VIETOVĖS

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/vietove.php?ViId=27253&back=home

VIETOS VARDAS: Tilžė

ŠALTINIS:
Leidinio aprašas P. 78

KIRČIUOTAS VIETOS VARDAS:
Tilžė (2)
Leidinio aprašas P. 78

GEOGRAFINĖS KOORDINATĖS:
55' 4' 0, 0" , 21' 54' 0, 0"

AUKŠTESNIS LYGMUO:
Tilžė ist. apskr.

VARIANTAI:
Tilsit (vok.) Leidinio aprašas P. 78
Советск (rus.) Leidinio aprašas P. 78

SUSIJĘ OBJEKTAI:
BsTB 7 136-4 Mitologinė sakmė kaip žmogus sužinojo, kad jo brolis užsimušė
Vyras su kitais vyrais kalbėdamas sušuko, kad šią minutę jo brolis nuo malūno nukrito. Niekas nenorėjo tuo tikėti, bet po kiek laiko atjojo žmogus ir pranešė apie nelaimę. Mirusiojo dvasia broliui pirmam apie mirtį pranešė.

BsTB 7 137-6 Mitologinė sakmė apie artėjančios mirties ženklus
Mirusiųjų žmonių dvasios gyviesiems apsireiškia per sapnus, visokius balsus, bildesius. Kartą žmonės stuboje išgirdo smarkų poškėjimą. Tų namų senoji motina pasakė, tai ženklas, kad ji greitai mirs. Tos moters duktė apie artėjančią motinos mirtį sužinojo iš žvakei degant nusidriekusios taukų garbanos, kuri ilgai nesutirpo. Kitas žmogus sapnavo, kad senoji motina jam rodė naujus savo namus. Motina greitai mirė.

BsTB 7 144-40 Mitologinė sakmė apie vaidenimąsi Tilžėje
Kurpius pasiuntė savo mokinį vakare į Tilžę. Tas, įžengęs į namus, pamatė baltą moterišką pavidalą. Išsigandęs žengė atgal, tačiau, kai vėl ėjo į tą kambarį, vaiduoklio nebebuvo. Ten buvo kareivių, kurių vienas kitą dieną gavo žinią, kad mirė jo motina.

BsTB 7 146-47 Mitologinė sakmė apie triukšmą kambaryje kaip ženklą, pranašaujantį mirtį
Tilžėje vienas vyras, berašydamas prie stalo, išgirdo triukšmą lyg prie lovos, lyg prie langų. Jis pagalvojo, kad gal kažkas bus atšokęs nuo karščio, bet nuėjęs pamatė, kad viskas tvarkoje. Besistebint atėjo urėdininkas su telegrama, kurioje pranešama, kad miršta brolis. Tuomet vyriškis su savo seserimi skubiai grįžo į tėviškę. Brolį rado dar gyvą, bet kitą dieną jis pasimirė.

BsTB 7 198-30 Pasakojimas, kaip ožys išgąsdino vaiką
Kartą vaikas naktį ėjo pro kapines ir pamatė, kad kažkas, lyg didelis, lyg mažas, pradėjo jį vytis. Vaikas iš baimės įšoko per langą ir pasislėpė tėvų lovoje. Su pirštu parodė, kad jį vijosi juoda dvasia. Tuo momentu sumekeno juodas kaimynų ožys, kuris vijosi ir taip išgąsdino vaiką.

BsTB 7 212-8 Mitologinė sakmė apie nukritusią bibliją bažnyčioje
Vieną kartą uždegant žvakes bažnyčioje nukrito biblija, nors nieko šalia jos nebuvo. Varpininkas pakėlė ją ir padavė kunigui. Tą atsitikimą mačiusieji labai stebėjosi.

BsTB 7 237-1 Mitologinė sakmė apie tai, kur vaidenasi mirusiųjų vėlės
Numirėlių dvasios vaidenasi pirtyse, po tiltais, girioje, bet dažniausiai kapinėse. Jos gąsdina arba užpuola gyvuosius. Bailesni žmonės tokių vietų vengia, drąsieji vaikščioja nekreipdami dėmesio.

