VIETOVĖS
ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/vietove.php?ViId=2851&back=home&back=home
VIETOS VARDAS: Garliava
ŠALTINIS:
VĮ Registrų centras | LR Administracinių vienetų ir gyvenamųjų vietovių registro išrašas (2004-10-15)
AUKŠTESNIS LYGMUO:
Kaunas r. sav.
Garliava ist. vls.
VARIANTAI:
Garliavos miest. (1923) Leidinio aprašas P. 65
ČIA GIMĖ:
Vymerytė, Margarita
ČIA MIRĖ:
Aglinskas, Kazys
SUSIJĘ OBJEKTŲ FIKSACIJOS:
BsTB 11 98-53 Daina K 356 G [Aisiu ant kalno]
Mergelė eis ant kalno rauti baltų linų ir laukti Jonelio. Jonelis balnoja žirgelį, jos į karą. Paliko mergelę gailiai beverkiančią. Ramina ją, kad kaip išjojo, taip ir parjos. O kad parjos, rašys gromatą aukso litarėlėm. Mergelė verkia, nereikia jai laiško, tik Jonelio. Pakui mato mergelė, kad per laukelį atjoja daug ponų, tarp jų ir Jonelis, baltai parėdytas, diržais suvaržytas, veda savo žirgą.
[Aisiu ant kalno]
BsTB 11 101-54 Daina (M 816-821)+M 830 [Ainu per dvarelį]
Eina mergelė per dvarelį, sutinka bernelį, kuris klausia, ar ji mergelė. Toji atsako, kad jei būtų mergelė, būtų vainikuota, jei marti nuometuota. Bernelis pataria apsisiausti šilkų skėpetėle, tuomet niekas nepažins, kad ji ne mergelė. Papylė ant stalo porą šimtų raudonųjų už mergelės vainikėlį. Mergelė nesutinka, jai brangesnis rūtų vainikėlis.
[Ainu per dvarelį]
BsTB 11 87-44 Daina M 138 [Subatos vakarėlį]
Subatos vakare mergelė šlavė kiemą. Atjojęs bernelis sako, kad mestų šluotą, vestų žirgelį į stonelę, duotų abrakėlį ir čysto vandens. Mergelė sako, kad negalinti, nes pabudins tėvelį, prakalbins močiutę. Bernelis sako, kad ji tyliai, pamažu tai darytų. Bet tėveliai suprato. Močiutė klausė, su kuo dukrelė naktį kalbėjusi, toji atsakė, kad su broleliu. Močiutė nepatikėjo, suprato, kad mergelė sušėrė vainikėlį, sugirdė jaunas dienas.
[Subatos vakarėlį]
BsTB 11 88-45 Daina K 287D [O aš, išjodamas]
Išjodamas bernelis į karą paliko mergelę rūtų daržely, o parjojęs nerado. Klausia sesės, ar dar neištekėjo mergužėlė. Sesė atsako, kad pas mergužėlę buvo šimtas bernužėlių, tai ji ištekėjo šį rudenį. Bernelis sako būtų nejojęs į karą, jei būtų žinojęs, kad kitam jo mergelė atiteks. Sesuo sako, kad yra kitų mergelių kaime, bet bernelis atsako, kad tokių kaip jo daugiau nėra.
[O aš, išjodamas]
BsTB 11 89-46 Daina V 1927 [Oi, lydi lydi]
Lydi broleliai seselę per tėvų lauką ir ramina ją, kad aplankys jei žiemą, tai su bėrais žirgeliais, jei vasarą, tai čystuoju vandenėliu. Pervažiavo du laukus, pirmam dvare sesers nerado, rado pervažiavę dar du. Kai aplankė seserį, rado ją rankas begrąžančią. Ji prašė Dievo, kad broliai ateitų ir iškirstų vartų lentelę. Broliai atsakė, kad ir iškirstų, vargo vis tiek neiškirstų.
[Oi, lydi lydi]
BsTB 11 91-47 Daina V 111E+1504 [Vai ai ai ai ai ai]
(Tik) Dievas žino, kur užaugo bernelio mergelė. Bernelis atjojo pas mergelę, pririšo žirgą prie rūtų darželio. Uošvelė sodina bernelį už stalo, vaišina vynu. Bernelis mato pro langą, kad lauke šąla žirgelis, prašo uošvį, kad juo pasirūpintų. Uošvis atsako, kad dar nestatė naujų stonių dėl žento. Bernelis sako, kad laikytų mergelę nors šimtą metų, uošvis atsako, kad vienas per vartus, kitas per antrus pas jo dukrą žentelių kaip šunelių. Bernelis sako, kad neims bagočiaus dukrelės, nes ji didelė tinginė.
