus, bet juos turėjęs velnias viską atidavė tik pagrąsintas, jog bus numestas ant Dimijono lovos, padarytos iš peilių ir britvų. Kai klierikas žmogžudžiui pasakė kas jo laukia, tas paprašė atgailos. Klierikas liepė į žemę įsmeigti obelinę lazdą, burna ją laistyti ir melstis. Žmogžudys paprašė jo neužmiršti. Kai klierikas tapo vyskupu, važiuodamas keliu užuodė obuolius. Nuėjęs prie obels prisiminė žmogžudį ir išklausė jo išpažintį. Su kiekviena nuodėme krito po obuolį. Kai obuolių neliko, obelis pargriuvo, o senelis pavirto į dūmus.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 318-127 Pasaka AT 1525A – Apė vieną vagį
Bajoro sūnus išėjo mokytis vogti. Kai grįžo, kaimynas ponas pasakė užmokėsiąs, jei tas pavogsiąs jo arklį. Vaikinas persirengė senute, nugirdė sargybinius ir jų šunis, visus suraišiojo ir išsivedė arklį. Kitą kartą ponas pasakė sumokėsiąs, jei jis pavogsiąs jo žmonos marškinius ir žiedą. Vaikinas išsikasė numirėlį ir pakišo po pono langu. Tas šovė ir, pamanęs, kad nušovė vagį, nunešė užkasti. Tuo tarpu vagis įslinko į pono lovą, paliejo mielių ir paprašė moters marškinius nusivilkti bei žiedą nusiimti. Pono brolis kunigas šaipėsi, kad poną vagis apgavęs. Ponas paprašė brolį prigauti. Vagis, nusipirkęs vėžių ir žvakių, naktį bažnyčioje uždegė žvakes ir sustatė vėžiams į žnyples. Nuėjęs po kunigo langu pasakė, kad Dievas jį liepęs gyvą į dangų atnešti. Bažnyčioje judančias žvakes kunigas palaikė angelais ir, vagies liepiamas, įšoko į maišą. Tas jį nunešė pas poną, pakabino su visu maišu, padėjo lazdą ir parašė raštelį, kad kiekvienas po penkias lazdas duotų. Kai kunigas pradėjo rėkti, ponas pažino brolį ir paleido – visi juokėsi, kad jį gyvą angelas į dangų nešęs.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 321-128 Pasaka AT 511 – Apė mergaitę ir jos močeką, katra buvo ragana
Dukterį turintis našlys vedė našlę, kuri turėjo tris dukteris: vienaakę, dviakę ir triakę. Pamotė podukros nemylėjo ir vis varė galvijų ganyti. Kartą liepė per dieną suverpti, išausti ir išbalinti linų maišą. Mirusi mergaitės motina patarė linus kišti karvei į ausį – per kitą ausį ištrauksianti audeklą. Kitą dieną pamotė vėl davė linų maišą, bet kartu išsiuntė vienaakę. Mergaitė paieškojo jai galvą – sesuo užmigo ir nieko nepamatė. Tada pamotė kartu ganyti išsiuntė dviakę, bet ir ta užmigo. Trečią dieną kartu išėjo triakė ir jos trečioji neprimerkta akis viską pamatė. Pamotė papjovė karvę. Mergaitė vėl nuėjo pas motiną, kuri liepė išvalyti karvės žanras – ten rasianti žiedą, miežį ir avižą. Mergaitė juos užkasė po langu – atsirado obelis ir vyno šulinys. Pro šalį važiuojantis karalaitis paprašė obuolių. Ragana jų negalėjo pasiekti, todėl pas karalaitį nuėjo našlaitė. Mergaitė patiko karalaičiui ir tas pasakė ją vesiąs. Ragana podukrą paslėpė, o jos vietoje išleido dukterį, kuriai nutašė kojas ir apavė karalaičio duotais batais. Jiems bevažiuojant į bažnyčią, atlėkė paukščiu pasivertusi našlaitė ir pakukavo, kad raganiukės kojos nutašytos. Karalaitis pažiūrėjo, kad merginos kojos nutašytos ir, ją parvaręs namo, vedė našlaitę.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 324-129 Pasaka AT 480C* – Apė du brolius, bagotą ir biedną
