VIETOVĖS

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/vietove.php?ViId=6543&back=home

VIETOS VARDAS: Kūlokai

ŠALTINIS:
VĮ Registrų centras | LR Administracinių vienetų ir gyvenamųjų vietovių registro išrašas (2004-10-15)

AUKŠTESNIS LYGMUO:
Liudvinavas sen.
Liudvinavas ist. vls.

VARIANTAI:
Kulokų km. (1923) Leidinio aprašas P. 135

ČIA GIMĖ:
Kazakevičienė, Pranciška

SUSIJĘ OBJEKTŲ FIKSACIJOS:
Etiologinė sakmė apie gandro kilmę
Dievas, pamatęs, kad vabalai žmonėms daug bėdų daro, surinko juos į maišą. Maišą padavė moteriai ir liepė nunešti į marias nuskandinti. Tik uždraudė tą maišą atrišti. Moteris neiškentusi atrišo maišą. Vabalai išsilakstė, o Dievas užsirūstinęs, kad moteris jo nepaklausė, pavertė ją gandru.
[Apie gandro kilmę]

Pasaka AT 751B* [Apie senelį, broliams ugnies paskolinusį]
Beturtis brolis ėjo pas turtingąjį ugnies pasiskolinti. Sutiko senelį, kuris sėdėdamas žarijas žarstė. Senelis žarijų pripylė neturtingajam broliui. kurios pavirto pinigais. Apie tai sužinojęs turtingas brolis, nuėjo pas senelį ugnies. Senelis pasakė, kad dega visi jo trobesiai.
[Apie senelį, broliams ugnies paskolinusį]

Mitologinė sakmė kaip kūdikis įminė velnio mįslę
Merginos vakarojo. Velnias įkišo savo užpakalį per aukštinį ir klausė kas čias. Pusės metų kūdikis pasakė, kad čia velnio užpakalis. Velnias merginas būtų išsmaugęs, jei kūdikis būtų neprakalbėjęs.
[Kaip kūdikis įminė velnio mįslę]

Mitologinė sakmė apie vaidulį, nebijantį kryžiaus
Vaidulis vaikšto žmogus pavidalu. Kiekvienas blogas žmogus miręs vaikščioja, nes priklauso nuo velnio: šis įlenda į žmogaus odą ir vaidenasi. Vaidulis nebijo kryžiaus nei kitų šventų dalykų, todėl, kad jis nėra velnias. Vaidulis, sutikęs žmogų, kviečia jį imtynių. Norint atsikratyti vaiduliu, reikia plėšti jo drabužius, nes tada jis bėga, bijodamas, kad nepažeistų jo odos. Norint, kad vaidulis nevaikščiotų, reikia lavonui nukirsti galvą ir padėti tarp kojų. Jei lavonas pasiekia galvą rankomis, tai jis eina ir be galvos.
[Vaidulis nebijo kryžiaus]

Mitologinė sakmė apie vaidulį, nešantį galvą po pažastimi
Ūkininkas po mirties kas naktį vaidendavosi. Kartą kaimynai atkasė jo duobę, nukirto galvą ir padėjo prie šono. Tai vaidulis eidavo be galvos, o ją nešdavosi po pažastimi. Kai jį einantį per kaimą užpuldavo šunys, jis mėtydavo savo galvą ir išvaikydavo juos.
[Vaidulis, nešantis galvą po pažastimi]

Mitologinė sakmė apie užkeiktus pinigus
Ūkininkas užkasdamas prieš mirtį pinigus juos užkeikė. Bernas išgirdo ūkininko užkeikimą ir pasakė, kad velniui katiliukas, o jam pinigai. Velnias jam atnešė pinigus, o sau pasiėmė katiliuką.
[Apie užkeiktus pinigus]

Mitologinė sakmė kaip mirdamas ūkininkas prarijo pinigus
Mirdamas ūkininkas paprašė sūnaus atnešti jo pinigus pasigrožėti. Senis visus pinigus nurijo. Sūnus supratęs, kad tėvas pinigus nurijo, nuėjo į bažnyčią tų pinigų iš tėvo kūno išsiimti. Prie ūkininko karsto stovėjo žmogus. Sūnus pasakė, ko atėjo. Žmogus stovėjęs prie karsto, iškratė pinigus ir kaulus per gerklę ir atidavė ūkininko sūnui, o skūrą sau pasiėmė.
[Kaip mirdamas ūkininkas prarijo pinigus]

