VIETOVĖS
ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/vietove.php?ViId=7096&back=home
VIETOS VARDAS: Ašmoniškiai
ŠALTINIS:
VĮ Registrų centras | LR Administracinių vienetų ir gyvenamųjų vietovių registro išrašas (2004-10-15)
AUKŠTESNIS LYGMUO:
Kudirkos Naumiestis sen.
SUSIJĘ OBJEKTŲ FIKSACIJOS:
Pasaka AT 326+592 [Jonas, kuris nieko nebijojo]
Buvo Jonas, kuris nieko nebijojo. Išėjo jis ieškoti vietų, kuriose vaidenasi. Sužinojo, kad pagiryje stovi nameliai, kuriuose niekas negali gyventi per vaidulius. Apie 9 val. per kaminą įkrito pusė žmogaus, po to - ir kita pusė. Jos sulipo. Kadangi tas žmogus buvo labai šaltas, Jonas jį sušildė. Už tai gavo stebuklingus smuikelę, muškietą ir maišiuką. Jonas toliau ieškojo prakeiktų ir užburtų vietų. Išgirdo, kad koplyčioje velniai vaidenasi. Susirinkę velniai nedavė Jonui ramybės, tai jis pasiėmė maišiuką ir liepė lipti jiems į vidų. Velniai sulipo. Tada Jonas užgrojo kazoką, o tie velniai trankėsi į lubas ir grindis. Ėjo Jonas toliau ir pamatė erellį, aukštame ąžuole susikrovusį lizdą. Erelis darė daug žalos, tačiau buvo labai aukštai ir niekas negalėjo jo nušauti. Ąžuolo savininkas prasitarė, kad jei Jonas nušaus, tai jis nuogas jį išneš iš slyvyno. Jonas nušovė erelį, o kai vokietis nuogas įlindo į slyvyną, pradėjo smuikele groti, o ponas nenorėdamas šokinėti. Už susižeidimus jis padavė Joną į teismą, o ten nuteisė vyrą sudeginti. Jonas paprašė leisti prieš mirtį pagroti. Kai pradėjo Jonas groti, visi pradėjo šokti. Jonas grojo tol, kol šie nukrito. Tada jis nuėjo, baimės nematęs.
[Jonas, kuris nieko nebijojo]
Mitologinė sakmė apie žmogžudį, kuris numiręs gyveno
Už Pilviškių, netoli girios gyveno ūkininkas, kuris turėjo du sūnus ir dukrą. Vyresnis sūnus išėjo į kariuomenę. Kartą tėvas pasiuntė jaunesnį sūnų į girią parnešti lazdą. Su ta lazda vaikinas užmušė žmogų ir atėmė pinigus. Tada vaikinas užmušė ir apiplėšė kunigą. Taip liko jis gyventi girioje ir žudė žmones. Kartą karininkas užmušė tą žmogžudį, bet kadangi šis buvo susidėjęs su velniu, tai po mirties toliau žudė žmones. Vyresnysis brolis ėjo namo ir naktį girioje sutiko brolį. Nuėjo jie abu namo, bet rado visus miegančius. Tada žmogžudys nusivedė brolį į savo dvarą, papasakojo broliui, kas jam atsitiko ir pasakė, kaip galima jį sunaikinti - reikia įmesti į skylę po akmeniu. Jiems kalbant, užgiedojo gaidys ir dvaras pradingo. Brolis sunaikino žmogžudį, gavo žemės ir vedė.
[Žmogžudys, kuris numiręs gyveno]
Pasaka AT 516 [Kaip kareivis Kazimieras padėjo karalaičiui pačią gauti]
Karalius už gerą tarnybą kareivį Kazimierą pasiliko pas save tarnauti. Kareivis turėjo saugoti karaliaus sūnų, kad šis neitų į uždraustą namą. Kareiviui užmigus, karaliaus sūnus įėjo į namą, kuriame pamatė karalaitės portretą ir panoro ją vesti. Karaliaus sūnus ir kareivis išplaukė karalaitės ieškoti. Plaukdamas laivu kareivis girdėjo trijų varnų pokalbį. Varnos kalbėjo, ką karalaičio tarnas turėtų daryti, kad pavogtų karalaitę, kuri buvo raganos dukra, ir kaip jaunuosius apsaugoti nuo smako. Kazimieras viską darė taip, kaip varnos sakė. Kai kirto smakui galvas, kraujas užtiško karalaitei ant lūpų. Norėdamas, kad niekas nesužinotų, kareivis pradėjo laižyti kraują. Atsibudo karalaitis ir pamanęs, kad kareivis jo žmoną bučiuoja, nuteisė jį ant laužo sudeginti. Kazimieras ant laužo stovėdamas viską papasakojo ir prapuolė, o toje vietoje atsirado akmuo. Kai karalaitis susilaukė pirmojo sūnaus, jam prisisapnavo sapnas, kauriame Kazimieras prašė nužudyti sūnų ir jo krauju patepti tą akmenį. Karalaitis taip ir padarė. Po to Kazimieras paėmė karalaičio sūnaus kūnelį nusinešė į tą vietą, kur jis akmeniu gulėjo, patepė vandeniu iš tos vietos ir vaikelis atgijo.
