VIETOVĖS

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/vietove.php?ViId=7429&back=home

VIETOS VARDAS: Griškabūdis

ŠALTINIS:
VĮ Registrų centras | LR Administracinių vienetų ir gyvenamųjų vietovių registro išrašas (2004-10-15)

AUKŠTESNIS LYGMUO:
Šakiai r. sav.

ŽEMESNIS LYGMUO:
Antabūdis k.
Auksučiai k.
Bažnytgiris k.
Birštonai k.
Bliuviškiai k.
Degutinė k.
Didvyžiai k.
Gailynai k.
Galiniai k.
Girinė k.
Girinė Kubiliškė k.
Katiliai k.
Kubiliškė k.
Kulčikai k.
Laukinė Kubiliškė k.
Leliokiškė k.
Lypkai k.
Margauskai k.
Mažiškė k.
Meškiniai k.
Mickai k.
Mureikai k.
Paluobiai k.
Panenupiai k.
Paplyniai k.
Parogupiai k.
Patamošupiai k.
Patašinė k.
Pavaitupiai k.
Pentiškiai k.
Pentviršiai k.
Rygiškiai k.
Rogupiai k.
Savalkai k.
Skarbūdis k.
Skrynupiai k.
Smilgiai k.
Sparviniai k.
Spruktai k.
Šedvygai k.
Šukėtai k.
Tulauskai k.
Urviniai k.
Varniškė k.
Verpikai k.
Vidgiriai k.
Viktorava k.
Vinkšnupiai k.
Zygmantai k.
Žaliablėkiai k.
Žališkė k.
Žąsiniai k.
Dirsiai k. dal.
Kampiniai k. dal.
Masiauskai k. dal.
Mergbūdis k. dal.
Ožkiniai k. dal.
Ropydai k. dal.
Stugučiai k. dal.
Vyžpiniai k. dal.
Griškabūdis mstl.
Kermuškalnis vs.
Klevinė vs.
Pakėkštupiai vs.
Savinė vs.
Serbentynė vs.

ČIA SUKURTI VAIZDAI:
Šv. Onos atlaidų procesija Griškabūdyje

SUSIJĘ OBJEKTŲ FIKSACIJOS:
BsTB 3 78-26 Pasaka AT 853 – Apė durnelį
Vienas bajoras turėjo dukterį. Kartą paskelbė, kad tas bus jo žentu, kas gudriau pakalbės nei jo duktė. Ėjo daug jaunikių, bet niekam nepavyko. Vienas ūkininkas turėjo tris sūnus: du protingus ir vieną kvailą. Jie taip pat išėjo pas bajoraitę. Eidamas kvailasis rado pastipusį žvirblį, seną lankelį, sudžiūvusį katšūdį ir viską pasiėmė su savimi. Pirmiesiems broliams nepasisekė susikalbėti su bajoraite, o kvailasis nuėjo su savo radiniais ir jam pasisekė. Taip jis tapo bajoro žentu.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 80-28 Sakmė – Apė bernaitį be laimės
Vienas bernaitis niekada neturėjo laimės. Kur tik tarnaudavo, pasibaigus metams nieko negalėdavo užsidirbti. Kartą pas vieną ūkininką susiderėjo tarnauti ištisus metus. Ten kieme buvo didelis akmuo. Susiderėjo, kad tas akmuo bus alga, nes galvojo, kad šis neprapulsiąs. Bet po metų jis sumažėjo iki kumščio dydžio. Pasiėmė akmenį ir išėjo kitur. Naktį apsistojo girioje. Išgirdo, kad pro šalį keliaujantys keleiviai kalbasi apie jį. Tai buvo laimė ir giltinė. Laimė pasakojo, kaip užpuolė vieną vaikinuką kankinti ir jis niekad nesąs laimingas. Bernaitis užpykęs kirto jai akmeniu į dantis. Laimė persigandus vijo žirgą greičiau, o giltinė pamojo bernaitį, kad sėstų drauge. Jojant per pievą laimė kalbėjo, kad čia tris kartus namai degsią, o paskui gyvenantis bus laimingas. Išklausęs bernaitis savo laimės nušoko nuo žirgo ir apsistojo toje vietoje.
