VIETOVĖS

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/vietove.php?ViId=526&back=home

VIETOS VARDAS: Miroslavas

ŠALTINIS:
VĮ Registrų centras | LR Administracinių vienetų ir gyvenamųjų vietovių registro išrašas (2004-10-15)

AUKŠTESNIS LYGMUO:
Alytus r. sav.

ŽEMESNIS LYGMUO:
Arciškonys k.
Atesninkai k.
Avižieniai k.
Balkasodis k.
Balkūnai k.
Bendrės k.
Buckūnai k.
Burbiškės k.
Cigoniškiai k.
Dirmiškės k.
Geistarai k.
Geistariškės k.
Geistarukai k.
Gudiniškės k.
Jociūnai k.
Kaukai I k.
Kaukai II k.
Kumečiai k.
Kurnėnai k.
Kurtiniškės k.
Laburdiškės k.
Laukinčiai k.
Laukintukai k.
Mančiūnai k.
Mankūnai k.
Maslaučiškės k.
Milastonys k.
Miroslavas k.
Mociškėnai k.
Obelija k.
Obelytė k.
Obelninkai k.
Obelninkėliai k.
Padirmiškis k.
Papėčiai k.
Parėčėnai k.
Peršėkininkai k.
Peseckų Obelytė k.
Plenta k.
Pranevičių Obelytė k.
Pupasodis k.
Remeikiai k.
Rožučiai k.
Seimeniškiai k.
Strimina k.
Talokiai k.
Tolkūnai k.
Vankiškiai k.
Viešnagiai k.
Vovos k.
Zeremciškė k.
Zizėnai k.
Žilvia k.
Dapkiškiai k. dal.
Revai k. dal.
Sapatiškės k. dal.
Varnagiriai k. dal.
Golertai vs.

SUSIJĘ VIETOVĖS:
Miroslavas, sen., , Alytaus r. sav., Alytaus apskr., Lietuvos Respublika
Miroslavas, sen., , Alytaus r. sav., Alytaus apskr., Lietuvos Respublika
Miroslavas, sen., , Alytaus r. sav., Alytaus apskr., Lietuvos Respublika

SUSIJĘ VAIZDAI:
Dainininkė Malvina Grėbliūnienė iš Miroslavo, (Alytaus r.)
Rinktinės juostos raštas (Miroslavo sen., Alytaus r.) Juostos kilmės vieta.

SUSIJĘ OBJEKTŲ FIKSACIJOS:
BsTB 11 257-II Laidotuvių rauda [Sesuo vyresnė apraudoja jaunesnę seserį II]
Sesuo rauda mirusios jaunesnės sesers ir kreipiasi į kaimynes – gal jos prakalbins sesulę. Prašo, kad jos nupintų rūtų vainikėlį seselei. Kad būtų ji pranešusi, jog iškeliauja į tolimą kelionę, būtų parašiusi gromatėlę broleliui, gal jis būtų pažadinęs iš ramaus miego savo seselę.
[Sesuo vyresnė apraudoja jaunesnę seserį]

BsTB 11 203-II Laidotuvių rauda [Pati apraudoja vyrą II]
Žmona aprauda vyrą. Prašo, kad brolis praneštų visiems giminėlėms ir kaimynams, kad sukviestų į jos namelius. Kreipiasi į mirusį vyrą, kuris visada ją ramino, o dabar neduoda rodelės. Verkia pulkas mažų vaikelių, kad neteko tėvulio, kad liko siratėliai.
[Pati apraudoja vyrą]

BsTB 11 175-III Laidotuvių rauda [Apraudojimas tėvo III]
Duktė rauda mirusio tėvo. Kviečia brolius kartu raudoti, prašyti meiliausiais žodeliais, gal tėvelis prakalbės. Kad galėtų, prašytų trijų raibų gegužėlių, jog atlėktų ir kukuotų prie tėvelio, gal pabudintų jį. Tėvulio vardelis užvis gražiausias.
[Apraudojimas tėvo]

BsTB 11 175-IV Laidotuvių rauda [Apraudojimas tėvo IV]
Duktė rauda mirusio tėvo. Guodžiasi dėdei, kad nerami širdelė, spaudžia nuliūdimai. Siratėlių gražus vardelis, bet sunki buitis. Net tas, kuris kojelių nepavelka, žodelį nutaria ant siratėlių. Sunku buvo be motulės, bet kol turėjo tėvelį, vis ne toks vargas buvo, niekas neniekino, tėvelis užstojo, ramino ir mokino. Dabar išėjo ant lygumėlės, nebeturės jokios užuovėjos. Kur jie eis, visur tėvelio darbelius matys, tik tėvelio neras, jų laukelis bus nulytas ašarėlėm.
[Apraudojimas tėvo]

BsTB 11 177-V Laidotuvių rauda [Apraudojimas tėvo V]
Duktė rauda mirusio tėvo. Jau išaušo aušrelė, o tėvulis nesikelia, vaikų nežadina, vardais nešaukia, prie darbo nesiunčia. Niekad tėvulis nemiegodavo tiek ilgai, sunkius darbelius dirbdavo, niekad nelaukė, kad vaikai keltų iš miegelio. Ar tėvuliui patinka šita tvarka, kad nieko nesako, nemokina.
[Apraudojimas tėvo]

BsTB 11 177-VI Laidotuvių rauda [Apraudojimas tėvo VI]
Duktė rauda mirusio tėvo. Jau antra diena, kaip tėvelis žodžio netaria, bet jie vis šnekins, gal tėvulis pasigailės. Kviečia keltis tėvelį, nes suėjo kaimynai jo pažiūrėti, išlydėti. Prašo tėvelio, kad nuprašytų kaimynus, kad jie nekeltų rankelės, nenutartų neteisiais žodeliais. Išėjo ant lauko, pažiūrėjo į visas šaleles: šiaurės vėjas pučia, saulelė šviečia, paukšteliai čiulba, tik gegutė nekukuoja, siratėlė kukuoja. Gegutė pakukuoja kelias nedėlias ir nustoja, tik siratėlė niekad nesustoja žodelių skaityti, ašarėlių lieti. Siratėlės pripils upelį ir šulinėlius ašarėlėm, naktelė aptems vargely.
[Apraudojimas tėvo]

BsTB 11 179-VII Laidotuvių rauda [Apraudojimas tėvo VII]
Duktė rauda mirusio tėvo. Paskutinis rytas - mažai beliko laiko siratėlėm prie tėvelio stovėti, į jį žiūrėti, su juo kalbėti. Dėkojama už jo gerumą, meilius žodelius, visus vargelius. Tėvelis džiaugėsi, kad užauginęs vaikelius, turės užvadėlius, bet neilgai jie tarnavo savo tėvuliui. Atsiprašoma, jei kada uždavė širdelę nepaklusnumu, nemeiliu žodeliu. Tėvelis iškeliaus didelėn kelionėn – į aukštą kalnelį.
[Apraudojimas tėvo]

BsTB 11 179-VIII Laidotuvių rauda [Apraudojimas tėvo VIII]
Duktė rauda mirusio tėvo. Prašo, kai jis nueis aukštan kalnelin, kad neapskųstų motulei, o tik papasakotų apie didelį vaikų vargą, kuris iššakojo medelių šakelėmis. Šaltam rudenėly lapeliai nukrinta, nes pabūgsta šaltų šarmų, o vargelis nieko nebijo. Nelinksmina siratėlių nei giedra diena, nei šviesi saulė, akys aptemusios nuo ašarėlių.
[Apraudojimas tėvo]

BsTB 11 180-IX Laidotuvių rauda [Apraudojimas tėvo IX]
Duktė rauda mirusio tėvo, prašo pažiūrėti, kokius pastatė namelius. Tėveliui karste - kaip tamsiam turmely, be stiklo langelių, liepos suolelių, vario durelių. Nebus kur pasidėti, pro kur pažiūrėti, niekad neužtekės šviesi saulelė, visad bus tamsi naktelė.
[Apraudojimas tėvo]

BsTB 11 181-X Laidotuvių rauda [Apraudojimas tėvo X]
Duktė aprauda mirusį tėvą. Klausia, kodėl nepasako, kada pareis, kokiu keliu. Kad žinotų, papuoštų kelią žaliais šilkais, nubarstytų baltais perlais. Žalias šilkelis - tai siratėlių vargelis, perlai - gailios ašarėlės. Jie tėvulį pasitiktų. Vis dar tikėjosi, kad jis prakalbės, bent atsisveikins. Dabar nežino, į kurią šalelę žiūrėti, tėvelio laukiant, tai žiūrės į kelelį, kuriuo tėvelį nulydės į aukštą kalnelį, dažnai aplankys. Kai tėvelis ant kalnelio išgirs gegužes kukuojant, tai vaikeliai gegutėm kukuos, savo vargelį tėveliui skųs. Jei Dievulis ir ją ten nulydėtų ne už ilgo laiko, tai būtų ramu, nebebūtų siratėlė.
[Apraudojimas tėvo]

BsTB 11 182-XI Laidotuvių rauda [Apraudojimas tėvo XI]
Duktė apraudoja mirusį tėvą. Klausia, ar tėvelis nemokėjo gromatėlės siųsti, kad nedavė jokios žinios savo sesei. Kad atlėktų raiba gegutė, tai surašytų jai gromatėlę aukso raidelėm. Tėvelio sesulė perskaičius sužinotų, gromatėlė – vargelis, litarėlės – ašarėlės. Prašo dukrelė žirgelių dar nekinkyti, dar palūkėti - gal ateis kokia žinia iš svetimos šalies. Gal tėvelį prakalbintų jo sesulė, kurios tėvelis laukė, vis minėjo. Ji daug vargo svetimoj šalelėj, gal žino meilesnių žodelių – gal pribudintų tėvelį.
[Apraudojimas tėvo]

