VIETOVĖS

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/vietove.php?ViId=3514&back=home

VIETOS VARDAS: Pernarava

ŠALTINIS:
VĮ Registrų centras | LR Administracinių vienetų ir gyvenamųjų vietovių registro išrašas (2004-10-15)

AUKŠTESNIS LYGMUO:
Kėdainiai r. sav.

ŽEMESNIS LYGMUO:
Aukštakaimis k.
Aukštdvaris k.
Aukštkalniai k.
Blandžiai k.
Bumbulynė k.
Daukšai k.
Dratkalnis k.
Duogiai k.
Gegužiai k.
Gižiemiai k.
Gožiai k.
Grineliai k.
Griniai k.
Gučkampis k.
Jakšiai k.
Jankūnai k.
Juodgiris k.
Juodžiai k.
Kanapėna k.
Kantrimas k.
Karalgiris k.
Kupsčiai k.
Langakiai k.
Laučynė k.
Lesčiai k.
Lesčiukai k.
Mantigailiai k.
Marcinkiškiai k.
Milašiūnai k.
Milvydai k.
Nausėdžiai k.
Paaluonys k.
Pakalniškiai k.
Paliediškiai k.
Paskotiškė k.
Pavinkšniai k.
Pelutava k.
Pernarava k.
Pesliškės k.
Preikapė k.
Rudaičiai k.
Rudakiai k.
Rugėnai k.
Sauskojai k.
Šliužiai k.
Vainikoniai k.
Varputiniai k.
Vencloviškiai k.
Vytautėliai k.
Voskaičiai k.
Znamenka k.
Žiogučiai k.
Žostautai k.
Žostautėliai k.
Vincentava k. dal.
Pernarava mstl.
Barsukynė vs.
Burlokynė vs.
Kampiškiai vs.
Maldai vs.
Pažasinis vs.
Pažnarantis vs.
Smalininkai vs.

SUSIJĘ VIETOVĖS:
Pernarava, sen., , Kėdainių r. sav., Kauno apskr., Lietuvos Respublika
Pernarava, sen., , Kėdainių r. sav., Kauno apskr., Lietuvos Respublika

SUSIJĘ OBJEKTŲ FIKSACIJOS:
Legenda pasaka kaip moterims išsipildė Dievo linkėjimai
Dievas po žemę vaikščiojo ubagaudamas. Apsistojęs nakvynės pas neturtingą moterį, klausė jos, ką rytoj veiks. Ši moteris atsakė, kad veš audeklą parduoti. Kitą rytą moteris rado nesibaigiantį rietimą audeklo. Kaimynė, pamačiusi tokį didelį rietimą audeklo, pasikvietė tą ubagėlį pas save nakvoti. Bet kai ubagas Dievas paklausė, ką ji rytoj veiks, šioji atsakė, kad blusinėsis. Kitą rytą moteris pradėjo blusas gaudyti ir negalėjo jų išgaudyti.
[Kaip moterims išsipildė Dievo linkėlimas ]

Pasaka AT 785 [Kaip Dievas žydui už duoną atsimokėjo]
Dievas vaikščiojo po žemę ubagaudamas. Žydas davė ubagėliui duonos. Tada Dievas pavadino žydą kartu ubagauti. Eidami viename dvare rado ponią sergančią ir Dievas ją išgydė. Už tai paėmė du sūrius. Kitame dvare paną sergančią panašiai bandė gydyti ir žydas, bet neišgydė. Tada atėjo ubagėlis (Dievas), ją išgydė ir už gydymą paėmė vieną sūrį. Eidamas žydas nukando vieną sūrį. Nuėjo ubagėlis ir žydas prie marių ir įmetė tuos sūrius į vandenį. Perplaukus marias ubagėlis iš po akmens ištraukė tris krūvas pinigų ir sako: viena krūva tau, kita tau, o trečia tam, kas sūrį nukando. Dievas už duoną atsilygino dvigubai.
[Kaip Dievas žydui už duoną atsimokėjo]