Teksto 2004 m. redakcija

BsTB 3 81-29 Pasaka AT 450 – Apė Jonuką ir Onutę
Gyveno bajoras su žmona ir turėjo du vaikus – Jonuką ir Onutę. Neilgai pagyvenusi žmona mirė, o vyras paėmė kitą, kuri buvo ragana. Kartą bajoras išvažiavo. Tuomet ragana liepė padaryti stiklinę skrynutę, į ją įdėjo Onutę ir užrakinusi įmetė į marias, o Jonuką pavertė avinėliu. Grįžęs bajoras klausinėjo, kur vaikai, bet niekas nieko jam nepasakė, tad galvojo, kad gal žvėrys sudraskė ar į marias įkrito. Avinėlis augo kaimenėje, bet labiau būdavo prie žmonių, ypač su bajoru. Visi mėgo avinėlį, tik ragana nekentė ir įkalbėjo, kad reikia jį pjauti. Avinėlis prašė prieš tai leisti atsigerti iš marių. Ten pasisakė Onutei, kad jį ketina pjauti, o balsas iš marių liepė mesti vandenin tinklą. Girdėjęs tarnas papasakojo bajorui, tas sakė nepjauti. Bet ragana vėliau vėl įkalbėjusi. Tuomet pats bajoras ėjęs klausytis avinėlio prie marių. Išgirdęs balsą, liepė mesti tinklą ir ištraukė Onutę. Tuomet raganą privertė atversti Jonuką, o ją pačią sudegino.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 84-30 Pasaka AT 1920H – Apė senį su dratine barzda
Trys medžiotojai medžiojo visą dieną. Vakare girioje sutemo, tad pasiliko nakvoti. Norėjo išsikepti vakarienei paukštį, bet neturėjo ugnies. Vienas įlipęs į medį pamatė netoliese besikūrenantį laužą. Pirmasis medžiotojas nuėjo paprašyti ugnies. Ten rado senį su geležine barzda. Už ugnį paprašė papasakoti negirdėtą pasaką, bet medžiotojui nepavyko, tad senis prikalė jį prie kaladės. Antrajam atsitiko taip pat. Atėjęs trečiasis papasakojo seniui negirdėtą pasaką. Tuomet tas paleido pirmuosius medžiotojus ir davė ugnies.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 85-31 Pasaka AT 1655 + 571 – Apė Jurgį Rastelį
Rastelis susiderėjo tarnauti pas ūkininką metus už tiek, kiek jam įkris į ausį. Per metus jam įkrito trys miežio grūdai. Atsisveikinęs su ūkininku išėjo. Užėjęs į vieną vietą pernakvoti paprašė šeimininko saugoti grūdus. Bet šeimininkas bežiūrėdamas netyčia išbėrė grūdus ir juos sulesė gaidys. Tuomet gavo Rasteliui atiduot gaidį. Kitoj vietoj gaidį paliko pas žąsinus, kurie užgnaibė gaidį, tad teko atiduoti žąsinus. Paskui juos paliko pas aviną, kuris sumindė žąsinus. Tad teko atiduoti aviną. Rasteliui besivedant avinėlį, pamatė jį mergos ir pripuolusios glostė, bet prikibo ir nebegalėjo paleisti. Paskui prikibo ir ūkininko pati bei pats ūkininkas. Taip su palyda Rastelis atėjo į miestą. Už tokius gražius juokus turtingi ponai Rastelį apsčiai apdovanojo.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 87-32 Pasaka AT 1691B + 1696 + 1685 – Apė Joną durnelį
Diedelis ir bobutė neturėjo vaikų. Atėjęs ubagauti senelis patarė, kad bezdėtų į užsiūtą rankovę, o paskui tą rankovę grūstų į piestą. Taip padarius atsirado vaikelis kaip nykštys, kuris greit užaugo. Kartą diedukas su bobute išvažiavo palikę Jonukui saugoti perinčias žąsis. Kai žąsys išėjo, Jonukas pats atsisėdo ant kiaušinių ir juos sutraiškė. Užaugęs Jonas su piršliu važiavo pas mergą. Svečiuose labai daug valgė, kitą kartą motina įdėjo varškės, kad pavalgytų niekam nematant, bet tas nuėjo visas apsidrabstęs. Būsimieji uošviai dovanojo karvelį, bet Jonas jį parsivežė maiše, kur tas užduso. Motina Jonui patardavo kaip elgtis, bet jis vis supainiodavo: dovanotą lašinių paltį parsitempė žeme vilkdamas, karvę kabino šalia mėsos. Paskui parsivežė nuotaką, kurią pririšo tvarte ir šėrė šienu. Žmona, matydama, kad Jonas toks kvailas, pabėgo, o savo vietoj paliko ožką.