VIETOVĖS

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/vietove.php?ViId=6569&back=home

VIETOS VARDAS: Stebuliškės

ŠALTINIS:
VĮ Registrų centras | LR Administracinių vienetų ir gyvenamųjų vietovių registro išrašas (2004-10-15)

AUKŠTESNIS LYGMUO:
Liudvinavas sen.
Liudvinavas ist. vls.

VARIANTAI:
Stebuliškės km. (1923) Leidinio aprašas P. 136

ČIA GIMĖ:
Matulaitis, Stasys

SUSIJĘ VIETOVĖS:
Stebuliškės, k., Kalvarijos sen., Kalvarijos sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SUSIJĘ OBJEKTŲ FIKSACIJOS:
BsTB 3 402-177 Pasaka AT 332 – Apė giltinę
Vienas neturtingas žmogelis susilaukė sūnaus, bet niekas nenorėjo būti krikštatėviu. Nusprendė tėvas nusinešti vaiką į bažnyčią pakrikštyti. Beeidamas sutiko apdriskusį žmogelį ir tas sutiko kūmu pabūti. Dar toliau sutiko labai išdžiūvusią moterį, giltinę, ją paėmė už kūmą. Giltinė kūmui pasiūlė vaikščioti pas ligonius, ir kai pamatys ją stovinčią prie ligonio kojų, tegu duoda kokių žolių ir ligonis pagis. O jei stovės prie galvos, tegul sako, kad jokie daktarai jau nepadės. Po krikštynų žmogelis taip ir padarė, ėmė vaikščioti pas ligonius ir išgarsėjo kaip geras gydytojas. Bet kai pats paseno ir gulėdamas mirties patale pamatė giltinę prie galvos, paprašė, kad jam prie lovos pritaisytų ratukus ir ėmė sukinėtis su lova, kad giltinė vis prie kojų stovėtų. Giltinei nusibodo vaikštinėti ir užpjovė žmogelį.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 403-178 Pasaka AT 1540A* + 1528 – Apė kūmą kiaulę
Vienas neturtingas žmogelis ėmė nusiėmęs kepurę vaikščioti apie pono kiaulę su dvylika paršiukų. Pono nebuvo namie, tad žmogelis poniai pasakė, kad prašo kiaulę jo vaikui pabūti kūma. Ponia įsodino jam kiaulę su visais paršiukais, o jis parsivežęs namo juos paskerdė. Žinodamas, kad grįžęs ponas ateis ieškoti kiaulės, uždengė žmogaus mėšlą kepure ir atsisėdo palei kelią. Grįžęs ponas suprato apgavystę ir išvažiavo ieškoti to žmogelio, o namuose liepė nieko į dvarą neįleisti, o jei ateis koks mužikas, primušti ir įmesti į kiaulinyką. Pamatęs mužiką palei kelią paklausė jo, ar nematė čia pravažiuojant žmogaus su kiaule ir dvylika paršiukų. Tas atsakė, kad matė, bet ponas pats neras, todėl pasisiūlė pats nujoti ir atimti kiaulę, o ponui liepė pasaugoti paukštį po kepure. Ponas sutiko, jie apsikeitė drabužiais ir žmogelis nujojo sau namo. Vakare ponas nusprendęs pažiūrėti į paukštį pakišo ranką po kepurę ir apčiuopęs mėšlą suprato, kad žmogelis jį apgavo. Grįžo namo, o ten tarnai pagal jo paties prisakymą ėmė jį mušti ir įmetė į kiaulinyką. Ryte ponas, pagaliau atpažintas, nusprendė daugiau nebeieškoti to valstiečio.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 405-179 Pasaka AT 1539 – Apė žmogų ir komedijantus
Vieno žmogaus karvė atsivedė veršiuką. Kartą nebeturėjo duonos ir nuvedęs karvę į Kalvariją pardavė. Vėliau vėl pritrūkęs duonos nuvedė ir veršiuką. Eidamas sutiko tris komediantus, kurie paklausė, kiek žmogus nori už ožį. Žmogelis pažvelgęs į veršiuką tikrai pamatė ožį ir komediantai nusipirko jį už penkiolika auksinių. Kai jie nusivedė, ožys vėl į veršelį atvirto. Kitą kartą eidamas į Kalvarijas žmogelis išvertė kepurę ir užsidėjo išvirkščią, kad raudonas pamušalas matytųsi. Nuėjęs į kelias karčemas užmokėjo už tris butelius vyno. Eidamas sutiko tuos komediantus ir pasikvietė juos eiti magaryčių. Pagėrė vienoj karčemoj, žmogelis pasikvietė šeimininką, pasuko kepurę ir tas pasakė, kad sumokėta. Kitoje karčemoje vėl taip pat. Komediantai nusipirko iš žmogelio kepurę už tris šimtus rublių. Kai nuėjo į karčemą, prisigėrė ir pasikvietę šeimininką ėmė sukalioti kepurę, bet šeimininkas juos aprėkė ir liepė mokėti. Išėję į lauką girti susimušė ir užmušė vieni kitus.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 406-180 Pasaka AT 327F/C – Apė raganą ir Jonuką