BsTB 11 184-I Laidotuvių rauda [Tėvas beturtis apraudoja dukterį I]
Tėvas aprauda mirusią dukterį. Klausia, kodėl ji sugalvojo palikti jį senatvėj be užuovėjos. Kai augino nuo mažų dienų, galvojo, kad bus prie ko priglausti galvelę. Užaugino į didesnius metelius, išleido su dideliu pulkeliu, surado mažą kraitelį pagal jo turtelį, nes neturi nei savo žemelės, nei namelio. Bet rengė kuo geriausiai, gailėjo. Dabar neturi prie ko glaustis, nėra kas paramintų širdelę. Nėra giminės pulkelio, nei didelio turtelio, tik vargelis, jiems meilūs žodeliai buvo turtelis.
[Tėvas beturtis apraudoja dukterį]

BsTB 11 185-II Laidotuvių rauda [Tėvas beturtis apraudoja dukterį II]
Tėvas aprauda mirusią dukterį. Buvo sunku senam ją auginti – visus namiškius paėmė Dievulis, tik tą vieną buvo palikęs. Jis galvojo, kad dukrelė jį apraudos ir palaidos aukštam kalnely. Klausia, ko ji užpykusi, ar negražiai ją augino, negerai mokino, ar ne puikiai išleido. Prašo, kad dukrelė prašnekėtų ir pasakytų, kaip dabar ją išleisti – negali sukviesti jaunimėlio, tik sukvietė liūdnus katorėlius. Vėjelis pučia, lietus lyja, vis ant jo seno, glausis prie pilko akmenėlio, padės ant kelmo, kur augo liepelė, galvelę. Bet akmenėlis šaltas nesiglaudžia, kietas medelis, užgauna šiaurus vėjelis.
[Tėvas beturtis apraudoja dukterį]

BsTB 11 187-III Laidotuvių rauda [Tėvas beturtis apraudoja dukterį III]
Tėvas aprauda mirusią dukterį. Visur neramu, visur nelinksma be dukrelės, nors kitiems ir linksma gyventi, kitiems giedra saulelė. Dukrelė pražydo kaip rožė daržely, bet Dievulis ją greitai nuskynė.
[Tėvas beturtis apraudoja dukterį]

BsTB 11 189-IV Laidotuvių rauda [Tėvas beturtis apraudoja dukterį IV]
Tėvas aprauda mirusią dukterį. Kviečia pakelti galvelę, pažiūrėti į šalia stovintį vyrą – spaudžia jo širdelę, nes neilgai gyveno, net neįsipyko. Tėvas prašo dukters, kad jį užtartų prieš savo vyrą, paprašytų, kad leistų tėvui nors nakvoti tuose namuose. Klausia, ar dukrelė išsigando giedrų šiltos vasaros dienų, kad visus paliko.
[Tėvas beturtis apraudoja dukterį]

BsTB 11 190-V Laidotuvių rauda [Tėvas beturtis apraudoja dukterį V]
Tėvas aprauda mirusią dukterį. Dažnai lankys jos kapelį ant aukšto kalnelio, prašys dukrelės, kad ji įkalbėtų Dievulį, kad neilgai vargintų jį be prieglaudos, be vaikų. Sunku būti vargelyje - niekas nepagaili senystėlėj. Kai buvo su dukrele, ji atjautė, kviesdavo tolimiausius gimines. Dabar jie atšalo, nepripažįsta už giminę. Kartais prie dukros kapo ir pernakvos, nes ten mieliau nei klėty be dukrelės. Aplink daug tokio amžiaus mergelių ir motinėlių, visos gyvena ir linksmos, tik jo dukrelė atsiskyrė iš pulkelio.
[Tėvas beturtis apraudoja dukterį]

BsTB 11 191-VI Laidotuvių rauda [Tėvas beturtis apraudoja dukterį VI]
Tėvas aprauda mirusią dukterį. Prašo pakelti galvelę, pažiūrėti į visas šalis, kur numynė takelius, nudirbo darbelius. Klausia, kas padirbs jos darbelius, kas paramins seną tėvelį. Aukštasis kalnelis jau suėmė visus vaikelius ir žmoną, dabar atima paskutinę dukrelę, kuri jį užvadavo ir juo rūpinosi. Tikėjosi, kad dukrelė jį seną apraudos ir į kalnelį palydės, o dabar paliko jį be užvadėlio. Eis per laukelį, klausysis, ar neišgirs dukrelės, tėvelį šaukiančios. Prašys Dievulio ir Panelės Švenčiausios, kad jo vieno ilgai nelaikytų, priglaustų. Klausia Dievulio, gal kuo supykdė, kad jį paliko be namelių kaip girios paukštelį.
[Tėvas beturtis apraudoja dukterį]

BsTB 11 193-VII Laidotuvių rauda [Tėvas beturtis apraudoja dukterį VII]
Tėvas aprauda mirusią dukterį. Lydės dukrelę į aukštą kalnelį, neturi kuo taisyti kelelio, tai išguldys meiliais žodeliais, aplaistys gailiom ašarėlėm, kad nedulkėtų pieskelės ant dukrelės. Kalnely dukrelė ras didelį pulką brolių ir seserų bei motinėlę, ten bus didelė viešnelė. Tik jis neturės kur nukeliauti, o tikėjosi, kad dukrelė – jo didžiausias turtelis. Dabar neteko jos, liko vienas kaip stuobrelis. Tėvelis lankys kalnelį kas šventą nedėlią, numins kelelį, nukrės raselę, žadins dukrelę. Prašo, kad Dievulis jo ilgai nevargintų be mylimo vaikelio, paguldytų greta.
[Tėvas beturtis apraudoja dukterį]

BsTB 11 194-VIII Laidotuvių rauda [Tėvas beturtis apraudoja dukterį VIII]
Tėvas kreipiasi į mirusius vaikelius – jam teko visus palydėti. Klausia, kas jį palydės į aukštą kalnelį, nes liko vienas. Tikisi, kad Dievulis duos jam gerus bičiulius, kurie aprūpins senatvėje. Prašo, kad vaikai prašytų Šv. Panelės, kad neapleistų šitam sviete, duotų tėveliui kantrybės neburnoti prieš Dievulį. Kaip paukšteliai gyvena be savo namelių, taip ir jis gyvens su Dievulio pagalba. Tegul vaikeliai prašo Dievulio, Panelės Švenčiausios, kad tėvelis ateitų po kelių dienelių, tuomet bus linksma visiems kartu gyventi.
[Tėvas beturtis apraudoja dukterį]

BsTB 11 195-I Laidotuvių rauda [Vyras pačią aprauda I]
Vyras aprauda mirusią žmoną. Klausia jos, kodėl nepasakiusi, kad atsiskirs nuo jo, būtų ieškojęs rodelės, būtų sukvietęs daug daktarų, gal būtų išgelbėję nuo sunkios ligos, nuo baisios mirties. Ką dabar vienas su mažų vaikų pulku pasilikęs turės daryti. Gal prisikalbejo, kad Dievulis ir Panelė Švenčiausia atėmė pačią ir vaikų motinėlę. Jo rankelės vaikeliams nebus tokios meilios, kaip motinėlės, kuri negailėjo meilių žodelių. Suėjo kaimynai, papasakojo jos vargelius. Vyrui išvykus į svetimą šalį, ji turėjusi daug vargti su mažais vaikeliais, tik nieko apie tai vyrui nerašiusi, nesiskundusi. Prašo vyras, kad ji pakeltų galvelę, ištartų paskutinį kartą žodelį, nurodytų, kaip ją palaidoti. Jis lankys jos kapelį, bet, jei galėtų, nesiskirtų. Jau ateina kunigas su aprėdais, krapys šventu vandenėliu, užrakins mylimąją trim rakteliais: pirmas – naujas grabelis, antras – siera žemelė, trečias – žalios vejelės.
[Vyras pačią aprauda]

BsTB 11 199-II Laidotuvių rauda [Vyras pačią aprauda II]
Vyras aprauda mirusią žmoną. Klausia Dievulio, ką darys, kai sugrįš į namelius ir neras savo pačios. Prašo varpelių kuo grasiai skambėti, būgnelių kuo garsiau būgnyti. Verkia maži vaikeliai, budina motinėlę. Nepabijo pati šaltos žiemos, gilaus sniego, keliaus į aukštą kalnelį. Prašo žmonos tarti nors vieną žodelį, nuraminti širdelę. Sukviestos giminės, seserėlės kukavo kaip gegužės, budino pačią. Dabar palaidos mylimąją, nebematys jos. Vyras prašo, kad Dievulis padėtų užauginti vaikelius.
[Vyras pačią aprauda]

BsTB 11 201-I Laidotuvių rauda [Pati apraudoja vyrą I]
Žmona aprauda vyrą. Klausia, kodėl jis nori išeiti, ar jam nepatinka pačios rankelės, ar pabodo sunki ligelė. Turės didį vargelį, gailias ašarėles, pasilikus viena su mažais vaikeliais. Prašo, kad vyras melstų Dievulio, kad dar leistų pasilikti, paauginti mažus vaikelius, kad prailgintų buvimėlį. Sko vaikeliams prašyti tėvelio, kad nepaliktų, kad nereiktų jiems sunkių darbelių pažinti.
[Pati apraudoja]

