VIETOVĖS
ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/vietove.php?ViId=6528&back=home
VIETOS VARDAS: Bevardiškiai
ŠALTINIS:
VĮ Registrų centras | LR Administracinių vienetų ir gyvenamųjų vietovių registro išrašas (2004-10-15)
AUKŠTESNIS LYGMUO:
Liudvinavas sen.
Padovenys ist. vls.
VARIANTAI:
Bavardiškių km. (1923) Leidinio aprašas P. 138
ČIA GIMĖ:
Kazakevičius, J.
SUSIJĘ OBJEKTŲ FIKSACIJOS:
Legenda apie angelų sutvėrimą ir velnių ištrėmimą iš dangaus
Dievas sutvėrė angelus ir paskyrė jiems kunigaikštį Velsibubą. Šis kunigaikštis neklausė Dievo, tad jis ir jo šalininkai angelai buvo ištremti iš dangaus. Angelai, kur krito, ten ir pasiliko: žemėje, vandenyje, ore, medžiuose. Ant žemės nukritę velniai pradėjo žmones gundyti, jiems kenkti. Dievas tai pamatęs sukūrė Perkūną, kuriam liepė velnius ganyti. Perkūnas pradėjo velnius mušti.
[Angelų sutvėrimas ir velnių ištrėmimas iš dangaus]
Etiologinė sakmė, kodėl žmogus nežino savo mirties valandos
Žmogus tvėrė tvorą iš smilgų, nes žinojo, kad rytoj mirs. Senelis Dievas tai pamatęs padarė, kad žmogus nežinotų savo mirties valandos.
[Kodėl žmogus nežino savo mirities valandos]
Etiologinė sakmė apie ožkos sutvėrimą
Dievas iš molio nulipdė visokius gyvulius ir įpūtė jiems gyvybę. Velnias, nusižiūrėjęs nuo dievo, nulipdė ožką, bet kiek bepūtė kvapo, negalėjo ožkai gyvybės įpūsti. Dievas pamatęs, kaip velnias kankinasi, įpūtė ožkai gyvybę. Ožka pradėjo bėgti. Velnias nenorėdamas, kad ji pabėgtų, griebė ožkai už uodegos. Uodega nutrūko ir pasiliko velnio naguose.
[Apie ožkos sutvėrimą]
Etiologinė sakmė apie povo kilmę
Velnias susiginčijo su Dievu, kad jis gražiausią paukštį nulipdys. Velnias pradėjo lipdyti povą. Visą paukštį gražiai padabino, bet dvyliktą valandą užgiedojo gaidys ir velnias nespėjo povui kojų padabinti.
[Apie povo kilmę]
Etiologinė sakmė apie ežio dyglių kilmę
Ežys skundėsi, kad Dievas visiems davė šiltas skrandas, šviesias akis, greitas kojas, o jam nieko nepalikęs. Tada Dievas ežiui davė dyglius.
[Apie ežio dyglių kilmę]
Etiologinė sakmė, kodėl bitė įgėlusi miršta
Bitė Dievo prašė, kad, jai įgėlus, žmogus mirtų. Dievas padarė atvirkščiai, bitė įgėlusi miršta.
[Kodėl bitė įgėlusi miršta]
Etiologinė sakmė, kodėl vėžys atbulas eina
Dievas sutvėręs visas žuvis, jas paleido į vandenį. Vėžys pasididžiavo, kad turi kietą odą ir pradėjo eiti atbulas. Dievas pamatęs vėžio puikybę, taip ir paliko.
Kodėl vėžys atbulas eina
Etiologinė sakmė, kodėl žmogus žuvis gaudo
Žuvys prasikalbėjo prieš Dievą, kad duotųsi gyvos kepamos, jei kas jas sugautų. Dievas užsirūstino ir leido žmogui žuvis gaudyti.
[Kodėl žmogus žuvis gaudo]
Etiologinė sakmė apie vilko kilmę
Vilkas džiaugėsi, kad Dievas jį viskuo apdovanojo, tik gailėjosi, kad dvikojų išmintį suteikė.