Mitologinė sakmė apie vaidulį, kuris atsisakė galynėtis
Žmogus sutiko vaidulį, kuris norėjo imtis. Žmogus, persigandęs, paprašė Dievo ir visų šventųjų pagalbos. Tada vaidulis atsakė, kad neaišku, ar vieną žmogų galėtų įveikti, o šis dar kitus kviečia ir nėjo imtis.
[Vaidulis, kuris atsisakė galynėtis]

Pasaka AT 301B [Apie nykštuką]
Seneliai neturėjo vaikų. Kartą senelis nusikirto nykštį ir numetė už pečiaus. Po trijų savaičių senelė rado už pečiaus kūdikį. Kai Nykštukui sukako aštuoniolika metų, jis išėjo į pasaulį. Eidamas Nykštukas sutiko Kalnavertį ir Aržuolrovį. Visi trys apsigyveno girios trobelėje. Kai du išeidavo medžioti, vienas pasilikdavo namuose virti pietų. Tuo metu pas pasilikusįjį ateidavo pustrečios pėdos senukas su ilga barzda. Ir Kalnaverčiui, ir Aržuolroviui jis išpjovė iš nugaros diržus, o kai atėjo pas Nykštuką, jis tą senuką nuvedė prie kelmo ir užkalė jo barzdą į įskeltą kelmą. Nuėję visi trys pažiūrėti, rado kelmą išrautą ir šliūžę iki akmens, po kuriuo buvo skylė. Nykštukas, nusileidęs į tą skylę, rado dvare paną. Ta pana jį pamokė kaip tą senį įveikti. Nykštukas nugalėjo senį, paėmė paną ir nuėjo prie skylės, bet jo draugai iškėlė tik paną, o jį paliko. Užėjo audra. Nykštukas išsaugojo grifo vaikus ir už tai paprašė grifo jį išnešti į kitą pasaulį. Grifas nykštuką išnešė ir jis vedė tą paną.
[Apie nykštuką]

Pasaka AT 403A [Trys karvelių linkėjimai]
Mirė neturtingo žmogaus pati ir paliko sūnų ir dukterį. Žmogus vedė raganą, kuri turėjo dukterį. Ragana nekentė podukros ir liepė ją tėvui nuvesti į mišką ir nužudyti. Mergaitė ant kirvio koto pamatė tris karvelius, kurie jai lėmė dalią: ji bus gražesnė nei dabar, plaukai auksu žibės, spjaus ne seilėm, o raudonaisiais. Pamotė pamačiusi podukros gražumą, išsiuntė į mišką ir savo dukrą. Bet trys karveliai jai lėmė kitokią dalią: ji bus bjauresnė negu buvo, plaukai smala žibės, o spjaudis rupūžėmis. Karalius, pas kurį tarnavo mergaitės brolis, pamatęs jo sesers paveikslą, prašė ją atvežti. Mergaitei važiuojant, raganos dukra įstūmė mergaitę į marias ir ji pavirto antele. O brolis karaliui atvežė raganos dukterį. Karalius pamatęs plaukiojančią antelę, liepė ją sugauti. Antelė atvirto į mergaitę, o raganos dukrą sudegino.
[Trys karvelių linkėjimai]

Pasaka AT 480 [Apie šaltį]
Gyveno du broliai. Pas vieną brolį gyveno motina, o pas kitą – uošvė. Brolis labai nekentė uošvės, tad žiemos dieną ją išvežė į mišką. Bobelė drebėjo nuo šalčio, bet jo nekeikė. Šaltis ją apdovanojo naujais kailiniais, skara, čebatais. Kitas brolis, pamatęs kaip brolio uošvė apdovanota, išvežė savo motiną. Motina pamačiusi šaltį pradėjo jį keikti ir sušalo.
[Apie šaltį]]

