VIETOVĖS

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/vietove.php?ViId=7452&back=home

VIETOS VARDAS: Dotamai

ŠALTINIS:
VĮ Registrų centras | LR Administracinių vienetų ir gyvenamųjų vietovių registro išrašas (2004-10-15)

AUKŠTESNIS LYGMUO:
Gražiškiai sen.

SUSIJĘ OBJEKTŲ FIKSACIJOS:
Pasaka AT 123 Apė ožkelės vaikelius ir vilką
Vilkas nugirsta, kaip ožkelė šaukia savo vaikelius. Paprašo kalvio paploninti liežuvį, kad plonai kalbėtų, pašaukia oželius ir juos suėda.
1997 redaguota versija

BsTB 13 72-59 Pasaka AT 104 [Apie drąsius žvėris]
Zuikis su liūtu susivaidijo, padavė zuikis liūtą į teismą (sūdą). Liūtas atsivedė mešką ir vilką ir laukia zuikio. Zuikis pasikvietė katę. Liūtas, meška ir vilkas išsigando katės ir puolė bėgti.
[Apie drąsius žvėris]

BsTB 3 359-158 Pasaka AT 104 – Apė drąsius žvėris
Zuikis švilpaudamas ėjo per mišką ir sutiko liūtą. Liūtas davė zuikiui per abi ausis už švilpavimą, kad tas net apkvaito. Padavė liūtą į teismą. O liūtas pasikvietė mešką su vilku ir laukė zuikio girioje. Negalėdami sulaukti, nusprendė pažiūrėti, kur tas zuikis dingo, ir meška įlipus į medį pamatė, kad vienas ateina su ilga kartimi, kitas su dviem dalgiais, o trečias šokinėdamas akmenis renka. Išsigando visi, liūtas pabėgo, meška liko medyje, o vilkas įlindo į krūmus. Atėjusi katė pamatė iš krūmo kyšant uodegą ir pagalvojo, kad pelė. Kai griebė, vilkas su visu krūmu išsigandęs nubėgo. O katė irgi išsigando ir į medį šoko. Meška pamačiusi atbėgant tokį gyvulį šoko iš medžio. Jai trūko pilvas ir numirė.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 360-159 Pasaka AT 123 – Apė ožkelės vaikučius ir vilką
Ožkelė pasistatė namelį ir atsivedė vaikučių. Išeidama į girią parnešti maisto ožkelė liepdavo savo vaikams nieko neįleisti, tik ją, o ją atpažins iš plono balso. Nuklausė vilkas, kaip ožkelė grįžus namo sako. Pabandė ir jis taip pašaukti, bet vaikai išgirdę storą vilko balsą neįsileido jo. Nuėjo vilkas pas kalvį ir už pupų bei žirnių rėtį pasiplonino liežuvį. Nuėjęs prie namelio jau ploniau šaukia, bet vaikai vis tiek atpažino, kad čia ne mama ir neįleido. Vilkas vėl nubėgo pas kalvį, pažadėjęs lašinių paltį, margą peiliuką, vištą, žirnių ir pupų rėtį, dar pasiplonino liežuvį. Atėjęs prie namelio plonu balsu pašaukė, ožiukai vilką įleido, o tas ir suėdė visus.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 362-160 Pasaka AT 159 + 183* – Apė dieduko ir bobutės veršelį
Diedukas ir bobutė užsiaugino veršelį. Kai jis užaugo tiek, kad galėtų ėsti, ištepė jį visą smala ir paleido į girią ganytis. Veršeliui besiganant pagiry, atėjo zuikis ir davė jam su ausim už tai, kad jo žolę ėda. Veršelis nutempė zuikį, prilipusį prie smalos, namo ir bobulė uždarė jį į tvartą, o veršelį paleido vėl ganytis į girią. Atėjo lapė, bandė su uodega veršelį užmušti, bet prilipo prie smalos ir ją veršelis namo į tvartą parnešė. Pabuvo vieną dieną namie ir vėl bobutė išsmalavo ir paleido į girią. Atėjo vilkas ir bandė veršelį perkąsti, bet dantys prie smalos prilipo, partempė į tvartą ir jį. Po kiek laiko zuikiui nusibodo tvarte sėdėti ir ėmė prašytis močiutės, kad išleistų, už tai pažadėjo atnešti pinigėlių, kaspinėlių. Močiutė išleido, o jis nubėgęs į dvarą ėmė gražiai šokti vis prašydamasis giliau į rūmus, kol priėjęs kambarį prisikišo į ausis ten rastų pinigėlių ir kaspinėlių. Parnešė močiutei ir ta paleido jį visam laikui. Tada ėmė prašytis lapė, žadėdama parvaryti vištų, ančių ir žąsų. Po pusės dienos parvarė tiek, kad visus tvartus užpildė. Tada vilkas pažadėjo parvaryti galvijų, avių, arklių ir kiaulių. Po poros dienų parvarė didžiulę kaimenę. Paleido ir vilką. Senukai tapo turtingi ir laimingai sau gyveno.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 364-161 Pasaka AT 1541 + 1384 + 1263 + 1210 + 1245 – Apė pačėdą
Diedukas su bobute papjovė labai riebų meitėlį. Bobutė niekad tiek mėsos nebuvo turėjusi, tai dabar visai nebetaupė. Diedukas liepė jai palikti nors kiek pačėdui. Kartą, kai senio nebuvo namie, pas bobutę atėjo ubagas ir pasakė, kad jo vardas Pačėdas. Bobutė jam atidavė visus lašinius galvodama, kad jai taip liepė diedukas. Kai jis grįžo namo ir viską sužinojo, išėjo į pasaulį pasakęs, kad jeigu ras dar durnesnę, tai atleis jai viską, o jei neras, tai išvys lauk. Užėjo į tokius namus, kur šeima valgė bulves, lakstydami į klėtį pieno užsigerti. Senis juos pamokė, kad atsineštų pieną į trobą ir nereikės lakstyti. Tie davė jam dovanų už tokį gerą patarimą. Eidamas toliau pamatė trobelę, ant kurios stogo atsistojęs vyras bandė karvę užtempti. Sužinojęs, kad žmogus nori, jog karvė suėstų garstyčią, augusią ant stogo, senis patarė tam žmogui nurauti garstyčią ir atiduoti karvei. Žmogus taip ir padarė, padėkojęs seniui. Toliau pamatė, kaip žmonės į naujai pastatytą namą kibirais neša saulės šviesą. Pataręs jiems iškirsti skylę troboje, grįžo namo supratęs, kad pasaulyje dar durnesnių žmonių yra už jo bobutę. Atleido jai ir toliau sau gražiai abu gyveno.
Teksto 1997 m. redakcija

Atgal