VIETOVĖS

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/vietove.php?ViId=27035&back=home

VIETOS VARDAS: Telšiai

ŠALTINIS:
VĮ Registrų centras | LR Administracinių vienetų ir gyvenamųjų vietovių registro išrašas (2004-10-15)

AUKŠTESNIS LYGMUO:

ŽEMESNIS LYGMUO:
Rietavas sav.
Plungė r. sav.
Mažeikiai r. sav.
Telšiai r. sav.

SUSIJĘ VIETOVĖS:
Telšiai, apskr., , , , Lietuvos Respublika
Telšiai, apskr., , , , Lietuvos Respublika

SUSIJĘ VAIZDAI:
Žemaitijos kryžių ir koplytstulpių tipologija pagal I. Končių

SUSIJĘ OBJEKTŲ FIKSACIJOS:
Pasaka AT 930+461 [Kaip vargšo sūnus vedė pono dukterį]
Pas turtingą poną apsinakvojo du seneliai. Ponas išgirdo tuos senelius kalbant, kad pas vargšą žmogų gims dvyliktas sūnus, kuris ves pono dukrą. Ponas nupirko iš vargšo jo sūnų ir įmetė jį krūmus. Vaiką rado pro šalį einantis ubagas, iš kurio ponas vėl nupirko berniuką. Tada ponas užkalė vaiką bačkoje ir įmetė į vandenį. Vaiką išgelbėjo vienuolis, pas kurį jis ir užaugo. Atvažiavo ponas pas vienuolį ir pažino berniuką. Ponas davė berniukui raštelį, kuriame parašė, kad šį vaikiną reikia nužudyti, ir išsiuntė pas savo žmoną. Seneliai pakeitė raštelį, kuriame buvo liepiama išleisti pono dukrą už šio vaikino. Pono žmona iškėlė vestuves. Grįžęs namo ponas norėjo žentu atsikratyti ir liepė jam eiti pas kirminų karalių, kad tas jam grąžintų du jo laivus. Vaikinas grąžino ponui laivus. Ponas negalėdamas žentu atsikratyiti pats nusprendė eiti pas kirminų karalių, bet keltininkas, poną per upę keldamas, pirmas nušoko, o ponas liko visam laikui žmones per upę kilnoti.
[Kaip vargšo sūnus vedė pono dukterį]

Pasaka AT 307 [Vaikas išgelbėjo motinos užkeiktą dukterį]
Senelis ir vaikas ėjo ubagaudami. Vaikui pasilikus nakvoti raganos namuose, senelis pamokino jį, kaip išsaugoti savo gyvybę, nes naktį jo ateis lerva nužudyti. Vaikas darė, kaip senelis buvo mokinęs. Kai lerva išlindo iš grabo, tada jis užsidarė grabe ir neįleido jos atgal, liepė jai žegnotis, poterius kalbėti. Lerva, kad ir nenorėdama, darė ką vaikas liepė ir atvirto į gražią paną. Motina ragana, pamačiusi savo dukterį, krito negyva.
[Vaikas išgelbėjo motinos užkeiktą dukterį]

Pasaka AT 303+300+516 [Apie tris panašius brolius]
Išėjo trys broliai į pasaulį laimės ieškoti. Jauniausias brolis Jurgis nujojo į miestą, kurio karalaitė turėjo būti atiduota smakui suėsti. Jurgis išgelbėjo karalaitę nuo smako ir ją vedė. Vieną naktį, pamatęs girioje šviesą, Jurgis išjojo į girią. Ten rado senutę, kuri jį pavertė akmeniu. Taip atsitiko ir antrajam broliui. Trečiasis brolis, atėjęs ieškoti savo brolių, senutę taip mušė, kad privertė ją atgaivinti jo brolius.
[Apie tris panašius brolius]

Pasaka AT 707 [Nelaimės paukštis]
Buvo trys seserys, visos siuvėjos. Pirmoji tapo karaliene, antroji – pirma po karalienės, o trečioji – karalienės tarnaite. Karalienė pagimdė du sūnus ir dukterį, kuriuos antroji sesuo įmesdavo į jūrą, o jų veitoje padėjo šunį, katę ir žiurkę. Vaikus išgelbėjo ir užaugino ponas. Vyriausias vaikas susapnavo sapną, kuriame senelis liepė jam eiti ir surasti nelaimės paukštę. Vyriausias vaikas išėjo nelaimės paukštės ieškoti, bet lipdamas į kalną, atsisuko ir pavirto akmeniu. Taip atsitiko ir antrajam broliui. Išėjo nelaimės paukštės ieškoti ir brolių gelbėti sesuo. Ji įlipo į kalną, kalne rado medį, medy – nelaimės paukštę. Sesuo iš upelio pasėmė vandens, apšlakstė akmenis ir atgaivino brolius. Grįžus namo su nelaimės paukščiu, atvažiavo karalius to paukščio pažiūrėti. Karalius pažino savo vaikus, o žmonos seserį, kuri vaikus išmetė, sudegino.
[Nelaimės paukštis]

