VIETOVĖS

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/vietove.php?ViId=2672&back=home

VIETOS VARDAS: Raželiai

ŠALTINIS:
VĮ Registrų centras | LR Administracinių vienetų ir gyvenamųjų vietovių registro išrašas (2004-10-15)

AUKŠTESNIS LYGMUO:
Rokai sen.
Aukštoji Panemunė ist. vls.

VARIANTAI:
Raželių dv. (1923) Leidinio aprašas P. 74

SUSIJĘ OBJEKTŲ FIKSACIJOS:
Pasaka AT 401A [Karalaitė išgelbsti užburtą dvarą]
Buvo po žeme prakeiktas dvaras. Dvaro sode buvo laipteliai išlipti ant žemės paviršiaus. Ten gyveno karalius. Jo kaimynas buvo mėlynbarzdis karalius. Kartą šis karalius nuėjo pas kaimyną ir pasakė, kad jo duktė gali iškelti dvarą į paviršių ir paprašė, kad kai dukrai sueis 12 m., leistų ją vienai nakčiai pas jį. Karalius leido. Mergaitei paklojo lovą ir pasakė, kad kai ji šią ir dar dvi naktis pernakvos, bus šio karaliaus artima giminė. Naktį atėjo pas ją grandinėmis apsikabinęs vyras. Jis nusiėmė grandines ir atsigulė į lovą, o, atsikėlęs, vėl jas užsidėjo ir išėjo. Mergaitė paprašė, kad leistų ją pas tėvus. Ponai išleido, tačiau primokė, kad nieko iš namų čia neneštų. Mergaitė paklausė. Sekančią naktį vėl atėjo tas vyras. Kitą dieną grįžusi pas tėvus, ji paėmė žvakę ir degtukų, kad pamatytų, kas pas ją ateina. Kai naktį pas ją atėjo tas vyras, ji uždegė degtuką. Jis pradėjo šaukti, kad mergaitė juos prapuldė. Pana laukė ponų, bet nesulaukė. Buvo vis naktis, ji nematė nei vieno žmogaus. Kartą pamatė sienoje langelį. Pažiūrėjus, ji pamatė ežerą, o ten - žvejus. Šie kalbėjo, kad jei pana vaikščiotų keliais, rastų virtuvę, kurioje senelė ugnį kuria. Kai ta senelė užmigs, mergaitė turi ją užmušti ir ugnį užgesinti. Pana taip ir padarė. Dvaras iškilo į paviršių, o mergaitei pasirodė tas vyras, kur anksčiau pas ją naktimis ateidavo. Jis buvo karaliaus sūnus, o tas dvaras buvo užkeiktas. Mergaitė pasakė, kad nori pas savo tėvus, bet ponai jos neleido. Jaunuoliai susituokė.
[Karalaitė išgelbsti užburtą dvarą]

BsTB 7 201-6 Pasaka AT 365+1199 A [Miręs vyras išsiveda žmoną] ir [Lino kančia]
Buvo bernas ir merga, kurie ketino tuoktis. Paskui jaunikis mirė. Merga jo ilgai verkė. Kartą jis per sapną pasakė, kad atjos subatos vakarą. Žadėtą vakarą jis atjojo ir pasiėmė mergą kartu. Prijojus kapines bernas klausdavo, ar merga nebijanti joti su negyvėliu, ji atsakydavo, kad nebijanti. Prie peklos jis liepė jai laukt, o pats nuėjęs pakvietė negyvėlius. Bėgdama merga mesdavo savo daiktus, kad šiek tiek jiems sutrukdytų. Paskui pribėgo gričią, kurioje rado numirėlį ir negyvą gaidį. Duris užrišo rožančiumi, tai negyvėliai iš lauko negalėjo įeiti ir prašė, kad numirėlis viduj esantis paduotų mergą. Toji pradėjo pasakoti linų mūką. Paskui pragydo gaidys ir prapuolė gričia bei numirėliai.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 13 46-23 Pasaka AT 315+300 [Apie karaliūnaitį ir jo žvėris]
Karaliaus sūnus ir duktė išėjo į pasaulį. Pakelėje jie rado žmogžudžių būstą, juos nužudė ir ten apsigyveno. Kitą dieną karalaitis išėjo medžioti, parsinešė liūtą, kurį įleido į žvėryną. Vėliau jis sumedžiojo mešką, šerną, lapę, zuikį. Karalaitis pakorė seserį, nes ši, susitarus su žmogžudžiu, norėjo nužudyti brolį. Vyras sukabino žvėris aukso grandine ir išėjo į kelionę.
[Apie karaliūnaitį ir jo žvėris]

