VIETOVĖS

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/vietove.php?ViId=27311&back=home

VIETOS VARDAS: Kuršiai

ŠALTINIS:
Leidinio aprašas P. 67

KIRČIUOTAS VIETOS VARDAS:
Kuršiai (2)
Leidinio aprašas P. 67

GEOGRAFINĖS KOORDINATĖS:
55' 0' 19, 0" , 21' 59' 29, 8"

AUKŠTESNIS LYGMUO:
Rakitino apyl.

VARIANTAI:
Ракитино (rus.) Leidinio aprašas P. 67
Kurschen (vok.) Leidinio aprašas P. 67

SUSIJĘ OBJEKTŲ FIKSACIJOS:
BsTB 7 200-5 Sakmiška pasaka AT 365+1199A [Miręs vyras išsiveda žmoną] ir [Lino kančia]
Viena merga turėjo jaunikį, kuris mirė. Po kelių savaičių, apgedėjusi mirusįjį, ėjo su drauge, kurios jaunikis irgi buvo miręs, į šokius. Eidamos pro kapines sakė, kad jiedu keltųsi jas pašokdinti. Kai jos šiek tiek paėjo tolyn, tiedu atsikėlė ir ėmė jas vytis. Įėjo visi stubon ir pradėjo šokti. Bešokant merginos užmynė tiems dviem ant kojų ir suprato, kad šoka su numirėliais, nes batai buvo tušti. Labai nušokdintos merginos prašė išleisti jas trumpam į lauką atsivėdinti. Tie nenorėjo leisti, bet jos išmeldė, sakydamos, kad pakabins raktus ir kol jie skambės, tai reikš, kad jos tebesančios. Išėjusios merginos puolė bėgti ir pribėgo pirtelę. Ten sena moteris džiovino linus. Numirėliai jų nesulaukę pradėjo vytis ir atbėgo į pirtelę. Bobutė jiems liepė sėstis ir klausytis linų kančios. Kai senutė baigė savo pasakojimą, pragydo gaidys ir tiedu prapuolė iš akių.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 1 24-1 Pasaka AT 875 – Apie kytriąją mergą
Važiavo ponas su vežiku. Kai privažiavo prie vienų namų, ponas pasiuntė vežiką pas audžiančią merginą, kad ši atneštų gerti. Mergina pasakė: „Ūsuotų neturiu, o iš tykaus tekėtą rasi negers“. Ponas atminė mįslę ir liepė merginai ateiti nei nuogai nei apsirengusiai, nei raitai nei pėsčiai nei važiuotai, nei keliu nei taku nei šalia kelio, prie vasaros bei prie žiemos. Jei mergina taip pas jį ateisianti, jis ją vesiąs. Mergina nusirengė nuoga, apsisiautė tinklu, atjojo ant ožio viena vėže ir, įėjusi į pono namus, atsistojo tarp šlajų ir vežimo. Ponas nenorėjo vesti ir davė merginai virtus kiaušinius, liepdamas juos duoti vištai, kad ši viščiukus išperintų. Tada mergina nusiuntė ponui virtų miežių ir liepė pasėti: jei šie dygsią ir augsią, tai ji vištai duosianti viščiukus išperėti. Ponas vedė merginą. Kartą ponas negalėjo išspręsti ginčo, kam priklauso kumeliukas ir nesutariančius žmones nusiuntė pas žmoną. Ponia jiems liepė atsinešti tinklą ir nuvedė žvejoti ant kalno. Kumeliukas atiteko tam, kurio kumelė.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 25-2 Pasaka AT (650 C)+300 – Apie raginį žmogų