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 90-33 Pasaka AT 702B* – Apė piemenėlį
Kitąkart buvo piemenėlis. Beganydamas rado uogą, iš kurios pasidarė mergaitė. Piemenėlis jai padarė klėtį. Mergaitei liepė užsidaryti ir nieko kito neįsileisti. Vakarais eidavo jos aplankyti ir kviesdavo sutartais žodžiais. Kartą išgirdęs vilkas irgi prašė mergaitę atidaryti duris, bet mergaitė pažino, kad čia storu balsu šaukia, kad ne jos piemenėlio balsas. Vilkas nuėjo pas kalvį, kad tas paplonintų jam liežuvį. Mergaitė, manydama, kad jos piemenėlis, vilką įsileido. Vilkas ją sudraskė ir suėdė, o kaulelius nugraužęs ant kaklelio sukrovė, o pats, duris uždaręs, išbėgo į girią. Piemenėlis atėjęs šaukė šaukė, kol paskui pačios durys atsidarė. Radęs tik kaulelius apsiverkė iš gailesčio ir, pasiėmęs juostą, nuėjo į girią ir pasikorė lazdyne. Išgirdęs jautis apie piemenėlio mirtį nuėjo į girią apraudoti pasikorusį piemenėlį. Parėjęs pasakė arkliui, tas irgi ėjo apraudoti. Tas parėjęs pasakė aviai, toji paskui kiaulei, ši – žąsiai. Išgirdęs vilkas apie piemenėlio mirtį atbėgo į lazdyną ir piemenį sudraskęs suėdė.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 104-41 Pasaka AT 1698C – Apė kleboną ir jo vežėją
Klebonas turėjo vežėją. Kartą bevažiuodami iš atlaidų paklydo, nes buvo didelės pusnys ir tamsu. Privažiavo nepažįstamo ūkininko namus. Klebonas nusiuntė vežėją paklausti, ar būtų galima pernakvoti. Ūkininkas maloniai sutiko. Vežėjas padėkojęs įspėjo, kad klebonas neprigirdi ir kad reikia garsiai kalbėti. Grįžęs pas kleboną vežėjas pranešė, kad ūkininkas sutinka priimti, tik yra labai kurčias. Nuvažiavus į kiemą, ūkininkas pasitiko su žiburiu ir, žinodamas, kad klebonas kurčias, pasveikino labai garsiais žodžiais. Klebonas irgi sveikinosi garsiai, nes ir tas žinojo, kad ūkininkas kurčias. Taip toliau rėkaudami išdrįso pasiklausti vienas kito, ko taip rėkauja. Tada išsiaiškino, kad vežėjas juos apgavo. Iš to turėjo gardaus juoko, o vežėją pavaišino už tokį gerą pajuokavimą.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 105-42 Pasakojimas – Apė kalbą mūs račiaus
Susiderėjo piemuo pas dėdę ganyti. Kartą ginant bandą namo karvė subadė dvi mažesnes karvytes ir tos naktį nugaišo. Ryte dėdė liepė neštis pjūklelį ir nupjauti karvėms ragus. Kai karvės gerai užėdė, piemuo, po vieną pasigavęs ir prisirišęs prie medžio, nupjovė ragus su gyvuoniu pagal galvą. Vakare parginus dėdė pamatė nupjautus ragus ir primušė piemenį. Po to jis savaitę pragulėjo, negalėjo atsikelti. Paskui atėjęs dėdė pasakė, kad jau trys karvės nustipo dėl ragų nupjaustymo. Piemuo teisinosi, kad pats dėdė liepęs, bet tas atsakė, kad reikėjo nupjauti tik ragų galiukus. Vėliau piemuo vėl ėjo ganyti ir galvojo kaip atkeršyti dėdei. Kartą dėdė grįžo girtas, o piemuo pakabino jį ant beržo, kur iškabėjo visą naktį. Už tai kitą kartą dėdė primušė piemenį. Piemuo vėl galvojo, kaip atkeršyti. Kartą abudu kartu kasė duobę. Piemuo pastūmė dėdę ir tas atsidūrė duobėj. Tuomet piemuo užkasė jį iki kaklo ir paliko, o pats išbėgo į kitą kaimą.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 110-44 Pasaka AT 715 – Apė diedelį ir bobutę