Pasaka AT 471 [Kaip ponas pas Dievą danguje svečiavosi]
Buvo ponas, kuris ubagus pas save kvietė pietų. Kartą ubagėlis papietavęs, poną pakvietė pas save pietų. Jodamas ponas matė upėje bobą vandenį pilstančią; du žalčius vienas kitam už galvų besiimančius; gražioj lankoj kūdas avis, o dirvoj riebias avis; rado medį, kuriame paukščiai negiedojo; obelį, kurios obuoliai supuvę ant žemės gulėjo. Nujojęs pas ubagėlį ponas papasakojo ką jodamas matė. Ubagėlis jam paaiškino, kad ten buvo žmonės, kurie neteisingai elgėsi būdami gyvi. Pabuvęs dieną pas ubagėlį, ponas grįžo namo, bet nerado nei tų žmonių, nei tų namų, kuriuos paliko. Danguje viena diena kaip žemėje amžius.
[Kaip ponas pas Dievą danguje svečiavosi]

Pasaka AT 330A [Apie velnio ir kalvio sutartį]
Neturtingas kalvis už duoną velniui pardavė savo dūšią. Pas kalvį atvažiavo Dievas, kad kalvis jo kumelaitę pakaustytų. Dievas atsilygindamas už darbą kalviui davė krėslą, nuo kurio neatsikelsi ir obelį, nuo kurios obuolio nenuskinsi. Atėjo velnias kalvio dūšios. Skynė obuolį – ranka prilipo. Atėjo antras velnias. Šis atsisėdo į krėslą – neatsikelia. Taip išbaidė velnius.
[Apie velnio ir kalvio sutartį]

Pasaka AT 810A [Kaip velnias už duoną pas žmogų tarnavo]
Buvo du broliai: vienas turtingas, kitas vargšas. Turtingasis ruošėsi per Visus Šventus vežti ubagams išmaldos. Vargšas brolis iškepė tris bandutes duonos ir paparašė brolio, kad ir jo dalį ubagams nuvežtų. Brolis vargšo duoną išmetė po tiltu. Po tiltu buvo velnias, jis suėdė tas bandutes. Liuciperis sužinojęs velnio darbą, išvarė jį pas vargšą tarnauti. Baigęs tarnystę, velnias žmogui paliko pilnas kelnias varinių pinigų.
[Kaip velnias už duoną pas žmogų tarnavo]

Pasaka AT 554 [Apie kvailą brolį]
Buvo trys broliai: du protingi, o trečias kvailas. Išėjo broliai tarnystės ieškoti. Viename dvare vyresnieji du broliai pradėjo tarnauti už bernus, o trečiasis – už piemenį. Vyresnieji broliai skundė ponui kvailį, kad jis gali neįveikiamus darbus padaryti. Ponas liepė kvailiui tuos darbus atlikti: rugius iškulti ir per stogą išpilti, vaško bažnyčią pastatyti. Visus darbus kvailys atliko, savo vaškinei bažnyčiai iš velnių varpą pavogė. Ir liko kvailys išmintingu, o broliai – kvailiai.
[Apie kvailą brolį}

Pasaka AT 761+465A [Kaip gudri žmona vyrui padėjo piktu tijūnu atsikratyti]
Tijūnas labai engė vieną žmogų. Nesumanydamas, kaip tą žmogų kankinti, sugalvodavo jam neįveikiamų darbų: atnešti ko aš nežinau ir tu nežinai, atnešti gyvą zuikį, atnešti akmens skūrą. Žmogus, savo žmonos padedamas, išpildė visus tijūno duotus darbus. Tada tijūnas pasakė savo ponui, kad šis žmogus žino, kur pono tėvas užkasė pinigus. Žmogus, savo žmonos padedamas, atliko ir šią užduotį. Žmogus su tijūnu, nuėję prie kapinių, laukė atvežant pono turtą. Vežimu atvažiavo juodas ponaitis. Jis tijūną pavertė arkliu, kuris pakeitė pono tėvą, po mirties velnio vežimą traukusį. Iš velnio išvaduotas tėvas, sūnui patarė gyventi teisingai.
[Kaip gudri žmona vyrui padėjo piktu tijūnu atsikratyti]