Vienas žmogus tris veršius išmainė į tris šunis, galinčius iš kiekvienos bėdos išgelbėti. Priėjęs vienus tuščius namus, rado šautuvą, kardą ir butelį aliejaus. Išsitrynė tuo aliejumi visą kūną ir šis pasidarė kaip ragas. Nuėjo raginis žmogus į miestą, kurio karalius slibinui kasmet turi duoti po dukterį. Karalius pažadėjo tą dukterį žmogui atiduoti į pačias, jei jis ją nuo slibino išvaduosiąs. Raginis žmogus kovėsi su slibinu ir jį nugalėjo. Atrišo karalaitę ir, važiuodamas namo, užmigo. Vežikas jį išmetė iš vežimo, pakasė po žeme, o karalaitei liepė sakyti, kad jis ją išvadavęs. Pro šalį ėjo žmogus su kastuvu. Šunys pradėjo kasti žemę, tai ir žmogus ėmė kasti ir atkasė raginį žmogų. Tada raginis žmogus sugrįžo į miestą, kuriame jau vyko karalaitės ir vežiko vestuvės, parašė laišką, įrišo į karalaitės nosinę ir nusiuntė su šunimi. Karalaitė pažino šunį ir atrašė laišką išgelbėtojui. Nuėjusi svečių paklausė, kuris raktas – senas ar naujas – geresnis? Visi atsakė, kad senasis. Tada karalaitė atsivedė raginį žmogų ir pasakė, kad tai jis ją išgelbėjęs. Vežiką sugavo ir atidavė nužudyti.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 27-3 Pasaka AT 118 – Apie seną šimelį, vilką ir mešką
Kai arklys paseno ir nebegalėjo dirbti, šeimininkas jam padarė plieno pasagas, nuvedė į girią ir paleido. Girioje arklys susitiko mešką ir jai pasisakė esąs labai stiprus: kai su pirštais per akmenį braukiantis – ugnis einanti. Meška išsigando ir pabėgo. Susitikusi vilką, šiam papasakojo apie arklį ir nuvedė parodyti. Meška iškėlė vilką, bet keldama taip suspaudė, kad vilkas išsišiepė. Meška pamanė, kad vilkas dar nepamatęs šiepiasi ir metė jį į žemę, kad tas net perplyšo.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 28-4 Pasaka AT 700 – Apie nykštį
Žmonės neturėjo vaikų. Po kiek laiko jiems gimė berniukas kaip nykštys. Vieną rytą nunešė tėvui pusryčius, įlindo į jaučio ausį ir aria. Pamatė ponas ir paprašė, kad jam nykštuką parduotų. Pardavė už tiek pinigų, kiek prireikė visą vaiką apipilti. Nykštukas naktį pasislėpė pono jaučio ausy ir atėjusiems vagims pasisakė, kad ir jis esąs vagis. Kai tie jaučius papjovė, nykštukas ėmė rėkti. Vagys pamanė, kad jį ponas sugavęs ir, palikę mėsą, pabėgo. Nykštukas parbėgo namo. Tada berniuko tėvas pasikinkė arklius ir parsivežė mėsą. Taip jis susigrąžino sūnų ir gavo daug pinigų bei mėsos.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 30-5 Pasaka AT 154 – Apie lapę
Žmogus ėjo per girią ir, pavargęs, atsigulė. Lapė prikėlė ir pasakė, jog ji žmogų nuo vilko išgelbėjusi. Už išgelbėjimą paprašė dviejų vištų. Žmogus pažadėjo vištas atnešti, bet jų vietoje paėmė porą šunyčių. Lapei pribėgus, žmogus šunis paleido ir šie ją sudraskė.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 31-6 Pasaka AT 956B – Apie razba[i]ninką
Mergina liko viena namie. Atvažiavo dvylika plėšikų ir po vieną ėmė lįsti pro pamatą. Mergina kirto jiems galvas ir po vieną traukė į vidų, tik paskutinis pabėgo su puse nukirstos galvos. Netrukus tas plėšikas merginai pasipiršo ir tėvai ją už jo ištekino. Utinėdama galvą pamatė, kad trūksta pusės vyro galvos, bet nesuprato ištekėjusi už plėšiko. Vyras liepė prinešti vandens į katilą, bet sena moteris patarė nueiti prie ežero, savo drabužiais aprengti kuolą ir bėgti. Mergina pasislėpė medyje. Besivejantys plėšikai sužeidė jai koją, bet lašantį kraują palaikė lietumi. Grįžę namo suprato, kad tai buvęs bėglės kraujas ir ją vėl ėmė vytis. Merginą vežime paslėpė pro šalį važiavęs žmogus ir plėšikai jos nerado. Mergina grįžo namo, o kai plėšikas pas ją vėl atėjo, žmonės jį sugavo ir nužudė.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 32-7 Pasaka AT 510B – Apie karaliaus gražią dukterį