Diedelis ir bobutė turėjo gaidį ir vištą. Gyveno labai vargingai, todėl diedelis išleido gaidį sau duonos pelnytis. Nuėjo gaidelis į dvarą, kur gyveno turtingas ponas. Užlėkė ant stogo ir gieda, kad ponas nieko neturįs. Išgirdęs ponas liepė įmesti jį į kiaulių tvartą, kad jį sudraskytų. Ryte gaidys gyvas ir sveikas vėl tą patį gieda. Tada liepė įmesti jį į šulinį, kad prigertų. Gaidys išgėrė visą vandenį, išskrido iš šulinio ir vėl tą patį gieda. Tada įmetė jį į krosnį pilną žarijų. Gaidys išliejo vandenį ir užgesino. Tuomet įmetė į pinigų pilną skrynią, kad uždustų. Bet gaidys surijo visus pinigus. Kai tik atidarė skrynią, išlėkė lauk ir grįžo pas diedelį. Namuose atrijo visus pinigus. Bobelė supyko ir liepė eiti vištelei pelnytis sau duonos. Toji išėjusi pririjo sliekų, o namuose parėjusi juos atrijo. Bobelė supyko ir nukirto vištai galvą.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 112-45 Pasaka AT 1636 – Apė ūkinykę ir elgetą
Kartą ūkininkei beverdant barščius su žąsinu užėjo elgeta. Papoteriavęs gavo išmaldos. Ūkininkė turėjo nueiti pas kaimynę, tuo tarpu elgeta išėmė žąsiną iš puodo, įsidėjo į krepšį ir išėjo pas kitą kaimyną. Eidamas sutiko ūkininkę ir klausia, ar ji pažįstanti Gagoną iš Puodiškių, kuris nusikraustė į Krepšiškius. Ūkininkė, neturėdama laiko, nesiklausė ką elgeta kalba. Tik parėjusi namo ir neradusi žąsino suprato, apie ką tas kalbėjęs. Vijosi elgetą, bet nepavijo.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 114-48 Pasaka AT 1000 + 1016 + 1013 + 1008 + 1116 + 1120 – Apė durnelį
Kitąsyk gyveno turtingas bajoras ir turėjo užburtą žirgą, kurio nė vienas tarnas nesugebėdavo apliuobti. Netoli gyveno ūkininkas ir turėjo tris sūnus. Du buvo protingi, o trečias kvailas. Vienas išmintingųjų išėjo tarnauti pas bajorą. Nuėjęs suderėjo gerą algą. Taip pat sutarė, kad kuris supyks, tam diržą iš nugaros išrėš. Pradėjo šerti ir valyti, o bajoras tarnui negirdint pasakė žirgui, kad šiktų. Tarnas nors labai stengėsi, nespėjo jo valyti. Supykusiam tarnui bajoras išrėžė diržą iš nugaros. Paskui ėjo tarnauti antrasis brolis, jam taip pat nesisekė nuvalyti žirgo. Atėjo pagaliau tarnauti trečiasis brolis. Kai žirgas pradėjo šikti, tarnas pagrasino, kad sukišiąs jam kuolą. Paskui bajoras liepė parvežti malkų, o žirgui pasakė, kad nejudėtų iš vietos. Bet girioj tarnas stovinčiam žirgui pagrasino, kad užmuš, tai tas greitai parlėkė namo. Kartą bajoras išvažiavo į svečius ir liepė tarnui nušluoti kiemą, išbarstyti smiltim, prie tako pastatyti dvi žvakės, vaikus nuperti ir aprengti. Tarnas vaikus nuprausė verdančiam vandenį, kad tie negyvi liko. Kieme pribarstė miltų, o vietoj žvakių padegė trobą. Grįžęs bajoras neprisipažino, kad pyksta. Kitą kartą padegė trobą, o kiemą išbarstė grūdais. Bajoras norėjo sudeginti miegantį tarną, bet tas viską girdėjo ir bajorui nepavyko. Galiausiai atsigulė miegoti bajoras su žmona ir tarnu prie upelio. Tarnas apsikeitė su pačia vietom ir bajoras ją įstūmė į vandenį. Ryte bajoras prisipažino, kad pyksta, tuomet kvailys išrėžė jam iš nugaros diržą ir grįžo namo su savo suderėta alga.