BsTB 11 203-III Laidotuvių rauda [Pati apraudoja vyrą III]
Žmona aprauda mirusį vyrą – išeina ant didžio dvaro, pasitinka gimines. Pasakojasi giminėlėm, kaip dabar bus sunku vienai su vaikeliais, prašo patarimo. Vaikeliams sako, kad prašytų tėvulio, jog nubustų, dar juos paaugintų iki didesnių metelių. Kas dabar išars žemę, pasės rugius ir kviečius, nupjaus dobilėlius, kai nebėra vyro. Ji pažiūrės į laukelį, kur visi dirba, tik jų stovi neįdirbtas – ką darys be duonelės su vaikeliais. Gal ji užrūstino savo vyrą, kad negali prakalbinti. Ką reiks daryti, grįžus į namelius, kuriuose nebebus tėvelio. Ji neturi tikrų giminėlių, nebus kam pasiskųsti. Sustatyti nauji vyro nameliai, tik neįdėti stiklo langeliai ir neįstatytos vario durelės – neišeisi, nepažiūrėsi. Ji lankys kapelį, o vaikeliams liepia įsižiūrėti į tėvelio veidelį, būdelį, kad neišleistų jo per ilgus metus, minėtų tėvelio vardą. Pati kukuoja kaip gegužėlė per visą dienelę ir naktelę, bet vyro nebeprižadins.
[Pati apraudoja vyrą]

BsTB 11 207-IV Laidotuvių rauda [Pati apraudoja vyrą IV]
Žmona aprauda mirusį vyrą. Kaip nendrelė siūbuoja nuo vėjo, taip ji nuo rūpestėlių ir gailių ašarėlių. Vyrą įdės į baltą grabelį, uždengs, atsiskirs jis nuo pačios, nuo vaikų ir visos giminėlės. Aukštasis kalnelis priima visas siratėles: ką atima, tai apdengia siera žemelė, užkloja žalia vejelė.
[Pati apraudoja vyrą]

BsTB 11 208-V Laidotuvių rauda [Pati apraudoja vyrą V]
Žmona ir vaikai aprauda mirusį vyrą, tėvą. Tėvelio rankelės ir žodeliai buvo meilūs. Vaikai klausia, ką darys tokie maži būdami, prašo, kad tėvulis prašytų motinėlę, jog neatiduotų svetimiems, kad nebartų jų graudžiais žodžiais. Motinėlė dabar bus kartu ir tėvelis, vaikai žada klausyti, sunkius darbelius dirbti. Pati norėtų atsigulti šalia vyro, bet gaila palikti našlaičius vaikus. Nemieli nameliai be vyro. Kad būtų didesnė giminė, eitų pasiguost, dabar tik su vaikeliais vieni pasiliko. Vaikeliai dar maži, jų razumėlis dar durnas, negalės pasiųsti prie sunkių darbelių, ji nepabėgs nuo dizdžiojo vargelio. Norėtų paauginti vaikelius į didesnius metus, tikisi vaikų supratimo.
[Pati apraudoja vyrą]

BsTB 11 211-I Laidotuvių rauda [Motina garbsto sūnų I]
Motina aprauda mirusį sūnų. Motina tikėjosi, kad užsiaugins sūnų užvadėlį, mokė darbelius dirbti. Bet pakvietė sūnų ciesorius, mokino muštrelio, įdavė jam šoblelį, pastatė į pulkelį. Sūnelis rašė margoj gromatėlėj apie savo vargelį, vėliau pranešė, kad grįš. Motina laukė grįžtančio sūnelio, skaičiavo dienas, pasitiko vidury kelelio. Grįžęs sūnus pasakojo apie vargus svetimoj žemėj, motina planavo duoti jam atsiilsėti. Po kelių dienelių, dar nepailsėjęs išsiruošė kiton kelionėn, iš kurios jau nebegrįš. Motina klausia, ar jis pabijojo darbų, rūpestėlių, kad išsiruošė į aukštą kalnelį.
[Motina garbsto sūnų]

BsTB 11 213-II Laidotuvių rauda [Motina garbsto sūnų II]
Motina rauda mirusio sūnaus. Prašo, kad pakeltų galvelę, nuramintų jos širdelę. Nežino, kaip pranešti vyriausiai dukrai, sukviesti visą giminėlę, ar rašyti gromatėlę, ar prašyti, kad sakalėlis praneštų sūnaus sesei. Gal ji atkeliautų iš tolimos šalelės nors paukštele pavirtus, mokėtų brolelį pažadinti iš gilaus miego. Nesitikėjo, kad reikės sūnelį taip išleisti - tikėjosi, kad išleis kaip visos motinėlės su didžiu pulkeliu, su parodėle. Prašo dukrelių, kad atlėktų gegutėmis pavirtę ir pabudintų brolelį.
[Motina garbsto sūnų]

BsTB 11 215-III Laidotuvių rauda [Motina garbsto sūnų III]
Motina aprauda mirusį sūnų. Kviečia keltis nuo baltos lentelės, išeiti iš klėtelės, priimti didelį kelelį atkeliavusias sesules. Seniau puikiai sutardavo su sesulėmis, pasikalbėdavo meiliais žodeliais. Visi girdavo sūnelį, kad neišpuikęs. Dabar nupuiko, nenusileidžia iš klėtelės, nepasitinka seserėlių, nepabūgusių tamsios naktelės, atkeliavusių iš tolimos šalelės brolelio lankyti.
[Motina garbsto sūnų]

BsTB 11 216-IV Laidotuvių rauda [Motina garbsto sūnų IV]
Seserys rauda mirusio brolio. Keliaudamos tamsioj naktelėj vidur girios išgirdo sakalėlį, galvojo, kad tai jų brolelis. Pusiaukelėj išgirdo gegutės balsą, bet ten jų motinėlė žadino savo sūnelį. Seselės kviečia brolį išeiti iš aukštos klėtelės ir pakviesti vidun gausiai susirinkusius gimines. Be brolis nepaduoda baltos rankelės, nesodina už skomelių, nekalba meilių žodelių.
[Motina garbsto sūnų]

BsTB 11 216-V Laidotuvių rauda [Motina garbsto sūnų V]
Giminės aprauda mirusįjį. Galvojo, kad jis sukvies ant linksmumėlio, bet sukvietė ant gailių ašarėlių. Gaila pažiūrėti, kad jaunas ir sveikas atsiskiria. Ragina keltis iš ramiojo miego, negi nematąs, kaip jo verkia motinėlė, seserėlės – tarsi gegužėlės liepoj. Kietesnė brolūnėlio širdelė už akmenėlį, kad nesikelia, negirdi motulės ir seselių žodelių.
[Motina garbsto sūnų]

BsTB 11 217-VI Laidotuvių rauda [Motina garbsto sūnų VI]
Seserys rauda mirusio brolio. Jos apstos iš šalelių, motinėlė prie galvelės ir budins, kalbins meiliais žodeliais. Klausia, kas pasės baltus rugelius, nupjaus raudonus dobilėlius, nušienaus lankoj šienelį be mylimo brolelio.
[Motina garbsto sūnų]

BsTB 11 218-VII Laidotuvių rauda [Motina garbsto sūnų VII]
Motina aprauda mirusį sūnų. Kviečia išeiti ant didžio dvarelio: jauteliai, karvelės baubia, žirgeliai žvengia, avelės bliauna - gaspadorėlio šaukiasi, nėra kam jų pašerti. Motulė dirbo sunkius darbelius, rinko didelį turtelį sūnui, klausia jo, ar nepatiko kaimelis, dvarelis. Klausia, kam paskirti dvarelį, ar vyresniajai dukrai, jo seseriai – būtų gaila dvarelį išdalinti. Sūnelis nenori jokio turto, jis keliaus didelėn šalelėn, iš kurios nesugrįš. Motina nustojo sveikatos, neteks ir šviesos be sūnelio, nepajėgs darbelių dirbti, laukelio apžiūrėti.
[Motina garbsto sūnų]

BsTB 11 220-VIII Laidotuvių rauda [Motina garbsto sūnų VIII]
Motina aprauda mirusį sūnų. Ji buvo prikrovusį sūnui kraitį, o dabar išdabino baltais marškinėliais, apjuosė šilkų juostele, uždėjo juodą kepurėlę, aukso žiedelį. Po galvele padėjo ne pūkų pagalvėlę, bet drobės impilėlį, prikištą žalio šieno. Kviečia sūnelį atsikelti, pažiūrėti į veidrodį, ar jam patinka visi jo aprėdai. Kai motulė augino vaikelius, nemiegojo, bet vaikelių nevargino, pati dirbo sunkius darbelius, rengė kraitelį. Galvojo, kad išleis į kitą šalį, o dabar į aukštą kalnelį turi išleisti sūnelį, kuriam vietoj margos skrynelės subudavotas tamsus namelis.
[Motina garbsto sūnų]

BsTB 11 221-IX Laidotuvių rauda [Motina garbsto sūnų IX]
Motina aprauda mirusį sūnų. Turėjo jis didelio vargelio, kai buvo svetimoj šalelėj, dabar nebeturės, kai išeis į aukštą kalnelį, tik nebegalės susitikti su jaunimėliu. Nebegirdės čiulbančių paukštelių, tik motinėlę kaip lakštingalėlę, lankančią kas šventą nedėlią, veltui budinančią ir kalbinančią. Prašo, jog sūnelis paprašytų giminės, kad ją senatvėj priimtų, kad dukterys ją lankytų ir ramintų. Nors jos ramins, bet nenuramins.
[Motina garbsto sūnų]

BsTB 11 223-X Laidotuvių rauda [Motina garbsto sūnų X]
Motina aprauda mirusį sūnų. Išėjus iš klėtelės pažvelgs į šalelę, kur sūnelis guli, išgirs sakalėlį ulbant – galvos, kad sūnelis kalba, suspaus širdelę. Sugrįš klėtelėn, pažvelgs pro langelį į vyšnių sodelį: sukrauti žiedeliai. Nukrito žali žiedeliai nuo žalių šakelių, nuvyto lapeliai. Sūnelis rūpinosi medelius sodinti, aptvėrė rūtų darželį, dukrelės prisėjo kvietkelių. Išskynė Dievulis sūnelį kaip gražiausią kvietkelį iš darželio. Motulė galvojo, kad pailsės senatvėj, turės, kas užvaduoja. Klausia, ar pabijojo sūnus, kad ji atsiskirs nuo savo vaikelių. Motulė išleis sūnelį aukštan kalnelin su kunigėliu ir kantorėliais, su dideliu pulkeliu.
[Motina garbsto sūnų]