BsTB 7 243-25 Mitologinė sakmė apie vaiduoklį, kuris įėjo per užrakintas duris
Vienas pirklio mokinys, vakare viską susitvarkęs ir užrakinęs kambario duris, atsigulė miegoti. Staiga pamatė per duris įeinantį vyrą. Jis pažiūrėjo į gulintįjį dejuodamas. Kambaryje miegoję kiti mokiniai irgi pamatė tą vyrą. Tam pradingus, visi puolė patikrinti duris, bet jos buvo užrakintos.

BsTB 7 245-32 Mitologinė sakmė apie jauną vokietį, kurį labai nukamavo merga
Jaunas vokietis, grįždamas iš Tilžės, labai užsigeidė mergų. Eidamas ant tiltelio sutiko vieną mergą, kuri jį nutvėrė ir labai nukamavo, paskui dar apmyžo. Bernas visam laikui nebenorėjo mergų ir liko nevedęs.

SUSIJĘ OBJEKTŲ FIKSACIJOS:
BsTB 7 130-6 Mitologinė sakmė apie giltinės apsilankymą
Krikštynų metu žmogus klausinėjo šeimininkės ir svečių, ar niekas neserga. Visi labai stebėjosi. Jis paaiškino, kad matė giltinę. Po dviejų dienų mirė šešių metų vaikas.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 7 131-8 Mitologinė sakmė apie giltinės apsilankymą
Žmogus vakare gulėjo lovoje ir pamatė į jo namus einantį juodą pavidalą. Jis apsirgo ir numirė.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 7 131-9 Mitologinė sakmė apie mirties dienos pranešimą
Naktį žmogus pamatė pro namų duris išeinančias tris mergas. Jos pasakė, jog per šv. Mykolą jį pasiims drauge. Jis išvydo ir mirusį kaimyną. Žmogus numirė. Per Mykolines jį palaidojo.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 7 132-10 Mitologinė sakmė apie mirties dienos pranešimą
Trys baltai apsirengusios moterys pranešė seneliui, kad eina pas sergantį kaimyną, o trečią dieną ir pas jį ateis. Žmogus suprato, jog mirs. Jis pasimeldė, atsisveikino su artimaisiais ir atsigulęs į lovą mirė.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 7 132-11 Mitologinė sakmė apie giltinės atėjimą
Sirgdamas vyras pamatė artinantis giltinę ir paliepė pačiai atidaryti duris. Ligonis pasakė, kad giltinė prie jo lovos ir mirė.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 7 132-12 Mitologinė sakmė apie giltinę
Dvasregė atnešė sergančiam kaimynui giltinę. Nešdama giltinę ji kėlėsi per upę. Kai į valtį įlipo keturi vyrai, supykusi giltinė juos paskandino.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 1 176-46 Pasaka AT 221 – Apuokėlia sargybi
Paukštis nykštukėlis dalyvavo lenktynėse, kas aukščiau pakils. Jis aplenkė erelį, todėl visi paukščiai ėmė klausti, kaip taip galėję nutikti? Paukštelis pabūgo ir pasislėpė pelės urvelyje. Paukščiai sargybon pastatė pelėdą, bet šioji užmigo ir nepamatė, kaip nykštukėlis į krūmus paspruko. Nuo tada nykštukėlis vis krūmuose slapstosi, o pelėda, kitų paukščių bijodama, tik naktimis rodosi.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 156-36 Pasaka AT 300+935 – Paikutis