[Kaip kareivis Kazimieras padėjo karalaičiui pačią gauti]
BsTB 3 49-11 Pasaka AT 516 Apė vieną karalaitį ir jo gerą tarną
Vienas karalaitis norėjo vesti tolimos šalies karaliaus dukterį, bet tas nesutiko jos išleisti. Tada karalaitis nusprendė karalaitę pagrobti ir su savo ištikimu tarnu Jonu išplaukė į tolimąją karalystę. Ten atplaukę pardavinėjo visokius gražius daiktus. Jonas, nuėjęs pauogauti, netyčia išgirdo besikalbančias tris gulbes, kurios pasakojo apie nelaimes ir išbandymus, kurie laukia karalaičio ir pagrobtos nuotakos. Tas, kuris pasakytų kitam garsiai gulbių pasakojimą, pavirstų akmeniu. Jonas, grįžęs pas karalaitį, liepė apsiūti laivą oda, nes taip sakė gulbės, kad reikia padaryti. Tuo tarpu karalaitė susidomėjo parduodamomis karalaičio prekėmis ir atėjo apsipirkti. Karalaitis išplaukė su ja ir Jonu. Karalius supyko ir siuntė grifą, kad paskandintų laivą, bet apsiūtas oda laivas nenuskendo. Paskui Jonas dar visaip gelbėjo karalaitį ir jo nuotaką, bet pats nieko nepasakojo. Galiausiai naktį, kai karalaitis su nuotaka užmigo, juos užpuolė slibinas, bet budintis Jonas jį užmušė. Karalaitis prabudo, kai Jonas norėjo nulaižyti ant karalaitės veido užtiškusį slibino kraujo lašą ir labai supyko. Jonas viską papasakojo ir pavirto akmeniu. Karalaitis labai gailėjosi ištikimo tarno. Sušaukti burtininkai pasakė, kad reikia ant to akmens nukirsti pirmagimį vaiką. Karalaitis su žmona gailėjosi sūnaus, bet dar gailiau buvo Jono. Atsigavęs Jonas pasėmė vandens iš tos vietos, kur stovėjo akmeniu, patepė kūdikį ir tas atgijo.
Teksto 1997 m. redakcija
BsTB 3 39-10 Pasaka AT 301D* + 318 Apė vieną karalaitę ir Joną kareivį
Kartą pradingo karalaitė ir niekas negalėjo jos surasti. Karalius, norėdamas nors šiek tiek pralinksmėti, suruošė puotą. Kareivis Jonas pasisakė, kad gali surasti dukterį. Karalius jam pažadėjo dukrą už žmoną ir karalystę, jei tik suras. Jonas su kareiviu išplaukė ieškoti. Vienoje šalyje, begaminant pietus, atėjo milžinas. Jonas jį nugirdė ir sužinojo, kur yra karalaitė. Milžiną sukapojo ir sušėrė slibinui. Tuomet Jonas surado karalaitę ir visi trys plaukė namo. Beplaukiant karalaitei pagailo palikto žiedo. Jonas išplaukė jo paimti, tuo tarpu kareivis su karalaite išplaukė. Kilusi audra Joną nuplukdė į kitą šalį. Ten jis tarnavo pas karalių. Paskui grįžo į savo gimtinę. Karalius Joną atpažino, atidavė savo dukterį už pačią, kuri jau buvo besiruošianti tekėti už kareivio. Jonas pasigailėjo kareivio ir jo nenužudė, bet tas paskui stengėsi visaip pakenkti Jonui ir užimti jo vietą. Žmona papasakojo kareiviui apie stebuklingą Jono kardą ir taip vėl kareivis užėmė Jono vietą. Joną pririšo prie arklio uodegos ir paleido, kad žūtų. Bet arklys jo neužmušė, nunešė pas karalių, pas kurį Jonas anksčiau tarnavo. Ten davė Jonui obuolį, kurio suvalgęs pavirto į gražų žirgą. Žirgą nusipirko kareivis, užėmęs Jono vietą. Bet žmona atpažino, kad čia ne žirgas, o jos buvęs vyras. Kareivis liepė sušaudyti tą žirgą. Viena tarnaitė verkė gailėdamasi, tuomet žirgas paprašęs, kad ji kelis jo dantis pakastų po karaliaus langu. Tuomet ten išdygo graži obelis. Žmona vėl atpažino, kad ten Jonas, tad liepta obelį nukirsti. Tarnaitė vėl gailėjosi obels, kelias skiedras įmetė į prūdą, ten atsirado antis. Karalius norėjo ją pagauti, bet tuomet Jonas atvirto į žmogų, pamojavo karaliaus kardu ir tas mirė. Taip pat nepasigailėjo ir savo buvusios žmonos. Jonas tapo karaliumi ir vedė tarnaitę, kuri jį išgelbėjo.