BsTB 11 225-XI Laidotuvių rauda [Motina garbsto sūnų XI]
Motina aprauda mirusį sūnų. Įdės sūnelį į karstelį, uždengs, nepūs šaurus vėjelis, neužlis skaudus lietus ant sūnelio. Kunigėlis gieda, varpeliai gaudžia, sūnelį budina, bet nepabunda. Padės bažnyčioj aukštai, atskirs nuo motinėlės. Ji padėkos Dievuliui, Panelei Švenčiausiai, kad priėmė sūnelį, paprašys, kad ir ją greitai priimtų. Sūnelis turbūt manė, kad neilgai gyvens, nes niekam blogo žodžio nesakė, blogais darbais niekam neįsipyko.
[Motina garbsto sūnų]

BsTB 11 230-I Laidotuvių rauda [Sūnus motiną apraudoja I]
Sūnus aprauda motiną. Klausia, ar jai pabodo vaikelius jaunus auginti, darbelių mokyti. Jis tikėjosi, kad užaugs jų didelis pulkelis, sueis visi pas motinėlę, bus ramu pasikalbėti. Kas dabar pamokins, patars. Išleis pasiuntinį pas gimines, kvies jos brolelius ir seseles - gal jiems motinėlė tars žodelį. Motinėlė vargo didelį vargelį, mokė vaikelius, kad jiems nereiktų vargti, sakydavo, kad bus lengviau, kai paaugins didesnius vaikelius, bet išsiruošė į aukštąjį kalnelį.
[Sūnus motiną apraudoja

BsTB 11 232-II Laidotuvių rauda [Sūnus motiną apraudoja II]
Sūnus aprauda mirusią motiną. Atidunda kelelis, atvažiuoja jos brolis ir seserys, jis prašo motiną išeiti jų pasitikti. Dėdulių prašo, kad prakalbintų motulę - gal jų meilesni žodeliai, gailesnės ašarėlės. Motulė daug išvargo vargelių, padirbo darbelių, dabar būtų galėjusi pailsėt. Išėjęs ant didžio dvarelio jis pažiūri į visas šaleles, nemato motinėlės. Motinėlė guli aukštoj klėtelėj ant sausos lentelės, jos baltas veidelis. Nėra prie ko glaustis – reiks glaustis prie liepelės, nes nebėra motinėlės, kuri glaudė, kalbėjo meilius žodelius, mokino geriausio.
[Sūnus motiną apraudoja]

BsTB 11 234-III Laidotuvių rauda [Sūnus motiną apraudoja III]
Sūnus aprauda mirusią motiną. Bučiuoja motulės kojas, kad išbraidžiojo purvynėlį, numynė kelelį, kad ėjo į bažnyčią, vedėsi vaikelius, mokė. Dabar tegul pailsi. Vaikai eis kas šventą nedėlią į bažnyčią ir aplankys aukštąjį kalnelį. Dėkoja, kad gražiai augino, razumniai mokino, užjausdavo iš darbelio grįžusius. Sunku dideliam medeliui tuščiam lauke, kraiposi vėjeliui pučiant – taip ir sūnus dairosi į giminę, ar kas nepriimtų, bet neatsiranda. Turbūt nemeilūs žodeliai, negailios ašarėlės, kad motulės neprakalbina.
[Sūnus motiną apraudoja]

BsTB 11 236-IV Laidotuvių rauda [Sūnus motiną apraudoja IV]
Sūnus aprauda mirusią motiną. Tegul neramina jo dėdės ir tetos, jau nemažų jis metų, niekas nenuramins, kad nebėra motulės. Kad kas pažadintų motulę kokiais nors žodžiais, tai atiduotų pusę turto, nes motinėlė ir jos meilūs žodeliai – didžiausias turtas. Paukšteliai ulba, tik jis gailiai vaitoja – gal nemokėjo motinėlės klausyti. Dabar klausytų jos kas minutėlę, pavaduotų ją kas valandėlę, jei tik ji atsikeltų.
[Sūnus motiną apraudoja]

BsTB 11 238-V Laidotuvių rauda [Sūnus motiną apraudoja V]
Sūnus rauda mirusios motinos. Klausia ką daryti su naujai pastatytais nameliais. Jis parūpins motulei kuo gražiausią, kuo puikiausią grabelį. Dabar iškeliaus motinėlė į aukštą kalnelį, ten ras tėvulį, jos prisiegėlį. Prašo pasakyti jam, kad liko vaikai siratėliai, be užvėjėlės. Kaip tuščiam lauke akmenėlis, tai vaikai likę be savo motinėlės. Sūnus rūpinasi, kad jie likę vieni nedykinėtų, prižiūrėtų namus, dėkoja už pamokymus, už gerus žodžius. Sako, kad suėjo visi kaimynai, prašo motinėlės, kad nors jiems padėkotų.
[Sūnus motiną apraudoja]

BsTB 11 240-VI Laidotuvių rauda [Sūnus motiną apraudoja VI]
Sūnus rauda mirusios motinos. Prašo pakelti galvą, apžiūrėti grabelį, pasakyti, ar tinka. Jei žinotų kuo nepatinka, parūpintų kuo gražesnį, kuo puikesnį - negailėtų didelio turtelio, kad tik patiktų motinėlei. Tamsus namelis be stiklo langelių, vario durelių. Ar nebus sunku vienai motinėlei be vaikelių, be visų giminėlių. Suėjo visi giminės, kaimynai – dėkoja vietoj motinėlės, kad atėjo jos aplankyti.
[Sūnus motiną apraudoja]

BsTB 11 241-VII Laidotuvių rauda [Sūnus motiną apraudoja VII]
Sūnus rauda mirusios motinos. Sunku atsiskirti nuo mylimos motulės. Veža grabelį į bažnyčią. Kaip klėty motinėlę buvo apstoję vaikeliai, giminėlė, dabar apstatė grabelį iš šonų žvakelėmis. Spaudžia našlaičiams širdeles, nebus prie ko prisiglausti. Pavasarį giedros dienelės, čiulba paukšteliai, o siratėliai lieja ašarėles.
[Sūnus motiną apraudoja]

BsTB 11 242-VIII Laidotuvių rauda [Sūnus motiną apraudoja VIII]
Sūnus rauda mirusios motinos. Išneša motinėlę iš bažnyčios į aukštą kalnelį. Aplaistys žemę gailiom ašarom, kad neapdulkėtų grabelis. Leidžia grabelį į žemę. Sesulės tegul maldauja, kad motinėlė nors per sapnus pasirodytų. Brolelis dabar bus joms ir už tėvelį, ir už motinėlę. Kai ateis pavasaris, pasodins ant kapo ievarėlį, kad čiulbėtų ant jo paukšteliai, įvairiais balsais budintų motulę.
[Sūnus motiną apraudoja]

BsTB 11 247-IV Laidotuvių rauda [Dukters raudos motinai mirus IV]
Ištekėjusi duktė apraudoja motiną. Tamsią naktį beldžia į langą, duktė galvoja, kad girios paukštelis, bet ten brolelis atnešė žinią, jog mirė motinėlė. Kad būtų jis pranešęs dienele anksčiau, kol motinėlė buvo gyva, būtų duktė pakalbėjus su ja, pasiskundus apie vargelius.
[Dukters raudos motinai mirus]

BsTb 11 248-V Laidotuvių rauda [Dukters raudos motinai mirus V]
Duktė rauda mirusios motinos važiuodama į šermenis. Kai važiuodavo pas motinėlę, būdavo linksma širdelė, linksmos akelės, nes žinodavo, kad laukia dukrelės.
[Dukters raudos motinai mirus]

BsTB 11 248-VI Laidotuvių rauda [Dukters raudos motinai mirus VI]
Duktė rauda mirusios motinos važiuodama į šermenis. Privažiavus kaimą galvojo, kad dūzgia sodo bitės, bet ten gailiai verkė seselės savo motinėlės.
[Dukters raudos motinai mirus]

BsTB 11 249-VII Laidotuvių rauda [Dukters raudos motinai mirus VII]
Duktė rauda mirusios motinos. Įvažiavo į didį dvarelį, pamatė juodas karūnėles ties vario varteliais. Nesulaukia motulės iš klėties išeinančios pasitikti, niekas neatidaro vario durelių siratėlei.
[Dukters raudos motinai mirus]

BsTB 11 249-VIII Laidotuvių rauda [Dukters raudos motinai mirus VIII]
Duktė rauda mirusios motinos įeidama į namus. Guli klėtelėj motinėlė ant sausos lentelės, iš šonų sustoję broliai ir seserys budina sakydami, kad atvažiavo dukrelė iš tolimos šalies. Prašo išeiti motinėlę, priimti dukrelę, suraminti širdelę.
[Dukters raudos motinai mirus]

BsTB 11 250-IX Laidotuvių rauda [Dukters raudos motinai mirus IX]
Duktė rauda mirusios motinos. Kodėl motinėlė neišeina iš dvarelio, nepasitinka jos iš didelio kelelio, kodėl nepaima už baltų rankelių, neveda į aukštą klėtelę, nesodina ant baltų suolelių, nekalba meilių žodelių. Sunku pilkam akmenėliui po nameliu, taip sunku siratėlėm be motinėlės.
[Dukters raudos motinai mirus]

