VIETOVĖS

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/vietove.php?ViId=27033&back=home

VIETOS VARDAS: Šiauliai

ŠALTINIS:
VĮ Registrų centras | LR Administracinių vienetų ir gyvenamųjų vietovių registro išrašas (2004-10-15)

AUKŠTESNIS LYGMUO:

ŽEMESNIS LYGMUO:
Šiauliai m.
Šiauliai r. sav.
Radviliškis r. sav.
Pakruojis r. sav.
Kelmė r. sav.
Joniškis r. sav.
Akmenė r. sav.

SUSIJĘ VIETOVĖS:
Šiauliai, apskr., , , , Lietuvos Respublika
Šiauliai, apskr., , , , Lietuvos Respublika
Šiauliai, apskr., , , , Lietuvos Respublika

SUSIJĘ OBJEKTŲ FIKSACIJOS:
Padavimas apie Jurgaičių piliakalnį (Šiaulių r.) ir apžadų kryžius
Netoli Šiaulių yra kalnas, apstatytas kryžiais. Juos žmonės statydavo apsižadant.
Padavimas [Jurgaičių piliakalnis]

BsTB 2 105-51 Pasaka AT 313C – Pasaka apė žvejį
Žvejui nesisekė žvejoti. Kartą prie jo valties priplaukė žmogumi pasivertęs velnias ir pažadėjo padėti praturtėti, jei žvejas pažadės tai, ko namie nepalikęs. Žmogus krauju patvirtino pažadą ir sugavo daug žuvies. Grįžęs namo, rado gimusį sūnų. Kai sūnus, vardu Mykolas, užaugo ir tapo kunigu, sužinojo, kad tėvas jį velniui pažadėjęs ir išėjo į pragarą. Keliaudamas per girią, priėjo trobelę. Ten gyvenusi ragana jam davė du kamuolius siūlų, kuriuos permetus per upę atsirandantis tiltas. Ragana liepė pasislėpti ir palaukti, kol atlėks dvylika antimis pasivertusių Liuciperio dukterų, pavogti jam labiausiai patikusios merginos drabužius ir jų neatiduoti, kol ta neprižadės jam padėti. Vaikinas padarė viską, kaip liepiamas ir mergina pažadėjo jam padėti. Ji liepė eiti per tris viena už kitą karštesnes vietas, kol prieis jos tėvo pilį ir ras per langą nuleistą skarelę. Kai Mykolas pateko pas Liuciperį, tas vaikiną užrašė į juodąją knygą ir liepė į žmonas išsirinkti vieną iš jo dukterų. Tada velnias liepė atlikti kelis darbus: iškasti šulinį, paruošti dirvą, toje žemėje užauginti rugius ir duonos iškepti, aptverti daržą, užauginti medžių ir prileisti visų veislių gyvūnų, išjodinėti du vienas už kitą smarkesnius arklius. Liuciperio duktė visus darbus už vyrą atliko, bet tada pats velnias arkliu pasivertė. Mergina prisipažino nesanti tikra Liuciperio duktė – velnias ją užkeikęs. Tada ji persirengė vyru ir arklį išjodinėjo, bet velnias suprato apgavystę ir jaunuolius užrakino. Jie prispjaudė ant spynos, kad jų seilės kalbėtų, o patys pasivertė į karvelius ir išskrido. Liuciperis pasiuntė velnius jų vytis, bet Mykolas ir mergina, kurią jis pavadino Ona, pasivertė į beržą ir žvirblį – velniai jų nesugavo. Kai velniai vėl juos prisivijo, Ona pasivertė į pušį, o Mykolą pavertė seneliu ir liepė tą pušį kirsti. Kai juos atsivijo pats Liuciperis, Ona pasivertė į ežerą, o Mykolą pavertė į antį ir liepė vandenį gerti. Liuciperis pats ėmė vandenį gerti ir gėrė tol, kol sprogo. Kai jie sugrįžo pas Mykolo tėvus, Ona liepė nebučiuoti namie nepaliktų brolių ir seserų. Vyras juos pabučiavo ir Oną pamiršo. Tada ji gretimame mieste ėmė kepti pyragus, o ant tų pyragų vis rašyti „Sakiau, kad nebučiuok, o tu pabučiavai, par tai ir apė mani užmiršai“. Po keturių metų Mykolas ruošėsi vesti kitą, bet iš kepėjos nusipirko pyragą, perskaitė kas jame parašyta, viską prisiminė ir ją parsivežė namo.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 119-52 Pasaka AT 451 – Apie dvyliką brolių, juodvarniais laksčiusių
Vieno pono numirė pati ir paliko dvyliką sūnų ir vieną mažą dukterį. Tėvas pamilo raganą, o ta sutiko tekėti, tik jeigu jis sūnus sudengintų ir jų pelenus jai atsiųstų. Tėvas sudegino šunis ir vedė raganą. Po vestuvių ji brolius pavertė juodvarniais ir tie išskrido. Kai seseriai suėjo dvylika metų, ji sužinojo apie brolius ir, pasiuvusi dvyliką marškinių, dvyliką kelnių, dvyliką paklodžių ir užvalksčiusi dvyliką priegalvių, išėjo jų ieškoti. Eidama per girią, sutiko debesis valdantį atsiskyrėlį, bet debesys jos brolių pasakė nematę. Eidama toliau, nuėjo pas to atsiskyrėlio brolį, kuris valdė vėjus, bet ir vėjai pasakė juodvarniais lakstančių brolių nematę. Tada sesuo nuėjo pas trečiąjį, paukščius valdantį atsiskyrėlį. Raišas erelis pasakė žinantis, kur gyvena jos broliai ir padėjo pas juos patekti. Sesuo broliams paklojo lovas, kiekvienam padėjo drabužius, pavalgė ir atsigulė po jauniausio brolio lova. Kai