VIETOVĖS

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/vietove.php?ViId=7466&back=home

VIETOS VARDAS: Ožkabaliai II

ŠALTINIS:
VĮ Registrų centras | LR Administracinių vienetų ir gyvenamųjų vietovių registro išrašas (2004-10-15)

AUKŠTESNIS LYGMUO:
Bartninkai sen.

ČIA GIMĖ:
Basanavičius, Juras
Basanavičius, Jonas
Basanavičius, Vincas
Basanavičius, Jonas (sūnėnas)

ČIA MIRĖ:
Basanavičius, Vincas

ČIA PALAIDOTAS:
Basanavičius, Vincas

SUSIJĘ OBJEKTŲ FIKSACIJOS:
Tikėjimas apie rupūžės atgijimą.
Užmušus rupūžę - nespjauti, nes ji atgis.
[Atgijusi rupūžė]

Etiologinė sakmė apie Perkūną ir velnius
Perkūnas, supykęs ant velnių, padangėse laido akmenis. Kai akmenys susitrenkia - žarijos ritasi.
[Perkūnas muša velnius]

Pasaka AT 827 [Per akmenis šokinėjantys žmonės]
Dievas, vaikščiodamas žeme, surado žmones, kurie šokinėjo per akmenis ir taip meldėsi.
[Per akmenis šokinėjantys žmonės]

Pasaka AT 827 [Apie nemokėjusį melstis žmogų]
Žmogus šokinėjo per akmenį sakydamas: "Tai tau, Dieve, tai man, Dieve...". Žmonėms jis pasakė, jog taip meldžiasi. Žmonės jį išmokė melstis.
[Apie nemokėjusį melstis žmogų]

Pasaka AT 307 [Karalaitė karste ir Aleksandras]
Velnias padėjo karaliui susilaukti mergaitės. Po dešimties metų ji numirė. Visus, naktį ją saugojusius bažnyčioje, ji pasmaugė. Karalius paprašė kareivio Aleksandro pasaugoti dukrą naktį bažnyčioje. Senukas Aleksandrui patarė, kaip apsisaugoti ir šis, laikydamas kryžių, ištvėrė pirmą ir antrą naktį. Trečią naktį kareivis taip pat laikė kryžių, o karalaitei liepė pabučiuoti penkias Jėzaus žaizdas. Karalaitė bučiavo kryžių ir atgijo. Kitą dieną juos abu rado bažnyčioje besimeldžiančius. Karalius juos apvesdino.
[Karalaitė karste ir Aleksandras]

Etiologinė sakmė apie Perkūną
Perkūnas ugnies ratais važiuoja, todėl girdėti griaustinis.
[Kodėl griaudi ir žaibuoja?]

Pasaka AT 570 [Zuikių piemuo]
Karalius liepė vaikinui zuikius ganyti. Visi zuikiai išbėgiojo - vaikinas pravirko. Senelis davė jam dūdelę, kuria uždūdavęs jis parginė visus zuikius. Karaliaus dukra pabučiuoja zuikiui į pauodegį ir gauna vieną zuikį, tačiau zuikis, išgirdęs dūdelę, pasprunka. Pats karalius bučiuoja kumelės pauodegį ir gauna vieną zuikį, bet šis taip pat pasprunka. Zuikių piemuo tampa karaliaus žentu.
[Zuikių piemuo]

Pasaka AT 465 A [Surasta dalia]
Žmogaus dukra turėjo dalią, o sūnus - ne, todėl jis iškeliavo. Apsigyveno senelio (Dievo) trobelėje, virė jam valgyti. Jis pastebėjo prie šaltinio atskrendančias tris gulbes, kurios, numetusios plunksnas, tapdavo merginomis. Jaunikaitis paiėmė vienos gulbės plunksnas ir sudegino. Senelis juos sutuokė. Kai juodu pasiilgo žmonių, apsigyveno mieste. Gulbės seserys kartu nuaudė kilimą, kurį pardavę jiedu praturtėjo. Karalius įsigeidė gražiosios gulbės pačios, o jos sužadėtinį nutarė nužudyti, todėl išsiuntė parnešti žaibų ir perkūną. Sekdamas paskui kamuoliuką, jaunikaitis nukeliavo pas saulę - parnešė žaibų ir perkūną. Perkūnas nutrenkė patį karalių.
[Surasta dalia]

Pasaka AT 840 [Kaip bernas atmintį atgavo]
Pas šeiminiką tarnavo bernas, kuris viską užmiršdavo. Šeimininkas paliko jį linams pirtį kūrenti. Dievas senelis jį taip įbaugino, jog šis ėmė pasakoti ką matęs. Taip jam grįžo atmintis.
[Kaip bernas atmintį atgavo]

Pasaka AT 1735+785+753 [Kaip žydas išmoko žmones gydyti]
Žydas viską išdalijo vargšams ir išėjo darbo ieškoti. Kartu su seneliu jis nuvyko karaliaus dukters gydyti. Senelis sukapojo karalaitę, sudėjo į statinę ir ši atgijo sveika. Senelis atsisakė atlygio, o žydas paėmė tris sūrius. Žydas tik tuomet seneliui prisipažino, jog suvalgė vieną sūrį, kai šis pasiūlė pinigų. Senelis davė jam pinigų ir prisakė išpažinti katalikybę. Po kiek laiko žydas susiruošė karaliaus sūnaus gydyti. Jis sukapojo karaliūną, sudėjo į statinę, bet šis neatgijo. Žydą vedė karti, tačiau senelis atgaivino karaliaus sūnų, o žydui davė kirvelį ir leido gydyti žmones.
[Kaip žydas išmoko žmones gydyti]

Pasaka AT 795 [Angelas žemėje]
Angelas neparnešė Dievui sielos moters, kuri pagimdė dvynukus. Už nepaklusnumą Dievas išsiuntė angelą į žėmę trims metams ir šis tapo kunigo tarnu. Kunigui aukojant mišias, tarnas nusigręžė, važiuojant pro karčemą - nusiėmė kepurę, pamatęs moterį - pravirko, o sutikęs vaikiną, besinešantį batus, - juokėsi. Paklaustas paaiškino, kad matęs kaip kunigas iš ostijos kraują lašino, karčemoje gražiai žaidė, moteris, už kurią jis kenčia, suspėjo nusidėti, o batus nešęsis vaikinas mirs. Po trijų metų bažnyčioje pasirodė spindulys ir kunigui tarnavęs angelas prapuolė.
[Angelas žemėje]

Pasaka AT 471 [Pietūs pas Dievą]
Mirus tėvams ponų sūnus pažadėjo be elgetos nepietauti. Pietauti atėjo senelis (Dievas) ir pakvietė jaunikaitį pietų į savo namus. Sekdamas baltą karvelį, jaunikaitis nujojo pas senelį (Dievą). Sugrįžęs namo sužinojo, jog jis prieš tris šimtus metų išjojo iš savo namų ir mirė.
[Pietūs pas Dievą]

Pasaka AT 592 [Puodžiaus šokis]
Kareivis pakelėje besimeldžiančiam seneliui atidavė visus pinigus. Senelio jis paprašė be tabako degančios pypkės, be garso šaudančio šautuvo ir dūdėlės, kurią pučiant visi ima šokti. Visus daiktus jis surado girioje, po egle. Kareivis parodė puodžiui, kuris važiavo su puodais, pašautą labai gražią paukštę. Puodžiui įlipus į erškėtyną, jis papūtė dūdelę - puodžius erškėtyne šokdamas susibadė, o jo arklys sudaužė visus puodus. Teismas nuteisė kareivį kalėti tris metus. Puodžius, išgirdęs kareivio prašymą padūduoti, pasiprašė pririšamas prie stulpo. Nuteistasis tol pūtė dūdelę, kol puodžius galvą daužydamas į stulpą numirė ir šokdino visus tol, kol teismas panaikino bausmę.
[Puodžiaus šokis]

Tikėjimas apie devynis Perkūnus
Yra devyni Perkūnai: aštuoni vyrai, o devinta merga; kai ši valdo būna didžiausi griausmai.
[Devyni Perkūnai]

Tikėjimas apie griaustinį
Griaustint tėvai vaikams sako, jog Dievulis važinėja, barasi, griaudžia.
[Dievulis važinėja, barasi, griaudžia]

Tikėjimas apie pirmą griaustinį
Pirmas griaustinis sujudina žemę, po to greičiau žolė želia.
[Pirmasis griaustinis]

Daina D 954 [Debesėli juodbriuvėli, ant prūsų, ant prūsų]
Piemenys juodbruvą debesį siunčia į prūsų ir lenkų kraštus.
[Debesėli juodbriuvėli, ant prūsų, ant prūsų]

Keiksmas apie mušantį Perkūną
Baisiausios perkūnijos būna po Baltramiejaus, tuomet grasinama Perkūnu.
[Kad tave Perkūnas]

Tikėjimas apie perkūno ugnies gesinimą.
Perkūnui trenkus į trobą, ugnį užgesins tik ožkos pienas.
[Perkūno trenksmas]

Tikėjimas kaip lauką apsaugoti nuo usnių
Perkūno trenkto medžio palyčia apartame lauke usnys neauga.
[Perkūno trenkto medžio palyčia]

Tikėjimas apie skambinimą varpais
Varpo garsas perskiria debesis, todėl artinantis griaustiniui skambinama varpais.
[Varpo garsas]

Pasakojimas kaip apsaugoti laukus
Jeigu laukai apvagojami su dvyniais juodais jaučiais ir žagrėmis auksiniais noragais - apsaugoma nuo visokių nelaimių.
[Šventi jaučiai ir auksinės žagrės]

Tikėjimas apie po velėna besislepiantį velnią
Pavasarį einant arti negalima išvagoti kiemo, nes po užsivertusia velėna palenda velnias. Taip pasislėpusio velnio Perkūnas negali nutrenkti.
[Velniapalaikis po velėna]

Pasakojimas kaip pavasarį varomos blusos
Pavasarį žmonės, išgirdę griaustinį, klausia: "Ar namie blusos?". Namuose esantis pasako, kur jos nuėjo.
[Ar namie blusos?]

Tikėjimas apie perartas ežias
Žmogų, kuris ežią peraria, Perkūnas muša.
[Perarta ežia]

Tikėjimas apie šunis ir griaustinį
Perkūnas trenkia velnią, todėl kai griausti reikia šunis lauk išvaryti, nes nelabasis gali į šunį įlįsti.
[Velnias šuns kailyje]

Tikėjimas apie velnią drapanose
Kai griausti nereikia drabužių pasikaišius, pasiraitojus dėvėti, nes velnias juose gali pasislėpti.
[Velnias po drapanomis]

Tikėjimas apie atviras duris ir velnią
Kai griausti uždaromos visų pastatų ir statinių durys, kad viduje nepasislėptų velnias.
[Velniui užvertos durys]

Pasakojimas apie perkūnijos metu besimedžiančius žmones
Perkūnijos metu žmonės uždega žvakę ir suklaupia maldai.
[Besimeldžiantys žmonės]

Mitologinė sakmė apie į peklą nutrenktą velnią
Perkūnas trenkia į velnią ir nutrenkia jį į peklą septyniems metams.
[Velniui septyni metai peklos]

Mitologinė sakmė apie Perkūno kulkas
Perkūnas šaudo akmeninėmis ir varinėmis kulkomis. Kai į velnią trenkia, kulka gilyn eina septynis sieksnius, o kiekvienais metais iš žemės kyla aukštyn vieną sieksnį. Po septynių metų ją galima rasti ant žemės.
[Perkūno kulkos]

Mitologinė sakmė apie velnio pasirodymą
Žmogus matė velnią prie Raudelių ežero. Užėjus lietui žmogus sumanė slėptis po luotu, o iš po luoto išoko vokietis.
[Velnias vokietis]

Mitologinė sakmė apie velnio medžioklę
Žmogus miške rinko malkas ir pamatė vokietuką, beieškantį kur pasislėpti. Pamatęs rudabarzdį medžiotoją vokietukas pasislėpė išpuvusio medžio viduje, kur iš viršaus buvo tik skylutė nuo išpuvusios šakos. Medžiotojas paprašė žmogaus užkalti tą skylutę atbulu vagiu. Užkaltas medis subyrėjo į šipulius ir pasiliejo smala.
[Vokietukas medžio drevėje]

Mitologinė sakmė apie medžiotoją, velnią (bukį) ir Perkūną
Medžiotojas pamatė besimaudantį velnią (bukį). Jis užtaisė sidabrine saga muškietą ir iššovė - pasiliejo smala. Eidamas jis sutiko Perkūną, kuris atsidėkodamas žmogui davė kulkų, šratų ir parako.
[Sidabro saga užtaisyta muškieta]

Mitologinė sakmė apie velnią (vokietuką), medžiotoją ir Perkūną.
Medžiodamas žmogus pamatė vokietuką, kuris išlindęs iš po akmens žaibuojančiam debesiui rodė užpakalį. Medinčius suprato, jog čia pikta dvasia. Jis užtaisė šautuvą sidabrine saga ir iššovė - pasiliejo smala. Priėjęs Perkūnas žmogui dėkojo už tai, jog šis nušovė jo priešą, kurio jam septynis metus nepavyko pagauti ir atsidėkodamas užtaisė žmogaus muškietą. Medžiotojui tol puikiai sekėsi šaudyti, kol jis nepažiūrėjo į muškietos vidų.
[Perkūno užtaisyta muškieta]

Tikėjimas apie padalintą paros laiką
Saulei nusileidus nesakoma "padėk Dieve". Nuo saulėtekio iki saulėlydžio esąs geras Dievas, o nuo saulėlydžio iki saulėtekio - piktas Velnias.
[Tamsoje nesakyk

Tikėjimas apie švilpimą
Jeigu švilpiama saulei nusileidus - prišaukiami velniai.
[Švilpimas prišaukia velnius]

Burtas kaip pasirašyti velniui
Velniui pasirašoma dešinės rankos mažojo piršto krauju.
[Parašas mažojo piršto krauju]

Mitologinė sakmė apie viesulus
Sukantis viesulams velniai kelia vestuves. Žmogus žiūrėdamas per išvirkščią rankovę matė šokančius velnius, bet gyvas neliko.
[Velnių vestuvės]

Mitologinė sakmė apie velnių (vokiečių) peštynes
Kapinėse žmogus skaldė akmenis ir pamatė ateinančius du velnius. Kai susitikę jie ėmė muštis, dulkių stulpas pakilo.
[Velnių peštynės]

Tikėjimas apie nagų mėtymą
Velniai siuva nagines, kepures iš žmonių nupjaustytų ir išmėtytų nagų.
[Nagų kepurė]

Tikėjimas apie velnio prikibimą
Jei viesulas pereina kelią - gali prikibti velnias. Jei žmogus geria vandenį nepersižegnojęs - gali įlįsti velnias.
[Kada prikimba velnias]

Mitologinė sakmė apie merginą ir velnius
Mergina, kuri buvo užklupta viesulo, ėmė nuolat pasakoti apie velnius. Išmintingas žmogus ją apsmilkė myra, davė gėrimo, išvarė velnius ir mergina pasveiko.
[Trijų velnių išvarymas]

Mitologinė sakmė apie žvejybą mišių metu
Prūsas mišių metu ežere pagavo didelę lydeką. Kai lydeką parnešė namo ir norėjo išdarinėti, jai pradėjo augti ragai, sparnai ir uodega. Lydeka palindo papečkėn ir name ėmė vaidentis. Viesulas trobą nugriovė.
[Žūklė mišių metu]

Pasaka AT 1650+1045+1130+1071+1072+1082+1063 [Tėvo palikimas]
Tėvas vienam sūnui paliko katę, kitam - vėtyklę, trečiam - karnų ryšulėlį. Vyriausias sūnus nakvojo dvare, kuriame buvo daug žiurkių - katė jas išpjovė. Jis pardavė katę ir gavo aukso statinę. Antras brolis žmonėms padėjo išvėtyti javus, o vėtyklę pardavė už dvi statines aukso. Trečias brolis girioje vijo virvę ir įbaugino velnią, žadėdamas pekloje visus velnius iškarti. Išsigandęs velnias pripylė jam pilną duobę aukso. Velniai pagailėjo pinigų ir panoro su žmogumi eiti imtynių. Žmogui pavyko velnius pergudrauti: vienas velnias vos liko gyvas po imtynių su meškinu, antras velnias nepavijo zuikio, trečias velnias rungėsi su žmogumi, nešdamas kumelę. Dar vienas velnias siūlė žmogui rungtyniauti, kas išmes aukščiau lazdą, bet žmogus jį pergudravo ir tapo turtingas.
[Tėvo palikimas]

Pasaka AT 810 A [Kaip velnias tarnavo žmogui]
Velnias pavogė žmogaus keptą duoną ir suėdė. Kai jis pekloje pagadino orą, pakvipo duona. Už tai Liuciperis liepė velniui tris metus tarnauti žmogui. Žmogus ir velnias nuėjo į dvarą kulti. Velnias susitarė su ponu, jog pasiims tiek grūdų, kiek gali panešti. Velnias per dieną iškūlė visą šalinę, kitą dieną grūdus išarpavo ir, visus juos susipylęs į didelį maišą, užsidėjo ant peties ir nešėsi namo. Ponas paleido piktą bulių, kad velnią sudraskytų, tačiau velnias bulių užsimetė ant kito peties. Velnias pamatė po akmeniu lobį ir žmogui partempė katilą pinigų. Tapęs turtingu žmogus su velniu susiruošė į krikštynas, tačiau vežimas užklimpo. Velnias pakėlė ratą ir ištraukė skrynią pinigų. Žmogus pinigus vežė namo, o į krikštynas nenuvažiavo. Taip velnias žmogų padarė turtingu, bet negalėjo padaryti nuodėmingu, todėl išmokė jį gaminti degtinę. Žmogus pasigėrė ir ėmė keiktis, velnias apsidžiaugė ir dingo.
[Kaip velnias tarnavo žmogui]

Pasaka AT 826 [Velniai raštininkai]
Velniai ant jaučio odos rašė žmonių nuodėmes ir pritrūko vietos visoms nuodėmėms surašyti, todėl dantimis įsikabinę tampė odą. Vienam velniui oda išslydo iš dantų ir velniai susikūlė.
[Velniai raštininkai]

Pasaka AT 331 [Velnias butelyje]
Gerai besimokantį vaikiną kiti mokiniai paliko girtą karčemoje gulėti. Šis nubudęs ir išlindęs pro kaminą nukeliavo ten, kur už miesto švietė žiburys - rado trobą, o jos kamine butelį. Kai butelį atkimšo, iš jo iššoko velnias. Jiedu sėdo ant šyvio ir per naktį, rinkdami naujienas, apkeliavo visą pasaulį. Kai velnias (bukis) liepė vaikinui lįsti į butelį, šis paprašė parodyti, kaip tai padaryti. Vos tik velnias įsirangė į butelį, vaikinas jį užkimšo ir nuėjo į mokyklą. Kai mokytojas ėmė jį barti už miegojimą karčemoje, vaikinas pasakė, jog pernakt surinko naujienas iš viso pasaulio ir mokytojui parodė popierius, kuriuose buvo surašytos naujienos.
[Velnias butelyje]

Pasaka AT 592 [Kaip muzikantas velnius numarino]
Žmogus ėjo ieškoti maisto šeimai ir sutiko senuką. Senukas jam padovanojo smuiką, kurio griežimą girdėdami visi nori ar nenori ima šokti. Žmogus sutiko su puodais važiuojantį žydą, šis paprašė pagriežti. Žydas ėmė šokti, o kartu ir jo kumelė, todėl puodai sudužo. Nuilsęs žydas sumokėjo tris dolerius. Muzikantas nukeliavo į dvarą ir visus ponus šokdino tol, kol užmokesčio gavo šešis šimtus dolerių. Nepabūgo jis apsinakvoti prakeiktame dvare, ten visus velnius šokdino tol, kol šie išsikraustė iš dvaro ir apsigyveno baloje - pats jis tapo dvaro ponu. Zuikis įviliojo muzikantą į velnių balą ir velniai jį sučiupo. Velnių jis paprašė pakviesti pačią - šie sutiko. Pati atėjo ir užantyje atsinešė smuiką. Pagriebęs smuiką muzikantas tol griežė, kol iš velnių pasiliejo smala.
[Kaip muzikantas velnius numarino]

Mitologinė sakmė apie suvalgytus pinigus
Turtingas ūkininkas rijo pinigus ir paspringo. Bernas rado šeimininką negyvą ir pasiglemžė jo pinigus. Ūkininkas buvo palaidotas, tačiau bernas sumanė lavoną atkasti, nes jis manė, jog mirusysis pririjęs pinigų. Atkastasis negyvėlis naktį bernui ėmė priekaištauti, kam jis jį velniui atidavė. Bernas turėjo grįžti į kapus ir apjuosti negyvėlį pranciškonų dirželiu, su kuriuo šis ir buvo palaidotas.
[Pranciškonų dirželis]

Pasaka AT 756B [Žmogžudžio obelis]
Žmogui nesisekė žvejoti, prisistatė velnias ir pažadėjo padėti, jeigu žmogus pažadės jam tai, ko namie nepaliko. Žmogus pažadėjo ir ant popieriaus krauju pasirašė. Žmogus, pagavęs daug žuvų, sugrįžo į namus ir rado gimusį sūnų. Vaikas augo išmintingas, ruošėsi tapti kunigu. Būdamas klieriku jis sužinojo, jog yra parduotas velniui ir susiruošė į peklą atsiimti popierių. Keliaudamas per girią jis sutiko žmogžudį, kuris paprašė sužinoti, kokia lova jam pekloje paruošta. Klierikas pekloje iš velnių atsiėmė savo raštą ir dulkėmis pavertė žmogžudžiui paruoštą lovą. Eidamas namo jis vėl sutiko žmogžudį ir įbedė į žemę jo obelinę lazdą - žmogžudžiui liepė ją prigydyti. Klierikas tapo kunigu. Būdamas klebonu jis važiavo pro tą pačią girią ir staiga pakvipo obuoliais. Klebonas surado po obelimi tą patį nusikaltėlį. Šis išpažinties metu tiek nuodėmių išvardijo, kiek ant tos obelies buvo obuolių. Baisias nuodėmes išpažinęs žmogžudys virto dulkėmis.
[Žmogžudžio obelis]

Dievas rojuje lietuviškai šnekėjo
Dievas su pirmaisiais žmonėmis rojuje lietuviškai šnekėjo.
[Dievas rojuje lietuviškai kalbėjo]

Etiologinė sakmė apie žmogaus nagų kilmę
Pirmieji žmonės nebuvo nuogi, jų visas kūnas buvo nagu padengtas. Kada žmonės nusidėjo, Dievas numovė nuo jų naginį apvalkalą ir paliko tik mažus nagus ant kojų ir rankų.
[Apie žmogaus nagų kilmę]

Pasaka AT 753 [Apie užmūrytą kunigą]
Kunigas bažnyčioje pakabina paveikslą, kuriame vaizduojama kaip velnias girtuokliui į gerklę pila smalą. Vienas ponas tame paveiksle pavaizduotą velnią bado špygomis. Velnias sapnuojasi kunigui ir reikalauja, kad šis tą paveikslą nukabintų. Kunigas velnio nepaklauso. Prieš atlaidus velnias kunigą užmigdo ir dar po jo lova suneša bažnytinius reikmenis. Vyresnybė kunigą nubaudžia ir jis užmūryjamas bažnyčioje. Velnias taip nubaustu kunigu rūpinasi septynis metus ir vis reikalauja, kad šis jam pasirašytų. Tačiau kunigas velnią pergudrauja ir lieka gyvas.
[Apie užmūrytą kunigą]

Pasaka AT 1199 A [Ūkininko ir velnio sandėris]
Ūkininkas pasirašė velniui ir gavo maišą pinigų. Velnias nori žmogų pasiimti ir pasižada iškęsti lino kančią. Velnias pasiverčia į sėmenį ir ima kęsti lino kančią, bet neištveria, meta žmogaus pasirašytą jam raštą.
[Ūkininko ir velnio sandėris]

Pasaka AT 592 [Velnio dūdelė]
Velnias piemeniui dovanojo dūdelę, kurią pučiant visi ima šokti. Piemuo pašokdino gyvulius, papūtė dūdelę ir tada, kai žydas įėjo į erškėtyną. Šokdinamas erškėtyne žydas baisiai susibadė ir už tai apskundė piemenį teismui. Piemuo teisme visus šokdino ir jį paleido, o žydas nieko nelaimėjo.
[Velnio dūdelė]

Pasaka AT 475+566 [Trys aukso pinigai už aveles]
Siuvėją velnias nusivedė į peklą, ten jis siuvo milą. Kaip atlygį už darbą siuvėjas pasiėmė tris kaušus putų iš peklos katilų ir putas susipylė į odinį maišelį. Keliaudamas siuvėjas nutarė pailsėti ir užmigo - pabudęs rado pulką avių. Toliau eidamas jis sutiko senelį, kuris už avis davė tris aukso pinigus. Siuvėją girioje pavežė trys merginos. Jis papasakojo apie senelio dovanotus neišleidžiamus pinigus. Merginos tuos pinigus pavogė. Eidamas per girią siuvėjas rado obuolių, nuo kurių užauga ragai ir obuolių, kuriuos suvalgius, ragai nukrenta. Jis nukeliavo į dvarą, kuriame gyveno vagišės merginos ir jas pavaišino obuoliais. Kai merginoms užaugo ragai, kurių niekas negalėjo nuimti, siuvėjas joms davė obuolių, nuo kurių ragai nukrenta, ir atgavo savo pinigus.
[Trys aukso pinigai už aveles]

Pasaka AT 361 [Bernas veda karalaitę]
Vaikinas ilgai tarnavo pas ūkininką be užmokesčio. Kai ūkininko paprašė sumokėti, jaunikaitis gavo tik suplyšusią rudinę ir dvidešimt skatikų. Jam užsnūdus velnias tą pinigėlį pavogė. Liuciperis prasikaltusiam velniui liepė atiduoti pinigus, o nuskriaustąjį padaryti karaliumi. Velniukas atidavė pinigus ir vaikiną nunešė į tyrus, kur jis turėjo būti tris metus nesiprausęs, nagų nekirpęs. Po trijų metų jaunikaitį velnias nuvežė pas karalių. Dvi karaliaus dukros geriau sutiko mirti, negu už tokio jaunikio tekėti, o trečia karaliaus dukra sutiko. Velniai išpuošė jaunikaitį ir dailiais žirgais, gražiausiose karietose pristatė nuotakai. Karalaitės seserys iš pykčio gavo galą ir jų sielos velniams atiteko.
[Bernas veda karalaitę]

Mitologinė sakmė apie slogučius ir sloginimą
Mirusių be krikšto kūdikių vėlės pavirsta slogučiais, kurie vyrų pavidalu slogina moteris, merginų pavidalu - vyrus. Slogučiai dienomis lindi po akmenimis, kartais pasirodo balto katino pavidalu. Naktimis slogina dažniausiai moteris. Moteris guli ant nugaros, pradeda migdytis, jai atrodo, kad kažkas ją užgula ir slogina: apalpsta rankos ir kojos, spaudžia krūtinę, negali įkvėpti. Norėtų šaukti, bet negali. Iš baimės išmuša prakaitas, su juo nuslenka slogutis. Sakoma, galima slogutį nuvaryti, jei pavyksta pakrutinti dešinės kojos nykštį.
[Slogučiai ir sloginimas]

Tikėjimas, kodėl miegant reikia nusijuosti
Jeigu žmogus miega apsijuosęs, tai angelas su velniu ginčijasi ar „kūlys“, ar „žmogus“ guli.
[Kodėl miegant reikia nusijuosti]

Pasaka AT 40*+*302 [Paukštė – pati]
Kartą karalius medžiojo girioje, pamatė paukštę. Jau norėjo ją šauti, bet paukštė pasakė, kad to nedarytų - ji bus jo pati. Paukštė pavirto pana, jie susituokė. Po metų ar dviejų ta pana pavirto į paukštę ir išlėkdama pasakė, kad jos ieškotų mieste, vadinamam Krėjapilė. Karaliui be žmonos buvo nuobodu. Jis paliko karalystę ir išėjo jos ieškoti. Ėjo per girią. Rado lizdą ir grifo vaikus. Pamatė, kad parskrenda grifas. Nusivilko drabužį ir pradėjo klostyti vaikus. Už tai, kad žmogus pasigerino grifui, šis paklausė, ko jis norėtų. Karalius paprašė jį nunešti į Krėjapilę. Grifas to miesto nežinojo, bet pasakė, kad gal brolis, gyvenantis pas malūnininką, žino. Malūnininkas žinojo tą miestą - į tą miestą jis pristatė miltus, kuriuos grifas nešdavo. Paukštis vyrą nunešė į miestą, į karaliaus dvarą. Ten viskas buvo juoda, o apie dvarą gulėjo daugybė akmenų. Karalius sutiko savo žmoną, kuri pamokė, ką reikia daryti. Sakė, viename kambaryje yra dvylika galvų ir kardas. Reikia pačią didžiausią galvą perkirsti kardu, iš jos iššoks kiaušinis. Kai vyras paims kiaušinį, pasigirs labai garsus balsas. Vyras, nešdamas tą kiaušinį, turi eiti aplink dvarą ir po lašą laistyti ant tų akmenų. Tada iškils karalystė, pasidarys šviesu. Karalius viską padarė taip, kaip kam sakė. Akmenys virto kareiviais, o dvaras iškilo į paviršių. Karalius antrą kartą vedė tą paną ir valdė abi karalystes.
[Paukštė - pati]

Pasaka AT 402 [Rupūžė - nuotaka]
Ponas turėjo tris sūnus: du išmintingus, o trečią - kvailą. Tėvas pasakė, kad namai teks tam sūnui, kuris, atitarnavęs metus, parneš daugiau pinigų. Visi broliai išėjo vienu keliu. Priėjo kryžkelę: dviem broliams buvo keliai, o kvailiui - nebuvo. Kvailys pamatė senuką, kuris liepė nueiti ant kalno, pakrapštyti žemę. Kai ras skylę, įlįsti ir ten ras dvarą bei rupūžę. Kvailys taip ir padarė. Rupūžė paprašė jį likti pas ją tarnauti. Prabėgus metams Jonas parnešė daugiausia pinigų. Tėvas vėl pasakė, kad jo namuose liks gyventi tas, kuris parves gražiausia mergą. Broliai išėjo savo keliais, o kvailys pas rupūžę. Ši pasakė, kad jis paimtų pinigų, eitų į girią, nupirktų visas, kiek ras malkas. Tada jas sukrautų, uždegtų ir įmestų ją į ugnį. Jis taip ir padarė. Rupūžė buvo ugnyje tol, kol pavirto į tokią gražią paną. Iškilo ir jos dvaras. Tėvas norėjo sūnui savo turtą palikti, tačiau jis su mergina grįžo į dvarą ir ten apsivedė.
[Rupūžė - nuotaka]

Pasaka AT 307 [Prakeikta pana]
Buvo pirklys, jis turėjo brolį. Šis numirė, liko jo sūnus. Pirklys užaugino brolio sūnų. Kartą jie plaukė per jūres, sustojo prie salos. Sūnus nuėjo į salą, vaikščiodamas paklydo, o pirklys nuvažiavo. Vaikščiojo vaikinas po salą, kol sutiko senuką, kuris davė jam vyžas ir rankovę smilčių bei pamokė, kad kai vaikinas pereis jūres, jį pagaus sargai. Ten bus dvaras, dvare - rūsys, rūsyje - stiklinė statinė, o joje - prakeikta pana, o tai panai kas vakarą įmeta vieną žmogų suėsti. Sakė, kad ir vaikiną ten įmes ir pamokė, kad jis paprašytų stalelio, žvakės ir knygos bei kai ten įmes, pasistatytų stalelį, užsidegtų žvakę, melstųsi prie knygų ir apie save apsibrėžtų ratą iš smilčių. Vaikinas taip ir padarė. Jis liko gyvas. Antrą dieną vaikinui senukas davė daugiau smilčių, kad šis apsibrėžtų du ratus. Vaikinas vėl liko gyvas. Trečią dieną senukas liepė pasiimti du krėslus, dvi žvakes ir dvi knygas, apsibrėžti tris ratus ir pasakė, kad kai užgiedos gaidžiai, pana pasidarys balta. Tada vaikinas galės ją vesti, bet turi pakviesti senuką į vestuves. Kai pana pasidarė balta, bernas ją pasodino į krėslą, uždegė žvakę ir abu meldėsi. Vaikinas pamiršo pakviesti senuką į vestuves. Kai tik nuėjo bažnytines sutuoktuves, pasirodė senukas ir pasakė, kad vaikinas nepakvietė jo į vestuves, tai dabar jis atims jo žmoną ir, ištraukęs kardą, perkirto jai galvą, bet iškart pagydė. Kai tai padarė, pasakė, kad dabar išvarė iš jos paskutinį velnią. Senukas išėjo, o pora laimingai gyveno tame dvare.
[Prakeikta pana]

Mitologinė sakmė apie imtynes su vaiduliu
Buvo du broliai. Vienam tėvas paliko tuos namus, kuriuose jie augo, o kitas turėjo keltis į laukus. Laukuose jis pasistatė trobas, tačiau ten ėmė vaidentis. Tada jis perkėlė trobas, senoje vietoje liko tik tvartas. Naktį keleivis nuėjo pailsėti į tvartą. Tačiau tuoj užšoko ant jo vaidulis ir jie pradėjo imtis. Taip ėmėsi, kol užgiedojo gaidžiai. Jeigu gaidys būtų neužgiedojęs, vaidulis būtų žmogų nuvarginęs ir pasmaugęs.
[Imtynės su vaiduliu]

Mitologinė sakmė apie atžindulio mirtį
Pasakoja žmonės, kad kūdikis, kurį nutraukia ir vėliau vėl žindo, įgaudavo piktas akis. Jeigu jis pamatydavęs mažą gyvūlėlį, tai šis daugiau neaugdavo. Viename kaime mirė toks žmogus. Užtiesė jo kūną balta drobule ir palaidojo. Po atžindo mirties, pradėjo kaime mirti žmonės. Vienas žmogus patarė atkasti mirusiojo kūną. Kai atkasė, iš numirėlio gerklės ištraukė pusę paklodės ir nukirto jam galvą. Daugiau tam kaime žmonės nemirė. Jei jis būtų prarijęs visą paklodę, būtų išmirę visi to kaimo žmonės.
[Atžindulio mirtis]

Pasaka AT 804 B [Kaip kareivis įbaugino velnius]
Kareivis keliavo namo, bet sumanė grįžti ir pamatyti karalių. Eidamas per pelkes jis pamatė ant kupsto ponaitį ir nusprendė, jog balose geras nesėdės. Kareivis užtaisė muškietą sidabrine saga ir šovė - ten, kur ponaičio būta, pasiliejo smala. Pasigirdo balsas sakantis, jog jis irgi bus pekloje. Kareivis nukeliavo į karaliaus dvarą, ten apsigyveno. Neturėdamas darbo jis išdrožė karaliaus paveikslą ir pakabino kartuvėse. Karaliui buvo pranešta, jog taip ir pats karalius kabos. Kareivis buvo nuvarytas į peklą. Pekloje būdamas jis ėmė ant sienų lipdyti popierius, o velniams paaiškino, jog pekloje statys bažnyčią ir kars velnius. Išsigandę velniai kareiviui davė skrynią pinigų ir keturiais arkliais kinkyta karieta parvežė jį namo. Kareivis tapo turtingas.
[Kaip kareivis įbaugino velnius]

Mitologinė sakmė apie vaidulį ir užkeiktus pinigus
Dvarponis turėjo dukrą. Kai statė namus, liepė kamine išmūryti po plyta skylę. Prieš mirtį jis pinigus sudėjo į krepšį ir sukalbėjo, kad pinigus paimtų ta ranka, kuri įdėjo. Ponui mirus, pas dukterį atėjo žentas. Jis darbams pasamdė kareivius. Kamaroje, kur sudėti pinigai, niekas negalėjo būti, nes girdėdavosi, kad kas atsisėda ant kamino ir šaukia "metu". Vienas kareivis nuėjo ten miegoti. Jis išgirdo šauksmą "metu" ir atsakė, kad mestų. Kai tai ištarė, nukrito krepšys pinigų. Vaidulis tik norėjo, kad kas atsakytų "mesk". Kareivis apie pinigus pasakė pono žentui. Tik koks šimtas kareiviui teko.
[Vaidulis ir užkeikti pinigai]

Pasaka AT 475 [Kareivis pekloje]
Kareivis tapo samdiniu pas poną. Ponas davė jam geležinius batus, geležinį vežimą, geležinį botagą, dvi kumeles ir liepė vežti iš girios malkas, o algą pažadėjo mokėti po metų. Suduotos rimbu kumelės kareiviui patarė botagu kirsti akmenis, batus į akmenis trinti, o išeinant iš peklos neimti nieko kito - tik muškietą. Kareivis elgėsi taip, kaip jam buvo patarta. Metams praėjus jis atsisakė aukso ir sidabro - paprašė muškietos. Pasiėmęs muškietą išėjo, bet eidamas užsimanė miego ir užsnūdo pievoje. Pabudęs išvydo aplink besiganančias avis. Toliau bekeliaudamas sutiko senuką (Dievą), kuris už avių pulką davė tris "raudonuosius". Tie pinigai - ką jis bepirktų - vis jam likdavo.
[Kareivis pekloje]

Mitologinė sakmė apie pinigus, susidėtus į karstą
Buvo turtingas žmogus. Kai paseno, pats pasidarė karstą dvigubu dugnu ir tarp jų susipylė sidabrinius ir auksinius pinigus. Taip pat pasisiuvo pagalvę ir į ją sukimšo popierinius pinigus. Po jo mirties, kaimynai klausė sūnaus apie gautą palikimą. Tas atsakė, kad nerado nei skatiko. Vaikas matė, kaip senis slėpė pinigus ir pasakė. Šeimininkas nuėjo pas kunigą ir viską papasakojo. Kunigas liepė atkasti kapą. Kai pakėlė karsto dangtį, rado pinigus sukištus į numirėlio burną, nosį, ausis, akis. Kunigas sakė ištraukti, tačiau sūnus atsisakė. Kapą užkasė.
[Pinigai, susidėti į karstą]

Pasaka AT 361 [Baisusis ponas]
Grįždanas namo iš tarnybos kareivis pragėrė visus pinigus, drabužius ir būdamas vienmarškinis sutiko poną. Ponas pasiūlė saugoti namus, pažadėjo kareivį maitinti, tačiau šis turįs tris metus nesiprausti, nesikirpti, nesiskusti. Kareivis ėmė gyventi taip, kaip ponas liepė, ir buvo pramintas "baidyklingu ponu". Vienas generolas, kuriam už pamestus pinigus grėsė mirtis, "baidyklingo pono" paprašė pinigų. Pinigų generolas gavo, bet pažadėjo dukterį. Kai nevalyvas jaunikis atvyko nuotakos, vyresnės seserys išbėgiojo, bet jauniausioji sesuo sutiko tekėti. Pasibaigus trijų metų susitarimui baisusis ponas apsišvarino ir tapo dailus. Vyresnės seserys, supratusios ką prarado, pasikorė. Velnias padėkojo kareiviui už gerą tarnystę, paliko visą turtą ir dingo.
[Baisusis ponas]

Pasaka AT 811+795 [Velnias, arkivyskupas ir angelas]
Prastai besimokantis ūkininko sūnus vienam ponui pasirašė krauju - mokslai ėmė sektis. Jaunikaitis baigė mokyklą, gimnaziją ir tapo kunigu, po to - vyskupu ir netgi arkivyskupu. Dievas nusikaltusį angelą pasiuntė į žemę ir šis angelas tapo arkivyskupo tarnu. Važiuodamas pro karčemą arkivyskupo tarnas nusiėmė kepurę, o į kryžių laidė akmenis. Paklaustas, kodėl taip pasielgė, paaiškino, kad karčemoje sėdi du jo broliai, o prie kryžiaus buvęs velnias. Kai arkivyskupas jį pavadino angelu, šis prapuolė. Pats arkivyskupas buvo nuo velnio išgelbėtas.
[Velnias, arkivyskupas ir angelas]

Pasaka AT 592 [Kareivio kelionė namo]
Kareivis ėjo namo ir sutiko senelį, kuriam davė pusę bandelės. Panorėjęs valgyti pamatė, jog vėl turi dvi bandeles. Kareivis pernakvojo pakelės trobelėje, paliko žiburį ir išėjo. Eidamas suvalgė paskutinę bandelę ir vėl apsistojo pakelės trobelėje. Trobelės buvo velnių. Naktį atvažiavo ponai ir kareiviui padovanojo varinę dūdelę. Keliaudamas kareivis sutiko senelį, šis dovanojo skrynutę, kurioje visada buvo valgio ir gėrimo. Kai kareivis nakvojo kitoje pagirio trobelėje, vėl užsuko ponai ir padovanojo muškietą. Ponai už grojimą dūdele kareiviui davė batus, su kuriais galima nužengti mylias. Eidamas keliu kareivis sutiko važiuojančius kunigus, jis šovė į kurapkas ir šios sukrito erškėtyne. Kunigams supuolus kurapkų, jis pūtė dūdelę, o šie, šokdami erškėtyne, susibadė užpakalius. Teisme kareivis grojo, visi šoko ir jo nenuteisė. Žengdamas mylias jis parėjo namo.
[Kareivio kelionė namo]

Pasaka AT 795 [Piktas kunigas ir angelas]
Dievui pagailo vieno pikto kunigo mušamo tarno ir jis pasiuntė angelą tam, kad šis tarnautų kunigui. Angelas pakeitė mušamą tarną ir visas kunigo mintis atspėdavo. Kai jie važiavo keliu ir sutiko laidotuvių palydą, kunigas nusiėmė kepurę, angelas - juokėsi. Kai važiavo pro karčemą angelas nusiėmė kepurę. Paklaustas, kodėl taip elgėsi paaiškino, jog laidotuvių metu nieko nesimatė pro velnius, o karčemoje mirė laimingas žmogus. Nors angelas įspėjo, kad jeigu jis giedos, kunigui truks galva, kunigas įsigeidė išgirsti jį giedant.
[Piktas kunigas ir angelas]

Pasaka AT 365+1199A [Miręs vyras išsiveda žmoną ir Lino kančia] (2)
Jaunas vyras įsižiūrėjo mergą. Vyras išjojo į karą, o merga vis verkė jo. Vyras mirė. Naktį jis atjo pas mergą ir paklausė, ar ši jos kartu. Prijojo jie kapines, priėjo prie kapo, kur jis palaidotas, o ten - skylė. Kai jis lindo, Ona pabėgo. Pribėgo merga pirtelę, įbėgo į ją ir užrišo duris su rožiniu. Ji pamatė, kad ten guli negyvėlis. Numirėlis atsistojo po langu ir liepė negyvėliui atiduoti gyvėlį. Kai šis priartėjo prie mergos, ji pradėjo pasakoti lino kančią. Gaidys sugiedojo ir abu numirėlaii nukrito. Jiems nukirto galvas ir užkasė, o merga mirė.
[Miręs vyras išsiveda žmoną ir Lino kančia] (2)

Mitologinė sakmė apie vaidulį ir šyvį
Buvo ūkininkas, kuris turėjo du sūnus ir dvi dukras. Turėjo jis aitvarą, kuris nešė pinigus. Vienas sūnus išėjo į kariuomenę. Tėvas mirė, o po mirties kas vakarą ateidavo namo ir reikalavo valgyti. Sūnus grįžo iš kariuomenės. Pas kaimyną vyko vestuvės. Visi išėjo, namuose liko tik iš kariuomenės grįžęs sūnus. Vakare atėjo tėvas ir abu jie nuėjo į vestuves. Vaidulis numarino jaunavedžius, tačiau jo niekas nematė. Žmonės pagalvojo, kad tai kareivio kaltė ir puolė jį mušti. Tėvas visiems įkyrėjo, tačiau niekas nežinojo, kaip nuo jo apsisaugoti. Vienas žmogus patarė paimti smaluotą stebulę, ją pastatyti ant slenksčio ir išimti vieną stipiną. Kai vaidulis eis per slenkstį, suduoti jam su stipinu per galvą. Sūnus taip ir padarė, tačiau vaiduliui nukritus, niekaip negalėjo jo išvilkti į lauką. Tada pakinkė šyvį, kuris ištempė jį. Vėliau rado šyvio kaulus be odos. Tikriausiai vaidulis įlindo į šyvio odą.
[Vaidulis ir šyvis]

Mitologinė sakmė apie vaidulį ir čigoną
Buvo turtingas ūkininkas. Po mirties jis ateidavo į namus ir smaugė visus, kas ten būdavo. Kartą čigonas liko nakvoti. Jis pridaužė puodų šukių, kurias supylė į kitą puodą ir užkasė sode, pasiėmė noragą, naują puodą, žvakę ir apvožė ant stalo. Šeimininkas įėjo į stubą, o čigonas nuėmė puodą nuo žvakės ir apšvietė vaidulį. Kai jis padavė ranką čigonui, šis atkišo noragą. Čigonas pasakė vaiduliui, kad čia turi turto ir, nuvedęs į sodą, sudavė per puodą. Vaidulis parodė paslėptus savo pinigus. Čigonas privertė vaidulį išbūti tol, kol sugiedojo gaidys - vaidulis nukrito ir liko gulėti. Vaiduliui nukirto galvą ir užkasė baloje. Daugiau jis neatėjo. Čigonas parodė šeimininkei, kur pinigai.
[Vaidulis ir čigonas]

Mitologinė sakmė apie numirėlį, žmoną ir du angelus
Gyveno vyras su žmona. Jie turėjo penkis vaikus. Vyras buvo piktas ir kasdien pykosi su žmona. Vyras numirė, žmona jį pašarvojo ir laukė su vaikais, kad kas ateitų į šermenis. Numirėlis pradėjo judėti. Tuo metu į stubą atėjo du ponaičiai, kurie sulaikė numirėlį - šis liko gulėti. Jie paaiškino moteriai, kad juos Dievas siuntė išgelbėti ją nuo mirties. Tai buvo angelai.
[Numirėlis, žmona ir du angelai]

Pasaka AT 326+401 A [Bebaimis]
Tėvai atidavė neklusnų sūnų auklėti kunigui tikėdamiesi, jog sūnus patirs baimę. Kunigas naktį siuntė jaunikaitį alaus parnešti, o merginai, vilkinčiai baltais marškiniais, liepė jį gąsdinti. Gąsdintoją jis sumušė. Tris naktis jaunikaitis girdė velnius degtine ir šie prasilošė kortuodami. Jis nutraukė velniams kepures ir pareikalavo užmokesčio. Vienas velnias atnešė katilą pinigų ir atgavo kepurę, kitas - davė kapšelį, iš kurio niekada nedingsta pinigai, o trečias velnias davė kaulelį, su kuriuo galima atsiginti nuo ledakojo. Vaikinas paliko pinigus pas tėvus ir iškeliavo. Girioje jis rado kalną, kuriame buvo tušti karališki kambariai, tik viename kambaryje sėdėjo pajuodusi mergina. Tris naktis jaunikaitis neleido velniams šokdinti tos merginos, vis gindamasis nuo jų kauleliu. Po trijų dienų mergina tapo balta, iš kalno iškilo karalystė, jaunikaitis vedė merginą ir tapo karaliumi.
[Bebaimis]

Mitologinė sakmė apie laukus saugojantį mirusį poną
Baudžiavos laikais Vaisbūniškių dvare gyveno ponas. Susirgęs, jis nusiuntė tarną į Senpilę parvežti daktarą. Važiuodami į dvarą, jie pamatė poną jojantį. Kai daktaras įėjo į kambarį, rado poną pašarvotą. Po palaidojimo ponas ateidavo į namus. Jam pabalnodavo arklį ir jis išjodavo į laukus. Kartą vidurį dienos ponas atėjo pas darbininkus, priėjo prie dvaro mergos ir paprašė, kad ji perduotų poniai kaspinus bei pasakytų, jog ši atlygintų skriaudas. Ponia tai padarė ir ponas daugiau neatėjo.
[Laukus saugojantis miręs ponas]

Pasaka AT 883 A [Gražuolė]
Ponas turėjo labai gražią dukrą ir žmonės važiuodavo jos pamatyti. Ponas liepė dukters paveikslą pakabinti kryžkelėje - dukra tapo negraži. Ponas ėmė važinėti po pasaulį ir užpirkinėti mišias, šelpti pavargėlius. Dvaro prižiūrėtojas jam pranešė, jog dukra gyvena su velniais - ponas liepė atsiųsti dukters akis ir širdį. Mergina išėjo gyventi į girią. Ji sunešiojo drabužius ir gyveno nuoga medžio drevėje. Girioje medžiojo karaliūnas ir jo šunys aptiko merginą drevėje. Karaliūnas privertė merginą nuogą išlįsti iš drevės. Jis išvydo gražuolę ir pasiėmė ją į dvarą. Senasis karalius juos sutuokė, jie susilaukė sūnaus. Būdamas už marių kare, karaliūnas pasiilgo žmonos ir įsakė ją atvežti. Kelionės metu karaliaus žmonės karalienei taip nedavė ramybės, jog ji išsigandusi iššoko į marias. Pro langą buvo išmestas ir jos sūnus. Karaliui buvo pranešta, jog jo pati kelionėje labai susirgo ir numirė, o sūnus mirė beverkdamas motinos. Karalienė išsigelbėjo ir pati atkeliavo pas karalių.
[Gražuolė]

Pasaka AT 573+313 A [Jauniausioji Kaulinio senio dukra]
Žvirblis ir pelė nepasidalijo dviejų miežių varpų grūdų. Sakalas pasakė, jog likęs grūdas priklauso pelei, nes ši buvusi artoju. Supykęs žvirblis perplėšė sakalui gūžį. Zakristijonas susiuvo žaizdą šilko siūlais ir sakalą maitino tris metus. Sakalas ir žmogus keliavo ir aplankė sakalo seseris. Tik jauniausioji sesuo sutiko žmogui atiduoti skrynutę dėl to, kad pamatytų brolį. (Vyriausioji pagailėjo žiedo, vidurinioji - rankšluoščio.) Sakalas virto žmogumi ir pasiliko pas jaunėlę seserį, o žmogus, gavęs skrynutę ir pinigų, iškeliavo. Girioje jis atidarė skrynutę - be paliovos ėmė eiti kareiviai. Senis pažadėjo skrynutę uždaryti, jei žmogus jam pažadės tai, ko namie nepaliko, ir pasirašys krauju. Sugrįžęs namo žmogus rado dvidešimtmetį sūnų. Sūnus iškeliavo pas Kaulinį senį. Eidamas jis sutiko žvėrių ir paukščių motinas. Jaunikaitis nuėjo prie ežero, kuriame maudėsi dvylika gulbių ir paėmė jauniausios plunksnas. Gulbė nunešė jaunikaitį prie Geležinio kalno, pas Kaulinį senį. Senis, gulbės tėvas ir velnių karalius, jam skyrė šias užduotis: per dieną užauginti kviečius ir iškepti pyragą, iš jūros rėčiu išsemti vandenį, prajodinėti eržilą. Gulbė mergina padėjo įveikti visas užduotis. Kai Kaulinis senis dukras pavertė kuosomis, jaunikaitis jaunėlę atpažino. Juodu paspruko, palikę seilių, kurios už juos atsiliepė. Bėgdami jie pasivertė į kviečius ir senį, į erškėtį ir dyglius, į bažnyčią ir kunigą. Kai jie virto antele ir gaigalu, Kaulinis senis antelę užkeikė trims metams ežėre plaukioti. Jaunikaitis mylimosios laukė, bet pamanęs, jog ji negyva, nutarė vesti kitą, tačiau tikroji nuotaka pati sugrįžo.
[Jauniausioji Kaulinio senio dukra]

Mitologinė sakmė apie pavojus būnant prie numirėlio
Buvo tokia šalis: žmogui mirus, pirmą naktį niekas negalėjo būti prie jo, nes jis tą pasmaugdavo. Numirė žmogus. Jį pašarvojo, o ant stalo paliko žiburį, valgyti ir gerti. Pro šalį važiavo ponas su tarnu, su jais bėgo mažas šuniukas. Jie įėjo į stubą, atsisėdo už stalo ir giedojo. Tik šuniukas vis žiūrėjo į karstą ir staugė, lojo, urzgė. Po kurio laiko nukrito karsto dangtis ir atsikėlė numirėlis. Išbėgęs į lauką, jis nusuko pono arkliams galvas, o grįžęs - puolė su jais imtis. Ėmėsi numirėlis su vyrais tol, kol užgiedojo gaidžiai. Tada numirėlis atsigulė į karstą.
[Pavojai būnant prie numirėlio]