Karalius turėjo labai gražią pačią, kuriai aplink kaktą žvaigždės, ant viršugalvio saulė, o užpakaly mėnuo. Kai ji mirė, karalius kitos tokios nerado, todėl panoro vesti dukterį, kuri buvo tokia pat graži, kaip motina. Duktė pažadėjo tekėti, jei tėvas jai nupirks utėlių mantelį, sidabrinę suknelę, deimanto žiedą ir aukso kurpes. Karalius visus daiktus jai davė, bet duktė pabėgo. Įsėdo į laivą, bet kai nepanoro tekėti už jūrininko, jis ją iš laivo išmetė. Priėjusi prie akmenų pasakė: „Kad čia teip stuba atsivertų“ ir ši atsivėrė. Tada mergina naujojoje stuboje paliko gražiuosius rūbus ir pasisamdė virtuvės darbininke gretimame dvare. Tame dvare raštininku dirbo ir jos brolis. Kai mergina ruošdavosi į bažnyčią, nueidavo prie akmenų ir apsirengdavo savo gražiaisiais rūbais. Kartą ji nespėjo persirengti, todėl ant gražiųjų rūbų apsirengė kasdienius. Kai utinėjo broliui galvą, šis ėmė krapštinėti jos rūbus ir prakrapštė iki utėlių mantelio. Tada nuėmė merginai muturą nuo galvos ir pažino, kad tai jo sesuo. Po to abu iš dvaro išėjo, bet niekas nežino, kur nuėjo.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 34-8 Pasaka AT 501 – Apie tinginę mergą
Viena moteris turėjo tinginę dukterį, kuri nieko nenorėjo dirbti. Kartą motina nusivedė ją ant kryžkelės ir ėmė mušti. Pro šalį važiavusiam ponui paaiškino, jog mušanti dukterį už tai, kad ši samanas iš sienų verpianti. Ponas paprašė, kad leistų merginą vežtis namo. Tris vakarus iš eilės davė jai verpti pakulų. Mergina nemokėjo verpti; už ją suverpdavo trys laumės. Už verpimą jos paprašė pakviesti į vestuves. Mergina sutiko. Kai ponas panoro merginą vesti, ji paprašė leisti į vestuves pasikviesti tris „tetas“. „Tetos“ paaiškino, kad nuo verpimo tapusios negražios. Tada ponas sudegino ratelį, kad žmona daugiau nebeverptų.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 35-9 Pasaka AT 1525E – Apie kytrąjį vaikiną
Gyveno du broliai. Vienas buvo turtingas, bet bevaikis, o kitas buvo vargdienis ir turėjo tris vaikus. Kartą turtingasis nuvažiavo pas brolį, susisodino vaikus į roges ir išsivežė. Bevažiuodami per girią privažiavo storų uosių. Vyresnysis vaikas pasakė, jog iš jų būtų gerų stalų. Dėdė paklausė, ar jis norėtų mokytis dailidės amato ir vaikas atsakė, kad norėtų. Dėdė tai užsirašė į žurnalą. Toliau bevažiuodami privažiavo storų ąžuolų. Antrasis vaikas pasakė, jog iš jų būtų geri ratai. Dėdė užsirašė, jog šis norėtų būti račiumi. Kai privažiavo tankumyną, trečiasis pasakė, jog jame gerai pasislėpti plėšikams. Dėdė išsitraukė žurnalą, užsirašė