BsTB 11 250-X Laidotuvių rauda [Dukters raudos motinai mirus X]
Duktė rauda mirusios motinos. Atšalo motinėlė savo vaikams kaip ledo lytelė. Ragina ją keltis nuo baltos lentos, plonų drobių, pakelti galvą, nuraminti siratėlės širdelę.
[Dukters raudos motinai mirus]

BsTB 11 251-XI Laidotuvių rauda [Dukters raudos motinai mirus XI]
Duktė rauda mirusios motinos. Daug sunkių darbų dirbo motinėlė, kad sukrautų didelį kraitelį savo dukrai, surengtų dideles vaišes. Klausia, ar jau apsidirbo visus darbelius, kad jau nebekalba nė vieno žodelio. Tik pasirengė motinėlė tolimai kelionei. Iš kurios pusės reiks jos laukti grįžtančios - ar iš rytelių, ar iš vakarėlių, ar iš tos šalelės, kur aukštas kalnelis.
[Dukters raudos motinai mirus]

BsTB 11 252-XII Laidotuvių rauda [Dukters raudos motinai mirus XII]
Duktė rauda mirusios motinos. Budino motinėlę per visą dienelę, bet neprikėlė, neprakalbino. Trokšta širdelė be motinėlės kaip žuvelė pasilikus be vandenėlio. Viena liko svetimoj šalelėj, nebeaplankys motinėlė.
[Dukters raudos motinai mirus]

BsTB 11 252 Laidotuvių rauda [Brolis garbsto seserį]
Brolis aprauda mirusią seserį. Kad būtų anksčiau gavęs gromatėlę, būtų parvažiavęs, pakvietęs darktarėlių. Kai parvažiavo namo, galvojo, kad vyšnių sode gegutė kukuoja, bet ten gailiai verkė jo kita seselė. Brolis būtų nuliejęs zerkolinius namelius, išmūrijęs ant aukšto kalnelio sklepelį, kuriame būtų padėję seselę. Ten lankytų jos grabelį kas šventą nedelėlę. Dabar išleidžia savo sesulę, kuri visiems patiko su meiliais žodeliais, nerodė puikumo. Praėjo daug metelių, kai jie kalbėjo meilius žodelius, prašo dabar prakalbėti, nes brolis vargo kelionėj, skubinosi. Suprašys visą giminę, kad nuneštų seselę į bažnyčią ant rankelių, kad jos nesukratytų. Kai prieis bažnyčią, paprašys kunigo, kad pasitiktų ir įleistų.
[Brolis garbsto seserį]

BsTB 11 254-I Laidotuvių rauda [Sesuo vyresnė apraudoja jaunesnę seserį I]
Sesuo rauda jaunesniosios sesers – blėsta jos veidelis, šąla kojelės, rengiasi ji į didį kelelį. Eidavo visur dideliu pulkeliu drauge, klausia, kodėl dabar atsiskyrė. Prašo parašyti laišką, apsakyti aną buvimėlį. Atsiprašo, jei kuo užrūstino. Klausia, ar atsibodo būti pas tėvelius, juk nevargo didelio vargelio, gal supyko, kad greitai nesukrovė kraitelio - reikėjo palaukti dar nors pusę metų. Atnešė motinėlė parėdėlius, aprėdys seselę paskutinį kartą, nupins vainikėlį iš žaliųjų mėtų ir visokių kvietkelių.
[Sesuo vyresnė apraudoja jaunesnę seserį]

BsTB 11 258-III Laidotuvių rauda [Sesuo vyresnė apraudoja jaunesnę seserį III]
Sesuo aprauda mirusią jaunesnę seserį. Seserys galvojo, kad joms teks apraudoti silpnos sveikatos motinėlę, o ne seserį. Lankys ją aukštam kalnely kas šventą nedėlėlę. Kaip bus liūdna rengti naujas stakles, austi plonas drobes be sesers. Papuošė jos grabelį žaliom rūtom. Klausia, turbūt jai patiko šita kelionė, kad sukvietė tokį didelį pulkelį patarnauti. Klausia, ar jai negaila palikti jaunimėlio ir motulės, ar nebus sunku aukštam kalnely be giminių ir brolelių. Prašo prakalbėti nors žodelį, kviečia brolius atsibusti iš miegelio, parkeliauti didelį kelelį, gal su jais seselė kalbės. Jei ji galėtų, kukuotų kaip gegutė, suprašytų girelės drabnuosius paukštelius, kad sulėktų ir čiulbėtų, kad seselę pribudintų. Sukvietė tėvelis giminėles – gal jie pabudins seserį iš ramaus miego.
[Sesuo vyresnė apraudoja jaunesnę seserį]

BsTB 11 262-IV Laidotuvių rauda [Sesuo vyresnė apraudoja jaunesnę seserį IV]
Teta ir sesuo rauda mirusiosios. Niekad negalvojo, kad sukvies tokioms liūdnoms ašaroms, tikėjosi, kad pakvies į vestuves. Klausia, kodėl taip pasiskubino išeiti iš giminėlės: gal užpyko ant tėvelių, gal galvojo, kad jie neparuoš kraičio, nesuvadins didelio pulkelio. Tėveliai laukia pargrįžtančių dukrelių iš bažnyčios, Onutės jau niekad nebesulauks. Jie galvojo, kad užauginę dukrelę turės užvadėlę, o dabar išrengė dukrelę į aukštą kalnelį. Yra visokių žmonių, kurie prašosi Dievulio priglaudžiami, o jis išsirinko jauniausią seserėlę. Pražydo ji kaip žalias žolynėlis ir nuvyto kaip lelijėlė. Paprašys jaunimėlio, kad palaidotų ją į aukštą kalnelį. Gavo žinelę nuo brolelio, kad jis parkeliaus. Išeina brolelio pasitikti, dėkoja, kad parkeliavo, kviečia įeiti vidun, gal kartu prakalbins sesulę.
[Teta ir sesuo apraudoja mirusiąją]

BsTB 11 264-V Laidotuvių rauda [Sesuo vyresnė apraudoja jaunesnę seserį V]
Sesuo aprauda mirusią jaunesnę seserį. Įdėjo ją į naują namelį, papuoštą raštais ir rūtom. Ragina mirusiąją padėkoti tėvui, motinėlei, broliams ir seserims, jaunimėliui. Išlydi keliu į šventą bažnytėlę, po to į aukštą kalnelį. Prašo pasakyti, ar liūdna, ar linksma ten seselei gyventi, klausia, ar parkeliaus iš tenai, ar ne. Padėjo seserį ant žemelės, išleidžia margus abrūsėlius, apibarstys geltona pieskele. Nuneš ant kapelio rūtelių, žalių žolynėlių iš darželio, lankys kas šventą nedelėlę. Čiulba paukšteliai, ramina širdelę, bet nenuramins, neužmirš sesers meilių žodelių. Klausia, gal sugrįš nors už kelių metelių - ji lauktų, kelelį žaliais žolynais nubarstytų, seselę pasitiktų.
[Sesuo vyresnė apraudoja jaunesnę seserį]

BsTB 11 269-I Laidotuvių rauda [Anyta marčią aprauda I]
Anyta aprauda marčią, iš kurios negirdėjo pikto žodelio. Iš pradžių raudama marčiai dar gyvai esant, vaikeliai kviečiami prieiti prie jos. Jai mirus klausiama, ar neatjaučia vaikų ašarėlių. Martelė buvo kaip tikra dukra, visad kalbėjo meiliais žodeliais, keldavos ankstų rytą, apsidirbdavo visus sunkius darbus. Ji išaugus ant svetimų rankų, žinojo, kaip seną prižiūrėti. Meilūs buvo martelės žodeliai, meilios buvo martelės rankelės. Dabar kukuoja jie kaip gegutės, budina martelę. Prašo keltis, palaiminti savo vaikelius. Jei anyta būtų geresnės sveikatos, globotų vaikelius taip, kaip martelė ją globojo, dukros nebuvo tokios geros.
[Anyta marčią aprauda]

BsTB 11 272-II Laidotuvių rauda [Anyta marčią aprauda II]
Anyta aprauda marčią, kurią vadina mylimiausia. Klausia, ar nebus sunku aukštam kalnely atsiskyrus nuo vaikelių, vyro. Ji neturi savo seserų ir brolelių, tai buvo meili mošelėms ir dieverėliams, dabar visi jos rauda. Prašo pagailėti jos senystės ir pasakyti meilų žodelį. Kalbina martelę iš abiejų pusių, bet vis neprakalbina. Lankys jos kapelį, kalbės žodelius, gal ten pabudins. Ašarėlės pramuštų pilką akmenėlį, bet neprižadina martelės. Anyta prašo, kad martelė paruoštų aukštam kalnely jai vietą.
[Anyta marčią aprauda]

BsTB 11 275-I Laidotuvių rauda [Tetos raudama I]
Raudama tetos. Klausia, ar pabodo šitas buvimėlis, kodėl taip greit išsiruošė į didelį kelelį. Atlėkė sakalėlis, pabeldė į langą, ji pamatė brolelį ties vario varteliais – tetos sūnus pranešė apie savo motinėlės mirtį giminei.
[Tetos raudama]

BsTB 11 276-II Laidotuvių rauda [Tetos raudama II]
Raudama tetos. Klausia jos sūnaus, kodėl jis anksčiau nedavęs žinios, kad tetulė sirgo. Dar būtų pamatę savo tetulę, pakalbėję su ja. Ji būtų suraminus širdeles, jos vargsta ir neturi kam pasiskųsti.
[Tetos raudama]