Diedas ir boba turėjo vaiką Joną. Bobai mirus, diedas parsivedė naują žmoną, kuri labai nemylėjo Jonuko ir jį mušdavo. Diedui pagailo vaiko ir užsodinęs jį ant lentos paleido į ežerą plaukioti, o atnešęs maisto pašaukdavo, kad Jonukas atplauktų. Kartą ragana nuklausė, kaip tėvas šaukia, ir atėjusi prie ežero taip pat ėmė Jonuką šaukti. Kai tas atplaukė, įkišo jį į maišą ir nusinešė. Pakeliui pavargo ir pasidėjusi maišą užmigo. Tada Jonas išlindo, prikrovė maišą akmenų, o pats parėjo ant savo lentos ir toliau sau plaukiojo. Parėjusi namo ragana ruošėsi iškelti puotą, bet pamačiusi, kad maišas pilnas akmenų, supykusi atbėgo prie ežero, pasišaukė Joną ir parsinešė namo jau be poilsio. Kelias dienas laikė jį ir davė visko valgyti ir gerti. Po to liepė dukrai iškepti Jonuką, o pati nuėjo sukviesti draugių. Raganiūkštė iššlavė krosnį ir sako Jonukui, kad sėstų ant ližės, pavėžins jį. O Jonukas viską girdėjo, ką jos motina jai liepė, todėl pasiūlė raganiūkštei pirmai sėstis. Ta nenorėjo sutikti, bet paskui atsisėdo ir tada Jonukas įkišo ją į pečių, iškepė, nupjovęs galvą padėjo ant pagalvės į lovą, o mėsą sudėjo į indus ant stalo. Pats pasislėpė šulinyje. Atėjusios raganos pagalvojo, kad raganiūkštė pavargusi miega ir ėmė valgyti. Pavalgiusios užsimanė gerti ir ragana nuėjo dainuodama prie šulinio vandens atnešti, o ten sužinojo, kad visai ne Jonuko mėsą valgė, o dukters. Išsigandusi parbėgo namo ir tikrai pamatė, kad tik galva guli. O Jonukas per tą laiką įlipo į medį. Ragana ėmė graužti medį. Atbėgę vilkas pasiūlė jai padėti. Ta prigulus užmigo, o vilkas kelis kartus apibėgęs aplink medį vėl padarė jį tokį storą, koks buvo, ir grįžo į mišką. Atsibudusi ragana vėl ėmė graužti. Atbėgę zuikis taip pat siūlėsi padėti, ragana nenorėjo, bet įtikinta vėl prigulė ir užmigo, o zuikis kaip ir vilkas apibėgo tris kartus aplink medį ir vėl padarė jį storą. Ragana pabudusi ir vėl graužė medį, kol atbėgo lapė ir vėl apgavo raganą – apibėgo medį ir tas vėl liko toks, koks buvo. Paskui, kai jau beveik nugraužė, pro šalį skrido žąsys ir antys, ir Jonukas paprašė, kad jos numestų po plunksną, tuomet jis nuskrido į tėvo dvarą, kur tas iškėlė didelį balių.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 410-182 Pasaka AT 1536A – Apė kunigą ir jo varganistą
Kunigas penėjo šimtą ančių. Atėjęs vargonininkas jas išsmaugė. Kitą dieną kunigas kviečia vargonininką pasitarti, ką daryti su tom antim, o vargonininkas pasiūlė jam atiduoti. Kunigas davė, tai tas parsinešęs nupešė ir suvalgė. Kitą kartą kunigas penėjo šimtą jaučių. Vargonininkas vėl visus išmušė. Kunigui klausiant ką daryti, vargonininkas vėl paprašė jam atiduoti. Sykį kunigas išvažiuodamas į balių uždarė skrynion šeimininkę, įdėjo valgyti ir nunešė pas vargonininką, kad toji paklausytų, ką jis šneka. Kai vargonininkas pradėjo pasakoti pačiai apie kunigo antis ir jaučius ir kad reikia dabar pinigus išvilioti, šeimininkė neiškentusi ir prašnekusi. Vargonininkas atrakino skrynią, užsmaugė šeimininkę, prikimšo pilną gerklę sūrio ir vėl