broliai ją rado, pasakė, kad po metų jie vėl žmonėmis būtų tapę, bet dėl sesers dar dvyliką metų juodvarniais turėsiantys lakstyti, o ji visus tuos metus negalėsianti kalbėti. Vyriausiasis brolis seserį paliko eglėje, bet ją ten surado medžiojantis karalaitis ir vedė. Seseriai vienas po kito gimė sūnūs, bet vyro vis nebūdavo namie ir juos priimdavo pamotė ragana. Ragana vaikus vis išmesdavusi, o jų vietoje parodydavusi kačiuką arba šuniuką. Du kartus karalaitis liepė žmonai nieko nedaryti, o trečią kartą leido sudeginti. Laužą užgesino lietus, o kai jį vėl ėmė kurti, atskrido juodvarniais paversti broliai. Jie atidavė sesers vaikus ir liepė ant laužo sudeginti pamotę raganą.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 125-53 Pasaka AT 853+1920H – Apie du brolius – du gudriu ir vieną kvailą
Buvo du broliai gudrūs, o vienas kvailas. Gudrieji ėjo vienu keliu, o kvailys kitu. Kiek paėjęs, kvailys ėmė šaukti, kad kažką radęs ir broliams parodė akėčvirbalį – būsiąs geras briedžiui kepti. Gudrieji broliai tik nusispjovė ir brolį kvailu palaikė. Po kiek laiko brolis rado ir parodė sausą gluosnį, kuris tiksiąs briedžiui kepti, bet broliai ir vėl tik pasijuokė. Tada kvailys rado briedį. Broliai susiruošė jį kepti, bet neturėjo ugnies. Netoliese ugnį kūreno senelis. Vienas iš gudriųjų brolių nuėjo ugnies paprašyti, bet senis sutiko duoti, tik jei tas paseksiąs negirdėtą neregėtą pasaką, o jei nepasakysiąs, rėšiąs rėžį iš nugaros. Brolis pasakos nepasėkė ir grįžo be ugnies. Tada nuėjo gudriųjų antrasis brolis, bet ir tas nieko seniui nepasakė. Kvailys sutiko seniui pasekti pasaką, tik liepė nesakyti „meluoji“, nes tada jis jam išrėšiąs du rėžius iš nugaros. Kvailys papasakojo, kaip patekęs pragaran ir ten pamatęs savo tėvą ant senio tėvo bejojant. Senis pasakė „meluoji“ – kvailys jam išrėžė du rėžius, parsinešė ugnies ir išsikepė briedį.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 129-54 Pasaka AT 930 – Apie vieną neturtingų tėvų vaiką, kurs paveldėjo labai didelius turtus
Kartą vienam šykščiam pirkliui važiuojant su pinigais ėmė temti. Jis sustojo vieno ūkininko kieme ir atsigulė savo vežime. Tą naktį namų šeimininkams gimė vaikelis. Pirklys, vežime gulėdamas, išgirdo laimes kalbantis. Viena paklausė, ar jau gimė, o kai išgirdo, kad dar negimė, pasakė, kad vaikelis būtų buvęs vyskupu. Po valandėlės viena vėl paklausė, ar jau gimė, o kai išgirdo, kad dar negimė, pasakė, kad būtų buvęs vagimi. Trečią kartą paklausus, kūdikis jau buvo gimęs ir laimė pasakė, kad jis visą to pirklio turtą valdysiąs. Pirklys viską girdėjo ir panoro tuo vaiku atsikratyti. Kitą rytą vaiko tėvams pasakė norintis pats jų vaiką užauginti, nes turintis tik vieną dukterį. Neturtingi tėvai vaiką pardavė, o pirklys jį paliko išpuvusiame gluosnyje. Kūdikį suradęs kunigas pažinojo pirklį ir vaiką vėl jam atidavė. Tada pirklys vaiką įdėjo į statinę ir paleido ant vandens, bet jį surado ir užaugino pirklio globojamos vienuolės. Kai vaikinui suėjo penkiolika metų, ponas jį pamatė ir sužinojo, kad tai tas pats vaikas. Jis išsiuntė jaunuolį pas žmoną su raštu, kad ji vaikiną nužudytų, bet pakeliui sutiktas senelis pakeitė raštelio žodžius ir žmona jį apvesdino su dukterimi. Kai pirklys grįžo, pats sumanė žentu atsikratyti. Jis, davęs vyrams gerti, liepė iškasti tarp vartų duobę ir joje užkasti tą, kuris pirmas į ją įkrisiąs. Bažnyčion išsiruošęs žentas pamatė girtus vyrus ir išėjo pro kitus vartus, o į duobę įkrito jos pasižiūrėti atėjęs pirklys – žentas paveldėjo visus pirklio turtus.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 133-55 Sakmė – Bajorai ir sodiečiai
Iš rojaus išvarytiems Adomui ir Ievai pradėjo gimti vaikai. Ieva gimdė kas metai po du arba tris vaikus ir po šimto metų jų buvo pilna pirkia. Tie vaikai buvo labai dideli ir augo labai lėtai, todėl visiems neužteko nei maisto, nei drabužių. Kartą Viešpatis Dievas Adomui pasakė ateisiąs jo aplankyti. Kadangi visiems vaikams drabužių neužteko, nuoguosius Adomas ir Ieva paslėpė. Dievas palaimino tuos, kuriuos rado pirkioje, bet pasakė, kad dangaus karalystė būsianti alkanųjų ir nuogųjų. Palaimintieji Adomo vaikai po to ėjo vis puikyn ir gyveno vis turtingiau. Taigi Dievo palaimintieji – tai bajorai arba ponai, o negavę palaiminimo – sodiečiai.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 136-57 Pasaka AT 715 – Apie gaidį ir vištą