BsTB 11 276-III Laidotuvių rauda [Tetos raudama III]
Raudama tetos nuvykus į jos namus. Klausia, kodėl teta nepasitinka, nesiveda į klėtelę. Dar nepraėjo metai, kai mirė motinėlė, tetulė buvo už ją – suramindavo širdeles, pamokydavo darbelius dirbti. Gal Dievuliui ir Panelei Švenčiausiai patinka jų giminė, kad pasiima mylimiausias giminėles - tėvelį, motinėlę, dabar tetulę. Prašo tetulės pakelti galvelę, prakalbėti žodelį. kaip reiks vasarėlei atėjus į laukelį išeiti. Iš tos šalelės, kur guli tėvelis ir motinėlė, pučia šiaurus vėjelis. Gal tetulė pasiilgo savo sesers ir paprašė Dievulio, kad ją pasiimtų. Jei būtų anksčiau pranešusi apie savo kelionę, būtų tetulės prašę, kad nuneštų gromatėlę tėveliams. Būtų sužinoję tėveliai apie jos vargelį, sunkų buvimėlį, būtų pagailėję, nuėję pas dievulį, paprašę ir siratėlės už kelių dienelių. Dėkoja tetulei, kad padėjo per šiuos metus ir prašo nors prisisapnuoti.
[Tetos raudama]

BsTB 11 280-IV Laidotuvių rauda [Tetos raudama IV]
Raudama mirusios tetos. Tetos sūnaus klausiama, gal kuo užpykdė savo motiną, raginamas atsiprašyti. Sūnus, likęs vienturtėliu, dėkoja, kad išaugino jį didesnių metelių – jei būtų pabuvusi ilgiau, būtų ją užvadavęs. Apstojo seserėlės motinėlę iš abiejų pusių, padeda jam budinti, bet turbūt neprižadins meiliais žodeliais, gailiom ašarėlėm.
[Tetos raudama]

BsTB 11 280-V Laidotuvių rauda [Tetos raudama V]
Raudama mirusios tetos. Susirinko visa giminė, kaimynai palydėti tetulę į aukštąjį kalnelį. Ten suguldytas didelis pulkas giminėlės. Turbūt nemoka budinti, kad tetulė neprakalba. Tai paskutinė valandėlė, kai dar kalbina ją, netrukus jos nebematys. Lankys kapelius kas šventą nedėlią, kalbės ten meilius žodelius.
[Tetos raudama]

BsTB 11 281-I Laidotuvių rauda [Mošos marčią aprauda I]
Mošos aprauda marčią, klausia, kodėl atsiskyrė nuo pulkelio, gal pabodo žmona būti, mažus vaikus auginti. Dar nepragydus gaideliams gavo žinelęapie jos mirtį. Dar neprivažiavus martelės dvarelio pasitinka gailiai verkdami vaikeliai. Martelė buvo nepuiki, meili, rami, ir jas ramino. Klausia raudodamos mošos, kodėl martelė nepasisakė, kad išvyks į aukštąjį kalnelį. Ji buvo jų draugė, padėjo kraitelį sukrauti, įkalbėjo brolį išleisti (ištekinti) jas, mošas. Žadama padėti auginti vaikus, bet suprantama, kad nebus vaikeliams kaip tikra motinėlė.
[Mošos marčią aprauda]

BsTB 11 284-II Laidotuvių rauda [Mošos marčią aprauda II]
Mošos aprauda marčią. Kviečia vaikus pulti prie Panelės Švenčiausios paveikslo ir maldauti, kad pabudintų jų motinėlę, jog didesnius paaugintų. Visiems gaila paliktų mažų vaikelių. Atsiprašo, jei buvo kuo užpykdę martelę. Klausia, ar nebus sunku vienai aukštam kalnely, kviečia brolį prieti prie savo žmonos, pakalbinti. Buvo martelė išleidusi savo vyrą į tolimą šalį, tai sulaukdavo jo laiško, dabar broliui liepia klausti, ar jam parašys. Nesulauks jis jokios žinios iš žmonos, sunku bus be jos vaikelius auginti. Stovi jovaras ties stiklo langeliu – vaikeliai sustos po juo ir galvos, kad motinėlė. Vėjas pūs, lietutis lis ant jų.
[Mošos marčią aprauda]

BsTB 11 287-III Laidotuvių rauda [Mošos marčią aprauda III]
Mošos aprauda marčią, pradžioje kreipiasi į jos vaikelius. Matyt jai nepatiko su jų broleliu gyventi, kad taip anksti paliko. Klausia, ar ne per ankšta bus aukštam kalnely. Bėga sraunus upelis, jis padidės nuo jos vaikelių ašarėlių. Žemelė priima kiekvieną vargdienėlį, dabar priims martelę. Ant jos kapo pasodins raudonų rožių, radastų krūmelį, paprašys smulkių paukštelių, kurie parlėks iš svetimos šalelės, kad budintų. Prašo, kad ji nepamirštų šios šalelės ir mažų vaikelių, apsilankytų nors per sapną, pažada jos vyrui padėti auginti vaikus.
[Mošos marčią aprauda]

BsTB 11 288-I Rauda [Mergina rauda vaikino, už kurio manė tekėt, išėjus jam kariuomenėn I]
Mergina rauda išlydėdama mylimą vaikiną į kariuomenę. Prašo nepamiršti jo kalbėtų žodelių, rašyti gromatėlę, kad bent taip nuramintų jos širdį. Ji palydės bernelį per girelę, kukuos kaip gegutė ir prašys paukštelių, kad padėtų palydėti. Lauks gromatėlės kas nedėlią, vyšnių sodelyje išgirdus sakalėlį galvos, kad atnešė žinią nuo bernelio. Toliau raudama praėjus metams, klausia, ar neprailgo jam svetimoj šaly būti. Klausia, kodėl bernelis neparašo gromatėlės, ar ją pamiršo, prašo atsiųsti nors savo paveikslėlį iš turkų žemelės. Visi merginą pajuokia, kad patikėjo bernelio žodžiais. Ir štai sulaukia žinelės, bernelis rašo, kad ir jis verkia svetimoj šalelėj be artimųjų.
[Mergina rauda vaikino, už kurio manė tekėt, išėjus jam kariuomenėn]

BsTB 11 291-II Rauda [Mergina rauda vaikino, už kurio manė tekėt, išėjus jam kariuomenėn II]
Bernelis sako, kad jam sunku svetimoj šalelėj, niekas nelinksmina širdelės, tik mergelės gromatėlė palengvina vargelį. Bernelis prašo, kad mergelė turėtų kantrybės laukti, kad nekreiptų dėmesio į pajuokas, jis sugrįžęs ims ją už žmoną. Spaudžia jam širdelę, kad į svetimą šalį nepalydėjo seselės ir broliai, o tik mergelė. Mergelė žada jo laukti, kol jis sugrįš iš svetimos šalies, Rusijos.
[Mergina rauda vaikino, už kurio manė tekėt, išėjus jam kariuomenėn]

BsTB 11 291-I Laidotuvių rauda [Mergina [ap]rauda kaimyno merginą I]
Mergina rauda sunkiai sergančios kaimyno dukters. Gyveno, sutarė kaip tikros sesės. Kartu džiaugėsi žaliom rūtelėm, sodino raudonas rožes, visokius kvietkelius. Daržely susitikusios kalbėdavosi apie jaunystės dienas, apie rūtų vainikėlį.
[Mergina aprauda kaimyno dukrą]

BsTB 11 293-II Laidotuvių rauda [Mergina [ap]rauda kaimyno merginą II]
Mergina rauda mirusios kaimyno dukters. Klausia, ar nebus jaunai sunku būti aukštam kalnely po žeme. Jei būtų gavusi žinią anksti ryte, būtų aplankiusi mirštančiąją, kad toji pasakytų, kam paves rūpintis darželiu, nupinti vainikėlį. Gailisi, kad taip netikėtai draugė atsiskyrė. Prisimenamas rūtų darželis, kur dažnai susitikdavo, pasikalbėdavo, prisiskindavo žolynėlių.
[Mergina rauda kaimyno dukters]

BsTB 11 294-III Laidotuvių rauda [Mergina [ap]rauda kaimyno merginą III]
Mergina aprauda mirusią kaimyno dukterį. Gana rėdėsi puikiais parėdėliais, prašo pasakyti žodelį, kam paskyrė rūtų darželį, margas skryneles, brangius parėdėlius. Reikėjo paprašyti seselių, kad neapleistų rūtų darželio. Kukuoja gegutės, vaikšto seselės po darželį ir verkia. Pasitardavo su drauge, kokius darbus dirbti, kokius raštus austi. Sesulė išbaltindavo drobeles, būdavo pritiesta pilna lankelė, ruošėsi ilgam buvimui. Viską palieka seselė, nuo visų atsiskiria, dabar jai rūpi tik didelė kelionė, apsirengė tik viena eilele.
[Mergina rauda kaimyno dukters]

BsTB 11 296-IV Laidotuvių rauda [Mergina [ap]rauda kaimyno merginą IV]
Mergina rauda mirusios kaimyno dukters. Suėjo visos mergelės, su kuriom susitikdavo. Prašo neužmiršti, kai bus aukštam kalnely, aplankyti bent jau per sapną. Klausia, ar girdėti aukštam kalnely čiulbantys paukšteliai, ar ten ramu. Suspaus širdį, kai pamatys draugės namus, darželį, kur vaikščiojo kartu, kalbėjosi. Daržely nuvyto rūtos, nukrito lapeliai. Iš paskutinių kvietkelių nupynė vainikėlį kelionei į aukštąjį kalnelį, klausia, ar jis patinka. Visi tankiai minės jos vardą, prisimins jos skaistų veidą.
[Mergina rauda kaimyno dukterį]