Tėvai turėjo tris sūnus: du buvo mylimi, o jauniausiąjį visi laikė paiku. Paikutis sumanė patikrinti, ar kitoje girios pusėje žmonių gyvenama ir, per keturias dienas perėjęs girią, atsidūrė mieste, kuris gedėjo dėl karalaitės, turinčios atitekti slibinui. Jaunuolis sutiko slibiną nugalabyti. Karalaitę nuvežus į girią, paikutis susikūrė ugnį ir degančias malkas sukišo atlėkusiam slibinui į nasrus, o galvą kirviu nukirto. Paikutis vedė karalaitę. Kai sumanė aplankyti tėvus, apsivilko senais skarmalais ir nuėjo kiaulių ganyti, o karalaitei liepė pas jo tėvus nakvynės prašytis ir niekuo nesistebėti. Jauniausiasis sūnus grįžo namo garsiai rėkaudamas ir pasisiūlė karalaitei patiekti vakarienę, esą jis ją pažįstąs ir karalaitė galinti būti jo pati. Kiti šeimos nariai tik šaipėsi iš tokių sūnaus žodžių. Vaikinas ištepė karalaitės rūbus, bet ta tik juokėsi. Vakare tėvai pasakė, kad jauniausiojo sūnaus lovą broliai užėmę, todėl paikutis pasakė einąs miegoti pas karalaitę. Kai ryte gražiai apsirengęs paikutis pasirodė su žmona, visi labai nustebo.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 160-37 Pasaka AT (303) – Du broliu medinčiu
Du broliai medžiotojai išėjo į pasaulį. Kryžkelėje įsmeigė peilius ir pasuko į skirtingas puses, pasižadėdami į tą pačią vietą po metų sugrįžti – jei kuris nepareisiąs arba, jei kurio peilis būsiąs surūdijęs, tą antrasis turįs iš bėdos gelbėti. Į dešinę pasukęs brolis po metų sugrįžo ir, radęs brolio peilį surūdijusį, išėjo jo ieškoti. Nakvynės pasiprašė pas našlę, kurią neužilgo vedė. Našlė vis uždengdavo vieną langą, per kurį naktimis matydavosi žvakelė. Kai kartą užmiršo tai padaryti, papasakojo, kad tuo žiburiu slibinas (smakas) žmones prisiviliojąs ir esą jos pirmas sutuoktinis irgi taip žuvęs. Vyras, išėjęs slibino ieškoti, rado kardą, kurį pakėlė tik tada, kai iš trijų indų atsigėrė rausvo, mėlyno ir žalio vandens. Ant kalno medžiotojas rado kadaise slibino pagrobtą moteriškę, kuri papasakojo, jog gyvas būdamas, slibinas daug žmonių nužudęs ir net miręs kasnakt vyrams galvas kertąs – jei kas slibinui galva nukirstų ir jo krauju lavonų kaklus apteptų, tie atgytų. Medkirtys nukirto slibinui galvą ir atgaivino visus vyrus, tarp kurių buvo ir brolis. Grįžę pas žmoną, metė burtus, ir vienas liko pas ją, o kitas kitą pačią susirado.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 173-43 Pasaka AT 530 – Dyvų arklys
Vienas žmogus, namie nerimdamas, išėjo į pasaulį. Keliaudamas, girioje priėjo namą, kuriame trys vyrai gyrėsi: vienas sakė parsivedęs arklį, deimantais pabalnotą, kitas – kardą, tris galvas iš karto nukertantį, o trečias – kepurę, kurią užsidėjęs tampi nematomu. Kadangi visi sakė minėtų daiktų savininkus nužudę arba sumušę, žmogus greitai paėmė kardą, užsidėjo kepurę ir nukirto visiems trims galvas. Po to pats apsigyveno tų vyrų name. Kai išgirdo, kad karalius dukterį į žmonas atiduos tam, kuris ant stiklo kalno užjosiąs, sėdo ant arklio ir, užjojo ant kalno ir parsivedęs karalaitę, vedė.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 165-40 Pasaka AT 700 – Nykštuks