[Vai ai ai ai ai ai]
BsTB 11 93-48 Daina V 2039D [Nemislijau netikėjau]
Negalvojo mergužėlė, jog už trijų savaičių važiuotų į šliūbą. Nuvažiavo į bažnyčią kaip ant dyvų, parvažiavo su liūdna širdele. Vadina bernužėlis gulti į svirną. Atsikėlusi anksti rytą ieško vainikėlio, bet neranda. Bernužėlis kviečia į rūtų darželį skinti ir pinti vainikėlį. Ji atsako, kad gana svietą juokinti, reikia eiti ravėti kopūstų. Anytėlė varo į batvinių daržą.
[Nemislijau netikėjau]
BsTB 11 94-49 Daina [Gana, sesele, jaunai vaikščioti]
Gana seselei nešioti rūtas. Prisižadėjo berneliui, prieš altorių rankas sudėjusi: doroj gyventi, nors kasdieną bartų vyras, prieš jį tylėti. Ras piktą anytą, kuri bars ir stumdys martelę kaip kokį grieką. Kol buvo mergelė, graži kaip rožė, susituokus pailganosė.
[Gana, sesele, jaunai vaikščioti]
BsTB 11 95-50 Daina V 2913 [Kas ženytis nor pradėti]
Kas nori ženytis, turi turėti kietą širdį. Paldienyko vakarą jaunimas šoka, o panelė vaikšto ir svotus, brolius prašo. Utarnyko rytą visi rengėsi į bažnyčią. Suvažiavusius kaimynus susodino už stalo, nešė sūrį ir kiaušinių, o panelei reikia keltis, nusilenkti ir vykti į bažnyčią. Žiba žiedai ant rankelių, vysta vainikai ant galvelių. Parvažiavę iš bažnyčios susėdo už stalelių. Bernužėlis klausinėjo, kokia mergužėlės širdis ji nuliūdusi, prisiminus rūteles.
[Kas ženytis nor pradėti]
BsTB 11 96-51 Daina V 1001B [Nauji namai mūravoti]
Nauji namai mūravoti, ten lakstė mėlyni karveliai, plaukiojo geltoni karosai. Klausia, kur lekinėja karvelis, atsako, kad po žaliąsias gireles. Klausia, kas nušovė, atsako, kad jauni broliai aukso strielbom. Klausia karosėlio, kur jis narinėja, atsako, kad po jūreles, po mareles. Klausia, kas jį sugavo, atsako, kad jaunos panos šilkų tinklais.
[Nauji namai mūravoti]
BsTB 11 98-52 Daina M 317 [Močiutė vaikštinėjo]
Močiutė vaikštinėjo ir klausinėjo dukrelės, kas jai mieliausia ar žalioji rūtelė, vainkėlis? Dukrelė atsakė, kad jai nemiela rūtelė, tik meilus bernelis, jo žodžiai. Tėvelis klausė sūnelio, ar jam mieliausias juodbėras žirgelis, aukso pentinėliai. Jis atsakęs, kad jam nemielas žirgelis, tik meili mergelė.
[Močiutė vaikštinėjo]
BsTB 11 102-55 Daina L [Skyniau sode obuolėlį]
Skynė sode obuolį, pamatė bitutę. Sėdo prie stalo imdamas plunksną, nes nori apsakyti visiems apie bitelę, iš kurios eina Dievui garbė. Jei miršta krikščionis, tada uždega grabnyčią, jei kunigas laiko mišias, uždega žvakelę. Kai giedra diena, bitutė iš avilio spiečia medyje.
[Skyniau sode obuolėlį]
BsTB 11 102-56 Daina B [Aš parjojau iš vainelės]
Parjojęs iš vainelės atsigulė į lovą ir susapnavo keistą sapną. Kėlė greitai iš lovos ir išjojo. Sutiko uošvę ir klausė, ar sveika dukrelė. Atsakė, kad sveika. Prijojęs prie darželio mato, kad liūdna mergelės rūtelė. Šešios žvakės prie šalelės, aukso kryžius prie širdelės, dvi sesutės kukuoja lyg gegelės.
