VIETOVĖS

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/vietove.php?ViId=7118&back=home

VIETOS VARDAS: Rudžiai

ŠALTINIS:
VĮ Registrų centras | LR Administracinių vienetų ir gyvenamųjų vietovių registro išrašas (2004-10-15)

AUKŠTESNIS LYGMUO:
Kudirkos Naumiestis sen.

SUSIJĘ OBJEKTŲ FIKSACIJOS:
Etiologinė sakmė apie moters sukūrimą
Dievas sutvėrė Adomą. Adomui vienam liūdna buvo, tad Dievas nusprendė jam draugę sutverti. Išlaužė Adomui šonkaulį ir ruošėsi moterį tverti, bet kalaitė pagriebė šonkaulį ir pasileido bėgti. Dievas nutvėrė kalaitę už uodegos. Uodega nutrūko. Ir sutvėrė Dievas moterį iš kalaitės uodegos.
[Kaip Dievas moterį sukūrė]

Pasaka AT 665 [Apie karalaitį, kuris bėga kaip arklys, skraido kaip paukštis ir nardo kaip žuvis]
Karalius turėjo tris sūnus: du protingus ir vieną kvailį. Pastatė karalius per upę marmurinį tiltą ir pareikalavo penkių šimtų grašių užmokėščio. Pirmas dvi naktis tiltą saugojo vyriausias ir vidurinis sūnūs, kurie per tiltą už dyką nepraleido nei vargšo senelio.Trečią naktį tiltą saugojo jauniausias brolis. Jis senelį užsisodino ant pečių ir pernešė per tiltą. Senelis atsidėkodamas jaunėliui davė tris galias: greitai bėgti kaip arklys, greitai plaukti kaip žuvis, greitia skristi kaip erelis. Už tai tėvas jį išvarė ubagauti. Jam beubagaujant, prasidėjo tarp karalių karas. Vienas karalius išleido įsakymą, kas greičiausiai atneš jam žiūronus, tas ves jo jauniausią dukterį. Trečias brolis pasivertęs arkliu, žuvimi, ereliu atnešė karaliui žiūronus ir vedė karalaitę.
[Apie karalaitį, kuris bėga kaip arklys, skraido kaip paukštis ir nardo kaip žuvis]

Mitologinė sakmė apie raganų motinos ir dukters sudeginimą
Duktė parodė tėvui savo galias. Jai panorėjus, javus išmušė ledai, o puskubilis prisipildė pieno. Duktė prisipažysta, kad to ją išmokiusi motina. Tėvas apskundžia jas vyriausybei. Motina ir dukra sudeginamos.
[Apie raganonų motinos ir dukters sudeginimą]

Mitologinė sakmė apie raganavimą per vestuves
Grįžtant iš šliūbo, krito pora jaunikio arklių. Piršlys nuėjo į merginos tėviškę ir kirto jaunosios motinai botagu, nes tai buvo jos darbas.
[Apie raganavimą per vestuves]

Mitologinė sakmė apie muzikantus ir raganavimą vestuvėse
Vestuvėse grojo du muzikantai. Vienam muzikantui sekėsi groti, o kitam trūkinėjo stygos. Pasiskundė muzikantas vienam seneliui. Tada tas muzikantas, kuris linksmai grojo, nuėjo kiaulėms groti, o tas, kuriam stygos trūko, pradėjo groti, kad net lubos linko.
[Apie muzikantus ir raganavimą vestuvėse]

Pasaka AT 1655+571 [Kaip bernas prajuokino karalaitę]
Bernas tarnavo pas ūkininką trejus metus. Per tuos metus uždirbo tris grūdus. Bernas tuos grūdus išmainė į du gaidžius, du gaidžius – į žąsinus, žąsinus – į avinus. Mergos pamatę šilkavilnius avinus, atbėgo jų paglostyti ir prilipo. Prie mergų prilipo gaspadorius su gaspadine. Prie gaspadorių – du žydai. Prie žydų – du velniai. Atsivedė bernas visus į miestą kuriame gyveno karalaitė. Karalaitę galėjo vesti tas, kas ją prajuokins. Karalaitė pamačiusi berno komediją, pradėjo juoktis. Bernas vedė karalitę.
[Kaip bernas prajuokino karalaitę]

BsTB 3 74-19 AT 956A* – Apė barzdotą kuodelį
Viena mergina pamiršo atsinešti kuodelį verpimui. Tad jai reikėjo lipti ant aukšto jį pasiimti, bet negalėjo imti žiburio, nes galėjo uždegti. Ji užsilipo ant aukšto, paėmė kuodelį ir nutvėrė už barzdos. Tuomet pasakiusi, kad šis kuodelis per šiurkštus, šiandien reikią švelnesnio. Pasiėmusi kuodelį nulipo žemyn. Apačioj vyrams pasakė, kad ant aukšto yra vagis su didele barzda. Vyrai pasiėmė šakes, kirvius, užsilipo ant aukšto, užmušė vagį, nuvertė nuo aukšto, žiūri – nuobrukų pundas.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 76-21 Pasakojimas – Kaip laimė suėdė kumeliuką
Kartą tėvas vežėsi sūnų į girią. Bevažiuodami pamatė zuikį. Sūnus klausia, kas tai, tėvas atsako, kad čia nelaimė. Toliau važiuodami pamatė vilką. Tėvas sako, kad čia laimė. Girioje sūnus pasiliko prie vežimo, o tėvas nuėjo tolyn. Tuomet atėjęs vilkas ir pradėjo draskyti kumeliuką. Grįžęs tėvas bara sūnų, kodėl leido suėsti, o tas atsakęs, kad jis nenorėjęs laimės nuo savęs tolyn varyti.
Teksto 1997 m. redakcija

Atgal