ir tai. Pirmus du vaikus leido mokytis dailide ir račiumi, o trečiąjį pridavė plėšikams.Vaikinui nepatiko, kad plėšikai žmones užmuša. Pasislėpė krūmuose, o kai atvažiavo vežimas, šovė iš trijų pistoletų. Vežikas pagalvojo, kad puola daug plėšikų ir, palikęs vežimą, su arkliais pabėgo. Vyresnysis plėšikas paprašė gudrumą parodyti turguje pavagiant ožką. Vaikinas atsakė, jog jis tris kartus ožką pavogsiąs ir du kartus parduosiąs. Vienas senukas vedė ožką parduoti, tai vaikinas suderėjo ją pirkti. Jiems begeriant magaryčių, vaikinas ožką pavogė, nusivedęs į rugius išmargino ir vėl nusivedė į turgų. Tam pačiam senukui tą ožką pardavė ir, nuėjus gerti, vėl pavogė. Tada ožką išjuodino ir turguje tam pačiam antrą kartą pardavė. Senukas nusivedė ožką namo, o vaikinas nusekė iš paskos ir ožką išsivedė. Senukas išgirdo ožkos balsą prie balos, nusirengė ir nubrido balso link – vaikinas pavogė jo drabužius. Plėšikai pamatė, jog vaikinas už juos gudresnis. Dėdė davė pinigų ir išleido į pasaulį. Vaikinas užsuko į karčemą, kur gyveno našlė su dukterimi. Duktė pamatė, kad vaikinas turtingas ir panoro už jo ištekėti. Susituokė. Kai vyro nebuvo namie, atėjo du plėšikai, prisistatė broliais ir pavogė meitėlį. Grįžęs vyras juos pasivijo, tamsoje perėmė nešulį ir meitėlį parsinešė namo. Plėšikai persirengė moterimis, pasakė, kad meitėlį į namus įnešią, bet su juo pabėgo. Vyras meitėlį vėl susigrąžino imituodamas, jog muša plėšikus, o kai plėšikai sugrįžo ir bandė lįsti prie mėsos, nukapojo pirštus. Plėšikai jį paliko ramybėje.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 43-10 Pasaka AT 706 – Apie karaliaus dukterį
Karalaitė liepė nužudyti gerą tėvo tarną, tada išsigando ir pabėgo. Ją surado karalaitis, kuris pasistatė naują dvarą ir karalaitę vedė. Išjodamas į karą, žmonai paliko raudoną antspaudą, o motinai – juodą. Anyta nekentė karalaitės ir pavogė antspaudą. Kai marčiai gimė du sūnūs, anyta pavogė laišką ir parašė, jog gimę du šuniukai. Po to karaliaus vardu parašė laišką, kad tarnai nužudytų žmoną ir vaikus. Tarnai jų pasigailėjo ir anytai nunešė šunų liežuvius ir akis, o motinai nukirto ranką. Vaikus iš motinos atėmė vilkas, bet vienas žmogus juos išgelbėjo. Vienas vaikų nešiojo suaugusio žmogaus ranką, pririštą ant peties. Kai vaikai užaugo, žmogus pasakė nesantis jų tikru tėvu ir vaikai išėjo. Mieste į juos pasižiūrėti atėjo karalius, kuris pažino ant nukirstos rankos buvusį žiedą ir taip atpažino vaikus. Po to karalius susirado žmoną viena ranka ir parsivežė namo, o motiną sudegino su visu jos dvaru.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 45-11 Pasaka AT 955 – Apie žalbarzdį
