VIETOVĖS

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/vietove.php?ViId=27029&back=home&back=home&back=home

VIETOS VARDAS: Kaunas

ŠALTINIS:
VĮ Registrų centras | LR Administracinių vienetų ir gyvenamųjų vietovių registro išrašas (2004-10-15)

AUKŠTESNIS LYGMUO:

ŽEMESNIS LYGMUO:
Raseiniai r. sav.
Kėdainiai r. sav.
Kaunas r. sav.
Kaišiadorys r. sav.
Prienai r. sav.
Birštonas sav.
Jonava r. sav.
Kaunas m.

SUSIJĘ VIETOVĖS:
Kaunas, apskr., , , , Lietuvos Respublika
Kaunas, apskr., , , , Lietuvos Respublika
Kaunas, apskr., , , , Lietuvos Respublika
Kaunas, apskr., , , , Lietuvos Respublika

SUSIJĘ OBJEKTŲ FIKSACIJOS:
BsTB 2 146-63 Pasaka AT 1920C – Apie nebūtus daiktus
Kartą kunigaikštis, bajoras ir kunigas lošė kortomis. Nusprendę, kad taip lošti gali kiekvienas mulkis, nusprendė varžytis, kuris geriau papasakos apie nebūtus dalykus – tas, kuris pasakys „neteisybė“, pralaimės. Kunigaikštis papasakojo, kad jo tėvo šeimininkė tokius didelius kopūstus užauginusi, kad ant vieno kopūstlapio būtų buvę galima penkis vežimus kareivių per Nemuną parplukdyti. Bajoras su kunigu pasakė „teisybė“. Po to bajoras papasakojo apie jo tėvo nupenėtą jautį – išliejus jo taukus Londono miestas būtų prigėręs. Kunigaikštis su kunigu pritarė, kad tai „teisybė“. Tada kunigas papasakojo apie tai, kaip jį tėvas į mokslus buvo atidavęs, o jis vis namo parbėgdavęs. Galiausiai tėvas jam liepęs ganyti bites, o vieną praganius, išvaręs ieškoti. Vaikinas lipęs į ąžuolą ir patekęs į dangų, kur vykusi Dievo linų minimo talka. Šventas Petras, šventas Povilas ir kiti šventieji jau girti snaudę, tik Jėzus Kristus paklausęs, ko reikia ir padovanojęs kepurę. Kunigaikštis su bajoru paklausė, ar kunigas ten nematęs jų tėvų? Kunigas pasakė matęs – tie abu skurdžiai gyvenantys, todėl jis jiems kepurę atidavęs. Tie dėl kepurės susipykę, todėl Dievas šventam Mykolui liepęs jiedviem duoti po dvidešimt penkias rykštes. Kunigas su bajoru suriko „neteisybė“ ir kunigui sumokėjo du tūkstančius raudonųjų.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 148-64 Pasaka AT 716* – Apie tris račius
Trys račiai ėjo mišku ir kalbėjo, kad gerai būtų pilvų atsikratyti. Senukas jų norus išpildė – paėmė pilvus, išvertė ir sukabino ant ąžuolų. Račiai užsidirbo daug pinigų, bet nelinksma, nes nei išgerti, nei pavalgyti negali – nėra iš pinigų naudos. Visi trys vėl nuėjo pas senelį ir paprašė pilvus atgal uždėti. Atgavę pilvus, valgė ir gėrė, kol pinigų pritrūko. Tada vėl stvėrėsi už darbo, bet nė vienas pilvų nebegeidė atsikratyti.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 149-65 Pasaka AT 911* – Trys pamokinimai
Mirdamas tėvas sūnui medsargiui patarė pačiai teisybės nesakyti, su ponu geruoju negyventi ir svetimų vaikų neauginti. Sūnus elgėsi priešingai, nei tėvas mokė: žmonai sakė teisybę, teisingai tarnavo ponui ir, nesulaukdamas savo sūnaus, pasiėmė auginti svetimą. Kartą vyras sumanė patikrinti tėvo žodžius. Jis pavogė ir paslėpė pono sakalą, o žmonai padavęs nušautą peslį, pasakė, kad tai pono sakalas ir liepė niekam apie tai neprasitarti. Žmona prasitarė kūmai, o ta kitiems žmonėms ir, galiausiai, viską sužinojęs ponas liepė medsargį pakarti. Vyras prieš mirtį paprašė leisti padalinti turtą ir pasakė šimtą rublių paliekantis žmonai, antrą šimtą augintiniui, o trečią tam, kas jį pakars. Augintinis pasakė galintis tėvą pakarti. Tada medsargis pasakė, kad jo tėvas buvęs teisus ir viską papasakojo ponui. Ponas medkirtį paleido.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 150-66 Pasaka AT 670 – Gaidžio pamokslas