[Apie vilko kilmę]
Mitologinė sakmė kaip velniai kenkdavo žmonėms, apie velnio ir merginos kūdikį
Senovėje daug velnių po žemę vaikščiojo. Jie žmonių arklius alsindavo, eidavo su žmogum galynių, šokindavo merginas. Merginos ir velnio kūdikis būdavo lankuotas: turėjo kaulus apaugusius apie visą kūną. Velniai neturėjo šnirplių nosyje ir uodegos paslėpti negalėjo. Sugauti velnią galima su kelniaraikšte ir šventais daiktais.
[Kaip velniai kenkdavo žmonėms, apie velnio ir merginos kūdikį]
Pasaka AT 846 [Velnias nenori būti kaltas]
Kiaulei įlindus į tvorą, velnias atėjo ir pasakė ūkininkui, kad eitų savo kiaulės gelbėti. Velnias nenori, kad jį minėtų be reikalo.
[Velnias nenori būti kaltas]
Mitologinė sakmė kaip kunigas pagavo velnią
Kunigas vežime pamatė velnią sėdintį. Jis paėmė ir užmetė stulą velniui ant kaklo. Velnias prašėsi paleidžiamas, bet kunigas velnią parsivežė ir bažnyčioje prirakino. Kiekvieną dieną kunigui mišias laikant, velnias sulėsiedavo kaip šiaudelis.
[Kaip kunigas pagavo velnią]
Mitologinė sakmė kaip ūkininkas velnią pagavo
Ūkininkas vežime pamatė velnią sėdintį. Žmogus nusirišo keliaraikštį ir užnėrė velniui jį ant kaklo. Parsivežė velnią namo, tris dienas laikė. Ketvirtą dieną išsivedė velnią į lauką ir trenkė jam atgalia ranka per snukį. Iš velnio tik smalos bala liko.
[Kaip ūkininkas venią pagavo]
Mitologinė sakmė kaip ūkininkui vyžas, vežimo ratus numovė
Važiavo ūkininkas ir pajuto, kad jo viena koja basa. Važiuojant toliau, žiūri ir antra koja basa. Toliau važiuojant numovė ir vežimo ratą. Ūkininkas paliko vežimą ir grįžo namo pėsčias. Ryte rado vežimą visą išdraskytą.
[Kaip ūkininkui vyžas, vežimo ratus numovė]
Mitologinė sakmė kaip velnias vaitojo už gimdyvę
Kunigas važiavo per tiltą ir išgirdo po tiltu velnią vaitojant. Velnias vaitojo, nes moteris pagimdys kūdikį ir jį pasmaugs. Kunigas sužinojo, kad tai jo sesuo. Kunigas išgelbėjo kūdikį.
[Kaip velnias vaitojo už gimdyvę]
Pasaka AT 401+401A+518 [Kaip žvejys savo sūnų velniui pažadėjo]
Gyveno vargingas žvejys, kuris per dieną sugaudavo tik dvi žuvis. Grįždamas namo žvejys sutiko ponaitį. Su ponaičiu jis sudarė sutartį: žvejui seksis žvejyba, o ponaičiui žvejys atiduos, ką namie nepaliko. Grįžęs namo žvejys rado gimusį sūnų. Sūnus tapo kunigu. Sutartą dieną atėjus ponaičiui to vaiko paimti, pakilo viesulas ir žvejo sūnų nunešė į užkeiktą dvarą. Kunigas pasinaudojęs trimis stebuklingais daiktais: kepure, kurią užsidėjus tampi nematomu, batais, kuriais žengęs žingsnį nužengi šimtą mylių, kilimu, kuris tiltu virsta, išvadavo tą dvarą ir tris užkeiktas panas, gyvenusias tame dvare.
[Kaip žvejas savo sūnų velniui pažadėjo]
Pasaka AT 313C [Kaip karalius velniui pažadėjo savo negimusį sūnų]
Gyveno karalius, kuris nieko negalėjo užkariauti. Grįždamas iš karo namo, karalius sutiko ponaitį, su kuriuo sudarė sutartį: karalius laimės karus, o ponaičiui atiduos, ką namie nepaliko. Karalius namie rado gimusį sūnų. Sutartą dieną atėjo velnias karaliaus sūnaus, kurį nunešė į pamarį. Pamaryje atlėkė trys gulbės maudytis, kurios panomis virto. Jauniausioji pana karalaičiui pasakė, kaip jis gali laimingai parjoti į jos tėvo dvarą. Karalaitis darė, kaip pana buvo liepusi, atjojo į jos tėvo dvarą, ją vedė. Panos tėvas buvo juodaknygis, o motina ragana. Panos tėvai norėdami atsikratyti žento, davė jam atlikti neįveikiamus darbus: pelenus į miltus sumalti, žirgą, kuris buvo panos tėvas, prajodyti. Karalaitis, savo žmonos padedamas, visus darbus atliko. Panos motina perpykusi, kad žentas dar gyvas, pati ėmėsi žentą ir jo pačią nugalabyti. Bet karalaičio žmona save ir savo vyrą paversdama įvairiais daiktais ir gyvūnais pergudravo raganą, išgelbėjo karalaitį. Karalaitis grįžo pas savo tėvą ir gyveno su savo pačia.