BsTB 11 298-V Laidotuvių rauda [Mergina [ap]rauda kaimyno merginą V]
Mergina aprauda mirusią kaimyno dukterį. Prašo dovanoti, jei kuo supykdė. Seniau pabudindavo greitai draugę, o dabar vis niekaip nepabunda, nepaduoda baltos rankos, neprakalba meiliais žodžiais. Klausia, ar ji užpyko, išpuiko, kad iškeliauja tokion tolimon kelionėn, iš kurios neatsiųs gromatėlės, jokios žinelės nepasakys.
[Mergina aprauda kaimyno dukterį]

BsTB 11 299-VI Laidotuvių rauda [Mergina [ap]rauda kaimyno merginą VI]
Mergina aprauda mirusią kaimyno dukterį. Sako, kad reikėjo palaukti rudens, kai nukrenta lapai, išlakioja paukšteliai, o dabar pačiam gražume turi atsiskirti. Žiūrės kiekvieną šventą nedelėlę, ar nepamatys draugės ateinančios, ar nepasisveikins, nesives į rūtų darželį pakalbėti. Šventą dieną nuėjus į bažnyčią matys daug mergelių tokių metelių, tik nematys tokio gražumo, kaip buvo kaimynėlė, kuri jai buvo kaip seserėlė. Klausia, ar kalnelis negalėjo paieškoti tolimesnių mergelių, kam pasirinko kaimynę. Prašo jos pakelti galvelę, pažiūrėti į aukštą kalnelį – nečiulba paukšteliai, nustojo gegutės kukuoti, nes kukuoja jos jauna seselė.
[Mergina aprauda kaimyno dukterį]

BsTB 11 302-VII Laidotuvių rauda [Mergina [ap]rauda kaimyno merginą VII]
Mergina aprauda mirusią kaimyno dukterį. Kad galėtų, prašytų paukštelių, jog padėtų savo balsais prikelti draugę. Klausia mirusios, ar neišmiegojo savo laiku miegelio, kad dabar užmigo ir niekas negali prakalbinti. Žada apsodinti kapą žolynais, paprašyti volungės, kad linksmintų sesulę aukštam kalnely. Dėkoja už kartu praleistas jaunystės dienas.
[Mergina aprauda kaimyno dukterį]

BsTB 11 303-VIII Laidotuvių rauda [Mergina [ap]rauda kaimyno merginą VIII]
Sesuo rauda mirusios sesers. Dėkoja kaimynei, kad padėjo budinti seselę iš ramaus miegelio. Dabar jau nebesilankys pas seselę, tik susitiks visos ant aukšto kalnelio prie kapo. Kaip krinta nuo medžių lapeliai, taip krinta ašaros netekus sesers. Klausia, ar neberūpi sunkūs darbeliai, ar negaila tėvelių, kurie rauda jaunos dukters. Žaliuoja sesulės kapelis žaliais žolynais, palaistytas gailiom ašarom.
[Sesuo rauda mirusios sesers]

BsTB 11 305-I Laidotuvių rauda [Kaimynė susiedą aprauda I]
Kaimynė aprauda mirusį kaimyną. Mirus jos vyrui, kaimynas buvo jai kaip tėvelis. Mokino jos vaikelius, padėjo dirbti sunkius darbus. Dėkoja kaimynui už pagalbą. Dabar vaikeliai jau paaugo, galėtų dirbti sunkius darbelius, bet dar nemoka arti ir šieno pjauti – galėjo kaimynėlis dar pabūti, būtų pamokinęs. Žada lankyti jį aukštajam kalnely.
[Kaimynė susiedą aprauda]

BsTB 11 307-II Laidotuvių rauda [Kaimynė susiedą aprauda II]
Kaimynė aprauda mirusį kaimyną. Kreipiasi į jo eikliąsias kojeles – ją aplankydavo, nuramindavo. Ji nepagalvojo, kad kaimynėlis atsiskirs ir iškeliaus į aukštąjį kalnelį, kuris priglaudžia visus žmones, atskiria nuo brolių, seserų, tėvo, motulės, kaimynų. Ir jai ten yra paruošta vieta, gali Dievulis ne už ilgo pašaukti. Dėkoja kaimynui, kad rūpinosi ja ir jos vaikeliais.
[Kaimynė susiedą aprauda]

BsTB 11 307 Laidotuvių rauda [Ūkininkė tarnaitę apraudoja]
Ūkininkė aprauda tarnaitę. Tarnaitė buvo našlaitė, be tėvo ir motinos, šeimininkei ji buvo kaip duktė, kaip sesuo. Pabuvo jos namuose ilgus metelius. Tarnaitė mielai dirbo visus darbus, padėjo auginti vaikus, pati kėlėsi anksti ryte, pati žinojo, kokius darbus dirbti. Šeimininkė klausia, gal per sunkūs buvo darbeliai, gal mergaitė prašė Dievulio, kad ją pasiimtų. Prašo dovanoti, jei kokiu žodeliu užrūstino. Nebuvo Marutė išpuikusi, o dabar neprakalba nė žodelio. Ragina šeimininkė savo vaikus atsisveikinti su Marute, padėkoti, kad gražiai juos augino. Nuėjus į aukštą kalnelį ras didelį pulką giminių ir kaimynų. Marutė mylėjo žolynėlius, prižiūrėjo rūtų darželį, dabar jos pasės ant kapelio gražių žolynėlių, prašys dievulio, kad dažnai lietutis palaistytų.
[Ūkininkė tarnaitę apraudoja]

BsTB 11 312-I Laidotuvių rauda [Tarnaitė gaspadorių aprauda I]
Tarnaitė aprauda mirusį šeimininką. Ne taip šviečia saulelė, nuliūdo visi paukšteliai ir gyvūnėliai, kad šeimininkas atsiskyrė. Jis buvo geras visiems siratėliams, kaip tikras tėvas. Nebardavo graudžiais žodžiais, neužduodavo sunkių darbų. Klausia, ar nepagailės siratėlių, neprakalbės meiliais žodeliais. Kas dabar juos pamokins, pagailės, užjaus, kai nebėra šeimininko. Dabar jie bus kaip avelės, nežinos, ką pirmiausia dirbti. Lieka prisiegėlė didžiam vargely, vaikeliai – siratėlės. Kas juos dabar užvaduos, pagailės.
[Tarnaitė gaspadorių aprauda]

BsTB 11 314-II Laidotuvių rauda [Tarnaitė gaspadorių aprauda II]
Tarnaitė aprauda mirusį šeimininką, kartais kreipiasi į jo našlę, supranta, kaip skauda jos širdelę. Ji prabuvo tose namuose dešimt metų, šeimininkas buvo geras, neparodė rūsčios širdies, visad kalbėjo meiliais žodžiais. Kas dabar pagailės vargdienėlių, nebebus kito tokio gero gaspadoriaus. Tarnaitė graudinasi, kad išbuvo čia dešimt metų tartum kelias dienas. Šeimininkas nujautė neilgai gyvensiąs. Dabar išsirengė į tolimą šalį, iš kurios nei sugrįš, nei atsiųs gromatėlę. Prašo aplankyti nors per miegelį, apsakyti, kokius darbelius dirbti, nes be jo lieka kaip avelės, nieko nežino. Tuoj išlydės dėdulę – sako jam atsižiūrėti savo dvarelio.
[Tarnaitė gaspadorių aprauda]

BsTB 11 316-I Laidotuvių rauda [Kunigo raudama I]
Parapijietis rauda mirusio kunigo. Gana mokino kaip dievuliui tarnauti - atmins jo pamokymą kas valandėlę. Atėję į bažnyčią neberas savo kunigėlio, geriausio vadovėlio. Žada lankyti kapą aukštam kalnely kas šventą nedėlią, aptaisyti žolynais ir rūtom. Prašys Dievulio ir Panelės Švenčiausios, kad sugrąžintų kunigą nors kelioms dienoms. Ragina kunigą prakalbėti, pasakyti, kada sugrįš iš aukšto kalnelio, tada papuoš kelią margais raštais ir žaliom rūtom, prašys dievulio, kad būtų graži dienelė, vėjelio – kad nupūstų raselę.
[Kunigo raudama]

BsTB 11 318-II Laidotuvių rauda [Kunigo raudama II]
Parapijietis rauda mirusio kunigo. Kunigas visus ramindavo, mokindavo, kaip tarnauti Dievui, įtikti Švenčiausiai Panelei. Dabar bažnyčia papuošta juodai, laukia įnešant kunigėlio, rauda susirinkę jo tėvai, giminės. Spaudžia širdelę, kad kunigėlis atsiskyrė jaunuose metuose, pačioj sveikatėlėj. Reikėję pasakyti, kad jau pasirengęs į aukštą kalnelį, – būtų užsodinę kelelį žaliais ievarėliais, suprašę paukštelius, kad čiulbėtų, būtų nupylę vynu kelią, kad nesudulkėtų jo grabelis. Prašo prakalbėti, ar kada dar sulauks kunigėlio. Dėkoja jam, kad buvo geras, visus mokino.
[Kunigo raudama]

BsTB 11 321-III Laidotuvių rauda [Kunigo raudama III]
Giminė rauda mirusio kunigo. Buvo linksma, kai turėjo giminėj kunigą, bet praėjo keleri metai ir užtemo tamsi naktis - atsiskyrė kunigėlis iš giminės. Galvojo, kad jis patrauks būti kunigu ir kitą giminės vaiką, bet nespėjo.
[Kunigo raudama]

BsTB 11 322-IV Laidotuvių rauda [Kunigo raudama IV]
Tėvai rauda mirusio sūnaus kunigo. Išaugino jį, išleido į svetimas rankeles mokytis. Laukdavo vasaros, kada parkeliaudavo mylimas kunigėlis. Sūnus ramindavo, guosdavo motinėlę, o dabar nuo visų atsiskyrė. Tėvai galvojo, kad sūnus pasirūpins jais senatvėje, bet pasiėmė jį Dievulis. Kai nueis į bažnyčią, matys kitus kunigus, spaus širdelę. Dar niekad tiek neliejo gailių ašarų kaip dabar, išleisdami sūnų į aukštą kalnelį. Prašo pakelti galvelę, pažiūrėti – visa bažnytėlė nuliūdus. Niekad nenustos minėjusi kunigėlio, kol gyvens šioje žemėje.
[Kunigo raudama]