Pirklio duktė norėjo vyro su žalia barzda. Dvidešimt keturių plėšikų vyresnysis nusidažė barzdą žaliai ir atjojo pas tą merginą. Plėšikas nupasakojo kelią į savo dvarą ir ši išjojo pas žaliabarzdį. Kelias girioje vis siaurėjo ir galiausiai ji turėjo pėsčia eiti. Prie namų durų rado du liūtus, o įėjusi pamatė paukštelį. Paukštis pasakė, kad tai plėšikų namas ir liepė pasislėpti po lova, o kai plėšikai užmigs, liūtams duoti pyrago ir bėgti. Grįžę plėšikai prisigėrė ir nužudė parsivestą merginą. Jos pirštelis su žiedu pasirideno po lova ir mergina jį įsidėjo į delmoną. Kai plėšikai sumigo, mergina pabėgo. Plėšikai vijosi, bet nepagavo. Vieną dieną vyresnysis plėšikas nusiskuto barzdą, likusiems plėšikams liepė sulįsti į statines ir taip visi nuvažiavo pas pirklį. Naktį bernas išgirdo statinėse kalbant ir apie tai pasakė pirkliui. Pirklys pasikvietė stiprių vyrų. Kai mergina parodė nukirstą pirštelį, vyrai visus plėšikus sugavo ir uždarė į kalėjimą. Mergina parodė kelią į plėšikų namą. Ten buvusius turtus išdalino vargdieniams, paukštelį mergina pasiėmė, liūtus – pirklys, o namą sudegino. Mergina daugiau žaliabarzdžio nenorėjo.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 48-12 Pasaka AT 1960 – Kaip vieno butelninko sūnus labai bagotą poną prigavo
Tėvas išleido sūnų į mokslus. Kai šis sugrįžo, užrašė jam savo žemę ir namus. Sūnus viską pardavė, o už gautus pinigus nusipirko puikių drabužių, karietą, arklių ir vežiką nusisamdė. Nuvažiavo pas turtingą poną, kuris pažadėjo dukterį į žmonas atiduoti. Ponas būsimam žentui aprodė savo turtus: katilus, kopūstus ir žirnius. Vaikinas pasakė, kad jo katilai ir daržovės dar didesni. Vežikas patvirtino matęs kaip šeimininko katile penki vyrai valtele plaukiojantys, jog po kopūsto lapu penkiolika vyrų pasislepiantys, o vienoje žirnių ankšties pusėje penki vyrai galintys plaukti. Ponas išleido savo dukterį už vaikino ir davė daug kraičio ir pinigų. Kai su žmona privažiavo buvusius tėvo namus, vyras paaiškino, jog šie jau nebe jo. Žmona išsigandusi iškrito iš vežimo ir mirė. Vyras už jos pinigus nusipirko dvarą, vedė kitą ir tapo dideliu ponu.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 49-13 Pasaka AT 551 – Apie karalių ir jo tris sūnus
Karalius turėjo tris sūnus – du išmintingus ir vieną kvailą. Senas čigonas išpranašavo, jog po metų ir vienos dienos karalius apaks. Vyresnieji sūnūs išjojo ieškoti gydančių žolių, bet, prijoję vieną miestą, jame pasiliko, o tėvą pamiršo. Tada išjojo jauniausiasis sūnus. Jis nukeliavo iki to paties miesto, kaip ir broliai, bet jame nepasiliko – įsėdo į laivą ir išplaukė. Plaukdamas aplankė tris salas, kuriose sutiko klūpančius vilką, mešką ir liūtą. Liūtas patarė, kaip gauti akis gydančių vaistų, kurių būta slibino valdomame mieste. Karalaitis rado vaistus, bet pamatė prie jų miegojusią karalaitę ir ją pamylėjo. Išeidamas pasiėmė vaistus, šalia buvusį gėlo vandens butelį, duonos kepalą, o po stalu parašė savo vardą ir iš kokios jis karalystės. Parlėkęs slibinas iš piktumo perplyšo ir vilkas, meška bei liūtas tapo laisvi. Karalaitis aplankė žmonėmis atvirtusių meškos ir liūto žemes ir ten papuotavęs, už didelius pinigus karaliams paskolino stebuklingus duonos kepalą ir vandens butelį. Karalaitis į vilko žemes