BsTB 1 227-100 Pasaka AT 510B – Apė žiurkę, katra už karaliūnaičio tekėjo
Mirė karaliaus pati ir jis, kitos tokios gražios neradęs, nusprendė vesti dukterį. Verkiančiai karalaitei naktimis pasirodydavo motina ir liepdavo tėvo prašyti aukso, žvaigždės ir mėnulio drabužių bei žiurkių kailinių. Karalaitei prieš vestuves nuėjus į pirtį, motina ją su vėju nunešė į girią prie kryžiško akmens. Akmuo prasivėrė ir ji ten pasidėjo savo gražiuosius rūbus, o pati liko su žiurkių kailiniais. Keliu važiavo karalaitis ir kalbančią žiurkę paėmė su savimi. Kartą ji nuvalė karalaičiui batus, bet tas juos metė į žiurkę. Kai karalaitis ėjo į bažnyčią, karalaitė apsivilko žvaigždės suknią ir ten taip pat nuėjo. Karalaitė ponaičiui pasakė esanti iš Čebatavo dvaro. Kai jis sėdo valgyti, žiurkė padavė įrankius, bet karalius puolė ją su peiliu. Tada karalaitė į bažnyčią nuėjo su mėnulio drabužiais ir pasakė esanti iš Peiliadvario. Kai žiurkė nusipraususiam karalaičiui padavė rankšluostį, tas jį sviedė atgal. Tada karalaitė bažnyčion nuėjo pasipuošusi saulės drabužiais. Einant iš bažnyčios, batelis prilipo prie smalos. Jį paėmusiam karalaičiui mergina pasakė esanti iš Abrūsavo dvaro. Karalaitis ilgai ieškojo trijų dvarų, bet galiausiai, nieko neradęs, leido batelį pasimatuoti žiurkei. Ji nuėjo į tamsų kambarį, bet karalaitis per rakto skylutę pamatė, jog tai ta pati, kurią matęs bažnyčioje ir ją vedė.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 232-101 Pasaka AT 315+300 – Apė karaliūnaitį ir jo žvėris
Karaliaus sūnus ir duktė išėjo į pasaulį. Beeidami, priėjo devynių žmogžudžių namus. Karalaitis juos visus po vieną užmušė, o paskutinį tesužeidė. Brolis su seserimi tuose namuose ir apsigyveno. Karalaitis vis eidavo medžioti – namo parsinešė liūtą, mešką, šerną, lapę ir zuikį. Sužeistas žmogžudys karalaitei pasakė ją vesiąs, jei ji jį išgydysianti troboje po akmeniu paslėptais vaistais - gyvu senu jaunu sveiku gražiu greitu drūtu vandeniu. Išgijęs žmogžudys karalaitei liepė surišti brolį ir jau norėjo jį nužudyti, bet tas paprašė leisti atsisveikinti su žvėrimis. Žvėrys karalaitį išlaisvino ir užpuolė žmogžudį. Brolis seserį už išdavystę prirakino ir pasakė atleisiąs tik tada, kai ji katilą ašarų priverksianti. Kartą karalaitis nugalėjo tris slibinus, užpuolusius per tiltą važiavusią karalaitę, bet vežikas pavargusį karalaitį nužudė ir pats pasiskelbė išvaduotoju. Žvėrys karalaitį atgaivino žmogžudžių namuose buvusiais vaistais ir su karalaičiu nuėjo į išgelbėtos karalaitės dvarą, kur jau vyko jos ir vežiko vestuvės, parodė slibinų liežuvius ir vedė karalaitę, o vežikas iš gėdos nusišovė.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 237-102 Pasaka AT 425 A – Apė baltąjį vilką
Karalius turėjo tris dukteris. Jam išvažiuojant į Vilnių, jauniausia duktė paprašė parvežti gyvų gėlių krepšelį. Tėvas tokio mieste nerado, bet, važiuodamas per girią, pamatė ant balto vilko galvos. Vilkas už gėles liepė pažadėti tą, ką karalius sutiks pirmiausiai. Karalių pasitiko jauniausia duktė ir vilkas ją nusinešė į savo dvarą. Po pusės metų vilkas karalaitę parnešė į vyriausios sesers vestuves. Kai vilkas sušvilpė, karalaitė pas jį atėjo ir sugrįžo į jo dvarą. Kai tekėjo vidurinė sesuo, jie abu dalyvavo vestuvėse – vilkas nusimetė kailinius ir tapo gražiu ponaičiu. Karalienė liepė sudeginti vilko kailinius ir karalaitis su vėju sugrįžo į savo dvarą. Karalaitė išėjo jo ieškoti. Beeidama sutiko vėją, žvaigždę, mėnulį ir saulę. Saulė pasakė, jog jos baltas vilkas rengiasi vesti antrą kartą ir karalaitei davė stebuklingus batus, ratelį, peilį ir šakutę. Karalaitė persirengė bobute, pasisamdė dirbti vilko dvare ir vilko nuotakai pažadėjo duoti ratelį, jei ji leis pernakvoti po jaunikio lova. Nuotaka nugirdė jaunikį ir tas negirdėjo, kaip pati jam papasakojo viską, kas nutikę, bet karalaitę išgirdo sargybiniai, kurie viską ir papasakojo vilkui. Vilkas sušaukė karalius ir jų paklausė, kuris skrynios raktas geresnis – senas ar naujas? Visiems sutikus, jog senasis, vilkas pasiliko su pirmąja žmona.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 242-103 Pasaka AT 788 – Apė pūstelnyko širdį
Pas urve gyvenantį atsiskyrėlį atėjo Dievas ir liepė už nuodėmes susideginti. Atsiskyrėlio širdį lauže surado medžiotojas ir, parsinešęs namo, dukrai liepė jam ją išvirti, bet duktė pati ją suvalgė. Po poros valandų jai gimė sūnus, kuris iš karto pradėjo šnekėti ir vaikščioti. Vaikas pasakė norintis išgydyti už marių mirštantį karalių ir su tėvu pas jį išvažiavo. Bevažiuodami pamatė ant kelio gulintį vilką bei laidojamus girtuoklį ir poną, bet vaikas į juos nekreipė dėmesio. Po to vaikas pervažiavo per marias. Už karaliaus išgydymą jis paprašė keturių šyvų arklių ir vežimo. Grįžtant, vaikas mostelėjo rykštele ir parodė poną bei girtuoklį po mirties. Vilko vietoje tėvas pamatė skrynią pinigų, bet vaikas liepė pinigus palikti. Kai grįžo, tuos pinigus rado prie namų.
Teksto 1993 m. redakcija

Atgal