BsTB 3 396-175 Pasaka AT 875 – Apė kytrą mergą, kurią ponas vedė
Vienas ponas turėjo labai gražią baudžiauninkę, kurią norėjo vesti. Kadangi gėdinosi vesti baudžiauninkę, nusprendė ja atsikratyti. Kartą pasikvietęs jos tėvą davė šutintų kiaušinių ir liepė, kad dukra iš jų išperėtų viščiukus. Merga paėmusi miežių juos paspragino ir davė tėvui, kad nuneštų ponui pasėti, kad būtų ką viščiukams lesti. Ponas pamatęs sudegintus miežius nusistebėjo, kad gal kvaila ta merga, o tėvas atsakė, kad tą patį ji sakė apie poną. Tada ponas liepė tėvui pasakyti, kad merga nuluptų akmeniui odą, nes kitaip nukirs jai galvą. Dukra liepė paklausti pono, kad parodytų akmenio užkulnį, nes nuo jo reikia pradėti lupti. Tada ponas liepė pasakyti mergai, kad ateitų pas jį nei pėsčia, nei raita, nei keliu, nei taku, nei nuoga, nei apsirengusi, atneštų nei dovaną, nei ne dovaną, tada ją ves, o jei taip nepadarys, turės mirti. Merga pasiėmė katiną, porą karvelių, apsisuko tinklu, atsisėdo ant ožkos ir nujojo per laukus ir griovius. Ponas pamatęs, kad jau atjoja, pasiuntė šunis, bet merga paleido katiną ir šunys jį nusivijo. Atėjusi pas poną paleido karvelius. Ponas iškėlė vestuvių puotą, sukvietė baudžiauninkus, davė jiems ilgus šaukštus ir liepė valgyti. Pradžioj jiems nesisekė į burną maisto įsidėti, bet merga juos pamokė, kad maitintų vienas kitą, tada ponas supyko ir liepė jai nesikišti į jo reikalus, nes kitaip teks skirtis. Kartą ponas išvažiavo į miestą su reikalais. Į dvarą atėjo žydas ir lietuvis. Žydas turėjo vežimą, o lietuvis kumelę, tad kartu keliavo. Vieną naktį kumelė atsivedė kumeliuką ir iš ryto rado jį gulintį po vežimu. Žydas sakė, kad kumeliuką atsivedė jo vežimas, todėl kumeliukas priklauso jam, o lietuvis nesutiko. Ponia liepė abiem eiti savo keliais, paskui kurį eis kumeliukas, to ir bus. Grįžęs ponas sužinojo, kad ponia jo neatsiklausus išsprendė jo reikalus ir nusprendė skirtis, liepęs jai pasiimti mylimiausią daiktą iš dvaro. Iškėlė didelį balių ir nusigėręs užmigo. O merga nusivežė jį į savo tėvų trobą. Kai atsibudo, merga jam pasakė, kad liepęs pasiimti mylimiausią daiktą, tai ir pasiėmė jį. Tada abu grįžo į dvarą ir nebesipykdami gyveno.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 399-176 Pasaka AT 851 – Apė miškasargio sūnų, kurs karaliaus dukterį vedė
Vienas karalius turėjo labai gražią dukterį. Nusprendė ją ištekinti už to, kurio mįslės karalius neįmins, o visiems, kurių mįsles įmins, bus nukirstos galvos. Pradėjo eiti kunigaikščiai ir princai, bet visų mįsles karalius įmindavo ir nukirsdavo galvas. Vieno miško sargo sūnus nusprendė taip pat eiti pas karalių ir užduoti jam mįslę. Bet miško sargas nenorėjo, kad sūnus mirtų nuo karaliaus rankos, todėl pripylė į midų nuodų ir davė sūnui išgerti. Sūnus sugirdė midų žirgui, ir kai tas krito, nutempė jį į pamiškę, kur jį ėmė lesti trys varnos. Kai jos nugaišo, sūnus pasiėmė varnas ir iškeliavo pėsčias pas karalių. Priėjęs girią rado tuščią dvarą. Įėjęs į jį iškepė varnas ir padėjo ant stalo, o pats pasislėpė. Parėję į dvarą dvylika plėšikų rado keptas varnas, suvalgė jas ir visi numirė. Tada nuėjo į karaliaus dvarą, kur jį gražiai priėmė, davė kambarį ir liepė pagalvoti tris dienas. Po trijų dienų uždavė karaliui tokią mįslę: „Negyvas užmušė gyvą, tas vienas negyvas užmušė tris gyvus, o tie trys negyvi užmušė dvylika gyvų.“ Karalius niekaip negalėjo sugalvoti, koks galėtų būti atsakymas, todėl pasišaukęs dukterį liepė jai sužinoti iš miško sargo sūnaus atsakymą. Karalaitė pasiuntė tarnaitę, kad sužinotų atsakymą, ir jis pažada pasakyti, jei ji guls su juo į lovą vienmarškinė. Tarnaitė sutinka, bet kai jis tvoja jai diržu, išsigandusi pabėga. Tas pats atsitinka ir kitoms penkioms tarnaitėms. Tada ateina pati karalaitė, ji neišsigąsta diržo, atsigula į lovą ir miško sargo sūnus išpasakoja jai savo mįslę. Ryte karalaitė viską persako tėvui. Kai karalius įmena mįslę, miško sargo sūnus papasakoja dar vieną istoriją, kaip eidamas į dvarą sutiko septynias stirnas, kai į jas šovė, liko pas jį tik jų oda, o pačios nubėgo, tik septintoji visa pasiliko. Tada parodė tarnaičių ir karalaitės drabužius. Karalius išleido už jo savo dukterį.
Teksto 1997 m. redakcija

Atgal