nebeužsuko, o nuskubėjo į miestą, kuriame jau ruošėsi pakarti jo brolius. Vyresnieji broliai iš užmigusio jaunėlio pavogė „matančias“ žoles, o jam pakišo „nematančių“. Tėvas medžiotojui liepė nužudyti jauniausiąjį sūnų ir parnešti jo širdį, kepenis ir plaučius. Medžiotojas karaliui parnešė šuns organus, o karalaitį paleido. Šis nuėjo mokytis malūnininko amato. Tuo metu karalaitei gimė sūnus. Sulaukęs septynerių, šis palindo po stalu ir perskaitė karalaičio paliktą užrašą. Karalaitė nukeliavo prie praregėjusio karaliaus rūmų, miestą apipylė paraku, nutiesė į jį raudono šilko kilimą ir liepė atsiųsti tą, kuris žoles pargabenęs. Karalaitė suprato, jog pas ją būta ne vyresniųjų karaliaus sūnų ir pagrasino sudeginti miestą. Medžiotojas prisipažino jauniausiojo karalaičio nenužudęs. Tada karalaitis grįžo pas tėvą, o po to nujojo pas karalaitę. Ji ir sūnus karalaitį pažino. Tuomet visi trys iškeliavo į karalaitės žemę ir ten susituokė, o pakeliui susigrąžino stebuklingus duonos kepalą ir vandens butelį.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 58-14 Pasaka AT 451A – Apie devynis brolius
Buvo devyni broliai ir turėjo vieną seserį. Broliai tapo žalnieriais. Vyriausiasis išjodamas padovanojo seseriai žiedą. Kai Onutė užaugo ir žiedą surado, pasikinkė arkliuką į vežimaitį ir išvažiavo brolių aplankyti. Pakelėje paėmė zuikelį. Laumės Onutę pakvietė maudytis: pasakė, kad pas jas pieno upė tekanti ir raudono vyno iš kraštelio. Zuikelis seserį perspėjo, kad laumių upė krauju tekanti, o iš kraštelio ašarėlės. Sesuo paklausė zuikelio ir nėjo maudytis. Laumė jam išplėšė paskutines kojeles. Kai Onutė privažiavo antrą upę, laumė vėl pakvietė išsimaudyti. Zuikelis Onutę perspėjo, bet laumė jį sudraskė. Trečios laumės pakviesta, sesuo nuėjo maudytis. Besimaudant laumė pavertė seserį į utėlę, o pati pasivertė į blusą ir greičiau prišoko prie Onutės drabužių. Sesuo apsirengė skarmalais ir kartu su laume nuvažiavo į devynių brolių dvarą. Laumė pasakė esanti jų sesuo, o Onutė – tai laumė. Kai tikroji sesuo nuėjo ganyti žirgų, klausė, kodėl vyresniojo brolio žirgas neėdąs. Žirgas atsakė, kad laumė raganėlė su broleliais vyną gerianti, o brolių sesužėlė turinti žirgelius ganyti. Vyriausiasis brolis išgirdo žirgo žodžius, pakvietė Onutę jam galvą pautinėti ir pamatė ant sesers rankos savo dovanotą žiedą. Sesuo pasakė, kad žiedą jai mažai būnant brolis padovanojęs ir papasakojo, kaip laumė jos drabužius pavogusi. Broliai ištepė arklį smala ir liepė laumei jį mušti – laumė šėrė arkliui ir prilipo. Tada broliai liepė arkliui ją nešti per tyrus, per daubas, o grįžtant laumę jūrėse nusiplauti.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 73-19 Pasaka AT 1875 – Apie išdykėlį vaikiną