Pasaka AT 513A [Karalius ir milžinai padėjėjai]
Karalius susiruošė važiuoti į svečius pas kitą karalių. Važiuodamas sutiko milžinus: šaulį, malūnininką, miško rovėją, bėgiką. Karalius visus pakeleivius pakvietė keliauti su juo ir, milžinų padedamas, laimėjo lažybas, kad per valandą iš savo karalystės atneš vyno.
[Karalius ir milžinai padėjėjai]

Pasaka AT 1640+1115+1060+1062+1117 [Kaip gudrus kriaučius užmušė milžiną]
Karalius kriaučiui Endriuškai liepė užmušti milžiną. Kriaučius miške susitiko milžiną ir nuėjo į jo namus nakvynės. Milžinas norėjo kriaučių nužudyti, bet kriaučius savo gudrumu išsisuko nuo mirties. Milžinas pakvietė kriaučių akmenį spausti, kol vanduo išbėgs. Milžinas kiek spaudė, bet vandens neišspaudė, o kriaučius sūrį suspaudė ir pradėjo vanduo tekėti. Metė milžinas ir kriaučius akmenį, kas aukščiau išmes. Kriaučius paleido į dangų žvirblį ir laimėjo. Milžinas norėjo kriaučių į spąstus įvilioti, bet kriaučiaus paprašytas parodyti, pats pateko į spąstus. Kriaučius nužudė milžiną ir jo pačią. Už tai karalius jam atidavė savo dukterį.
[Kaip gudrus kriaučius užmušė milžiną]

Pasaka AT 301A [Kaip karalaitės buvo nuo smako išvaduotos]
Karalius turėjo tris dukteris. Pakilo viesulas ir nusinešė jas. Keturi vyrai išėjo karalaičių ieškoti. Eidami rado dvarą, kuriame buvo keturi jaučiai. Vieną jautį pasipjovė ir verda. Atėjo senas mažas žmogus su balta žila barzda. Jis pradėjo mušti vyrą, kam jis jo jautį papjovė. Kai atėjo eilė virti pietus ketvirtajam vyrui, tas pagriebė atėjusį senį už barzdos, įkišo į skylę ir užkalė. Senis, nusiplėšęs barzdą, pabėgo. Ketvirtasis vyras nusileido į urvą. Ten rado senį, pradėjo jį mušti ir liepė pasakyti, kur padėjo karalaites. Taip jis nuo smako išgelbėjo tris karalaites ir jas atvedė prie urvo angos. Trys vyrai, pasilikę ant žemės, iškėlė karalaites, o savo draugą paliko po žeme. Vyras, grįžęs pas tą senį tol jį mušė, kol jis jį iškėlė ant žemės. Vyras skubėdamas pas karalių pasiklydo. Beklaidžiodamas atrado trobelę. Trobelėje už balkio rado tabokerką, o joje plunksnelę. Kitame dvare rado kardą. Vyras, pasinaudojęs rastais stebuklingais daiktais, atėjo į karaliaus dvarą. Čia jau karalaitėms buvo keliamos vestuvės. Karalaitės pažino savo išgelbėtoją. Trims apgavikams karalius įsakė nukirsti galvas, o išgelbėtojas išsirinko sau karalaitę ir vedė ją.
[Kaip karalaitės buvo nuo smako išvaduotos]