Seni tėvai sakė, kad norėtų bent tokio vaiko, kaip nykštys. Toks jiems ir gimė – mažas, bet sumanus: tėvui pietus upe nuplukdina, įlindęs į arklio ausį, su vežimu nuvažiuoja į girią. Tėvas, nykštuko paragintas, pardavė sūnų dviems ponams, bet tas įlindo į pelės olą ir pabėgo. Tada nykštuką pagavo vagys ir vedėsi vogti karaliaus pinigų. Pabėgęs iš karaliaus dvaro, nykštukas užmigo šieno kupetoje ir jį suėdė karvė. Papjautos karvės skrandį pavogė elgeta, bet išsigandęs nykštuko barimosi, skrandį numetė ir tą prarijo vilkas, kurį papjovęs, nykštuko tėvas rado sūnų. Tėvas daugiau nebenorėjo sūnaus parduoti, o sūnus – su tėvais skirtis.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 168-41 Pasaka AT 513 B – Lekiąsis laivas
Buvo trys broliai – du protingi, o trečiąjį visi laikė kvailu. Vyresnieji broliai nuėjo į girią lekiančio laivo statyti, bet nepasidalino maistu su elgeta ir darbas nesisekė. Trečiasis brolis elgetai papasakojo, ko į mišką ėjęs ir elgeta pasakė jam padėsiąs. Ryte jaunuolis rado laivą, kuris kilo į orą, leidosi ar keliavo, vien apie tai pagalvojus. Jaunuolis rado ir į laivą pasiėmė auksinį kūjį, auksines reples ir auksinį skriestuvą, po to į laivą pakvietė bėgiką, daug valgantį, daug geriantį, gerai girdintį, gerai matantį ir šaltį padarantį vyrą. Visi nukeliavo į miestą, kur karalius skelbė atiduosiąs dukterį į pačias tam, kuris sunkias užduotis atliksiąs. Vaikino draugai sutiko padėti: bėgikas laimėjo bėgimo varžybas; toli matantis ir gerai girdintis pasakė, kiek rodė laikrodis, buvęs už šimto mylių; besotis suvalgė visą maistą iš valgių kamaros; besotis išgėrė visą vyną. Tada karalius vyrus uždarė kambaryje su geležinėmis grindimis, po kuriomis sukūrė ugnį, bet šaldytojas kambarį atšaldė ir draugai liko gyvi. Karalius išleido dukterį už laivu atkeliavusio jaunuolio.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 177-47 Pasaka AT 570 – Šimts zuikučių
Karalius sakė dukterį atiduosiąs į pačias tam, kuris atliksiąs tris darbus. Du paprasto žmogaus sūnūs ėjo pas karalių, bet nė vienas mandagiai neatsakė į sutikto seno elgetos klausimus ir grįžo nieko nepešę. Jauniausias sūnus, visų laikytas kvaileliu, gražiai kalbėjo su elgeta, kuris pasirodė esąs pats Dievas. Elgeta pasakė, kad jaunuolis turėsiąs šimtą zuikių ganyti ir davė švilpynę, kurios tie zuikiai klausysią. Pas zuikius ganantį jaunuolį karalius nusiuntė karalienę, kad ta vieną zuikį iškaulytų. Vaikinas liepė jį pabučiuoti ir tada padovanojo vieną zuikį, bet pašvilpė karalienei dar negrįžus namo – parginė visus zuikius. Antrą dieną elgeta davė triūbą arkliams. Pas ganantį jaunuolį atjojo karalius ir prašė vieno arklio. Jaunuolis davė tik tada, kai karalius savo asilui pabučiavo į užpakalį. Kai jaunuolis patriūbijo, tas arklys grįžo ir taip vaikinas parginė visus arklius. Trečioji užduotis – primeluoti pilną maišą. Vaikinas ėmė pasakoti, kaip karalius atėjęs arklio prašyti ir karalius pasakė, kad jau pilnas maišas primeluotas. Taip kvailelis laimėjo karalaitę.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 179-48 Pasaka AT 1653 A – Būrs ir razba[i]ninkai