Dvaro račius išdykusiam sūnui iškaršė kailį. Vaikinas pabėgo ir ilgai negrįžo namo. Kai parėjo, tėvai iš dvaro jau buvo išsikraustę. Tada pasirodė du vagys ir paklausė, ar jis pažįstąs dvarą. Vagys liepė vaikinui įlįsti į dvaro viršutinį aukštą ir mesti lauk vertingus daiktus. Vaikinas tyčia kėlė triukšmą, todėl vagys patys sulindo vogti, o jaunuolis tuo tarpu pasislėpė avilyje. Nieko vertingo neradę, vagys išsinešė avilį, kuriame tupėjo vaikinas. Jiems beeinant, jis iškišo ranką iš avilio ir nupešė nešikui plaukus. Vagis pamanė, jog tai bendro darbas. Kai avilį pradėjo nešti kitas vagis, vaikinas ir jam nupešė plaukus. Vagys susipyko ir avilys nusirideno nuo kalniuko. Vaikinas pabėgo ir iškeliavo į Prūsiją, kur iki šiol tebegyvena.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 76-20 Pasaka AT 315+300 – Apie žmogžudžius ir smakui pažadėtą karalaitę
Tėvas išvarė neklaužadas sūnų ir dukterį. Išeidamas sūnus pasiėmė lazdą, kurią prieš žmones iškėlus, šie negalėdavę pajudėti. Brolis ir sesuo priėjo trobelę, kurioje gyveno dvylika žmogžudžių. Brolis iškėlė lazdą ir žmogžudžiams nukapojo galvas, o paskutiniam tik į sprandą įkirto. Kitą dieną lavonus sunešė į vieną kambarį ir užrakino. Išeidamas medžioti, leido seseriai po visur vaikščioti, tik į tą kambarį liepė neiti. Seseriai ten įėjus, sužeistas žmogžudys liepė gydančių žolių slapta atnešti bei pažadėjo seserį vesti. Brolis taikėsi nušauti zuikelį, bet šis paprašė jo nežudyti ir broliui davė švilpuką, kuriuo jį galima pakviesti. Sesuo, žmogžudžio paliepta, paprašė brolio parnešti vilkės, liūtės ir meškos pieno. Brolis gyvūnų nenužudė ir už tai iš jų gavo pieno bei tris švilpukus. Nuo pieno žmogžudys pagijo ir ruošėsi brolį nužudyti, bet šis sušvilpė švilpukais ir atlėkę žvėrys sudraskė žmogžudį ir seserį. Tada vaikinas su žvėrimis iškeliavo į pasaulį. Prie girios krašto pamatė besipešančias angis, kurios žaizdas augalo lapais gydėsi. Priėjo miestą ir karaliui pasakė karalaitę nuo slibino išgelbėsiąs. Vaikinas ir žvėrys kovėsi su devyniagalviu slibinu ir jam nukirto galvas. Taip pavargo, kad po kautynių tik slibino liežuvius išrovė ir užmigo. Karalaitė išvaduotojui ant piršto užmovė savo žiedą. Tarnai tikrąjį išvaduotoją nužudė, užkasė ir patys pasiskelbė karalaitę išgelbėję. Žvėrys išvaduotoją atkasė ir, apdėję gydančiais lapais, prikėlė. Zuikelis karalaitei į vestuvių puotą nunešė laiškelį. Karalaitė paprašė tėvo į vestuves pakviesti turtingą grafą ir vaikinas su visais žvėrimis atėjo į puotą. Jis karaliaus žentą paprašė pateikti slibino nužudymo įrodymų ir, kai buvo atneštos slibinų galvos, parodė slibino liežuvius ir karalaitės žiedą. Karalaitė pasakė, kad jis ją išgelbėjęs. Karaliaus žentas buvo nužudytas, o karalaitė ištekėjo už savo išvaduotojo, kuris tapo išmintingu karaliumi.
Teksto 1993 m. redakcija

BsTB 1 107-26 Sakmė – Apie medžioklininką ir laumes
Medžiotojas priėjo prie pirties, kurioje pėrėsi laumės ir, įkišęs užpakalį pro langą, pagadino orą. Viena laumė jį nusivijo – būtų ir pavijusi, bet medžiotojas pametė sermėgą ir laumė ėmėsi ją draskyti. Ryte rado sermėgos draiskalus - taip laumės būtų sudraskiusios ir medžiotoją.
Teksto 1993 m. redakcija

Atgal