Mitologinė sakmė apie mergą, kurią išsivedė numirėlis
Netoli kapinių gyveno ūkininkas. Kas vakarą jis stovėdavo kapinėse apsivilkęs baltus marškinius. Jaunuoliai susilažino, kad drąsi merga nutrauks numirėliui marškinius. Kai ji parnešė marškinius į stubą, numirėlis atėjo ir prašė apvilkti jį. Kunigas pasakė mergai nueiti išpažinties ir apsirengti kaip laidotuvėms. Žmonės palydėjo ją į kapines kaip negyvą. Merga apvilko numirėliui marškinius, o šis ją apkabino ir abu dingo prasivėrusioje žemėje.
[Merga, kurią išsivedė numirėlis]

Mitologinė sakmė apie vagis, zakristijoną ir numirėlius bažnyčioje
Senovėje kūnus laidodavo po bažnyčiomis esančiuose rūsiuose. Mirė turtinga ponia, kurią palaidojo su auksiniais žiedais. Sužinojo vagys. Naktį jie atėjo pas zakristijoną ir privertė atrakinti bažnyčią. Vagys atidarė rūsį, nukėlė ponios karsto dangtį, tačiau jos pirštai buvo išbrinkę, todėl jie negalėjo numauti žiedų, todėl mėgino nukąsti dantimis. Kai tik jie įkando, ponia pradėjo kviesti numirėlius keltis. Vagys, tai išgirdę, puolė pro duris, o zakristijonas liko viduje. Jis užšoko ant vargonų ir užrišo vargonų duris rožiniu. Numirėliai krovė karstus vieną ant kito ir lipo ant vargonų jį sudraskyti. Zakristijonas užgiedodavo giesmę, karstai sugriūdavo. Ir taip jis gelbėjosi, kol sugiedojo gaidys. Zakristijonas liko gyvas, tačiau po kelių dienų mirė.
[Vagys, zakristijonas ir numirėliai bažnyčioje]

Mitologinė sakmė apie raganų elgesį Joninių naktį
Joninių nakties metu raganos prisibrauko rugių žiedų ir verda šiupinį. Juo pasitepusios ima skraidyti.
[Raganų šiupinėlis]

Mitologinė sakmė apie raganą pavirtusią kiaule
Šeimininkė ragana išsivirė šiupinį, patepė šluotą, kačergą - daiktai išskrido. Pati ragana pasitepė pažastis, apžergė kočėlą ir išlėkė. Bernas kryžiumi paženklino keturis kampus ir ragana, negalėdama sugrįžti, liko pasivertusi kiaule.
[Kiaule pasivertusi ragana]

Tikėjimas apie raganų elgesį Joninių naktį
Prieš Jonines, o ypač Jonių naktį, ragana gali pagauti per rugius einantį žmogų ir mirtinai užkutenti.
Tikėjimas apie raganų elgesį Joninių naktį

Tikėjimas kaip apsisaugoti nuo raganų
Šv. Jono naktį nuo raganų galima apsiginti - namuose reikia turėti rimbą, kurio kotas šermukšninis.
[Rimbas raganoms]

Pasakojimas apie paprotį kaišyti kepures šermukšnių šakelėmis
Piemenys Joninių naktį, jodami naktigonėn, kepures kaišo šermukšnių šakelėmis, kad raganos jų galvų neapšlapintų.
[Šermukšniais kaišytos kepurės]

Mitologinė sakmė apie išmokimą raganauti
Joninių naktį galima išmokti raganauti. Reikia vilkėti išvirkščiais drabužiais ir stovėti kryžkelėje. Viena moteris, norėjusi turėti daug pieno, taip stovėjo - atjojęs ant karvės jos norą išpildė.
[Žmona kryžkelėje]

Pasaka AT 670 [Žmogus, supratęs gyvūnų kalbą]
Žmogus medžiojo girioje, išgirdo pagalbos šauksmą ir iššovė. Žiūri - ant žemės kepalas duonos, ant kepalo angis, o šalia raktai. Jis pasiėmė raktus. Angis pasakė, jog už jos išgelbėjimą žmogus gaus tai, ko tik panorės ir jį nuvedė pas motiną angį. Žmogaus noras suprasti gyvulių kalbą buvo išpildytas. Šeimininkas išgirdo šunis kalbant, kad jį vilkas papjaus ir vagis apiplėš namus. Jis aprengė kelmą - vilkas puolė, o žmogus vilką nušovė. Šunys nuvijo vagis. Grįžusį namo šeimininką pati išbarė, šuo apsiskundė prastai šeriamas, o gaidys stebėjosi, jog šeimininkas vienos žmonos nesutvarko ir patarė ją prilupti. Vyras taip ir padarė, pasiėmė raktus ir atėjo į miestą. Jis pastebėjo, jog rasti raktai rakina visas spynas, o burmistro pati (ragana) guli sužeista.
[Žmogus, supratęs gyvūnų kalbą]

Mitologinė sakmė apie diemedžio žydėjimą
Joninių naktį bernas patiesė šilkų skaras, apsibrėžė aplink save šermukšnio lazda ratą, po puodu paslėpė žvakę ir laukė - kada diemedis pražys. Prieš švintant jį apniko baimė, vaidenosi, bet jis iškentėjo. Prašvitus ir gaidžiui pragydus viskas buvo taip, kaip buvę. Tas žiedas dingo, nes jį velniai saugo.
[Diemedžio žydėjimas]

Mitologinė sakmė apie paparčio žiedą senelio vyžoje
Senam žmogui Joninių naktį į vyžą įkrito paparčio žiedas. Avėdamas vyžomis jis žinojo kitų mintis. Vyžas suardė, bet nieko nerado.
[Paparčio žiedas senelio vyžose]

Pasakojimas apie kupoliavimo paprotį
Šv. Jono naktį buvo kupoliaujama, dainuojama. Tikėta, jog po šv. Jono žolės tampa nevaistingos.
[Kupolės]

Pasakojimas apie kupoliavimo paprotį ir Joninių daina "Kupolėle, o kas tave rovė" Kl 641
Joninių naktį merginos kupoliaudavo. Skindavo ramunes, kurias vadino "kapolėmis", jomis kaišydavo savo kaimo vartus, kitame kaime pokštaudamos palikdavo dilgėlių. Naktį buvo linksminamasi, kūrenama ugnis ir dainuojama. Viena iš dainų "Kupolėle, o kas tave rovė".
[Mergos kupoliauja]

Pasaka AT 451 A [Brolių ieškanti sesuo]
Broliai išjojo į karą, sesuo liko namie. Broliai pakviečia seserį į vestuves ir ji važiuoja pas brolius. Privažiuoja upę, o ten ragana maudosi. Ragana kviečia seserį maudytis, sesuo nepaklauso šuniuko, nusirengia ir įšoka į upę. Ragana ją paverčia utėle, o pati pasiverčia blusa, iššoka iš upės, apsirengia sesers drabužiais ir nuvažiuoja pas brolius. Sesuo gano brolių žirgus ir klausia, kodėl jie neėda, negeria - šie atsako, jog ragana sėdi už stalo, o sesuo žirgus gano. Broliai išgirsta sesers dainą. Jie pririša raganą prie arklio uodegos ir išvalkioja po laukus.
[Brolių ieškanti sesuo]

Pasaka AT 450 [Elenėlė ir broliukas avinėlis]
Pamotė išvijo Elenėlę ir Jonuką iš namų. Jonukas panoro gerti, nepaklausė sesers ir atsigėrė iš avies pėdos - pavirto avinėliu. Elenėlė su broliu avinėliu apsinakvojo dvare, kurio šeimininkė buvo ragana. Ragana seserį įmetė į marias ir ruošėsi pjauti avinėlį. Avinėlis nubėgo prie marių ir sako, jog gelda išplauta, peiliai išgaląsti ir jį ragana pjaus. Ponas susekė avinėlį ir išgirdo iš marių sesers prašymą ją ištraukti. Jis numezgė tinklą ir ištraukė Elenėlę. Raganą suspaudė tarp dviejų akėčių ir išdraskė po laukus.
[Elenėlė ir broliukas avinėlis]

Pasaka AT 314+327 B [Išmintingas žirgas]
Senelis parnešė iš girios dvidešimt kiaušinių, senutė išperėjo dvidešimt vaikų. Šie užaugo ir išvyko, o senelis parnešė dar vieną kiaušinį ir senutė išperėjo sūnų. Vaikinas užaugo ir išėjo brolių ieškoti. Eidamas jis sutiko kalbantį arklį, šėrė jam per ausį - iššoko kareiviški drabužiai ir šarvai. Jodamas jis sutiko dvidešimt brolių kareivių. Broliai apsinakvojo pas raganą, kuri turėjo dvidešimt vieną dukrą. Jauniausias brolis paklausė žirgo patarimo ir, kai visi miegojo, ant raganos dukrų galvų uždėjo kareivių kepures - ragana nukirto dukroms galvas. Ragana vijosi sprunkančius kareivius. Mestas kamuolys virto kalnais, šepetys - giria, skarelė - liepsnojančiomis jūromis. Vaikinas nepaklausė žirgo ir pasiėmė deimanto plunksną ir aukso pasagą. Kai visi broliai tarnavo dvare, ponas sužinojo, jog vienas jų turi tokius nepaprastus daiktus ir liepė pristatyti žirgą ir paukštę. Žirgas padėjo vaikinui parnešti ponui žirgą ir paukštę, marių merginą ir jos pamestą žiedą. Kai mergina įsigeidė gyvo ir gydančio vandens, žirgas liepė jį papjauti ir laukti atskrendančio varno su varniukais. Vaikinas pagavo du varniukus, kai varnas parnešė stebuklingo vandens, varniukus paleido. Pateptas gydančiu ir gyvuoju vandenimis žirgas atgijo. Papjautą pono negražų šunį patepė šiais vandenimis - jis atgijo ir tapo gražus. Negražus ponas užsigeidė būti gražus ir liepė jį papjauti, tačiau pono nei gydantis nei gyvasis vanduo neatgaivino - ponas pasileido mielėmis.
[Išmintingas žirgas]

Pasaka AT 707 [Nepaprasti vaikai]
Trys mergos raganos kalba: jei karalius vestų, pirmoji duotų jam skrybėlę, kurią užsidėjęs jis taptų nematomas, antroji - staltiesę, kurią pasitiesęs ant stalo jis turėtų gerti ir valgyti, trečia žada pagimdyti tris sūnus, kurių būtų saulė kaktose, mėnuo - pakaušiuose, žvaigždės iš šonų. Karalius veda trečiąją. Kai jis išjoja į karą, gimsta kūdikis. Sesuo ragana vaiką išmeta pro langą, o į jo vietą paguldo ožiuką ir parašo karaliui, jog jo sūnus gimė su ragais. Ji išmeta ir antrą naujagimį, o jo vietoje paguldo ežį ir karaliui parašo, jog gimė ežys. Ragana išmeta ir trečią karaliaus sūnų, o jo vietoje paguldo čigoniuką. Karalius grįžta namo, išvaro lauk karalienę ir veda raganą. Karalienė su vaiku apsigyvena girioje. Vaikas ten sutinka senuką - šis jam duoda stebuklingą kirvuką. Kai motina apsigyvena dvare, atvyksta pirkliai. Vaikas pasiverčia diržu, šaliku, skarele, žiedu ir su pirkliais vyksta į karaliaus dvarą, sužino apie ką ten kalbama. Motina iškepa tris pyragaičius, kuriuose yra jos pieno, vaikai juos valgo ir užuodžia motinos kvapą. Kirvukas vaikus nuneša pas motiną. Karalius sužino apie naują dvarą ir jame gyvenančius vaikus, kurių saulė kaktose, mėnuo pakaušiuose, žvaigždės iš šonų, atvyksta ir suranda savo šeimą.
[Nepaprasti vaikai]

Mitologinė sakmė apie moteriškę, kuri pasislėpė nuo velnio pečiuje
Moteriškė ilgai vakarodavo. Vieną naktį pas ją atėjo ponaitis. Jis paklausė, ar moteris norėtų naktipiečių, o ši atsakė, kad norėtų. Kai ponaitis išėjo, moteris pagalvojo, kad kažkas negerai ir pasislėpė pečiuje. Ponaitis sugrįžo ir įmetė į stubą naktipiečius. Ryte moteris pamatė, kad atneštas karstas su negyvėliu. Nuo to karto ji daugiau nevakarojo.
[Apie moteriškę, kuri pasislėpė nuo velnio pečiuje]

Mitologinė sakmė apie žmogų, velnio padarytą kunigu, o kunigą už apgavystę nuplaktą
Bernas sunkiai arė, todėl ėmė keikti. Atvažiavo ponas - velnias, kuris paklausė, kodėl bernas keikia. Kai šis atsakė, jog jam sunku, o gera gyventi tik ponams ir kunigams, velnias paklausė, ar bernas norėtų būti kunigu. Bernas atsakė, jog norėtų ir jis virto kunigu. Per vieną didelę šventę kunigas atgiedojo sumą, o kai nuėjo į zakristiją, atvirto bernu su klumpėmis ir miline. Kunigai už apgavystę nuvedė jį į kapines, guldė ant kiekvieno kapo ir mušė rykštėmis. Atvažiavo ponas - velnias, sustabdė kunigus ir bernas vėl virto kunigu. Ponas pasakė, kad bernas negavo mušti už mokslą, tai dabar turėjo gauti.
[Apie žmogų, velnio padarytą kunigu, o kunigą už apgavystę nuplaktą]

Mitologinė sakmė apie žmogų, velnio padarytą kunigu
Buvo ponas girtuoklis. Jis pragėrė savo dvarą ir liko vargeta, prašantis duonos. Velnias vargetos paklausė, ar šis nenori būti kunigu. Jis atsakė, kad norėtų, tačiau nemoka laikyti mišių. Velnias pasakė, kad jis mokės, tik kai laikys mišias, turi durti į ostiją. Vargeta sutiko. Velnias žinojo, kur reikia kunigo. Žmogus, patarnaujantis mišioms, pamatė, kaip kunigas perduria ostiją. Tarnas pasakė kitam kunigui, o šis - klebonui. Klebonas pasikvietė velnio kunigą ir pasakė, ką apie jį pasakė kunigas. Velnio kunigas atkirto, kad tas, kuris taip sako, nusidurs. Vakare velnio kunigas atėjo pas kitą kunigą. Grasindamas peiliu, jis privertė kunigą atsižadėti Dievo, Motinos švenčiausios ir nudūrė jį. Atėjo atlaidų dienos. Kai velnio kunigas ėjo laikyti mišių, bažnyčioje pakilo vėtra ir išnešė jį. Tas nudurtasis kunigas, kuris iš baimės visų atsižadėjo, irgi nuėjo į pragarą.
[Apie žmogų, velnio padarytą kunigu]

Pasaka AT 818* [Velnias eina išpažinties]
Sugalvojo velnias eiti į bažnyčią, tačiau atėjo taip anksti, kad dar nebuvo nei vieno žmogaus. Kai atėjo kunigas, velnias nuėjo atlikti išpažintį. Velnias pasakė, kiek blogo žmonėms padarė, o kunigas jam skyrė atgailą - kai kunigas sakys pamokslą, velnias turi užlipti ant vargonų ir kartu su vargonininku triskart sakyti "šventas". Kai velnias ištarė tą žodį, jam pasidarė karšta, kai antrą kartą - dar karščiau, o kai norėjo giedoti trečią kartą, subėgo daug velnių ir nusinešė jį į pragarą.
[Velnias eina išpažinties]

Pasaka AT 318+300 [Apie karalaitę, kuri išdavė kareivį, ją išgelbėjusią nuo smako]
Kareivis užėjo į dvarą ir pasiliko tarnauti. Po metų už gerą tarnystę ponas jam padovanojo žirgą, skepetaitę, kardą, marškinius. Kareivis pagavo smaką, išgelbėjo karaliaus dukterį ir ją vedė. Po kiek laiko karalaitė pradėjo smakui ištrūkti ir pamokino jį, kaip nugalėti kareivį. Smakas kareivio kūną sukapojo į mažus gabalėlius, bet žirgas nunešė sukapotą kareivio kūną į savo pono dvarą ir atgaivino kareivį. Raganius išmokino kareivį pasiversti įvairiais gyvūnais. Kareivis pasivertė žirgu, kurį nusipirko smakas. Jo pati pažino, kad čia kareivis ir liepė žirgą papjauti. Iš žirgo kraujo lašo išaugo obelis, kurią liepė smako pati nukirsti. Obels skiedrelę tarnaitė įmetė į tvenkinį, čia iš skiedrelės atsirado gaigalėlis. Kai smakas atėjo į šoželką maudytis, gaigalėlis apsirengė stebuklingus marškinius, griebė kardą ir nukirto smakui galvą. Kareivis savo žmoną, kuri smakui tarnavo, išvežė į tyrus laukus ir sudegino.
[Apie karalaitę, kuri išdavė kareivį, ją išgelbėjusią nuo smako]

Pasaka AT 709 [Raganos užkeikta mergina]
Pirklys užaugina mirusio brolio vaikus: berniuką ir mergaitę. Dėdei pirkliui nepavyksta merginą suvedžioti netgi saloje pastatytuose namuose. Broliui jis pasako, jog niekaip negali sesers apginti nuo jaunikių, saloje ji su keliais gyvena. Dėdė broliui liepia nužudyti seserį ir jam atnešti jos mažąjį pirštą ir akis. Brolis nukerta jos pirštą ir išlupa šuns akis. Mergina bėga: perplaukia marias, girioje suranda gražius namus. Viduje randa dvylika lovų ir tiek pat lėkščių su maistu. Ji pavalgo ir pasislepia po lova. Vidurnaktį sugrįžta dvylika žmogžudžių, jie merginą priima kaip seserį. Burtininkė patvirtina dėdės įtarimą, jog ji gyva. Ji dovanoja merginai liemenę, kurią apsivilkusi ji miršta. Kai liemenė nuvelkama, mergina atgyja. Mergina užsimauna ant piršto raganos dovanotą žiedą - vėl miršta. Žmogžudžiai ją paguldo į aukso ir vario karstus, pakabina liepoje ir patys nusižudo. Karalaičio kurtai aptinka karstą, o karalaitis merginą parsigabena į dvarą. Karalaičiui išjojus į karą, jo tėvai randa gražią merginą karste. Karalaičio sesuo nuima nuo jos rankos žiedą - mergina atgyja. Įvyksta vestuvės.
[Raganos užkeikta mergina]

Pasaka AT 325 [Raganavimo pamokos]
Tėvas neturėjo kuo maitinti vaiko ir atidavė jį auginti ponui raganiui. Po dvidešimties metų tėvas atėjo sūnaus atsiimti. Sūnus įspėjo tėvą, kaip jį reikės atpažinti, kai jis skraidys karveliu, varnu, bus paverstas ponaičiu. Tėvas atpažino sūnų ir abu grįžo namo. Sūnus, norėdamas gauti pinigų, pasivertė buliumi - tėvas jį pardavė, bet virvutę pasiliko. Sūnus atvirto žmogumi ir sugrįžo. Sūnus pasivertė eržilu ir tėvas jį pardavė tam pačiam ponui raganiui. Raganius neatidavė kamanų, bet kai tarnas eržilą šukavo, kamanas nuėmė ir šis paspruko. Ponas ėmė jį vytis, šis pavirto zuikiu, ponas - kurtu, sprunkantysis pavirto ešeriu, ponas - lydeka, ešerys pavirto aukso žiedu ir skalbėja jį užsimovė ant piršto, ponas pavirto jaunikaičiu smuikininku, žiedas virto kviečiais, ponas - višta, kviečiai virto vanagu ir sudraskė vištą.
[Raganavimo pamokos]

Pasaka AT 816* [Velnias gundo popiežių]
Vienuolyne vienas kunigas buvo kiek turtingesnis, ilgiau miegodavo, tai kiti jo nevertino. Kartą kunigas pamatė ant kryžiaus tupinčius tris varnus, kurie kalbėjo, kad karaliaus duktė prigaus popiežių. Kunigas sukalbėjo maldelę ir varnai negalėjo nulėkti. Kai šie paklausė, ko jis juos laiko, kunigas pasakė, kad paleis, kai varnai nuneš jį į Romą. Kunigas išėmė bažnyčios duris ir varnai jį nunešė. Kai kunigas įėjo į popiežiaus rūmus, pamatė viename krėsle sėdinčią paną, o kitame - popiežių. Ta merga buvo velnias. Kai kunigas sudavė jai per veidą, pasiliejo smala. Popiežius parašė kunigui raštus, kad jis turi būti vyriausias vienuolyne. Varnai parnešė jį atgal. Grįžęs kunigas parodė tuos raštus ir tapo vyriausiu.
[Velnias gundo popiežių]

Pasaka AT 325 [Burtininkas ir jo mokinys]
Žmogus pasako, jog leistų sūnų mokytis amato. Iš medžio iššoka ponas ir žada visko išmokyti per metus už penkiolika auksinų. Žmogus patiki jam sūnų. Po metų žmogus ponui atneša pinigų ir nori pamatyti sūnų. Atlekia trys gulbės ir ponas liepia pasakyti, kuris sūnus - žmogus nežino. Kai tėvas ateina po metų, atlekia trys meškos - tėvas vėl nežino, kuris sūnus; sūnus įspėja kaip jį atpažinti. Po metų žmogus vėl atneša ponui pinigų. Atlekia trys gulbės - tėvas atpažįsta sūnų. Sūnus virsta žmogumi ir eina namo. Sūnus pasiverčia kurtu, eržilu - tėvas jį parduoda už penkiolika auksinų, bet grandinę, kamanas pasilieka ir sūnus sugrįžta. Sūnus pasiverčia šuneliu ir tėvas jį parduoda, tam ponui, kuris jį mokė. Ponas vejasi sprunkantį mokinį: jis virsta pele, ponas - vanagu, jis virsta ešeriu, ponas - lydeka. Ešerys virsta žiedu ir užsimauna ant merginos piršto. Žiedą nusiperka karalienė. Žiedas virsta aguonomis, gaidys jas lesa, bet karalienė užmina du grūdelius koja, šie virsta vanagu ir gaidį sudrasko.
[Burtininkas ir jo mokinys]

Pasaka AT 314 A+314 [Karaliaus žentas ir tabokinė]
Tarnas įeina į uždraustą kambarį, mato - kumelė pašerta mėsa, vilkas - šienu. Jis pašarą sukeičia. Ponas nepaklusnų tarną nori nužudyti, šis paprašo prieš mirtį pagroti. Ponui grojimas patinka, jis užmiega ir tarno nenubaudžia. Tarnas uždraustame kambaryje įlenda į sidabro šulinį ir tampa šviesus kaip saulė. Jis pasiima rankšluostį, šepetį, kočėlą, sėda ant kumelės ir bėga nuo pono. Ponui prisiartinus, meta šepetį - atsiranda giria. Ponas iškerta taką per girią. Kai ponas vėl priartėja, meta rankšluostį - atsiranda marios. Ponas geria vandenį ir plyšta. Žmogus suduoda kumelei į ausį - iššoka tabokinė, kuri pildo visus prašymus. Jis paslepia savo šviesius plaukus po kepure ir pas karalių tampa sodo sargu. Jauniausioji karaliaus dukra pastebi, jog jo galva šviesi ir jis tampa karaliaus žentu. Karalius išjoja į karą, o jo žentas atidaro tabokinę ir pasiunčia į pagalbą juodus, raudonus ir baltus kareivius. Kai pats vadovauja baltiems kareiviams, jį sužeidžia ir karalius apriša jo koją skarele. Žmona pastebi ant vyro kojos tėvo skarelę. Ji praneša tėvui, jog jos vyras padėjo kariauti. Karalius atvyksta ir žentą išsiveža į rūmus.
[Karaliaus žentas ir tabokinė]

Pasakos AT 475 [Pragaro katilo kurstytojas] ir AT 566 [Trys magiški doleriai ir stebuklingi obuoliai]
Senas siuvėjas pasiėmė mastą, lygintuvą, žirkles ir išėjo į pasaulį. Sutiko poną, kuris pakvietė jį siūti. Ponas atnešė siuvėjui gabalą milo ir paprašė pasiūti sermėgą. Taip pat prisakė pakurti ugnį. Tas ponas buvo velnias, o namai - pragaras. Jis pamatė, kad gęsta katilas, tai prikimšo malkų ir užkūrė. Iš katilo prabilo sielos ir pasakė, kaip siuvėjas turi sukirpti duotą gabalą, kad iš to milo turi pasisiūti krepšį ir už darbą neimti pinigų, o prašyti trijų kaušų putų iš katilų. Gavęs putų, jis išėjo. Užmigo pievoje, o atsibudęs pamatė aplink jį avių pulkus. Sutiko senelį - Dievą, kuriam už 3 dolerius pardavė avis. Priėjo pirtelę, kurioje buvo trys mergos. Jis paprašė nakvynės. Siuvėjas vedė vieną iš tų mergų. Mergos apmainė jo dolerius, o jį išvarė. Eidamas pamatė obelį, o kai suvalgė obuolį, jam užaugo ragai. Kai jis suvalgė obuolį nuo kitos obels, ragai dingo. Prisiskynęs obuolių, vyras grįžo pas mergas. Davė joms po obuolį - joms užaugo ragai. Vyras tol mušė mergas, kol šios atidavė dolerius. Paskui jis davė po kitą obuolį - ragai nukrito. Vyras vėl vedė ir laimingai gyveno.
[Pragaro katilo kurstytojas] ir [Trys magiški doleriai ir stebuklingi obuoliai]

Mitologinė sakmė apie grįžtančius pinigus
Lietuviai turėjo užkerėtus pinigus, kurie gįždavo pas šeimininką. Galima pinigą "pareičioką" priversti tarnauti: reikia jo kraštą įkirsti kirviu ir kaire ranka jį prie savęs pritraukti. Tokio pinigo galima ir atsikratyti: reikia jame prakalti skylutę, ant žvakės knato užmauti ir bažnyčioje sudeginti. Žmogus pardavė antį ir gavo "pareičioką". Jis pinigą prikalė - šis sukosi, kol vinis nudilo ir dingo. Ponas davė "pareičioką" tarnui - tarnas praturtėjo. Mestas į kampą ir apspjautas pinigas smiltyse dingo.
[Grįžtantys pinigai]

Mitologinė sakmė apie užkeiktus pinigus
Turtingas žmogus slėpė pinigus girioje, po medžiu. Kitas žmogus tai matė, jis paėmė rieškučias aukso ir išpylė ant savo sermėgos. Turtuolis užkasė pinigus ir juos užkeikė - katilas pinigų nugrimzdo į žemę, sermėga su auksu taip pat. Žmogus girdėjo užkeikimą, jis surado tą girtuoklį, kuriam turtuolis paliko pinigus. Girtuoklis stuktelėjo lazda į grindis - atlėkė pinigų katilas, o kartu ir sermėga.
[Užkeikti pinigai]

Pasaka AT 303 [Trys broliai]
Buvo trys broliai. Jie turėjo po arklį ir po šunį. Mirus jų tėvams, broliams reikėjo skirtis. Jie pasodino po leliją - kurio lelija nudžius, tas brolis mirė. Vyriausias brolis išjojo į pasaulį. Prijojo pirtelę, joje buvo merga. Jis vedė mergą. Brolis pamatė, kad iš aukšto kalno rūksta dūmai. Sužinojęs, kad tai pragaras, jis nujojo pažiūrėti. Prie pragaro sutiko raganą, kuri rykšte jį, arklį ir šunį pavertė akmenimis. Broliai pamatė, kad nudžiūvo lelija. Antras brolis išjojo ir jis pavirto akmeniu. Nudžiūvo antrojo brolio lelija. Išjojo jauniausias brolis. Vaikinas ištraukė iš raganos rankų rykštę, sudavė jai per galvą ir ji pavirto akmeniu. Tada jis sudavė per kitus akmenis ir jie virto žmonėmis, gyvūnais. Atvirtę broliai nujojo į pirtelę. Kadangi jie atrodė vienodai, moteris nepažino, kuris yra jos vyras. Kai ji susirgo, prie jos priėjo jos vyras.
[Trys broliai]

Pasaka AT 475+1415+571 [Visi kartu]
Vaikinas už trijų metų tarnybą pas poną gavo algą - arklio galvos dydžio aukso gabalą. Kelyje jis auksą išmainė į arklį, arklį - į jautį, jautį - į aviną. Naktį girioje bernas priėjo butą, kuriame prausėsi trys nuogos mergos. Vyras joms sušuko, kad pažiūrėtų, kokį aviną jis atvedė. Kai tik jos palietė aviną, prilipo prie jo. Ryte vyras nusivedė aviną su mergom. Girioje velnias griebė vienai mergai už krūtinės ir prilipo. Kai priėjo pirtelę, kurioje boba kepė duoną, ši išlėkė su liže šaukdama ant mergų, kad jos nuogos. Boba trenkė liže mergai per užpakalį ir prilipo. Priėjo jie dvarą, kur buvo kluonas, o jame du šimtai karčių žirnių. Kai ėjo per klojimą, velnias susipylė žirnius. Žydas bandė atimti žirnius ir prilipo prie velnio maišelio pinigams. Ponas turėjo dukrą, kurios niekas negalėjo prajuokinti. Kai ponas ir jo duktė pamatė eiseną, pradėjo juoktis. Ponas išleido dukterį už to berno.
[Visi kartu]

Pasaka AT 1164 [Pikta moteris ir velnias]
Buvo boba ir senis. Turėjo jie avinuką. Boba liepė seniui nuvesti į miestą avinuką, parnešti pinigų, mėsos, puodelį, kojines ir batus, bet avinuką atgal parvesti. Jis ėjo į miestą verkdamas, kol susitiko žmogų. Šis patarė, nukirpti avinuką, parduoti vilnas, kad turėtų pinigų, iškastruoti avinuką, kad turėtų mėsos, o daiktų ieškoti ant mėšlyno. Tada boba išsiuntė senį į girią parnešti malkų. Jis dauboje pamatė velnią, sėdintį ant pinigų skrynios, tad išsigando ir parbėgo. Kai papasakojo bobai, ji nulėkė pas velnią ir atsisėdo ant skrynios. Du kartus ji garsiai pagadino orą. Velnias išsigando "šūvių" ir pabėgo. Seniai parsinešė skrynią namo.
[Pikta moteris duobėje]

Pasaka AT 1164B [Ir velnias negali gyventi su našle]
Buvo boba ir senis, kurie labai pykosi. Senis mirė ir nuėjo į pragarą. Velniai jį kankino, o jis tik juokėsi. Kai šie paklausė kodėl, vyras paaiškino, kad gyveno su tokia boba, jog patyrė didesnes kančias nei pragare. Velnias nuėjo pas našlę ir susituokė su ja. Jis stengėsi įtikti bobai, tačiau kartą negerai sukrovė durpes. Boba šaukė ant jo, pavadino jį "šėtonu", o šis persigando, kad ji pažino ir puolė bėgti. Velnias nubėgo pas žmogų ir paprašė už pinigų krepšį paslėpti jį. Žmogus paslėpė jį po šienu. Boba, neradus velnio, grįžo atgal, o velnias nukūrė į pragarą, paleido tą žmogų ir pasakė, kad užtenka jam kankintis.
[Ir velnias negali gyventi su našle]

Mitologinė sakmė apie laumes ir kūdikius
Laumės lemdavo gimusio kūdikio laimę. Patikusį kūdikį jos pasiimdavo, o palikdavo negražų. Laumė ateidavo po langu baltai apsirengusi. Jei laumė klausia, kas gimė dukra ar sūnus, privalu atsakyti, antraip - pavogs kūdikį. Pavogti laumių vaikai gerai augdavo, palikti - nykdavo. Laumės savo augintiniams surasdavo gerą vietą, mergaitėms, kurias augino, duodavo kraitį, drobių.
[Laumių augintiniai]

Tikėjimas kaip apginti kūdikius nuo laumių
Senovėje naktimis prie kūdikių žibindavo žiburį, kad apgintų nuo laumių.
[Laumės bijo šviesos]

Mitologinė sakmė apie laumių vaiką
Norint atsikratyti laumės vaiko, reikia jį saulei leidžiantis ir tekant ant mėšlyno plakti šermukšnine rykšte. Sapne vienai moteriai laumė priekaištavo, kam ši jos vaiką plaka.
[Laumių vaikui - šermukšninė rykštė]

Tikėjimas apie sąšlavas ir paplavas
Laumės iš sąšlavų, išmestų tamsoje, dirba vaikus, o už tamsoje išlietas paplavas muša.
[Tamsoje išmestos sąšlavos ir išlietos paplavos]

Tikėjimas kada negalima skalbti.
Saulei nusileidus paliktomis kultuvėmis laumės audeklus skalbia.
[Laumėms paliktos kultuvės]

Mitologinė sakmė apie merginą, kuri išteka už velnio
Turtingas dvarponis turėjo dukrą, kuri niekaip neišsirinko jaunikio. Tėvas pasakė, kad tikriausiai jai velnias patiktų. Po kiek laiko atjojo jaunikis iš už žemės rėžio ribos (rubežiaus). Mergina ištekėjo už jo, nuvažiavo gyventi į vyro dvarą. Jaunai žmonai nepatiko, kad vyras išeina, kai pradeda temti ir sugrįžta, kai užgieda gaidys, - jis buvo velnias. Merginai patarė, kad vežėjas ir arkliai būtų pasiruošę, o jai reikia bėgti per žemės rėžio ribą. Kai vyras išėjo, mergina pabėgo. Jai gimė sūnus, kuris tapo kunigu. Kadangi jis buvo velnio vaikas, tai prarado tikėjimą ir sukūrė prūsų tikybą. Iš to atsirado prūsai (liuteriai).
[Apie merginą, kuri išteka už velnio]

Pasakos AT 326 [Bebaimis jaunuolis] ir AT 401A [Užburta pana ir jos dvaras]
Kunigas nusiuntė išdykusį Joną parnešti alaus, o mergai liepė apsirengti baltai ir pagąsdinti berną. Jonas davė mergai ąsočiu per galvą. Kunigas nusiuntė Joną į koplyčią budėti per naktį. Jonas paprašė lošiamosios kortos, krėslo ir kvortos degtinės. Sutemus į koplyčią atėjo velnias, kurį Jonas pakvietė lošti kortomis. Jonas jį aplošė. Sugiedojus gaidžiams, velnias prapuolė. Kitą naktį jis aplošė du, dar kitą - tris velnius. Jonas velniams nutraukė kepures ir pareikalavo išsimokėti. Vienas velnias atnešė katilą pinigų, antras - maišelį pinigams, kuriame šie vis atsiranda, ir trečias - akmenuką, kuriuo galima apsiginti nuo piktų dvasių. Atidavęs tėvui pinigus, Jonas išėjo. Girioje kalnuose rado dvarą su tamsaus gymio pana. Ji paaiškino, kad tai užkeiktas dvaras. Kai sutemo, susirinko velniai. Jie norėjo paną šokinti, bet Jonas neleido - akmenukas neleido jiems prieiti. Sugiedojus gaidžiams, velniai prapuolė. Tas pats pasikartojo ir antrą, ir trečią naktį. Tada dvaras iškilo, pana pasidarė balta, Jonas vedė ją.
[Bebaimis jaunuolis] ir [Užburta pana ir jos dvaras]

Pasaka AT 407B [Magdalena ir velnias (numirėlis)]
Pas mergą Magdaleną ateidavo ponaitis ir būdavo kol sugiedodavo gaidys. Merga pastebėjo, kad jo viena koja kaip arklio. Naktį Magdalena pririšo jam prie skverno siūlą iš kamuolio. Ryte ji nusekė siūlu į kapines, kur siūlas buvo įtrauktas į skylę kape. Vakare Magdalena duris užrišo rožiniu. Atėjęs ponaitis liepė atidaryti duris, nes kitaip mirs mergos tėvas ir motina. Magdalena neatidarė durų, tėvai mirė. Tada ponaitis pagrasino, kad merga mirs. Magdalena prisakė, kad kai ji mirs, iškastų po slenksčiu skylę ir ištrauktų ją per slenksčio apačią, paskui lydėtų ne keliu, o laukais ir palaidotų kryžkelėje. Taip ją ir palaidojo. Ponaitis klausė slenksčio, kelio, ar ten lydėjo merginą. Nieko nesužinojęs, jis nuėjo savais keliais. Toje kryžkelėje pražydo radasta. Ponas ją nuskynė, parsivežė namo. Gėlė vis gražėjo. Ponas uždegė žvakę, padėjo ją ant stalo ir uždengė puodu. Staiga nuėmė puodą ir pamatė mergą. Kai ją apšvietė tokia šviesa, ji liko merga. Jie susituokė.
[Magdalena ir velnias (numirėlis)]

Mitologinė sakmė apie muzikantą pasikorėlės vestuvėse
Žmogus turėjo dukrą. Kartą jis išvažiavo į miestą. Kai žmogus važiavo namo, jį pasivijo ponaitis ir paprašė nuvežti į vestuves. Jiedu privažiavo dvarą. Viduje vyras pamatė dukrą, šokančią su ponaičiais. Žmogus norėjo važiuoti namo, bet ponaitis neleido. Prieš giedant gaidžiams, ponaitis leido jam važiuoti. Kai šis grįžo į namus, sužinojo, kad duktė pasikorė. Vyras pasakė, kad buvo dukters vestuvėse. Kitą dieną jis nuėjo į tą vietą, kur buvo dvaras, o ten - tik kupstynė.
[Muzikantas pasikorėlės vestuvėse]

Mitologinė sakmė apie tai, kad geriau pirkti virvę, o ne druską
Boba ir senis gyveno labai sunkiai. Boba išsiuntė senį į miestą parduoti vištą ir nupirkti druskos. Mieste senis sutiko ponaitį, kuris vietoj druskos pasiūlė pirkti virvę. Senis ir ponaitis nuėjo į girią. Ponaitis pasikorė, o po kurio laiko prapuolė. Kažkoks žmogus prie virvės atnešė katilą ir įdėjo jį į duobę. Tada jis atnešė pinigus, kuriuos supylė į katilą, ir nuėjo atnešti daugiau pinigų. Ponaitis prisakė seniui paimti pinigus, tas paėmė. Ir taip jie padarė kelis kartus. Kai žmogus atnešė paskutinius pinigus, ponaitis jo paklausė, kodėl katilas nepilnas. Šis iš gailesčio pasikorė. Ponaitis buvo velnias. Kai tik žmogus pasikorė, jis pašaukė senį ir padėkojo, kad padėjo tą žmogų pakarti, mat jo siela atiteko velniui. Seniui atiteko katilas pinigų.
[Geriau pirkti virvę, o ne druską]

Mitologinė sakmė apie laumių darbus
Sakoma, jog laumės moka verpti, siūti, megzti, austi. Jos skalbia ir balina audeklus. Žmonės girdėjo skalbiančias laumes. Pavogtas laumių rietimas drobės niekada nepasibaigia.
[Darbščios laumės]

Mitologinė sakmė apie vakaroti pakviestą laumę
Mergos ėjo pas kaimynus vakaroti ir sutiko kumele pasivertusią laumę. Jos pakvietė kumelę vakaroti. Visiems vakarojant kumelė pasibeldė į duris ir paprašė duoti darbo. Duotą darbą akimirksniu atlikusi, ji reikalavo naujos užduoties, antraip bus visiems blogai. Viena mergina pasakė, jog lauke girdėjusi mažų vaikų verksmą. Laumė pamanė, kad jos vaikai verkia ir išsinešdino iš trobos.
[Vakaroti pakviesta laumė]

Mitologinė sakmė apie laumes verpėjas
Marti viena verpė namuose. Atėjo dvi moterys su verpimo rateliais - jos buvo laumės. Laumės greitai suverpė visus linus. Išsigandusi marti įžiebė žvakę ir pasakė, kad kažkas verkia vakaruose. Susirūpinusios laumės išdūlino pro duris.
[Marti ir laumės]

Mitologinė sakmė apie laumes apleistoje pirtyje
Laumės apsistojo apleistoje pirtyje. Bernas po pirties langu išgirdo vaiko verksmą. Laumė puolė lauk ir į durų staktą susitrenkė galvą. Bernui pavyko pasprukti.
[Laumės apleistoje pirtyje]

Pasaka AT 501 [Trys laumės pagalbininkės]
Tėvas išvijo tinginę dukrą. Ponui pasakė, jog taip pasielgė todėl, kad dukra net samanas iš sienų suverpė. Ponas merginą parsivežė į savo klėtį ir pažadėjo ją vesti, jeigu ji pernakt suverps visus linus. Mergina ėmė verkti. Atėjo trys laumės ir pasisiūlė viską suverpti, jeigu bus pakviestos į vestuves. Kai laumės atėjo į vestuves, ponas paklausė, kodėl vienos yra reti dantys, kitos - platus užpakalis, o trečios - didelės krūtys. Sužinojęs kodėl taip yra žmonai jis nedavė verpti, sėdėti ir žindyti.
[Trys laumės pagalbininkės]

Pasaka AT 710 [Laumės auginta mergaitė]
Žmogus įsidėjo gimusią dukrą į krepšį ir nešė prigirdyti. Sutiko laumę ir jai atidavė mergaitę auginti. Kai mergaitei sukako dvylika metų, laumė paliko jai dvylika raktų ir išėjo, tačiau uždraudė eiti į dvyliktą kambarį. Mergaitė nepaklausė, bet neprisipažino ten buvusi. Po to mergaitė augo karaliaus dvare. Ją vedė karaliaus sūnus ir juodu susilaukė sūnų. Karaliui išjojus į karą, laumė išsinešė tris jo sūnus. Karalius įsakė sudeginti karalienę. Laužui degant atėjo laumė ir paklausė karalienės, ar ji buvo uždraustame kambaryje. Karalienė prisipažino buvusi, atgavo vaikus ir liko gyva.
[Laumės auginta mergaitė]

Pasaka AT 516 [Ištikimas karaliaus tarnas]
Karalius prieš mirtį sūnui nupiešė tokios merginos paveikslą, kokią jis privalo vesti. Karalaitis ieškojo merginos ir sutiko kareivį, šis pasakė, jog kitoje karalystėje yra jauniausia ir gražiausia karalaitė. Karalius nuplaukė už marių, įviliojo į laivą karalaitę ir išplaukė. Tėvas karalius vijosi, tačiau tarnas iššovė iš patrankos ir nukirto greitųjų laivų stiebus. Naktį tarnas girdėjo trijų laumių pokalbį apie karaliui gresiančius pavojus. Tarnas ryžosi gelbėti karalių: nušovė nuodais išteptą žirgą, sudaužė užnuodyto vyno taurę ir nušovė kitą tarną, ketinusį nušauti karalių. Ištikimą tarną karalius ketino pakarti, bet tarnas pasakė tiesą ir suakmenėjo. Kai akmenį patepė karaliaus sūnaus krauju - tarnas atgijo.
[Ištikimas karaliaus tarnas]

Pasaka AT 451 [Broliai vilkai ir sesuo]
Sesuo pasiėmė du rankšluosčius ir išėjo ieškoti vilkais paverstų brolių. Ji nakvojo Saulės trobelėje, kurią iššlavė, o sąšlavas pasiėmė sau. Taip pat nakvojo pas Mėnesį ir ten susisėmė sąšlavas. Sesuo surado stiklinį kalną ir, pildama sąšlavas, ant jo užkopė. Kalne ji rado urvą, jame pakabino rankšluosčius. Sugrįžo broliai vilkai ir suprato, jog juos sesuo surado. Ji pasiliko pas brolius, virė valgį ir tris metus privalėjo tylėti. Ponas medžiodamas surado gražią merginą ir parsivedė ją į dvarą, bet ji pabėgo ir gyveno pas laumę tol, kol galėjo prakalbėti. Kai ji grįžo pas poną, šis ją vedė. Į vestuves atėjo žmonėmis virtę broliai, o laumė dovanojo rietimą drobės. Drobė nesibaigė tol, kol rietimas nebuvo išmatuotas.
[Broliai vilkai ir sesuo]

Pasaka AT 735 [Varguolio ir goduolio dalia]
Neturtingas brolis pagavo mergą, kuri skynė jo javų varpas. Ji buvo turtingo brolio dalia ir vargšui patarė susirasti savo dalią. Vargšas surado savo dalią liūdną, medyje sėdinčią ir išplakė ją rimbu. Surastoji dalia patarė vargšui prikrauti vežimą akmenų ir nuvežti į karaliaus dvarą. Kai vargšas karaliaus dvare išvertė akmenis - šie virto auksu ir sidabru. Godus brolis prikrovė vežimus akmenų ir taip pat išvertė karaliaus dvare. Karalius supyko ir godųjį pakorė.
[Varguolio ir turtuolio dalia]

Pasaka AT 739* [Surasta dalia]
Bedaliui sūnui tėvas leidžia vesti bedalią merginą ir abu išvaro iš namų. Senelis (Dievas) jiems duoda šunį, kuris turi dalią ir padeda uždirbti pinigų. Kai atvykęs tėvas šunį užmuša, šuns dalia tenka karvei, todėl tėvas liepia karvę papjauti. Šeima paragauja karvės mėsos ir pas visus atsiranda dalia. Piktas tėvas nieko negali pakeisti.
[Surasta dalia]

Pasaka AT 935** [Kurpiaus dalia]
Vargšas kurpius neturėjo kuo vaikus maitinti. Apsilankė pirkliai ir davė šimtą auksinų. Kurpius iškeistus pinigus įsiuvo į kepurę, o varna kepurę nunešė. Pirkliai vėl davė pinigų ir kurpius juos paslėpė supuvusiuose miltuose. Žmona atidavė tuos miltus puodžiaus arkliams. Puodžius miltuose rado pinigus ir pasisavino. Pirkliai nuvežė puodžiui pusantro pūdo švino. Kurpius atidavė šviną žvejams, šie pagavo jam septynias žuvis, kurias išdarinėjęs jis rado septynis akmenėlius. Brangius akmenėlius nupirko žydas. Už gautus pinigus kurpius mieste nusipirko smuklę ir dvarą. Pirkliai vėl aplankė kurpių ir jis jau turėjo dalią.
[Kurpiaus dalia]

Pasaka AT 737 A* [Kaip bernas surado dalią]
Samdinys, pasiėmęs akmenuką ir gaidį, nukeliavo į karaliaus dvarą. Karaliui jis apsiskundė neturįs dalios. Karalaitė jam patarė vesti, o supykęs karalius juodu sutuokė ir išvarė. Karaliaus dukra teturėjo du skatikus, bet juodu uždirbo jų daugiau. Teko jiems nakvoti apleistuose ponų namuose. Kai karalaitė žengė pro tų namų slenkstį, jos drabužiai užkliuvo už plytos. Po ta plyta jie rado katilą auksinių, už kuriuos ir nusipirko šiuos senus namus. Į jau sutvarkytus ir gražiausius visame mieste jų namus atvyko nakvoti pats karalius.
[Kaip bernas surado dalią]

Pasaka AT 332+331 [Giltinė butelyje]
Samdinys, nešinas ąsotėliu barščių, sutiko senelį (Dievą), tačiau su juo nepietavo, nes jis neteisingas, o barščius suvalgė su giltine. Giltinė pasakė, jog jis praturtės gydydamas žmones. Tačiau įspėjo, kad, kai ji stovės prie žmogaus kojų, žmogus pasveiks, kai bus prie galvos, žmogus mirs. Gydydamas žmones žmogus praturtėjo ir pakvietė giltinę pode. Giltinė išpuiko. Senelis (Dievas) žmogui davė buteliuką ir pamokė, kaip giltinę į jį įvaryti. Kai žmogus butelį atkimšo, giltinė jį papjovė.
[Giltinė butelyje]

BsTB 7 95-1 Tikėjimas apie žmogaus gyvenimą ir žvaigždes
Kai žmogus gimsta, Dievas danguje pakabina žvaigždutę su gyvasties siūlu. Kai giltinė nukerpa šį siūlą, žmogus miršta, o jo žvaigždė krinta žemyn. Žmonės mato besileidžiančias žvaigždes ir mirusiems linki "amžino atilsio". Žvaigždžių negalima skaičiuoti, nes aptikęs savąją mirsi.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 7 95-2 Pasaka AT 980 [Senelis ir sūnaitis]
Senovėje ligotus ir senus žmones mesdavo į gale kaimo iškastas duobes. Sūnus nulupo nuo medžio luobą, paguldė ant jo tėvą ir nuvežęs paliko duobėje. Anūkas pasakė, kad nepaliktų duobėje luobo, nes reikės, kai tėvas numirs. Sūnus parsivežė tėvą namo. Nuo tada laukiama, kol žmogus mirs namuose, o mirusiems daromi karstai.
Teksto 1998 m. redakcija

Pasaka AT 332 [Giltinė kūma]
Vargšas žmogus pakvietė giltinę kūma. Ši liepė žmogui gydyti žmones, jeigu ji stovės gale kojų, arba pasakyti, kad žmogus mirs, jeigu ji stovės prie galvos. Žmogus sumanė giltinę pergudrauti ir liepė padaryti sukiojamą lovą: kai giltinė atsistodavo prie ligonės galvos, jai atsukdavo ligonės kojas. Taip žmogus pasipriešino giltinės valiai ir išgydė karalienę. Įtūžusi giltinė žmogų dalgiu papjovė.
[Giltinė kūma]

Tikėjimas apie šiurpulį
Žmogų šiurpulys krečia - giltinė jį apžiūri.
[Šiurpulys ir giltinė]

Tikėjimas apie gaidį ir giltinę
Gaidys kurkia - giltinę mato.
[Gaidys ir giltinė]

Tikėjimas apie šunis ir mirtį
Šunys staugia - bus mirtis.
[Šunys ir mirtis]

Tikėjimas apie trobos sienojus ir mirtį
Trobos sienojai braška - mirs žmogus.
[Trobos sienojai ir mirtis]

Tikėjimas apie akį ir mirtį
Žmogui akį trauko - bus mirtis.
[Akis ir mirtis]

Tikėjimas apie penktadienį ir šykščius žmones
Šykštūs žmonės miršta penktadieniais.
[Penktadienis ir šykštūs žmonės]

Tikėjimas apie braškančias lubas
Ties kuriuo žmogumi braška lubos, tas miršta.
[Braškančios lubos]

Tikėjimas apie giedančias vištas
Vištos pradeda giedoti - bus liga ar mirtis.
[Giedančios vištos]

Tikėjimas apie dejuojantį apuoką.
Apuokas dejuoja - bus ligonis ar mirtis.
[Dejuojantis apuokas]

Mitologinė sakmė apie aitvaro išperinimą
Aitvarą gali išperėti septynių metų juodas gaidys, jeigu jis padės raudoną kiaušinį. Užaugęs ir maitinamas aitvaras neš turtus.
[Aitvaro išperinimas]

Mitologinė sakmė apie aitvarą, nešantį auksinius pinigus
Aitvaras, kai neša pinigus, atrodo kaip ugninis žarsteklis. Jei nusimaunamos kelnės ir parodomas užpakalis, aitvaras pinigus paberia, tačiau reikia stovėti pastogėje.
[Aitvaras, nešantis auksinius]

Mitologinė sakmė apie aitvaro sustabdymą
Aitvaras paberia pinigus, jei parodomas užpakalis ir pasakoma: "Aš tau savo poną parodžiau, dabar tu man parodyk". Tačiau reikia stovėti pastogėje, antraip apleis niežais.
[Kaip sustabdyti aitvarą]

Pasaka AT 753 [Kalvis atnaujintojas]
Bernas pas ūkininką ganė jaučius. Atbėgo pas jį velnias ir pasakė, kad berną ims į kariuomenę, tačiau jam nesiseks, todėl jį grąžins jaučių ganyti. Bernas, ganydamas prie upės, pamatys du alksnius ir ras sausą kelmą. Kai jis mes tą kelmą į alksnius, tai velnias pasirodys. Viskas įvyko taip, kaip velnias sakė. Kai pasirodė velnias, jis pasakė, kad berno žmona ruošiasi už kito tekėti. Bernas ir velnias nubėgo pas žmoną. Tada velnias davė bernui rimbą ir pamokė visus primušti. Jis taip ir padarė. Bernas atėmė žmoną iš jaunikio. Bernas pasistatė kalvę su užrašu, kad senus paverčia jaunais. Kartą atvažiavo senas ponas. Velnias davė jam kūju per galvą - užmušė, tada ant priekalo pavartė, pakalė ir įmetė į ugnį. Velnias tą poną sudegino, ugnyje pasidarė kamuolys, kurį jis su replėmis įmetė į statinę vandens, o iš jos išėjo dailus ponaitis. Velnias paprašė krepšelio pinigų, ponaitis jam davė. Kai velnias išėjo į pragarą, bernas nusprendė, kad gali pats viską padaryti. Atvežė jam seną poną perdirbti. Tačiau bernas sudegino poną ir daugiau nieko negalėjo padaryti. Žmonės, kurie atvažiavo su ponu, uždėjo jam geležinius pančius ir norėjo vežti į kalėjimą. Velnias grįžo ir viską sutvarkė. Jis pasakė, kad daugiau bernas velnio špygom nebadytų.
[Kalvis atnaujintojas]