užrakino. Kunigas grįžęs rado negyvą šeimininkę, galvojo, kad užspringo sūriu. Pasikvietė vargonininką, siūlo jam pinigų, kad paslėptų negyvėlę. Tas nunešė ją į kluoną ir padėjo ant šiaudų. Vakare kunigas išsiėmęs pinigus skaičiavo, kad duotų vargonininkui, o tas tuo tarpu atnešė šeimininkę ir pabarškino po langais. Kunigas išsigandęs pabėgo, o vargonininkas pasiėmė visus pinigus. Ryte kunigas vėl prašo paslėpti šeimininkę. Vargonininkas nunešė į vieno ūkininko daržą, patupdė prie kopūsto, o rankon įdėjo peilį. Ūkininkas pamatęs pagalvojo, kad ji vagianti kopūstus ir trenkė per žandą. Vargonininkas pradėjo šaukti, kad užmušė kunigo šeimininkę. Ūkininkas prašė niekam nesakyti, davė tūkstantį rublių, o pats šeimininkę nunešė ir paslėpė.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 412-183 Pasaka AT 934B* – Apė vilkus ir jų karalių
Vienas ūkininkas pastebėjo, kad po medžiu rytais būna išvoliotos avižos. Kartą vakare įlipo į medį ir laukia, žiūri, kas bus. Naktį susirinko daugybė vilkų ir kalbasi, ką kuriam kitą dieną pjauti. Vienam liepė veršį, kitam kiaulę, o vienam vilkui liepė to ūkininko arklį. Kai vilkai nuėjo, ūkininkas išlipo iš medžio ir parbėgęs namo purvais ištepė arklį. Kitą vakarą vėl įlipo medin. Vienas vilkas skundžiasi, kad nerado arklio, tai jam atsakė, kad šįvakar rasiąs jautį. Kai vilkai išsiskirstė, ūkininkas grįžęs ištepė jautį. Kitą vakarą vėl įlipo medin. Vilkai vėl susirinko, o tam, kuris vis nerado ko pjauti, vilkų karalius liepė pjauti tai, kas medy yra. Vilkai laukia ūkininko, o tas nelipa. Ryte vaikai nesulaukę atėjo jo ieškoti. Vilkai pasislėpė, bet ūkininkas bijo lipti, nežino, ar kur jo netyko, tad liepė atvažiuoti su vežimu ir atsivežti kubiliuką. Tuomet apvožė ūkininką ir važiuoja namo. Važiuodami išgirdo, kaip atbėga šaukdama mergina, kad ją vejasi vilkai. Liepė ir jai lįsti po kubilu. Parvažiavus atvožė kubilą – išbėgo iš ten vilkas, o iš ūkininko liko tik kaulai.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 413-184 Pasaka AT 1 + 2 + 121 – Apė lapę ir vilką
Kartą lapė pamatė, kaip žmogus vežasi tris maišus žuvies. Užbėgo jam už akių, atsigulė ant kelio ir guli lyg negyva. Privažiavęs žmogus pamatė lapę, paėmė ir įsimetė į roges. Lapė išmėtė visas žuvis, paskui iššoko pati, susirinko ir valgo. Atėjęs vilkas prašo ir jam duoti. Lapė atsako, kad tegul eina ir pats pasigauna ir pamoko, kad reikia laikyti eketėn įkištą uodegą. Vilkas nuėjo ir laikė įkištą uodegą visą naktį, kad toji prišalo. Lapė nubėgo į kaimą ir pasakė, kad vilkas eketėj prišiko. Visi žmonės metė darbus ir bėgo mušti vilko. Vilkas, gerai išpertas, nutraukęs uodegą, pabėgo. Nuėjo skųstis pas Dievą. Tas jam pasiūlė pjauti žmogų, kertantį girioj medžius, bet tą, kurio skiedros toli lekia. Vilkas nuėjęs pamatė vaiką, kertantį medį, bet jo negali pjauti, nes skiedros iš karto žemėn krenta. Paskui sutiko vyrą, kurios skiedros toli lekia. Tai vilkas jam sako, kad jį pjaus. Žmogus prašo leisti nusiprausti, o pats nuėjęs išsikirto skroblą. Grįžęs mušė vilką, kad tas vos gyvas paspruko. Nubėgęs pasišaukė daugiau vilkų, o žmogus įlipo į medį ir laukia. Tada beuodegis atsigulė ant žemės, ant jo kitas vilkas, ant to trečias ir taip vis aukštyn. Žmogus matydamas sako, kad kaip bus taip, bet tas striukis tai gaus. Striukis išsigando ir pabėgo, o kiti vilkai griuvo ir užsimušė. Žmogus, nulipęs žemyn, nulupo visiems skūras ir nuėjo namo.
Teksto 1997 m. redakcija

Atgal