BsTB 2 36-11 Pasaka AT 802A* – Šykštuoklio atsivertimas
Šykštus nedoras žmogus, iš kurio niekas nieko veltui negaudavo, kepė pyragus kelionei. Išimant iš krosnies, vienas kepalėlis įkrito į paplavas ir šykštuolis jį atidėjo į šalį. Kaip tik tuo metu pas jį užėjo šventas Petras ir šykštuolis tą kepalėlį jam padavė. Tą pačią dieną žmogus išvažiavo į kelionę, bet miške buvo užpultas ir vos gyvas kailį išnešė. Apsinakvojęs pas žmones ir pasimeldęs, nors to jau seniai nebedarydavo, užmigo. Sapne išvydo, kad jį dievas teisiantis, o šventas Mykolas jo blogus ir gerus darbus sveriantis – blogų darbų atsiradusi gausybė, o tarp gerų buvęs tik tas purvinas pyragas. Po to pamatė, kad jis jau einantis į skaistyklą, kur didelė ugnis deganti. Žmogus išsigando ir atsibudo – nuo to laiko gyveno kaip dievobaimingas ir dosnus žmogus.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 47-15 Pasaka AT 710 – Apie beturčio dukterį
Neturtingas žmogus ieškojo dukteriai krikšto tėvų, bet niekas nesutiko jais būti. Verkdamas ėjo ir sutiko ant akmens sėdinčią moterį – Panelę Švenčiausią. Ji pakrikštijo dukterį, davė pinigų ir liepė mergaitę po penkiolikos metų prie to paties akmens atvesti. Panelė Švenčiausia mergaitę nusivedė į dangų ir ten jai viską aprodė, tik neleido žiūrėti į alyvų darželį. Mergina pažiūrėjo, bet sumelavo nežiūrėjusi ir buvo vėl sugrąžinta prie akmens. Ten ją pamatė karalaitis ir vedė. Jiems gimė trys dukterys, bet visos vos gimusios dingo. Karalius pamanė, kad jo žmona ragana ir užkėlė ant laužo sudeginti. Tada pasirodė Panelė Švenčiausia ir vėl paklausė, ar ji žiūrėjusi į alyvų darželį? Tik liepsnai priartėjus karalienė prisipažino žiūrėjusi. Tada priešais laužą atsirado trys krėslai, ant kurių sėdėjo dukterys. Karalius apsidžaigė ir visi grįžo į rūmus.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 49-16 Pasaka AT 650 – Apie kalvio sūnų
Kalviui gimė stiprus sūnus. Kai jam suėjo dvylika metų, tėvas nukalė lazdą ir išleido į pasaulį tarnauti. Milžinas priėjo ariančius žmones, bet tie išsigandę išsilakstė. Kalvio sūnus suarė lauką, o tada, arklius į kišenes susidėjęs, nunešė savininkui ir paprašė dar darbo duoti. Kitą dieną milžinas nuėjo kelmų rauti. Grįždamas pakaruokliui davė atsigerti alaus, bet tas išgėrė visą ir milžinas už tai jį primušė – pakaruoklis nukrito ir iš jo pabiro pinigai. Po to žmonės kalvio sūnų nusiuntė į dvarą. Ponas davė penkis maišus smilčių pasakęs, kad tai kviečiai, pakinkė prasčiausius arklius ir liepė važiuoti į velnių malūną. Milžinas ėmė mušti velnius, kad šie jo kviečius ant smilčių pamainę ir velniai davė tiek maišų kviečių. Pasigedęs arklių, kuriuos vilkai suėdė, milžinas vėl mušė velnius tol, kol tie poros arklių nedavė. Ponas nustebo geriausius kviečius radęs ir išleido savo dukterį už kalvio sūnaus.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 51-17 Pasaka AT 1610 – Apie gudrų senį
Karalius turėjo gražų paukštį. Vieną dieną paukštis išskrido iš karaliaus sodo ir jį sugavo senelis. Senelis sutiko žydą ir paklausė, kaip pas karalių nueiti? Senelis turėjo pažadėti pusę uždarbio, kurį gaus iš karaliaus už paukščio sugavimą, ir žydas jį nuvedė. Vartus saugojęs kareivis paprašė pusės likusios atlyginimo dalies, o kitas, saugojęs rūmus, – dar pusės. Kai karalius paklausė, kokio atlygio žmogus norėtų, tas paprašė šimto rykščių. Tarnai davė rykščių žydui ir kareiviams, o senelis gavo dovaną.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 53-18 Pasaka AT 883A – Apie karaliaus pačią