BsTB 11 326-V Laidotuvių rauda [Kunigo raudama V]
Sesuo aprauda mirusį brolį kunigą. Vos paūgėjęs, brolis atsiskyrė tolimon šalelėn, nedažnai pasikalbėdavo, tik laišką gaudavo iš brolio. Džiaugėsi sesuo, tėvai ir visa giminė, turėdami tokį svetelį savo tarpe, sesuo tikėjosi jį aplankyti svetimoj šalelėj. Klausia, ar nebus sunku jaunystėlėj aukštam kalnely. Kalba apie jo gerumą, darbštumą, kaip visi minėjo geru žodžiu. Kad galėtų, nubarstytų kelelį į aukštąjį kalnelį baltaisiais perlais. Jei mokėtų, parašytų laišką, pakviestų jo kaimynus, kad atvažiuotų kunigėlio lankyti, gal jis dar prakalbėtų. Prašo nepamiršti namiškių, kai ten nukeliaus, pasirodyti nors per sapną.
Kunigo raudama]

BsTB 11 344-I Vestuvių verkavimas [Nuotekos raudos]
Nuotaka nenoromis atsisveikina su jaunyste, rūtelių darželiu, bet tėveliai jau prižadėjo ją berneliui. Antradienį susirinko giminėlės, o ji vyšnių sodelyje neramia širdim laukia trečiadienio, kai jau dės rūtelių vainikėlį ant galvos. Atėjus lauktam rytui, sukilo giminėlės, suėjo svirnelin, mergelė įėjo klėtelėn, rado tėvelius meiliai besikalbančius. Priklaupusi prie tėvelių kojų dėkoja, kad jie užaugino, pamokino sunkių darbelių. Seseris kviečia eiti kartu padėti nupinti rūtų vainikėlį. Vienai jų atiduoda rūtelių darželio raktelį - dabar ji turėsianti laistyti rūteles, kad jos nenuvystų ir gražiai žaliuotų.
2002 redaguota versija [Nuotekos raudos - I]

BsTB 11 346-II Vestuvių verkavimas [Nuotekos raudos]
Nuotaka verkauja jai uždedant rūtų vainikėlį, prisegant velionėlį. Dėkoja seserims, kad jos patarnauja šią dieną, kuomet baigia nešioti vainikėlį.
2002 m. redakcija

BsTB 11 347-III Vestuvių verkavimas [Nuotekos raudos]
Nuotaka atsisveikina su langais, prisimena, kaip juos mazgodavo švariu vandeniu. Dabar juos nuplaus gailiomis ašaromis, sunkiais atodūsiais. Eidama prie stalo, prisimena, kaip jį šveisdavo rūtų šveistuvėliu, mazgodavo vandeniu, šluostydavo margu abrūsėliu.
2002 m. redakcija

BsTB 11 347-IV Vestuvių verkavimas [Nuotekos raudos]
Nuotaka verkauja atvykus svetimai šaliai ir atnešus savo vainiką, kuris ne mergelių pintas, juodų tatorkėlių per lauką neštas, vėjelio nupūstas, lietulio nulytas, sunkus kaip akmuo. Nuotaka rauda, kad atsiskyrė iš jaunimo pulko, kad sumainiusi aukso žiedus nebegalės grįžti. Žada eiti pas kaimynus, prašyti, kad ją aplankytų jos namuose.
2002 m. redakcija

BsTB 11 348-V Vestuvių verkavimas [Nuotekos raudos]
Nuotaka verkauja su sesulėmis eidama per kaimą. Aplanko visas šaleles, lenkia galvelę palei sierą žemelę. Prašo kaimynų atkelti vario vartelius, įleisti siratėlę, rudenio gegulę, į namelius. Lenkiasi kaimynams ir prašo ateiti ją išlydėti į bažnyčią. Kai pargrįš, stalai bus užsėsti svetimos šalelės, prie vartų bus pririšti svetimi žirgai. Kai įsės vėžiman, tikisi, kad šiaurės vėjas nupūs nuo galvos vainiką į Dunojaus vandenį - jis plaukiotų vandenyje, o ji vaikščiotų po rūtų darželį, neturėtų kam šarvelio sukrauti ir dalelės paskirti.
2002 m. redakcija

BsTB 11 350-VI Vestuvių verkavimas [Nuotekos raudos]
Nuotaka rauda važiuodama į bažnyčią, tikisi, kad privažiavus šventorėlį, tą aukštą kalnelį, ras tėvelius, o motinėlė sulaikys žirgus ir dėl to negalės nuvažiuoti sumainyti aukso žiedus. Dar norėtų panešioti rūtų vainiką nors trejus metus - tikisi, kad bažnyčioj nebus kunigėlio, kad ji bus aukso rakteliais užrakinta. Kai privažiavo šventorėlį, sustatė žirgelius ties vario varteliais, slūgos atidarė dureles. Kai pažiūrėjo į altorėlį, nuėjo per širdį ledeliai. Bažnyčioje jau dega žvakės, groja vargonai, gieda kunigas. Liūdna nuotakai, kad nebegalės sugrįžti į jaunystės dienas. Dėkoja rūtelėms, kurias išnešiojo nuo mažų dienų.
2002 m. redakcija

BsTB 11 351-VII Vestuvių verkavimas [Nuotekų raudos]
Nuotaka verkauja grįžusi iš bažnyčios - mato, kad darželyje apvyto žalios rūtelės. Prašo sesers, kad netingėtų lankyti, laistyti rūtų darželį. Nuotaka neturi tėvų, yra našlaitė, dėkoja giminėms, kad ją gražiai priėmė. Mylimiausias dėdulė sodina už baltų skomelių, o nuotaka priverkia skomeliams ir rūtelėms.
2002 m. redakcija

BsTB 11 353-VIII Vestuvių verkavimas [Nuotekos raudos]
Nuotaka dėkoja jaunimui, kad atėjo, linki pasilinksminti, o pati liūdna, kad netrukus nusegs jos vainikėlį. Tikisi vyšnių sode pasislėpti nuo svetimos šalelės, išsaugoti rūtų vainiką.
2002 m. redakcija

BsTB 11 353-IX Vestuvių verkavimas [Nuotekos raudos]
Nuotaka verkauja, kai ją sodina už stalo prie svetimos šalelės. Iš vienos pusės erškėčių krūmelis, iš kitos – dagių, o prieš akis kaitri ugnelė, ji negali akelių pakelti. Kreipiasi į savo svočiutę, kad per greitai atidavė setimai šalelei. Ateis tikri broliai, nuims nuo galvos vainkėlį.
2002 m. redakcija

BsTB 11 354-X Vestuvių verkavimas [Nuotekos raudos]
Nuotaka verkauja, kai du svetimos šalies broleliai nuima rūtų vainiką, išardo kaselę, uždeda tamsų nuometėlį, kuris netinka prie jos galvelės, geltonos kaselės. Girdėjo, kad pikta yra bernelio motinėlė, kaip kibirkštėlė. Ji ugnelę užgesins vandeniu, o motinėlę perprašys žodeliu. Prašoma sesės, kad netingėtų keltis anksti rytais, aplankyti rūtų darželį, palaistyti rūteles, kad nenuvystų.
2002 m. redakcija

BsTB 11 356-XI Vestuvių verkavimas [Nuotekos raudos XI]
Nuotaka verkauja išvežama iš gimtų namų. Ji kreipiasi į margas skryneles, į brolius, nešančius jas, apverkia savo nedalią, prašo vyro, kad jis neduotų savo motinai didelės valios, kad nebartų jos graudžiais žodžiais.
2002 m. redakcija

BsTB 11 357-XII Vestuvių verkavimas [Nuotekos raudos]
Nuotaka iškeliauja iš namelių, atsisveikina su broliais, seserimis, giminėmis, rūtų darželiu. Verkauja važiuodama keliu ir nuvažiavusi, kai ją pasitinka anyta, mošos, dėkoja joms, kad jos raminančios nuotaką dėl jaunų dienų ir žalių rūtelių. Ji siratėlė, niekas nepaskyrė dalelės, nežinojusi, ar patiks anytai, bet pamačiusi jos skaistų veidą, išgirdusi meilų žodį nurimo.
2002 m. redakcija

BsTB 11 359-XIV Vestuvių verkavimas [Nuotekos raudos]
Anyta ramina nuotaką, primena, kad visos buvo jaunos ir gailėjosi savo jaunų dienų. Jaunoji atsako gailinti ne tik savo jaunystės, bet kad neturėjo tėvų, nebuvo kam sukrauti kraitį. Nuotaka verkia prisiminusi žalią rūtelę, jei grįžtų į jaunystes dienas, geriau mokėtų saugoti rūteles. Jaunikis prašo savo motinos, kad nebartų marčios.
2002 m. redakcija

BsTB 11 362-XV Vestuvių verkavimas [Nuotekos raudos]
Marti užaugo didžiam varge, be tėvų, dabar jai bus ramybė naujoj giminėj. Dukros pasakoja apie motiną, kad yra bistri, jos rūstus veidelis, prašo jos, kad marčią priimtų kaip dukrą. Sunku siratėlėm, dar sunkiau, kai nepriima meiliai anytos. Praėjo keli meteliai, anytėlė jau nedirba sunkių darelių, paskyrė visą valelę martelei.
2002 m. redakcija

Atgal