Mitologinė sakmė apie muzikantą, grojusį velniams
Alksnupėnuose apie 1830 m. gyveno nusigėręs smuikininkas. Jis pasakojo, kaip vakare jį pasikvietė į puotą pagroti ir nusivežė važiu, pakinkytu dviem juodžiais. Puotoje buvo daug ponų ir ponių, jis grojo visokius šokius. Už tai muzikantas gavo pinigų, jį valgydino kepsniais ir girdė vynu. Smuikininkas užmigo, o ryte atsibudęs pamatė, kad guli giraitėje ant vejos. Pasirodė, kad matyti kambariai - aplink stovintys medžiai, krėslai - kelmai, suolas - griovio kraštas, puikus važis - kreivas žabas, auksas - akmenėliai, pyragai - arkliamėšlis, taurė - kumelės naga, minkštas patalas - sniegas. Grįžęs namo, jis daugiau nenorėjo imti į rankas smuiko, nes galvojo, kad tą naktį grojo velniams.
[Apie muzikantą, grojusį velniams]

Pasakojimas apie rūkinimąsi dūmais
Senovėje lietuviai, norėdami apsisaugoti nuo ligų, rūkinosi dūmais. Pavėjui einančiais dūmais rūkintasi maro metu.
[Rūkinimąsis dūmais]

BsTB 7 206-4 Mitologinė sakmė, kodėl žmogui mirus atidaromi langai ir durys
Mirusio žmogaus dvasia, kol lavonas namuose, stovi liūdna prie jo galvos tris dienas. Kūną išlydint, drauge išeinanti ir dvasia, kuri tada persikelia į aną pasaulį. Todėl, kad jai būtų lengviau išeiti, reikia atidaryti visus langus ir duris.
Teksto 1998 m. redakcija

Mitologinė sakmė apie įžeistą ugnį
Žmogus girdėjo kaip dvi ugnys kalbasi: viena pažadėjo šeimininko namus uždegti, nes jis ja nesirūpina, kita paprašė, nesudeginti jos šeimininko mintuvų.
[Įžeista ugnis]

BsTB 7 207-10 Mitologinė sakmė, kodėl tėvai neturi verkti savo mirusių vaikų
Tėvams savo mirusių vaikų verkti nepridera, tik vaikai turi verkti savo tėvų. Jei tėvai daug verkia, tai vaikams aname pasaulyje yra labai sunku, o esantiems kariaunoje rūdija kardai.
Teksto 1998 m. redakcija

Mitologinė sakmė apie įžeistą ugnį
Vienuose namuose nakvojo elgeta ir išgirdo balsą, sakantį, jog reikia išeiti, nes čia negražiai elgiasi. Kitas balsas ragino pasilikti. Po trijų dienų namai sudegė.
[Egetą pažadinę balsai]

Mitologinė sakmė apie bausmę už dergimą
Namuose, kampe kažkas pridergdavo. Kai mėšlą įmetė į ugnį, dergėjo užpakalis ištino ir nušašo.
[Sudegintas mėšlas]

Mitologinė sakmė apie ponaičius, kurių arkliai nepavežė, ir nepaprasto didumo varną
Išgeriantis žmogus važiavo iš miesto. Jį pavijo pora ponaičių, kurie paprašė, kad juos pavežtų. Kai ponaičiai užsėdo, arkliai negalėjo pavežti. Žmogus išsigando ir pasiūlė jiems giedoti "Aniuolas Dievo", tačiau ponaičiai atsisakė, nes moką gražių pasakų. Kai tik vyras užgiedojo, ponaičiai nušoko nuo vežimo ir jis laimingai grįžo namo, nors iš baimės buvo pajuodęs kaip anglis. Kitą dieną prie jo trobų atlėkė juodas varnas. Vaikai, pamatę tokį didelį varną, apmėtė jį akmenimis, o šis pasakė, kad jo nevytų, nes jis nuo tų namų neskris tol, kol ten nenustos vykę pasilinksminimai (gužynės). Tai įvyko Liepalotuose.
[Apie ponaičius, kurių arkliai nepavežė, ir nepaprasto didumo varną]

Burtas kaip sužinoti, kas padegė namus
Padegėjo veidą galima pamatyti ant rubežiaus, per šilko skarelę.
[Padegėjo paveikslas]

Tikėjimas apie neparlėkusį garnį
Jei į namus garnys neparlėks, namai degs.
[Neparlėkęs garnys]

Pasaka AT 563 [Šalnos dovanos]
Šalna nušaldo senelės pasodintus agurkus. Senelis po krūmu suranda šalną ir ją plaka lazda. Šalna duoda stebuklingą staltiesę, nepaprastą avinėlį. Nakvodamas pas kūmas senelis šiuos daiktus praranda. Trečią kartą surasta ir išplakta šalna seneliui padovanoja statinaitę, iš kurios galima iškviesti kareivius. Kai senelis vėl nakvoja pas kūmas, iš statinaitės išėję kareiviai jas išgąsdina ir jis atgauna ankstesnes šalnos dovanas.
[Šalnos dovanos]

Mitologinė sakmė apie sužeistą vėją
Žmogus vėtė rugius, o vėjas pūtė ir ant grūdų nešė pelus. Supykęs žmogus sviedė per duris peilį. Sekdamas paskui kraujo lašus, žmogus nuėjo į girią ir surado sužeistą vėją. Vėjas pažadėjo peilį atiduoti, jeigu žmogus papūs dūdelę. Žmogus papūtė ir grįžęs rado nupūstus namus.
[Sužeistas vėjas]

Mitologinė sakmė apie vėjus brolius
Buvo du vėjai broliai, bet dabar pučia tik vienas. Vėjo broliui galva sukalta geležiniais lankais. Vyresnysis brolis vėjas su trimis sūnumis iš marių pūstė vandenį. Jie pūtė iš visų keturių pusių, bet vanduo, pakilęs į padanges, vėl nukrisdavo. Žmogus jiems patarė pūsti kartu iš vienos pusės. Taip pūsdami vėjai išpūtė marias ir džiaugėsi marių dugno grožiu, bet vanduo staiga grįžo ir nuskandino tris vėjo vaikus.
[Apie du vėjus brolius]

Mitologinė sakmė apie bylą su vėju
Vėjas nustūmė nuo tilto žmogų. Žmogus užkabino ant kryžiaus laiškelį, prašydamas Viešpaties teisybės. Kai atėjo teismo paskirta diena, pakilo viesulas ir į teismą atvažiavo ponas didele galva, apkaustyta geležiniais lankais. Nuskriaustam žmogui jis davė maišą pinigų.
[Vėjas teisme]

Pasaka AT 400+159*+302 [Gulbė žmona]
Vaikiną sužavi besimaudanti paukštė mergina. Girioje sutiktas senelis (Dievas) jam pataria paimti patikusios merginos plunksnas ir nešti namo, bet jokiu būdu neatsigręžti. Vaikinas paima plunksnas, tačiau pašauktas atsigręžia ir virsta vilku. Senelis (Dievas) jį atverčia žmogumi. Antrą kartą nešdamas tos pačios merginos plunksnas, vaikinas neatsigręžia. Juodu susituokia, gimsta sūnaus. Tačiau žmona apsirengia plunksnomis ir išlekia ant stiklo kalno. Už teisingas mėsos dalybas vaikinas įgyja galimybę virsti liūtu, zuikiu, ereliu arba skruzde. Vaikinas lankoje suranda trijų vėjų brolių trobeles. Jauniausias vėjų brolis pasako, jog mariose yra sala, o joje stiklo kalnas. Pavirtęs skruzde jis įlenda į stiklo kalną, kuriame yra prakeikta karalystė ir suranda žmoną. Išvadavęs karalystę iš velnių kerų tampa karaliumi.
[Gulbė žmona]

Pasaka apie milžiną ir vilką
Ant kalvos gulinčiam milžinui vilkas ėmė kojas graužti. Milžinas pamanė, jog blusa kojas graužia.
[Milžinas ir vilkas]

Padavimas apie milžinų kirvius
Kai milžinai trobas statydavo, ant debesų kirvius kabindavo.
[Milžinų kirviai]

Pasaka AT 314 A+314 [Piemuo ant milžino žirgo]
Samdinys atiduoda duoną seneliui (Dievui) ir gauna dūdelę. Jis tampa karaliaus piemeniu. Milžinai vagia karaliaus galvijus. Piemuo pučia dūdelę ir šokdina milžinus tol, kol šie pavargsta, po to išduria jiems akis, užmuša, o jų galvijus parvaro į karaliaus dvarą. Karalius piemenį apvesdina su savo dukra. Kai karalius išjoja į karą, žentas skuba jam į pagalbą: visus priešus milžinų žirgais ir ginklais sumina, iškerta.
[Piemuo ant milžino žirgo]

Pasaka AT 328+331+569 [Kvailys palaidoja milžiną]
Broliai pasiima tiek deimantų kiek pakelia ir grįžta namo. Kvailys eina toliau ir suranda priterštą trobelę. Jis iškuopia, papuošia trobelę ir pasislepia po lova. Sugrįžusiam milžinui patinka sutvarkyti namai ir jis kvailį priima kaip brolį. Milžinas parodo jam savo turtus ir nusiveda į kapines. Kvailys sako, jog milžinui nepajėgs iškasti duobės. Milžinas pats išsikasa duobę. Kvailys sako, jog nepajėgs jo užkasti. Milžinas liepia kasti jį, kol gyvas. Kvailys užkasa milžiną iki pažastų - šis negali iššokti. Palaidojęs milžiną, kvailys pasiima stebuklingą rankšluostį ir maišelį. Jis iškviečia karalius į karą, juos nugali ir jo tėvas tampa karaliumi.
[Kvailys palaidoja milžiną]

Pasaka AT 301 D*+318 [Karalaitės išvaduotojas]
Karalius pažada, kad tas, kuris suras dingusią karalaitę, bus jo žentas. Kareivis perplaukia marias ir kalnuose randa milžino trobelę. Jis nugirdo ir nukauna milžiną. Kai juodu su karalaite pasiekia laivą, kareivis prisimena pamiršęs žiedą ir grįžta - laivas išplaukia be jo. Kareivis sutinka tarnauti pas burtininką ir gauna žirgą bei beriantį pinigus krepšelį. Sugrįžęs kareivis pietauja su karaliumi. Parplaukia laivas su karalaite, o laivo kapitonas pasiskelbia karalaitės išvaduotoju. Kareivis atvyksta į karalaitės vestuves ir parodo jos dovanotą žiedą, karalaitė jį atpažįsta. Apsimetėlis kapitonas sušaudomas, o juodu susituokia. Kilus karui karaliaus žentas burtininko dovanotu kardu iškapoja priešus. Žmona paima stebuklingą kardą ir atiduoda priešų karaliui. Vyras paimamas į nelaisvę. Priešai jį pririša prie žirgo uodegos. Žirgas nubėga pas raganių, kuris dovanoja tris stebuklingus žiedus. Vyras nukeliauja į žmonos karalystę ir pasiverčia žirgu. Priešų karalius nusiperka tą žirgą. Žmona atpažįsta vyrą ir liepia žirgą užmušti. Tarnaitė žirgo dantį nuneša į karaliaus lovą - po nakties išauga obelis. Žmona liepia kirsti obelį. Obels skiedrą tarnaitė įmeta į prūdą - atsiranda antis. Besimaudantį karalių antis nuvilioja tolyn, o pati prilekia prie jo rūbų ir virsta žmogumi bei pasiima kardą. Vyras neištikimai žmonai ir jos išrinktajam nukerta galvas ir veda tarnaitę.
[Karalaitės išvaduotojas]

Pasaka AT 1060+1084+1049+1149 [Žaltys ir čigonas]
Žaltys suėda visus kaimo žmones, bet vieną palieka pirtyje. Atvažiuoja čigonai ir randa vieną žmogų. Čigonas pasilieka kartu. Kai žaltys atlekia, čigonas pasiūlo išbandyti jėgas: žaltys meta girnų akmenį - pabyra miltai; čigonas spaudžia minkštą sūrį ir sako, jog iš spaudžiamo akmens bėga vanduo; žaltys švilpia, čigonas užriša žalčiui akis ir duoda kuolu per galvą. Žaltys mano, jog čigonas stipruolis ir pasiūlo būti broliais. Žaltys liepia parnešti pietums jautį, čigonas suriša galvijų uodegas ir sako, jog nori parnešti puskapį galvijų. Žaltys liepia parnešti jaučio odą vandens, čigonas kasa prie šulinio ir sako norįs visą šulinį iškasti. Žaltys liepia parnešti medį, čigonas riša medžius ir sako norįs parnešti puskapį malkų. Čigonas veža žaltį, šis išgirsta čigono vaikų riksmą ir pasprunka.
[Žaltys ir čigonas]

BsTB 7 211-4 Mitologinė sakmė apie vėles bažnyčioje
Nuo Visų šventės vakaro iki Vėlių vakaro visos skaistykloje esančios dūšios yra laisvos ir susirenka į bažnyčią melstis. Ten jų kunigai laiko mišias, groja vargonininkai. Seniau ir žmonės rinkdavosi Vėlių dieną į bažnyčią melstis už dūšias ir deginti vaško žvakutes.
Teksto 1998 m. redakcija

Pasaka AT 502+300 [Slibinų nugalėtojas]
Karalaitis sode, užrakintoje trobelėje randa senuką, duoda jam atsigerti vandens - šis atsigėręs pakyla į padanges. Už tai išvarytas iš namų sūnus tarnauja pas kitą karalių. Išlaisvintas senis karalaitį pasikviečia į savo trobelę ir vaišina vynu - karalaitis tampa stipruoliu. Karalius paskelbia, jog tas, kuris išgelbės dukrą nuo slibino, taps jo žentu. Stipruolis nukauna trigalvį, šešiagalvį ir devyngalvį slibinus. Atsiranda apsimetėlis, kuris priverčia karalaitę sakyti, jog ne stipruolis karalaitis, o jis yra slibinų nugalėtojas. Tačiau karalaitė pasako tėvui tiesą. Karalaitis atverčia akmenis ir parodo slibinų kūnus. Jis tampa karaliaus žentu, o melagis pakariamas.
[Slibinų nugalėtojas]

Pasaka AT 532+300 [Stipruolis ir jo žirgas]
Pirklys išvyksta, o pas jo žmoną apsigyvena slibinas. Pirkliui gimsta sūnus ir kumelė atsiveda kumeliuką. Slibinas liepia motinai nužudyti sūnų, bet žirgas jį įspėja, kad nevalgytų užnuodyto maisto. Vaikinas užnuodytą mėsą atiduoda šuniukui, nesivelka slibino marškiniais ir išlieka gyvas. Jis sėda ant žirgo, nujoja į kitą karalystę ir ten tarnauja. Jauniausioji karalaitė pastebi jo auksinius plaukus. Vaikinas nekalba, sako "Nežinau". Slibinas nori praryti vyriausią karalaitę. Tarnas pasišaukia žirgą, perlenda per jo dešinę ausį ir tampa stipruoliu. Sparnuotas žirgas nuneša jį prie marių ir jis nukauna šešiagalvį, devyngalvį ir dvylikagalvį slibinus. Karalaičių gelbėtojas tampa karaliumi.
[Stipruolis ir jo žirgas]

Pasaka AT 318+300 [Slibino nugalėtojas ir neištikima žmona]
Kareivis dvare paskambina kanklėmis - atsiranda karalius. Jis karaliui tarnauja tris metus: šeria, valo žirgą ir gauna stebuklingus marškinius, skarelę bei žirgą. Prijojęs juodai uždegtą karaliaus dvarą, kareivis sužino, jog slibinas rija karalaites. Kareivis nugali slibiną ir jį parneša į karaliaus dvarą. Slibinas prirakinamas prie stulpo, o kareivis veda karalaitę. Pasivertusi šešku žmona nuneša slibinui stipruolio vyro marškinius. Slibinas jais apsirengia, nutveria kareivį ir iškrato jo kaulus. Žirgas muša slibiną tol, kol šis sudeda kaulus į krepšį ir juos nuneša savo karaliui. Kareivis atgaivinamas ir virsta dailiu žirgu, o slibinas karalius jį nuperka. Žmona liepia slibinui žirgą nužudyti. Žirgas nušaunamas, bet lašas kraujo užtykšta ant tarnaitės prijuostės. Ši prijuostę užkasa - išauga rožė. Žmona liepia rožę kirsti. Rožės skiedrą tarnaitė nuneša į ežerą - atsiranda antele. Antelė slibiną nuvilioja toli nuo ežero kranto, pati nulekia ir apsirengia marškiniais. Slibinas nugalimas, neištikima žmona nužudoma. Kareivis veda tarnaitę ir lieka karaliumi.
[Slibino nugalėtojas ir neištikima žmona]

Pasaka AT 315+300 [Dvi stebuklingos dūdelės motinos išvaduotojui]
Karalius nutaria nužudyti žmoną. Karaliaus sūnui virėjas pasako, jog jam įsakyta karalienei motinai kepti blynus su nuodais. Karalaitis su motina iškeliauja ir randa girioje namus, o juose seną moterį, kuri turi dvylika sūnų žmogžudžių. Karalaitis pavaišina žmogžudžius nuodingais blynais ir išeina medžioti. Žvėrys jam padovanoja dūdeles, kuriomis juos galima sušaukti. Žmogžudžių motina nutveria dūdelę, sušaukia žvėris, patepa jų pienu mirusius sūnus - šie atgyja. Žmogžudžiai nori nužudyti karalaitį, bet jis padūduoja kita dūdele - subėga žvėrys ir žmogžudžius sudrasko. Karalaitis sužino, jog karalius turi atiduoti dukrą slibinui. Karalaitis nukauna slibiną, bet pavargęs užmiega ir vežėjas jį nužudo. Negyvo karalaičio kišenėje žmogus randa dūdelę ir padūduoja - subėga žvėrys ir karalaitį atgaivina. Raganos duoda karalaičiui vandens, jis nusiprausia ir tampa gražesnis. Jis nueina į dvarą, kuriame rengiamos karalaitės vestuvės su apsišaukėliu vežėju. Karalaitė atpažįsta išgelbėtoją ir jis tampa karaliaus žentu.
[Dvi stebuklingos dūdelės motinos išvaduotojui]

BsTB 7 221-a Mitologinė sakmė apie numirėlę, kuri nubaudė ją apkalbėjusį vaikiną
Buvo jaunikis ir merga, kurie ruošėsi tuoktis. Jaunikis turėjo eiti į kariuomenę, o mergina žadėjo jo laukti. Kai jis grįžo, ji buvo susiradusi kitą, turtingesnį jaunikį. Pirmasis supyko ir apšmeižė ją antrajam, tad ji neištekėjo nė už vieno. Merga iš gailesčio mirė. Pirmasis ėjo išpažinties, ir kunigas jam liepė už atgailą per naktį pasilikti bažnyčioje. Ten buvo pašarvota toji merga. Bernas atidarė karstą pažiūrėti kaip ji aprengta. Tada čiuptelėjo už rankos ir prilipo, kad nebegalėjo atplėšti. Ryte kunigas siūlė atpjauti su gabalu mėsos, bet kai pjaudavo, tai mergai bėgdavo kraujas, o bernas rėkdavo. Tada bernas turėjo viešai atlikti išpažintį. Jis prisipažino, kad apšnekėjo merginą, o toji iš gailesčio numirė. Kai tik jis tai ištarė, mirusioji paleido jo ranką.
Teksto 1998 m. redakcija

Padavimas apie atspėtą Vištyčio ežero vardą
Vištyčio ežeras atėjo iš pietų krašto ar iš prūsų. Ežerui atėjus, ilgai nebuvo žinomas jo vardas, vanduo ūžė ir cypsėjo. Mergos skalbė ežere, kai viena jų pasakė, kad ežeras cypsi kaip vištytis. Vanduo nurimo, nes atspėjo jo vardą. Vėliau čia iškilo miestas.
[Apie atspėtą Vištyčio ežero vardą]

Pasaka AT 301 A [Karalaičių gelbėtojas]
Karaliaus dukros išeina į sodą pasivaikščioti - atlekia trys slibinai ir jas nusineša. Karalius paskelbia, kad kas suras karalaites, tas bus jo žentas. Pastumdėlis liepia karaliui padaryti lazdą, grandinę ir lopšį iš geležies. Jis nusileidžia į kalno gelmes ir nukauna slibinus. Išvaduotas karalaites jis įsodina į lopšį, o kareivis vardu Milžinas jas ištraukia į paviršių. Pats karalaičių išvaduotojas paliekamas požemiuose. Sparnuotas žirgas jį išneša į žemės paviršių. Rengiamasi apsišaukėlio gelbėtojo vestuvėms su karalaite. Tikrasis gelbėtojas atvyksta į dvarą kaip elgeta ir pietauja su karaliumi. Jauniausioji karalaitė jį atpažįsta - šis parodo karalaičių dovanotus žiedus.
[Karalaičių gelbėtojas]

BsTB 7 231-6 Mitologinė sakmė apie nesava mirtimi mirusių žmonių vėlių vaidenimąsi
Žmonių, kurie gyveno nedorą gyvenimą ir tų, kurie pasidarė sau galą vėlės vaidenasi ir neduoda gyviesiems ramybės.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 7 232-7 Mitologinė sakmė apie vėlių vaidenimąsi, kol žemėje nepalaidotas kūnas
Jei žmogaus kūnas nepalaidotas, tai jo dvasia neturi ramybės ir trankosi per naktis, vaidenasi, kartais kenkia gyviesiems.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 7 232-8 Mitologinė sakmė apie vėlę, kuri padeda išteisinti nekaltą žmogų
Vienas ponas, virėjai išėjus į miestą pirkti valgio, skaičiavo pinigus. Atėjęs mėsininkas pamatė, kad ponas namuose vienas, paėmė virėjos peilį, nupjovė galvą ir pasiėmė pinigus. Grįžusi virėja iškvietė policiją. Virėją apkaltino ir pasodino į kalėjimą. Tame pono name vaidenosi. Kartą ten apsinakvojo kurpius. Jis pamatė poną ir kaip mėsininkas nupjovė jam galvą. Apie tai pranešė policijai. Mėsininką pasodino į kalėjimą, o virėja susituokė su kurpiumi ir apsigyveno pono namuose.
Teksto 1998 m. redakcija

Pasaka AT 300 [Slibinų nugalėtojas]
Miršta ponia, o ponas pralošia kortomis visus turtus. Ponas nori nusišauti, bet sūnus pasiūlo keliauti po pasaulį. Juodu prieina du kelius: vienas nueina vienu, kitas - kitu keliu. Sūnus girioje sutinka senuką, šis dovanoja nepaprastą botagą ir pinigų. Jaunikaitis karaliaus dvare tampa virėjo tarnu ir sužino, jog slibinai reikalauja karalaitės. Jis nugali slibinus ir išgelbsti karalaitę. Devyngalvis slibinas jam sužeidžia koją, o karalaitė apriša žaizdą skarele. Pamačiusi skarelę ji atpažįsta išgelbėtoją.
[Slibinų nugalėtojas]

Pasaka AT 506+300 [Pirklio sūnus karalaitės gelbėtojas]
Pirklio sūnus nujoja į bažnytkaimį ir sumoka rykštėmis plakamo negyvėlio skolas. Jaunikaitis palieka prie karčemos kumelaitę, o rudis su laukiu ją nugvelbia kartu su pinigais. Girios karčemoje jis sužino, jog tas, kas išvaduos karalaitę, iš padangėse esančio slibino dvaro, bus karaliaus žentas. Jaunikaitis įlenda į kumelės griaučius ir slibinas jį nusineša. Karalaitė duoda jaunikaičiui atsigerti vandens - jis tampa stipruoliu ir nukauna slibiną. Jis virve nuleidžia karalaitę ant žemės, bet rudis su laukiu nukerta virvę ir priverčia karalaitę sakyti, jog jie yra jos išgelbėtojai. Karaliaus dvare rengiamasi vestuvėms. Baltas balandis, kuris yra bažnyčioje plakto žmogaus dvasia, parneša karalaitės gelbėtoją į žemę. Kai balandis atneša karalaitei iš slibino dvaro žvaigždę, ji supranta, kad išgelbėtojas yra žemėje. Jaunikaitis parodo visiems slibinų liežuvius, karalaitės pusę žiedo, pusę skarelės ir tampa karaliaus žentu.
[Pirklio sūnus karalaitės gelbėtojas]

Pasaka AT 516 [Ištikimas tarnas]
Karalaitis nusprendžia vesti neturtingą merginą ir būsimą nuotaką plukdo laivu. Tarnas išgirsta kaip ant laivo nutupia paukštė ir pasako kaip karalaitis ir jo žmona žus. Jis gelbsti jaunavedžius: kerta per rankas močekai ir ši išlieja taurę nuodų, kirviu sukerta bažnyčios duris ir šios negriūva, kalaviju nukerta slibino galvas. Tarną nusprendžiama nubausti, tačiau šis pasako tiesą ir suakmenėja. Kai akmenį patepa perplėšto kūdikio krauju, tarnas atgija.
[Ištikimas tarnas]

Pasaka AT 300 [Karalaitis ir jo tarnas]
Karalius liepia nušauti nepaklusnų sūnų, bet šautuvas užsikerta. Tarnas karaliui parneša sūnaus pirštą ir šuns širdį. Tarnas nuleidžia karalaitį į šulinį ir liepia prisiekti, jog karalaitis bus jo tarnu. Miesto karčemoje juodu sužino, jog miestiečiai neturi vandens ir slibinas nori praryti karaliaus jauniausią dukrą. Tarnas (tikrasis karalaitis) atveria vandens šaltinį, nukauna slibinus, išvaduoja karalaites ir užmiega luote. Karalaičiu apsimetęs tarnas priverčia karalaites sakyti, jog jis yra jų išvaduotojas. Baltas balandis (Dievas) gelbsti tikrąjį karalaitį. Apsirišęs baltą skarelę ir virtęs seneliu karalaičių gelbėtojas nukeliauja į dvarą, kur ruošiamasi vestuvėms. Kai jis prausiasi ir nusiriša skarelę, karalaitės atpažįsta tikrąjį gelbėtoją. Šis parodo slibinų liežuvius.
[Karalaitis ir jo tarnas]

Pasaka AT 300 A [Dvigalvis slibino žirgas]
Sūnus pasako, jog slibinas jodinėja dvigalviu žirgu - karalius liepia jį pristatyti. Jaunikaitis ant tilto nukauna trigalvį, šešiagalvį ir devyngalvį slibinus. Į pirtį parsiveda dvigalvį žirgą, aplink save apsibrėžia sidabriniu kardu ir apsimeta miegąs. Jis išgirsta slibinų žmonas kalbant kaip jos jį nužudys. Karalaitis išjoja namo: žirgams jis neleidžia ėsti dobilų, negeria vynu kvepiančios upės vandens. Tačiau tarnai nuskina nuo obels obuolių ir dingsta. Jaunikaitis sutinka besimušančius akmenis ir joja tiesiai, bet, pamatęs besimušančius prūsokus, nusijuokia - palieka be žirgo. Nusipirkęs arklį vėl prijoja slibinų dvarą ir atgauna dvigalvį žirgą. Jį vejasi juoda kiaulė. Jaunikaitis užsidaro kalvėje. Kalvis sako kiaulei, jog meta jaunikaičio kūno dalis, bet sviedžia jai į nasrus įkaitintą geležį. Kiaulei jis liepia iškišti liežuvį ir žada atiduoti visą kūną, bet replėmis jį sugriebia. Kardu kapojama kiaulė išspjauna karalaičio kurtus ir sakalus.
[Dvigalvis slibino Žirgas]

Mitologinė sakmė apie vilkolakius
Vyras paprašo žmonos neišsigąsti vilko ir nueina. Vilkas užpuola moterį ir sudrasko jos raudoną sijoną. Kai vyras sugrįžta, ji pamato jo dantyse raudonus siūlus.
[Vyras vilktakis]

BsTB 7 98-11 Pasakojimas apie įkapes
Seniau į karstą buvo dedamos įkapės atsižvelgiant į mirusiųjų gebėjimus ir pomėgius, lytį bei socialinį statusą. Mirusiuosius aprengdavo naujais drabužiais.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 7 100-16 Pasakojimas apie raudotojas
Raudotojas samdydavo šermenų metu.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 7 115-5 Mitologinė sakmė apie rojų ir jo vartų sargus
Rojus - rytų šalyje, ant aukšto kalno, tarp didelių upių; ten augantys medžiai veda stebuklingus vaisius ir visada būna diena. Dievo paliepimu du milžinai Auštra ir Vėjas saugo rojaus vartus: Auštra šviečia kelią į rojų, o Vėjas nupučia tuos, kuriems nevalia ten patekti. Į rojų veda tiltas per upę, kuris kaip voratinklio siūlelis: dvasios teisingų žmonių jį praeina, bet piktų žmonių dvasias Vėjas nupučia į tamsius laukus arba smalos upę.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 7 115-6 Mitologinė sakmė apie rojų ir tikėjimai, kodėl negalima mėtyti nagų
Teigiama, jog rojus - rytuose, ant stiklo kalno. Kalnas yra aukščiau debesų, status ir slidus. Užlipti ant jo gali tik teisingieji, o nusidėjėliai nuslysta ir juos prarija slibinas Pukys. Žmonės rinkdavo nupjaustytus nagus, nes tikėjo, jog po mirties reikės lipti stiklo kalnu. Taip pat tikėjo, jog velnias iš numestų ant žemės nagų siuva sau ugninę kepurę.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 7 116-7 Tikėjimas apie dvasias
Mirusių dvasios lekia į rojų / dangų paukščių keliu.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 7 117-12 Mitologinė sakmė apie dvasių kančias
Nusidėjusios dvasios kenčia ant žemės paverstos gyvuliais, medžiais, akmenimis ir pan. Jos gali pasirodyti gyviems tik saulei nusileidus. Išgirdus po saulėlydžio lekiančias bites sakoma: "Dūšelės lekia".
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 8 19-1 Mitologinė sakmė, kaip perkūnas persekioja velnią
Prie Bartnykų yra giria Budavonė. Eigulys, vaikščiodamas po girią, prie kalnelio, vadinamo Lapynkalniu, pamatė iš olos išlindusį velniuką. Kai perkūnas trenkdavo, velniukas įbėgdavo į olą. Eigulys nušovė velniuką - išsiliejo smala. Po kiek laiko jis sutiko aukštą barzdotą vyrą su šautuvu, kuris padėkojo eiguliui, kad šis nušovė velnią, nes pats to padaryti negalėjo. Vyras padovanojo eiguliui muškietą. Eigulys padėkojo Perkūnui ir šaudė su ja iki gyvenimo pabaigos.
[Perkūnas persekioja velnią]

BsTB 8 20-2 Parabolė AT- [Kaip pragėrė, burnoje neturėdamas]
Buvo du ūkininkai, vienas - geras žmogus, kitas - girtuoklis. Ūkininkas, skatindamas girtuoklį negerti, pasiūlė atidėti tiek pinigų, kiek tas pragers. Vyras surinko 400 rublių. Kai pasilenkė prie upės atsigerti, pinigai įkrito į vandenį ir buvo nunešti srovės. Ūkininkas pasakė pats sau, kad anas nors atsigėrė, o jis pinigus pragėrė, nė burnoje neturėdamas. Ir pats pradėjo gerti.
[Pragėrė, burnoje neturėdamas]

BsTB 8 20-3 Pasaka AT- [Apie karaliūną ir senuką]
Karaliūnas, pažiūrėjęs į dangų, panoro ten patekti. Kai sutiko senuką, paklausė, ką jam daryti, kad noras išsipildytų. Senukas pasiūlė mainytis su juo drabužiais ir 7 metus vaikščioti po girią. Kai karaliūnas grįžo į dvarą, pasirodė, kad praėjo 700 metų. Jis pavirto į dulkes ir pradingo.
[Apie karaliūną ir senuką]

BsTB 8 21-4 Parabolė AT- apie dvi seseris
Buvo dvi seserys: viena - turtinga, bet be vaikų, kita - našlė su penkiais vaikais. Našlė nuėjo pas seserį prašyti duonos, tačiau ši atsakė. Kai turtingosios sesers vyras norėjo atsipjauti duonos, iš jos pradėjo bėgti kraujas. Vyras išsigando, o sužinojęs tiesą, nubėgo pas našlę. Įėjęs į namus, vyras pamatė tris negyvus vaikus. Kai jis pasiūlė moteriai maisto, ši pasakė, kad žemiško maisto jiems jau nereikia. Numirė ir jos vaikai, ir ji pati. Turtingieji sunyko ir mirė iš bado.
[Apie dvi seseris]

BsTB 8 22-5 Pasaka AT 510B [Apie karalaitę ir karaliūną]
Karalius žmona buvo auksiniais plaukais. Prieš mirdama moteris pasakė vyrui, kad šis vestų mergą tokiais pat plaukais, kaip ji. Kai karalius nerado tokios mergos, nusprendė vesti dukrą. Ši, manydama, kad tėvas neišpildys jos noro, paprašė aukso, sidabro drabužių ir apsiausto iš kailių. Tėvas užduotį įvykdė. Mergina pasiėmė drabužius, užsimetė apsiaustą ir išėjo į girią. Ten ji įlindo į drevę ir užmigo. Girioje medžiojo karaliūnas. Kai jis rado merginą, ši paprašė, kad jis nusivežtų ją į dvarą tarnauti. Vyras leido jai dirbti virtuvėje. Karaliūnas suruošė puotą, į kurią atėjo ir persirengusi mergina. Vyras ją šokdino, bet mergina po pusvalandžio pradingo. Karaliūnas jos ieškojo, tačiau nerado. Mergina, virdama sriubą, įmetė žiedą, kurį rado karaliūnas, tačiau išsigynė, kad taip nedarė. Kitą vakarą mergina vėl pasirodė puotoje, tačiau vėl pabėgo. Šį kartą karaliūnas surado merginą. Ši papasakojo jam savo praeitį ir jie susituokė.
[Apie karalaitę ir karaliūną]

BsTB 8 24-6 Pasaka AT 884 [Apie dvylika medinčių]
Karaliūnas mylėjo kaimynystėje gyvenančią karalaitę. Mirdamas tėvas prisakė sūnui vesti kitą karalaitę. Sūnus pažadėjo išpildyti tėvo norą. Po laidotuvių jis prisiminė, kad mylimai karalaitei pažadėjo ją vesti ir kaip ženklą paliko žiedą. Pildydamas tėvo norą, karalaitis nusiuntė piršlį pas tėvo išrinktąją merginą, o ši sutiko tekėti. Kai mylimoji sužinojo apie karalaičio ketinimus, pasakė tėvui, kad norėtų rasti vienuolika į ją panašių mergaičių. Visos mergaitės apsirengė medžiotojų drabužiais ir atvyko pas karalaitį, kuris jas priėmė kaip medžiotojus. Karalaitė, išgirdusi, kad atvažiuoja pas jos mylimąjį nuotaka, krito ant žemės negyva. Kai karalaitis norėjo jai padėti, nuėmė pirštinę, pamatė dovanotą žiedą ir nusprendė vesti šią merginą, o anai parašė, kad nevažiuotų. Karalaitis vedė mylimą karalaitę.
[Apie dvylika medinčių]

BsTB 8 26-7 Pasaka AT 325 [Apie vieną raganių]
Tėvas turėjo sūnų. Ateitį atspėti galintis žmogus pasakė, kad sūnus gali būti tik vagim ir raganiumi. Tėvas su sūnumi išėjo ieškoti tokio mokytojo. Girioje jie priėjo trobą, kurioje senutė pasiūlė mokytis pas jos sūnų. Raganius susilažino su tėvu, kad jeigu tėvas po metų atpažins sūnų, tai mokslai nieko nekainuos, o jeigu nepažins, turės sumokėti pinigus. Tėvas paliko sūnų mokytis. Kai tėvas ėjo pasiimti sūnaus, sutiko senuką, kuris pamokė, kaip atpažinti sūnų. Tėvas paklausė patarimo. Kai jie ėjo keliu, sūnus pasivertė į šunį, kurį tėvas pardavė ponui, tačiau šuo pavirto paukščiu ir išskrido. Tada sūnus pavirto į muškietą, kurią tėvas pardavė ponui, tačiau ši pavirto žalčiu, žvirbliu ir grįžo pas tėvą. Taip sūnus pavirsdavo į daiktus, apgaudinėjo žmones, vogė jų pinigus.
[Apie vieną raganių]

BsTB 8 28-8 Literatūrinė pasaka apie raganą ir paukštes
Girioje buvo užkeiktas dvaras, kuriame gyveno ragana. Ji pasiversdavo į katę, gaudydavo paukščius, kuriuos kepdavo ir ėsdavo. Kas patekdavo į dvaro teritoriją, negalėdavo išeiti. Merginas ji paversdavo lakštingalomis ir uždarydavo į narvus. Kaimynystėje gyveno vaikinas ir mergina. Riešutaudami jie pateko į dvaro teritoriją. Mergina pavirto lakštingala, kurią sugavo ragana, o vaikinui ji leido eiti, kur nori. Kartą jis susapnavo, kad girioje rado raudoną gėlę ir, nuėjęs pas raganą, parsivedė merginą. Vaikinas iš tikrųjų rado gėlę ir nuėjo pas raganą - visos raganystės prapuolė. Su gėle vaikinas atkerėjo savo merginą ir kitas paukščiais paverstas merginas. Ragana, negalėdama daugiau raganauti, mirė, o jaunuoliai susituokė.
[Apie raganą ir paukštes]

BsTB 8 29-9 Pasaka AT 1650 [Apie katę, gaidį ir dalgį]
Mirdamas tėvas sūnums paliko gaidį, katiną ir dalgį. Tėvas pasakė, kad jeigu jie nueis ten, kur tokių daiktų nėra, tai bus laimingi. Po tėvo mirties sūnūs išėjo į pasaulį. Pirmasis sūnus nuėjo į salą, kurioje žmonės nebuvo matę gaidžio. Kai šie paklausė, koks tai paukštis, vyras paaiškino, kad jis giesme gali atspėti kelinta valanda. Vyras pardavė žmonėms gaidį už tiek aukso, kiek gali panešti asilas. Sūnus, kuris gavo dalgį, nuėjo į tokią žemę, kur žmonės rovė javus. Vyras parodė, kaip dirbti su dalgiu ir pardavė jį už tiek aukso, kiek gali panešti arklys. Brolis, kuris gavo katiną, perplaukė marias - ten niekas nebuvo matęs katės, o niekaip negalėjo apsiginti nuo pelių. Nuėjęs pas karalių vyras paklausė, ką šis duos, jei jis išnaikins peles. Kai katinas pradėjo pjauti peles, karalius vyrui davė tiek aukso, kiek paneša du arkliai. Broliai vedė ir buvo turtingi iki dienų galo.
[Apie katę, gaidį ir dalgį]

BsTB 8 31-10 Pasaka AT 513A [Apie kareivį Joną]
Kareivis ilgai tarnavo karaliui, tačiau šis jam davė tik tris skatikus. Eidamas namo, Jonas sutiko girioje medžius raunantį ir nešantį žmogų bei medžiotoją, kuris ruošėsi šauti į už dviejų mylių ant ąžuolo tupinčią musę. Taip pat kareivis sutiko medyje tupintį ir pučiantį vyrą, kad už kelių mylių malūnai suktųsi, ant vienos kojos stovintį žmogų, kuris jeigu atsistotų ant abiejų kojų, niekas su juo nesuspėtų ir vyrą, kurio kepurė laikėsi vos ant galvos, nes jeigu jis ją užsidėtų kitaip, pradėtų stipriai šalti. Jonas pakvietė juos eiti kartu. Vyrai nuėjo į karaliaus miestą. Ten buvo užrašas, kad tas gaus karalaitę, kuris ją aplenks. Jonas pasakė karaliui, kad leis bėgti savo mokiniui (gizeliui). Greitai bėgantis vyras toli aplenkė karalaitę, todėl prigulė ir užmigo. Medžiotojas šūviu pažadino miegantį ir šis parbėgo greičiau už merginą. Karalius nenorėjo duoti Jonui karalaitės, todėl visus pakvietė eiti į geležinius namus, po kuriais liepė pakurti ugnį. Vyras pakėlė kepurę ir pradėjo šalti. Karalius pasiūlė Jonui sumokėti auksu. Šis sutiko ir pasakė, kad paims tiek, kiek jo tarnas paneš. Kai medžių rovėjas nešė maišą, karalius liepė raiteliams auksą atimti. Tada vyras, kur pūtė malūnus, pradėjo pūsti, o raiteliai pakilo į padanges. Vyrai parėjo namo, pasidalino pinigus ir turtingai gyveno.
[Apie kareivį Joną]

BsTB 8 19-1 Mitologinė sakmė, kaip perkūnas persekioja velnią
Prie Bartnykų yra giria Budavonė. Eigulys, vaikščiodamas po girią, prie kalnelio, vadinamo Lapynkalniu, pamatė iš olos išlindusį velniuką. Kai perkūnas trenkdavo, velniukas įbėgdavo į olą. Eigulys nušovė velniuką - išsiliejo smala. Po kiek laiko jis sutiko aukštą barzdotą vyrą su šautuvu, kuris padėkojo eiguliui, kad šis nušovė velnią, nes pats to padaryti negalėjo. Vyras padovanojo eiguliui muškietą. Eigulys padėkojo Perkūnui ir šaudė su ja iki gyvenimo pabaigos.
Rankraštinė versija [Kaip perkūnas persekioja velnią]

BsTB 8 34-11 Pasaka AT 103A [Apie katiną ir lapę]
Žmogus turėjo katiną, per kurį negalėjo valgyti lašinių, nes jis visur pasiekdavo, o pelių negaudydavo. Vyras nunėšė katiną į girią. Katinas pasimedžiodavo maisto ir gulėdavo girios trobelėje. Kai lapė paklausė, kas jis toks, šis atsakė, kad burmistras iš Siberijos girių. Lapė pasiūlė tuoktis, jie susituokė. Lapė išėjo ieškoti maisto. Kai sutiko vilką, ji papasakojo apie burmistrą. Šis panoro jį pamatyti, tai lapė liepė atnešti aviną, o kai jį padės, bėgti šalin. Sutiktai meškai lapė liepė atnešti bulių ir trauktis. Žvėrys atnešė dovanas. Kai zuikis nubėgo pakviesti burmistrą, jie pasislėpė. Katinas išgąsdino žvėris: vilkas, pabėgęs galą, pastipo, o meška iškrito iš medžio ir užsimušė. Katinui su lape liko atnešta mėsa.
[Apie katiną ir lapę]

BsTB 8 36-12 Pasaka AT 956B [Apie Aleną ir žmogžudžius]
Ūkininkas turėjo dukterį Aleną. Tėvai išvažiavo į svečius, duktė liko namie. Alena pasikvietė mergų, viena jų rūsyje pamatė žmogžudį. Šis liepė niekam apie jį nesakyti, nes užmuš. Ši pasakė kitoms mergoms, jos išėjo namo. Alena liko viena. Žmogžudys išlindo iš rūsio, o kai išėjo į lauką, mergina užstūmė duris. Vyras išmušė langą ir kišo galvą į vidų, kai Alena ją nukirto. Galvą ji aprišo skarele, o kūną sukapojo ir sudėjo į maišus. Atvažiavo daugiau žmogžudžių. Mergina, apsimetusi žmogžudžiu, jiems padavė neva du maišus pinigų ir puodą su sviestu. Žmogžudžiai suprato, kas atsitiko. Mergina atsitikimą papasakojo tėvams. Po kelių dienų atvažiavo pas merginą jaunikiai. Alena suprato, kad tai žmogžudžiai, bet tėvai jos neklausė ir sutuokė. Po vestuvių jie išsivežė merginą. Naktį Alena pabėgo, o žmogžudžiai nusivijo ją. Mergina pasislėpė ąžuole, vėliau ją paslėpė žmogus, važiavęs pilnu vežimu geldų. Žmogžudžiai jos nerado. Mergina grįžo namo, papasakojo tėvui. Šis nuėjo į kareivines ir paprašė keliolikos ginkluotų kareivių. Kai žmogžudžiai atvažiavo pas Aleną, kareiviai juos suėmė ir pasodino.
[Apie Aleną ir žmogžudžius]

BsTB 8 39-13 Pasaka AT 652 [Apie karaliūną ir juodą šunį]
Karalius su žmona nesusilaukė vaikų. Karalienė sutiko senuką, kuris pasakė, kad jiems gims nepaprastų galių turintis sūnus. Karalius laikė žvėrinčių. Kai karalienė su sūnumi užmigo prie žvėrinčiaus, virėjas pavogė vaiką, kurį atidavė žindyvei, o karaliui pasakė, kad karalienė jį sušėrė žvėrims. Karalius užmūrijo karalienę bokšte. Virėjas žinojo apie berniuko galias. Kai vaikas ištarė, kad nori dvaro ir mergaitės, šie atsirado. Virėjas liepė mergaitei nužudyti berniuką, bet ši viską pasakė draugui ir šis pavertė senį juodu šunimi. Sūnus panoro eiti į tėviškę. Jis mergaitę pavertė sagute ir įsisegė į drabužį. Nuėjęs prie bokšto, karalaitis pasikalbėjo su motina. Tarnui pasakė, kad šis pasikalbėtų su karaliumi ir jį priimtų medžiotoju. Iš medžioklės vyrai parnešė daug žvėrių, paukščių. Karalius suruošė puotą. Sūnus papasakojo tėvui tiesą. Šis liepė karalienę atgabenti į rūmus, tačiau ši mirė. Karalaitis vedė merginą ir liko karaliumi.
[Apie karaliūną ir juodą šunį]

BsTB 8 42-14 Pasaka AT 313H* [Apie raganą ir vaikus]
Mergina ir vaikinas nuėjo į girią. Juos pagavo ragana. Mergaitei ji liepė nešti vandenį į bedugnę statinę, o vaikinui - su atmuštu kirviu kirsti medžius. Kartą ragana uždavė jiems dar daugiau darbo ir išėjo. Vaikai pabėgo, o ragana puolė vytis. Mergina metė šepetį - išaugo kalnas su tūkstančiais adatų, vaikinas metė šukas - išaugo kalnas su tūkstančiais vinių. Ragana juos įveikė. Kai mergina metė veidrodėlį - pasidarė stiklinis kalnas, jis buvo toks slidus, kad ragana negalėjo užsikabinti. Ji atsinešė kirvį ir norėjo kalną perkirsti, tačiau negalėjo. Vaikai sugrįžo namo.
[Apie raganą ir vaikus]

BsTB 8 43-15 Parabolė AT 980B [Apie senuką ir anūką]
Žmogus turėjo sūnų, kuris parsivedė žmoną. Kai senis paseno, sūnus nupirko jam molinį dubenį ir pasodino tėvą prie krosnies. Kai tėvas jį sudaužė, sūnus parūpino medinį dubenį. Kartą anūkas darė skrynelę. Kai tėvas paklausė, kas bus iš tos skrynelės, vaikas atsakė, kad kai tėvai bus seni, jis iš tos skrynelės juos prie krosnies pašers. Nuo to karto visi vaikai sutarė su tėvais iki lenkmečio, vėliau pradėjo vėl nesutarti.
[Apie senuką ir anūką]

BsTB 8 44-16 Pasaka AT 555+303 [Apie vieną žuvinyką]
Prie ežero gyveno žmogus, kuris žvejodavo. Kartą jis sugavo auksinę žuvelę. Ši paprašė, kad paleistų, o kai vyras grįš, ras gražius namus ir spintą, pilną maisto. Tačiau jeigu vyras kam pasakys, viskas pradings. Žmona vyrui nedavė ramybės ir jis pasakė. Kai pasakė, viskas pradingo. Ir vėl žmogus išėjo žvejoti, pagavo žuvelę. Tačiau ir antrą kartą vyras prasitarė, viskas pradingo. Kai jis pagavo žuvelę trečią kartą, ši pamokė supjaustyti ją į šešias dalis, iš kurių dvi užkasti po langu, dvi duoti suėsti kumelei, o likusias atiduoti suvalgyti žmonai. Po langu išaugo dvi aukso lelijos, kumelė atsivedė du kumeliukus aukso karčiais, o moteriai gimė berniukai aukso plaukais. Užaugę vaikai išjojo į pasaulį. Prieš išjodami, jie paaiškino tėvui, kad jeigu lelijos žydės, reiškia jie sveiki, o jeigu sudžius, tai jie serga arba negyvi. Vienam sūnui nepatiko keliauti ir jis grįžo namo, o kitas prijojo dvarą ir vedė to dvaro paną. Girioje sūnus pamatė elnią, kurį nusekė iki raganos namų. Ši pavertė vyrą akmeniu. Kitas brolis pamatė, kad sudžiuvo brolio lelija ir išjojo jo ieškoti. Ragana norėjo ir jį apraganauti, tačiau jis pagrasino ją užmušti, jei negrąžins broliui gyvybės. Boba sugrąžino jam žmogaus pavidalą. Vienas brolis grįžo pas žmoną, kitas - pas tėvą.
[Apie vieną žuvinyką]

BsTB 8 46-17 Pasaka AT 333B [Apie kupčiaus dukterį, raganą ir karalių]
Pirklys su žmona turėjo dukrą Uršulę. Motina, prieš mirdama, palaimino mergaitę ir davė jai lėlę, kurios ši galės klausti patarimo. Tėvas vedė našlę su dviem dukterimis, kuri podukrai buvo labai negera. Pirklys išvažiavo į kitą karalystę, o jo pati persikėlė į namą prie girios, kurioje gyveno ragana. Ši ėsdavo žmones. Pamotė vis siųsdavo podukrą į girią, bet lėlė ją išgelbėdavo. Vieną vakarą pamotė davė merginoms darbo ir užgesino ugnį, tik žvakę paliko, kurią dukra tyčia užgesino. Išsiuntė Uršulę pas raganą ugnies. Ragana liepė mergaitei pas ją likti dirbti, tada ugnies duos. Lėlė padėjo merginai nudirbti darbus. Kai ragana paklausė, kas jai padėjo, ši atsakė, kad motinos palaiminimas. Ragana pasakė, kad jai palaimintų nereikia ir davė žmogaus galvą su ugnimi. Kai mergina įnešė galvą į namus, ugnis sudegino pamotę ir dukras. Uršulė nuėjo į miestą, apsigyveno pas moteriškę, kurios paprašė nupirkti linų. Mergina juos suverpė, išaudė audeklą, kurį davė moteriai parduoti, o ši nuėjo pas karalių ir jį padovanojo. Karalius nerado siuvėjo, kuris iš tokio audeklo pasiūtų marškinius, tai mergina juos pasiuvo. Karalius pakvietė merginą ateiti. Jie susituokė, tėvas ir moteris apsigyveno dvare, o lėlę mergina nešiojosi iki mirties.
[Apie kupčiaus dukterį, raganą ir karalių]

BsTB 8 51-18 Pasaka AT 155 [Apie žmogų ir vilką]
Žmogus ėjo pas ūkininką kulti, nešėsi spragilą ir maišą. Sutiko vilką, kuris paprašė jį paslėpti maiše nuo medžiotojų. Vyras paslėpė vilką, o kai išleido, šis norėjo suėsti žmogų. Vyras nustebo, kad už gerą vilkas nori atsilyginti blogu ir pasiūlė rasti teisėją. Sutiko jie kumelę, kuri tarnavo ūkininkui, o kai paseno, jis ją išvarė. Tada sutiko šunį, kurį senatvėje ūkininkas taip pat išvarė. Kai sutiko lapę ir papasakojo, kas jiems nutiko, ši nusistebėjo, kaip vilkas galėjo įlįsti į maišą ir pasiūlė vilkui tai parodyti. Kai vilkas įlindo, ji paklausė, kaip žmogus buvo maišą užrišęs, o kai šis užrišo, pasiteiravo, kaip žmonės spragilu pėdus kulia. Suprato vyras, kaip elgtis su vilku ir pradėjo su spragilu duoti, kol šis daugiau nekrutėjo. Padėkojo žmogus lapei už patarimą.
[Apie žmogų ir vilką]