Karalystę valdyti palikęs urėdui, karalius išjojo į karą. Urėdas ėmė karalienei meilintis, bet buvo atstumtas, todėl parašė karaliui, kad jo žmona su tarnais susidedanti. Karalius atrašė nieko žmonai nedaryti. Kai urėdas parašė, kad jo žmona jau norinti už tarno tekėti, vyras liepė žmoną nušauti. Urėdas įsakė tarnams karalienę ir jos dukterį nuvesti už miesto, nušauti ir jam akis parnešti. Tarnams karalienės pagailo ir jie į rūmus parnešė šunų akis, o karalienę su vaiku paleido. Karalienė su dukra apsigyveno urve, kuriame prisijaukino šernę. Iš karo grįžęs karalius išjojo medžioti, nusivijo šerną ir urve rado žmoną su dukterimi. Karalius su šeima laimingi grįžo namo, o urėdą nubaudė.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 54-19 Pasaka AT 530 – Apie kvailą brolį
Mirdamas tėvas sūnums, kurių du buvo gudrūs, o vienas kvailas, pasakė prisipilti po maišelį pelenų ir po vieną ant jo kapo ateiti. Gudrūs broliai nenorėjo eiti, todėl pirmąją naktį nuėjo ir ant kapo atsigulė kvailys. Balsas iš žemės paklausė, ar esantis sūnus? Kvailys atsakė esantis. Tėvas jam pasakė, jog išėjęs iš kapinių rasiąs juodą arklį prie tvoros prikabintą. Tą arklį tėvas liepė paleisti, tik prieš tai kamanas nuimti, ištraukti vieną ašutą iš uodegos ir, parsinešus namo, sudeginti – arklys atbėgsiąs sužvanginus kamanomis, o ant balno sūnus rasiąs gražius rūbus. Kvailys taip ir padarė, o broliams pasakė tą naktį vos gyvas išlikęs. Antras brolis išsigando ir prašė kvailį ant kapo vietoj jo nueiti. Kvailys nuėjo ir tėvas jam pasakė kaip išsikviesti bėrą žirgą. Trečias brolis taip pat pabijojo eiti ir tėvas kvailiui pasakė kaip šyvą žirgą išsikviesti. Kartą karalius pastatė aukštą stiklinį kalną ir ant jo užkėlė dukterį – kas ant to kalno užjosiąs, galėsiąs ją vesti. Gudrieji broliai išjojo ir kvailį su prasta kumele kartu pasiėmė. Kvailys kiek pajojęs sustojo ir pasišaukė juodą arklį. Persirengęs gražiais rūbais, nujojo prie kalno, bet tik trečdalį sugebėjo įveikti. Kitą dieną su bėru žirgu užjojo iki pusės kalno, o trečią dieną su šyviu pas karalaitę užjojo. Karalaitė jam ant šlaunies geležimi išdegino ženklą, nes kvailys kiekvieną kartą greitai nuo kalno pasišalindavo. Karaliaus pasiuntiniai paženklinto jaunikio ilgai ieškojo, o kai surado, kvailį su karalaite apvesdino.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 58-20 Pasaka AT 921A – Apie gudrų uodininką
Važiavo karalius ir pamatė odadirbį (uodininką) šaltame vandenyje odas plaunantį. Karalius nusiuntė vežėją, kad paklaustų, kaip tas žmogus rankų nenušąlantis? Odadirbys atsakė turintis dirbti, nes dešimtis dirbanti, o ką ta dešimtis uždirbanti, trisdešimt du suvalgantys. Karalius, negalėdamas išsiaiškinti šių žodžių reikšmės, pasikvietė odadirbį į rūmus. Tas paaiškino turintis dešimt pirštų ir trisdešimt du dantis – ką pirštai uždirbantys, dantys suvalgantys. Karalius už gudrumą jam davė daug pinigų (raudonųjų).
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 58-21 Pasaka AT 853 – Apie gudrų kvailį
Gudri mergina (pana) pasakė tekėsianti už to, kuris ją pergudrausiąs. Trys broliai, du gudrūs, o vienas kvailas, taip pat išsiruošė pas ją važiuoti. Bejojant keliu kvailys rado nustipusią antį, geležinį lanką, volę (špuntą) ir visus tuos daiktus pasiėmė. Gudrieji broliai pirmieji nuėjo pas merginą, bet išėjo nieko nepešę. Kvailys pasveikino merginą ją pavadindamas „šaltsubine“. Mergina atsakė, kad prie jos užpakalio ir antį galima būtų iškepti – kvailys ištraukė pasmirdusią antį. Mergina pasakė, kad taukai išbėgsią, bet kvailys jai pametė volę. Mergina atsakė, kad persprogs – kvailys padavė lanką. Tada ji paklausė kur jo žirgas? Kvailys atsakė, jog tarp žiemos ir vasaros. Mergina šių žodžių nesuprato, bet pamatė, kad žirgas tarp rogių ir ratų stovintis – kvailys vedė merginą.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 59-22 Pasaka AT 1600 – Apie tris brolius