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 117-49 Pasaka AT 559 – Apė kareivio laimę
Kareivis turėjo pelę, kurią išmokė, kad jos klausytų. Vienas kunigaikštis turėjo dukterį, kurios niekas nebuvo prajuokinęs. Jis paskelbė, kad jeigu kas ją prajuokintų, taptų kunigaikščio žentu. Pelė, tai išgirdusi, ragino kareivį eiti pas kunigaikštį. Kartą kunigaikščiūtė vaikščiojo ant upelio kranto, tuomet atėjo ir kareivis su savo peliuke. Kai norėjo pereiti į kitą upelio pusę, reikėjo nusiauti batus. Kareivis atsisėdo ant kranto, o peliukė traukė jam nuo kojos batą. Betraukdama įkrito į upelį ir sušlapo. Sušlapus išplaukė ir, pribėgus prie kareivio, įlindo jam šlapia į rankovę. Kareivis pajutęs persigandęs šoko ir kratė rankovę. Tąkart viską matė kunigaikščiūtė ir smarkiai juokėsi. Taip kareivis tavo kunigaikščio žentu.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 118-50 Pasaka AT 1525L*+1737 – Apė Jurgį vagilių
Vienas ponas labai mėgdavo pasakas. Visi aplinkiniai eidavo ir jam sekdavo. Kartą atėjo sekti vagilius. Sekė sekė, o kai ponas užmigo, apvogė. Pono brolis juokėsi, kad buvo apvogtas pasakų klausytojas. Ponas paprašė Jurgį, kad tas apgautų ir jo brolį. Vagilius atėjo naktį po brolio langu ir sako, kad esąs siųstas dievo, kad ateis pasiimti jį po trijų dienų. Brolis ryte viską pardavė ir laukia. Po trijų dienų vagilius atėjo ir liepė per langą lįsti į maišą. Tuomet nunešė prie kelio ir pakabino medyje, o šalia užrašė, kad kiekvienas, norintis laimingai praeiti, turi po penkias vytis suduoti. Ryte vagilius nuėjo pas poną ir viską papasakojo. Už tai buvo gerai apdovanotas.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 126-56 Pasaka AT 2034A* – Apė žvirblį
Kartą žvirblis nulėkė pas kietį ir prašė pasupti. Tas nesupa. Tuomet nulėkė pas ožką ir prašo nugriaužti kietį. Toji nesutinka. Tuomet prašo vilko, kad ją suėstų. Tas neklauso. Nulėkęs žvirblis pas medžiotoją prašo nušauti vilką. Tas neklauso. Tada žvirblis prašo ąžuolo, kad muštų medžiotoją. Tas neklauso. Žvirblis liepia ugniai sudeginti ąžuolą, toji neklauso. Prašo tada vandens, kad užlietų ugnį, tas neklauso. Tuomet prašo jaučio, kad išgertų vandenį, tas neklauso. Tada žvirblis prašo žydo, kad pjautų jautį, tas neklauso. Žvirblis nulėkė pas velnią ir prašo smaugti žydą. Velnias paklausė ir pradėjo smaugti žydą, žydas pradėjo pjauti jautį, jautis pradėjo gerti vandenį, vanduo pradėjo lieti ugnį, ugnis pradėjo deginti ąžuolą, ąžuolas pradėjo mušti medžiotoją, medžiotojas gaudė vilką šauti, vilkas gaudė ožką pjauti, ožka ėmė graužti kietį, kietis pradėjo supti žvirblį.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 129-58 Pasaka AT 1681A* – Apė smalinyką