[Kaip karalius velniui pažadėjo savo negimusį sūnų]
Pasaka AT 1161 [Kaip meška velnią iš namų išvijo]
Ūkininko namuose vaidenosi. Kartą meškininkas su meška apsistojo tuose namuose. Saulei nusileidus atėjo velnias ir kepa žuvį. Meška kiša nagus, nori žuvies paragauti. Velnias vieną kartą, kitą kartą meškai per nagus tvojo. Meška perpyko ir taip velnią sumankė, kad velnias iš tų namų išlėkė. Po septynių metų žmogus miške sutiko sulysusį žmogų. Tas žmogus liepė jam pinigus išsikasti, kurie po pečium guli, ir jam puodą grąžinti.
[Kaip meška velnią iš namų išvijo]
Mitologinė sakmė kaip ūkininkas pinigus į karsto pagalvėlę įsisiuvo
Ūkininkas prieš mirtį pinigus įsisiuvo į karsto pagalvėlę. Po laidotuvių sūnus, nerasdamas tėvo pinigų, suprato, kad jis juos į pagalvėlę įsisiuvo. Su kunigo leidimu, sūnus atkasė tėvo kapą ir pinigus rado sukištus tėvo gerklėje. Kunigas neleido tų pinigų imti.
[Kaip ūkininkas pinigus į karsto pagalvėlę įsisiuvo]
Tikėjimai kaip atrodo aitvaras, ką daryti, kad jis pinigus pabertų
Aitvaras yra velnias, pasirodantis paukščio pavidalu. Jei aitvaras juodas, tai jis neša grūdus, jei raudonas pinigus. Kad aitvaras pinigus pabertų, reikia jam užpakalį parodyti ir bėgti po stogu.
[Kaip atrodo aitvaras, ką daryti, kad jis pinigus pabertų]
Pasakojimas apie raganas ir jų kerus
Raganos yra moterys, susidėjusios su velniais. Jos savo kerais kenkdavo žmonėms, gyvuliams, laukams, sodams. Jos turėdavo atsiskaityti velniams už per metus atliktus blogus darbus. Raganos per Jonines renka rugių žiedus, iš jų verda košelę, pasitepa ja bambą ir skrenda į Kijevą. Per Jonines raganos suskrenda ir ant Rambyno kalno.
[Apie raganas ir jų kerus]
Tikėjimas, kaip atpažinti raganą
Kad atpažintų raganą, moterį skandino. Jei skęsta tai nekalta, jei plaukia tai ragana.
[Kaip atpažinti raganą]
Tikėjimas, kaip galima apsisaugoti nuo raganos
Kai kalbi su ragana, reikia laikyti špygą kišenėje.
[Kaip galima apsisaugoti nuo raganos]
Mitologinė sakmė kaip ragana ligas peri
Ūkininkas užėjo bobą, kuri sėdėjo ant devynių tuzinų kiaušinių. Tai buvo ragana, kuri perėjo ligas.
[Kaip ragana ligas peri]
Mitologinė sakmė apie raganavimą per vestuves
Jaunikio muzikantas, kai vestuvininkai po šliūbo privažiavo tėvų kiemą, ant kelio padėjo smuiką. Įvažiavus į kiemą, merginos svočia išlipo ir pradėjo jaunojo arklį dantimis pjauti.
[Apie raganavimą per vestuves]
Mitologinė sakmė apie raganą, kuriai liepia suėsti savo vaiką
Marti išgirdo pirtyje anytą su velniu kalbant. Anytai buvo liepta suėsti savo sūnų. Kitą dieną sūnus, skaldydamas balanas, įsikirto į pirštą. Iš po pečiaus išlindo juoda kirmėlė raudona galva ir šliaužia prie bėgančio kraujo. Marti kirmėlę pagriebė ir įmetė į pečių. Taip išgelbėjo savo vyrą nuo mirties.