Gyveno trys broliai, du protingi, o vienas kvailas. Protingieji nuėjo į pirtį. Kai atėjo kvailys, broliai paprašė, kad kvailys jiems atneštų kipelę (medinį indą su ąsa). Kvailys ėjo, bet pakeliui pamiršo ko ėjęs ir sugrįžo. Broliai liepė einant kartoti „kipe kipe kipe...“, bet kvailį užpuolė šunys ir jis vėl pamiršo. Tada broliai liepė pasiimti baslį (mietą). Važiavo popas su žmona ir išgirdo kvailį kažką niauzgiant. Popas paklausė, ką tas kalbantis, bet kvailys nieko neatsakė ir murmėjo toliau. Kai popas supyko, kvailys jam sudavė basliu ir užmušė. Popienė nulėkė į policiją, o tuo tarpu protingieji broliai lavoną užkasė pirtyje po ardu. Protinguosius brolius popienė pakvietė gedulingų pietų. Atėjęs kvailys pasiskundė, kad jam vienam popą užmušti reikėję, o pyragus, vyną gerti ir saldumynus valgyti visi galintys. Žandaras liepė nueiti ir parodyti, kur užkastas numirėlis, bet protingieji broliai pirmieji nubėgo namo ir popo vietoje užkasė aviną. Kvailys, aviną atkasdamas, vis klausė, ar popas buvęs su ragais, gauruotas ir turėjęs keturias kojas? Visi grįžo it musę kandę.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 62-23 Pasaka AT 1535 – Apie tris brolius, du protingu, o trečią kvailį
Mirdamas neturtingas tėvas trims sūnums, kurių du buvo turtingi, o trečias kvailas, paliko trobą ir kiekvienam po tvartelį su atskiromis durimis. Tėvas liepė šiltą dieną tas duris palikti atviras. Kai taip padarė, pas protingus brolius priėjo daug gyvulių ir jie praturtėjo, o pas kvailį teatėjo ožka. Kvailys padarė spąstus su kartuvėmis ir paspendė ant kelio. Radęs pasikorusią moterį, iš brolių pasiskolino žirgą ir vežimą, negyvėlei įdavė ožkos sūrių ir išvažiavo į miestelį. Privažiavęs tiltą, vežimą skersai kelio paliko, o pats pasislėpė. Ponas negalėjo keliu pravažiuoti ir nekalbančiai moteriškei davė per ausį. Kai toji nukrito, kvailys pribėgo ir poną apkaltino žmogžudyste – ponas už tylėjimą gerai sumokėjo. Grįžęs namo papjovė ožką, nulupo odą ir kitą dieną su mėsa, oda, keliais sūriais ir negyvėle vėl miestan išvažiavo. Prie tilto vežimą vėl skersai kelio paliko, o pats pasislėpė. Kitas ponas, pravažiuoti negalėdamas, vėl šėrė moteriškei į ausį. Kvailys ėmė rėkti, kad tas jo žmoną užmušęs – ponas už tylą ožkos odą pripylė pinigų. Broliams kvailys paaiškino brangiai mėsą pardavęs. Protingieji broliai taip pat papjovė gyvulius ir išvežė parduoti, bet grįžo namo nieko nepešę. Supykę įkišo kvailį į maišą ir išnešė paskandinti, tik pakeliui užsuko į karčemą dėl drąsos. Tuo tarpu kvailys išgirdo žydą poteriaujant ir ėmė rėkti, jog jis nemokantis nei rašyti, nei skaityti, bet jį norintys žydų karaliumi padaryti. Žydas su kvailiu apsikeitė vietomis ir buvo paskandintas, o kvailys su žydo prekėmis grįžo namo. Kvailys broliams pasaaiškino viską iš upės parsivežęs – protingieji broliai šoko į upę ir nuskendo.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 65-24 Pasaka AT 889 – Apie klebono skerdžių