BsTB 8 52-19 Pasaka AT 313H* [Apie karaliaus sūnų ir saulės seserį]
Gyveno karalius, karalienė ir sūnus - karalaitis Jonas. Berniukas eidavo pas vežėją pasiklausyti pasakų. Kartą šis pasakė, kad karalienė pagimdys mergaitę - raganą, kuri suės tėvus ir prisakė Jonui išjoti. Šis paklausė. Jonas prašėsi apsistoti pas senutes siuvėjas, tačiau šios atsakė, kad joms liko gyventi tiek laiko, kiek reikia darbui pabaigti. Karalaitis prašėsi, kad jį priimtų ąžuolvartys, tačiau šis paaiškino, kad nedaug jam liko išversti ąžuolų, o kai juos išvers, tai mirs. Taip pat Jonui paaiškino ir kalnavertys. Saulės sesuo jį priėmė. Kai karalaitis paprašė, kad jį leistų namo, ji davė šepetį, kurį numetus, stos kalnai, šukas, iš kurių pasidarys giria ir porą obuolių, kuriuos suvalgius, tampama jaunu. Prie kalnaverčio karalaitis numetė šepetį, prie ąžuolvarčio - šukas, o senutėms davė po obuolį. Šios davė jam skarelę (skepetą), kurią numetus, susidaro ežeras. Sesuo pasitiko brolį ir norėjo pavaišinti, bet pelė jį perspėjo apie apgaulę. Karalaitis bėgo, o ragana vijosi. Jis metė skepetą - susidarė ežeras, ažuolvartys ant kelio prikrovė ąžuolų, kalnavertys apvertė ant kelio kalną, tačiau raganą įveikė kliūtis. Atbėgus prie saulės sesers namų, ragana reikalavo, kad brolis eitų svertis. Kai ši stojo ant svarstyklių, brolis pakilo į dangų, o raganą saulė sudegino.
[Apie karaliaus sūnų ir saulės seserį]

BsTB 8 55-20 Pasaka AT 480 [Apie mergą, mešką ir pelę]
Senas žmogus su žmona turėjo dukrą. Žmona numirė, vyras vedė našlę su dukra. Pamotė liepė vyrui nuvežti dukrą į prie girios esančią trobelę. Tėvas davė jai šukę ugnies, puodelį, kruopų ir nuvežė į trobelę. Kai mergina virė košę, atbėgo pelė, kuri paprašė, kad ir jai duotų. Mergina davė pelei maisto. Atėjo meška, kuri kvietė mergą gūžinėti ir davė varpelį. Pelė paėmė varpelį, o merga pasislėpė po krosnimi. Meška mergos nepagavo - dovanų atsiuntė vežimą sidabro ir pulką arklių. Duktė grįžo namo. Kai pamotė pamatė turtus, pasakė, kad jos duktė gaus dvigubai ir liepė išvežti ją į trobelę. Kai atbėgo pelė, mergina nieko nedavė, o atėjusi meška ją pagavo ir užmušė. Vyras parvežė podukros kaulus, tai pamačiusi moteris iš gailesčio numirė. Diedas apvesdino dukterį ir gražiai gyveno.
[Apie mergą, mešką ir pelę]

BsTB 8 57-21 Pasaka AT 531+327B [Apie keturiasdešimt vieną sūnų]
Gyveno vyras su žmona. Jie nesusilaukė vaikų. Žmogus girioje sutiko senuką, kuris pamokė nueiti į kaimą ir iš kiekvieno gyventojo surinkti po kiaušinį, o ant jų patupdyti vištą. Kaime buvo keturiasdešimt vienas gyventojas, tai vyras tiek surinko kiaušinių, tiek išsirito vaikų. Keturiasdešimčiai davė vardus, o vienam nesugalvojo. Sode augo ąžuolas, tai tam sūnui davė Ąžuolo vardą. Vaikai augo ne dienom, o valandom. Broliai nuėjo žolės pjauti ir sustatė kūgius. Kitą dieną tėvas su Ąžuolu nerado vieno kūgio. Sūnus nuėjo pas kalvį stiprios grandinės ir naktį sugavo šieną ėdusią jūrų kumelę, kuri negalėjo jo numesti. Už tai Ąžuolui ji pakvietė keturiasdešimt vieną arklį. Broliai išjojo mergų ieškoti - seserų. Prijojo dvarą, kur ragana turėjo keturiasdešimt vieną dukrą. Vakare vyrai sugulė su mergom. Ąžuolą arklys pamokė, kad vyrai su mergom apsikeistų drabužiais. Raganos tarnai nukapojo dukroms galvas. Ragana vijosi brolius, bet arkliai perlėkė Mėlynas jūres kaip paukščiai, o ragana negalėjo jų pereiti ir grįžo atgal. Broliai grįžo namo.
[Apie keturiasdešimt vieną sūnų]

BsTB 8 59-22 Pasaka AT 449 [Kaip pati pavertė vyrą šunimi]
Vienoje karalystėje moteris turėjo sūnų, kuris medžiodavo. Kartą jis parnešė zuikį. Motina zuikio pasturgalį iškepė, o pirmagalį padėjo po suolu. Staiga pirmagalis išbėgo į lauką. Kai sūnus nusistebėjo, motina pasiūlė jam nueiti pas pažįstamą, nes jam ne tokių keistenybių nutiko. Šis papasakojo, kaip kartą norėjo žmonai trenkti su lazda, o ši ištraukė lazdą iš jo rankų ir pati trenkė per pečius sakydama, kad vyras būtų šunimi - jis pavirto į šunį. Žmona išvarė šunį, šis ganė bandą. Kai grįžo pas žmoną, ši pavertė jį geniu. Paukštis įskrido į narvelį, vaikai jį parnešė į namus ir parodė tėvui - šis genį atvertė žmogumi, davė lazdą ir pamokė, kaip žmoną paversti ožka. Vėliau vyras pamokė, kaip atversti ožką į moterį. Žmogus atvertė žmoną, ši paprašė atleidimo ir jie gražiai gyveno.
[Kaip pati pavertė vyrą šunimi]

BsTB 8 61-23 Pasaka AT 403A [Apie karaliūnus ir raganą]
Karalius su karaliene turėjo sūnų ir dukrą. Karaliūnas Jonas išvažiavo į svečius pas kitą karaliūną, o vėliau pats pakvietė jį atvažiuoti. Jono sesuo buvo labai graži, jos portretą jis pakabino virš savo lovos. Kai atvažiavo pakviestas karalaitis, rado Joną miegantį, o pamatęs merginos portretą, norėjo nukirsti Jonui galvą, kad mergina jam atitektų. Pabudęs Jonas pasakė, kad tai jo sesuo ir sutarė merginą išleisti už svečio. Karalaitis grįžo namo ir pradėjo ruoštis vestuvėms. Jonas suruošė du laivus: vieną sau, kitą - seseriai, su kuria kartu plaukė tarnaitė - ragana. Jūrėse ragana pasiūlė merginai nusirengti ir atsigulti ant patalų. Ji pavertė merginą antimi, o jos drabužiais aprengė savo dukrą. Karaliūnas pažino, kad čia ne ta mergina ir įkalino Joną. Naktį Joną aplankė mergina atvirtusi sesuo. Kai kitą naktį mergina aplankė brolį, karaliūnas liepė sudeginti anties sparnus. Karaliūnas ir mergina susituokė, o raganą su dukra iškėlė į atokią vietą.
[Apie karaliūnus ir raganą]

BsTB 8 63-24 Pasaka AT 652 [Apie kupčių]
Pirklys su žmona neturėjo vaikų. Neturėdamas, kam palikti pinigus, pirklys pastatė tiltą per nepereinamas balas. Nusiuntė jis vyriausią tarną po tiltu paklausyti, ką žmonės apie jį šneka. Trys senukai ant tilto kalbėjo, kad pirkliui gims sūnus, kurio prašymai pildysis. Po metų pirkliui gimė sūnus. Tarnas, krauju sutepęs motinos rankas ir burną, pavogė vaiką. Pirklys patikėjo tarnu ir įkalino žmoną. Tarnas su vaiku nuplaukė toli į jūres ir liepė jam pasakyti, kad kiltų miestas, rūmai didesni negu karaliaus bei varinis tiltas iki krašto. Karalius, pamatęs tokį miestą, išleido už tarno savo dukrą. Tarnas pradėjo nekęsti vaiko. Šis išgirdo, kaip tarnas papasakojo žmonai visą istoriją. Vaikas pavertė tarną šuniu ir nuvedė pas savo tėvą. Šunį jis šėrė žarijomis, kol tas pastipo. Pirklio žmona buvo išlaisvinta, karaliaus duktė grįžo pas tėvą, o jie visi nuėjo gyventi į naują miestą.
[Apie kupčių]

BsTB 8 65-25 Pasaka AT 1641 [Apie žiniūną ir poną]
Buvo žmogus, vardu Vėžys. Vyras pardavė malkas gydytojui, o kai užėjo pas gydytoją į namus ir pamatė, ką šis valgo, paklausė, ar jis irgi negalėtų būti gydytoju. Gydytojas pasakė, kad galėtų ir pamokė, jog reikia nusipirkti elementorių, tada parduoti arklius, vežimą, nusipirkti gražių drabužių ir padaryti lentelę su užrašu, kad jis viską žinantis gydytojas. Iš pono dingo daug pinigų. Ponas parsivežė į namus Vėžį ir jo žmoną, kad vyras surastų pinigus. Atvažiavę į namus, jie sėdo prie pietų stalo. Tarnas atnešė valgio dubenį, o žmogus sako pačiai, kad jau vienas yra. Tarnas išsigando, nes buvo vienas iš trijų tarnų, pavogusių pono pinigus. Kai kitas tarnas atnešė maisto dubenį, daktaras pasakė, kad jau antras yra. Taip pasakė ir trečiam tarnui. Tarnai pakvietė vyrą į virtuvę, paprašė, kad jų neišduotų ir parodė, kur pinigai. Žiniūnas parodė ponui pinigus. Jis išgarsėjo ir praturtėjo.
[Apie žiniūną ir poną]

BsTB 8 68-26 Pasaka AT 551 [Apie karaliūną ir užkeiktą karalaitę]
Karalius, turėjęs tris sūnus, sunkiai apsirgo. Senukas sūnums pasakė, kad gyvasis vanduo išgelbėtų jų tėvą. Vyriausias sūnus išjojo vandens, bet netinkamai elgėsio su raganiumi - šis jį paklaidino pelkėje. Antrasis sūnus irgi netinkamai pasielgė su raganiumi, šis abu brolius uždarė į rūsį. Jauniausias sūnus raganiui pasakė apie tėvo ligą, o šis pamokė, kaip gauti vandens. Tik turi jis iš rūmų išeiti prieš 12 valandą. Rūmuose sūnus rado kardą, pusę kepalo duonos ir karalaitę. Ji pasakė, kad vyras išgelbėjo dvarą ir jie po metų susituoks, davė žiedą. Sūnus užmigo ir vos nepramiegojo nustatyto laiko. Raganius jam paaiškino, kad kardu galima visus nugalėti, o duona daugelį papenėti. Vyras paprašė, kad paleistų brolius, visi jojo namo. Sūnus padėjo vienos žemės karaliui apsiginti nuo priešo ir bado. Kai broliai apsistojo nakvynei, vyresnieji atėmė iš jaunėlio gyvąjį vandenį. Tėvas paprašė medžiotojo, kad nužudytų jauniausią sūnų, bet šis paleido jį. Išgelbėtas karalius atsiuntė tris vežimus aukso ir padėkos raštą. Tėvas norėjo surasti sūnų. Užkeikto dvaro karalaitė liepė nutiesti prieš dvarą aukso kelią. Tik jauniausias sūnus galėjo tuo keliu pas ją nujoti, jie iškėlė vestuves. Jaunieji nukeliavo pas karalių, sūnus viską papasakojo, o broliai pabėgo.
[Apie karaliūną ir užkeiktą karalaitę]

BsTB 8 72-27 Legenda [Apie ūkininko sūnų]
Tėvas augindamas sūnų labai mylėjo. Kai sūnus tapo ūkininku, pamiršo, kaip tėvas jį augino. Kartą jo žmona iškepė vištą, pasidėjo jie degtinės ir ruošėsi valgyti, kai pamatė ateinant tėvą. Sūnus paslėpė vištą, o kai ją ištraukė, pamatė, kad ten rupūžė. Ji užšoko vyrui ant veido, užsikabino ir liko.
[Apie ūkininko sūnų]

BsTB 8 73-28 Pasaka AT 926C [Apie karalių ir teisdarį]
Karalius girdėjo, kad mieste yra teisingas teisėjas. Jis persirengė pirkliu ir nujojo į miestą, kur sutiko elgetą. Karalius davė jam išmaldą, o elgeta pasakė, kad jį nugabentų į turgavietę. Kai karalius liepė jam nulipti nuo arklio, šis pasakė, kad arklys yra jo. Vyrai nuėjo bylinėtis pas teisėją. Šis teisė mėsininką ir pienininką, paskui išklausė karalių ir elgetą. Teisėjas liepė visiems ateiti kitą dieną. Jis atidavė pinigus mėsininkui, o pienininkui skyrė rykščių. Tada karaliui ir elgetai liepė tarp dvidešimties arklių atpažinti savąjį. Arklį jis atidavė karaliui, o elgetai skyrė rykščių. Karalius paklausė teisėjo, kas įtakojo tokius sprendimus. Kai šis paaiškino, karalius pasakė, kas jis toks ir kad atėjo pažiūrėti, ar žmonės tiesą sako apie teisėją.
Rankraštinė versija [Apie karalių ir teisdarį]

BsTB 8 73-28 Pasaka AT 926C [Apie karalių ir teisdarį]
Karalius girdėjo, kad mieste yra teisingas teisėjas. Jis persirengė pirkliu ir nujojo į miestą, kur sutiko elgetą. Karalius davė jam išmaldą, o elgeta pasakė, kad jį nugabentų į turgavietę. Kai karalius liepė jam nulipti nuo arklio, šis pasakė, kad arklys yra jo. Vyrai nuėjo bylinėtis pas teisėją. Šis teisė mėsininką ir pienininką, paskui išklausė karalių ir elgetą. Teisėjas liepė visiems ateiti kitą dieną. Jis atidavė pinigus mėsininkui, o pienininkui skyrė rykščių. Tada karaliui ir elgetai liepė tarp dvidešimties arklių atpažinti savąjį. Arklį jis atidavė karaliui, o elgetai skyrė rykščių. Karalius paklausė teisėjo, kas įtakojo tokius sprendimus. Kai šis paaiškino, karalius pasakė, kas jis toks ir kad atėjo pažiūrėti, ar žmonės tiesą sako apie teisėją.
[Apie karalių ir teisdarį]

BsTB 8 75-29 Pasaka AT 780 [Apie tris dukteris]
Ūkininkas su žmona turėjo tris dukras. Tėvas važiavo į miestą parduoti šieno. Merginos paprašė dovanų: viena - karolių, antra - žiedo, trečia - dubens ir obuolio jame paritinėti. Jauniausia dukra ritinėjo obuolį ir matė miestus, laukus, girias, kalnus ir kt. Seserys pavydėjo ir norėjo dubenį mainyti, tačiau mergina nesutiko. Kartą jos pakvietė jaunėlę į girią žemuogių rinkti. Piktos seserys rado lazdą, užmušė merginą ir užkasė ją po beržu, o tėvui pasakė, kad ši atsiskyrė ir pradingo. Piemuo girioje po beržu pamatė žydintį lelijų krūmą, kurio viduryje buvo storas stiebas. Iš jo piemuo padarė dūdelę, iš kurios sklido balsas, sakantis, kas seserys užmušė ir užkasė po beržu. Tėvas atkasė merginos kūną. Balsas iš dūdelės pasakė, kad kūną galima atgaivinti vandeniu iš karaliaus šulinio. Tėvas viską papasakojo karaliui. Kai tėvas pašlakstė merginą vandeniu, ji atgijo. Kai mergina su tėvu nuėjo pas karalių, parodė dubenį su obuoliu ir ką jie gali, šis vedė ją.
Rankraštinė versija [Apie tris dukteris]

BsTB 8 75-29 Pasaka AT 780 [Apie tris dukteris]
Ūkininkas su žmona turėjo tris dukras. Tėvas važiavo į miestą parduoti šieno. Merginos paprašė dovanų: viena - karolių, antra - žiedo, trečia - dubens ir obuolio jame paritinėti. Jauniausia dukra ritinėjo obuolį ir matė miestus, laukus, girias, kalnus ir kt. Seserys pavydėjo ir norėjo dubenį mainyti, tačiau mergina nesutiko. Kartą jos pakvietė jaunėlę į girią žemuogių rinkti. Piktos seserys rado lazdą, užmušė merginą ir užkasė ją po beržu, o tėvui pasakė, kad ši atsiskyrė ir pradingo. Piemuo girioje po beržu pamatė žydintį lelijų krūmą, kurio viduryje buvo storas stiebas. Iš jo piemuo padarė dūdelę, iš kurios sklido balsas, sakantis, kas seserys užmušė ir užkasė po beržu. Tėvas atkasė merginos kūną. Balsas iš dūdelės pasakė, kad kūną galima atgaivinti vandeniu iš karaliaus šulinio. Tėvas viską papasakojo karaliui. Kai tėvas pašlakstė merginą vandeniu, ji atgijo. Kai mergina su tėvu nuėjo pas karalių, parodė dubenį su obuoliu ir ką jie gali, šis vedė ją.
[Apie tris dukteris]

BsTB 8 77-30 Pasakojimas apie vaiką ir žaltį
Kiekvieną dieną motina sūnui įpildavo pieno ir įtrupindavo duonos, o vaikas pieną dalindavosi su žalčiu. Žaltys tik pieną lakdavo. Kai vaikas pasakė, kad šis ėstų trupinius ir paklausė, kodėl tik pieną laka, išgirdo berniuko motina. Ji su pagaliu užmušė žaltį. Vaikas nusilpo ir numirė. Vaikui mirus, pro langą įlėkė paukštė ir atnešė vainiką.
Rankraštinė versija [Vaikas ir žaltys]

BsTB 8 77-30 Pasakojimas apie vaiką ir žaltį
Kiekvieną dieną motina sūnui įpildavo pieno ir įtrupindavo duonos, o vaikas pieną dalindavosi su žalčiu. Žaltys tik pieną lakdavo. Kai vaikas pasakė, kad šis ėstų trupinius ir paklausė, kodėl tik pieną laka, išgirdo berniuko motina. Ji su pagaliu užmušė žaltį. Vaikas nusilpo ir numirė. Vaikui mirus, pro langą įlėkė paukštė ir atnešė vainiką.
[Vaikas ir žaltys]

BsTB 8 78-31 Mitologinė sakmė apie merginą ir žaltį
Mergina mezgė, kai pamatė žaltį. Šalia savęs ji patiesė šilko skarelę (skepetą). Žaltys, pamatęs skarelę, atnešė aukso sagutį, ir, jį palikęs, nuslinko atgal į urvą. Mergina paėmė sagutį. Žaltys, tai pamatęs, daužė galvą į sieną, kol krito negyvas.
Rankraštinė versija [Mergina ir žaltys]

BsTB 8 78-31 Mitologinė sakmė apie merginą ir žaltį
Mergina mezgė, kai pamatė žaltį. Šalia savęs ji patiesė šilko skarelę (skepetą). Žaltys, pamatęs skarelę, atnešė aukso sagutį, ir, jį palikęs, nuslinko atgal į urvą. Mergina paėmė sagutį. Žaltys, tai pamatęs, daužė galvą į sieną, kol krito negyvas.
[Mergina ir žaltys]

BsTB 8 78-32 Mitologinė sakmė apie motiną ir sūnų
Mirė septynių metų vaikas. Motina verkė dieną naktį. Kartą atėjo vaikas prie motinos lovos ir pasakė, kad ji daugiau neverktų, nes jis negauna ramybės, o jo drabužiai šlapi nuo ašarų. Motina išsigando ir liovėsi verkusi. Kitą naktį vaikas pasirodė su žvake rankoje ir pasakė, kad drabužiai baigia išdžiūti ir jis galės ramiai ilsėtis. Motina daugiau neverkė, vaikas nesirodė.
Rankraštinė versija [Apie motiną ir sūnų]

BsTB 8 78-32 Mitologinė sakmė apie motiną ir sūnų
Mirė septynių metų vaikas. Motina verkė dieną naktį. Kartą atėjo vaikas prie motinos lovos ir pasakė, kad ji daugiau neverktų, nes jis negauna ramybės, o jo drabužiai šlapi nuo ašarų. Motina išsigando ir liovėsi verkusi. Kitą naktį vaikas pasirodė su žvake rankoje ir pasakė, kad drabužiai baigia išdžiūti ir jis galės ramiai ilsėtis. Motina daugiau neverkė, vaikas nesirodė.
[Apie motiną ir sūnų]

BsTB 8 79-33 Pasaka AT 409A* [Apie melnyko gizelį ir katę]
Malūnininkas neturėjo vaikų, bet turėjo tris mokinius. Vyras pasakė, kad paliks malūną tam, kuris parves geriausią arklį. Du vyresnieji mokiniai paliko jauniausiąjį vieną. Girioje jis sutiko katę, kuri pasakė, kad jeigu mokinys septynis metus bus teisingu tarnu, tai jam duos arklį. Katė nusivedė Joną į užkeiktą dvarą, o pati buvo karalaitė. Vyras prikirsdavo malkų, nupjovė pievą, išdžiovino šieną. Praėjus laikui, katė parodė Jonui arklius ir pasakė, kad jis eitų namo, o ji po kelių dienų atveš arklį. Jonas grįžo namo. Kitą dieną atvažiavo karalaitė šešetu arklių, o septintą atvedė paskui. Karalaitė liepė Joną nuprausti, aprengti karališkais drabužiais. Malūnininkas dovanojo Jonui malūną, bet karalaitė pasakė, kad Jonui jo nereikia ir abu nuvažiavo į dvarą. Per septynis metus Jonas išgelbėjo užkeiktą dvarą ir karalaitę.
Rankraštinė versija [Apie melnyko gizelį ir katę]

BsTB 8 79-33 Pasaka AT 409A* [Apie melnyko gizelį ir katę]
Malūnininkas neturėjo vaikų, bet turėjo tris mokinius. Vyras pasakė, kad paliks malūną tam, kuris parves geriausią arklį. Du vyresnieji mokiniai paliko jauniausiąjį vieną. Girioje jis sutiko katę, kuri pasakė, kad jeigu mokinys septynis metus bus teisingu tarnu, tai jam duos arklį. Katė nusivedė Joną į užkeiktą dvarą, o pati buvo karalaitė. Vyras prikirsdavo malkų, nupjovė pievą, išdžiovino šieną. Praėjus laikui, katė parodė Jonui arklius ir pasakė, kad jis eitų namo, o ji po kelių dienų atveš arklį. Jonas grįžo namo. Kitą dieną atvažiavo karalaitė šešetu arklių, o septintą atvedė paskui. Karalaitė liepė Joną nuprausti, aprengti karališkais drabužiais. Malūnininkas dovanojo Jonui malūną, bet karalaitė pasakė, kad Jonui jo nereikia ir abu nuvažiavo į dvarą. Per septynis metus Jonas išgelbėjo užkeiktą dvarą ir karalaitę.
[Apie melnyko gizelį ir katę]

BsTB 8 20-3 Pasaka AT- [Apie karaliūną ir senuką]
Karaliūnas, pažiūrėjęs į dangų, panoro ten patekti. Kai sutiko senuką, paklausė, ką jam daryti, kad noras išsipildytų. Senukas pasiūlė mainytis su juo drabužiais ir 7 metus vaikščioti po girią. Kai karaliūnas grįžo į dvarą, pasirodė, kad praėjo 700 metų. Jis pavirto į dulkes ir pradingo.
Rankraštinė versija [Apie karaliūną ir senuką]

BsTB 8 21-4 Parabolė AT- apie dvi seseris
Buvo dvi seserys: viena - turtinga, bet be vaikų, kita - našlė su penkiais vaikais. Našlė nuėjo pas seserį prašyti duonos, tačiau ši atsakė. Kai turtingosios sesers vyras norėjo atsipjauti duonos, iš jos pradėjo bėgti kraujas. Vyras išsigando, o sužinojęs tiesą, nubėgo pas našlę. Įėjęs į namus, vyras pamatė tris negyvus vaikus. Kai jis pasiūlė moteriai maisto, ši pasakė, kad žemiško maisto jiems jau nereikia. Numirė ir jos vaikai, ir ji pati. Turtingieji sunyko ir mirė iš bado.
Rankraštinė versija [Apie dvi seseris]

BsTB 8 22-5 Pasaka AT 510B [Apie karalaitę ir karaliūną]
Karalius žmona buvo auksiniais plaukais. Prieš mirdama moteris pasakė vyrui, kad šis vestų mergą tokiais pat plaukais, kaip ji. Kai karalius nerado tokios mergos, nusprendė vesti dukrą. Ši, manydama, kad tėvas neišpildys jos noro, paprašė aukso, sidabro drabužių ir apsiausto iš kailių. Tėvas užduotį įvykdė. Mergina pasiėmė drabužius, užsimetė apsiaustą ir išėjo į girią. Ten ji įlindo į drevę ir užmigo. Girioje medžiojo karaliūnas. Kai jis rado merginą, ši paprašė, kad jis nusivežtų ją į dvarą tarnauti. Vyras leido jai dirbti virtuvėje. Karaliūnas suruošė puotą, į kurią atėjo ir persirengusi mergina. Vyras ją šokdino, bet mergina po pusvalandžio pradingo. Karaliūnas jos ieškojo, tačiau nerado. Mergina, virdama sriubą, įmetė žiedą, kurį rado karaliūnas, tačiau išsigynė, kad taip nedarė. Kitą vakarą mergina vėl pasirodė puotoje, tačiau vėl pabėgo. Šį kartą karaliūnas surado merginą. Ši papasakojo jam savo praeitį ir jie susituokė.
Rankraštinė versija [Apie karalaitę ir karaliūną]

BsTB 8 24-6 Pasaka AT 884 [Apie dvylika medinčių]
Karaliūnas mylėjo kaimynystėje gyvenančią karalaitę. Mirdamas tėvas prisakė sūnui vesti kitą karalaitę. Sūnus pažadėjo išpildyti tėvo norą. Po laidotuvių jis prisiminė, kad mylimai karalaitei pažadėjo ją vesti ir kaip ženklą paliko žiedą. Pildydamas tėvo norą, karalaitis nusiuntė piršlį pas tėvo išrinktąją merginą, o ši sutiko tekėti. Kai mylimoji sužinojo apie karalaičio ketinimus, pasakė tėvui, kad norėtų rasti vienuolika į ją panašių mergaičių. Visos mergaitės apsirengė medžiotojų drabužiais ir atvyko pas karalaitį, kuris jas priėmė kaip medžiotojus. Karalaitė, išgirdusi, kad atvažiuoja pas jos mylimąjį nuotaka, krito ant žemės negyva. Kai karalaitis norėjo jai padėti, nuėmė pirštinę, pamatė dovanotą žiedą ir nusprendė vesti šią merginą, o anai parašė, kad nevažiuotų. Karalaitis vedė mylimą karalaitę.
Rankraštinė versija [Apie dvylika medinčių]

BsTB 8 26-7 Pasaka AT 325 [Apie vieną raganių]
Tėvas turėjo sūnų. Ateitį atspėti galintis žmogus pasakė, kad sūnus gali būti tik vagim ir raganiumi. Tėvas su sūnumi išėjo ieškoti tokio mokytojo. Girioje jie priėjo trobą, kurioje senutė pasiūlė mokytis pas jos sūnų. Raganius susilažino su tėvu, kad jeigu tėvas po metų atpažins sūnų, tai mokslai nieko nekainuos, o jeigu nepažins, turės sumokėti pinigus. Tėvas paliko sūnų mokytis. Kai tėvas ėjo pasiimti sūnaus, sutiko senuką, kuris pamokė, kaip atpažinti sūnų. Tėvas paklausė patarimo. Kai jie ėjo keliu, sūnus pasivertė į šunį, kurį tėvas pardavė ponui, tačiau šuo pavirto paukščiu ir išskrido. Tada sūnus pavirto į muškietą, kurią tėvas pardavė ponui, tačiau ši pavirto žalčiu, žvirbliu ir grįžo pas tėvą. Taip sūnus pavirsdavo į daiktus, apgaudinėjo žmones, vogė jų pinigus.
Rankraštinė versija [Apie vieną raganių]

BsTB 8 28-8 Literatūrinė pasaka apie raganą ir paukštes
Girioje buvo užkeiktas dvaras, kuriame gyveno ragana. Ji pasiversdavo į katę, gaudydavo paukščius, kuriuos kepdavo ir ėsdavo. Kas patekdavo į dvaro teritoriją, negalėdavo išeiti. Merginas ji paversdavo lakštingalomis ir uždarydavo į narvus. Kaimynystėje gyveno vaikinas ir mergina. Riešutaudami jie pateko į dvaro teritoriją. Mergina pavirto lakštingala, kurią sugavo ragana, o vaikinui ji leido eiti, kur nori. Kartą jis susapnavo, kad girioje rado raudoną gėlę ir, nuėjęs pas raganą, parsivedė merginą. Vaikinas iš tikrųjų rado gėlę ir nuėjo pas raganą - visos raganystės prapuolė. Su gėle vaikinas atkerėjo savo merginą ir kitas paukščiais paverstas merginas. Ragana, negalėdama daugiau raganauti, mirė, o jaunuoliai susituokė.
Rankraštinė versija [Apie raganą ir paukštes]

BsTB 8 29-9 Pasaka AT 1650 [Apie katę, gaidį ir dalgį]
Mirdamas tėvas sūnums paliko gaidį, katiną ir dalgį. Tėvas pasakė, kad jeigu jie nueis ten, kur tokių daiktų nėra, tai bus laimingi. Po tėvo mirties sūnūs išėjo į pasaulį. Pirmasis sūnus nuėjo į salą, kurioje žmonės nebuvo matę gaidžio. Kai šie paklausė, koks tai paukštis, vyras paaiškino, kad jis giesme gali atspėti kelinta valanda. Vyras pardavė žmonėms gaidį už tiek aukso, kiek gali panešti asilas. Sūnus, kuris gavo dalgį, nuėjo į tokią žemę, kur žmonės rovė javus. Vyras parodė, kaip dirbti su dalgiu ir pardavė jį už tiek aukso, kiek gali panešti arklys. Brolis, kuris gavo katiną, perplaukė marias - ten niekas nebuvo matęs katės, o niekaip negalėjo apsiginti nuo pelių. Nuėjęs pas karalių vyras paklausė, ką šis duos, jei jis išnaikins peles. Kai katinas pradėjo pjauti peles, karalius vyrui davė tiek aukso, kiek paneša du arkliai. Broliai vedė ir buvo turtingi iki dienų galo.
Rankraštinė versija [Apie katę, gaidį ir dalgį]

BsTB 8 31-10 Pasaka AT 513A [Apie kareivį Joną]
Kareivis ilgai tarnavo karaliui, tačiau šis jam davė tik tris skatikus. Eidamas namo, Jonas sutiko girioje medžius raunantį ir nešantį žmogų bei medžiotoją, kuris ruošėsi šauti į už dviejų mylių ant ąžuolo tupinčią musę. Taip pat kareivis sutiko medyje tupintį ir pučiantį vyrą, kad už kelių mylių malūnai suktųsi, ant vienos kojos stovintį žmogų, kuris jeigu atsistotų ant abiejų kojų, niekas su juo nesuspėtų ir vyrą, kurio kepurė laikėsi vos ant galvos, nes jeigu jis ją užsidėtų kitaip, pradėtų stipriai šalti. Jonas pakvietė juos eiti kartu. Vyrai nuėjo į karaliaus miestą. Ten buvo užrašas, kad tas gaus karalaitę, kuris ją aplenks. Jonas pasakė karaliui, kad leis bėgti savo mokiniui (gizeliui). Greitai bėgantis vyras toli aplenkė karalaitę, todėl prigulė ir užmigo. Medžiotojas šūviu pažadino miegantį ir šis parbėgo greičiau už merginą. Karalius nenorėjo duoti Jonui karalaitės, todėl visus pakvietė eiti į geležinius namus, po kuriais liepė pakurti ugnį. Vyras pakėlė kepurę ir pradėjo šalti. Karalius pasiūlė Jonui sumokėti auksu. Šis sutiko ir pasakė, kad paims tiek, kiek jo tarnas paneš. Kai medžių rovėjas nešė maišą, karalius liepė raiteliams auksą atimti. Tada vyras, kur pūtė malūnus, pradėjo pūsti, o raiteliai pakilo į padanges. Vyrai parėjo namo, pasidalino pinigus ir turtingai gyveno.
Rankraštinė versija [Apie kareivį Joną]

BsTB 8 34-11 Pasaka AT 103A [Apie katiną ir lapę]
Žmogus turėjo katiną, per kurį negalėjo valgyti lašinių, nes jis visur pasiekdavo, o pelių negaudydavo. Vyras nunėšė katiną į girią. Katinas pasimedžiodavo maisto ir gulėdavo girios trobelėje. Kai lapė paklausė, kas jis toks, šis atsakė, kad burmistras iš Siberijos girių. Lapė pasiūlė tuoktis, jie susituokė. Lapė išėjo ieškoti maisto. Kai sutiko vilką, ji papasakojo apie burmistrą. Šis panoro jį pamatyti, tai lapė liepė atnešti aviną, o kai jį padės, bėgti šalin. Sutiktai meškai lapė liepė atnešti bulių ir trauktis. Žvėrys atnešė dovanas. Kai zuikis nubėgo pakviesti burmistrą, jie pasislėpė. Katinas išgąsdino žvėris: vilkas, pabėgęs galą, pastipo, o meška iškrito iš medžio ir užsimušė. Katinui su lape liko atnešta mėsa.
Rankraštinė versija [Apie katiną ir lapę]

BsTB 8 36-12 Pasaka AT 956B [Apie Aleną ir žmogžudžius]
Ūkininkas turėjo dukterį Aleną. Tėvai išvažiavo į svečius, duktė liko namie. Alena pasikvietė mergų, viena jų rūsyje pamatė žmogžudį. Šis liepė niekam apie jį nesakyti, nes užmuš. Ši pasakė kitoms mergoms, jos išėjo namo. Alena liko viena. Žmogžudys išlindo iš rūsio, o kai išėjo į lauką, mergina užstūmė duris. Vyras išmušė langą ir kišo galvą į vidų, kai Alena ją nukirto. Galvą ji aprišo skarele, o kūną sukapojo ir sudėjo į maišus. Atvažiavo daugiau žmogžudžių. Mergina, apsimetusi žmogžudžiu, jiems padavė neva du maišus pinigų ir puodą su sviestu. Žmogžudžiai suprato, kas atsitiko. Mergina atsitikimą papasakojo tėvams. Po kelių dienų atvažiavo pas merginą jaunikiai. Alena suprato, kad tai žmogžudžiai, bet tėvai jos neklausė ir sutuokė. Po vestuvių jie išsivežė merginą. Naktį Alena pabėgo, o žmogžudžiai nusivijo ją. Mergina pasislėpė ąžuole, vėliau ją paslėpė žmogus, važiavęs pilnu vežimu geldų. Žmogžudžiai jos nerado. Mergina grįžo namo, papasakojo tėvui. Šis nuėjo į kareivines ir paprašė keliolikos ginkluotų kareivių. Kai žmogžudžiai atvažiavo pas Aleną, kareiviai juos suėmė ir pasodino.
Rankraštinė versija [Apie Aleną ir žmogžudžius]

BsTB 8 39-13 Pasaka AT 652 [Apie karaliūną ir juodą šunį]
Karalius su žmona nesusilaukė vaikų. Karalienė sutiko senuką, kuris pasakė, kad jiems gims nepaprastų galių turintis sūnus. Karalius laikė žvėrinčių. Kai karalienė su sūnumi užmigo prie žvėrinčiaus, virėjas pavogė vaiką, kurį atidavė žindyvei, o karaliui pasakė, kad karalienė jį sušėrė žvėrims. Karalius užmūrijo karalienę bokšte. Virėjas žinojo apie berniuko galias. Kai vaikas ištarė, kad nori dvaro ir mergaitės, šie atsirado. Virėjas liepė mergaitei nužudyti berniuką, bet ši viską pasakė draugui ir šis pavertė senį juodu šunimi. Sūnus panoro eiti į tėviškę. Jis mergaitę pavertė sagute ir įsisegė į drabužį. Nuėjęs prie bokšto, karalaitis pasikalbėjo su motina. Tarnui pasakė, kad šis pasikalbėtų su karaliumi ir jį priimtų medžiotoju. Iš medžioklės vyrai parnešė daug žvėrių, paukščių. Karalius suruošė puotą. Sūnus papasakojo tėvui tiesą. Šis liepė karalienę atgabenti į rūmus, tačiau ši mirė. Karalaitis vedė merginą ir liko karaliumi.
Rankraštinė versija [Apie karaliūną ir juodą šunį]

BsTB 8 42-14 Pasaka AT 313H* [Apie raganą ir vaikus]
Mergina ir vaikinas nuėjo į girią. Juos pagavo ragana. Mergaitei ji liepė nešti vandenį į bedugnę statinę, o vaikinui - su atmuštu kirviu kirsti medžius. Kartą ragana uždavė jiems dar daugiau darbo ir išėjo. Vaikai pabėgo, o ragana puolė vytis. Mergina metė šepetį - išaugo kalnas su tūkstančiais adatų, vaikinas metė šukas - išaugo kalnas su tūkstančiais vinių. Ragana juos įveikė. Kai mergina metė veidrodėlį - pasidarė stiklinis kalnas, jis buvo toks slidus, kad ragana negalėjo užsikabinti. Ji atsinešė kirvį ir norėjo kalną perkirsti, tačiau negalėjo. Vaikai sugrįžo namo.
Rankraštinė versija [Apie raganą ir vaikus]

BsTB 8 43-15 Parabolė AT 980B [Apie senuką ir anūką]
Žmogus turėjo sūnų, kuris parsivedė žmoną. Kai senis paseno, sūnus nupirko jam molinį dubenį ir pasodino tėvą prie krosnies. Kai tėvas jį sudaužė, sūnus parūpino medinį dubenį. Kartą anūkas darė skrynelę. Kai tėvas paklausė, kas bus iš tos skrynelės, vaikas atsakė, kad kai tėvai bus seni, jis iš tos skrynelės juos prie krosnies pašers. Nuo to karto visi vaikai sutarė su tėvais iki lenkmečio, vėliau pradėjo vėl nesutarti.
Rankraštinė versija [Apie senuką ir anūką]

BsTB 8 44-16 Pasaka AT 555+303 [Apie vieną žuvinyką]
Prie ežero gyveno žmogus, kuris žvejodavo. Kartą jis sugavo auksinę žuvelę. Ši paprašė, kad paleistų, o kai vyras grįš, ras gražius namus ir spintą, pilną maisto. Tačiau jeigu vyras kam pasakys, viskas pradings. Žmona vyrui nedavė ramybės ir jis pasakė. Kai pasakė, viskas pradingo. Ir vėl žmogus išėjo žvejoti, pagavo žuvelę. Tačiau ir antrą kartą vyras prasitarė, viskas pradingo. Kai jis pagavo žuvelę trečią kartą, ši pamokė supjaustyti ją į šešias dalis, iš kurių dvi užkasti po langu, dvi duoti suėsti kumelei, o likusias atiduoti suvalgyti žmonai. Po langu išaugo dvi aukso lelijos, kumelė atsivedė du kumeliukus aukso karčiais, o moteriai gimė berniukai aukso plaukais. Užaugę vaikai išjojo į pasaulį. Prieš išjodami, jie paaiškino tėvui, kad jeigu lelijos žydės, reiškia jie sveiki, o jeigu sudžius, tai jie serga arba negyvi. Vienam sūnui nepatiko keliauti ir jis grįžo namo, o kitas prijojo dvarą ir vedė to dvaro paną. Girioje sūnus pamatė elnią, kurį nusekė iki raganos namų. Ši pavertė vyrą akmeniu. Kitas brolis pamatė, kad sudžiuvo brolio lelija ir išjojo jo ieškoti. Ragana norėjo ir jį apraganauti, tačiau jis pagrasino ją užmušti, jei negrąžins broliui gyvybės. Boba sugrąžino jam žmogaus pavidalą. Vienas brolis grįžo pas žmoną, kitas - pas tėvą.
Rankraštinė versija [Apie vieną žuvinyką]

BsTB 8 46-17 Pasaka AT 333B [Apie kupčiaus dukterį, raganą ir karalių]
Pirklys su žmona turėjo dukrą Uršulę. Motina, prieš mirdama, palaimino mergaitę ir davė jai lėlę, kurios ši galės klausti patarimo. Tėvas vedė našlę su dviem dukterimis, kuri podukrai buvo labai negera. Pirklys išvažiavo į kitą karalystę, o jo pati persikėlė į namą prie girios, kurioje gyveno ragana. Ši ėsdavo žmones. Pamotė vis siųsdavo podukrą į girią, bet lėlė ją išgelbėdavo. Vieną vakarą pamotė davė merginoms darbo ir užgesino ugnį, tik žvakę paliko, kurią dukra tyčia užgesino. Išsiuntė Uršulę pas raganą ugnies. Ragana liepė mergaitei pas ją likti dirbti, tada ugnies duos. Lėlė padėjo merginai nudirbti darbus. Kai ragana paklausė, kas jai padėjo, ši atsakė, kad motinos palaiminimas. Ragana pasakė, kad jai palaimintų nereikia ir davė žmogaus galvą su ugnimi. Kai mergina įnešė galvą į namus, ugnis sudegino pamotę ir dukras. Uršulė nuėjo į miestą, apsigyveno pas moteriškę, kurios paprašė nupirkti linų. Mergina juos suverpė, išaudė audeklą, kurį davė moteriai parduoti, o ši nuėjo pas karalių ir jį padovanojo. Karalius nerado siuvėjo, kuris iš tokio audeklo pasiūtų marškinius, tai mergina juos pasiuvo. Karalius pakvietė merginą ateiti. Jie susituokė, tėvas ir moteris apsigyveno dvare, o lėlę mergina nešiojosi iki mirties.
Rankraštinė versija [Apie kupčiaus dukterį, raganą ir karalių]

BsTB 8 51-18 Pasaka AT 155 [Apie žmogų ir vilką]
Žmogus ėjo pas ūkininką kulti, nešėsi spragilą ir maišą. Sutiko vilką, kuris paprašė jį paslėpti maiše nuo medžiotojų. Vyras paslėpė vilką, o kai išleido, šis norėjo suėsti žmogų. Vyras nustebo, kad už gerą vilkas nori atsilyginti blogu ir pasiūlė rasti teisėją. Sutiko jie kumelę, kuri tarnavo ūkininkui, o kai paseno, jis ją išvarė. Tada sutiko šunį, kurį senatvėje ūkininkas taip pat išvarė. Kai sutiko lapę ir papasakojo, kas jiems nutiko, ši nusistebėjo, kaip vilkas galėjo įlįsti į maišą ir pasiūlė vilkui tai parodyti. Kai vilkas įlindo, ji paklausė, kaip žmogus buvo maišą užrišęs, o kai šis užrišo, pasiteiravo, kaip žmonės spragilu pėdus kulia. Suprato vyras, kaip elgtis su vilku ir pradėjo su spragilu duoti, kol šis daugiau nekrutėjo. Padėkojo žmogus lapei už patarimą.
Rankraštinė versija [Apie žmogų ir vilką]

BsTB 8 52-19 Pasaka AT 313H* [Apie karaliaus sūnų ir saulės seserį]
Gyveno karalius, karalienė ir sūnus - karalaitis Jonas. Berniukas eidavo pas vežėją pasiklausyti pasakų. Kartą šis pasakė, kad karalienė pagimdys mergaitę - raganą, kuri suės tėvus ir prisakė Jonui išjoti. Šis paklausė. Jonas prašėsi apsistoti pas senutes siuvėjas, tačiau šios atsakė, kad joms liko gyventi tiek laiko, kiek reikia darbui pabaigti. Karalaitis prašėsi, kad jį priimtų ąžuolvartys, tačiau šis paaiškino, kad nedaug jam liko išversti ąžuolų, o kai juos išvers, tai mirs. Taip pat Jonui paaiškino ir kalnavertys. Saulės sesuo jį priėmė. Kai karalaitis paprašė, kad jį leistų namo, ji davė šepetį, kurį numetus, stos kalnai, šukas, iš kurių pasidarys giria ir porą obuolių, kuriuos suvalgius, tampama jaunu. Prie kalnaverčio karalaitis numetė šepetį, prie ąžuolvarčio - šukas, o senutėms davė po obuolį. Šios davė jam skarelę (skepetą), kurią numetus, susidaro ežeras. Sesuo pasitiko brolį ir norėjo pavaišinti, bet pelė jį perspėjo apie apgaulę. Karalaitis bėgo, o ragana vijosi. Jis metė skepetą - susidarė ežeras, ažuolvartys ant kelio prikrovė ąžuolų, kalnavertys apvertė ant kelio kalną, tačiau raganą įveikė kliūtis. Atbėgus prie saulės sesers namų, ragana reikalavo, kad brolis eitų svertis. Kai ši stojo ant svarstyklių, brolis pakilo į dangų, o raganą saulė sudegino.
Rankraštinė versija [Apie karaliaus sūnų ir saulės seserį]

BsTB 8 55-20 Pasaka AT 480 [Apie mergą, mešką ir pelę]
Senas žmogus su žmona turėjo dukrą. Žmona numirė, vyras vedė našlę su dukra. Pamotė liepė vyrui nuvežti dukrą į prie girios esančią trobelę. Tėvas davė jai šukę ugnies, puodelį, kruopų ir nuvežė į trobelę. Kai mergina virė košę, atbėgo pelė, kuri paprašė, kad ir jai duotų. Mergina davė pelei maisto. Atėjo meška, kuri kvietė mergą gūžinėti ir davė varpelį. Pelė paėmė varpelį, o merga pasislėpė po krosnimi. Meška mergos nepagavo - dovanų atsiuntė vežimą sidabro ir pulką arklių. Duktė grįžo namo. Kai pamotė pamatė turtus, pasakė, kad jos duktė gaus dvigubai ir liepė išvežti ją į trobelę. Kai atbėgo pelė, mergina nieko nedavė, o atėjusi meška ją pagavo ir užmušė. Vyras parvežė podukros kaulus, tai pamačiusi moteris iš gailesčio numirė. Diedas apvesdino dukterį ir gražiai gyveno.
Rankraštinė versija [Apie mergą, mešką ir pelę]

BsTB 8 57-21 Pasaka AT 531+327B [Apie keturiasdešimt vieną sūnų]
Gyveno vyras su žmona. Jie nesusilaukė vaikų. Žmogus girioje sutiko senuką, kuris pamokė nueiti į kaimą ir iš kiekvieno gyventojo surinkti po kiaušinį, o ant jų patupdyti vištą. Kaime buvo keturiasdešimt vienas gyventojas, tai vyras tiek surinko kiaušinių, tiek išsirito vaikų. Keturiasdešimčiai davė vardus, o vienam nesugalvojo. Sode augo ąžuolas, tai tam sūnui davė Ąžuolo vardą. Vaikai augo ne dienom, o valandom. Broliai nuėjo žolės pjauti ir sustatė kūgius. Kitą dieną tėvas su Ąžuolu nerado vieno kūgio. Sūnus nuėjo pas kalvį stiprios grandinės ir naktį sugavo šieną ėdusią jūrų kumelę, kuri negalėjo jo numesti. Už tai Ąžuolui ji pakvietė keturiasdešimt vieną arklį. Broliai išjojo mergų ieškoti - seserų. Prijojo dvarą, kur ragana turėjo keturiasdešimt vieną dukrą. Vakare vyrai sugulė su mergom. Ąžuolą arklys pamokė, kad vyrai su mergom apsikeistų drabužiais. Raganos tarnai nukapojo dukroms galvas. Ragana vijosi brolius, bet arkliai perlėkė Mėlynas jūres kaip paukščiai, o ragana negalėjo jų pereiti ir grįžo atgal. Broliai grįžo namo.
Rankraštinė versija [Apie keturiasdešimt vieną sūnų]

BsTB 8 59-22 Pasaka AT 449 [Kaip pati pavertė vyrą šunimi]
Vienoje karalystėje moteris turėjo sūnų, kuris medžiodavo. Kartą jis parnešė zuikį. Motina zuikio pasturgalį iškepė, o pirmagalį padėjo po suolu. Staiga pirmagalis išbėgo į lauką. Kai sūnus nusistebėjo, motina pasiūlė jam nueiti pas pažįstamą, nes jam ne tokių keistenybių nutiko. Šis papasakojo, kaip kartą norėjo žmonai trenkti su lazda, o ši ištraukė lazdą iš jo rankų ir pati trenkė per pečius sakydama, kad vyras būtų šunimi - jis pavirto į šunį. Žmona išvarė šunį, šis ganė bandą. Kai grįžo pas žmoną, ši pavertė jį geniu. Paukštis įskrido į narvelį, vaikai jį parnešė į namus ir parodė tėvui - šis genį atvertė žmogumi, davė lazdą ir pamokė, kaip žmoną paversti ožka. Vėliau vyras pamokė, kaip atversti ožką į moterį. Žmogus atvertė žmoną, ši paprašė atleidimo ir jie gražiai gyveno.
Rankraštinė versija [Kaip pati pavertė vyrą šunimi]

BsTB 8 61-23 Pasaka AT 403A [Apie karaliūnus ir raganą]
Karalius su karaliene turėjo sūnų ir dukrą. Karaliūnas Jonas išvažiavo į svečius pas kitą karaliūną, o vėliau pats pakvietė jį atvažiuoti. Jono sesuo buvo labai graži, jos portretą jis pakabino virš savo lovos. Kai atvažiavo pakviestas karalaitis, rado Joną miegantį, o pamatęs merginos portretą, norėjo nukirsti Jonui galvą, kad mergina jam atitektų. Pabudęs Jonas pasakė, kad tai jo sesuo ir sutarė merginą išleisti už svečio. Karalaitis grįžo namo ir pradėjo ruoštis vestuvėms. Jonas suruošė du laivus: vieną sau, kitą - seseriai, su kuria kartu plaukė tarnaitė - ragana. Jūrėse ragana pasiūlė merginai nusirengti ir atsigulti ant patalų. Ji pavertė merginą antimi, o jos drabužiais aprengė savo dukrą. Karaliūnas pažino, kad čia ne ta mergina ir įkalino Joną. Naktį Joną aplankė mergina atvirtusi sesuo. Kai kitą naktį mergina aplankė brolį, karaliūnas liepė sudeginti anties sparnus. Karaliūnas ir mergina susituokė, o raganą su dukra iškėlė į atokią vietą.
Rankraštinė versija [Apie karaliūnus ir raganą]

BsTB 8 63-24 Pasaka AT 652 [Apie kupčių]
Pirklys su žmona neturėjo vaikų. Neturėdamas, kam palikti pinigus, pirklys pastatė tiltą per nepereinamas balas. Nusiuntė jis vyriausią tarną po tiltu paklausyti, ką žmonės apie jį šneka. Trys senukai ant tilto kalbėjo, kad pirkliui gims sūnus, kurio prašymai pildysis. Po metų pirkliui gimė sūnus. Tarnas, krauju sutepęs motinos rankas ir burną, pavogė vaiką. Pirklys patikėjo tarnu ir įkalino žmoną. Tarnas su vaiku nuplaukė toli į jūres ir liepė jam pasakyti, kad kiltų miestas, rūmai didesni negu karaliaus bei varinis tiltas iki krašto. Karalius, pamatęs tokį miestą, išleido už tarno savo dukrą. Tarnas pradėjo nekęsti vaiko. Šis išgirdo, kaip tarnas papasakojo žmonai visą istoriją. Vaikas pavertė tarną šuniu ir nuvedė pas savo tėvą. Šunį jis šėrė žarijomis, kol tas pastipo. Pirklio žmona buvo išlaisvinta, karaliaus duktė grįžo pas tėvą, o jie visi nuėjo gyventi į naują miestą.
Rankraštinė versija [Apie kupčių]

BsTB 8 65-25 Pasaka AT 1641 [Apie žiniūną ir poną]
Buvo žmogus, vardu Vėžys. Vyras pardavė malkas gydytojui, o kai užėjo pas gydytoją į namus ir pamatė, ką šis valgo, paklausė, ar jis irgi negalėtų būti gydytoju. Gydytojas pasakė, kad galėtų ir pamokė, jog reikia nusipirkti elementorių, tada parduoti arklius, vežimą, nusipirkti gražių drabužių ir padaryti lentelę su užrašu, kad jis viską žinantis gydytojas. Iš pono dingo daug pinigų. Ponas parsivežė į namus Vėžį ir jo žmoną, kad vyras surastų pinigus. Atvažiavę į namus, jie sėdo prie pietų stalo. Tarnas atnešė valgio dubenį, o žmogus sako pačiai, kad jau vienas yra. Tarnas išsigando, nes buvo vienas iš trijų tarnų, pavogusių pono pinigus. Kai kitas tarnas atnešė maisto dubenį, daktaras pasakė, kad jau antras yra. Taip pasakė ir trečiam tarnui. Tarnai pakvietė vyrą į virtuvę, paprašė, kad jų neišduotų ir parodė, kur pinigai. Žiniūnas parodė ponui pinigus. Jis išgarsėjo ir praturtėjo.
Rankraštinė versija [Apie žiniūną ir poną]

