VIETOVĖS

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/vietove.php?ViId=3249&back=home

VIETOS VARDAS: Gegužiai

ŠALTINIS:
VĮ Registrų centras | LR Administracinių vienetų ir gyvenamųjų vietovių registro išrašas (2004-10-15)

AUKŠTESNIS LYGMUO:
Pernarava sen.
Pernarava ist. vls.

VARIANTAI:
Gegužių vs. (1923) Leidinio aprašas P. 103

SUSIJĘ OBJEKTŲ FIKSACIJOS:
Mitologinė sakmė apie laimingą žmoną
Nelaimingas bernas sutiko senelį Dievą. Senelis jam patarė nueiti į kaimą, išsirinkti už save nelaimingesnę mergelę ir ją vesti. Senelis sakė, nereikia turtingos, bet reikia dalingos. Vedė neturtingą našlaitę ir nuo to laiko jam viskas sektis pradėjo.
[Apie laimingą žmoną]

BsTB 2 175-80 Pasaka AT 1541+1384+1204**+1210+1263+1540A*+1528 – Apie tris brolius ir pavasarį
Mažoje trobelėje gyveno motina su trimis sūnumis. Rudenį paskerdė jie meitėlį, bet mėsą nutarė pasilikti pavasariui. Vieną dieną visi broliai išvažiavo į mišką, o motiną visą mėsą atidavė Pavasariu prisistačiusiam padegėliui. Grįžę namo, vyresnieji sūnūs norėjo motiną užmušti, bet jaunėlis pasakė eisiantis per pasaulį ir, jei už motiną kvailesnės nerasiąs, broliai galėsią ją užmušti. Eidamas pamatė moterį vištą bemušančią dėl to, kad ta neturinti nei vieno papo – kaip viščiukus maitins? Paėjęs toliau, pamatė veršius mušančią bobą. Ta paaiškino, kad jos veršiai nenorintys lipti kopėčiomis ant stogo, kur samanos žaliuoja. Paėjęs dar toliau, pamatė moterį, kuri su šaukštu košės lakstė į prieangį pieno. Po to priėjo dvarą ir ėmė lenktis kiaulei. Išėjusiai poniai paaiškino, kad jų krašte kiaules į svočias kviečiantys. Ponia leido kiaulę išsivežti ir dar davė pakinkytą vežimą ir keturis pabrolius – meitelius. Kai vaikinas išvažiavo, jį nusivijo apgavystę supratęs ponas. Kai ponas prie jo prijojo, vaikinas pats pasisiūlė apgaviką sugauti ir paprašė paskolinti savo arklį bei skrandą. Vaikinas, sugrįžęs namo su mėsa ir arkliu, broliams pasakė, kad nevalia motinos užmušti, nes pasaulyje esą už ją kvailesnių.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 178-81 Pasaka AT 1641 – Apie vieną burtininkę
Neturtinga sena moteris (boba) neturėjo iš ko misti, tai sugalvojo burti. Nuvedė kaimyno ožką į anglių duobę , o kai šeimininkas gyvulio nerado, pasakė, kad galėtų išburti. Nuėjusi į savo trobelę valandėlę palaukė, o tada nurodė, kur ožkos ieškoti. Kitą kartą moteris paslėpė antro kaimyno jaučius, o po to – trečio kaimyno arklį. Ūkininkams sunerimus dėl gyvulių, moteris neva išbūrė ir pasakė, kur jų ieškoti. Aplink pasklido garsas apie gerai buriančią moterį. Kartą liokajus ir vežėjas iš turtingo pono pavogė skrynutę su auksu. Ponas nusiuntė vežiką parvežti būrėją. Vežama pas poną moteris iš baimės pati sau kalbėjo: „Kad bus, tai bus, kad bus, tai bus...“ Liokajui ir vežėjui pasirodė, kad ji viską žinanti – vagys moteriai pasakė, kur skrynutė, o už tylėjimą sumokėjo. Moteris už skrynutės suradimą iš pono gavo trečdalį joje buvusio aukso. Ponas sumanė moterį išbandyti. Sukvietė ponus ir kunigus pietų ir liepė visiems patiekti po jerubę, o moteriai – varną. Moteris, tarp ponų atsisėdusi, susigėdo ir save pavadino varna. Ponas pamanė, kad ji pažinusi patiektą varną ir liepė jai paduoti jerubę, kaip ir kitiems svečiams. Išlydėdamas moterį, ponas pamatė kažką iš tolo važiuojant ir paklausė, kas ten važiuoja? Moterus supykusi sušuko: „Šūduks važiuoja, šūdą veža“. Nusiuntė ponas tarną pažiūrėti – žmogaus pavardė buvo Šūduks ir jisai vežė mėžinį. Sugrįžusi namo, moteris sudegino savo gryčią ir pasakė daugiau nebegalėsianti burti, o už gautus pinigus pasistatė naujus namus.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 181-82 Pasaka AT 1584* – Apie jezavitus
Kartą jėzuitai (jezavitai) važiavo pro dvaro pievas, kur urėdas su šeimyna pjovė šieną. Jėzuitai paprašė ir jiems leisti pamėginti pjauti dalgiais. Valandėlę padirbę, urėdo paklausė, ar pjauti mokantys? Urėdas patvirtino, kad mokantys. Tada jėzuitai paprašė ant popieriaus pasirašyti, kad jie tą pievą pjovę. Visi, kas tik mokėjo, pasirašė. Jėzuitai su tuo popieriu nuėjo į teismą ir, laimėję bylą, pasiėmė pono pievą.
Teksto 1995 m. redakcija

Atgal