Kartą klebonas, kurio skerdžius buvo labai teisingas, nuvažiavo paviešėti pas kitus ponus ir susiderėjo, kad jo piemuo iš visų teisingiausias. Buvo nutarta nusiųsti mergą, kad ji iš klebono skerdžiaus avį išprašytų. Skerdžius jai avį atidavė, o vakare nebeišmano, kaip pasakyti klebonui, kur gyvulį padėjęs. Ismeigė į žemę mietą, užmovė ant jo kepurę ir eina keliais aplink tą mietą, kalbą su klebonu vaizduodamasis: norėjo meluoti, jog avis į balą įkritusi, po to, kad vilkai suėdę. Galiausiai nusprendė pasakyti tiesą ir, užsidėjęs kepurę ant galvos, grįžo ir prisipažino avį „su merga pragrajijęs“ – klebonas laimėjo daug pinigų.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 66-25 Pasaka AT 575 – Apie karaliaus sūnų
Karalius paskelbė norintis, kad koks meistras jam skraidantį paukštį pagamintų. Vienas meistras tokį padarė, bet ant paukščio užsėdo lauke bėgiojęs karaliaus sūnus ir nuskrido. Nusileidęs kitoje karalystėje, berniukas įsidarbino muzikantu to karaliaus dvare. Karaliui buvo išpranašauta, kad dukra susilauks nesantuokinio vaiko. Kai berniukas užaugo, ėmė lankyti už sienų slepiamą karaliaus dukterį. Karalius nelauktą svečią pamatė. Kai vaikiną sugavo ir vedė karti, tas paprašė leisti atsisveikinti su jaunų dienų žaislu ir, paukštį pasiėmęs, išskrido. Naktį sugrįžo, pasiėmė karalaitę ir parskrido į tėvo rūmus, kur įsidarbino tarnu. Karalius vaikiną priėmė į darbą, bet po kiek laiko nusprendė atleisti, nes tas nedirbęs pakankamai gerai. Tada vaikinas prisipažino esąs karaliaus sūnus. Motina pažino sūnų iš ant peties buvusio ženklo. Tėvai apsidžiaugė grįžusiu sūnumi. Karalaitis vedė karalaitę ir liko gyventi karalystėje, kurią tėvas jam atidavė.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 68-26 Pasaka AT 1525A+1737+1535 – Apie brolį vagį
Trys pono sūnūs pabaigė mokslus. Pirmas sūnus pasakė norįs būti kunigu, antras – daktaru, o trečias – vagimi. Tėvas supyko ir vogti panorusį sūnų išvarė iš namų. Nuėjęs į rūmus, vagis suderėjo pavogsiąs gražiausią karaliaus žirgą: jei pavyksią, karalius sumokėsiąs, o jei ne – galvą nukirsiąs. Vagis pasiskolino palaikę kumelę, vežimą, prisikrovė degtinės ir, pradėjęs rėkauti, įvažiavo į griovį. Žirgą saugoję kareiviai nuėjo padėti. Už tai vagis jiems atsidėkojo degtine, o kai girti kareiviai užmigo, pavogė žirgą – karalius vagiui turėjo sumokėti. Tada karalius liepė pavogti pietus, kuriuos kitą dieną su svečiais valgysiąs. Vagis prisipirko vėžių, prie jų pritaisė degančius žibintus ir paleido ropoti į kalną. Ponai, keistas švieseles pamatę, pakilo nuo stalo jų pažiūrėti – vagis pavogė pietus. Tada karalius liepė pavogti žmonos žiedą nuo piršto. Vagis pasidarė žmogaus pavidalo lėlę ir ją prikišo prie karaliaus miegamojo lango. Karalius šovė ir pamanė nušovęs vagį. Kai nuėjo negyvėlį paslėpti, vagis pavogė žiedą. Po to karalius paprašė pavogti visus kunigo pinigus. Vagis apsirengė angelu ir bažnyčioje buvusiam elgetai liepė perduoti kunigui ir jo šeimininkei, kad tie sudėtų visus pinigus į maišą, nes angelas kunigą į dangų gyvą nunešiąs. Paėmęs pinigus, vagis liepė kunigui į maišą įlįsti ir dėjosi jį į dangų nešantis – nunešė į tvartą ir paliko. Karalius panoro atsikratyti vagimi ir liepė tarnams jį įkišus į maišą paskandinti. Pakeliui tarnai užsuko į karčemą išgerti dėl drąsos, o vagis tuo tarpu pradėjo rėkauti nemokantis nei rašyti, nei skaityti, bet jį norintys žydų karaliumi paskirti. Pro šalį su prekėmis važiavęs žydas išlaisvino vagį ir pats į maišą įlindo. Karaliaus tarnai žydą paskandino, o vagis su žydo prekėmis nuėjo pas karalių ir pasakė viską parsinešęs iš vandens. Turtų užsigeidęs karalius įlindo į maišą ir buvo įmestas į upę. Karalienė, vyro nesulaukusi, ištekėjo už vagies.
Teksto 1995 m. redakcija

Atgal