Mitologinė sakmė kaip senukai norėjo nuo savo vargo pabėgti
Gyveno senukai. Buvo darbštūs ir dori, bet vargas jų niekada neapleido. Susitaupę keletą skatikėlių, senukai pasistatė naują trobelę, bet vargas ir čia jų laukė.
[Kaip senukai norėjo nuo vargo pabėgti]

BsTB 2 169-76 Pasaka AT 502+314 – Apie diedelio ir bobelės sūnų
Diedelis ir bobutė turėjo vaiką ir lauką avižų. Tas avižas kažkas naktimis ėmė braukti. Senelis sugavo spižinį diedą su skaistvarine barzda ir, parsivedęs namo, užrakino. Diedelis nuvažiavo apie spižinį diedą pasakyti karaliui. Namie su vaiku likęs spižinis diedas ėmė groti dūdelėmis – vaikas už tas dūdeles jį paleido. Kai atvažiavę karaliai spižinio diedo neberado, liepė vežėjui vaiką išvežti nušauti ir jiems parvežti jo širdį bei mažąjį pirščiuką. Vežėjas jiems parvežė vaiko pirščiuką ir lapės širdį. Vaikinas ėmė dirbti pas karalių, kurio viena iš trijų dukterų buvo auksinė ir gyveno kambaryje, į kurį niekas negalėjo eiti. Mergina pašukavo vaikiną – jo galva taip pat pasidarė auksinė. Vežėjas vedė auksaplaukę paną. Kitos dvi karaliaus dukterys ištekėjo už karalių. Karalius su žentais nesutarė. Vežėjas paprašė jam duoti auksinį žirgą ir kartu su karaliumi abu jo žentus nukariavo.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 171-77 Pasaka AT 2025+2 – Vilkas ir lapė
Dvaro kerdžius buvo visai plikas. Lapė jam pasiūlė duoti vaistą ir paprašė atnešti bandelę. Bandelės minkštimą išėdusi, į vidų pridergė ir liepė kerdžiui bandelę sau virš galvos perlaužti. Kerdžius bandelę perlaužė ant kelio ir numetė šalin. Tada lapė už vaistus kerdžių prispyrė atiduoti telyčią. Lapė telyčią pasikinkė į rogutes ir nuvažiavo. Važiuodama sutiko vilką. Tas prašė pavežti bent vieną koją, tą įkėlęs, įkėlė ir antrą, po to trečią, o tada ir visas įlipo – rogutės sulūžo. Lapė pririšo telyčiukę prie medžio, o pati nubėgo kitų rogučių pavogti. Vilkas telyčią papjovė, išėdė vidurius ir prikimšo virkščių. Lapė pasiūlė į rogutes pasikinkyti arklį ir pririšo vilko uodegą prie arklio karties. Arklys pašoko ir nutraukė vilkui uodegą. Vilkui ir lapei taip išsiskyrus, lapė kitą vilką sutiko ir nusivedė į eketę žvejoti. Vilkas įkišo uodegą ir ta prišalo. Lapė, palikusi vilką tupėti, nubėgo.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 173-78 Pasaka AT 1653B – Apie du broliu išmintingu ir vieną kvailį
Kartą buvo trys broliai, du išmintingi, o vienas kvailys. Ėjo visi trys medžioti. Išmintingieji nušovė zuikius, o kvailys – ant lentos skalbusią moterį (bobą). Eina visi toliau, kvailys neša negyvėlę ir lentą, o jo broliai – zuikius. Miške pamatė, kad atvažiuoja žmogžudžiai ir sulipo į eglę. Žmogžudžiai po ta egle susikūrė ugnį ir virė valgyti. Kvailys juos apšlapino – tie pamanė, kad ant jų lyja. Kvailys juos apšiko – tie