Teksto 1997 m. redakcija
BsTB 3 35-9 Pasaka AT 313E* Apė vieną karalaitę ir saulės dukterį
Karalius turėjo sūnų ir dukterį. Po jo mirties karalaitis sugalvojo vesti ir išsiuntė pasiuntinius surasti merginą tokią pat gražią kaip jo sesuo. Pasiuntiniai grįžo neradę, tad brolis sugalvojo vesti seserį. Ji iš pradžių nesutiko, bet paskui nusileido. Vestuvių dieną, broliui klausinėjant, ar sesuo apsirengė, ji sulindo į žemę. Ten karalaitė atsidūrė gražioje pievoje. Paskui pamatė trobelę, kurioje rado merginą, vardu Saulės duktė. Ją laikė pagrobusi ragana. Karalaitė su Saulės dukterimi sugalvojo pabėgti. Saulės duktė pasiėmė raganos daiktų: siūlų kamuolį, šepetį ir rankšluostį. Parlėkusi ragana neberado merginos ir puolė vytis. Saulės duktė, išgirdusi žemės drebėjimą, suprato, kad atbėga ragana. Tada išmetė kamuolį, iš kurio pasidarė didelis kalnas. Ragana pribėgusi pakniso kalną, bandė lipti, tada parbėgo namo, pasiėmė kastuvą ir perkasė taką per visą kalną. Paskui bėgančiosios numetė šepetį iš kurio pasidarė tankios girios. Ragana turėjusi grįžti namo ir atsinešti kirvį. Dar vėliau numetė rankšluostį, iš kurio atsirado didelis ir gilus ežeras. Ragana gėrė gėrė vandenį, kol apsivėmė. Saulės duktė ir karalaitė priėjo brolio dvarą. Jos buvo abi labai gražios, tad brolis neatpažino, kuri yra jo sesuo. Kai išsiaiškino kuri yra kuri, vedė Saulės dukterį.
Teksto 1997 m. redakcija
BsTB 3 56-14 Pasaka AT 1003 + 1013 Apė išnykimą baudžiavos
Baudžiavos laikais vienas ponas elgdavosi su žmonėmis taip, kaip panorėdavo, o jei kas neklausydavo, tą nužudydavo. Kartą vienam žmogui liepė išarti tiek, kiek apibėgs pono kalė. Žmogus, kur tik ta kalė bėgo, paskui su jaučiais varėsi. Paskui kalė parbėgo namo, įlindo į kiemą per tvoros skylę, o tas žmogus, jaučiams netelpant per skylę, supjaustė jaučius į gabalus ir sukimšo į kiemą per skylę. Ponas, radęs jaučius papjautus, barėsi, kad jaučius supjaustė. Žmogus atsakė, kad per skylę, kur kalė įlindo, jaučiai netilpo, tai turėjęs supjaustyti. Paskui liepė tam žmogui nuprausti vaikus, aprengti ir pasodinti už stalo. Žmogus užkaitė katilą vandens, užvirinęs sukišo vaikus, nuvirino, numaudė, aprengė ir pasodino už stalo. Ponas parvažiavo žiūri, kad negyvi vaikai už stalo sėdi. Perpykęs ponas liepė jį nuvežti į dangų. Žmogus liepė pakinkyti geriausius pono arklius ir, įsisėdus ponui į karietą, pasileido per laukus, kalnus, girias, upes ir tolimus kraštus. Galiausiai įvažiavo į peklą. Velniai nuvedė į ugninį kambarį, kur buvo visi ponai. Ponas norėjo išeiti iš peklos, bet jo nebeišleido. Tuomet parašė laiškelį, kurį prašė parvežti karaliui ir visiems ponams. Tie perskaitę panaikino baudžiavą.