BsTB 8 68-26 Pasaka AT 551 [Apie karaliūną ir užkeiktą karalaitę]
Karalius, turėjęs tris sūnus, sunkiai apsirgo. Senukas sūnums pasakė, kad gyvasis vanduo išgelbėtų jų tėvą. Vyriausias sūnus išjojo vandens, bet netinkamai elgėsio su raganiumi - šis jį paklaidino pelkėje. Antrasis sūnus irgi netinkamai pasielgė su raganiumi, šis abu brolius uždarė į rūsį. Jauniausias sūnus raganiui pasakė apie tėvo ligą, o šis pamokė, kaip gauti vandens. Tik turi jis iš rūmų išeiti prieš 12 valandą. Rūmuose sūnus rado kardą, pusę kepalo duonos ir karalaitę. Ji pasakė, kad vyras išgelbėjo dvarą ir jie po metų susituoks, davė žiedą. Sūnus užmigo ir vos nepramiegojo nustatyto laiko. Raganius jam paaiškino, kad kardu galima visus nugalėti, o duona daugelį papenėti. Vyras paprašė, kad paleistų brolius, visi jojo namo. Sūnus padėjo vienos žemės karaliui apsiginti nuo priešo ir bado. Kai broliai apsistojo nakvynei, vyresnieji atėmė iš jaunėlio gyvąjį vandenį. Tėvas paprašė medžiotojo, kad nužudytų jauniausią sūnų, bet šis paleido jį. Išgelbėtas karalius atsiuntė tris vežimus aukso ir padėkos raštą. Tėvas norėjo surasti sūnų. Užkeikto dvaro karalaitė liepė nutiesti prieš dvarą aukso kelią. Tik jauniausias sūnus galėjo tuo keliu pas ją nujoti, jie iškėlė vestuves. Jaunieji nukeliavo pas karalių, sūnus viską papasakojo, o broliai pabėgo.
Rankraštinė versija [Apie karaliūną ir užkeiktą karalaitę]

BsTB 8 72-27 Legenda [Apie ūkininko sūnų]
Tėvas augindamas sūnų labai mylėjo. Kai sūnus tapo ūkininku, pamiršo, kaip tėvas jį augino. Kartą jo žmona iškepė vištą, pasidėjo jie degtinės ir ruošėsi valgyti, kai pamatė ateinant tėvą. Sūnus paslėpė vištą, o kai ją ištraukė, pamatė, kad ten rupūžė. Ji užšoko vyrui ant veido, užsikabino ir liko.
Rankraštinė versija [Apie ūkininko sūnų]

BsTB 8 81-34 Pasaka AT 1642+1535 [Apie tris brolius]
Ūkininkas su žmona turėjo tris sūnus: du išmintingus ir vieną kvailą. Vyresnieji broliai ganė avis, o jaunėlis sėdėjo ant krosnies ir gaudė muses. Moteris prikepė blynų ir padavė kvailiui, kad nuneštų broliams, bet šis blynus numetė savo šešėliui. Broliai nuėjo namo valgyti, kvailiui paliko ganyti avių bandą. Kad avys nebėgiotų, kvailys išlupo joms akis. Kvailys nuvažiavo į miestą pirkti stalo, druskos ir mėsos, bet nieko neparvežė. Broliai įkišo kvailį į maišą ir nunešė paskandinti. Kai paliko jį maiše, jaunėlis šaukė, kad nemoka nei skaityti, nei rašyti, o jį nori karaliumi padaryti. Ponas apsikeitė su juo vietomis. Broliai paskandino poną, kvailys grįžo su pono daiktais. Tai pamatę, broliai paprašė, kad juos nuskandintų. Broliai nuskendo, kvailys vedė.
Rankraštinė versija [Apie tris brolius]

BsTB 8 81-34 Pasaka AT 1642+1535 [Apie tris brolius]
Ūkininkas su žmona turėjo tris sūnus: du išmintingus ir vieną kvailą. Vyresnieji broliai ganė avis, o jaunėlis sėdėjo ant krosnies ir gaudė muses. Moteris prikepė blynų ir padavė kvailiui, kad nuneštų broliams, bet šis blynus numetė savo šešėliui. Broliai nuėjo namo valgyti, kvailiui paliko ganyti avių bandą. Kad avys nebėgiotų, kvailys išlupo joms akis. Kvailys nuvažiavo į miestą pirkti stalo, druskos ir mėsos, bet nieko neparvežė. Broliai įkišo kvailį į maišą ir nunešė paskandinti. Kai paliko jį maiše, jaunėlis šaukė, kad nemoka nei skaityti, nei rašyti, o jį nori karaliumi padaryti. Ponas apsikeitė su juo vietomis. Broliai paskandino poną, kvailys grįžo su pono daiktais. Tai pamatę, broliai paprašė, kad juos nuskandintų. Broliai nuskendo, kvailys vedė.
[Apie tris brolius]

BsTB 8 83-35 Pasaka AT 130A [Apie mešką ir gaidį]
Žmogus turėjo kvailą sūnų, jautį, aviną ir gaidį. Sūnus norėjo vesti, tačiau tėvas neturėjo pinigų. Tėvas pasiūlė parduoti jautį, tada aviną ir gaidį. Kai gyvūnai tai išgirdo, pabėgo į girią, kur pasistatė trobelę. Atėjusi meška norėjo juos suėsti, tačiau gyvūnai apsigynė ir išgąsdino mešką - ši užsimušė. Kvailys rado negyvą mešką, nulupo odą, o tėvas ją pardavė ir apvesdino sūnų.
Rankraštinė versija [Apie mešką ir gaidį]

BsTB 8 83-35 Pasaka AT 130A [Apie mešką ir gaidį]
Žmogus turėjo kvailą sūnų, jautį, aviną ir gaidį. Sūnus norėjo vesti, tačiau tėvas neturėjo pinigų. Tėvas pasiūlė parduoti jautį, tada aviną ir gaidį. Kai gyvūnai tai išgirdo, pabėgo į girią, kur pasistatė trobelę. Atėjusi meška norėjo juos suėsti, tačiau gyvūnai apsigynė ir išgąsdino mešką - ši užsimušė. Kvailys rado negyvą mešką, nulupo odą, o tėvas ją pardavė ir apvesdino sūnų.
[Apie mešką ir gaidį]

BsTB 8 84-36 Pasaka AT 1135 [Aš pats]
Netoli dvaro buvo pelkė, kurioje gyveno velniai. Kai pirtininkas džiovindavo linus, velnias neduodavo jam ramybės. Vyras užkaitė puodą smalos. Kai velnias paklausė, ką vyras verda, šis atsakė, kad tepalą akims. Velnias paprašė, kad jam užpiltų ir paklausė žmogaus, koks jo vardas, o vyras atsakė, kad "Aš Pats". Žmogus užpylė velniui verdančios smalos, šis pabėgo į pelkę. Kai velniai paklausė, kas jam taip padarė, jis atsake, kad "Aš Pats". Daugiau velnias nėjo pas žmogų.
Rankraštinė versija [Aš pats]

BsTB 8 84-36 Pasaka AT 1135 [Aš pats]
Netoli dvaro buvo pelkė, kurioje gyveno velniai. Kai pirtininkas džiovindavo linus, velnias neduodavo jam ramybės. Vyras užkaitė puodą smalos. Kai velnias paklausė, ką vyras verda, šis atsakė, kad tepalą akims. Velnias paprašė, kad jam užpiltų ir paklausė žmogaus, koks jo vardas, o vyras atsakė, kad "Aš Pats". Žmogus užpylė velniui verdančios smalos, šis pabėgo į pelkę. Kai velniai paklausė, kas jam taip padarė, jis atsake, kad "Aš Pats". Daugiau velnias nėjo pas žmogų.
[Aš pats]

BsTB 8 85-37 Pasaka AT 332+332A* [Apie giltinę ir vieno žmogaus sūnų]
Ūkininkas su žmona turėjo daug vaikų. Kai gimė dar vienas vaikas, tėvai nerado kūmų. Žmogus ryte prie vartų sutiko bobą, kuri pasisiūlė būti kūma. Tėvai pakrikštijo vaiką. Kai vaikas užaugo, kūma pasakė jam, kad jeigu jos klausys, bus laimingas. Girioje boba parodė jam gydančių žolelių ir sutarė, kad jeigu ji stovės ligoniui prie kojų, jis negydytų. Susirgo karalaitė. Karalius už dukros išgydymą vyrui pažadėjo dukrą ir pusę karalystės. Gydytojas nepaklausė giltinės - išgydė karalaitę. Boba, nusinešusi jį į urvą, parodė žmonių gyvenimo ilgį rodančias žvakes. Kai žvakė sužiba, baigiasi žmogaus gyvenimas. Vyro žvakė sužibo, jis paprašė ilgos žvakės. Giltinė uždegė tokią žvakę. Vyras vedė karalaitę ir ilgai gyveno.
Rankraštinė versija [Apie giltinę ir vieno žmogaus sūnų]

BsTB 8 85-37 Pasaka AT 332+332A* [Apie giltinę ir vieno žmogaus sūnų]
Ūkininkas su žmona turėjo daug vaikų. Kai gimė dar vienas vaikas, tėvai nerado kūmų. Žmogus ryte prie vartų sutiko bobą, kuri pasisiūlė būti kūma. Tėvai pakrikštijo vaiką. Kai vaikas užaugo, kūma pasakė jam, kad jeigu jos klausys, bus laimingas. Girioje boba parodė jam gydančių žolelių ir sutarė, kad jeigu ji stovės ligoniui prie kojų, jis negydytų. Susirgo karalaitė. Karalius už dukros išgydymą vyrui pažadėjo dukrą ir pusę karalystės. Gydytojas nepaklausė giltinės - išgydė karalaitę. Boba, nusinešusi jį į urvą, parodė žmonių gyvenimo ilgį rodančias žvakes. Kai žvakė sužiba, baigiasi žmogaus gyvenimas. Vyro žvakė sužibo, jis paprašė ilgos žvakės. Giltinė uždegė tokią žvakę. Vyras vedė karalaitę ir ilgai gyveno.
[Apie giltinę ir vieno žmogaus sūnų]

BsTB 8 87-38 Pasaka AT 555+303 [Apie žuvinyką]
Prie ežero gyveno žvejys. Kartą jis sugavo auksinę žuvelę. Ši paprašė, kad paleistų, o kai vyras grįš, ras gražius namus ir spintą, pilną maisto. Tačiau jeigu vyras kam pasakys, viskas pradings. Žmona vyrui nedavė ramybės ir jis pasakė - viskas pradingo. Antrą kartą žmogus pagavo žuvelę ir vėl viskas pradingo. Kai jis pagavo žuvelę trečią kartą, ši pamokė supjaustyti ją į šešias dalis, iš kurių dvi užkasti po langu, dvi duoti suėsti kumelei, o likusias atiduoti suvalgyti žmonai. Po langu išaugo dvi aukso obelys, kumelė atsivedė du aukso kumeliukus, o moteriai gimė aukso sūnūs. Kai vaikai užaugo, vienas sūnus išjojo į pasaulį. Prieš išjodamas tėvui paaiškino, kad jeigu jam kas nutiks, parodys obelis. Vyras už girios prijojo kaimą ir vedė paną. Žmona įspėjo, kad vyras nejotų medžioti į girią, nes ten yra ragana. Girioje vyras pamatė liūtą, kurį nusekė iki raganos namų. Ši pavertė vyrą akmeniu. Kitas brolis pamatė, kad nukrito brolio obels lapai ir išjojo jo ieškoti. Kai pamatė raganą, vyras pagrasino ją užmušti, jei neatvers brolio žmogumi. Boba sugrąžino jam žmogaus pavidalą, broliai tol mušė raganą, kol visi užkeikti žmonės atvirto žmonėmis. Jie užmušė raganą. Vienas brolis grįžo pas žmoną, kitas - pas tėvą.
Rankraštinė versija [Apie žuvinyką]

BsTB 8 87-38 Pasaka AT 555+303 [Apie žuvinyką]
Prie ežero gyveno žvejys. Kartą jis sugavo auksinę žuvelę. Ši paprašė, kad paleistų, o kai vyras grįš, ras gražius namus ir spintą, pilną maisto. Tačiau jeigu vyras kam pasakys, viskas pradings. Žmona vyrui nedavė ramybės ir jis pasakė - viskas pradingo. Antrą kartą žmogus pagavo žuvelę ir vėl viskas pradingo. Kai jis pagavo žuvelę trečią kartą, ši pamokė supjaustyti ją į šešias dalis, iš kurių dvi užkasti po langu, dvi duoti suėsti kumelei, o likusias atiduoti suvalgyti žmonai. Po langu išaugo dvi aukso obelys, kumelė atsivedė du aukso kumeliukus, o moteriai gimė aukso sūnūs. Kai vaikai užaugo, vienas sūnus išjojo į pasaulį. Prieš išjodamas tėvui paaiškino, kad jeigu jam kas nutiks, parodys obelis. Vyras už girios prijojo kaimą ir vedė paną. Žmona įspėjo, kad vyras nejotų medžioti į girią, nes ten yra ragana. Girioje vyras pamatė liūtą, kurį nusekė iki raganos namų. Ši pavertė vyrą akmeniu. Kitas brolis pamatė, kad nukrito brolio obels lapai ir išjojo jo ieškoti. Kai pamatė raganą, vyras pagrasino ją užmušti, jei neatvers brolio žmogumi. Boba sugrąžino jam žmogaus pavidalą, broliai tol mušė raganą, kol visi užkeikti žmonės atvirto žmonėmis. Jie užmušė raganą. Vienas brolis grįžo pas žmoną, kitas - pas tėvą.
[Apie žuvinyką]

BsTB 8 90-39 Pasaka AT 700 [Apie Jonuką nykštuką]
Ūkininkas su žmona neturėjo vaikų. Jiems gimė labai mažas vaikas. Kai tėvas išvažiavo į girią malkų, nykštukas įlindo arkliui į ausį ir varė arklius. Pakeleiviai nusekė paskui vežimą. Jie nupirko vaiką. Jonukas pabėgo nuo pakeleivių, apsinakvojo šiene. Merga padavė šieną karvei, ši prarijo nykštuką. Jonukas šaukė, kad daugiau neduotų karvei šieno. Ūkininkas liepė papjauti karvę. Jos pilvą išmetė į duobę. Atbėgęs vilkas suėdė pilvą - nykštukas pateko į vilko vidų. Jonukas iškišo galvą iš vilko užpakalio ir šaukė. Vilkas išsigando ir pastipo. Nykštukas grįžo pas tėvus.
Rankraštinė versija [Apie Jonuką nykštuką]

BsTB 8 90-39 Pasaka AT 700 [Apie Jonuką nykštuką]
Ūkininkas su žmona neturėjo vaikų. Jiems gimė labai mažas vaikas. Kai tėvas išvažiavo į girią malkų, nykštukas įlindo arkliui į ausį ir varė arklius. Pakeleiviai nusekė paskui vežimą. Jie nupirko vaiką. Jonukas pabėgo nuo pakeleivių, apsinakvojo šiene. Merga padavė šieną karvei, ši prarijo nykštuką. Jonukas šaukė, kad daugiau neduotų karvei šieno. Ūkininkas liepė papjauti karvę. Jos pilvą išmetė į duobę. Atbėgęs vilkas suėdė pilvą - nykštukas pateko į vilko vidų. Jonukas iškišo galvą iš vilko užpakalio ir šaukė. Vilkas išsigando ir pastipo. Nykštukas grįžo pas tėvus.
[Apie Jonuką nykštuką]

BsTB 8 92-40 Pasaka AT 451 [Apie karalių našlį]
Mirė karaliaus žmona, liko šeši sūnūs ir dukra. Karalius pasiklydo girioje. Ragana sutiko parodyti kelią, jeigu ves jos dukrą. Vaikų motina girioje buvo pastačiusi rūmus. Mirdama moteris padavė karaliui kamuoliuką, kuris nuves į rūmus. Ten karalius nugabeno vaikus. Tėvas lankydavo vaikus, nešdavo jiems marškinius. Kai ragana sužinojo apie vaikus, pasiuvo šilkinius marškinius ir nuėjo pas juos. Sūnūs apsivilko marškinius ir virto gulbėmis. Sutemus atskrido broliai ir pasakė, kad jeigu sesuo tris metus su niekuo nekalbės, nesijuoks ir nupins iš lelijų lapų marškinius, tai jie atvirs žmonėmis. Mergina išėjo į girią, įlipo į medį. Ten ją rado karalius, kuris parsivežė į dvarą. Jie susituokė. Karalius turėjo pamotę, kuri pavogė du vaikus ir apkaltino karalienę juos suėdus. Karalius liepė sudeginti žmoną. Tuo metu baigėsi trys metai. Mergina pamatė, kad atlekia gulbės, užmetė ant jų marškinius - broliai virto žmonėmis. Kai žmona viską papasakojo vyrui, šis liepė sudeginti savo pamotę. Kai nuvažiavo į merginos tėvo namus, su jaučiais sudraskė jos ir brolių pamotę.
Rankraštinė versija [Apie karalių našlį]

BsTB 8 92-40 Pasaka AT 451 [Apie karalių našlį]
Mirė karaliaus žmona, liko šeši sūnūs ir dukra. Karalius pasiklydo girioje. Ragana sutiko parodyti kelią, jeigu ves jos dukrą. Vaikų motina girioje buvo pastačiusi rūmus. Mirdama moteris padavė karaliui kamuoliuką, kuris nuves į rūmus. Ten karalius nugabeno vaikus. Tėvas lankydavo vaikus, nešdavo jiems marškinius. Kai ragana sužinojo apie vaikus, pasiuvo šilkinius marškinius ir nuėjo pas juos. Sūnūs apsivilko marškinius ir virto gulbėmis. Sutemus atskrido broliai ir pasakė, kad jeigu sesuo tris metus su niekuo nekalbės, nesijuoks ir nupins iš lelijų lapų marškinius, tai jie atvirs žmonėmis. Mergina išėjo į girią, įlipo į medį. Ten ją rado karalius, kuris parsivežė į dvarą. Jie susituokė. Karalius turėjo pamotę, kuri pavogė du vaikus ir apkaltino karalienę juos suėdus. Karalius liepė sudeginti žmoną. Tuo metu baigėsi trys metai. Mergina pamatė, kad atlekia gulbės, užmetė ant jų marškinius - broliai virto žmonėmis. Kai žmona viską papasakojo vyrui, šis liepė sudeginti savo pamotę. Kai nuvažiavo į merginos tėvo namus, su jaučiais sudraskė jos ir brolių pamotę.
[Apie karalių našlį]

BsTB 8 95-41 Pasaka AT 554 [Apie tris melnyko sūnus ir užkeiktą karalystę]
Malūnininkas turėjo du išmintingus sūnus, o trečią - paiką Joną. Broliai išėjo į pasaulį. Kai vyresnieji broliai norėjo išardyti skruzdėlyną, nušauti antis ir išdraskyti bičių lizdą, Jonas neleido. Priėjo jie seną dvarą, o kieme rado nematytų daiktų: akmens arklius, šunis. Už vienų durų broliai pamatė senelį, kuris įleido juos į vidų. Kitą rytą senukas parodė broliams lenteles su užrašais. Vienoje lentelėje buvo parašyta, kad jeigu kas surinks girioje išbertus karoliukus kol patekės saulė, tai panaikins dvaro prakeikimą, o jeigu jų nesurinks, tai pavirs akmeniu. Kitoje lentelėje parašyta, kad ežere yra nuskandintas raktas, kurį reikia išimti, o trečioje - kad reikia atspėti, kuri iš trijų miegančių karalaičių yra jauniausia. Vyresnieji broliai išėjo rinkti karolių ir jų nesurinko - pavirto akmenimis. Jonui karolius surinko išgelbėtos skruzdėlės, raktą iš ežero dugno ištraukė išgelbėtos antys, o jauniausią karalaitę atspėjo išgelbėtų bičių motina. Kai visos užduotys buvo įvykdytos, karalaitės prabudo, akmenys atvirto į žmones ir gyvulius. Jonas vedė jauniausią karalaitę ir liko karaliumi, kiti broliai vedė kitas karalaites ir buvo Jono pavaldiniai. Broliai atsivežė tėvą.
Rankraštinė versija [Apie tris melnyko sūnus ir užkeiktą karalystę]

BsTB 8 95-41 Pasaka AT 554 [Apie tris melnyko sūnus ir užkeiktą karalystę]
Malūnininkas turėjo du išmintingus sūnus, o trečią - paiką Joną. Broliai išėjo į pasaulį. Kai vyresnieji broliai norėjo išardyti skruzdėlyną, nušauti antis ir išdraskyti bičių lizdą, Jonas neleido. Priėjo jie seną dvarą, o kieme rado nematytų daiktų: akmens arklius, šunis. Už vienų durų broliai pamatė senelį, kuris įleido juos į vidų. Kitą rytą senukas parodė broliams lenteles su užrašais. Vienoje lentelėje buvo parašyta, kad jeigu kas surinks girioje išbertus karoliukus kol patekės saulė, tai panaikins dvaro prakeikimą, o jeigu jų nesurinks, tai pavirs akmeniu. Kitoje lentelėje parašyta, kad ežere yra nuskandintas raktas, kurį reikia išimti, o trečioje - kad reikia atspėti, kuri iš trijų miegančių karalaičių yra jauniausia. Vyresnieji broliai išėjo rinkti karolių ir jų nesurinko - pavirto akmenimis. Jonui karolius surinko išgelbėtos skruzdėlės, raktą iš ežero dugno ištraukė išgelbėtos antys, o jauniausią karalaitę atspėjo išgelbėtų bičių motina. Kai visos užduotys buvo įvykdytos, karalaitės prabudo, akmenys atvirto į žmones ir gyvulius. Jonas vedė jauniausią karalaitę ir liko karaliumi, kiti broliai vedė kitas karalaites ir buvo Jono pavaldiniai. Broliai atsivežė tėvą.
[Apie tris melnyko sūnus ir užkeiktą karalystę]

BsTB 8 96-42 Pasaka AT 567+303+300 [Apie du medinčius]
Gyveno du broliai: vienas turtingas, kitas su šeima vos išgyveno. Neturtingas vyras turėjo dvynukus. Girioje vyras užmušė paukštę aukso plunksnomis ir pardavė broliui. Šis žinojo, kad tai nepaprastas paukštis, liepė žmonai iškepti. Dvynukai suvalgė paukščio kepenis ir širdį - kas rytą po pagalve rasdavo pinigų. Kai dėdė sužinojo, išvežė berniukus į girią ir paliko. Jie sutiko eigulį (vartą), kuris juos užaugino ir išmokė. Vyras davė dvyniams po šautuvą, šunį, peilį, pinigų kelionei ir išleido į pasaulį. Vyras pamokė, kad peilį reikia įsmeigti į medį - kurio peilis surūdys, reikš, kad tas jau negyvas. Dvyniai norėjo nušauti zuikę, bet ši paprašė, kad nešautų ir davė jiems po zuikutį. Lapė jiems davė lapiukų, vilkė - vilkiukų, meška - meškiukų, liūtas - liūtukų. Kryžkelėje vyrai įsmeigė į medį peilius ir išsiskyrė. Vienas priėjo miestą, kur karalius slibinui turėjo atiduoti dukterį. Ant kalno vyras rado vyno, suteikiančio galių, ir kardą. Vyras nukirto slibinui galvas, liepė žvėrims saugoti ir su karalaite užmigo. Vežėjas nukirto dvyniui galvą, o karalaitę nusinešė. Zuikis parnešė stebuklingų šaknelių - vyras atgijo. Jis nuėjo į dvarą, išaiškino vežėjo melą ir vedė karalaitę. Vyras nujojo medžioti į girią, kur nusekė elnę - raganą. Ji apgavo vyrą - šis sudavė žvėrims rykšte ir jie pavirto akmenimis. Ragana jį pavertė akmeniu. Kitas brolis rado surūdijusį peilį ir išjojo brolio ieškoti. Ragana mėgino apgauti ir šį brolį, tačiau jai nepavyko - vyras su lazda mušė raganą, kol ji atvertė žmones ir gyvūnus. Žvėrys sudraskė raganą. Karalaitis grįžo pas žmoną, jo brolis apsigyveno toje karalystėje.
Rankraštinė versija [Apie du medinčius]

BsTB 8 96-42 Pasaka AT 567+303+300 [Apie du medinčius]
Gyveno du broliai: vienas turtingas, kitas su šeima vos išgyveno. Neturtingas vyras turėjo dvynukus. Girioje vyras užmušė paukštę aukso plunksnomis ir pardavė broliui. Šis žinojo, kad tai nepaprastas paukštis, liepė žmonai iškepti. Dvynukai suvalgė paukščio kepenis ir širdį - kas rytą po pagalve rasdavo pinigų. Kai dėdė sužinojo, išvežė berniukus į girią ir paliko. Jie sutiko eigulį (vartą), kuris juos užaugino ir išmokė. Vyras davė dvyniams po šautuvą, šunį, peilį, pinigų kelionei ir išleido į pasaulį. Vyras pamokė, kad peilį reikia įsmeigti į medį - kurio peilis surūdys, reikš, kad tas jau negyvas. Dvyniai norėjo nušauti zuikę, bet ši paprašė, kad nešautų ir davė jiems po zuikutį. Lapė jiems davė lapiukų, vilkė - vilkiukų, meška - meškiukų, liūtas - liūtukų. Kryžkelėje vyrai įsmeigė į medį peilius ir išsiskyrė. Vienas priėjo miestą, kur karalius slibinui turėjo atiduoti dukterį. Ant kalno vyras rado vyno, suteikiančio galių, ir kardą. Vyras nukirto slibinui galvas, liepė žvėrims saugoti ir su karalaite užmigo. Vežėjas nukirto dvyniui galvą, o karalaitę nusinešė. Zuikis parnešė stebuklingų šaknelių - vyras atgijo. Jis nuėjo į dvarą, išaiškino vežėjo melą ir vedė karalaitę. Vyras nujojo medžioti į girią, kur nusekė elnę - raganą. Ji apgavo vyrą - šis sudavė žvėrims rykšte ir jie pavirto akmenimis. Ragana jį pavertė akmeniu. Kitas brolis rado surūdijusį peilį ir išjojo brolio ieškoti. Ragana mėgino apgauti ir šį brolį, tačiau jai nepavyko - vyras su lazda mušė raganą, kol ji atvertė žmones ir gyvūnus. Žvėrys sudraskė raganą. Karalaitis grįžo pas žmoną, jo brolis apsigyveno toje karalystėje.
[Apie du medinčius]

BsTB 8 105-44 Mitologinė sakmė, kaip velnias gundo gerti
Žmonės ruošėsi dauigiau negerti degtinės. Netoli bažnyčios vyko vestuvės. Klebono vežėjas, paliko kleboną poteriaujantį, ir nuėjo į vestuves. Ten pamatė kleboną sėdintį už stalo, geriantį degtinę ir kitiems siūlantį. Kai vežėjas parbėgo namo, rado kleboną toliau poteriaujantį. Vyrai nuėjo į vestuves. Klebonas, matydamas, kad tai kunigu pasivertęs velnias, skaitė maldas, o velnias pradėjo už stalo krutėti. Kai po pamaldų klebonas liejo ant neva kunigo šventintą vandenį, tas išlėkė pro langą. Nubėgęs velnias juokėsi, kad gundė degtinę gerti.
Rankraštinė versija [Velnias gundo gerti]

BsTB 8 105-44 Mitologinė sakmė, kaip velnias gundo gerti
Žmonės ruošėsi dauigiau negerti degtinės. Netoli bažnyčios vyko vestuvės. Klebono vežėjas, paliko kleboną poteriaujantį, ir nuėjo į vestuves. Ten pamatė kleboną sėdintį už stalo, geriantį degtinę ir kitiems siūlantį. Kai vežėjas parbėgo namo, rado kleboną toliau poteriaujantį. Vyrai nuėjo į vestuves. Klebonas, matydamas, kad tai kunigu pasivertęs velnias, skaitė maldas, o velnias pradėjo už stalo krutėti. Kai po pamaldų klebonas liejo ant neva kunigo šventintą vandenį, tas išlėkė pro langą. Nubėgęs velnias juokėsi, kad gundė degtinę gerti.
[Velnias gundo gerti]

BsTB 8 106-45 Mitologinė sakmė, kaip velnias kenčia gimdymo ligą
Ūkininko sūnus gyveno kitame kaime. Kai jis važiavo pas tėvus, išgirdo iš krūmų sklindančias dejones. Velnias paaiškino, kad jis kenčia gimdymo ligą, nes kūdikį motina pasmaugs. Vyras nuvažiavo pas velnio minėtą ūkininką, kurio dukra buvo nuėjusi atsigulti. Kai nuėjo pas moterį, rado jau gimusį kūdikį, kurį išgelbėjo. Velnias kentėjo be reikalo.
Rankraštinė versija [Velnias kenčia gimdymo ligą]

BsTB 8 106-45 Mitologinė sakmė, kaip velnias kenčia gimdymo ligą
Ūkininko sūnus gyveno kitame kaime. Kai jis važiavo pas tėvus, išgirdo iš krūmų sklindančias dejones. Velnias paaiškino, kad jis kenčia gimdymo ligą, nes kūdikį motina pasmaugs. Vyras nuvažiavo pas velnio minėtą ūkininką, kurio dukra buvo nuėjusi atsigulti. Kai nuėjo pas moterį, rado jau gimusį kūdikį, kurį išgelbėjo. Velnias kentėjo be reikalo.
[Velnias kenčia gimdymo ligą]

BsTB 8 106-46 Mitologinė sakmė [Tavo laimė, mano nelaimė]
Žmogus šventą dieną nuėjo į ežerą maudytis. Plaukdamas jis pamatė baisią žuvį. Vyras suskubo plaukti į krantą, o žuvis pradėjo jį vytis, bet nepavijo. Vyras išgirdo balsą iš vandens: "Tavo laimė, mano nelaimė".
Rankraštinė versija [Tavo laimė, mano nelaimė]

BsTB 8 106-46 Mitologinė sakmė [Tavo laimė, mano nelaimė]
Žmogus šventą dieną nuėjo į ežerą maudytis. Plaukdamas jis pamatė baisią žuvį. Vyras suskubo plaukti į krantą, o žuvis pradėjo jį vytis, bet nepavijo. Vyras išgirdo balsą iš vandens: "Tavo laimė, mano nelaimė".
[Tavo laimė, mano nelaimė]

BsTB 8 107-47 Pasaka AT 1650 [Apie vieną tėvą ir jo tris sūnus]
Mirdamas tėvas sūnums paliko gaidį, katiną ir dalgį. Vyriausias sūnus nuėjo į vietą, kur žmonės nebuvo matę gaidžio. Kai šie paklausė, koks tai paukštis, vyras paaiškino, kad jis gali atspėti laiką. Vyras pardavė gaidį už maišą aukso ir pargabenimą namo. Sūnus, kuris gavo dalgį, nuėjo į tokią žemę, kur žmonės rovė javus. Vyras parodė, kaip dirbti su dalgiu ir pardavė jį už arklį ir tiek aukso, kiek šis pakels. Jauniausias brolis, kur gavo katiną, nuėjo į salą, į dvarą ir pasiprašė nakvynės. Ponai turėjo išvažiuoti, nes negalėjo apsiginti nuo graužikų. Naktį katinas pjovė peles ir žiurkes. Kai ponai pamatė, ką katinas gali, panoro jį nusipirkti. Vyras pardavė už vežimą aukso. Broliai vedė ir laimingai gyveno.
Rankraštinė versija [Apie vieną tėvą ir jo tris sūnus]

BsTB 8 107-47 Pasaka AT 1650 [Apie vieną tėvą ir jo tris sūnus]
Mirdamas tėvas sūnums paliko gaidį, katiną ir dalgį. Vyriausias sūnus nuėjo į vietą, kur žmonės nebuvo matę gaidžio. Kai šie paklausė, koks tai paukštis, vyras paaiškino, kad jis gali atspėti laiką. Vyras pardavė gaidį už maišą aukso ir pargabenimą namo. Sūnus, kuris gavo dalgį, nuėjo į tokią žemę, kur žmonės rovė javus. Vyras parodė, kaip dirbti su dalgiu ir pardavė jį už arklį ir tiek aukso, kiek šis pakels. Jauniausias brolis, kur gavo katiną, nuėjo į salą, į dvarą ir pasiprašė nakvynės. Ponai turėjo išvažiuoti, nes negalėjo apsiginti nuo graužikų. Naktį katinas pjovė peles ir žiurkes. Kai ponai pamatė, ką katinas gali, panoro jį nusipirkti. Vyras pardavė už vežimą aukso. Broliai vedė ir laimingai gyveno.
[Apie vieną tėvą ir jo tris sūnus]

BsTB 8 109-48 Pasakos AT 365B*+1199A [Ponaitis su arkliška koja]
Trys mergos ėjo į šokius (vakaruškas), kai pamatė tris ponaičius. Jos pasakė, kad už jų tekėtų. Karčemoje ponaičiai šokino merginas, jos pastebėjo, kad vyrai turi po vieną šnervę ir po vieną koją su kanopa. Merginos išsigando, bet ponaičiai liepė eiti drauge. Eidamos merginos užėjo į trobelę, kur gyveno moteriškė. Ji užrišo duris ir pradėjo velniams pasakoti lino kančią. Užgiedojo gaidžiai, velniai atstojo nuo mergų.
Rankraštinė versija [Ponaitis su arkliška koja]

BsTB 8 109-48 Pasakos AT 365B*+1199A [Ponaitis su arkliška koja]
Trys mergos ėjo į šokius (vakaruškas), kai pamatė tris ponaičius. Jos pasakė, kad už jų tekėtų. Karčemoje ponaičiai šokino merginas, jos pastebėjo, kad vyrai turi po vieną šnervę ir po vieną koją su kanopa. Merginos išsigando, bet ponaičiai liepė eiti drauge. Eidamos merginos užėjo į trobelę, kur gyveno moteriškė. Ji užrišo duris ir pradėjo velniams pasakoti lino kančią. Užgiedojo gaidžiai, velniai atstojo nuo mergų.
[Ponaitis su arkliška koja]

BsTB 8 110-49 Pasaka AT 519 [Panai išvaro velnią]
Turtingas dvaro ponas turėjo dukrą, kuri buvo ragana. Kai jaunikiai atvažiuodavo pas mergą, kitą rytą būdavo randami negyvi. Ponaitis, važiuodamas pas tą mergą, sutiko vyrą, kuris pasisiūlė būti vežėju. Šis pamokino vyrą, kad kai merga prašys jo nakvoti, prieš guldamas jis išeitų į lauką. Kai vyras išėjo laukan, vežėjas pasivertė tuo ponaičiu ir grįžo pas paną. Merga pradėjo jį smaugti, o šis griebė ją už kasų ir tol laikė, kol išvarė velnią. Ponaitis vedė mergą.
Rankraštinė versija [Panai išvaro velnią]

BsTB 8 110-49 Pasaka AT 519 [Panai išvaro velnią]
Turtingas dvaro ponas turėjo dukrą, kuri buvo ragana. Kai jaunikiai atvažiuodavo pas mergą, kitą rytą būdavo randami negyvi. Ponaitis, važiuodamas pas tą mergą, sutiko vyrą, kuris pasisiūlė būti vežėju. Šis pamokino vyrą, kad kai merga prašys jo nakvoti, prieš guldamas jis išeitų į lauką. Kai vyras išėjo laukan, vežėjas pasivertė tuo ponaičiu ir grįžo pas paną. Merga pradėjo jį smaugti, o šis griebė ją už kasų ir tol laikė, kol išvarė velnią. Ponaitis vedė mergą.
[Panai išvaro velnią]

BsTB 8 111-50 Mitologinė sakmė [Dvylika gaidžio galvų]
Kai žmonės buvo stabmeldžiai, tą, kuris užkasdavo lobį, garbino kaip dievaitį. Ūkininkas kluone užkasė katilą pinigų ir užkeikė, kad paimti juos galės tas, kuris padės dvylika gaidžio galvų. Bernas viską girdėjo. Ūkininkas mirė, o bernas išpildė užkeikimo sąlygą ir pasiėmė pinigus.
Rankraštinė versija [Dvylika gaidžio galvų]

BsTB 8 111-50 Mitologinė sakmė [Dvylika gaidžio galvų]
Kai žmonės buvo stabmeldžiai, tą, kuris užkasdavo lobį, garbino kaip dievaitį. Ūkininkas kluone užkasė katilą pinigų ir užkeikė, kad paimti juos galės tas, kuris padės dvylika gaidžio galvų. Bernas viską girdėjo. Ūkininkas mirė, o bernas išpildė užkeikimo sąlygą ir pasiėmė pinigus.
[Dvylika gaidžio galvų]

BsTB 8 111-51 Pasaka AT 511 [Apie žmogų ir raganą]
Ūkininkas su žmona turėjo dukrą. Motina prieš mirtį dukrai paliko karvę. Taip pat pasakė, kad kai ji numirs, mergina po jos liežuviu ras sėklas, iš kurių išaugs obelis ir iškils vyno šulinys. Tėvas vedė našlę-raganą su trimis dukromis, kuri nekentė podukros. Pamotė jai duodavo daug darbų, mergina skųsdavosi motinai, o ši patardavo, kaip tai padaryti su karvės pagalba. Pro šalį važiavo ponaitis, kuris panoro obuolių. Tik podukrai obelis leido jų nuskinti. Kai mergina priėjo prie šulinio, vynas iškilo aukštyn ir ji pasėmė. Kaip mama mokė, mergina sutiko tekėti su sąlyga, kad jai ponaitis pasiūs batus. Visos merginos puolė jų matuotis, bet batai tiko tik podukrai. Ponaitis ir mergina susituokė.
Rankraštinė versija [Apie žmogų ir raganą]

BsTB 8 111-51 Pasaka AT 511 [Apie žmogų ir raganą]
Ūkininkas su žmona turėjo dukrą. Motina prieš mirtį dukrai paliko karvę. Taip pat pasakė, kad kai ji numirs, mergina po jos liežuviu ras sėklas, iš kurių išaugs obelis ir iškils vyno šulinys. Tėvas vedė našlę-raganą su trimis dukromis, kuri nekentė podukros. Pamotė jai duodavo daug darbų, mergina skųsdavosi motinai, o ši patardavo, kaip tai padaryti su karvės pagalba. Pro šalį važiavo ponaitis, kuris panoro obuolių. Tik podukrai obelis leido jų nuskinti. Kai mergina priėjo prie šulinio, vynas iškilo aukštyn ir ji pasėmė. Kaip mama mokė, mergina sutiko tekėti su sąlyga, kad jai ponaitis pasiūs batus. Visos merginos puolė jų matuotis, bet batai tiko tik podukrai. Ponaitis ir mergina susituokė.
[Apie žmogų ir raganą]

BsTB 8 113-52 Pasaka AT 810A [Apie žmogų ir velnią]
Neturtingas ūkininkas iškepė duonos, kurią velnias pavogė. Velnių vyresnysis liepė jam tris metus pas žmogų bernauti. Velnias, ardamas lauką, rado katilą pinigų. Jis pasėjo miežius, kuriuos ponas liepė nukirsti. Velnias pamokė žmogų paprašyti pono tiek miežių, kiek gali žmogus pakelti. Velnias namo parnešė visus miežius. Ponas turėjo daug girių. Jis pasakė, kad jeigu kas nori padidinti turimos žemės plotą, gali nukirsti medžius, sunešti juos į dvarą, išrauti kelmus ir sėti ten javus. Velnias tai padarė. Paskutiniais metais velnias statė žmogui naują klėtį. Po ja rado didelį akmenį, o po juo - katilą pinigų. Žmogus praturtėjo.
Rankraštinė versija [Apie žmogų ir velnią]

BsTB 8 113-52 Pasaka AT 810A [Apie žmogų ir velnią]
Neturtingas ūkininkas iškepė duonos, kurią velnias pavogė. Velnių vyresnysis liepė jam tris metus pas žmogų bernauti. Velnias, ardamas lauką, rado katilą pinigų. Jis pasėjo miežius, kuriuos ponas liepė nukirsti. Velnias pamokė žmogų paprašyti pono tiek miežių, kiek gali žmogus pakelti. Velnias namo parnešė visus miežius. Ponas turėjo daug girių. Jis pasakė, kad jeigu kas nori padidinti turimos žemės plotą, gali nukirsti medžius, sunešti juos į dvarą, išrauti kelmus ir sėti ten javus. Velnias tai padarė. Paskutiniais metais velnias statė žmogui naują klėtį. Po ja rado didelį akmenį, o po juo - katilą pinigų. Žmogus praturtėjo.
[Apie žmogų ir velnią]

BsTB 8 115-53 Mitologinė sakmė [Šmit rut]
Naktį ūkininkas ėjo į laukus pas arklius. Kai vyras ėjo pro didelį akmenį, pamatė, kad ant jo šoka mažas vyras, kuris švilpauja ir rėkauja "šmit rut, šmit rut". Ūkininkas paleido į jį šermukšninę lazdą - pasipylė smala. Išsigandęs vyras bėgo namo ir jam atrodė, kad jį vejasi. Prie namų šunys kažką nusivijo. Vyras parėjo namo, šunys parbėgo.
Rankraštinė versija [Šmit rut]

BsTB 8 115-53 Mitologinė sakmė [Šmit rut]
Naktį ūkininkas ėjo į laukus pas arklius. Kai vyras ėjo pro didelį akmenį, pamatė, kad ant jo šoka mažas vyras, kuris švilpauja ir rėkauja "šmit rut, šmit rut". Ūkininkas paleido į jį šermukšninę lazdą - pasipylė smala. Išsigandęs vyras bėgo namo ir jam atrodė, kad jį vejasi. Prie namų šunys kažką nusivijo. Vyras parėjo namo, šunys parbėgo.
[Šmit rut]

BsTB 8 116-54 Mitologinė sakmė, kaip vokietukai neduoda miegoti
Girioje yra dvarvietė, vadinama Šlekiais. Šalia yra pievos, kuriose naktigoniai ganydavo arklius. Kai vyrai suguldavo, tai vokietukai jiems neleisdavo miegoti. Vienas naktigonis atsinešė šautuvą (muškietą), kurį užtaisė sidabru. Kai vokietukai pasirodė, jis šovė - pasipylė smala. Nuo to karto daugiau nesivaideno.
Rankraštinė versija [Vokietukai neduoda miegoti]

BsTB 8 116-54 Mitologinė sakmė, kaip vokietukai neduoda miegoti
Girioje yra dvarvietė, vadinama Šlekiais. Šalia yra pievos, kuriose naktigoniai ganydavo arklius. Kai vyrai suguldavo, tai vokietukai jiems neleisdavo miegoti. Vienas naktigonis atsinešė šautuvą (muškietą), kurį užtaisė sidabru. Kai vokietukai pasirodė, jis šovė - pasipylė smala. Nuo to karto daugiau nesivaideno.
[Vokietukai neduoda miegoti]

BsTB 8 116-55 Mitologinė sakmė [Kijevo raganos]
Skamarakas dirbo Kijeve prie geležinkelio. Eidamas paupiu namo, jis pamatė skalbiančią bobą. Kai vyras pasakė "Padėk Dieve!", boba pradėjo jį vytis. Skamarakas vos atsigynė kastuvu. Vyras, būdamas Kijeve, matė atsitikimą. Kareivis (žalnierius) gyveno pas vieną ūkininką, o maistą gaudavo pas kitą, tačiau jis nieko negalėjo valgyti. Šeimininkė, pas kurią kareivis gyveno, pamokė jį pakišti ranką po stalu - ten ras įsmeigtą peilį. Kai vyras jį ištrauks, vėl galės valgyti. Kareivis taip ir padarė.
Rankraštinė versija [Kijevo raganos]

BsTB 8 116-55 Mitologinė sakmė [Kijevo raganos]
Skamarakas dirbo Kijeve prie geležinkelio. Eidamas paupiu namo, jis pamatė skalbiančią bobą. Kai vyras pasakė "Padėk Dieve!", boba pradėjo jį vytis. Skamarakas vos atsigynė kastuvu. Vyras, būdamas Kijeve, matė atsitikimą. Kareivis (žalnierius) gyveno pas vieną ūkininką, o maistą gaudavo pas kitą, tačiau jis nieko negalėjo valgyti. Šeimininkė, pas kurią kareivis gyveno, pamokė jį pakišti ranką po stalu - ten ras įsmeigtą peilį. Kai vyras jį ištrauks, vėl galės valgyti. Kareivis taip ir padarė.
[Kijevo raganos]

BsTB 8 117-56 Pasaka AT 945 [Apie razumą ir dalį]
Mirė išmintingas žmogus, kuriam puikiai sekėsi. Po jo mirties liko išmintis (razumas) ir dalia, kurie išėjo į pasaulį. Išmintis pristojo prie piemens. Šis nuėjo pas virėją ir gavo darbą. Kadangi vaikinas gerai dirbo, gavo iš pono dovanų. Virėjas išvarė jį. Vaikinas nuėjo dirbti pas laikrodininką. Kai pataisė karaliaus laikrodį, gavo pinigų. Karaliaus mieste pamatė užrašą, skelbiantį užmokestį už karalaitės prašnekinimą. Vaikinas prašnekino merginą, tačiau niekas negirdėjo. Tada prisijungė dalia. Karalaitė atsidarė langą ir sušuko, kad ji kalbėjo su vaikinu. Jaunuoliai susituokė.
Rankraštinė versija [Apie razumą ir dalį]

BsTB 8 117-56 Pasaka AT 945 [Apie razumą ir dalį]
Mirė išmintingas žmogus, kuriam puikiai sekėsi. Po jo mirties liko išmintis (razumas) ir dalia, kurie išėjo į pasaulį. Išmintis pristojo prie piemens. Šis nuėjo pas virėją ir gavo darbą. Kadangi vaikinas gerai dirbo, gavo iš pono dovanų. Virėjas išvarė jį. Vaikinas nuėjo dirbti pas laikrodininką. Kai pataisė karaliaus laikrodį, gavo pinigų. Karaliaus mieste pamatė užrašą, skelbiantį užmokestį už karalaitės prašnekinimą. Vaikinas prašnekino merginą, tačiau niekas negirdėjo. Tada prisijungė dalia. Karalaitė atsidarė langą ir sušuko, kad ji kalbėjo su vaikinu. Jaunuoliai susituokė.
[Apie razumą ir dalį]

BsTB 8 119-57 Mitologinė sakmė apie vieną muzikantą ir velnius
Pritemus muzikantas ėjo namo. Pasiklydo. Sutiko poną karietoje, kuris pakvietė pagroti dvare. Susirinko svečiai, muzikantas grojo, už šokį jam mokėjo sidabriniais rubliais. Vyras pamatė, kad šokantieji kažkuo iš dubens tepa akis. Kai muzikantas pasitepė akį, pamatė, kad groja velnių gužynėje. Sugiedojus gaidžiams, visi prapuolė. Prašvitus, vyras rado kišenėje beržo žievių. Muzikantas nuėjo į karčemą, kurioje pamatė velnio sukiršintus besimušančius vyrus. Vyras su lazda trenkė velniui, tas išlėkė iš karčemos. Velnias klausė muzikanto kuria akimi šis mato. Kai vyras pasakė, velnias išdūrė akį.
Rankraštinė versija [Apie vieną muzikantą ir velnius]

BsTB 8 119-57 Mitologinė sakmė apie vieną muzikantą ir velnius
Pritemus muzikantas ėjo namo. Pasiklydo. Sutiko poną karietoje, kuris pakvietė pagroti dvare. Susirinko svečiai, muzikantas grojo, už šokį jam mokėjo sidabriniais rubliais. Vyras pamatė, kad šokantieji kažkuo iš dubens tepa akis. Kai muzikantas pasitepė akį, pamatė, kad groja velnių gužynėje. Sugiedojus gaidžiams, visi prapuolė. Prašvitus, vyras rado kišenėje beržo žievių. Muzikantas nuėjo į karčemą, kurioje pamatė velnio sukiršintus besimušančius vyrus. Vyras su lazda trenkė velniui, tas išlėkė iš karčemos. Velnias klausė muzikanto kuria akimi šis mato. Kai vyras pasakė, velnias išdūrė akį.
[Apie vieną muzikantą ir velnius]

BsTB 8 120-58 Mitologinė sakmė apie poną ir studentą
Ponas apleisto dvaro vietoje pastatė namus. Kai ponai pradėjo ten gyventi, naktimis pradėjo vaidentis - jie turėdavo važiuoti nakvoti kitur. Studentas priėjo dvarą ir pasiprašė nakvynės, kai ponai ruošėsi išvažiuoti. Ponai leido jam likti. Naktį iš rūsio atėjo ginkluoti kareiviai. Studentas paklausė, ko jie reikalauja. Šie atsakė, kad nori aukų ir namų pašventinimo. Ponas išpildė kareivių reikalavimą. Studentas susituokė su pono dukra, liko tame dvare.
Rankraštinė versija [Ponas ir studentas]

BsTB 8 120-58 Mitologinė sakmė apie poną ir studentą
Ponas apleisto dvaro vietoje pastatė namus. Kai ponai pradėjo ten gyventi, naktimis pradėjo vaidentis - jie turėdavo važiuoti nakvoti kitur. Studentas priėjo dvarą ir pasiprašė nakvynės, kai ponai ruošėsi išvažiuoti. Ponai leido jam likti. Naktį iš rūsio atėjo ginkluoti kareiviai. Studentas paklausė, ko jie reikalauja. Šie atsakė, kad nori aukų ir namų pašventinimo. Ponas išpildė kareivių reikalavimą. Studentas susituokė su pono dukra, liko tame dvare.
[Ponas ir studentas]

BsTB 8 122-59 Pasaka AT 650A1 [Apie poną ir milžiną]
Vyras su žmona susilaukė sūnaus, kuris užaugo labai didelis ir stiprus - milžinas. Sūnus paprašė tėvo, kad šis nukaldintų pas kalvį geležinę lazdą ir išėjo į pasaulį. Milžinas užėjo į dvarą ir paprašė darbo. Ponas liepė jam išrauti kelmus ir pasakė, kad jeigu tai atliks, galės būti jo žentu. Milžinas išrovė kelmus. Kai iš miško atbėgo vilkas, vyras sudavė jam su lazda - pabiro pinigai. Jis vilką parnešė į dvarą. Ponas liepė milžinui nutiesti kelią per ežerą. Jis vėl atliko nurodytą darbą. Ponas pasakė, kad vestuvėms nėra miltų ir liepė važiuoti į malūną, kuriame maldavo tik velniai. Milžinas su lazda mušė velnius, kol jie vietoj smėlio (pieskų) davė miltų. Milžinas vedė pono dukrą.
Rankraštinė versija [Apie poną ir milžiną]

BsTB 8 122-59 Pasaka AT 650A1 [Apie poną ir milžiną]
Vyras su žmona susilaukė sūnaus, kuris užaugo labai didelis ir stiprus - milžinas. Sūnus paprašė tėvo, kad šis nukaldintų pas kalvį geležinę lazdą ir išėjo į pasaulį. Milžinas užėjo į dvarą ir paprašė darbo. Ponas liepė jam išrauti kelmus ir pasakė, kad jeigu tai atliks, galės būti jo žentu. Milžinas išrovė kelmus. Kai iš miško atbėgo vilkas, vyras sudavė jam su lazda - pabiro pinigai. Jis vilką parnešė į dvarą. Ponas liepė milžinui nutiesti kelią per ežerą. Jis vėl atliko nurodytą darbą. Ponas pasakė, kad vestuvėms nėra miltų ir liepė važiuoti į malūną, kuriame maldavo tik velniai. Milžinas su lazda mušė velnius, kol jie vietoj smėlio (pieskų) davė miltų. Milžinas vedė pono dukrą.
[Apie poną ir milžiną]

BsTB 8 124-60 Pasaka AT 706 [Apie vieno karaliaus pačią ir jenarolą]
Karalius vedė gražią žmoną. Jie susilaukė sūnaus. Karalius išėjo į karą, generolui paliko valdyti žemę. Šis meilinosi karalienei, tačiau moteris liepė jam nesiartinti. Generolas parašė karaliui karalienę apšmeižiančius laiškus. Karalius liepė nuvesti ją į girią ir nušauti. Budeliai paleido karalienę su sūnumi. Girios sargas priglaudė moterį ir vaiką. Kai karalius grįžo iš karo, žmonės papasakojo jam tiesą. Jis nubaudė generolą. Sargas nusiuntė žinią karaliui apie karalienę ir vaiką. Karalius juos parsivežė į dvarą. Jis apdovanojo sargą.
Rankraštinė versija [Apie vieno karaliaus pačią ir jenarolą]