[Apie raganą, kuriai liepia suėsti savo vaiką]
Pasaka AT 502+401A+506+159*+302 [Kaip karalaitis išgelbėjo užkeiktą dvarą]
Karalius medžiodamas rado sidabrinį dieduką su misingine barzda ir uždarė jį į kalėjimą, o raktus saugoti atidavė savo žmonai. Karalaičio ritinys įlėkė pas užrakintą sidabrinį dieduką. Už tai, kad atgautų savo ritinį, karalaitis pažadėjo paleisti dieduką. Karalius už tai išvarė sūnų į pasaulį. Išėjo karalaitis su stipruoliu kareiviu Pirdžium. Jie prijojo dvarą. Tame dvare dvyliktą valandą per langą įšokdavo trys stirnos, atvirsdavo panomis ir imdavo jį žadinti. Bet tik trečią naktį prižadino jį ir pasakė, kad jis eitų išpažinties. Į bažnyčią atvežė numirėlį, kurį plakė rykštėmis už jo skolas. Karalaitis apmokėjo jo skolas. Kai karaliūną pradėjo semti vanduo, vanagėlis išgelbėto mirusiojo dūšia išnešė jį į sausumą. Ten jis rado žvėris, kurie negalėjo pasidalinti jaučio. Padalino karaliūnas žvėrims jautį ir jie už tai atsidėkodami davė jam savo kailių vilnos, plunksnų, skruzdė savo koją, kad jis galėtų pasiversti levu, meška, vilku, ereliu, skruzdėle. Pasivertęs ereliu, jis nulėkė, kur smakas laikė vieną paną. Pasivertęs skruzdėle sužinojo, kaip galėtų išgelbėti paną ir nugalėti smaką, kurio gyvybė buvo kiaušinyje. Karaliūnas, nugalėjęs smaką, išvadavo dvarą, paną ir ją vedė.
[Kaip karalaitis išgelbėjo užkeiktą dvarą]
Tikėjimas kaip raganos paversdavo žmones vilkais
Senovėje raganos žmones paversdavo vilkais, ypač per vestuves. Jeigu atspėji vilko vardą, tai jis vėl tampa žmogum, jeigu ne lieka vilku. Vilkalokas gali atvirsti žmogumi peršokęs per medinius šepečius, kelmą.
kaip raganos paversdavo žmones vilkais
Mitologinė sakmė kaip vilkalokas pavirto žmogumi
Žmogų pavertė vilkaloku dvidešimčiai metų. Jis pavogęs ūkininko paršiuką, bėgdamas šoko per tvorą. Jam nutrūko diržas ir jis atvirto žmogumi.
[Kaip vilkalokas atvirto žmogumi]
Mitologinė sakmė kaip laumės lemdavo gimusiam kūdikiui likimą, laumių dovanos
Laumės lemdavo gimusiam kūdikiui likimą, apmainydavo vaikus. Skalbiančias laumes reikia pasveikinti Padėk, Dieve. Jos už tokį pasveikiną atsidėkoja audeklu, kurio nemažėja.
[Laumės lemdavo gimusiam kūdikiui likimą, laumių dovanos]
Mitologinė sakmė kaip ūkininkas susigrąžino laumių apmainytą savo kūdikį
Ūkininkui laumės apmainė kūdikį. Laumių kūdikis nekalbėjo ir nevaikščiojo. Vienas keleivis pamokino ūkininką, kaip susigrąžinti savo kūdikį. Jis liepė prikūrenti pečių ir laumių kūdikį kepti. Laumė atbėgo, įmetė ūkininko kūdikį, o savo paėmė.
[Kaip ūkininkas susigrąžino laumių apmainytą savo kūdikį]
Mitologinė sakmė kaip ūkininkas sužinojo auginantis laumiuką
Ūkininkas augino vaiką, kuris sulaukęs dvidešimties metų nekalbėjo ir nevaikščiojo. Keleivis ūkininką pamokino: sukurti vidury aslos ugnį, sumušti dvidešimt kiaušinių ir apdėti jais ugnį, o laumiuką pasodinti šalia. Laumiukas prakalbėjo.