Gyveno smalininkas ir turėjo sūnų, kuris nelabai išmanė apie smalininkystę. Kartą smalininkas, prisipildęs pilną statinę smalos, važiavo į kaimus pardavinėti. Kartu pasiėmė ir sūnų. Kai įvažiavo vienan kieman, sūnui liepė saugoti, kad niekas neištrauktų iš statinės volės, kad smala neišbėgtų, o pats nuėjo pas ūkininką. Sūnus, likęs vienas, bijodamas, kad kas neištrauktų volės, pats ją ištraukė ir įsidėjo į kišenę. Grįžęs tėvas nerado nė lašo smalos, visa buvo išbėgusi.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 129-59 Pasaka AT 1578B* – Apė išmislų virėją
Vienas bajoras turėjo labai išlepusią pačią, kuri net ligą buvo susigalvojusi. O kad buvo ligonė, tai ne viską galėjo valgyti – įprato kiekvieną dieną valgyti patiekalus iš žarnų. Bajorui tai pabodo, nes reiktų išpjauti visus gyvulius. Kartą atėjo pas virėją ir klausia, gal tas galėtų kažką panašaus pagaminti, kad nereiktų gyvulių skersti. Virėjas už gerą atlygį sutiko, tik liepė nurodytu laiku atsiųsti pačią į virtuvę. Tuomet pats ant kaladės susidėjo žarnas, nusismaukė kelnes ir atsisėdo plikas. Atėjusi poniutė stebisi ir klausia, ką tas čia darąs. Virėjas atsakė, kad kitaip žarnos valgant atsiduotų mėšlu, o dabar, taip jam trinant, jų smarvė sueina į pasturgalį, ir tada gauna žarnos gardų skonį. Ponia daugiau niekada nebevalgė to valgio.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 130-60 Pasakojimas – Apė tėvą ir jo tris sūnus
Vienas tėvas norėjo sužinoti, kokie yra jo vaikai ir koks jų bus amatas. Kartą nusivedė į girią, kad išsiaiškintų. Priėjus ąžuolą vienas sūnus sako, kad iš jo išeitų labai geri ratai. Tėvas suprato, kad tas sūnus būsiąs račius. Priėjus uosį antrasis sako, kad išeitų puikios skrynios. Tėvas suprato, kad sūnus būsiąs dailidė. Eidami toliau pamatė dvišaką beržą. Trečiasis sūnus apsidairęs ir pamatęs toliau trečią beržą sako, kad jei anas beržas būtų arčiau šito, tai, kartį uždėjus į jų dvišakumą, labai daug galėtum žmonių pakarti. Tėvas labai nuliūdo. Pirmuosius sūnus tėvas labai mylėjo, o trečiajam užnarino virvę ant kaklo, pririšo girnų akmenį ir, nuvedęs į upę, paskandino.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 131-61 Pasaka AT 956B – Apė žmogžudžius
Gyveno ūkininkas ir turėjo vienturtę dukterį. Kartą jis su žmona turėjo išvažiuoti ir palikti namuose ją vieną. Sužinoję žmogžudžiai atėjo plėšti. Jie lindo per langą, o duktė vis nukapodavo su dalgiu lendančiajam galvas. Liko tik vienas žmogžudys, kuris pabėgo. Jis norėjo atkeršyti ūkininko dukteriai. Pradėjo merginti, apsivedė ir parsivežė į savo namus. Kada važiavo, mergina buvo apsivilkusi tris sijonus, apatinį vis plėšė ir mėtė gabalus ant kelio. Kartą žmogžudys išėjo į girią vogti ir žudyti žmones, o pačiai liepė užkaisti didelį katilą aliejaus. Žmogžudžio motina pasakė, kad jos sūnus virsiąs žmoną ir liepė jai bėgti, tik prieš tai patarė aprengti savo drabužiais stulpą. Ūkininko duktė taip ir padarė. Kadangi buvo pasižymėjusi kelią atvažiuodama, lengvai rado namus. Paskui žmogžudys atvažiavo jos ieškoti, bet ūkininkas su kaimynais jį nužudė, o jo motiną parsivežė pas save.
Teksto 1997 m. redakcija

Atgal