BsTB 8 124-60 Pasaka AT 706 [Apie vieno karaliaus pačią ir jenarolą]
Karalius vedė gražią žmoną. Jie susilaukė sūnaus. Karalius išėjo į karą, generolui paliko valdyti žemę. Šis meilinosi karalienei, tačiau moteris liepė jam nesiartinti. Generolas parašė karaliui karalienę apšmeižiančius laiškus. Karalius liepė nuvesti ją į girią ir nušauti. Budeliai paleido karalienę su sūnumi. Girios sargas priglaudė moterį ir vaiką. Kai karalius grįžo iš karo, žmonės papasakojo jam tiesą. Jis nubaudė generolą. Sargas nusiuntė žinią karaliui apie karalienę ir vaiką. Karalius juos parsivežė į dvarą. Jis apdovanojo sargą.
[Apie vieno karaliaus pačią ir jenarolą]

BsTB 8 126-61 Pasaka AT 530 [Apie brolius: du gudriu, o vieną kvailą]
Ūkininkas, prieš mirdamas, pasakė sūnums, kad jie po vieną naktį budėtų prie jo kapo. Vyresnieji broliai bijojo eiti, budėti išėjo kvailys. Tėvas liepė jam nueiti, kur yra žvaigždžių arklys ir numauti jam kamanas, o kai kvailys norės jį pašaukti, kad paskambintų brizgilu. Kitas dvi naktis taip pat kvailys budėjo prie tėvo kapo. Jis gavo mėnulio ir saulės arklius. Karalius liepė padaryti stiklo kalną ir pranešė, kad kas užjos ant stiklo kalno, tas gaus karalaitę. Kvailys jojo su žvaigždžių, mėnulio arkliais, o su saulės arkliu užjojo ant kalno, pabučiavo paną, mainais gavo skepetaitę ir žiedą. Karalius liepė surasti jį. Kai vaikiną nuvežė į dvarą, karalius jaunuolį sutuokė su dukra.
Rankraštinė versija [Apie brolius: du gudriu, o vieną kvailą]

BsTB 8 126-61 Pasaka AT 530 [Apie brolius: du gudriu, o vieną kvailą]
Ūkininkas, prieš mirdamas, pasakė sūnums, kad jie po vieną naktį budėtų prie jo kapo. Vyresnieji broliai bijojo eiti, budėti išėjo kvailys. Tėvas liepė jam nueiti, kur yra žvaigždžių arklys ir numauti jam kamanas, o kai kvailys norės jį pašaukti, kad paskambintų brizgilu. Kitas dvi naktis taip pat kvailys budėjo prie tėvo kapo. Jis gavo mėnulio ir saulės arklius. Karalius liepė padaryti stiklo kalną ir pranešė, kad kas užjos ant stiklo kalno, tas gaus karalaitę. Kvailys jojo su žvaigždžių, mėnulio arkliais, o su saulės arkliu užjojo ant kalno, pabučiavo paną, mainais gavo skepetaitę ir žiedą. Karalius liepė surasti jį. Kai vaikiną nuvežė į dvarą, karalius jaunuolį sutuokė su dukra.
[Apie brolius: du gudriu, o vieną kvailą]

BsTB 8 128-62 Pasaka AT 402 [Apie pono sūnų ir varlę]
Ponas su žmona turėjo sūnų. Prieš mirdamas tėvas sūnui davė obuolį ir pasakė, kad kai šis norės vesti, mestų jį. Ta merga, kuri paims obuolį, bus jo žmona. Vaikino mestą obuolį sugriebė varlė. Jis parsinešė ją namo. Vyrui sekėsi ir namuose, ir ūkyje. Prieš važiuojant vyrui į puotą, varlė nusimetė odą ir tapo gražia pana. Kai grįžo iš puotos, vyras įmetė odą į krosnį. Mergina virto varle, o vyras iš gailesčio numirė.
Rankraštinė versija [Apie pono sūnų ir varlę]

BsTB 8 128-62 Pasaka AT 402 [Apie pono sūnų ir varlę]
Ponas su žmona turėjo sūnų. Prieš mirdamas tėvas sūnui davė obuolį ir pasakė, kad kai šis norės vesti, mestų jį. Ta merga, kuri paims obuolį, bus jo žmona. Vaikino mestą obuolį sugriebė varlė. Jis parsinešė ją namo. Vyrui sekėsi ir namuose, ir ūkyje. Prieš važiuojant vyrui į puotą, varlė nusimetė odą ir tapo gražia pana. Kai grįžo iš puotos, vyras įmetė odą į krosnį. Mergina virto varle, o vyras iš gailesčio numirė.
[Apie pono sūnų ir varlę]

BsTB 8 129-63 Pasaka AT 1716 [Apie tris brolius]
Buvo trys broliai: du kvaili, trečias - be proto. Išėjo jie į medžioklę, šovė į antis, bet nepataikė. Antys nuplaukė į kitą ežero kraštą. Broliai sėdo į kiauras valtis ir nuskendo.
Rankraštinė versija [Apie tris brolius]

BsTB 8 129-63 Pasaka AT 1716 [Apie tris brolius]
Buvo trys broliai: du kvaili, trečias - be proto. Išėjo jie į medžioklę, šovė į antis, bet nepataikė. Antys nuplaukė į kitą ežero kraštą. Broliai sėdo į kiauras valtis ir nuskendo.
[Apie tris brolius]

BsTB 8 130-64 Pasaka AT 480C [Apie neturtingą žmogų ir jo dalį]
Ūkininkas su žmona susilaukė sūnaus, iškėlė didelę puotą. Šalia gyveno vargingas žmogus. Ūkininkas, norėdamas pasijuokti, pakvietė ir jį. Šis atnešė dubenį šutintų pupų. Ūkininkas pasakė jam, kad šis su pupom eitų į pragarą. Žmogus išėjo. Girioje vyras sutiko senuką. Šis davė jam dvi giles, iš kurių išaugo pinigų medžiai. Kai ūkininkas sužinojo, kad vargšas turi pinigų, paklausė jo dukters, iš kur pas tėvą pinigai. Ši atsakė, kad iš pragaro. Turtuolis išėjo į pragarą. Kai girioje sutiko senuką, nekalbėjo su juo. Vyras negrįžo. Vargšo duktė ištekėjo už turtuolio sūnaus.
Rankraštinė versija [Apie neturtingą žmogų ir jo dalį]

BsTB 8 130-64 Pasaka AT 480C [Apie neturtingą žmogų ir jo dalį]
Ūkininkas su žmona susilaukė sūnaus, iškėlė didelę puotą. Šalia gyveno vargingas žmogus. Ūkininkas, norėdamas pasijuokti, pakvietė ir jį. Šis atnešė dubenį šutintų pupų. Ūkininkas pasakė jam, kad šis su pupom eitų į pragarą. Žmogus išėjo. Girioje vyras sutiko senuką. Šis davė jam dvi giles, iš kurių išaugo pinigų medžiai. Kai ūkininkas sužinojo, kad vargšas turi pinigų, paklausė jo dukters, iš kur pas tėvą pinigai. Ši atsakė, kad iš pragaro. Turtuolis išėjo į pragarą. Kai girioje sutiko senuką, nekalbėjo su juo. Vyras negrįžo. Vargšo duktė ištekėjo už turtuolio sūnaus.
[Apie neturtingą žmogų ir jo dalį]

BsTB 8 132-65 Mitologinė sakmė apie ženklus, kad prašys grabą daryt
Dailidė pasakojo, kad prieš darant karstą, suskamba pjūklas, obliaus ašmenys užsitraukia rūdimis. Kai numirėliui daro karstą, tai jo vėlė (dūšia) ateina pažiūrėti. Kai dailidė naktį darė vieną karstą, du kartus durys pačios atsidarė: kai vėlė įėjo ir išėjo.
Rankraštinė versija [Ženklai, kad prašys grabą daryt]

BsTB 8 132-65 Mitologinė sakmė apie ženklus, kad prašys grabą daryt
Dailidė pasakojo, kad prieš darant karstą, suskamba pjūklas, obliaus ašmenys užsitraukia rūdimis. Kai numirėliui daro karstą, tai jo vėlė (dūšia) ateina pažiūrėti. Kai dailidė naktį darė vieną karstą, du kartus durys pačios atsidarė: kai vėlė įėjo ir išėjo.
[Ženklai, kad prašys grabą daryt]

BsTB 8 132-66 Mitologinė sakmė apie baltai apsirengusią moteriškę
Baudžiauninkas Dominykas Kušlys pasakojo, kad kai tarnavo pas ūkininką, šis sunkiai sirgo. Vakare pradėjo loti šunys, tai jis nuėjo pažiūrėti, kas atėjo ligonio aplankyti. Vyras pamatė moteriškę baltais drabužiais, kuri nuėjo į namus. Kai Dominykas viduje esančių žmonių paklausė, kur ta moteriškė, niekas jos nebuvo matęs. Ligonis pradėjo merdėti ir mirė.
Rankraštinė versija [Baltai apsirengusi moteriškė]

BsTB 8 132-66 Mitologinė sakmė apie baltai apsirengusią moteriškę
Baudžiauninkas Dominykas Kušlys pasakojo, kad kai tarnavo pas ūkininką, šis sunkiai sirgo. Vakare pradėjo loti šunys, tai jis nuėjo pažiūrėti, kas atėjo ligonio aplankyti. Vyras pamatė moteriškę baltais drabužiais, kuri nuėjo į namus. Kai Dominykas viduje esančių žmonių paklausė, kur ta moteriškė, niekas jos nebuvo matęs. Ligonis pradėjo merdėti ir mirė.
[Baltai apsirengusi moteriškė]

BsTB 8 132-67 Mitologinė sakmė apie tris baltas mergas
Kušlys jojo į naktigonę pro šeimininko (gaspadoriaus), kurio duktė sirgo, namus, kai pamatė tris baltas mergas. Jis išsigando, arkliai pradėjo prunkšti. Mergos pasuko į ligonės namus, šunys pradėjo loti. Kitą dieną Kušlys išgirdo, kad mergina naktį mirė. Kai vaikinas paklausė, kas tos baltos mergos, niekas nebuvo jų matęs. Tik pasakė, kad mergaitė mirė po šunų lojimo.
Rankraštinė versija [Trys baltos mergos]

BsTB 8 132-67 Mitologinė sakmė apie tris baltas mergas
Kušlys jojo į naktigonę pro šeimininko (gaspadoriaus), kurio duktė sirgo, namus, kai pamatė tris baltas mergas. Jis išsigando, arkliai pradėjo prunkšti. Mergos pasuko į ligonės namus, šunys pradėjo loti. Kitą dieną Kušlys išgirdo, kad mergina naktį mirė. Kai vaikinas paklausė, kas tos baltos mergos, niekas nebuvo jų matęs. Tik pasakė, kad mergaitė mirė po šunų lojimo.
[Trys baltos mergos]

BsTB 8 133-68 Mitologinė sakmė apie pliaukšterėjimą
Senas elgeta pasakojo, kad prieš žmogaus mirtį įvykdavo atsitikimai. Prieš jo žmonos mirtį vakare į stalą kažkas tris kartus pliaukštelėjo. Ligonė pasakė, kad jau turės mirti. Naktį ji numirė.
Rankraštinė versija [Pliaukšterėjimas]

BsTB 8 133-68 Mitologinė sakmė apie pliaukšterėjimą
Senas elgeta pasakojo, kad prieš žmogaus mirtį įvykdavo atsitikimai. Prieš jo žmonos mirtį vakare į stalą kažkas tris kartus pliaukštelėjo. Ligonė pasakė, kad jau turės mirti. Naktį ji numirė.
[Pliaukšterėjimas]

BsTB 8 133-69 Mitologinė sakmė apie baltą žmogystą varpnyčioj
Mudrius pasakojo, kad kai jis buvo jaunas, tėvas buvo zakristijonu Bartninkuose. Vaikinas gulėdavo varpinėje. Vieną naktį jis pajuto, kad šalia stovi balta žmogysta ir šalta ranka graibo už burnos. Ji atsiduso ir išėjo. Vaikinas nubėgo į namą prie bažnyčios (špitolę) ir daugiau varpinėje nemiegojo.
Rankraštinė versija [Balta žmogysta varpnyčioj]

BsTB 8 133-69 Mitologinė sakmė apie baltą žmogystą varpnyčioj
Mudrius pasakojo, kad kai jis buvo jaunas, tėvas buvo zakristijonu Bartninkuose. Vaikinas gulėdavo varpinėje. Vieną naktį jis pajuto, kad šalia stovi balta žmogysta ir šalta ranka graibo už burnos. Ji atsiduso ir išėjo. Vaikinas nubėgo į namą prie bažnyčios (špitolę) ir daugiau varpinėje nemiegojo.
[Balta žmogysta varpnyčioj]

BsTB 8 133-70 Mitologinė sakmė [Baltas už durų]
Mačius, Bartninkų kurpius, pasakojo, kad kai jis buvo pas meistrą mokiniu, jie pasiuvo dvaro prievaizdui ilgus aulinius batus. Meistras siuntė jį nunešti batus. Vaikinas nunešė, gavo išgerti. Kai Mačius pravėrė duris, pamatė stovint kažką baltą. Vaikinas, išsigandęs, parlėkė atgal į trobą. Dvaro prievaizdas pažiūrėjo priemenėje, bet nieko nematė. Jiems kalbantis, atėjo žmogus, kuris pakvietė į šermenis, nes mirė jo žmona.
Rankraštinė versija [Baltas už durų]

BsTB 8 133-70 Mitologinė sakmė [Baltas už durų]
Mačius, Bartninkų kurpius, pasakojo, kad kai jis buvo pas meistrą mokiniu, jie pasiuvo dvaro prievaizdui ilgus aulinius batus. Meistras siuntė jį nunešti batus. Vaikinas nunešė, gavo išgerti. Kai Mačius pravėrė duris, pamatė stovint kažką baltą. Vaikinas, išsigandęs, parlėkė atgal į trobą. Dvaro prievaizdas pažiūrėjo priemenėje, bet nieko nematė. Jiems kalbantis, atėjo žmogus, kuris pakvietė į šermenis, nes mirė jo žmona.
[Baltas už durų]

BsTB 8 134-71 Mitologinė sakmė apie durų barškinimą mirties valandą
Kaimo kalvis pasakojo, kad kai jis buvo pas kalvį Prūsuose, jiems valgant kažkas tris kartus pabeldė į duris. Vyras apžiūrėjo priemenę, lauką, bet nieko nerado. Kai kalviai susėdo valgyti, vėl pasigirdo beldimas. Jie vėl apžiūrėjo lauką, bet nieko nepamatė. Prūsų kalvis pasakė, kad mirė kažkurio iš jų giminė. Po poros dienų kalvis gavo laišką, kad jo brolis mirė tuo laiku, kai girdėjosi beldimas.
Rankraštinė versija [Durų barškinimas mirties valandą]

BsTB 8 134-71 Mitologinė sakmė apie durų barškinimą mirties valandą
Kaimo kalvis pasakojo, kad kai jis buvo pas kalvį Prūsuose, jiems valgant kažkas tris kartus pabeldė į duris. Vyras apžiūrėjo priemenę, lauką, bet nieko nerado. Kai kalviai susėdo valgyti, vėl pasigirdo beldimas. Jie vėl apžiūrėjo lauką, bet nieko nepamatė. Prūsų kalvis pasakė, kad mirė kažkurio iš jų giminė. Po poros dienų kalvis gavo laišką, kad jo brolis mirė tuo laiku, kai girdėjosi beldimas.
[Durų barškinimas mirties valandą]

BsTB 8 134-72 Mitologinė sakmė, kaip vaidenasi miręs gaspadorius
Skamarakas pasakojo, kaip Kijeve jam teko ganyti šeimininko, kurios sirgo, bandą. Jam ganant, tarp gyvulių pasirodė šeimininkas. Skamarakas užkalbino jį, tačiau tas nieko neatsakė ir pradingo iš akių. Kai vyras grįžo į namus, rado šeimininką mirusį.
Rankraštinė versija [Vaidenasi miręs gaspadorius]

BsTB 8 134-72 Mitologinė sakmė, kaip vaidenasi miręs gaspadorius
Skamarakas pasakojo, kaip Kijeve jam teko ganyti šeimininko, kurios sirgo, bandą. Jam ganant, tarp gyvulių pasirodė šeimininkas. Skamarakas užkalbino jį, tačiau tas nieko neatsakė ir pradingo iš akių. Kai vyras grįžo į namus, rado šeimininką mirusį.
[Vaidenasi miręs gaspadorius]

BsTB 8 135-73 Mitologinė sakmė apie gaspadorių vilkaloką ir mergą
Pasakojama, kad būdavo vilkolakiai. Jeigu šeimininkas virsdavo vilkolakiu, kaimynams padarydavo daug žalos. Pas tokį šeimininką tarnavo merga. Vasarą šeimininkas su merga nuvažiavo į pagirį šieno. Kai vyras nuėjo į girią, prie mergos atbėgo vilkas ir pradėjo ją draskyti. Merga dūrė šake vilkui į snukį, tas nubėgo į girią. Kai grįžo šeimininkas ir, mesdamas šieną, pakėlė galvą, merga pamatė jo perdurtą veidą. Ji sužinojo, kad šeimininkas - vilkolakis ir paliko jį.
Rankraštinė versija [Gaspadorius vilkalokas ir merga]

BsTB 8 135-73 Mitologinė sakmė apie gaspadorių vilkaloką ir mergą
Pasakojama, kad būdavo vilkolakiai. Jeigu šeimininkas virsdavo vilkolakiu, kaimynams padarydavo daug žalos. Pas tokį šeimininką tarnavo merga. Vasarą šeimininkas su merga nuvažiavo į pagirį šieno. Kai vyras nuėjo į girią, prie mergos atbėgo vilkas ir pradėjo ją draskyti. Merga dūrė šake vilkui į snukį, tas nubėgo į girią. Kai grįžo šeimininkas ir, mesdamas šieną, pakėlė galvą, merga pamatė jo perdurtą veidą. Ji sužinojo, kad šeimininkas - vilkolakis ir paliko jį.
[Gaspadorius vilkalokas ir merga]

BsTB 8 135-74 Mitologinė sakmė apie gaspadorių vilkaloką ir berną
Pas vilkolakį šeimininką tarnavo bernas. Bernas matė, kaip šeimininkas, persivertęs per kelmą, pavirto vilku ir pats padarė tą patį. Jis nubėgo prie kitų vilkų, tačiau šie pradėjo jį pjauti. Kai bernas norėjo pavirsti žmogumi, negalėjo. Du metus jis buvo vilku. Tada šeimininkas pasakė, kaip jam pavirsti žmogumi ir paaiškino, kodėl jį laikė vilku.
Rankraštinė versija [Gaspadorius vilkalokas ir bernas]

BsTB 8 135-74 Mitologinė sakmė apie gaspadorių vilkaloką ir berną
Pas vilkolakį šeimininką tarnavo bernas. Bernas matė, kaip šeimininkas, persivertęs per kelmą, pavirto vilku ir pats padarė tą patį. Jis nubėgo prie kitų vilkų, tačiau šie pradėjo jį pjauti. Kai bernas norėjo pavirsti žmogumi, negalėjo. Du metus jis buvo vilku. Tada šeimininkas pasakė, kaip jam pavirsti žmogumi ir paaiškino, kodėl jį laikė vilku.
[Gaspadorius vilkalokas ir bernas]

BsTB 8 136-75 Pasaka AT 737B* [Apie vieną sūnų be dalies]
Žmogus su žmona turėjo tris sūnus, kurių jauniausias buvo be dalios. Jis išėjo į pasaulį dalios ieškoti. Vaikinas sutiko senutę. Ši pasakė, kad jis neras savo dalios, o gyvens iš žmonos dalios, tad kai jis ves, jau taip nevargs. Kai vaikinas sugrįžo namo, nuėjo į žentus ir gyveno iš žmonos dalios. Tapo turtingu.
Rankraštinė versija [Apie vieną sūnų be dalies]

BsTB 8 136-75 Pasaka AT 737B* [Apie vieną sūnų be dalies]
Žmogus su žmona turėjo tris sūnus, kurių jauniausias buvo be dalios. Jis išėjo į pasaulį dalios ieškoti. Vaikinas sutiko senutę. Ši pasakė, kad jis neras savo dalios, o gyvens iš žmonos dalios, tad kai jis ves, jau taip nevargs. Kai vaikinas sugrįžo namo, nuėjo į žentus ir gyveno iš žmonos dalios. Tapo turtingu.
[Apie vieną sūnų be dalies]

BsTB 8 137-76 Mitologinė sakmė apie šinkarką ir velnią
Ponas turėjo smuklę, kurioje dirbo smuklininkė. Merga iš godumo su velniu sudarė sutartį. Šis pakvietė ją eiti į savo dvarą. Lauke velnias pavertė mergą kumele, kurią nuvedė pas kalvį pakaustyti. Kai kumelę pakaustė, merga numirė. Velnias išmetė jos kūną - akmenį apliejo smala ir ant jo numetė kūną. Prūsuose yra kaimas Juodas akmuo.
Rankraštinė versija [Apie šinkarką ir velnią]

BsTB 8 137-76 Mitologinė sakmė apie šinkarką ir velnią
Ponas turėjo smuklę, kurioje dirbo smuklininkė. Merga iš godumo su velniu sudarė sutartį. Šis pakvietė ją eiti į savo dvarą. Lauke velnias pavertė mergą kumele, kurią nuvedė pas kalvį pakaustyti. Kai kumelę pakaustė, merga numirė. Velnias išmetė jos kūną - akmenį apliejo smala ir ant jo numetė kūną. Prūsuose yra kaimas Juodas akmuo.
[Apie šinkarką ir velnią]

BsTB 8 138-77 Mitologinė sakmė apie vieną daktarą ir velnią
Daktarui nekaip sekėsi, tai jis susidomėjo raganystėmis, kad taptų turtingas. Jis perskaitė, kad turi naktį nueiti ant kryžkėlės, apsibrėžti aplink save ratą ir sėdėti. Iš pradžių link daktaro atlėkė vežimas, paskui - karieta, o galiausiai - pro jį praūžė vėtra. Po kurio laiko prie jo priėjo ponaitis, kuris pasiteiravo, ko daktaras nori. Šis atsakė, kad nori būti turtingas, turėti žmoną, tarną ir kad galėtų daryti tai, ką nori, o po dvidešimties metų galės atitekti velniui. Ponaitis ir daktaras sudarė sutartį. Praėjus sutarties laikui, atvažiavo karieta, daktarą pagrobė ir užmušė. Tada viskas pradingo.
Rankraštinė versija [Apie vieną daktarą ir velnią]

BsTB 8 138-77 Mitologinė sakmė apie vieną daktarą ir velnią
Daktarui nekaip sekėsi, tai jis susidomėjo raganystėmis, kad taptų turtingas. Jis perskaitė, kad turi naktį nueiti ant kryžkėlės, apsibrėžti aplink save ratą ir sėdėti. Iš pradžių link daktaro atlėkė vežimas, paskui - karieta, o galiausiai - pro jį praūžė vėtra. Po kurio laiko prie jo priėjo ponaitis, kuris pasiteiravo, ko daktaras nori. Šis atsakė, kad nori būti turtingas, turėti žmoną, tarną ir kad galėtų daryti tai, ką nori, o po dvidešimties metų galės atitekti velniui. Ponaitis ir daktaras sudarė sutartį. Praėjus sutarties laikui, atvažiavo karieta, daktarą pagrobė ir užmušė. Tada viskas pradingo.
[Apie vieną daktarą ir velnią]

BsTB 8 139-78 Mitologinė sakmė, kaip vaidenasi miręs sūnus
Žmogus, keliaudamas į teismą Kalvarijoje, paliko sunkiai sergantį sūnų. Kai jis važiavo atgal, pamatė pro vežimą praeinantį baltą kūdikį. Vyras pagalvojo, kad greičiausiai mirė jo sūnus. Prie namų vėl pamatė tą kūdikį. Parvažiavęs, žmogus sužinojo, kad sūnus jau miręs.
Rankraštinė versija [Vaidenasi miręs sūnus]

BsTB 8 139-78 Mitologinė sakmė, kaip vaidenasi miręs sūnus
Žmogus, keliaudamas į teismą Kalvarijoje, paliko sunkiai sergantį sūnų. Kai jis važiavo atgal, pamatė pro vežimą praeinantį baltą kūdikį. Vyras pagalvojo, kad greičiausiai mirė jo sūnus. Prie namų vėl pamatė tą kūdikį. Parvažiavęs, žmogus sužinojo, kad sūnus jau miręs.
[Vaidenasi miręs sūnus]

BsTB 8 140-79 Pasaka AT 700 [Apie diedą ir bobą]
Diedas su boba neturėjo vaikų. Boba nusipjovė nykščio galą ir užmetė jį už krosnies - kažkas iš ten prakalbo žmogaus balsu. Kai vaikas sužinojo, kad tėvas aria, pasisiūlė nunešti jam pietus. Kol tėvas valgė, nykstukas arė. Ponas, pamatęs vaiką, nupirko jį, tačiau šis pabėgo ir grįžo pas tėvus.
Rankraštinė versija [Apie diedą ir bobą]

BsTB 8 140-79 Pasaka AT 700 [Apie diedą ir bobą]
Diedas su boba neturėjo vaikų. Boba nusipjovė nykščio galą ir užmetė jį už krosnies - kažkas iš ten prakalbo žmogaus balsu. Kai vaikas sužinojo, kad tėvas aria, pasisiūlė nunešti jam pietus. Kol tėvas valgė, nykstukas arė. Ponas, pamatęs vaiką, nupirko jį, tačiau šis pabėgo ir grįžo pas tėvus.
[Apie diedą ir bobą]

BsTB 8 141-80 Mitologinė sakmė apie vežimą slegiančias dvasias
Kareivis pasakojo, kaip su bernu važiavo į girią malkų. Jiems važiuojant atgal, netoli kapinių arkliai sustojo ir negalėjo pavežti. Vyras išvertė kailinių rankovę ir pažiūrėjo pro ją - pamatė vėles, įsikabinusias į vežimą. Po kurio laiko viskas dingo, arkliai pajudėjo. Prieš tiltą arkliai pradėjo spyriotis, sukti atgal. Kareivis pažiūrėjo per rankovę - pamatė tris juodus vyrus. Jis kelis kartus persižegnojo. Po kurio laiko vyrai prapuolė, kareivis su bernu nuvažiavo namo.
Rankraštinė versija [Apie vežimą slegiančias dvasias]

BsTB 8 141-80 Mitologinė sakmė apie vežimą slegiančias dvasias
Kareivis pasakojo, kaip su bernu važiavo į girią malkų. Jiems važiuojant atgal, netoli kapinių arkliai sustojo ir negalėjo pavežti. Vyras išvertė kailinių rankovę ir pažiūrėjo pro ją - pamatė vėles, įsikabinusias į vežimą. Po kurio laiko viskas dingo, arkliai pajudėjo. Prieš tiltą arkliai pradėjo spyriotis, sukti atgal. Kareivis pažiūrėjo per rankovę - pamatė tris juodus vyrus. Jis kelis kartus persižegnojo. Po kurio laiko vyrai prapuolė, kareivis su bernu nuvažiavo namo.
[Apie vežimą slegiančias dvasias]

BsTB 8 142-81 Mitologinė sakmė apie tai, kaip baido prie stubelės
Kareivis pasakojo, kad kai būdavo namie, jam tekdavo važiuoti į girią. Pagiryje stovėjo trobelė, kurioje mirė žmogus. Kai kareivis pro ją važiuodavo, jam būdavo sunku išlaikyti arklį.
Rankraštinė versija [Baido prie stubelės]

BsTB 8 142-81 Mitologinė sakmė apie tai, kaip baido prie stubelės
Kareivis pasakojo, kad kai būdavo namie, jam tekdavo važiuoti į girią. Pagiryje stovėjo trobelė, kurioje mirė žmogus. Kai kareivis pro ją važiuodavo, jam būdavo sunku išlaikyti arklį.
[Baido prie stubelės]

BsTB 8 142-82 Pasaka AT 703* [Apie žmogų su pačia ir dukterį Alenėlę]
Vyras su žmona neturėjo vaikų. Žiemą jie nulipdė iš sniego lėlę, kuri atgijo. Pavadino ją Alena. Joninių dieną mergos išėjo į girią, kur sukūrė laužą. Kai Alena šoko per laužą, prapuolė. Sulaukę žiemos, vyras su žmona vėl lipdė, bet daugiau jiems nepavyko.
Rankraštinė versija [Apie žmogų su pačia ir dukterį Alenėlę]

BsTB 8 142-82 Pasaka AT 703* [Apie žmogų su pačia ir dukterį Alenėlę]
Vyras su žmona neturėjo vaikų. Žiemą jie nulipdė iš sniego lėlę, kuri atgijo. Pavadino ją Alena. Joninių dieną mergos išėjo į girią, kur sukūrė laužą. Kai Alena šoko per laužą, prapuolė. Sulaukę žiemos, vyras su žmona vėl lipdė, bet daugiau jiems nepavyko.
[Apie žmogų su pačia ir dukterį Alenėlę]

BsTB 8 143-83 Mitologinė sakmė, kad reikia nustot verkus
Bartninkuose mirė jauna moteris. Jos motina sapnuodavo, kad mirusioji šlapia. Tėvas parvežė iš Prūsijos numirėlius matančią moterį. Ši paaiškino, kad mirusioji šlapia dėl motinos ašarų, o kad ji ten būtų laiminga, reikia iškelti tris puotas. Kai iškėlė pirmąją, moteris matė mirusiosios dvasią šalia giesmininkų, kai trečią - matė dvasią baltais drabužiais. Daugiau mirusioji nesisapnavo. Moteris pasakojo, kad dvasių yra šventoriuje, šunys loja ant dvasių.
Rankraštinė versija [Reikia nustot verkus]

BsTB 8 143-83 Mitologinė sakmė, kad reikia nustot verkus
Bartninkuose mirė jauna moteris. Jos motina sapnuodavo, kad mirusioji šlapia. Tėvas parvežė iš Prūsijos numirėlius matančią moterį. Ši paaiškino, kad mirusioji šlapia dėl motinos ašarų, o kad ji ten būtų laiminga, reikia iškelti tris puotas. Kai iškėlė pirmąją, moteris matė mirusiosios dvasią šalia giesmininkų, kai trečią - matė dvasią baltais drabužiais. Daugiau mirusioji nesisapnavo. Moteris pasakojo, kad dvasių yra šventoriuje, šunys loja ant dvasių.
[Reikia nustot verkus]

BsTB 8 143-84 Pasaka AT 402 [Apie karaliaus tris sūnus ir varlę]
Karalius turėjo tris sūnus. Jis liepė jiems šauti, o į kurį dvarą nulėks kulka, vesti to dvaro paną. Karalaičio Jono kulka nulėkė į balą - jis parsivedė varlę. Tėvas liepė sūnums, kad jų žmonos iškeptų po pyragą, išaustų patiesalą. Varlė atliko užduotis. Tėvas liepė sūnums atvažiuoti į puotą su žmonomis. Atvažiavo Jono žmona - graži pana. Kai karaliūnas sudegino varlės odą, ši virto gulbe ir išskrido. Jonas išėjo jos ieškoti. Sutiko senuką, kuris davė kamuolį, paskui kurį Jonas turėjo eiti. Karalaitis nuėjo pas raganą, kuri nusiuntė jį pas savo seserį, o ši - pas vyriausią seserį ir pamokė, kaip elgtis su rite, į kurią bus pasivertusi jo žmona. Karalaitis elgėsi taip, kaip jį pamokė - prieš jį pasirodė pana. Jie grįžo į karaliaus dvarą, iškėlė vestuves.
Rankraštinė versija [Apie karaliaus tris sūnus ir varlę]

BsTB 8 143-84 Pasaka AT 402 [Apie karaliaus tris sūnus ir varlę]
Karalius turėjo tris sūnus. Jis liepė jiems šauti, o į kurį dvarą nulėks kulka, vesti to dvaro paną. Karalaičio Jono kulka nulėkė į balą - jis parsivedė varlę. Tėvas liepė sūnums, kad jų žmonos iškeptų po pyragą, išaustų patiesalą. Varlė atliko užduotis. Tėvas liepė sūnums atvažiuoti į puotą su žmonomis. Atvažiavo Jono žmona - graži pana. Kai karaliūnas sudegino varlės odą, ši virto gulbe ir išskrido. Jonas išėjo jos ieškoti. Sutiko senuką, kuris davė kamuolį, paskui kurį Jonas turėjo eiti. Karalaitis nuėjo pas raganą, kuri nusiuntė jį pas savo seserį, o ši - pas vyriausią seserį ir pamokė, kaip elgtis su rite, į kurią bus pasivertusi jo žmona. Karalaitis elgėsi taip, kaip jį pamokė - prieš jį pasirodė pana. Jie grįžo į karaliaus dvarą, iškėlė vestuves.
[Apie karaliaus tris sūnus ir varlę]

BsTB 8 158-89 Mitologinė sakmė apie drąsų berną ir numirėlį
Mergos ir vyrai eidavo vakaroti. Vyrai darydavo visokius pokštus (baikas). Drąsus bernas iškasė palaidotą numirėlį ir atnešė į trobą. Kai kiti vyrai išsilakstė, bernas nešė numirėlį į kapines. Šis liepė bernui nunešti jį pas buvusį kaimyną, kurį nuskriaudė ir pasakė, kad jeigu kaimynas jam atleis, jis atleis jaunuoliui. Kai kaimynas atleido numirėliui, bernas parnešė jį į kapą. Po trijų dienų bernas mirė.
Rankraštinė versija [Apie drąsų berną ir numirėlį]

BsTB 8 158-89 Mitologinė sakmė apie drąsų berną ir numirėlį
Mergos ir vyrai eidavo vakaroti. Vyrai darydavo visokius pokštus (baikas). Drąsus bernas iškasė palaidotą numirėlį ir atnešė į trobą. Kai kiti vyrai išsilakstė, bernas nešė numirėlį į kapines. Šis liepė bernui nunešti jį pas buvusį kaimyną, kurį nuskriaudė ir pasakė, kad jeigu kaimynas jam atleis, jis atleis jaunuoliui. Kai kaimynas atleido numirėliui, bernas parnešė jį į kapą. Po trijų dienų bernas mirė.
[Apie drąsų berną ir numirėlį]

BsTB 8 158-88 Pasaka AT 163B* [Apie bobą ir meškos koją]
Buvo senis ir boba, kuri užsimanė meškos mėsos. Senis nukirto meškai koją ir parnešė namo. Prabudusi meška, pasidarė liepinę koją ir išėjo į kaimą ieškoti tikrosios kojos. Boba išgirdo meškos dainą ir išsigando - liepė seniui lįsti į virvelių tinklą su dviem lankais, kurį pakabino ant durų, o pati įlindo į užkrosnį. Kai meška lindo pro duris, tinklas trūko ir užkrito ant meškos. Meška išsigando ir nulėkė į girią.
Rankraštinė versija [Apie bobą ir meškos koją]

BsTB 8 158-88 Pasaka AT 163B* [Apie bobą ir meškos koją]
Buvo senis ir boba, kuri užsimanė meškos mėsos. Senis nukirto meškai koją ir parnešė namo. Prabudusi meška, pasidarė liepinę koją ir išėjo į kaimą ieškoti tikrosios kojos. Boba išgirdo meškos dainą ir išsigando - liepė seniui lįsti į virvelių tinklą su dviem lankais, kurį pakabino ant durų, o pati įlindo į užkrosnį. Kai meška lindo pro duris, tinklas trūko ir užkrito ant meškos. Meška išsigando ir nulėkė į girią.
[Apie bobą ir meškos koją]

BsTB 8 148-85 Pasaka AT 248A*+248 [Apie šunį ir genį]
Senis su boba turėjo šunį, kuris parnešdavo jiems maisto. Kai šuo paseno, boba liepė seniui išvesti šunį. Šis sutiko genį, su kuriuo sutarė: šuo pasaugos vaikus, už tai genys jam parūpins maisto. Genys ir šuo nuėjo į vestuves. Genys pasirūpino, kad šuo gautų maisto ir gerti. Šuo dar norėjo pasijuokti, genys erzino puodžių.
Rankraštinė versija [Apie šunį ir genį]

BsTB 8 148-85 Pasaka AT 248A*+248 [Apie šunį ir genį]
Senis su boba turėjo šunį, kuris parnešdavo jiems maisto. Kai šuo paseno, boba liepė seniui išvesti šunį. Šis sutiko genį, su kuriuo sutarė: šuo pasaugos vaikus, už tai genys jam parūpins maisto. Genys ir šuo nuėjo į vestuves. Genys pasirūpino, kad šuo gautų maisto ir gerti. Šuo dar norėjo pasijuokti, genys erzino puodžių.
[Apie šunį ir genį]

BsTB 8 149-86 Pasaka AT 409B+302 [Apie Joną karaliūną]
Karalius su karaliene susilaukė sūnaus - Jono karaliūno. Jis išjojo ieškoti nepaprastos nuotakos. Jonas sutiko senuką, kuris pasiūlė jam paimti karžygišką arklį. Vaikinas prijojo dvarą, tačiau jo šeimininkė nežinojo, kur rasti nuotaką ir pasiūlė joti pas savo vyresnę seserį, o ši - pas vyriausią seserį. Ji sušaukė žuvis ir kirmėles, žvėris, paukščius, tačiau niekas nematė tokios mergos. Tik paukštis Mogolius buvo ją matęs ir nunešė ten Joną. Jonas ir pana susitiko bažnyčioje. Kai jie iš ten išėjo, karžygiai pasijuokė iš Jono. Šis pamojo ranka - vyrai pradingo. Nemarus karalius pagrobė mergą ir nusinešė į savo karalystę. Jonas liepė panai paklausti, kur yra nemaraus karaliaus mirtis. Šis sakė, kad mirtis yra šluotoje, kelme, bet paskui išsidavė, kad ji yra kiaušinyje, šis - antyje, ji - karvėje, kuri plaukioja mariose. Karalaitis išėjo karvės ieškoti. Sutiko erelį, mešką, lydeką, kuriuos norėjo nužudyti, bet paliko gyvus. Karvę sudraskė meška, antį pagavo erelis, kiaušinį iš marių išnešė lydeka. Jonas kiaušinį sutrynė, nemarus karalius mirė. Jonas su pana grįžo pas tėvus ir iškėlė vestuves.
Rankraštinė versija [Apie Joną karaliūną]

BsTB 8 149-86 Pasaka AT 409B+302 [Apie Joną karaliūną]
Karalius su karaliene susilaukė sūnaus - Jono karaliūno. Jis išjojo ieškoti nepaprastos nuotakos. Jonas sutiko senuką, kuris pasiūlė jam paimti karžygišką arklį. Vaikinas prijojo dvarą, tačiau jo šeimininkė nežinojo, kur rasti nuotaką ir pasiūlė joti pas savo vyresnę seserį, o ši - pas vyriausią seserį. Ji sušaukė žuvis ir kirmėles, žvėris, paukščius, tačiau niekas nematė tokios mergos. Tik paukštis Mogolius buvo ją matęs ir nunešė ten Joną. Jonas ir pana susitiko bažnyčioje. Kai jie iš ten išėjo, karžygiai pasijuokė iš Jono. Šis pamojo ranka - vyrai pradingo. Nemarus karalius pagrobė mergą ir nusinešė į savo karalystę. Jonas liepė panai paklausti, kur yra nemaraus karaliaus mirtis. Šis sakė, kad mirtis yra šluotoje, kelme, bet paskui išsidavė, kad ji yra kiaušinyje, šis - antyje, ji - karvėje, kuri plaukioja mariose. Karalaitis išėjo karvės ieškoti. Sutiko erelį, mešką, lydeką, kuriuos norėjo nužudyti, bet paliko gyvus. Karvę sudraskė meška, antį pagavo erelis, kiaušinį iš marių išnešė lydeka. Jonas kiaušinį sutrynė, nemarus karalius mirė. Jonas su pana grįžo pas tėvus ir iškėlė vestuves.
[Apie Joną karaliūną]

BsTB 8 156-87 Legenda [Apie karaliaus dukterį ir žaltį]
Netoli Kijevo atsirado žaltys, kuris ėsdavo žmones. Jis nusinešė į urvą karaliaus dukrą. Su karalaite kartu nubėgo šuniukas, kuris nunešdavo jos laiškus karaliui ir atnešdavo atsakymus. Karalaitė paklausė, kas stipresnis už žaltį - šis atsakė, kad odininkas (kažemėkas). Karalius su žmona nuvažiavo pas odininką, bet tas nesutiko padėti. Karalius surinko našlaites, kurios priprašė. Odininkas mušėsi su žalčiu, tačiau šis pasiūlė pasidalinti pasaulį pusiau. Jie nuvarė vagą nuo Kijevo iki Juodųjų marių. Odininkas pasakė, kad reikia padalinti ir žemę po vandeniu - žaltys prigėrė. Ta dauba, kurią išarė odininkas, vadinama Vaga Kažemėko.
[Apie karaliaus dukterį ir žaltį]

BsTB 8 159-90 Pasaka AT 480A* [Apie mergaitę ir žąsis]
Senis su boba turėjo dukrą ir mažą sūnų. Tėvai, išvažiuodami į miestą, paliko dukrai saugoti brolį. Mergaitė paliko brolį ant žolės - jį pagriebė žąsys ir nunešė pas raganą. Dukra puolė vytis žąsis. Kai pamatė krosnį, obelį, upę, prašė pasakyti, kur žąsys nulėkė. Mergaitė atsisakė paragauti duonos, obuolio, pieno ir kisieliaus, šie nepasakė. Ožys parodė jai kelią. Mergaitė pribėgo trobelę, griebė brolį ir išlėkė. Žąsys puolė ją vytis. Mergaitė paragavo pieno ir kisieliaus - upė juos paslėpė, suvalgė obuolį - pasislėpė po obelimi, paragavo duonos - krosnis paslėpė. Žąsys nulėkė pas raganą, vaikai grįžo namo.
Rankraštinė versija [Apie mergaitę ir žąsis]

BsTB 8 159-90 Pasaka AT 480A* [Apie mergaitę ir žąsis]
Senis su boba turėjo dukrą ir mažą sūnų. Tėvai, išvažiuodami į miestą, paliko dukrai saugoti brolį. Mergaitė paliko brolį ant žolės - jį pagriebė žąsys ir nunešė pas raganą. Dukra puolė vytis žąsis. Kai pamatė krosnį, obelį, upę, prašė pasakyti, kur žąsys nulėkė. Mergaitė atsisakė paragauti duonos, obuolio, pieno ir kisieliaus, šie nepasakė. Ožys parodė jai kelią. Mergaitė pribėgo trobelę, griebė brolį ir išlėkė. Žąsys puolė ją vytis. Mergaitė paragavo pieno ir kisieliaus - upė juos paslėpė, suvalgė obuolį - pasislėpė po obelimi, paragavo duonos - krosnis paslėpė. Žąsys nulėkė pas raganą, vaikai grįžo namo.
[Apie mergaitę ir žąsis]

BsTB 8 165-94 Mitologinė sakmė apie vienmarškinį prie kapinių
Mergos eidavo vakaroti. Merga pasakė, kad gali nueiti į kapines ir atnešti kryžių. Eidama į kapines, ji sutiko vienmarškinį žmogų, kuriam nutraukė marškinius. Ji išsigando ir pradėjo bėgti namo, o negyvėlis - vytis. Jis atėmė marškinius ir trenkė mergai per veidą. Merga netrukus mirė.
[Vienmarškinis prie kapinių]

BsTB 8 165-95 Mitologinė sakmė apie pakaruoklį ir ligonbučio tarną
Kareivis pasakojo, kaip jam teko gulėti ligoninėje, kurioje pasikorė jaunas kareivis. Po vaikino palaidojimo ligoninės tarnas vis keikė, kad šis čia pasikorė. Pakaruoklis atėjo pas miegantį tarną ir suspaudė kojos pirštus. Kai iš skausmo vyras pabudo, pirštai buvo pajuodę ir juos teko nupjauti.
Rankraštinė versija [Pakaruoklis ir ligonbučio tarnas]

BsTB 8 165-95 Mitologinė sakmė apie pakaruoklį ir ligonbučio tarną
Kareivis pasakojo, kaip jam teko gulėti ligoninėje, kurioje pasikorė jaunas kareivis. Po vaikino palaidojimo ligoninės tarnas vis keikė, kad šis čia pasikorė. Pakaruoklis atėjo pas miegantį tarną ir suspaudė kojos pirštus. Kai iš skausmo vyras pabudo, pirštai buvo pajuodę ir juos teko nupjauti.
[Pakaruoklis ir ligonbučio tarnas]

BsTB 8 161-91 Pasaka AT 1089 [Velnias kūlikas]
Našlė viena kluone kūlė pėdus. Velnias pasisiūlė padėti iškulti. Jis pasidarė labai sunkų spragilą, moteris suprato, kas jis toks. Moteris pasakė, kad velnias blogai kulia ir neįmuša nei tiek, kiek ji. Velnias iš gėdos pabėgo.
Rankraštinė versija [Velnias kūlikas]

BsTB 8 161-91 Pasaka AT 1089 [Velnias kūlikas]
Našlė viena kluone kūlė pėdus. Velnias pasisiūlė padėti iškulti. Jis pasidarė labai sunkų spragilą, moteris suprato, kas jis toks. Moteris pasakė, kad velnias blogai kulia ir neįmuša nei tiek, kiek ji. Velnias iš gėdos pabėgo.
[Velnias kūlikas]

BsTB 8 161-92 Pasaka AT 530 [Apie du brolius gudrius ir vieną kvailą]
Žmogus turėjo tris sūnus: du gudrius, o trečią - Joną kvailį. Tėvas pasėjo kviečių, kuriuos naktį kažkas ėsdavo. Jis liepė vaikams pagauti vagį. Du vyresnieji sūnus nepagavo, Jonas pagavo nepaprastą arklį. Karalius įsakė susirinkti visiems vyrams. Tas, kuris su arkliu užšoks pas karalaitę ir numaus žiedą, bus karaliaus žentas. Iš trečio karto Jono arklys užšoko, vyras nuėmė nuo karalaitės piršto žiedą. Parėjęs namo, vyras slėpė žiedą. Karalius suruošė puotą ir liepė visiems susirinkti. Kai karalaitė pamatė žiedą, nuvedė Joną pas karalių. Šis iškėlė jiems vestuves.
Rankraštinė versija [Apie du brolius gudrius ir vieną kvailą]

BsTB 8 161-92 Pasaka AT 530 [Apie du brolius gudrius ir vieną kvailą]
Žmogus turėjo tris sūnus: du gudrius, o trečią - Joną kvailį. Tėvas pasėjo kviečių, kuriuos naktį kažkas ėsdavo. Jis liepė vaikams pagauti vagį. Du vyresnieji sūnus nepagavo, Jonas pagavo nepaprastą arklį. Karalius įsakė susirinkti visiems vyrams. Tas, kuris su arkliu užšoks pas karalaitę ir numaus žiedą, bus karaliaus žentas. Iš trečio karto Jono arklys užšoko, vyras nuėmė nuo karalaitės piršto žiedą. Parėjęs namo, vyras slėpė žiedą. Karalius suruošė puotą ir liepė visiems susirinkti. Kai karalaitė pamatė žiedą, nuvedė Joną pas karalių. Šis iškėlė jiems vestuves.
[Apie du brolius gudrius ir vieną kvailą]

BsTB 9 18-2 Daina K 320 [Aikim, seselės, ant vieškelėlio]
Seselės laukia iš karo grįžtančio brolelio. Parbėga tik brolio žirgelis. Devynios kulkos pro šalį lėkė, dešimta brolelį siekė.
[Aikim, seselės, ant vieškelėlio]. Tekstas, redaguotas 1998

BsTB 9 19-3 Daina Š 831 [Aina siratėlė viešuoju keleliu]
Eina siratėlė keleliu. Ji prašo bijūnėlio būti jos tėveliu. Eina siratėlis keleliu. Jis prašo lelijėlės būti jo motinėle. Bijūnėlis ir lelijėlė bara siratėlius, negali būti jų tėveliais - neturi kojelių, rankelių, žodelių. Šaknelės - kojelės, šakelės - rankelės, žalieji lapeliai - meilieji žodeliai.
[Aina siratėlė viešuoju keleliu]. Melodija, redaguota 1998

BsTB 8 165-94 Mitologinė sakmė apie vienmarškinį prie kapinių
Mergos eidavo vakaroti. Merga pasakė, kad gali nueiti į kapines ir atnešti kryžių. Eidama į kapines, ji sutiko vienmarškinį žmogų, kuriam nutraukė marškinius. Ji išsigando ir pradėjo bėgti namo, o negyvėlis - vytis. Jis atėmė marškinius ir trenkė mergai per veidą. Merga netrukus mirė.
Rankraštinė versija [Vienmarškinis prie kapinių]

BsTB 8 164-93 Mitologinė sakmė, kaip pamiršo pažadą nevesti kitos
Mirdama žmona prisakė vyrui, kad kitos nevestų ir paliko jį su mažu vaiku. Po metų vyras sumanė vesti kitą, pamiršo žmonos prašymą. Pirmą naktį kai atsigulė su nauja žmona, atėjo mirusioji ir trenkė jam per burną. Vyras taip išsigando, kad po trijų dienų mirė.
Rankraštinė versija [Pamiršo pažadą nevesti kitos]

BsTB 8 164-93 Mitologinė sakmė, kaip pamiršo pažadą nevesti kitos
Mirdama žmona prisakė vyrui, kad kitos nevestų ir paliko jį su mažu vaiku. Po metų vyras sumanė vesti kitą, pamiršo žmonos prašymą. Pirmą naktį kai atsigulė su nauja žmona, atėjo mirusioji ir trenkė jam per burną. Vyras taip išsigando, kad po trijų dienų mirė.
[Pamiršo pažadą nevesti kitos]

BsTB 9 24-7 Daina D 1430 [Aisiv mudu, broleli, in svetimą šalelę]
Verkia brolelis, reiks eiti į svetimą šalelę. Tėvelis ramina sūnelį, ne jis vienas žmonių žentelis. Verkia seselė, reiks eiti į svetimą šalelę. Močiutė ramina dukrelę, ne ji viena žmonių martelė.
[Aisiv mudu, broleli, in svetimą šalelę]. Melodija, redaguota 1998

BsTB 9 28-11 Daina V 2857 [Aisiu į girelę]
Ais mergelė į girelę, skolins gegelės sparnelius, plunksneles. Ji lėks pas savo tėvelį, motinėlę. Ji kukuos, linguos vyšnių sodelyje. Motinėlė išgirdo balselį, pažino dukrelę.
[Aisiu į girelę]. Tekstas, redaguotas 1998

BsTB 8 166-96 Pasaka AT 956A* [Apie žmogžudį ir ūkininko dukterį]
Buvo turtingas ūkininkas. Žmogžudys sužinojo, kad ūkininkas pinigus laiko ir pats guli klėtyje, tad praplėšė stogą ir įlindo vidun. Jis laukė, kol ūkininkai ateis gulti ir užmigs. Motina nusiuntė dukrą į klėtį atnešti pakulų. Ieškodama pakulų, ji užgriebė vyro barzdą. Ūkininkas sukvietė žmones, jie nuskandino žmogžudį.
Rankraštinė versija [Apie žmogžudį ir ūkininko dukterį]

BsTB 8 166-96 Pasaka AT 956A* [Apie žmogžudį ir ūkininko dukterį]
Buvo turtingas ūkininkas. Žmogžudys sužinojo, kad ūkininkas pinigus laiko ir pats guli klėtyje, tad praplėšė stogą ir įlindo vidun. Jis laukė, kol ūkininkai ateis gulti ir užmigs. Motina nusiuntė dukrą į klėtį atnešti pakulų. Ieškodama pakulų, ji užgriebė vyro barzdą. Ūkininkas sukvietė žmones, jie nuskandino žmogžudį.
[Apie žmogžudį ir ūkininko dukterį]

BsTB 8 167-97 Pasaka AT 1584* [Sukčius asesorius]
Kalvarijoje buvo apgavikas teismo posėdininkas (asesorius). Kartą jis važiavo pro girią. Kai pamatė vyrus medžius kertant, paėmė kirvį ir nukirto keletą medžių. Tada liepė vyrams pasirašyti, kad jis kirto ir atėmė iš pono girią. Kitą kartą jis važiavo pro pievas, kuriose vyrai šienavo. Posėdininkas, paėmęs dalgį, pjovė žolę. Paskui liepė pasirašyti, kad jis pjovė ir atėmė pievas. Mieste jis dar parduotuvę (kromą) atėmė.
Rankraštinė versija [Sukčius asesorius]