Mirdamas tėvas sūnui pasakė, kad jei jis barstysiąs, duonos visada turėsiąs. Sūnus prisikepdavo duonos ir barstydavo į jūrą. Kai nusigyveno ir tik po kelis trupinėlius tegalėdavo įmesti, didžuvė jį prarijo ir nunešė žuvų karaliui. Žuvų karalius didžuvę subarė, kad ji už gerą piktu užmokanti ir liepė žmogų išmokyti ir paleisti. Didžuvė jį išmokė paukščių ir gyvulių kalbos, bet pasakė, kad kai tik jis apie tai kam nors prasitarsiąs, tuoj numirsiąs. Žmogus, ant pievos gulėdamas, pamatė lekiant varną su varniuku. Varniukas pasakė žmogui pilvą prakirsiąs, bet žmogus jį sugavo. Tada varnas pasakė, kad jei jis varniuką paleisiąs, jis parodysiantis pinigus. Žmogus varniuką paleido ir pasiėmė po akmeniu paslėptą auksą. Už tą rastą auksą nusipirko žemės ir gyveno. Kartą išgirdo jautį pūkšint, nes turintis sunkiai dirbanti. Ožys jam patarė dėtis sergančiu, kad dirbti nereiktų – žmogus jaučio vietoje pakinkė ožį. Vakare ožys atsiduso ir pasakė, kad žmogus ruošiasi pjauti jautį, jei iki kitos dienos neišgis. Žmogus, tą kalbą girdėdamas, susijuokė. Žmona paprašė pasakyti, ko jis juokiasi. Vyras pasakė, kad jei pasakysiąs, numirsiąs. Žmona vis tiek neatlyžo. Tada vyras ėmė ruoštis laidotuvėms. Tai matydami, visi gyvūnai nuliūdo ir nustojo ėsti, tik gaidys toliau lesė ir šunims paaiškino, jog jam šeimininko negaila, nes tas esąs mulkis – jis dvidešimt keturias pačias suvaldantis, o tas nei vienos negalintis suvaldyti. Tai išgirdęs, vyras ėmė vadelėmis mušti žmoną, esą dėl to tada juokėsi.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 152-67 Pasaka AT 737A* – Kodėl aš nieko neturiu?
Vargšas žmogus išėjo į pasaulį (svietą). Sutikęs kokį žmogų ir klausia, kodėl nieko neturintis? Taip bekeliaudamas, sode pamatė karalių su karaliene ir, priėjęs prie karaliaus, paklausė, kodėl jis nieko neturintis? Karalius atsakęs, jog dėl to, kad nemokantis nei rašyti, nei skaityti, nei jokio amato. To paties paklausta karaliaus duktė vargšui patarė vesti. Žmogus nusijuokė. Karalius supyko ant duktės ir liepė jai pačiai su vargšu gyventi. Kitame mieste karalaitė padavė vargšui savo drabužius ir liepė parduoti pirkliui. Pirklys iš viso savo turto susilažino, kad tai ne vargšo pačios drabužiai – vargšui atiteko jo turtas. Tada karalaitė išaudė, brangakmeniais išsiuvinėjo juostą ir liepė nunešti parduoti. Vargšas su pirkliais vėl susilažino, kad juosta jo žmonos ir, paaiškėjus tiesai, gavo pinigų. Kai karalius pas vargšą ir karalaitę nusiuntė tarnus prekių parnešti, karalaitė liepė pasakyti, kad karalius pats atvažiuotų. Karalius pripažino dukterį buvus teisią ir iškėlė vestuves.
Teksto 1995 m. redakcija

Atgal