Būras su žmona iškeliavo į miestą ir, nesutardami, kaip geriau namus nuo vagių apsaugoti, kartu pasiėmė duris. Jiems bekeliaujant sutemo. Pamatę plėšikų (razbaininkų) pulką ateinant, abu įlipo į medį. Plėšikai po medžiu ėmė dalintis pinigus. Vienas kartimi pabaksnojo į medį ir iš moters kulno ėmė bėgti kraujas. Plėšikai pamanė, jog pradeda lyti. Kai vyras medyje tuštinosi, plėšikai pagalvojo, kad ima dar smarkiau lyti, o moters mėtomus pietų žirnius palaikė kruša. Vyrui pagadinus orą, plėšikai išsigando perkūnijos, o numetus duris, sunerimo, jog tai žaibas ir pabėgo. Žmonės grįžo namo, pinigus vos pavilkdami – taigi ar kvaila buvę duris drauge neštis?
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 197-74 Pasaka AT 510B – Priešaky šviesu, užpakaly tamsu
Mirė gražuolė karalienė ir karalius, kitos tokios nerasdamas, sumanė vesti dukterį. Žindyvė karalaitei patarė tėvo prašyti kailinių iš visų žemės gyvūnų – karalius tokius padovanojo. Tada karalaitė pabėgo ir pasisamdė dirbti tarnaite tolimame dvare. Po darbo mergina girioje dėl savo vargo skųdavosi medžiams, paukščiams, vandenims ir kalnams. Nepažįstama moteris pasisiūlė padėti; kai karalaitė norėsianti linksmintis, galinti ateiti prie medžio, ištarti „Priešaky šviesu, užpakaly tamsu“ – medis prasiversiantis ir mergina ten rasianti gražiausių rūbų, tik grįžti reikią iki vidurnakčio. Kai karalius surengė puotą, karalaitė nuėjo prie medžio, persirengė sidabru tviskančiais rūbais ir puikiausia karieta nuvažiavo į rūmus. Princas, ją pamatęs, su jokia kita nekalbėjo. Antrą kartą surengus puotą, karalaitė atvyko apsirengusi rūbais, kurie tviskėjo kaip saulė, o trečia kartą su rūbais ant kurių, atrodė, žvaigždės išbarstytos. Naktį karalaitė išbėgo iš puotos, bet nespėjo persirengti, todėl paprastus rūbus ant gražiųjų apsivilko. Karalaitis iš liūdesio susirgo ir karalaitė turėjo jį slaugyti. Kai ji siekė jam paduoti knygą nuo lentynos, švystelėjo gražieji rūbai – karalaitis ją pažino ir vedė.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 200-76 Pasaka AT 707 – A[u]sakplaukis ir A[u]ksažvaigždi
Karalaitis pamilo ir vedė auksaplaukę merginą. Kai jaunajai karalienei gimė sūnus, piktoji anyta kūdikį įdėjo į skrynelę ir paleido į upę, o į lopšį įkėlė suvystytą katiną. Taip nutiko ir po metų, karalienei pagimdžius dukrą. Vaikus surado prie upės žvejojęs žmogus. Berniukas už ausies turėjo tris aukso plaukus, todėl jį pavadino Auksaplaukiu, o mergaitė už ausies turėjo tris žvaigždes ir ją pavadino Auksažvaigžde. Kai vaikai užaugo, išėjo ieškoti tikrųjų tėvų ir viename mieste įsirengė gražius namus su puikiu sodu. Senoji karaliaus motina suprato, kad tiedu esantys jos anūkai ir sumanė juos pražudyti; pasakė, kad sode trūksta skambalėlių, aukso žuvelių ir tiesos paukštelio, kuriuos galima gauti užburtame sode. Brolis seseriai parnešė pirmuosius du daiktus, o išėjęs paukščio, užtruko apžiūrinėdamas užburtąjį sodą bei namą, ir pavirto stiklo šuke. Sesuo, išėjusi brolio gelbėti, nieko nežiūrėdama surinko stiklo šukes, pasiėmė paukštį ir grįžo namo. Stiklai atvirto vaikais, kurie į sodą buvo užklydę paukštelius gaudydami, o tarp jų buvo ir brolis. Kai karalius su karaliene apie tai sužinojo, apsilankė pas Auksaplaukį ir Auksažvaigždę ir iš tiesos paukščio sužinojo, jog tie esą jų vaikai. Tada piktoji karaliaus motina buvo įdėta į skrynią ir paleista į vandenį.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 205-77 Pasaka AT (671) – Visžinąsis karalius