BsTB 8 167-97 Pasaka AT 1584* [Sukčius asesorius]
Kalvarijoje buvo apgavikas teismo posėdininkas (asesorius). Kartą jis važiavo pro girią. Kai pamatė vyrus medžius kertant, paėmė kirvį ir nukirto keletą medžių. Tada liepė vyrams pasirašyti, kad jis kirto ir atėmė iš pono girią. Kitą kartą jis važiavo pro pievas, kuriose vyrai šienavo. Posėdininkas, paėmęs dalgį, pjovė žolę. Paskui liepė pasirašyti, kad jis pjovė ir atėmė pievas. Mieste jis dar parduotuvę (kromą) atėmė.
[Sukčius asesorius]

BsTB 8 167-98 Pasaka AT 1536A [Ponia skrynioje]
Dvare buvo ponas, kuris mušė baudžiauninkus ir vertė juos sunkiai dirbti. Ponas norėjo paklausyti, ką baudžiauninkai kalba apie jį. Jis skrynioje išpjovė skylę, paguldė ten ponią ir nunešė pas vyrus į kluoną. Kai ponas išėjo, baudžiauninkai kalbėjo apie savo vargus. Ponia neiškentė ir prakalbo. Vyrai nunešė skrynią ir rūkino tol, kol ponia neatsiliepė. Vakare ponas parsinešė skrynią į kambarį. Ponas šaukė, kad žmona nuvirto nuo kėdės ir mirė. Baudžiauninkai gavo išgerti per šermenis.
Rankraštinė versija [Ponia skrynioje]

BsTB 8 167-98 Pasaka AT 1536A [Ponia skrynioje]
Dvare buvo ponas, kuris mušė baudžiauninkus ir vertė juos sunkiai dirbti. Ponas norėjo paklausyti, ką baudžiauninkai kalba apie jį. Jis skrynioje išpjovė skylę, paguldė ten ponią ir nunešė pas vyrus į kluoną. Kai ponas išėjo, baudžiauninkai kalbėjo apie savo vargus. Ponia neiškentė ir prakalbo. Vyrai nunešė skrynią ir rūkino tol, kol ponia neatsiliepė. Vakare ponas parsinešė skrynią į kambarį. Ponas šaukė, kad žmona nuvirto nuo kėdės ir mirė. Baudžiauninkai gavo išgerti per šermenis.
[Ponia skrynioje]

BsTB 9 33-14 Daina K 614 [Ak broliai broleliai mes biednieji]
Prūsai užpuolė, brolelius iš Lietuvos Prūsuosna į nelaisvę išvarė. Ten broleliai tėvo močiutės neturi, brolelių seselių nemato. Gegutė nevaduoja, tėvelis jų širdžių neramina. Sunkios dienos broleliams. Ten nešviečia saulelė, dreba žemelė, krauju lyja, kulkelės kaip bitės lekioja. Laukia brolelių tėvas, močiutė, seselės.
[Ak broliai broleliai mes biednieji]. Tekstas, redaguotas 1998

BsTB 8 168-99 Mitologinė sakmė, kaip su dviem zuikiais išars
Turtingas žmogus jautė, kad tuoj mirs. Šventą dieną jis išsiuntė visus į bažnyčią. Sūnus nuėjo į kluoną pasekti tėvo. Šis sode užkasė katilą su pinigais ir užkeikė, kad tas išars pinigus, kas ateis arti su dviem zuikiais. Po tėvo mirties sūnus arė su dviem zuikiais ir paėmė pinigus.
Rankraštinė versija [Su dviem zuikiais išars]

BsTB 8 168-99 Mitologinė sakmė, kaip su dviem zuikiais išars
Turtingas žmogus jautė, kad tuoj mirs. Šventą dieną jis išsiuntė visus į bažnyčią. Sūnus nuėjo į kluoną pasekti tėvo. Šis sode užkasė katilą su pinigais ir užkeikė, kad tas išars pinigus, kas ateis arti su dviem zuikiais. Po tėvo mirties sūnus arė su dviem zuikiais ir paėmė pinigus.
[Su dviem zuikiais išars]

BsTB 8 169-100 Mitologinė sakmė apie berną ir laumes pirty
Žmogus pastatė prie upelio pirtį, kuri patiko laumėm. Drąsus bernas nuėjo jas paerzinti. Laumės vijo berną, šis bėgo namo, šoko per tvorą ir nusidūrė. Laumės grįžo į pirtį.
Rankraštinė versija [Bernas ir laumės pirty]

BsTB 8 169-100 Mitologinė sakmė apie berną ir laumes pirty
Žmogus pastatė prie upelio pirtį, kuri patiko laumėm. Drąsus bernas nuėjo jas paerzinti. Laumės vijo berną, šis bėgo namo, šoko per tvorą ir nusidūrė. Laumės grįžo į pirtį.
[Bernas ir laumės pirty]

BsTB 8 169-101 Mitologinė sakmė apie vaikiną ir laumę
Vaikinas sutiko pulką laumių. Apsibrėžė aplink save ratą - jos negalėjo prieiti. Viena laumė ratą peršoko - vaikinas laikė ją tol, kol prašvito. Jis nugabeno laumę namo ir uždarė į kamarą. Sulaukus kitos nakties, laumės išėmė ją per langelį.
Rankraštinė versija [Vaikinas ir laumė]

BsTB 8 169-101 Mitologinė sakmė apie vaikiną ir laumę
Vaikinas sutiko pulką laumių. Apsibrėžė aplink save ratą - jos negalėjo prieiti. Viena laumė ratą peršoko - vaikinas laikė ją tol, kol prašvito. Jis nugabeno laumę namo ir uždarė į kamarą. Sulaukus kitos nakties, laumės išėmė ją per langelį.
[Vaikinas ir laumė]

BsTB 8 170-102 Mitologinė sakmė apie laumes verpėjas ir močeką
Mergos, moterys dieną dirbdavo, naktimis verpdavo. Pamotė nekentė podukros, tai ši turėdavo verpti per naktį. Vidurnaktį pas merginą atėjo tryts laumės. Jos suverpė pakulas ir uždusino pamotę. Ją rado negyvą.
Rankraštinė versija [Laumės verpėjos ir močeka]

BsTB 8 170-102 Mitologinė sakmė apie laumes verpėjas ir močeką
Mergos, moterys dieną dirbdavo, naktimis verpdavo. Pamotė nekentė podukros, tai ši turėdavo verpti per naktį. Vidurnaktį pas merginą atėjo tryts laumės. Jos suverpė pakulas ir uždusino pamotę. Ją rado negyvą.
[Laumės verpėjos ir močeka]

BsTB 8 170-103 Pasaka AT 1535 [Apie tris brolius]
Tėvas turėjo tris sūnus. Po jo mirties broliai pasidalino turtą, kvailiui liko tik veršis. Jis veršį papjovė, suvalgė, o odą išdžiovino. Eidamas per girią, kvailys užėjo į namus ir pasiprašė šeimininkės nakvynės. Ši nesutiko, nes nebuvo šeimininko. Kvailys užlipo ant aukšto ir matė, kaip pas moterį atvažiavo girios sargas (vartas). Parvažiuojant šeimininkui, moteris suslėpė maistą, o sargas palindo po krosnimi. Šeimininkas leido kvailiui pasilikti. Jis, barškindamas odą ir sakydamas, kad ši kalba, gavo maisto. Kai jis pasakė, kad po krosnimi yra velnias, šeimininkas atnešė maišą, į kurį kvailys įkišo sargą ir nuskandino. Šeimininkas nupirko iš kvailio odą, o šeimininkė ją sušlapino. Vyras užmušė žmoną. Kvailys pirko namus, vedė ir turtingai gyveno.
Rankraštinė versija [Apie tris brolius]

BsTB 9 35-15 Daina V 2911 [Ak tu Dieve, kas tai yra]
Mergelėms sunku gauti vyrą. Jos nedaboja jaunystės, bet nori stono moterystės. Mergele, ar akių neturėjai, kad su tokiu suderėjai? Krinta ašaros mergelei nuimant vainikėlį. Kad galėtų atsimesti, nenorėtų daugiau vesti.
[Ak tu Dieve, kas tai yra]. Tekstas, redaguotas 1998

BsTB 8 172-104 Pasaka AT 1654 [Apie žmogžudžius ir numirėlį]
Buvo draugai - račius ir kalvis. Vyrai rado skatiką ir sutarė, kad vieną savaitę jį nešiosis vienas, kitą - kitas. Kai skatikas teko kalviui, jis nutarė apsimesti mirusiu, kad nereiktų duoti skatiko draugui. Kalvis neva mirė, jį paguldė į karstą, kurį pastatė bažnyčioje. Račius nakčiai liko bažnyčioje. Naktį į bažnyčią atėjo žmogžudžiai. Jie atsinešė pinigus, kuriuos pasidalino. Liko sidabrinis diržas. Vyrai sutarė, kad jis atiteks tam, kuris perkirs karstą. Kalvis iš baimės šaukė keltis negyvėlius, numetė karsto dangtį. Žmogžudžiai paliko pinigus ir pabėgo. Račius ir kalvis juos pasidalino, diržą pasiliko kalvis. Račius vis gailėjo skatiko. Kai žmogžudys atėjo prie bažnyčios, kalvis nutraukė jam kepurę ir atidavė račiui už skatiką. Žmogžudys pagalvojo, kad bažnyčia pilna šventųjų.
Rankraštinė versija [Apie žmogžudžius ir numirėlį]

BsTB 8 170-103 Pasaka AT 1535 [Apie tris brolius]
Tėvas turėjo tris sūnus. Po jo mirties broliai pasidalino turtą, kvailiui liko tik veršis. Jis veršį papjovė, suvalgė, o odą išdžiovino. Eidamas per girią, kvailys užėjo į namus ir pasiprašė šeimininkės nakvynės. Ši nesutiko, nes nebuvo šeimininko. Kvailys užlipo ant aukšto ir matė, kaip pas moterį atvažiavo girios sargas (vartas). Parvažiuojant šeimininkui, moteris suslėpė maistą, o sargas palindo po krosnimi. Šeimininkas leido kvailiui pasilikti. Jis, barškindamas odą ir sakydamas, kad ši kalba, gavo maisto. Kai jis pasakė, kad po krosnimi yra velnias, šeimininkas atnešė maišą, į kurį kvailys įkišo sargą ir nuskandino. Šeimininkas nupirko iš kvailio odą, o šeimininkė ją sušlapino. Vyras užmušė žmoną. Kvailys pirko namus, vedė ir turtingai gyveno.
[Apie tris brolius]

BsTB 8 438-264 Pasaka AT 315 [Jonukas ir jo žvėrys]
Dvaro ponas su žmona turėjo dukrą Onutę ir sūnų Jonuką. Kai mirė tėvai, vaikai pasiėmė auksinį obuolį ir išėjo į girią. Varnas sugriebė obuolį ir nuviliojo jaunuolius į girią. Jonukas pamatė žiburį, jie nuėjo į namus, kur buvo žmogžudžiai. Jonukas išviliojo juos po vieną, pasmaugė ir įmetė į kamarą. Brolis uždraudė sesei eiti į kamarą, bet ji nepaklausė - žmogžudžiai atgijo. Žmogžudys pamokė merginą apsimesti sergančia ir prašyti, kad Jonukas atneštų liūtės, meškos ir vilkės pieno. Gyvūnai Jonukui davė pieno ir po vaiką. Sesuo pasveiko. Sesuo, neva norėdama pamatyti, koks brolis stiprus, surišo jam rankas ir pakvietė vyrus. Jonukas prieš mirtį paprašė leisti padūduoti. Subėgę žvėrys sudraskė žmogžudžius ir Onutę.
Rankraštinė versija [Jonukas ir jo žvėrys]

BsTB 9 61-30 Daina V 1837 [Ant mano tėvo didelio dvaro]
Ant tėvo dvaro vyšnių sodelis. Pro tą sodelį ėjo vieškelėlis. Jais kareivėliai keliavo. Vieškelėliais vis žalvario tilteliai. Jei mergelė inpuls, bet neprapuls. Vienoj šalelėj broleliai, kitoj – dieverėliai.
[Ant mano tėvo didelio dvaro]. Tekstas, redaguotas 1998

BsTB 9 67-35 Daina K 193 [Ant Nemuno kranto stovi trys kareiviai]
Ant Nemuno kranto trys kareiviai motinėlę mini. Geriau ji būtų pagimdžiusi juos sakalėliais, akmenėliais. Sakalėliais gimę, čiulbėtų vyšnių sodelyje. Akmenėliais gimę, žiūrėtų, kaip kareiviai eina, armotėles veža.
[Ant Nemuno kranto stovi trys kareiviai]. Tekstas, redaguotas 1998

BsTB 8 179-111 Pasaka AT 613 [Apie muzikantą ir artoją]
Tėvas turėjo du sūnus: muzikantą ir artoją. Kai tėvas numirė, jie išėjo į pasaulį. Kryžkelėje muzikantas nuėjo neteisingu keliu, o artojas - teisingu. Muzikantas uždirbo pinigų, o artojas alko. Už maistą muzikantas išlupo artojui akis. Girioje aklas vyras išgirdo paukščių kalbą apie gyvąjį vandenį ir apie sergančią karaliaus dukterį. Vyras išsigydė pats, gydė kitus, išgydė karaliaus dukrą. Jis vedė karalaitę, liko karaliumi. Brolis muzikantas iki gyvenimo pabaigos alko.
Rankraštinė versija [Apie muzikantą ir artoją]

BsTB 9 70-37 Daina Dr 256 [Ant teisybės atvirto]
Kaimynės pasibučiavo, širdis savo ramina. Jaunikis pasigėrė, už rankų nutvėrė, į karčemą tempė. Kaimynė tokio jaunikio anksčiau dabojo, dabar bijojo.
[Ant teisybės atvirto]. Tekstas, redaguotas 1998

BsTB 9 73-39 Daina V 20 [Ant tėvelio didžio dvaro alyvėlė žydi]
Tėvelio dvare alyvėlė žydėjo. Močiutės dvarelyje dukrelė uliavojo. Atjojo trys jaunikaičiai, užgėrė mergelę. Bernelis dovanojo mergelei žirgą už vainiką, šimtą – ant muilelio. Mergelė pas motinėlę kaip rožė žydėjo, pas bernelį kaip mėta pavyto.
[Ant tėvelio didžio dvaro alyvėlė žydi]. Tekstas, redaguotas 1998

BsTB 9 91-52 Daina V 2840 [Aš auginau mergelę]
Bernelis mergelę sau augino, jos prašė kitam žodžio neduoti. Atvažiavo svetelis, perkalbėjo močiutę. Močiutė dukrelę kitam pažadėjo. Gailiai verkė mergelė nuo močiutės eidama.
[Aš auginau mergelę]. Tekstas, redaguotas 1998

BsTB 11 427-5 Garsų pamėgdžiojimas [Kregždės krykštimo pamėgdžiojimas]
Kregždė: „Vyrai, vyrai, mergos pautienę kepa!“
2002 m. redakcija

BsTB 9 92-53 Daina J 64 [Aš gana sakiau, gana kalbėjau]
Seselė rūteles sėjo ne dėl bernelio. Ji sėjo dėl seserėlių, kad gėrėtųsi kaimo mergelės. Bernelis žirgelį šėrė ne dėl mergelės. Jis šėrė dėl brolužėlių, kad gėrėtųsi kiemo broleliai.
[Aš gana sakiau, gana kalbėjau]. Tekstas, redaguotas 1998

BsTB 11 428-10 Garsų pamėgdžiojimas [Vištos kudakavimo pamėgdžiojimas]
Višta: „Kapa, kapa su dešimčia! Padėjau – paimkite!“
2002 m. redakcija

BsTB 8 172-104 Pasaka AT 1654 [Apie žmogžudžius ir numirėlį]
Buvo draugai - račius ir kalvis. Vyrai rado skatiką ir sutarė, kad vieną savaitę jį nešiosis vienas, kitą - kitas. Kai skatikas teko kalviui, jis nutarė apsimesti mirusiu, kad nereiktų duoti skatiko draugui. Kalvis neva mirė, jį paguldė į karstą, kurį pastatė bažnyčioje. Račius nakčiai liko bažnyčioje. Naktį į bažnyčią atėjo žmogžudžiai. Jie atsinešė pinigus, kuriuos pasidalino. Liko sidabrinis diržas. Vyrai sutarė, kad jis atiteks tam, kuris perkirs karstą. Kalvis iš baimės šaukė keltis negyvėlius, numetė karsto dangtį. Žmogžudžiai paliko pinigus ir pabėgo. Račius ir kalvis juos pasidalino, diržą pasiliko kalvis. Račius vis gailėjo skatiko. Kai žmogžudys atėjo prie bažnyčios, kalvis nutraukė jam kepurę ir atidavė račiui už skatiką. Žmogžudys pagalvojo, kad bažnyčia pilna šventųjų.
[Apie žmogžudžius ir numirėlį]

BsTB 8 173-105 Pasaka AT 361 [Apie žmogų, poną ir velnią]
Ūkininkui mirus, sūnus neturėjo pinigų nei laidojimui, nei mokesčiams sumokėti. Kai vyras pagalvojo, kad nors velnias duotų pinigų, sutiko ponaitį. Šis davė pinigų, o vyras sutiko tris metus nekirpti plaukų, nagų, nesiprausti ir kt. Kai ponui pritrūko pinigų, velnias patarė jam pasiskolinti iš ūkininko sūnaus, o šiam pasakė jų neduoti, kol ponas nepažadės dukters. Dvi vyresnės dukros, pamačiusios apsileidusį vyrą, nesutiko tekėti, jauniausioji duktė sutiko. Po kelių dienų baigėsi sutarties su velniu laikas - vyras susitvarkė. Kai pono dukros pamatė ūkininko sūnų, iš gailesčio nusižudė.
Rankraštinė versija [Apie žmogų, poną ir velnią]

BsTB 8 173-105 Pasaka AT 361 [Apie žmogų, poną ir velnią]
Ūkininkui mirus, sūnus neturėjo pinigų nei laidojimui, nei mokesčiams sumokėti. Kai vyras pagalvojo, kad nors velnias duotų pinigų, sutiko ponaitį. Šis davė pinigų, o vyras sutiko tris metus nekirpti plaukų, nagų, nesiprausti ir kt. Kai ponui pritrūko pinigų, velnias patarė jam pasiskolinti iš ūkininko sūnaus, o šiam pasakė jų neduoti, kol ponas nepažadės dukters. Dvi vyresnės dukros, pamačiusios apsileidusį vyrą, nesutiko tekėti, jauniausioji duktė sutiko. Po kelių dienų baigėsi sutarties su velniu laikas - vyras susitvarkė. Kai pono dukros pamatė ūkininko sūnų, iš gailesčio nusižudė.
[Apie žmogų, poną ir velnią]

BsTB 8 175-106 Mitologinė sakmė apie ūkininką ir berną
Ūkininkas turėjo daug aukso. Kai jis pajuto, kad greitai mirs, nuėjo į klėtį ir pradėjo ryti pinigus. Vyras užspringo. Bernas rado klėtyje ūkininką vos gyvą, pasiėmė jo pinigus. Ūkininkui mirus, išnešė jo kūną į koplyčią. Bernas, pagalvojęs, kad ūkininkas surijo daug pinigų ir reiktų juos išimti, naktį nuėjo į koplyčią, kurioje sutiko velnią. Velnias iškratė iš kūno pinigus ir atidavė bernui, o pats nusinešė kūną.
Rankraštinė versija [Apie vieną ūkininką ir berną]

BsTB 8 175-106 Mitologinė sakmė apie ūkininką ir berną
Ūkininkas turėjo daug aukso. Kai jis pajuto, kad greitai mirs, nuėjo į klėtį ir pradėjo ryti pinigus. Vyras užspringo. Bernas rado klėtyje ūkininką vos gyvą, pasiėmė jo pinigus. Ūkininkui mirus, išnešė jo kūną į koplyčią. Bernas, pagalvojęs, kad ūkininkas surijo daug pinigų ir reiktų juos išimti, naktį nuėjo į koplyčią, kurioje sutiko velnią. Velnias iškratė iš kūno pinigus ir atidavė bernui, o pats nusinešė kūną.
[Apie vieną ūkininką ir berną]

BsTB 8 176-107 Mitologinė sakmė, kaip bagočius užkeikė skarbą
Žmogus sukaupė pinigų, kuriuos nusprendė užkasti. Girioje jis iškasė duobę, supylė į ją atneštus pinigus ir nuėjo jų daugiau atsinešti. Girioje vaikščiojo neturtingas žmogus, kuris rado duobę. Vyras į kelnes susipylė pinigus. Turtuolis į duobę supylė atneštus pinigus ir užkeikė, kad jie nugrimztų į žemę. Nugrimzdo ir pinigai, buvę kelnėse. Taip vargšas liko dar ir be kelnių.
Rankraštinė versija [Kaip bagočius užkeikė skarbą]

BsTB 8 176-107 Mitologinė sakmė, kaip bagočius užkeikė skarbą
Žmogus sukaupė pinigų, kuriuos nusprendė užkasti. Girioje jis iškasė duobę, supylė į ją atneštus pinigus ir nuėjo jų daugiau atsinešti. Girioje vaikščiojo neturtingas žmogus, kuris rado duobę. Vyras į kelnes susipylė pinigus. Turtuolis į duobę supylė atneštus pinigus ir užkeikė, kad jie nugrimztų į žemę. Nugrimzdo ir pinigai, buvę kelnėse. Taip vargšas liko dar ir be kelnių.
[Kaip bagočius užkeikė skarbą]

BsTB 8 177-108 Mitologinė sakmė [Laumiukas]
Laumės apmainydavo vaikus. Moteriai laumė paliko savo vaiką, o moters - nusinešė. Paliktas vaikas sulaukė dvidešimt metų, bet vis nekalbėjo. Pas moterį nakvojo elgeta, kuris spėjo, kad tai gali būti laumiukas ir pamokė, kaip jį prakalbinti. Moteris paklausė patarimo. Laumiukas prakalbo ir prapuolė.
Rankraštinė versija [Laumiukas]

BsTB 8 177-108 Mitologinė sakmė [Laumiukas]
Laumės apmainydavo vaikus. Moteriai laumė paliko savo vaiką, o moters - nusinešė. Paliktas vaikas sulaukė dvidešimt metų, bet vis nekalbėjo. Pas moterį nakvojo elgeta, kuris spėjo, kad tai gali būti laumiukas ir pamokė, kaip jį prakalbinti. Moteris paklausė patarimo. Laumiukas prakalbo ir prapuolė.
[Laumiukas]

BsTB 8 177-109 Literatūrinė pasaka apie karalių ir žmogžudį
Žmogus gyveno prie girios. Jis su dukra nuėjo į girią uogauti ir pasiklydo. Žmogžudys liepė parduoti vyrui dukrą. Vyras pardavė. Žmogžudys parsivedė merginą į namus. Kai vyras buvo išėjęs, mergina pabėgo. Ji priėjo vandenį, kur pamatė plaukiantį laivą. Jūreiviai (marininkai) priėmė merginą į laivą ir nuplaukė į kitą karalystę. Karalius vedė merginą. Jis sukvietė kareivius, nuplaukė į girią ieškoti žmogžudžio, kurį rado miegantį su dar dvylika tokių brolių, užmušė juos, o turtus pargabeno į savo karalystę.
Rankraštinė versija [Karalius ir žmogžudys]

BsTB 8 177-109 Literatūrinė pasaka apie karalių ir žmogžudį
Žmogus gyveno prie girios. Jis su dukra nuėjo į girią uogauti ir pasiklydo. Žmogžudys liepė parduoti vyrui dukrą. Vyras pardavė. Žmogžudys parsivedė merginą į namus. Kai vyras buvo išėjęs, mergina pabėgo. Ji priėjo vandenį, kur pamatė plaukiantį laivą. Jūreiviai (marininkai) priėmė merginą į laivą ir nuplaukė į kitą karalystę. Karalius vedė merginą. Jis sukvietė kareivius, nuplaukė į girią ieškoti žmogžudžio, kurį rado miegantį su dar dvylika tokių brolių, užmušė juos, o turtus pargabeno į savo karalystę.
[Karalius ir žmogžudys]

BsTB 8 178-110 Mitologinė sakmė [Bernas apsaugo kūdikį nuo laumių]
Naktį laumės pavogė moters kūdikį, o iš kampo paėmė šluotą, kurią susuko į vystyklus, ir padėjo motinai. Bernas viską matė ir kai laumės paguldė vaiką ant stalo, jis pasiėmė jį. Laumės, neradusios kūdikio, išėjo. Bernas per naktį laikė kūdikį, ryte viską papasakojo, o aną atgalia ranka metė į žemę - vaikas virto šluota.
Rankraštinė versija [Bernas apsaugo kūdikį nuo laumių]

BsTB 8 178-110 Mitologinė sakmė [Bernas apsaugo kūdikį nuo laumių]
Naktį laumės pavogė moters kūdikį, o iš kampo paėmė šluotą, kurią susuko į vystyklus, ir padėjo motinai. Bernas viską matė ir kai laumės paguldė vaiką ant stalo, jis pasiėmė jį. Laumės, neradusios kūdikio, išėjo. Bernas per naktį laikė kūdikį, ryte viską papasakojo, o aną atgalia ranka metė į žemę - vaikas virto šluota.
[Bernas apsaugo kūdikį nuo laumių]

BsTB 8 179-111 Pasaka AT 613 [Apie muzikantą ir artoją]
Tėvas turėjo du sūnus: muzikantą ir artoją. Kai tėvas numirė, jie išėjo į pasaulį. Kryžkelėje muzikantas nuėjo neteisingu keliu, o artojas - teisingu. Muzikantas uždirbo pinigų, o artojas alko. Už maistą muzikantas išlupo artojui akis. Girioje aklas vyras išgirdo paukščių kalbą apie gyvąjį vandenį ir apie sergančią karaliaus dukterį. Vyras išsigydė pats, gydė kitus, išgydė karaliaus dukrą. Jis vedė karalaitę, liko karaliumi. Brolis muzikantas iki gyvenimo pabaigos alko.
[Apie muzikantą ir artoją]

BsTB 8 181-112 Mitologinė sakmė [Kaziruotojas arklio kojom]
Pasakojo Verbyla, kaip kartą jaunystėje nuėjo lošti kortomis į smuklę. Atėjo nepažįstamas vyras ir prisijungė prie lošėjų. Kai vienam vyrui nukrito ant žemės pinigas, jis pasilenkė jo ir pamatė, kad nepažįstamasis su arklio kojomis. Išsigandę vyrai pabėgo. Verbyla sėdėjo už stalo ir negalėjo bėgti - nepažįstamasis griebė jį už gerklės ir pradėjo smaugti. Kai sugiedojo gaidys, velnias paleido vyrą ir išlėkė. Nuo to karto naktį karčemoje niekas nelošdavo.
Rankraštinė versija [Kaziruotojas arklio kojom]

BsTB 8 181-112 Mitologinė sakmė [Kaziruotojas arklio kojom]
Pasakojo Verbyla, kaip kartą jaunystėje nuėjo lošti kortomis į smuklę. Atėjo nepažįstamas vyras ir prisijungė prie lošėjų. Kai vienam vyrui nukrito ant žemės pinigas, jis pasilenkė jo ir pamatė, kad nepažįstamasis su arklio kojomis. Išsigandę vyrai pabėgo. Verbyla sėdėjo už stalo ir negalėjo bėgti - nepažįstamasis griebė jį už gerklės ir pradėjo smaugti. Kai sugiedojo gaidys, velnias paleido vyrą ir išlėkė. Nuo to karto naktį karčemoje niekas nelošdavo.
[Kaziruotojas arklio kojom]

BsTB 8 181-113 Mitologinė sakmė [Didelė žuvis ežere]
Pasakojo Aleksa iš Grajauckų, kaip dvarininkas nuėjo į ežerą paplaukioti. Kai jis pradėjo plaukti, pamatė atplaukiančią labai didelę juodą žuvį. Vyras vos spėjo išlipti į krantą. Žuvis apsisuko atgal į vandenį ir pasakė, kad vyro laimė, o jos nelaimė.
Rankraštinė versija [Didelė žuvis ežere]

BsTB 8 181-113 Mitologinė sakmė [Didelė žuvis ežere]
Pasakojo Aleksa iš Grajauckų, kaip dvarininkas nuėjo į ežerą paplaukioti. Kai jis pradėjo plaukti, pamatė atplaukiančią labai didelę juodą žuvį. Vyras vos spėjo išlipti į krantą. Žuvis apsisuko atgal į vandenį ir pasakė, kad vyro laimė, o jos nelaimė.
[Didelė žuvis ežere]

BsTB 8 182-114 Pasaka AT 921B [Apie žmogų ir pinigus]
Žmogus girioje pamatė degančius pinigus. Kai norėjo juos iškasti, išgirdo balsą, sakantį, kad jis neiškas pinigų, kol neatsives ištikimiausio tarno. Vyras atsivedė žmoną. Jis iškasė katilą pinigų, tačiau užsimanė miego ir užmigo. Atėjo ponaitis, kuris įkalbėjo žmoną nukirsti vyrui galvą. Kai moteris kirto, ponaitis sustabdė ją. Prapuolė ponaitis ir pinigai. Prabudęs vyras išgirdo, kad nepaims pinigų, nes turėjo atsivesti šunį.
Rankraštinė versija [Apie žmogų ir pinigus]

BsTB 8 182-114 Pasaka AT 921B [Apie žmogų ir pinigus]
Žmogus girioje pamatė degančius pinigus. Kai norėjo juos iškasti, išgirdo balsą, sakantį, kad jis neiškas pinigų, kol neatsives ištikimiausio tarno. Vyras atsivedė žmoną. Jis iškasė katilą pinigų, tačiau užsimanė miego ir užmigo. Atėjo ponaitis, kuris įkalbėjo žmoną nukirsti vyrui galvą. Kai moteris kirto, ponaitis sustabdė ją. Prapuolė ponaitis ir pinigai. Prabudęs vyras išgirdo, kad nepaims pinigų, nes turėjo atsivesti šunį.
[Apie žmogų ir pinigus]

BsTB 8 182-115 Pasaka AT 725+321 [Apie kunigaikščio sūnų]
Kunigaikštis turėjo sūnų ir dukterį. Sūnus susapnavo sapną, kad tėvas su motina nusilenkė jam iki žemės. Tėvas supyko ir išvarė jį. Girioje vaikinas sutiko senuką, kuris davė jam stebuklingą rykštę. Vaikinas priėjo aklų ūkininkų namus, kuriuose apsinakvojo. Kai kitą dieną jis išginė gyvulius į girią, atėjo trys raganos, kurioms jis rykšte nukirto galvas. Galvos pasakė, kaip aklai porai atgauti regėjimą. Vaikinas išjojo į tėviškę. Jis sutiko senuką, kuris pamokė, kaip iš ąžuolo išsitraukti iešmą ir nudurti liūtus. Kai vaikinas grįžo į savo namus, tėvai pagalvojo, kad jis atjojo pas jų dukterį ir nusilenkė iki žemės. Vaikinas pasakė, kas jis toks, tėvai iškėlė puotą.
Rankraštinė versija [Apie kunigaikščio sūnų]

BsTB 8 182-115 Pasaka AT 725+321 [Apie kunigaikščio sūnų]
Kunigaikštis turėjo sūnų ir dukterį. Sūnus susapnavo sapną, kad tėvas su motina nusilenkė jam iki žemės. Tėvas supyko ir išvarė jį. Girioje vaikinas sutiko senuką, kuris davė jam stebuklingą rykštę. Vaikinas priėjo aklų ūkininkų namus, kuriuose apsinakvojo. Kai kitą dieną jis išginė gyvulius į girią, atėjo trys raganos, kurioms jis rykšte nukirto galvas. Galvos pasakė, kaip aklai porai atgauti regėjimą. Vaikinas išjojo į tėviškę. Jis sutiko senuką, kuris pamokė, kaip iš ąžuolo išsitraukti iešmą ir nudurti liūtus. Kai vaikinas grįžo į savo namus, tėvai pagalvojo, kad jis atjojo pas jų dukterį ir nusilenkė iki žemės. Vaikinas pasakė, kas jis toks, tėvai iškėlė puotą.
[Apie kunigaikščio sūnų]

BsTB 9 96-57 Daina V 481 [Aš padainuosiu dainų dainelę]
Bernelis padainuos dainų dainelę. Akmuo be kraujo, vanduo be sparno, papartis be žiedelio, bernelis be mergelės. Parduos bernelis žirgelį ir balnelį, samdys audėjėlę. Lai neparduoda – mergelė pati bus audėjėlė. Kaip bernelis be mergelės, taip mergelė be bernelio. Mergelė parduos žiedą ir vainikėlį, samdys artojėlį. Lai neparduoda – bernelis pats bus artojėlis.
[Aš padainuosiu dainų dainelę]. Tekstas, redaguotas 1998

BsTB 8 185-116 Pasaka AT 519 [Apie velnio apsėstą paną ir senuką]
Dvare gyveno ponas, kuris turėjo dukrą. Po tėvo mirties dvaras atiteko dukrai. Prie merginos pristojo velnias, ji pasmaugdavo jaunikius. Dievobaimingas jaunikaitis nusprendė važiuoti pas mergą. Jis sutiko senuką, kuris pasisiūlė važiuoti piršliu. Šis pamokė berną, kad kai mergina kvies gulti, jis išeitų į lauką. Senukas pasivertė tuo jaunikaičiu ir nuėjo pas mergą. Kai ji pradėjo neva jaunikaitį smaugti, šis mušė ją tol, kol išvarė velnią. Jaunikaitis vedė paną. Po kelių metų prie jos vėl pristojo velnias. Senukas mušimu išvarė velnią ir prigrasė daugiau jo nesišaukti.
Rankraštinė versija [Apie velnio apsėstą paną ir senuką]

BsTB 8 185-116 Pasaka AT 519 [Apie velnio apsėstą paną ir senuką]
Dvare gyveno ponas, kuris turėjo dukrą. Po tėvo mirties dvaras atiteko dukrai. Prie merginos pristojo velnias, ji pasmaugdavo jaunikius. Dievobaimingas jaunikaitis nusprendė važiuoti pas mergą. Jis sutiko senuką, kuris pasisiūlė važiuoti piršliu. Šis pamokė berną, kad kai mergina kvies gulti, jis išeitų į lauką. Senukas pasivertė tuo jaunikaičiu ir nuėjo pas mergą. Kai ji pradėjo neva jaunikaitį smaugti, šis mušė ją tol, kol išvarė velnią. Jaunikaitis vedė paną. Po kelių metų prie jos vėl pristojo velnias. Senukas mušimu išvarė velnią ir prigrasė daugiau jo nesišaukti.
[Apie velnio apsėstą paną ir senuką]

BsTB 8 186-117 Mitologinė sakmė [Ar užpečėtyti pinigai]
Degdavo lobiai. Kas spėdavo pribėgti, mesdavo ant lobio ženklą: jeigu raištį kojinei prilaikyti, lobį rasdavo žemės paviršiuje, jeigu mesdavo diržą nuo pilvo, tai taip giliai ir kasdavo, o jeigu kepurę, tai kasdavo iki kaklo (in stuomenį). Žmogus pamatė degant lobį, metė kepurę. Iškasė ąžuolinę skrynią, pilną pinigų. Kai norėjo ją išimti, pamatė atvažiuojant karietą. Iš karietos jo paklausė, ar pinigai antspauduoti. Kai vyras atsakė, kad ne, skrynia nugarmėjo. Radus lobį, reikia ant viršaus uždėti kokį šventą daiktą - antspaudą.
Rankraštinė versija [Ar užpečėtyti pinigai]

BsTB 8 186-117 Mitologinė sakmė [Ar užpečėtyti pinigai]
Degdavo lobiai. Kas spėdavo pribėgti, mesdavo ant lobio ženklą: jeigu raištį kojinei prilaikyti, lobį rasdavo žemės paviršiuje, jeigu mesdavo diržą nuo pilvo, tai taip giliai ir kasdavo, o jeigu kepurę, tai kasdavo iki kaklo (in stuomenį). Žmogus pamatė degant lobį, metė kepurę. Iškasė ąžuolinę skrynią, pilną pinigų. Kai norėjo ją išimti, pamatė atvažiuojant karietą. Iš karietos jo paklausė, ar pinigai antspauduoti. Kai vyras atsakė, kad ne, skrynia nugarmėjo. Radus lobį, reikia ant viršaus uždėti kokį šventą daiktą - antspaudą.
[Ar užpečėtyti pinigai]

BsTB 8 187-118 Pasaka AT 562 [Apie žalnierių ir raganą]
Kareivis po daug metų tarnavimo ėjo namo. Girioje jis sutiko raganą. Ši pasiūlė kareiviui pinigų, jeigu jis įlips į storą medį, kurio vidurys tuščias, įlįs į skylę ir paims iš ten titnagą ir skiltuvą. Kareivis paklausė raganos, ką ji veiks su skiltuvu. Ši pasakė, kad kai skiltuvu suduodi per titnagą, atbėga juodas šuo, kuris išpildo visus norus. Vyras pašaukė šunį ir liepė sudraskyti raganą. Šuo sudraskė. Šuo kareiviui nešiodavo maisto ir gėrimų, kol vieną dieną šis liepė šuniui atnešti karaliaus dukrą. Dvariškiai ėmė kažką įtarinėti, todėl pririšo jai prie kojos siūlų kamuolį ir atsekė kareivį. Karalius liepė pakarti kareivį. Prieš mirtį kareivis paprašė leisti parūkyti, pašaukė šunį ir liepė visus sudraskyti, palikti tik karalių. Karalius pasiūlė jam būti jo žentu. Kareivis vedė karaliaus dukrą.
Rankraštinė versija [Apie žalnierių ir raganą]

BsTB 8 187-118 Pasaka AT 562 [Apie žalnierių ir raganą]
Kareivis po daug metų tarnavimo ėjo namo. Girioje jis sutiko raganą. Ši pasiūlė kareiviui pinigų, jeigu jis įlips į storą medį, kurio vidurys tuščias, įlįs į skylę ir paims iš ten titnagą ir skiltuvą. Kareivis paklausė raganos, ką ji veiks su skiltuvu. Ši pasakė, kad kai skiltuvu suduodi per titnagą, atbėga juodas šuo, kuris išpildo visus norus. Vyras pašaukė šunį ir liepė sudraskyti raganą. Šuo sudraskė. Šuo kareiviui nešiodavo maisto ir gėrimų, kol vieną dieną šis liepė šuniui atnešti karaliaus dukrą. Dvariškiai ėmė kažką įtarinėti, todėl pririšo jai prie kojos siūlų kamuolį ir atsekė kareivį. Karalius liepė pakarti kareivį. Prieš mirtį kareivis paprašė leisti parūkyti, pašaukė šunį ir liepė visus sudraskyti, palikti tik karalių. Karalius pasiūlė jam būti jo žentu. Kareivis vedė karaliaus dukrą.
[Apie žalnierių ir raganą]

BsTB 8 189-119 Parabolė AT 763 [Apie kriaučių ir pinigus]
Siuvėjas rado krepšį pinigų. Vyras norėjo juos paimti, bet pagalvojo, kad koks žmogžudys gali jį užmušti. Siuvėjas pradėjo mušti maišą, sakydamas "pinigai - galvažudžiai". Atvažiavo ponas su vežėju ir tarnu. Kai siuvėjas pasakė, kad pinigų jam nereikia, ponas juos paėmė. Vežėjas ir tarnas užmušė poną. Tarnas nušovė vežėją, o šis iš miesto parnešė pyragų su nuodais, tarnas jų pavalgė ir numirė.
Rankraštinė versija [Apie kriaučių ir pinigus]

BsTB 8 189-119 Parabolė AT 763 [Apie kriaučių ir pinigus]
Siuvėjas rado krepšį pinigų. Vyras norėjo juos paimti, bet pagalvojo, kad koks žmogžudys gali jį užmušti. Siuvėjas pradėjo mušti maišą, sakydamas "pinigai - galvažudžiai". Atvažiavo ponas su vežėju ir tarnu. Kai siuvėjas pasakė, kad pinigų jam nereikia, ponas juos paėmė. Vežėjas ir tarnas užmušė poną. Tarnas nušovė vežėją, o šis iš miesto parnešė pyragų su nuodais, tarnas jų pavalgė ir numirė.
[Apie kriaučių ir pinigus]

BsTB 8 189-120 Pasaka AT 951B [Apie šiaučių ir poną]
Batsiuvys dvaro lauke turėjo trobelę, o ponas turėjo daug dvarų. Batsiuvys nuėjo į dvarą apvogti poną. Jis išgirdo, kaip tarnas su virėju tariasi duoti ponui užnuodytos arbatos. Batsiuviui pagailo pono, vyras viską jam pasakė. Ponas arbatą supylė šuniui - šis padvėsė. Ponas peršovė tarnus, batsiuviui dovanojo dvarą.
Rankraštinė versija [Apie šiaučių ir poną]

BsTB 8 189-120 Pasaka AT 951B [Apie šiaučių ir poną]
Batsiuvys dvaro lauke turėjo trobelę, o ponas turėjo daug dvarų. Batsiuvys nuėjo į dvarą apvogti poną. Jis išgirdo, kaip tarnas su virėju tariasi duoti ponui užnuodytos arbatos. Batsiuviui pagailo pono, vyras viską jam pasakė. Ponas arbatą supylė šuniui - šis padvėsė. Ponas peršovė tarnus, batsiuviui dovanojo dvarą.
[Apie šiaučių ir poną]

BsTB 8 192-122 Mitologinė sakmė [Baldosi nekrikštytas vaikas]
Klėtyje pradėjo vaidentis. Žmogus šventino, bet niekas nepadėjo. Ūkininkas paklausė berno, ar šis nežino, kas ten vyksta. Bernas nuėjo miegoti į klėtį, ryte prabudo gulėdamas ant žemės. Kitą naktį bernas sugriebė už rankos baidyklę. Ši pasisakė esanti vaikas be krikšto ir paprašė pakrikštyti. Bernas pakrikštijo, daugiau nesivaideno.
Rankraštinė versija [Baldosi nekrikštytas vaikas]

BsTB 8 192-122 Mitologinė sakmė [Baldosi nekrikštytas vaikas]
Klėtyje pradėjo vaidentis. Žmogus šventino, bet niekas nepadėjo. Ūkininkas paklausė berno, ar šis nežino, kas ten vyksta. Bernas nuėjo miegoti į klėtį, ryte prabudo gulėdamas ant žemės. Kitą naktį bernas sugriebė už rankos baidyklę. Ši pasisakė esanti vaikas be krikšto ir paprašė pakrikštyti. Bernas pakrikštijo, daugiau nesivaideno.
[Baldosi nekrikštytas vaikas]

BsTB 8 193-123 Mitologinė sakmė [Iš mergų - juodas šuo]
Pasakojo Verbyla, kaip jaunystėje su kitais vaikinais ėjo į girią medžių vogti. Pjaudami vaikinai pajautė, kad ateina miško sargas (vartas). Nubėgę link Šlekių balos, vaikinai išgirdo mergas kalbant. Kai vaikinai jas apsupo, mergos prapuolė. Vietoj jų atsirado juodas šuo. Vyrai, išsigandę, parbėgo namo.
Rankraštinė versija [Iš mergų - juodas šuo]

BsTB 8 193-123 Mitologinė sakmė [Iš mergų - juodas šuo]
Pasakojo Verbyla, kaip jaunystėje su kitais vaikinais ėjo į girią medžių vogti. Pjaudami vaikinai pajautė, kad ateina miško sargas (vartas). Nubėgę link Šlekių balos, vaikinai išgirdo mergas kalbant. Kai vaikinai jas apsupo, mergos prapuolė. Vietoj jų atsirado juodas šuo. Vyrai, išsigandę, parbėgo namo.
[Iš mergų - juodas šuo]

BsTB 9 108-69 Žaidimų-ratelių daina [Aš užėjau ant kalno]
Ko marios siūbuoja, vanduo liūliuoja? Ten skęsta brolelis ir jo žirgelis. Dieve, skandink žirgelį, gelbėk brolelį. Bus žirgelis kitas, o brolelis – tik vienas.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 9 111-73 Daina K 232 A [Atlėkė juodas varnas]
Atlėkė juodas varnas,atnešė baltą ranką. Varneli, kur gavai baltą ranką ir aukselio žiedą? Varnas buvo kare, ten didį mūšį mušė, kardų tvorą tvėrė, pūškelėms duobę kasė, kraujo upė bėgo. Ten guli ne vienas sūnelis, ten verkia ne vienas tėvelis. Tai mergelės žiedelis, negrįš jos bernelis.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 9 112-74 Daina G 231 [Atvažiavo meška]
Vilkelis svodbelę rengė. Ožiukas piršlys, zuikis maršalka, laputė svočia. Žvirblis alų darė, kielė šokinėjo, žylutė apynėlį nešė. Kuilys malkas kirto, šuo puodus mazgojo, šarka šlavė, varna pridabojo, kuoselė pečenkėlę kepė. Žąsinas kankliavo, meška trimitavo. Vilkelis ožką šokt vedė. Jei iš geros valios, ožka šoks, jei supyks – vilkelį subadys, iš jo skūros šiūbą sius, kerdžių aprėdys.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 8 190-121 Literatūrinė pasaka apie prūsų kareivį matrosą
Kareivis Prūsuose tarnavo jūreiviu. Plaukiodamas jis girdėjo, kad mariose ant akmeninės uolos gyveno žmogžudžiai, kurie turėjo daug pinigų. Jie apleido tą vietą, tačiau pinigų negalėjo išsinešti. Kareivis panoro ten nuplaukti. Vyras, nuplaukęs luotu, nusileido į skylę, kurioje rado skrynią pinigų. Kadangi jis pasiklydo, eidamas ant kelio dėliojo pinigus, o kai priėjo skylę, kišenėje jų liko tik vienas. Kai kareivis norėjo paimti daugiau pinigų ir lįsti lauk, pasigirdo staugimas, kalnas pradėjo drebėti. Vyras puolė į vandenį ir nuplaukė į krantą, o pinigai liko kalne.
Rankraštinė versija [Apie prūsų kareivį matrosą]

BsTB 8 190-121 Literatūrinė pasaka apie prūsų kareivį matrosą
Kareivis Prūsuose tarnavo jūreiviu. Plaukiodamas jis girdėjo, kad mariose ant akmeninės uolos gyveno žmogžudžiai, kurie turėjo daug pinigų. Jie apleido tą vietą, tačiau pinigų negalėjo išsinešti. Kareivis panoro ten nuplaukti. Vyras, nuplaukęs luotu, nusileido į skylę, kurioje rado skrynią pinigų. Kadangi jis pasiklydo, eidamas ant kelio dėliojo pinigus, o kai priėjo skylę, kišenėje jų liko tik vienas. Kai kareivis norėjo paimti daugiau pinigų ir lįsti lauk, pasigirdo staugimas, kalnas pradėjo drebėti. Vyras puolė į vandenį ir nuplaukė į krantą, o pinigai liko kalne.
[Apie prūsų kareivį matrosą]

BsTB 8 193-124 Mitologinė sakmė [Rodosi pasikoręs ponas]
Dvare buvo bjaurus ponas. Jis išvažiavo į Kukarckę javų parduoti. Kitą dieną prievaizdas nusiuntė mergas į klėtį maišyti javų. Jos pamatė ten poną, maišantį grūdus. Mergos ir prievaizdas išsigando. Vakare išgirdo parvažiuojant karietą, ponas pradėjo trankytis kambariuose. Kitą dieną parvažiavo pono vežėjas. Jis pasakė, kad ponas Kukarckėje pasikorė.
Rankraštinė versija [Rodosi pasikoręs ponas]

BsTB 8 193-124 Mitologinė sakmė [Rodosi pasikoręs ponas]
Dvare buvo bjaurus ponas. Jis išvažiavo į Kukarckę javų parduoti. Kitą dieną prievaizdas nusiuntė mergas į klėtį maišyti javų. Jos pamatė ten poną, maišantį grūdus. Mergos ir prievaizdas išsigando. Vakare išgirdo parvažiuojant karietą, ponas pradėjo trankytis kambariuose. Kitą dieną parvažiavo pono vežėjas. Jis pasakė, kad ponas Kukarckėje pasikorė.
[Rodosi pasikoręs ponas]

BsTB 8 193-125 Mitologinė sakmė [Lydint į kapus, arkliai baidosi]
Kareivis iš Kalvarijos pasakojo, kaip vežė laidoti kapitoną. Jį vežė ketvertu arklių, o jo arklį vedė paskui. Keturi arkliai sustojo vienu metu, pradėjo prunkšti ir toliau nėjo, o kapitono arklys ištrūko ir nubėgo atgal. Toliau negalėjo vežti, turėjo nešti.
Rankraštinė versija [Lydint į kapus, arkliai baidosi]

BsTB 9 124-81 Daina K 625 [Augin tėvas du sūnelius]
Augino tėvas du sūnelius. Galvojo bus artojėliai, šienpjovėliai. O sūnelių būta žalnierėlių, dragūnelių. Atnešė gromatėlę, reiks sūneliams sėsti ant žirgelių, joti į vainelę, stoti į eilelę. Nevaduos sūneliai tėvelio. Tėvelis – už žagrelės, už jautelių, už dalgelės, o sūneliai – už kardelių, plintelių, šoblelių.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 8 193-125 Mitologinė sakmė [Lydint į kapus, arkliai baidosi]
Kareivis iš Kalvarijos pasakojo, kaip vežė laidoti kapitoną. Jį vežė ketvertu arklių, o jo arklį vedė paskui. Keturi arkliai sustojo vienu metu, pradėjo prunkšti ir toliau nėjo, o kapitono arklys ištrūko ir nubėgo atgal. Toliau negalėjo vežti, turėjo nešti.
[Lydint į kapus, arkliai baidosi]

BsTB 9 128-83 Daina K 209 [Augin tėvas sūnelį]
Augino tėvas sūnelį. Žada sūnelis joti į karužį. Sūnelis negrįš, parsiųs laiškelį. Tėvelis skaito gromatėlę, yra vardas pavardėlė, nėra sūnelio. Yra daug artojėlių, šienpjovėlių, žalnierėlių, tik nėra seselės brolelio.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 9 129-84 Daina V 2918 [Augo augo pas močiutę]
Augo pas močiutę dukrelė. Ne vienas jaunikaitis jos rankos norėjo, bet jai nė vienas nepatiko. Tik vienas puolė į širdį. Ji mislijos iki mirties panele gyventi. Svietui tas nepatinka, kuris nori laisvas būti. Pirma buvo širdis liuosa, dabar liūdnumas spaudžia. Einant dukrelei už vyro, tėvas ir mama ją barė. Mergelė pildo tėvų valią: šoks svotbą, bus nauja pora.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 8 194-126 Mitologinė sakmė [Velniai smaugia pono sūnų]
Buvo bedievis ponas, kuris turėjo gerą, stiprų sūnų. Kerdžius pamatė karietą su nepažįstamais ponais kuri sustojančią prie pono namų. Ponai nuėjo į į kambarius. Sulaukę vakaro, svečiai norėjo poną smaugti, tačiau jis liepė jiems imti savo sūnų. Velniai puolė smaugti sūnų, kuris kovojo su jais, kol sugiedojo gaidžiai. Ryte motina negalėjo susikalbėti su sūnumi. Jis parašė motinai, kad tėvas ant jo užleido velnius. Sūnus mirė. Vakare velniai pasmaugė poną.
Rankraštinė versija [Velniai smaugia pono sūnų]

BsTB 8 194-126 Mitologinė sakmė [Velniai smaugia pono sūnų]
Buvo bedievis ponas, kuris turėjo gerą, stiprų sūnų. Kerdžius pamatė karietą su nepažįstamais ponais kuri sustojančią prie pono namų. Ponai nuėjo į į kambarius. Sulaukę vakaro, svečiai norėjo poną smaugti, tačiau jis liepė jiems imti savo sūnų. Velniai puolė smaugti sūnų, kuris kovojo su jais, kol sugiedojo gaidžiai. Ryte motina negalėjo susikalbėti su sūnumi. Jis parašė motinai, kad tėvas ant jo užleido velnius. Sūnus mirė. Vakare velniai pasmaugė poną.
[Velniai smaugia pono sūnų]

BsTB 8 195-127 Mitologinė sakmė [Kam žadėta, tam ir teko]
Žmogus giraitėje pamatė degantį lobį, tačiau nepajėgė jo išimti. Grįžęs namo, vyras liepė bernams jį atnešti. Eidami jie kalbėjo, kad jeigu ras lobį, tai šeimininkui neduos. Bernai iškasė pasmirdusį šunį. Jie pagalvojo, kad šeimininkas taip su jais pajuokavo, todėl parnešė jį ir įmetė į trobą. Kai tik įmetė, trūko krepšys ir pasipylė pinigai. Kam jie buvo žadėti, tam teko.
Rankraštinė versija [Kam žadėta, tam ir teko]