Teksto 1997 m. redakcija
BsTB 3 61-16 Pasaka AT 313A Apė tūlą pirklio sūnų ir gulbę
Kartą pirklys plaukė per marias. Beplaukiant žiūri, kad laivą laiko raudonas gaidys, kuris paprašė pirklio, kad atiduotų tai, ko namie nepalikęs. Pirklys nieko nepagalvojęs pažadėjo ir savo krauju parašė du laiškus, iš kurių vieną atidavė gaidžiui, o kitą pasiliko sau. Grįžęs namo rado gimusį sūnų, kurį pavadino Jonu. Užaugęs Jonas atrado tėvo pasirašytą laišką ir, sužinojęs tiesą, išėjo ieškoti to, kam buvo pažadėtas. Prie marių atėjęs prigulė pailsėti. Tuo tarpu atskrido trys gulbės, nusikratė plunksnas ir pavirto merginomis. Jonas paėmė jauniausiosios plunksnas ir paslėpė. Dvi kitos išsimaudžiusios išskrido, o jaunoji pasiliko ieškoti sparnų. Jonas atidavė plunksnas ir papasakojo ko einąs ieškoti. Merginagulbė pasisiūlė padėti Jonui. Liepė eiti pas velnius ir patarė, kaip reikia elgtis. Velnias liepė per vieną dieną girioj nukirsti medžius, iškasti kelmus, išarti dirvą, pasėti kviečius, užauginti, nukirsti, iškulti, sumalti ir iškepti pyragą. Jonas išsigando, bet gulbei padedant viską padarė. Paskui velnias liepė per plačią upę pastatyti tiltą, kelią apsodinti medžiais, o pylimo kraštus apsodinti žemuogėmis, o kitą kartą liepė prajodinti seną kumelę. Gulbei padedant Jonas viską padarė. Paskui liepė atspėti, kuri iš gulbių pati jauniausia. Jonas atspėjo, bet velniai suprato, kad jiedu buvo susitarę. Norėjo velniai juos išvirti smaloj ir sieroj, bet Jonas su merginagulbe pabėgo. Juos vijosi velnias, bet nepažino, nes bėgliai pasivertė kryžium ir senuku, kitą kartą kviečių lauku, žvirbliu. Galiausiai pats Lipicierius vijosi. Tuomet bėgliai pasivertė į upę, luotą ir žveją. Velnias gėrė gėrė vandenį, bet, kai norėjo praryti luotą su žveju, vanduo išsiliejo atgal. Velnias grįžo į peklą, o Jonas su mergina namo. Paskui juodu susituokė.
Teksto 1997 m. redakcija
BsTB 3 68-17 Pasaka AT Apė mėsininko sūnų, žmogžudžius ir smaką
Mėsininkas davė sūnui Jonui pinigų ir liepė nupirkti jautį. Sūnus kaime pamatė senį su dideliu šunimi. Jonas nupirko šunį ir parėjo namo. Tėvas supyko, apibarė, davė daugiau pinigų ir liepė parvesti jautį. Jonas vėl sutiko senį su šunimi ir vėl jį nupirko. Taip pat ir trečią kartą sutiko ir vėl nupirko šunį. Prie šunų senis dar duodavo dūdelę, kurią papūtus tuoj pat atbėgtų tie šunys. Mėsininkas supyko ir išvijo sūnų. Jonas, viską palikęs, išbėgo į girią ir atsisėdo ant didelio akmens. Tuomet prisiminė šunis, juos pakvietė ir liepė nuversti akmenį. Viduje rado gražų dvarą, kuriame bobelė virė košę, kurios kai patepi ant kokios vietos, o ant tos vietos kas atsisėda, tai prilimpa amžinai. Jonas patepė koše akmenį ir liepė atsisėsti tai bobai, tuomet šunims liepė ją sudraskyti. Grįžę jos dvidešimt keturi sūnūs norėjo jį pakarti, bet Jonas užgrojęs dūdele sukvietė šunis, kurie jį išgelbėjo. Paskui, prisiėmęs pinigų, iškeliavo toliau. Atėjo į miestą, kuriame vedė karalaitę slibinui praryti. Jonas liepė paruošti kelmą, ant jo užtepė tos limpančios košės, tuomet apsimetė rūkąs pypkę. Slibinas paprašė parūkyti, tuomet Jonas liepė sėstis ant kelmo. Slibinas atsisėdo ir prilipo. Tuomet jį apipuolė šunys ir pradėjo draskyti. Slibinas su prilipusiu kelmu nulėkė peklon ieškoti pagalbos. Ten vargais negalais kelmą nudegino, bet taip nuvargino slibiną, kad tas daugiau neberijo žmonių. O Jonas vedė karalaitę.
Teksto 1997 m. redakcija
Atgal