Buvo kartą senelis ir senelė, senelis turėjo gaidį, o senelė – vištą. Senelio gaidys nuėjo į pono dvarą, užlėkė ant stogo ir sugiedojo: „Kakarieku! Aš tą poną pūstysiu!“. Ponas gaidį įmetė į kiaulių kūtę, kad kiaulės sudraskytų. Gaidys paliepė: „Ryk, subine, kiaules!“ ir, užlėkęs ant stogo, vėl užgiedojo poną pūstysiąs. Tada ponas gaidį įmetė pas žąsis, bet tas paleido kiaules ir tos žąsis sudraskė. Po to ponas gaidį įmetė pas jaučius, bet gaidys liepė savo subinei juos suryti, o ponui jį įmetus į avių kūtę, jaučiai subadė avis. Kai ponas gaidį įmetė pas vilkus, tas liepė savo subinei juos suryti, o įmestas į arklių stainią, paleido – vilkai sudraskė arklius. Tada ponas gaidį įmetė į šulinį, bet tas sugėrė visą vandenį, o kai po to jį įmetė į ugnį – tuo vandeniu užgesino. Galiausiai ponas jį įmetė į pinigų skrynią. Gaidys pasiėmė visus pinigus ir taip poną išpūstijęs, grįžo namo. Seneliui liepė ištiesti paklodėlę ir į ją iššiko visus pinigus. Senelė, tai pamačiusi, savo vištą taip pat išleido, bet ta grįžo grūdų prilesusi ir apdergė paklodėlę. Senelė supyko ant vištos ir išginė laukan.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 138-58 Pasaka AT 1415 – Apė poną ir mužiką
Senelė išsiuntė senelį, kad karvelę turguje (jomarke) išmainytų. Senelis karvelę iškeitė į ožkelę, ožkelę – į avelę, avelę – į gaidį. Ėjo namo tą gaidį po pažasčia pasikišęs, bet sutiko žmogų, kuris pasiūlė mainyti ir senelis gaidį iškeitė į išmatų (šūdų) ryšulėlį. Nuėjo į karčemą, pasidėjo tą ryšulėlį ant stalo. Ponas paklausė, kas smirdi? Senelis atsakė, kad tai esanti jo karvė ir papasakojo, kaip ją išmainęs. Tai išgirdęs, ponas pasakė, kad seniukė už tai vyrą barsianti, bet senelis iš 100 rublių susilažino, kad nebarsianti. Žmona, vyro klausydama, sakė, kad ir ožka, ir avis, ir gaidys praversiantys, o kai senelis prasitarė gaidį išmainęs į išmatų ryšulėlį, ji ir vėl apsidžiaugė, nes kai einanti pas kaimynus (susiedus) ko nors pasiskolinti, tie vis sakantys: „Ar nereik šūda?“ – dabar jie savo šūdo turėsiantys. Ponas atidavė šimtą rublių.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 142-61 Pasaka AT 1681+1387+1355C – Viena bėda – ne bėda
Laikraščius ir knygas nešantis vaikinas sutemus pasiklydo. Beeidamas, priėjo trobelę, kurioje gyveno našlė su dukterimi. Moteris vaikiną įsileido ir leido išsimiegoti. Iš ryto paklausė, ar jis nenorėtų pas ją likti žentu? Vyras sutiko ir išvažiavo į mišką malkų. Radęs sausą eglę, kirto, bet krisdamas medis sulaužė vežimą ir užmušė arklį. Vaikinas pasiėmė kirvį ir išėjo ieškoti pagalbos. Priėjęs kūdrą, metė kirvį į antis – nė vienos neužmušė, tik kirvelį nuskandino. Nusirengęs įbrido kirvio ieškoti, bet nerado, o išlipęs pasigedo drabužių. Grįžo į trobelę ir įlindo į plunksnas. Kai anyta jį ten surado, vaikinas papasakojo, kas nutikę. Moterys jį aprengė, davė pyrago ir liepė nueiti alaus. Šuo pagavo pyragą, o jis, statinę atkišęs, tą šunį nusivijo. Grįžęs rado alų išbėgusį, todėl paėmė miltų, pamanęs, kad tai pelenai, ir pribarstė – anyta žentą išvarė. Kiek paėjęs, vaikinas rado pirtį ir joje apsinakvojo. Kažkas į pirtį atnešė varškėčių – jis jų prisivalgė ir išgąsdino pirtin atėjusių jaunuolių porą. Vaikinui nuėjus miegoti į kluoną, ten atėjo ir pirtyje matyta pora. Mergina paklausė, kas jų trečią vaiką auginsiąs? Jaunuolis atsakė: „Aukščiausias“. Šiauduose gulėjęs vaikinas pamanė, kad tie kalba apie jį ir, juos išgąsdinęs, pabėgo.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 146-62 Pasaka AT 2320 – Vaikų pasakos
Buvo kalnas, ant to kalno miškas, tam miške buvo trobelė, toj trobelėj gyveno bobelė, turėjo baltą avelę; baltą avelę – vėl pradėsime nuo galo. Buvo senelis ir senelė, turėjo šieno galą. Iš vieno galo krovė į kitą – vėl pradėsime nuo galo. Buvo kumelė sarta, iš sartos paliko bėra – uodegos nebėra. Buvo žmogus, vardu Vanagas. Lekia lekia ir leidžiasi, lekia lekia ir leidžiasi.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 12 390-1 Tikėjimas [Ką daryti, kad arkliai būtų geri]
Velykų rytą reikia iš svetimo šulinio niekam nematant parnešti vandens ir pagirdyti arklius, kad arkliai geri būtų.
Teksto 2004 m. redakcija