Neturtingas brolis ėjo pas turtingą brolį į vestuves. Neturėjo ką neštis, tai paprašė pačios iškepti grikinių blynų. Kai brolis sužinojo, kad jis tik tiek atsinešęs, liepė su tais blynais eiti į pragarą. Beeidamas vargšas sutiko senelį, kuris buvo Dievas. Senelis liepė pragare ant pirmųjų durų dėti kryžiuką, o ant kitų po poteriuką, velniams duoti po truputį blyno, Liuciperiui visą, o vietoje siūlomų pinigų paimti putas nuo katilo. Vargšas taip ir padarė – putos pievoje pavirto avimis. Senelis už avis davė nesibaigiantį pinigų maišiuką. Grįžęs namo, žmogus nusiuntė dukterį pas brolį, kad pasiskolintų indą pinigams matuoti. Turtingasis brolis inde rado kelias monetas. Brolis jam pasakė, kad pinigų už blynus pragare gavęs. Turtuolis liepė žmonai iškepti kvietinių blynų ir taip pat išėjo į pragarą. Pakeliui sutiko senelį, bet su juo nemandagiai kalbėjo. Pragare blynus išdalino velniams, o tie jį įkišo į katilą.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 326-130 Pasaka AT 155 – Už gerą padarymą tai vis piktu užmoka
Žmogus, eidamas per girią, išgelbėjo prispaustą slibiną (smaką), kuris sakė atsilyginsiąs. Slibinas norėjo žmogų praryti, nes „už gerą padarymą tai vis piktu užmoka“, bet žmogus paprašė eiti ir paprašyti trijų sutiktųjų, kad tie nuspręstų. Šuo ir arklys pasakė, kad jiems žmonės už gerą piktu atsilyginę ir liepė žmogų suėsti. Sutiktai lapei žmogus pažadėjo duoti žąsį. Tada toji paprašė parodyti kaip viskas buvę ir liepė slibiną palikti prispaustą. Kai žmogus nuėjo žąsies, žmona liepė lapę nušauti. Krisdama lapė spėjo pasakyti, kad „už gerą padarymą tai vis piktu užmoka“.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 342-134 Pasaka AT 301A – Apė seną žalnierių, kurs tris karaliaus dukteris parieškojo
Trys karaliaus dukterys nuėjo į savo gėlių darželius ir jas visas prarijo slibinas (smakas). Karalius pasakė, jog kas jas suras, galės vesti. Trys generolai išėjo karalaičių vaduoti, bet smuklėje pralošė visus pinigus ir drabužius. Tada karalaičių ieškoti išėjo senas kareivis. Jis taip pat lošė kortomis su smuklininku. Smuklininko duktė jį pamokė atsisėsti į tėvo vietą – kareivis laimėjo. Tada smuklininkas jam parodė šulinį, kuris vedė į slibinų namus. Kareivis nusileido į šulinį, nukirto slibinams galvas ir išlaisvino karalaites, o sugrįžęs slibinams nupjaustė liežuvius ir pasiėmė karalaičių sukneles. Generolai iškėlė karalaites, o kareivį paliko šulinyje, bet atlėkė paukščiu pasivertęs smuklininkas ir jį iškėlė. Generolai pasiskelbė karalaičių išgelbėtojais ir jau kėlė vestuves, tik suknelių nuotakoms nė vienas siuvėjas negalėjo pasiūti. Kareivis pasakė sukneles pasiūsiąs. Karalaitės pamatė savo sukneles ir pasakė karaliui, kad jas ne generolai išgelbėję. Kareivis parodė slibinų liežuvius ir liko pas karalių, o apgavikams buvo galvos nukirstos.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 349-136 Pasaka AT 555 – Apė seną diedą, kur norėjo dievu pastot
Senelis ėjo per girią ir užkliuvo už kelmo. Atsikėlęs ėmė duoti kelmeliui su lazda. Kelmas paklausė, ko tas jį mušantis? Senelis atsakė tris dienas nevalgęs – kelmas davė pinigų. Senelio pati liepė sugrįžti ir kelmo paprašyti, kad tas jį padarytų ponu, ją ponia, o vaikus ponaičiais. Po kurio laiko liepė vėl eiti ir paprašyti, kad jis būtų karalius, ji karalienė, o vaikai karaliukai. Kitą kartą žmona panoro, kad kelmas vyrą padarytų dievu, ją dieviene, o vaikus dievukais. Kelmas ėmė ir pavertė visus šunimis.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 350-137 Pasaka AT 550 – Apė durnių ir jo prietelį vilką