[Aš parjojau iš vainelės]
BsTB 11 104-57 Daina V 1804 [Tai dėkui, močiute, už auginimą]
Dukrelė dėkoja močiutei už auginimą, tik nedėkoja už tai, kad pažadėjo už girtuoklio berno. Jis pragėrė namus, nuo lauko rugius, pragers ir ją, ir nuo rankų žiedelius. Močiutė kviečia atgal grįžti, bet dukrelė atsako, kad jau per vėlu - jau sudėtos baltos rankos, sumainyti žiedai. Stovėjo trys krėsleliai, sėdėjo trys ponaičiai, ir užrašė vargelius.
[Tai dėkui, močiute, už auginimą]
BsTB 11 104-58 Daina V 1667 [Verpk, močiute, linelius]
Ragina močiutę verpti linelius, austi drobeles, nes atvažiuos dieverėliai, išveš skrynias. Močiutė prašo palaukti nors metus. Dukrelė sako negalinti laukti. Veža skrynias ir jaunąsias dieneles, verkia dukrelė nuo močiutės eidama. Močiutė kviečia grįžti atgal, dukrelė atsako, kad jau nebe laikas, jau sumainyti žiedeliai. Žalia rūta seredos rytelį išdygo, ketvergo rytelį sugerbėjo už kaselių, pėtnyčios rytelį suvyto, subatos rytelį nukrito.
[Verpk, močiute, linelius]
BsTB 11 171-I Laidotuvių rauda [Apraudojimas tėvo I]
Duktė aprauda tėvą. Sunku siratėlėms gyventi be tėvelio užpūs vėjeliai, užlys lietučiai. Klausia, ką parinko jai už tėvelį - ar iš giminėlių, ar iš susiedėlių. Nueis į girią po žaliu ąžuolėliu, bet jo šakos - ne tėvelio baltos rankos, lapeliai - ne tėvelio meilūs žodžiai. Reikėjo tėveliui paprašyti motinėlės, kad nepaverstų į purvynėlį, nepadėtų liepto vietoj, kad būtų užvėjėlė, glaustų prie šalelės.
[Apraudojimas tėvo]
BsTB 11 227-XII Laidotuvių rauda [Motina garbsto sūnų XII]
Motina rauda mirusio sūnaus. Turbūt sūnelis pabijojo didelių vargų. Reikėjo nebijoti, motulė būtų užauginusi, išmokinusi laukelį arti, šienelį pjauti. Sūnelis atsiskiria nuo brolių ir seserų, išeina į aukštą kalnelį, kur sutiks jos motinėlę ir tėvelį. Motulė prašo, kad močiutė pasitiktų sūnelį, keleliu atkeliaujantį, prižiūrėtų savo anūkėlį, kad jis ten nebūtų siratėlis, pavedžiotų po aukštą kalnelį.
[Motina garbsto sūnų]
BsTB 11 229-II Laidotuvių rauda [Motina apraudoja mirusią dukterį II]
Motina rauda mirusios dukters. Dukrelė pabaigė visus vargelius, visus darbelius. Jau jai neberūpi jos maži vaikeliai, kurių pilni kampeliai beverkiančių. Prašo keltis, drausti vaikelius, prašyti prisiegėlės, kad nebartų jų rūsčiais žodeliais. Motina nebeturės pas ką nueiti, nusiraminti būtų gulusi į dukros vieta, kad ji galėtų pati vaikelius auginti. Blogu laiku atsigulė dukrelė ant lentos, kai nekukuoja raibos gegutės - jei žinom, kuriam kraštely jos yra, parašytų gromatėlę, kad parlėktų, gal joms pavyktų dukrelę prižadinti.
[Motina apraudoja mirusią dukterį]
BsTB 11 245-II Laidotuvių rauda [Dukters raudos motinai mirus II]
Duktė rauda mirusios motinos. Duktė bučiuoja jai kojas, rankeles, kad išbraidžiojo purvynėlį, išnešiojo ant rankelių. Klausia kada pareis motinėlė, iš kurios pusės laukti. Motinėlė naujuos namuos be langelių, durelių, nematys aušros, saulelės, negirdės dukrelių gailiai verkiant. Eis, prašys budaunikėlių, kad įstatytų langelį, įdėtų dureles. Prašo motinėlės, kad pasakytų, iš kurios pusės pareis. Sako neiti vidury naktelės ir ankstų rytelį, prašo pareiti vidury dienelės. Jei žinotų, kuriuo keliu pareis, nuklostytų jį meiliais žodeliais ir nubarstytų ašarėlėm.