BsTB 12 390-2 Tikėjimas [Ką daryti, kad trąšos iš kaimynų dirvų sueitų į nuosavą]
Pavasarį pirmą kartą išėjus arti, ariant skersai, reikia, gręžiant arklį aba jaučius, pagriebti su žagrėmis truputį žemės iš kaimyno (susiedo) dirvos, o išvarius kitą vagą – iš kito kaimyno: suseis trąša iš kaimynų dirvų.
Teksto 2004 m. redakcija

BsTB 12 390-3 Tikėjimas [Ką daryti, kad velniai arklių tvarte nejodinėtų]
Kad velniai arklių nejodinėtų, reikia nušovus šarką arba voverę pakabinti tvarte (stainioj) arba arklius patepti kurmio krauju.
Teksto 2004 m. redakcija

BsTB 12 390-4 Tikėjimas [Kai žąsiukai išsiperi, kevalus reikia mesti vienu keliu į vieną vietą: žąsiukai nesiskirstys]

Teksto 2004 m. redakcija

BsTB 12 391-5 Tikėjimas [Ką daryti, kad žąsų kiaušiniai gerai verstų]
Leidžiant žąsis perėti, reikia patupdyti žąsiną į ląstą, o kai žąsis sudės kiaušinius, žąsiną apversti per galvą, kad kiaušiniai gerai verstų. Po to žąsiną reikia vesti prie kitos ląstos ir vėl taip pat daryti.
Teksto 2004 m. redakcija

BsTB 12 391-6 Tikėjimas [Kad žąsys daug dėtų kiaušinių, reikia žąsiną lesinti avižomis, užpylus ant viršaus kepurės]

Teksto 2004 m. redakcija

BsTB 12 391-7 Tikėjimas [Miežius sėjant, reikia valgyti kiaulės stimburį: varpos bus ilgos]

Teksto 2004 m. redakcija

Atgal