Iš rūmų mažai teišeinantį karalių apgaudinėjo tarnai ir patarėjai, kurie jau buvo pavogę beveik visą karaliaus turtą. Kai karalius suprato esąs apgaudinėjamas, išėjo į girią dūsaudamas ir trokšdamas tapti visažiniu. Į moterį pasivertusi deivė jam liepė suvalgyti ant šermukšninių anglių iškeptas visokių paukščių širdis. Karalius suvalgė paukščių širdis ir ėmė suprasti paukščių kalbą; išgirdo paukščius kalbant apie iš jo vagiančius pavaldinius ir juos pasmerkė myriop, surado protėvių paslėptus turtus, išsigelbėjo iš nužudyti norėjusių plėšikų. Nuo tada niekas karaliui nebemelavo.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 207-78 Pasaka AT 1620 – Puikia[u]sias rūbs
Vienam karaliui norėjosi vis puikesnių drabužių iš vis plonesnių audinių. Atsirado siuvėjas, kuris pasakė galįs pasiūti rūbus iš taip smulkiai austo audinio, kad jį tik geromis ir šviesiomis akimis galima įžiūrėti. Kai siuvėjas dėjosi rodąs audinį ir siuvąs, karalius neišsidavė nieko nematantis. Nematomą rūbą gyrė ir aplinkiniai. Tik karaliui išėjus į miestą vienas vaikas sušukęs, jog karalius visiškai nuogas. Tada visi pradėję juoktis, o karalius iš gėdos niekam nebenorėjęs rodytis.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 211-82 Pasaka AT 952 – Razbajiškoji gaspada
Vienoje karčemoje vis dingdavę žmonės. Kartą ponas su tarnu paklydo girioje ir, sutemus, privažiavo karčemą. Tarnas nenorėjo pasilikti, bet ponas įėjo, skaniai pavakarieniavo ir nutarė pasilikti nakvoti. Tarnas išgirdo, kad juos abu žada nužudyti, bet ponas jo žodžiais nepatikėjo. Tarną nakvynės nuvedė į kamarą, kurios grindys tuoj ėmė leistis žemyn, bet jis turėjo peilį ir išsigelbėjo. Tada nuėjo pas poną, kuris taip pat nemiegojo. Netrukus ėmė leistis lovos dangtis, kuris jį būtų prispaudęs. Abu laimingai iš smuklės pabėgę, kitą rytą ten grįžo su žalnieriais; smuklėje rado daug paslėpto turto, o rūsyje – lavonų.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 214-84 Pasaka AT (671) – Du karaliaus vaikai
Turtingoje karalystėje gyveno nepaprasto grožio karalaitis, o tolimoje Kinijoje – nepaprasto grožio karalaitė. Jie vienas kitą susapnavo ir pamilo – į kitus jaunuolius nežiūrėjo ir vis laukė, kad susitiktų. Belaukdami abu pasiligojo. Kartą karalaitis išgirdo gulbes kalbantis, esą kažkokia karalaitė tolimoje šalyje tokia pat liga serganti ir, supratęs, jog tai jo mylimoji, paprašė gulbių jai pranešti, kad jis jau atvažiuojantis. Vieną dieną karalaitės tėvai sukvietė daug karalaičių ir liepė išsirinkti jaunikį, bet tada pasirodė sapne regėtasis – karalius tuojau iškėlė vestuves.
Teksto 1993 m. redakcija

Atgal