Aklas karalius turėjo tris sūnus: du protingus, vieną kvailą. Kai kažkas iš sodo ėmė vogti obuolius, išmintingieji sūnūs ėjo saugoti, bet naktį užmigo ir nieko nesugavo. Kvailys pasiėmė dagį, kuris jam užsnaudus vis įdurdavo – pamatė paukštį ir nušovė vieną plunksną. Broliai išjojo to paukščio ieškoti. Keliaudami nakvojo trijose smuklėse, kurių šeimininkėms našlėms kvailys patiko: viena jam padovanojo stebuklingas žirkles, kita peilį, o trečia stikliuką. Kai broliai nujojo skirtingais keliais, kvailys įjojo į girią ir ten sutiko vilką. Tas jį paprašė užkasti tėvą, o pats tuo tarpu suėdė kvailio arklį. Vilkas pats kvailį nunešė į dvarą. Liepė paimti gražų narvą su paukščiu, o ne gražiausią – kvailys paėmė gražiausią ir buvo sugautas. Karalius liepė jam pavogti arklį, tai jis atiduosiąs paukštį. Vilkas kvailį nunešė arklio, bet kvailys ėmė gražiausią gyvulį ir vėl buvo sugautas. Tas karalius liepė pavogti merginą. Vilkas jį nunešė į merginos dvarą. Kvailys persirengė mergina, bet buvo sugautas ir nuvestas tarnauti. Tada jis karalaitei parodė stebuklingus našlių dovanotus daiktus ir juos atidavė už apsinuoginimą bei naktį su juo. Po to abu sutarė kelti vestuves ir iškeliavo į jo tėviškę. Vilkas persirengė mergina ir buvo išmainytas į arklį, po to pasivertė arkliu ir buvo iškeistas į paukštį. Kai broliai kvailį pamatė, įmetė į šulinį ir, viską pasisavinę, grįžo namo. Vilkas kvailį išgelbėjo ir tas tėvui papasakojo, kaip viskas buvę. Mergina jį taip pat pažino – karalius iškėlė vestuves.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 357-138 Pasaka AT 875 – Kap viena merga karalių apgavo
Karalius už mįslės, kas mieliausia, greičiausia ir riebiausia, įminimą pasiūlė daug pinigų. Išmintinga neturtingo žmogaus duktė įminė, kad žemė riebesnė, mintis greitesnė, o sveikata mielesnė. Karalius nenorėjo atiduoti pinigų ir liepė iš pluoštelio lino daug drobės priausti. Mergina karaliui nusiuntė sulaužytus šluotražius, kad tas stakles drobei austi pagamintų. Tada karalius liepė iš virtų kiaušinių išperinti viščiukus, o mergina tėvą pas karalių nusiuntė su pakeptais miežiais, kad juos užaugintų ir viščiukams kruopų atsiųstų. Karalius liepė, kad žmogus pasakytų dukteriai ateiti nei važiuotai nei raitai nei pėsčiai, nei nuogai nei apsirengusiai ir atsinešti nei turint nei neturint. Mergina pasigavo zuikį ir balandį, apsisiautė tinklu, atsisėdo ant ožio ir nujojo pas karalių. Tas ją pamatė ir užsiundė šunis, bet mergina paleido zuikį – šunys jos nelietė. Kai ji karaliui padavė balandį, tas išskrido – mergina atnešusi nei turintį nei neturintį. Karalius merginai atidavė pinigus.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 359-139 Pasaka AT 1535 – Apė durnių, katras išmintingus savo brolius nuskandino
Buvo trys broliai, vienas kvailas, o du išmintingi. Išmintingieji išėjo medžioti, bet grįžo tuščiomis, o kvailys pamatė lauke rūgštynes skinančią moterį ir nušovė. Grįžęs tėvui pasigyrė, kad kažką didelį nušovęs ir, pasiėmęs vežimą, parvežė namo. Kvailys tėvui pasakė moterį vešiąs parduoti – įsodino į vežimą, apramstė, įdavė vadeles ir išvažiavo. Jiems taip bevažiuojant, vežimą sustabdė žydai ir paprašė sumokėti muitą, o pinigų nesulaukę, rėžė negyvėlei į kuprą. Kvailys pasakė, kad tie jo žmoną nužudę ir už tylėjimą liepė pripilti vežimą pinigų. Kai grįžo namo, broliams pasakė, kad ir tie žmonas užmuštų ir parduotų. Broliai žmonas užmušė ir pateko į kalėjimą. Grįžę įkišo kvailį į maišą ir išnešė paskandinti. Nemunas žiemą buvo užšalęs, todėl sugrįžo namo kirvio. Tuo tarpu kvailys ėmė rėkti, kad nemokantis nei rašyti, nei skaityti, bet jį žadantys karalium padaryti. Pro šalį su turtų pilnu vežimu važiavęs žydas kvailį išlaisvino ir pats į maišą įlindo. Broliai nuskandino žydą, o grįžę rado brolį su turtais. Kvailys pasakė vežimą iš upės parsivežęs. Broliai paprašė, kad kvailys ir juos paskandintų.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 361-140 Pasaka AT 315+303 – Apė tris brolius ir jų žvėris