[Kaip ūkininkas sužinojo auginantis laumiuką]
Mitologinė sakmė kaip bernas atėmė iš laumės pavogtą kūdikį
Moteriai gimė kūdikis. Naktį dvyliktą valnadą atėjo laumė, paėmė kūdikį, aprengė jį šilkiniais drabužėliais ir pasidėjo ant stalo. Prie moters paguldė seną šluotą, suvyniotą į vystyklus. Visa tai matė bernas. Kai laumė nusisuko, jis paėmė kūdikį ir pasiguldė pas save. Laumė neradusi kūdikio, išėjo per duris. Ryte bernas paėmė laumės paliktą kūdikį, atgalia ranką metė į duris ir laumiukas virto šluota. Vaiką atidavė motinai.
[Kaip bernas atėmė iš laumės pavogtą kūdikį]
Mitologinė sakmė kaip trys laumės lėmė kūdikio likimą
Keleivis apsistojo pas ūkininką nakvynės. Naktį ūkininkui gimė sūnus. Keleivis girdėjo tris laumes lemiančias kūdikiui likimą. Laumės nulėmė kūdikiui gyventi, kol sudegs pundelis malkų. Keleivis ūkininkui liepė nesudeginti to pundelio malkų. Kai vaikui sukako dvidešimt metų, keleivis vėl užsuko pas ūkininką ir papasakojo, ką tą naktį girdėjo. Ūkininko sūnus, norėdamas patikrinti keleivio žodžius, liepė uždegti pundelį malkų. Kai sudegė paskutinis pagalėlis, jis krito negyvas.
[Kaip trys laumės lėmė kūdikio likimą]
Pasaka AT 298A* [Saulės, šalčio ir vėjo ginčas]
Žmogus susitiko saulę, vėją, ir šaltį ir pasisveikino. Saulė, šaltis ir vėjas susiginčijo, kuriam žmogus pasakė laba diena. Jie pasivijo žmogų ir paklausė jo. Žmogus atsakė, kad sveikino vėją. Tada saulė pradėjo kaitinti, šaltis šaldyti, bet vėjas apsaugojo žmogų.
[Saulės, šalčio ir vėjo ginčas]
Pasaka AT 300A+301A [Kaip Žirninis Jonas išgelbėjo karaliaus dukteris nuo smako]
Karalius turėjo dvi dukteris. Pakilo viesulas, pagavo ir nunešė jo dukteris. Milžinas Žirninis Jonas pažadėjo surasti karaliaus dukteris. Jis liepė nukalti kopėčias iki debesų. Du Jono broliai lipo, bet išsigandę nupuolė. Žirninis Jonas įlipo į debesis ir rado vyriausią karaliaus dukterį. Jis nugalėjo jos vyrą smaką, surado antrą karalaitę ir nugalėjo jos vyrą smaką. Karalaitės nusileido kopėčiomis į žemę, o Joną broliai paliko. Jonas užėjo dvarą, kuriame rado apsamanojusį dieduką. Tas diedukas pasakė, kaip Jonas galėtų į antrą pasaulį parsigauti. Išsipešė Jonas nuo dieduko galvos samanų, parūkė jas, atbėgo žirgas ir nunešė Joną į žemę. Ten karaliaus rūmuose rado švenčiant savo brolių ir karalaičių vestuves. Karalaitės, pažinę savo išgelbėtoją, pasakė, kad jas išgelbėjo Žirninis Jonas. Jonas vedė jauniausią karalaitę, o Jono brolius karalius įsakė pririšti prie arklių uodegų ir išvalkioti po laukus.
[Kaip Žirninis Jonas išgelbėjo karaliaus dukteris nuo smako]
BsTB 13 104-97 Pasaka AT 502+401A+506+159*+302 [Karaliūnas ir gyvūnai]
Karaliūnas pamatė pulką gyvūnų: liūtą, mešką, vilką, erelį ir skruzdėlę, kurie negalėjo pasidalinti užmušto jaučio mėsos. Karaliūnas kardu padalino mėsą. Liūtas pasakė, kad gyvūnai privalo padaryti karalaičiui gerą - žvėrys davė kailio, erelis - plinksnų, skruzdėlė - koją.
[Karaliūnas ir gyvūnai]
Atgal