[Dukters raudos motinai mirus]
BsTB 11 246-III Laidotuvių rauda [Dukters raudos motinai mirus III]
Duktė rauda mirusios motinos. Kur ras kitą ramią vietą, kaip prie motinėlės. Šventą dieną matys bažnyčioj kitas motinėles, tik ji bus viena siratėlė. Kur siratėlė ėjo, žemė drebėjo, kur sėdo, suolelis linko. Klausia, ką išrinko jai už motinėlę ar iš kaimynėlių, ar iš giminėlių, ar liepelę. Klausia, kad susieis pakalbėti turbūt aukštam kalnely. Kukuoja raiba gegutė - rodos, kad motinėlė kalba arba šaukia. Pripildė duktė upę gailių ašarėlių, kalne klonelį - sunkių atodūsių.
[Dukters raudos motinai mirus]
BsTB 11 268-VI Laidotuvių rauda [Sesuo vyresnė apraudoja jaunesnę seserį VI]
Sesuo aprauda mirusią seserį. Jos buvo kaip raibos gegutės, nepakalbėjo meilaus žodelio, sesers širdelė buvo rūsti. Klausia, kodėl ji palieka savo mažą dukterį kas jai padės augint vaikelius, aplankys sergančią. Ragina keltis nuo baltos lentos, pakalbėti paskutinį kartelį. Surašys visus vargelius, paduos seseriai, kad nuneštų gromatėlę į aukštą kalnelį, perduotų motinėlei ir tėveliui. Prašo atsiųsti atrašėlį nors per sapnelį.
[Sesuo apraudoja seserį]
BsTB 11 268 Laidotuvių rauda [Sesuo apraudoja brolį]
Sesuo aprauda mirusį brolį. Klausia, kam atsiskyrė iš pulkelio, kaip jis paliko savo žmoną ir mažus vaikelius. Verkia vaikai, kad neteko tėvelio augintojo, baubia jauteliai, kad neteko lauko artojėlio, verkia žmona. Kas jai padės užauginti vaikelius. Užpūs juos šiaurus vėjelis, užlis lietutis. Kas užtars už juos žodelį. Ragina keltis, glausti vaikelius, raminti jų širdelę.
[Sesuo apraudoja brolį]
BsTB 3 394-174 Pasaka AT 425M Apė Eglę ir Žaltį
Eglė su seserimis maudėsi ežere. Kai nusileido saulė ir merginos nuėjo rengtis, Eglė marškiniuose rado žaltį, kuris pažadėjo išlįsti, jei Eglė taps jo žmona. Eglė priversta seserų pasižadėjo ir žaltys dingo. Grįžusios namo sulaukė žalčio piršlių. Merginų tėvai, paklausę kaimynės, įsodino žalčiams žąsį vietoj dukters, bet bevažiuojant gegutė išdavė, kad žalčiai vežasi ne Eglę. Grįžusiems įsodina baltą avį, bet ir vėl gegutė perspėja. Grįžę su grasinimais, išvažiuoja su balta karve, vėliau su vyriausia dukterimi, kol pagaliau nebežinodami ką daryti tėvai atiduoda Eglę. Nuvažiavusius prie ežero juos pasitinka dailus jaunikaitis. Laimingai pragyvenus penkerius metus, Eglė pasiilgsta namų ir tėvų. Po to dar dešimt metų pragyvena ir žaltys pažada leisiantis aplankyti, kai Eglė sunešios geležinius batus. Ji juos įmetė į krosnį ir greitai sunešiojo. Tada liepė jai prinešti vandens su rėčiu. Eglė prinešė ir iškepė ragaišį. Žaltys išleido ją namo, liepęs grįžusiai jį pašaukti. Eglei svečiuojantis pas tėvus broliai nusivedė jos sūnų į mišką ir bandė išgauti, kaip jie šaukia savo tėvą, bet nieko neišgavę kitą dieną bandė tą patį iš jaunesnio sūnaus sužinoti, bet taip pat nieko. Tada nusivedė Eglės dukrą ir ta išsigandusi rykščių viską pasakė. Nuvažiavę prie ežero Eglės broliai pasišaukė žaltį ir sukapojo jį dalgiais. Kai Eglė prisisvečiavusi grįžo prie ežero, atplaukė kraujo puta, o dievai pavertė ją ir jos vaikus medžiais egle, ąžuolu, uosiu ir drebule.
Teksto 1997 m. redakcija
Atgal