Trys broliai ir sesuo išėjo medžioti. Norėjo nušauti vilką, bet tas už gyvybę broliams davė po vilkiuką. Lapė, liūtas, zuikis ir meška visiems trims taip pat padovanojo po jauniklį. Priėję tris kryžkeles ir tris beržus, kirto kirviu, kad sugrįžę matytų, ar kiti broliai gyvi (jei iš beržo bėgs pienas - gyvi, jei kraujas - negyvi), ir išsiskyrė. Sesuo su vyriausiu broliu priėjo žmogžudžių dvarą. Brolis visus žmogžudžius išžudė, o vieną tik sužeidė. Brolis seseriai liepė neiti į rūsį, bet ji įėjo ir žmogžudį išgydė. Tas liepė seseriai brolį surišti ir jį pakviesti. Kai pasirodė žmogžudys, surištas brolis paprašė leisti pagroti dūdele – atbėgo žvėrys ir žmogžudį nužudė. Brolis paėmė tris aukso, sidabro ir deimanto obuolius ir tris aukso, sidabro ir deimanto vinis, prikalė seserį prie sienos ir padėjo obuolius – kai deimantinis obuolys pavirsiantis auksiniu, sidabrinis deimantiniu, o auksinis sidabriniu, ji būsianti išpirkus kaltę. Palikęs seserį, brolis iškeliavo ir priėjo miestą, kurio karalaitė turėjo būti atiduota devyngalviui slibinui (smakui). Brolis su žvėrimis slibiną nugalėjo, o karalaitė už tai jam padovanojo savo žiedą ir pusę skarelės. Vežikas su liokajumi išgelbėtoją nužudė. Žvėrys pagavo varniuką, o varna už savo jauniklį jiems parnešė gyvojo, drūtojo ir greitojo vandens, su kuriuo žvėrys savo šeimininką išgydė. Tada brolis su žvėrimis nuėjo pas karalių, parodė dovanotus daiktus ir vedė karalaitę, o vežikas ir liokajus buvo nubausti. Kartą karaliaus žentas išėjo medžioti. Sutemus pamatė senutę ugnį kūrenant ir paprašė nakvynės, bet ta pasakė bijanti žvėrių ir paprašė leisti jiems suduoti rykštele – visi pavirto akmenimis. Jauniausias brolis apėjo aplink beržus ir, pamatęs kraują, išėjo brolio gelbėti. Karalaitė pamanė, kad tai jos vyras sugrįžo. Kai jis išėjo medžioti, ragana jį ir jo žvėris taip pat pavertė akmenimis. Vidurinysis brolis raganos paprašė, kad ji jam pačiam rykštę duotų ir, pamatęs, kad jo laputė, rykštės paliesta, tapo akmeniu, sušutino ąžuoliuką ir pradėjo senę mušti – ragana atgydė brolius, jų žvėris ir akmenimis paverstą kariuomenę. Po to jauniausias ir vyresnysis broliai atsisveikino su vyriausiuoju ir iškeliavo.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 367-141 Pasaka AT 706 – Apė šventą Mangarytą
Kunigaikščio sesuo, vardu Mangaryta (Margarita), buvo dievobaiminga, lankydavo ligonius ir vargšus. Kai brolis išjojo, pamotė ragana jam nusiuntė laišką, kuriame apkaltino podukrą paleistuvyste. Kunigaikštis pamotei liepė nieko nedaryti, bet kai ta parašė trečiąjį laišką, kunigaikštis ja patikėjo ir liepė seseriai nukirsti rankas iki alkūnių ir išvaryti iš namų. Mangaryta nuėjo į kito karaliaus dvarą ir ten darže ėmė valgyti agurkus. Mergina karalaičiui patiko ir jis ją vedė. Kai karalaitis išvažiavo į kitas žemes, pamotė ragana parašė, kad jo žmona pagimdžiusi žvėrį. Karalaitis liepė nieko nedaryti. Kai ragana parašė trečią kartą, grąsindama iš gėdos pati iš dvaro išeiti, vyras liepė žmonai prie krūtinės kūdikį pririšti ir išvaryti. Norėdama atsigerti, Mangaryta pasilenkė ir sūnelis įkrito į šulinį. Motina stvėrė jį ir atgavo rankas, bet sūnaus nesugavo. Verkdama klajojo per girią ir po kurio laiko vėl priėjo tą pačią vietą – ten rado Motiną švenčiausią, jos sūnų laikančią. Mangaryta su sūnumi nuėjo į brolio dvarą. Ten vyko puota ir Mangaryta visiems papasakojo, kas jai nutikę – brolis pažino seserį, o karalaitis žmoną.
Teksto 1993 m. redakcija

Atgal