pamanė, kad nuo eglės kankorėžiai byra. Kvailys numetė lentą – žmogžudžiai pamanė, kad eglės plyšta. Tada kvailys numetė negyvėlę – žmogžudžiai išsigando ir pabėgo. Broliai nulipo žemyn ir ėmė virti sau vakarienę. Vienas iš žmogžudžių atėjo pažiūrėti prie ugnies. Kvailys jam davė mėsos, o paskui paprašė iškišti liežuvį, nes neva ant jo šapelis prikibęs. Kvailys ėmė ir nupjovė liežuvį. Žmogžudys burbuliuodamas nubėgo pas brolius. Tie pamanė, kad tai boba atlekia ir, viską palikę, pabėgo.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 175-79 Pasaka AT 1640 – Apie Jonuką ir vagį
Jonukas turėjo kumeliukę ir su ja arė lauką. Parėjęs namo, iš motinos gavo duonos riekę su sviestu ir išėjo kumeliukę ganyti. Gindamasis nuo musių, du šimtus vienu rankos mostu užmušė ir ant beržo tošies užsirašė, kad vienu rankos pakylėjimu du šimtus sielų (dūšių) nužudęs. Jam užmigus, atėjo vagis. Tas perskaitė užrašą, išsigando ir kumeliukės nevogė. Nuėjęs toliau, vagis pamatė liesas ožkas po gražią lanką vaikščiojančias. Jų neėmė ir nuėjo toliau. Tada pamatė po dirvą riebias avis vaikščiojant. Tų taip pat nevogė. Eidamas mąstė, kodėl ožkos gražioje pievoje liesos, o avys molynėje riebios? Tą dieną nieko nevogė.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 182-83 Pasaka AT 550 – Apie tris brolius ir aukso obuolius
Turtingas ūkininkas turėjo sodą, kuriame augo obelis su auksiniais obuoliais. Kai nuo jos kas naktį kažkas ėmė vogti po obuolį, ūkininkas medžio saugoti išsiuntė tarną, po to du išmintingus sūnus, o paskiausiai sūnų kvailį. Tarnas ir išmintingieji sūnūs užmigo ir nieko nepastebėjo, tik kvailys tėvui pasakė obelyje matęs puikų paukštį. Tėvas liepė sūnums tą paukštį sugauti. Išmintingieji broliai pasiėmė po gerą žirgą, o kvailiui liko vos gyvas kuinas. Broliai nujojo tolyn, o kvailio žirgą miške suėdė vilkas. Vilkui kvailio pagailo ir jis jam davė lazdelę, su kuria visus vartus ir duris galima atidaryti bei nunešė į karaliaus dvarą, kuriame laikomas paukštis. Vilkas kvailiui liepė paimti tik paukštį, bet tas paėmė ir narvą, todėl buvo sugautas. Karalius pasakė atiduosiąs paukštį, jei kvailys iš kito karaliaus dvaro jam pavogsiąs gražųjį arklį. Vilkas kvailiui davė žolės šakelę, nuo kurios sargai krentantys, ir nunešė į kito karaliaus dvarą. Kvailys vėl paėmė ne vien arklį, bet ir balną, todėl buvo sugautas. Tas karalius pasakė atiduosiąs arklį, jei kvailys iš kito dvaro jam pavogsiąs gražią paną. Vilkas kvailiui padėjo pagauti paną. Kvailiui pagailo ją keisti į arkliuką. Tada vilkas pasivertė į paną ir kvailys vilką iškeitė į arklį. Kitame dvare vilkas pasivertė į arklį ir kvailys jį iškeitė į paukštį. Vilkas kvailiui liepė namo važiuoti ne per kaimą, o pakluoniais. Kvailys jo nepaklausė ir buvo brolių nužudytas. Vilkas sugavo varniuką ir atlėkusios varnos paprašė, kad už vaiko išlaisvinimą atneštų gyvojo vandens iš dviejų upių. Tuo vandeniu vilkas atgaivino kvailį ir jam liepė, grįžus namo, įlįsti į kaminą ir ten groti jo duotu instrumentu. Kai kvailys užgrojo, visi ėmė šokdami muštis galvas į lubas, kol galą gavo. Kvailiui liko visa tėviškė.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 187-85 Pasaka AT 700 – Apie nykštuką
Vyras su žmona neturėjo vaikų, bet labai norėjo jų susilaukti. Kažkas jiems patarė bezdėti į grūstuvę. Jie bezdėjo bezdėjo, kol išbezdėjo mažą kaip nykščio galas vaiką. Nors ir mažiukas, vaikas dirbo kaip didelis. Kartą ariančiam tėvui nunešė pusryčius, o kol tėvas valgė, įlipo jaučiui į ausį ir aria. Pro šalį važiavęs ponas nykštuką nusipirko ir vežasi. Taip jiems bevažiuojant, vaikas ėmė šaukti: „Šikt noriu!“ Ponas jį išleido pasituštinti. Įvažiavus į miestelį, nykštukas vėl pradėjo rėkti norintis šikti. Ponas susigėdo, kad žmonės pamanys jį taip rėkiant. Išvažiavus už miestelio, nykštuką išleido pasituštinti. Tas pasislėpė po lapu, o ponas, jo neradęs, nuvažiavo tolyn. Tada vaikas sutiko vagis, kurie ėjo į dvarą jaučių vogti. Nykštukas pasisiūlė eiti vogti kartu. Jis įlindo pas jaučius ir pradėjo garsiai rėkti klausdamas, kurį jautį vesti? Vagys pabėgo, o nykštukas palaukė, kol dvariškiai vėl suguls ir pats jaučius vagims atvarė. Vagys jaučius paskerdė. Vaikas užsimanė pats jaučių pilvus vandenyje išplauti. Nuėjęs prie vandens, pradėjo rėkti, kad ne jis vienas vogęs, dar du prie ugnies esantys. Vagys pabėgo, o nykštukas grįžo namo ir su tėvu atvažiavo mėsos parsivežti. Nykštukas važiavo ne vežime, o ant išsikišusio mėsgalio. Mėsą užuodęs vilkas jį su ta mėsa prarijo. Vilko pilve nykštukas triukšmaudavo ir taip vilkui neleisdavo medžioti. Vilkas ėmė prašyti, kad jis lįstų lauk. Vaikas vilkui liepė jį parnešti namo į prieangį. Vilkas iššoko vilkui iš užpakalio, užsklendė duris ir pradėjo rėkti. Tėvai atlėkė ir vilką užmušė. Taip jie gavo vilko kailį, mėsos, pinigų ir ramiai gyveno.
Teksto 1995 m. redakcija

BsTB 2 190-86 Pasaka AT 1642A – Apie žydą ir žmogų
Žydas, važiuodamas keliu, pametė pinigus. Sugrįžęs atgal, sutiko žmogų. Žmogus pasakė pinigų neradęs. Žydas tą žmogų nusprendė nubausti: paguldė į vežimą ir vežė per suartą dirvą, kol tam kaulus sutrankė. Žmogus pasakė pinigus atiduosiąs, bet nuėjęs prie kitų žmonių sakėsi jų neradęs. Žydas nusprendė jį išrūkyti: pakūręs krosnį, žmogų paliko žemai, o pats ant krosnies užsilipo. Žydas pradėjo trokšti, o žmogus nieko nepajuto. Žmogus vėl pasakė pinigus atiduosiąs, bet prie kitų žmonių sakėsi jų neturįs. Tada žydas prisirišo žmogų ir nusivedė skandinti. Žmogų tempdamas iš paskos, žydas pirmas vandenin įbrido ir nuskendo.
Teksto 1995 m. redakcija

Atgal