BsTB 8 195-127 Mitologinė sakmė [Kam žadėta, tam ir teko]
Žmogus giraitėje pamatė degantį lobį, tačiau nepajėgė jo išimti. Grįžęs namo, vyras liepė bernams jį atnešti. Eidami jie kalbėjo, kad jeigu ras lobį, tai šeimininkui neduos. Bernai iškasė pasmirdusį šunį. Jie pagalvojo, kad šeimininkas taip su jais pajuokavo, todėl parnešė jį ir įmetė į trobą. Kai tik įmetė, trūko krepšys ir pasipylė pinigai. Kam jie buvo žadėti, tam teko.
[Kam žadėta, tam ir teko]

BsTB 8 195-128 Pasaka AT 330A [Apie kalvį ir velnią]
Kalvis gyveno vargingai, jo žmona negalėjo to pakęsti. Kartą jis pasakė, kad nors velnias atneštų pinigų. Atsirado prieš jį ponaitis, kuris už pinigus liepė pasirašyti, kad po metų kalvis jam teks. Kalvis pasirašė. Atvažiavo pas kalvį senukas, kuriam kalvis pakaustė arklį. Senukas neturėjo pinigų, tačiau kalviui davė stebuklingą krėslą ir maišą. Po metų pas kalvį atėjo velnias. Kalvis pasiūlė velniui sėsti į krėslą - šis negalėjo atsikelti. Su visu krėslu jis nulėkė į pragarą ir pasikvietė daugiau velnių. Kalvis juos suvarė į krepšį, kurį pasidėjo ant priekalo ir mušė kūju tol, kol šie atidavė jam raštą. Kalvis paleido velnius.
Rankraštinė versija [Apie kalvį ir velnią]

BsTB 8 195-128 Pasaka AT 330A [Apie kalvį ir velnią]
Kalvis gyveno vargingai, jo žmona negalėjo to pakęsti. Kartą jis pasakė, kad nors velnias atneštų pinigų. Atsirado prieš jį ponaitis, kuris už pinigus liepė pasirašyti, kad po metų kalvis jam teks. Kalvis pasirašė. Atvažiavo pas kalvį senukas, kuriam kalvis pakaustė arklį. Senukas neturėjo pinigų, tačiau kalviui davė stebuklingą krėslą ir maišą. Po metų pas kalvį atėjo velnias. Kalvis pasiūlė velniui sėsti į krėslą - šis negalėjo atsikelti. Su visu krėslu jis nulėkė į pragarą ir pasikvietė daugiau velnių. Kalvis juos suvarė į krepšį, kurį pasidėjo ant priekalo ir mušė kūju tol, kol šie atidavė jam raštą. Kalvis paleido velnius.
[Apie kalvį ir velnią]

BsTB 8 197-129 Pasaka AT 751B* [Apie bagočių ir stubelnyką]
Buvo turtingas ūkininkas (gaspadorius), kurio žemėje gyveno valstietis (stubelnykas). Šis dirbdavo pas ūkininką visą savaitę, tai šeštadienį gaudavo gorčių rugių. Šeštadienio vakare parėjo valstietis namo, jo žmona norėjo išvirti košės (buizos), tačiau neturėjo ugnies. Ji pasakė vyrui atnešti iš šeimininko ugnies. Vyras sutiko senuką, kuris pripylė jam į skverną žarijų. Kai jis grįžo namo, pamatė skverne auksinius pinigus. Kai ūkininkas paklausė, kodėl valstietis nedirba, šis papasakojo apie senuką. Turtuolis liepė užgesinti ugnį ir nuėjo pas senuką. Kai jis paprašė ugnies, nes ją pabaigė, senukas pasakė, kad tai melas - ūkininko pilni kampai ugnies. Kai vyras atsisuko, pamatė, kad dega jo namai.
Rankraštinė versija [Apie bagočių ir stubelnyką]

BsTB 8 197-129 Pasaka AT 751B* [Apie bagočių ir stubelnyką]
Buvo turtingas ūkininkas (gaspadorius), kurio žemėje gyveno valstietis (stubelnykas). Šis dirbdavo pas ūkininką visą savaitę, tai šeštadienį gaudavo gorčių rugių. Šeštadienio vakare parėjo valstietis namo, jo žmona norėjo išvirti košės (buizos), tačiau neturėjo ugnies. Ji pasakė vyrui atnešti iš šeimininko ugnies. Vyras sutiko senuką, kuris pripylė jam į skverną žarijų. Kai jis grįžo namo, pamatė skverne auksinius pinigus. Kai ūkininkas paklausė, kodėl valstietis nedirba, šis papasakojo apie senuką. Turtuolis liepė užgesinti ugnį ir nuėjo pas senuką. Kai jis paprašė ugnies, nes ją pabaigė, senukas pasakė, kad tai melas - ūkininko pilni kampai ugnies. Kai vyras atsisuko, pamatė, kad dega jo namai.
[Apie bagočių ir stubelnyką]

BsTB 8 198-130 Mitologinė sakmė [Karčemoj paslėpti pinigai]
Pakėlėje stovėjo tuščia karčema. Joje niekas negalėdavo būti, nes joje buvo paslėpti pinigai, o tas, kas juos paslėpė, smaugdavo žmones. Jeigu žmogus eidavo pro šalį, tai iš karčemos kažkas iššokdavo ir siūlydavo pinigus. Kai pakeleivis iš baimės jų neimdavo, jam nusukdavo galvą. Kartą į karčemą nakvoti užėjo senas kareivis. Nelabasis (patempionas) atnešė jam katilą pinigų. Kai vyras paėmė tuos pinigus, pinigų savininkas jam padėkojo ir sakė, kad nors dabar jis vietą gaus. Kareivis pasamdė vežimą ir nuvažiavo namo.
Rankraštinė versija [Karčemoj paslėpti pinigai]

BsTB 8 198-130 Mitologinė sakmė [Karčemoj paslėpti pinigai]
Pakėlėje stovėjo tuščia karčema. Joje niekas negalėdavo būti, nes joje buvo paslėpti pinigai, o tas, kas juos paslėpė, smaugdavo žmones. Jeigu žmogus eidavo pro šalį, tai iš karčemos kažkas iššokdavo ir siūlydavo pinigus. Kai pakeleivis iš baimės jų neimdavo, jam nusukdavo galvą. Kartą į karčemą nakvoti užėjo senas kareivis. Nelabasis (patempionas) atnešė jam katilą pinigų. Kai vyras paėmė tuos pinigus, pinigų savininkas jam padėkojo ir sakė, kad nors dabar jis vietą gaus. Kareivis pasamdė vežimą ir nuvažiavo namo.
[Karčemoj paslėpti pinigai]

BsTB 8 199-131 Pasaka AT 361 [Apie tinginį pono sūnų ir velnią]
Ponas turėjo du sūnus: vieną mylėjo, o antro nekentė, nes šis buvo tinginys. Tėvas išsiuntė tinginį per girią, kurioje buvo vilkų, nunešti laišką (gromatą). Vaikinas girioje prigulė. Sutemus prie jo priėjo ponaitis, kuris pasiūlė jam eiti dirbti bernu. Kai šis sutiko, velnias nunešė jį į dvarą ir liepė metus laiko nesiprausti, nepjauti nagų ir nekirpti plaukų. Po metų velnias pasakė, kad nori vaikiną apvesdinti su karaliaus dukra. Šis turėjo tris dukras. Dvi vyresnės dukros, pamačiusios apsileidusį vyrą, nesutiko tekėti, jauniausioji duktė sutiko. Pasibaigus sutarties laikui, velnias aptvarkė tinginį. Kai pono dukros pamatė gražų ir turtingą jaunikį, nusižudė. Tinginys vedė jauniausią dukrą, o velniui atiteko dvi vyresnės seserys.
Rankraštinė versija [Apie tinginį pono sūnų ir velnią]

BsTB 8 199-131 Pasaka AT 361 [Apie tinginį pono sūnų ir velnią]
Ponas turėjo du sūnus: vieną mylėjo, o antro nekentė, nes šis buvo tinginys. Tėvas išsiuntė tinginį per girią, kurioje buvo vilkų, nunešti laišką (gromatą). Vaikinas girioje prigulė. Sutemus prie jo priėjo ponaitis, kuris pasiūlė jam eiti dirbti bernu. Kai šis sutiko, velnias nunešė jį į dvarą ir liepė metus laiko nesiprausti, nepjauti nagų ir nekirpti plaukų. Po metų velnias pasakė, kad nori vaikiną apvesdinti su karaliaus dukra. Šis turėjo tris dukras. Dvi vyresnės dukros, pamačiusios apsileidusį vyrą, nesutiko tekėti, jauniausioji duktė sutiko. Pasibaigus sutarties laikui, velnias aptvarkė tinginį. Kai pono dukros pamatė gražų ir turtingą jaunikį, nusižudė. Tinginys vedė jauniausią dukrą, o velniui atiteko dvi vyresnės seserys.
[Apie tinginį pono sūnų ir velnią]

BsTB 8 201-132 Pasaka (AT 314 ir 533*) [Apie karaliūnaitę ir raganą]
Karalius su žmona niekaip nesusilaukė vaikų. Po kiek laiko jiems gimė mergaitė. Tą pačią naktį kumelė atsivedė kumeliuką. Kai mergaitė užaugo, tėvas norėjo ją išleisti už jai nepatinkančio vyro. Mergina, prieš važiuojant į bažnytines sutuoktuves (vinčių), sėdo ant kumeliuko, šis iškilo į padanges ir pradingo. Jie nusileido kitoje karalystėje, pagiryje. Karalius, medžiodamas girioje, pamatė merginą ir parsivežė ją į dvarą, vedė. Karalius išvyko į karą. Po kiek laiko karalienė pagimdė sūnų. Karaliaus motina jam parašė laišką, jog gimė nei žmogus, nei gyvulys. Karalius atrašė, kad kol kas nieko nedarytų, bet jo motina nusprendė sudeginti marčią. Prieš deginimą, karalienė paprašė, kad atvestų jos arklį. Jie vėl pabėgo. Arklys liepė karalienei jį perpjauti ir, išėmus širdį, užkasti ją - atsiras šaltinis, gydantis ligas. Karalius iš karo grįžo sužeistas. Jis išsigydė stebuklingu vandeniu. Vyras pamatė, kad ant moters rankos jų tuoktuvių žiedas, pažino ją.
Rankraštinė versija [Apie karaliūnaitę ir raganą]

BsTB 8 201-132 Pasaka (AT 314 ir 533*) [Apie karaliūnaitę ir raganą]
Karalius su žmona niekaip nesusilaukė vaikų. Po kiek laiko jiems gimė mergaitė. Tą pačią naktį kumelė atsivedė kumeliuką. Kai mergaitė užaugo, tėvas norėjo ją išleisti už jai nepatinkančio vyro. Mergina, prieš važiuojant į bažnytines sutuoktuves (vinčių), sėdo ant kumeliuko, šis iškilo į padanges ir pradingo. Jie nusileido kitoje karalystėje, pagiryje. Karalius, medžiodamas girioje, pamatė merginą ir parsivežė ją į dvarą, vedė. Karalius išvyko į karą. Po kiek laiko karalienė pagimdė sūnų. Karaliaus motina jam parašė laišką, jog gimė nei žmogus, nei gyvulys. Karalius atrašė, kad kol kas nieko nedarytų, bet jo motina nusprendė sudeginti marčią. Prieš deginimą, karalienė paprašė, kad atvestų jos arklį. Jie vėl pabėgo. Arklys liepė karalienei jį perpjauti ir, išėmus širdį, užkasti ją - atsiras šaltinis, gydantis ligas. Karalius iš karo grįžo sužeistas. Jis išsigydė stebuklingu vandeniu. Vyras pamatė, kad ant moters rankos jų tuoktuvių žiedas, pažino ją.
[Apie karaliūnaitę ir raganą]

BsTB 8 203-133 Pasaka AT 301D* [Apie karaliaus dukterį ir kupčiaus sūnų]
Karalius labai mylėjo dukrą. Milžinas pagrobė merginą. Karalius jos ieškoti, bet niekur nerado. Jis pažadėjo tam, kas ją ras, leisti ją vesti ir dar duoti pusę karalystės. Pirklio sūnus prijojo dvarą, kuriame gyveno didelis žmogus. Šis pakvietė svečią ir vaišino gėrimu, maistu. Milžinas pasigėrė ir nugriuvo, pirklio sūnus nukirto jam galvą. Po liežuviu vyras rado auksinį raktą. Kai raktu atrakino kambario duris, rado ten tris panas. Karalius išpildė savo žodžius.
Rankraštinė versija [Apie karaliaus dukterį ir kupčiaus sūnų]

BsTB 8 203-133 Pasaka AT 301D* [Apie karaliaus dukterį ir kupčiaus sūnų]
Karalius labai mylėjo dukrą. Milžinas pagrobė merginą. Karalius jos ieškoti, bet niekur nerado. Jis pažadėjo tam, kas ją ras, leisti ją vesti ir dar duoti pusę karalystės. Pirklio sūnus prijojo dvarą, kuriame gyveno didelis žmogus. Šis pakvietė svečią ir vaišino gėrimu, maistu. Milžinas pasigėrė ir nugriuvo, pirklio sūnus nukirto jam galvą. Po liežuviu vyras rado auksinį raktą. Kai raktu atrakino kambario duris, rado ten tris panas. Karalius išpildė savo žodžius.
[Apie karaliaus dukterį ir kupčiaus sūnų]

BsTB 8 204-134 Mitologinė sakmė apie pinigus prarijusį žmogų
Turtingas žmogus turėjo daug pinigų. Senatvėje sirgdamas jis paprašė sūnaus, kad atneštų jam ąsotį su auksu. Senis surijo visus pinigus ir mirė. Kai senį nulydėjo į bažnyčią, sūnus norėjo tėvui perrėžti pilvą ir pasiimti pinigus. Jis pamatė, kad karsto gale stovi kitas žmogus. Šis pakratė numirėlį - išbyrėjo pinigai, kaulai. Velnias pasiėmė odą, o sūnui teko pinigai.
Rankraštinė versija [Pinigai - tau, skūra - man]

BsTB 8 204-134 Mitologinė sakmė apie pinigus prarijusį žmogų
Turtingas žmogus turėjo daug pinigų. Senatvėje sirgdamas jis paprašė sūnaus, kad atneštų jam ąsotį su auksu. Senis surijo visus pinigus ir mirė. Kai senį nulydėjo į bažnyčią, sūnus norėjo tėvui perrėžti pilvą ir pasiimti pinigus. Jis pamatė, kad karsto gale stovi kitas žmogus. Šis pakratė numirėlį - išbyrėjo pinigai, kaulai. Velnias pasiėmė odą, o sūnui teko pinigai.
[Pinigai - tau, skūra - man]

BsTB 8 205-135 Pasaka AT 554 [Apie vandraunyką, peles ir bites]
Buvo turtingas žmogus. Jis turėjo sūnų, kuris bičiuliavosi su ponais. Šie iš jo juokėsi, kad jis prasčiokas. Vaikinas išėjo į pasaulį. Jis pamatė dvi bites smaugiantis. Kai jis prikišo prie jų lazdelę, viena bitė nulėkė į vieną pusę, kita - į kitą. Vaikinas pamatė dvi peles pešantis, perskyrė jas. Kai jis priėjo dvarą, paprašė leisti ten pernakvoti. Ponas liepė vaikinui per naktį pastatyti bažnyčią ir perspėjo, kad jeigu šios užduoties neatliks, jam nukirs galvą. Bitės pastatė bažnyčią. Kitą naktį ponas liepė jam javus iškulti ir vėl pagrasino mirtimi. Pelės iškūlė javus. Ponas liepė javus sumalti, miltus supilti į aruodus ir pasakė, kad tada vaikinas galės būti jo žentu. Pelės padarė visus darbus. Ponas leido vaikinui pasirikti vieną iš savo trijų dukterų. Vaikinas pasakė, kad nori aplankyti tėvus. Jis daugiau nėjo klajoti.
Rankraštinė versija [Apie vandraunyką, peles ir bites]

BsTB 8 205-135 Pasaka AT 554 [Apie vandraunyką, peles ir bites]
Buvo turtingas žmogus. Jis turėjo sūnų, kuris bičiuliavosi su ponais. Šie iš jo juokėsi, kad jis prasčiokas. Vaikinas išėjo į pasaulį. Jis pamatė dvi bites smaugiantis. Kai jis prikišo prie jų lazdelę, viena bitė nulėkė į vieną pusę, kita - į kitą. Vaikinas pamatė dvi peles pešantis, perskyrė jas. Kai jis priėjo dvarą, paprašė leisti ten pernakvoti. Ponas liepė vaikinui per naktį pastatyti bažnyčią ir perspėjo, kad jeigu šios užduoties neatliks, jam nukirs galvą. Bitės pastatė bažnyčią. Kitą naktį ponas liepė jam javus iškulti ir vėl pagrasino mirtimi. Pelės iškūlė javus. Ponas liepė javus sumalti, miltus supilti į aruodus ir pasakė, kad tada vaikinas galės būti jo žentu. Pelės padarė visus darbus. Ponas leido vaikinui pasirikti vieną iš savo trijų dukterų. Vaikinas pasakė, kad nori aplankyti tėvus. Jis daugiau nėjo klajoti.
[Apie vandraunyką, peles ir bites]

BsTB 8 207-136 Mitologinė sakmė apie žmogų ir mergą
Vyras su žmona ir vaikais gyveno neturtingai. Kai jie neturėjo ką valgyti, vyras užsikabino krepšį ir išėjo elgetauti. Visą dieną jis nieko negavo. Sutemus vyras sutiko mergą. Ši paprašė, kad ją paneštų, nes negali paeiti. Vyras užnešė ją ant kalno, ten jie gavo nakvynę, pavalgyti. Kai jis parėjo namo, pamatė pilną trobą maisto. Žmonai pasakė, kad maistas - merginos dovana. Kai vyras atrišo krepšį, pamatė, kad jis pilnas aukso. Mergina buvo vyro dalia.
Rankraštinė versija [Apie žmogų ir mergą]

BsTB 8 207-136 Mitologinė sakmė apie žmogų ir mergą
Vyras su žmona ir vaikais gyveno neturtingai. Kai jie neturėjo ką valgyti, vyras užsikabino krepšį ir išėjo elgetauti. Visą dieną jis nieko negavo. Sutemus vyras sutiko mergą. Ši paprašė, kad ją paneštų, nes negali paeiti. Vyras užnešė ją ant kalno, ten jie gavo nakvynę, pavalgyti. Kai jis parėjo namo, pamatė pilną trobą maisto. Žmonai pasakė, kad maistas - merginos dovana. Kai vyras atrišo krepšį, pamatė, kad jis pilnas aukso. Mergina buvo vyro dalia.
[Apie žmogų ir mergą]

BsTB 9 134-87 Daina V 386 [Augo girioj dūlelė]
Augo močiutės dukrelė kaip darže lelijėlė. Atjojo raitų pulkelis. Prijojo dvarelį, žalvarinius vartelius. Kad išeitų mergelės motinėlė, kad atkeltų vartelius, nuleistų lenciūgėlius. Nežadėk, motinėle, dukrelės. Ji dar braukys rūtų raseles, kurs ugnelę, aus drobeles.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 8 208-137 Pasaka AT 424* [Slogutis ir bernas]
Buvo bernas, kurį dažnai slogindavo. Kartą vyras pajuto, kad šalia jo guli juoda merga. Sena moteris jam patarė rankose turėti kelniaraikštį ir jį užrišti slogučiui ant kaklo. Bernas paklausė. Po trijų dienų merga pabalo. Ji buvo prakeikta, o vyras ją išlaisvino. Jiedu susituokė.
Rankraštinė versija [Slogutis ir bernas]

BsTB 8 208-137 Pasaka AT 424* [Slogutis ir bernas]
Buvo bernas, kurį dažnai slogindavo. Kartą vyras pajuto, kad šalia jo guli juoda merga. Sena moteris jam patarė rankose turėti kelniaraikštį ir jį užrišti slogučiui ant kaklo. Bernas paklausė. Po trijų dienų merga pabalo. Ji buvo prakeikta, o vyras ją išlaisvino. Jiedu susituokė.
[Slogutis ir bernas]

BsTB 8 208-138 Pasaka AT 1095A [Apie ūkininko sūnų ir vaidulus]
Ūkininkas turėjo sūnų. Jis nuėjo mokytis pas kalvį. Vyras nusikalė lazdą ir išėjo į pasaulį. Priėjo jis dvarą ir pasiprašė nakvynės. Ponas atsakė, kad jie patys išvažiuoja nakvoti kitur ir pridūrė, kad jeigu kas iš dvaro išvytų baidykles, tas būtų jo žentu. Vyras liko nakvoti. Sutemus atvažiavo karieta, ponai suėjo į kambarius. Ponas su vyru sutarė, kad tam, kuris iškęs lupant odą, atiteks dvaras, o kitas turės jį palikti. Vyras nulupo jaučio odą, ja apsisiuvo, pasiėmė keletą aštrių nagų. Ponas nulupo vyrui odą - jam nieko, o kai jis pradėjo ponui lupti odą su tais nagais, šis pradėjo rėkti. Kai ponas negalėjo iškęsti, pasirašė raštą, kad daugiau į dvarą neis. Dvaro ponas sutuokė vyrą su savo dukra, jie liko ten gyventi.
Rankraštinė versija [Apie ūkininko sūnų ir vaidulus]

BsTB 8 208-138 Pasaka AT 1095A [Apie ūkininko sūnų ir vaidulus]
Ūkininkas turėjo sūnų. Jis nuėjo mokytis pas kalvį. Vyras nusikalė lazdą ir išėjo į pasaulį. Priėjo jis dvarą ir pasiprašė nakvynės. Ponas atsakė, kad jie patys išvažiuoja nakvoti kitur ir pridūrė, kad jeigu kas iš dvaro išvytų baidykles, tas būtų jo žentu. Vyras liko nakvoti. Sutemus atvažiavo karieta, ponai suėjo į kambarius. Ponas su vyru sutarė, kad tam, kuris iškęs lupant odą, atiteks dvaras, o kitas turės jį palikti. Vyras nulupo jaučio odą, ja apsisiuvo, pasiėmė keletą aštrių nagų. Ponas nulupo vyrui odą - jam nieko, o kai jis pradėjo ponui lupti odą su tais nagais, šis pradėjo rėkti. Kai ponas negalėjo iškęsti, pasirašė raštą, kad daugiau į dvarą neis. Dvaro ponas sutuokė vyrą su savo dukra, jie liko ten gyventi.
[Apie ūkininko sūnų ir vaidulus]

BsTB 9 141-94 Daina [Aukšti kalnai, dirvonaičiai]
Ganė žirgus cigonaičiai. Ir sutiko poną vaitą besmegenį, jo sūnų didį poną su kelnėmis zomčinėmis. Cigonaičiai ponystos nežiūrėjo, su džepčinom sukapojo. Bjaurakalbis žmogus sako, kad cigonas vagis, ką pavagia, vis kepa. Už kuiluko pavogimą, žąsiuko nupešimą sodins cigoną į dibką.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 8 210-139 Pasaka AT 1353 [Apie bobą ir velnią]
Ūkininko sūnus vedė merginą ir labai gražiai gyveno. Apie jų meilę sužinojo velnias. Jis norėjo sukiršinti porą, bet jam nepavyko. Velnias sutiko bobą, kuri už drabužius sutiko supykdyti. Boba, nuėjusi pas žmoną, pasakė, kad ant vyro pakaušio yra baltas plaukas, kurį būtina nupjauti, o vyrui pasakė, kad žmona ruošiasi jį papjauti ir už kito tekėti. Kai žmona norėjo pjauti plauką, vyras išsigando ir pradėjo ją mušti. Velnias, nuėjęs į kapines, nuvilko nuo palaidotos moters drabužius ir atidavė bobai. Be to, prisipažino, kad bijo bobos, kad jo neapgautų.
Rankraštinė versija [Apie bobą ir velnią]

BsTB 8 210-139 Pasaka AT 1353 [Apie bobą ir velnią]
Ūkininko sūnus vedė merginą ir labai gražiai gyveno. Apie jų meilę sužinojo velnias. Jis norėjo sukiršinti porą, bet jam nepavyko. Velnias sutiko bobą, kuri už drabužius sutiko supykdyti. Boba, nuėjusi pas žmoną, pasakė, kad ant vyro pakaušio yra baltas plaukas, kurį būtina nupjauti, o vyrui pasakė, kad žmona ruošiasi jį papjauti ir už kito tekėti. Kai žmona norėjo pjauti plauką, vyras išsigando ir pradėjo ją mušti. Velnias, nuėjęs į kapines, nuvilko nuo palaidotos moters drabužius ir atidavė bobai. Be to, prisipažino, kad bijo bobos, kad jo neapgautų.
[Apie bobą ir velnią]

BsTB 8 212-140 Pasaka AT 940 [Apie vieną kupčiaus dukterį]
Turtingas pirklys turėjo gražią dukrą, kurią trys jaunikiai norėjo vesti, o ji visų jų nekentė. Mergina visiems jaunikiams liepė ateiti tą patį vakarą skirtingu laiku. Vienam liepė apsimesti mirusiu, antram - klūpėti prie neva numirėlio ir deginti žvakę, o trečiam - apsivilkti jaučio odą su ragais ir keturiomis įeiti į trobą. Troboje buvę vyrai išsigando ir išlėkė pro langą, o tas, kur buvo apsisiautęs oda, - pro duris. Supratę, kad buvo merginos apgauti, vyrai daugiau pas ją nėjo.
Rankraštinė versija [Apie vieną kupčiaus dukterį]

BsTB 8 212-140 Pasaka AT 940 [Apie vieną kupčiaus dukterį]
Turtingas pirklys turėjo gražią dukrą, kurią trys jaunikiai norėjo vesti, o ji visų jų nekentė. Mergina visiems jaunikiams liepė ateiti tą patį vakarą skirtingu laiku. Vienam liepė apsimesti mirusiu, antram - klūpėti prie neva numirėlio ir deginti žvakę, o trečiam - apsivilkti jaučio odą su ragais ir keturiomis įeiti į trobą. Troboje buvę vyrai išsigando ir išlėkė pro langą, o tas, kur buvo apsisiautęs oda, - pro duris. Supratę, kad buvo merginos apgauti, vyrai daugiau pas ją nėjo.
[Apie vieną kupčiaus dukterį]

BsTB 9 144-97 Didaktinė daina 196 [Balandžio dienelėj]
Atjoja bernelis – Bijūnų Jonelis. Jo veidas skaistus, liemuo dailus. Pamatė Marutę linksmą kaip gegutę, jos meilūs žodeliai, dūšia nekalta. Tuodu jaunučiu pradėjo šnekėti. Marutė skuba namučio, palinksmint tėvučių. Bernelis iš bažnytėlės mandrina žirgelį. Kad būtų toki vaikučiai, džiaugtųsi tėvučiai, šlovintų krikščionys, dangus linskmas būtų, visi daineles dainuotų.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 8 213-141 Mitologinė sakmė apie vaidulį
Krašauckuose numirė ūkininkas (gaspadorius), kuris po palaidojimo pradėjo vaidentis. Kelis kartus su juo susidūrė bernas, ramybės nerasdavo ūkininko našlė: jai traukdavo pagalvę, patalus, kartais mėgindavo šaltus nagus kišti prie gerklės ir kt. Neaišku, kas įvyko, bet numirėlis nustojo vaidentis.
Rankraštinė versija [Apie vaidulį]

BsTB 8 213-141 Mitologinė sakmė apie vaidulį
Krašauckuose numirė ūkininkas (gaspadorius), kuris po palaidojimo pradėjo vaidentis. Kelis kartus su juo susidūrė bernas, ramybės nerasdavo ūkininko našlė: jai traukdavo pagalvę, patalus, kartais mėgindavo šaltus nagus kišti prie gerklės ir kt. Neaišku, kas įvyko, bet numirėlis nustojo vaidentis.
[Apie vaidulį]

BsTB 9 157-104 Daina M 231 [Blezdingėle lakūnėle]
Blezdingėlė girdėjo mergelę verkiančią. Blezdingėle, ar mergelė mini bernelį, ar myli? Bernelio liūdnos dienos, jis alksta, trokšta be mergelės.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 9 159-105 Daina K 328 [Brolelis ant dvaro žirgą balnojo]
Išjojo brolelis į vainelę. Parbėga žirgelis žvengdamas, išeina seselė verkdama. Pirmojoje vainelėje žirgelis klupo, antrojoje – kardelis lūžo, trečiojoje – brolelis galvelę padėjo. Kirto galvelę kaip kopūstėlį, griuvo liemenėlis kaip aržuolėlis, bėgo kraujelis kaip vandenėlis. Leisim žirgelį į lankas, stonioj kardelį kabinsim, pentinėlius mesim į purvynėlį.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 9 168-110 Daina V 1400 [Čiulb volungėlė levandrų sodelij]
Gieda volungėlė sodelyje, verkia mergelė darželyje. Nėra laiko mergelei uliavoti, reiks už vyro eiti. Reiks prie šliūbo stoti, prisiegą daryti, tėvui močiutei galvelę lenkti, broliams seselėms sudie sakyti.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 9 171-112 Daina [Davatkėle noriu būti]
Mergelė davatkėle nori būti. Kad ir jaunas atjotų, nepasižadėtų. Bernelis nubovijo mergelę savo zabovėlėmis. Nelaiminga mergelė, vainikėlį nutrotijo. Ir gėda, ir bėda mergelei, radosi vaikelis ant rankelių. Duotų drobės du stuomenis, kad ją išpirštų. Pametė mergelė davatkystę, priimtų stoną moterystės.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 9 177-117 Daina V 1817 [Ei, ant kalnelio, ant aukštojo]
Stovi berželis ir serbenta. Berželis nesilenkė, serbenta pasilenkė, močiutės dukrelė verkė. Bernelis sau mergelę padabojo. Klausė martelė dieverėlio, kur kalneliai auksiniai, tilteliai sidabriniai, upeliai vyno, pakraštėliai midum kvepia. Pas bernelį kalneliai juodžemėliai, tilteliai aržuoliniai, upeliai vandenėlio, pakraštėliai rūpestėlių.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 8 214-142 Pasaka AT 551 [Apie vieną sūnų ir gydantį vandenį]
Žmonės turėjo sūnų. Kai jam buvo dešimt metų, tėvai mirtinai susirgo. Vaikas, verkdamas, ėjo ieškoti pagalbos, kai sutiko senelį. Šis pasakė, kur vaikas gali rasti gydančio vandens: kai lašas berniukui pateks į burną, jis viską žinos ir taps gydytoju. Sūnus išgydė tėvus, gydė kitus žmones. Apsirgo karaliaus duktė. Karalius išleido įsakymą: kas išgydys dukrą, taps žentu ir tos žemės karaliumi. Sūnus išgydė karalaitę, karalius tesėjo duotą žodį.
Rankraštinė versija [Apie vieną sūnų ir gydantį vandenį]

BsTB 8 214-142 Pasaka AT 551 [Apie vieną sūnų ir gydantį vandenį]
Žmonės turėjo sūnų. Kai jam buvo dešimt metų, tėvai mirtinai susirgo. Vaikas, verkdamas, ėjo ieškoti pagalbos, kai sutiko senelį. Šis pasakė, kur vaikas gali rasti gydančio vandens: kai lašas berniukui pateks į burną, jis viską žinos ir taps gydytoju. Sūnus išgydė tėvus, gydė kitus žmones. Apsirgo karaliaus duktė. Karalius išleido įsakymą: kas išgydys dukrą, taps žentu ir tos žemės karaliumi. Sūnus išgydė karalaitę, karalius tesėjo duotą žodį.
[Apie vieną sūnų ir gydantį vandenį]

BsTB 8 215-143 Literatūrinė pasaka AT (613) [Apie teisybę ir neteisybę]
Susiginčijo Teisybė su Neteisybe, su kuria jų žmonėms geriau gyventi. Nuėjo jos į teismą. Neteisybė vaitui parodė šimtą rublių ir laimėjo. Teisybė pagal susitarimą atidavė Neteisybei šimtą rublių, Neteisybė jai dar išdūrė akis. Teisybė išgirdo, kaip velniai su Neteisybe kalba apie akis gydančius lapus. Teisybė išsigydė akis. Karaliaus dukrai pasidarė blogai su akimis. Karalius išleido įsakymą: kas ją išgydys, gaus pusę karalystės. Teisybė išgydė merginą. Ji paprašė karaliaus, kad padarytų ją vyriausia teisėja. Karalius išpildė jos norą. Taip Teisybė nugalėjo Neteisybę.
Rankraštinė versija [Apie teisybę ir neteisybę]

BsTB 8 215-143 Literatūrinė pasaka AT (613) [Apie teisybę ir neteisybę]
Susiginčijo Teisybė su Neteisybe, su kuria jų žmonėms geriau gyventi. Nuėjo jos į teismą. Neteisybė vaitui parodė šimtą rublių ir laimėjo. Teisybė pagal susitarimą atidavė Neteisybei šimtą rublių, Neteisybė jai dar išdūrė akis. Teisybė išgirdo, kaip velniai su Neteisybe kalba apie akis gydančius lapus. Teisybė išsigydė akis. Karaliaus dukrai pasidarė blogai su akimis. Karalius išleido įsakymą: kas ją išgydys, gaus pusę karalystės. Teisybė išgydė merginą. Ji paprašė karaliaus, kad padarytų ją vyriausia teisėja. Karalius išpildė jos norą. Taip Teisybė nugalėjo Neteisybę.
[Apie teisybę ir neteisybę]

BsTB 8 217-144 Pasaka AT 563 [Apie medinčių ir mergą]
Pora turėjo sūnų, kuris labai mėgo medžioti. Kartą medžiodamas vaikinas sutiko labai gražią paną. Ji pasakė, kad tekės už vaikino, jeigu šis ras neregėtą daiktą. Vaikinas išėjo ieškoti tokio daikto. Priėjo jis raganos trobelę. Vaikinas, metus atitarnavęs raganai, gavo stebuklingą staltiesę: paprašius, atsirasdavo valgyti ir gerti, kurią pavogė smuklininkas (šinkorius). Vaikinas grįžo pas raganą ir gavo maišą su trimis stebuklingais kuolais: vienas kuolas duodavo valgyti ir gerti, o kiti du mušdavo. Vaikinas vėl apsistojo smuklėje. Kai smuklininkas ištarė vaikino uždraustus žodžius, kuolai pradėjo jį mušti. Smuklininkas atidavė vaikinui staltiesę. Kai šis su raganos dovanomis grįžo pas mergą, ši ištekėjo už jo.
Rankraštinė versija [Apie medinčių ir mergą]

BsTB 8 217-144 Pasaka AT 563 [Apie medinčių ir mergą]
Pora turėjo sūnų, kuris labai mėgo medžioti. Kartą medžiodamas vaikinas sutiko labai gražią paną. Ji pasakė, kad tekės už vaikino, jeigu šis ras neregėtą daiktą. Vaikinas išėjo ieškoti tokio daikto. Priėjo jis raganos trobelę. Vaikinas, metus atitarnavęs raganai, gavo stebuklingą staltiesę: paprašius, atsirasdavo valgyti ir gerti, kurią pavogė smuklininkas (šinkorius). Vaikinas grįžo pas raganą ir gavo maišą su trimis stebuklingais kuolais: vienas kuolas duodavo valgyti ir gerti, o kiti du mušdavo. Vaikinas vėl apsistojo smuklėje. Kai smuklininkas ištarė vaikino uždraustus žodžius, kuolai pradėjo jį mušti. Smuklininkas atidavė vaikinui staltiesę. Kai šis su raganos dovanomis grįžo pas mergą, ši ištekėjo už jo.
[Apie medinčių ir mergą]

BsTB 9 180-119 Daina M 1057 [Ėjo sesers į Dunojų]
Ėjo sesės į Dunojų burnelės prausti, rankelių mazgoti. Atjojo trys berneliai žirgų girdyti, pentinėlių šveisti. Pakilo šiaurus vėjas, nupūtė seselės vainikėlį į Dunojėlį. Skęsta bernelis dėl vainikėlio. Kavokit bernelį rūtų darželyje, prie rūtelės. Kaip seselės eis į darželį, skins rūtelę, vainikėlį pins, dės ant galvelės, tai bernelį minavos, garbavos, gailavos, gailiai verks.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 8 219-145 Pasaka AT 552B [Apie vieną žmogų, saulę, mėnulį ir vėją]
Pora turėjo tris dukras. Vyras išėjo arti laukų. Buvo apsiniaukę ir šalta, tai tėvas pasakė, kad jeigu saulė sušildys jį, atiduos savo vyriausią dukrą. Saulė sušildė, vyras atidavė dukrą. Tėvas nuvažiavo į girią malkų kirsti. Kai sutemo, jis pasakė, kad jeigu pašvies mėnulis, atiduos jaunesnę dukrą. Ši ištekėjo už mėnulio. Per šienapjūtę vyras išėjo šienauti. Buvo labai karšta. Jis pasakė, kad jeigu papūs vėjas, jis atiduos jauniausią dukrą. Dukra ištekėjo už vėjo. Po kiek laiko vyras pasiilgo vyriausios dukters. Saulė žentas pasakė žmonai iškepti blynų, bet ši nenorėjo pečių kurti, tai supylė saulei ant galvos - blynai iškepė. Grįžęs namo, tėvas žmonai liepė padaryti tą patį. Moteris suvertė vyrui tešlą ant galvos - šis kelias dienas pirtyje prausėsi. Vyras nuėjo pas mėnulį. Žentas siuntė žmoną į rūsį medaus ir pašvietė pirštu. Grįžęs tėvas bandė padaryti tą patį - tamsoje motina nugriuvo nuo kopėčių. Kai vyras nuėjo pas jauniausią dukrą, vėjas žentas numetė kailinius ant vandens ir abu su žmona sušoko ant jų - plaukė kaip su valtimi. Kai grįžęs vyras su žmona taip padarė, nuskendo.
Rankraštinė versija [Apie vieną žmogų, saulę, mėnulį ir vėją]

BsTB 8 219-145 Pasaka AT 552B [Apie vieną žmogų, saulę, mėnulį ir vėją]
Pora turėjo tris dukras. Vyras išėjo arti laukų. Buvo apsiniaukę ir šalta, tai tėvas pasakė, kad jeigu saulė sušildys jį, atiduos savo vyriausią dukrą. Saulė sušildė, vyras atidavė dukrą. Tėvas nuvažiavo į girią malkų kirsti. Kai sutemo, jis pasakė, kad jeigu pašvies mėnulis, atiduos jaunesnę dukrą. Ši ištekėjo už mėnulio. Per šienapjūtę vyras išėjo šienauti. Buvo labai karšta. Jis pasakė, kad jeigu papūs vėjas, jis atiduos jauniausią dukrą. Dukra ištekėjo už vėjo. Po kiek laiko vyras pasiilgo vyriausios dukters. Saulė žentas pasakė žmonai iškepti blynų, bet ši nenorėjo pečių kurti, tai supylė saulei ant galvos - blynai iškepė. Grįžęs namo, tėvas žmonai liepė padaryti tą patį. Moteris suvertė vyrui tešlą ant galvos - šis kelias dienas pirtyje prausėsi. Vyras nuėjo pas mėnulį. Žentas siuntė žmoną į rūsį medaus ir pašvietė pirštu. Grįžęs tėvas bandė padaryti tą patį - tamsoje motina nugriuvo nuo kopėčių. Kai vyras nuėjo pas jauniausią dukrą, vėjas žentas numetė kailinius ant vandens ir abu su žmona sušoko ant jų - plaukė kaip su valtimi. Kai grįžęs vyras su žmona taip padarė, nuskendo.
[Apie vieną žmogų, saulę, mėnulį ir vėją]

BsTB 8 222-146 Parabolė [Apie sodą ir tris sūnus]
Ūkininkas (gaspadorius) turėjo tris sūnus. Jų kaimynystėje gyveno ūkininkas, kuris turėjo labai didelį sodą. Tėvas sūnums pasakė, kad šie pasimokytų sodinti sodą, nes jis nori geresnio kaip kaimyno. Taip pat pasakė, kad tam sūnui, kuris pasodins geriausią sodą, paves namus. Du sūnūs išėjo ieškoti nematytų (navatnų) vaisių ir sodinimų. Už marių jie pamatė nematytus medžius ir vynmedžių sodus. Sodininkai davė jiems šaknelių. Trečias sūnus nuėjo mokytis pas kaimyną. Šis davė jam šaknelių iš savo sodo. Iš vyresniųjų brolių pasodintų šaknelių niekas neišaugo. Iš jauniausio sūnaus šaknelių išaugo sodas kaip rojus. Tėvas pavedė jam namus. Jis vedė ir gražiai gyveno.
Rankraštinė versija [Apie sodą ir tris sūnus]

BsTB 8 222-146 Parabolė [Apie sodą ir tris sūnus]
Ūkininkas (gaspadorius) turėjo tris sūnus. Jų kaimynystėje gyveno ūkininkas, kuris turėjo labai didelį sodą. Tėvas sūnums pasakė, kad šie pasimokytų sodinti sodą, nes jis nori geresnio kaip kaimyno. Taip pat pasakė, kad tam sūnui, kuris pasodins geriausią sodą, paves namus. Du sūnūs išėjo ieškoti nematytų (navatnų) vaisių ir sodinimų. Už marių jie pamatė nematytus medžius ir vynmedžių sodus. Sodininkai davė jiems šaknelių. Trečias sūnus nuėjo mokytis pas kaimyną. Šis davė jam šaknelių iš savo sodo. Iš vyresniųjų brolių pasodintų šaknelių niekas neišaugo. Iš jauniausio sūnaus šaknelių išaugo sodas kaip rojus. Tėvas pavedė jam namus. Jis vedė ir gražiai gyveno.
[Apie sodą ir tris sūnus]

BsTB 9 183-122 Baladė [Gale Vilniaus miestelio]
Karaliaus bajorai meldė Vilniaus miestelio mergelę paskinti rūtelių. Mergelė neskins rūtelių, nedarys kvietkelių. Ji – jauna Vilniaus vaitaitė, dar nelygi karaliūnui. Mergelei pažadėjo tris karietas auksu dabintas, šešis žirgus auksu kaustytus. Taip perkalbėjo vaitaitę. Į karietą mergelę įsodino ir vežė per žalio vario, misingėlio, aukselio vartus.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 8 222-147 Pasaka AT 1578B* [Apie pono pačią ir virėją]
Baudžiavos laikais dvarponiai turėjo virėjus. Dvarponis vedė antrą kartą. Žmona nieko negalėjo valgyti, išskyrus valgį iš žarnų (blėkus). Jeigu pietums jų nebūdavo, tai nevalgydavo nieko, o vėliau viena prisivalgydavo. Ponas dėl žarnų kasdien turėdavo pjauti po gyvulį. Vyras susitarė su virėju, kad šis moterį atpratintų valgyti žarnas. Virėjas pasidėjo žarnas ant suolo ir, nusimovęs kelnes, atsisėdo ant jų ir trina. Kai ponia pamatė, kaip virėjas iš žarnų neva smarvę su užpakaliu ištraukia, daugiau jų nevalgė.
Rankraštinė versija [Apie pono pačią ir virėją]

BsTB 8 222-147 Pasaka AT 1578B* [Apie pono pačią ir virėją]
Baudžiavos laikais dvarponiai turėjo virėjus. Dvarponis vedė antrą kartą. Žmona nieko negalėjo valgyti, išskyrus valgį iš žarnų (blėkus). Jeigu pietums jų nebūdavo, tai nevalgydavo nieko, o vėliau viena prisivalgydavo. Ponas dėl žarnų kasdien turėdavo pjauti po gyvulį. Vyras susitarė su virėju, kad šis moterį atpratintų valgyti žarnas. Virėjas pasidėjo žarnas ant suolo ir, nusimovęs kelnes, atsisėdo ant jų ir trina. Kai ponia pamatė, kaip virėjas iš žarnų neva smarvę su užpakaliu ištraukia, daugiau jų nevalgė.
[Apie pono pačią ir virėją]

BsTB 8 223-148 Pasakojimas apie mešką ir meškinyką
Meškininkai vedžiodavosi meškas. Prie karčemos meškininkas atsivedė vaiką, mešką ir ožką. Meškininkus ir mešką žmonės pagirdė degtine. Į kaimą meškininkai turėjo eiti per girią, kurioje visi sumigo. Prabudęs meškininkas pamatė, kad nėra meškos. Girioje pamatė dvi meškas, iš kurių viena buvo jų. Meškininkas apvyniojo vaiką oda, ėmė mušti būgną (būbną) ir dūduoti dūda. Vaikas su ožka pradėjo šokti, meška prisijungė prie jų. Girinė meška nuėjo.
Rankraštinė versija [Apie mešką ir meškinyką]

BsTB 8 223-148 Pasakojimas apie mešką ir meškinyką
Meškininkai vedžiodavosi meškas. Prie karčemos meškininkas atsivedė vaiką, mešką ir ožką. Meškininkus ir mešką žmonės pagirdė degtine. Į kaimą meškininkai turėjo eiti per girią, kurioje visi sumigo. Prabudęs meškininkas pamatė, kad nėra meškos. Girioje pamatė dvi meškas, iš kurių viena buvo jų. Meškininkas apvyniojo vaiką oda, ėmė mušti būgną (būbną) ir dūduoti dūda. Vaikas su ožka pradėjo šokti, meška prisijungė prie jų. Girinė meška nuėjo.
[Apie mešką ir meškinyką]

BsTB 9 184-123 Daina [Ganant aveles pagiriais]
Vilkas aveles išvaikė, jų vilnas išdraikė. Avelės vilką ponui apskundė. Liepė ponas vilką pašaukti, su avimis provą padaryti. Vilkas ponui aviną nešė, bet ponas nedovanojo. Vilkas teisinosi, kad baltas šuo ant jo nelojo. Ponas liepė piemenims vilką patiesti, skūrą lazdomis išpilti.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 8 224-149 Parabolė AT 910E [Skarbas vynmedžių darže]
Tėvas turėjo tris sūnus ir vynmedžių daržą. Jis, norėdamas sūnus pripratinti prie darbo su vynmedžiais, prieš mirdamas pasakė, kad darže yra užkastas lobis (skarbas). Pavasarį sūnus pradėjo kasti daržą - ieškoti lobio. Sukasė visą daržą, bet nieko nerado. Kadangi jie atlaisvino (išliuosavo) medelių šaknis, tai jų priaugo labai daug. Vyrai padarė vyno - surinko didelius turtus.
Rankraštinė versija [Skarbas vynmedžių darže]

BsTB 8 224-149 Parabolė AT 910E [Skarbas vynmedžių darže]
Tėvas turėjo tris sūnus ir vynmedžių daržą. Jis, norėdamas sūnus pripratinti prie darbo su vynmedžiais, prieš mirdamas pasakė, kad darže yra užkastas lobis (skarbas). Pavasarį sūnus pradėjo kasti daržą - ieškoti lobio. Sukasė visą daržą, bet nieko nerado. Kadangi jie atlaisvino (išliuosavo) medelių šaknis, tai jų priaugo labai daug. Vyrai padarė vyno - surinko didelius turtus.
[Skarbas vynmedžių darže]

BsTB 8 224-150 Parabolė [Kur galva, tai ir išmintis]
Išmintingas ponas sukvietė visus siuvėjus ir batsiuvius. Jis liepė susirinkusiems nueiti ant aukšto kalno ir nusinešti po kopūstą. Kai visi užlipo ant kalno, ponas liepė jiems mesti kopūstus. Ponas paaiškino: kurių kopūstų galvos nusirito toli, tie yra išmintingi, o tie, kurių nukrito šalia kalno, - kvailiai.
Rankraštinė versija [Kur galva, tai ir išmintis]

BsTB 8 224-150 Parabolė [Kur galva, tai ir išmintis]
Išmintingas ponas sukvietė visus siuvėjus ir batsiuvius. Jis liepė susirinkusiems nueiti ant aukšto kalno ir nusinešti po kopūstą. Kai visi užlipo ant kalno, ponas liepė jiems mesti kopūstus. Ponas paaiškino: kurių kopūstų galvos nusirito toli, tie yra išmintingi, o tie, kurių nukrito šalia kalno, - kvailiai.
[Kur galva, tai ir išmintis]

BsTB 9 186-126 Daina Ž [Garnys garnys turi ilgas kojas]
Garnys turi ilgas kojas. Eičiau, kad garnio kojas turėčiau. Garnys turi ilgą snapą. Lesčiau, kad garnio snapą turėčiau. Garnys turi ilgą kaklą. Gerčiau, kad garnio kaklą turėčiau. Garnys turi ilgus sparnus. Lėkčiau, kad garnio sparnus turėčiau.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 9 187-127 Daina Š 873 [Gegužėlė graži ponia]
Gegužėlė graži ponia. Gegužėle, ko tu šauki, verki, kukuoji? Kukuoja girioj gegužėlė. Nuo balselio – motušėlė, nuo plunksnelių – gegužėlė.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 9 188-128 Daina Vš [Gerk alų, gerk alų nelaistydama]
Bernelis varpeles rinko, į krūvą krovė. Padarė alutį, užgėrė mergelę. Kas išrašė mergelės baltą veidelį? Baltas veidelis išrašytas ne midučio žalios spurgelės, tik alučio baltos putelės.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 8 225-151 Pasaka AT 1164B [Apie bobą ir velnią]
Vyras nesutarė su žmona. Ji prigalvodavo vyrui darbų, kurių šis negalėdavo atlikti. Vyras prakeikė gyvenimą, po mirties jo vėlę (dūšią) velniai nunešė į pragarą. Jie kankino žmogų, tačiau kuo daugiau jie kankino, tuo daugiau jis juokėsi. Vyras paaiškino, kad žmona jį daugiau kankino. Velnias, pasivertęs dailiu jaunikaičiu, pasipiršo našlei. Ši ištekėjo ir iškart pradėjo kankinti vyrą. Kai velniui apkarto gyvenimas, jis nusprendė bėgti, o boba, pamačius bėgantį, - vytis. Velnias pasislėpė po žmogaus sukrauta šieno kupeta. Žmogus pasakė bobai, kad nematė velnio, šis apdovanojo gelbėtoją. Grįžęs į pragarą, velnias paleido vyrą.
Rankraštinė versija [Apie bobą ir velnią]

BsTB 8 225-151 Pasaka AT 1164B [Apie bobą ir velnią]
Vyras nesutarė su žmona. Ji prigalvodavo vyrui darbų, kurių šis negalėdavo atlikti. Vyras prakeikė gyvenimą, po mirties jo vėlę (dūšią) velniai nunešė į pragarą. Jie kankino žmogų, tačiau kuo daugiau jie kankino, tuo daugiau jis juokėsi. Vyras paaiškino, kad žmona jį daugiau kankino. Velnias, pasivertęs dailiu jaunikaičiu, pasipiršo našlei. Ši ištekėjo ir iškart pradėjo kankinti vyrą. Kai velniui apkarto gyvenimas, jis nusprendė bėgti, o boba, pamačius bėgantį, - vytis. Velnias pasislėpė po žmogaus sukrauta šieno kupeta. Žmogus pasakė bobai, kad nematė velnio, šis apdovanojo gelbėtoją. Grįžęs į pragarą, velnias paleido vyrą.
[Apie bobą ir velnią]

BsTB 8 226-152 Mitologinė sakmė [Perkūnas ir vokietukas]
Eigulys (medinčius) vaikščiojo po girią, kai pradėjo lyti ir griausti. Jis atsistojo po medžiu. Netoli buvo ąžuolas su išpuvusia skyle, iš kurios išlįsdavo vokietukas, o kai sugriausdavo, - įlįsdavo atgal. Eigulys sidabriniu pinigu nušovė velniuką - išsiliejo smala. Atėjo barzdotas vyras, kuris padėkojo eiguliui, kad šis nušovė velnią. Vyras padovanojo eiguliui muškietą, kurios nereikia užtaisyti. Eigulys šaudė su ja iki gyvenimo pabaigos.
Rankraštinė versija [Perkūnas ir vokietukas]

BsTB 8 226-152 Mitologinė sakmė [Perkūnas ir vokietukas]
Eigulys (medinčius) vaikščiojo po girią, kai pradėjo lyti ir griausti. Jis atsistojo po medžiu. Netoli buvo ąžuolas su išpuvusia skyle, iš kurios išlįsdavo vokietukas, o kai sugriausdavo, - įlįsdavo atgal. Eigulys sidabriniu pinigu nušovė velniuką - išsiliejo smala. Atėjo barzdotas vyras, kuris padėkojo eiguliui, kad šis nušovė velnią. Vyras padovanojo eiguliui muškietą, kurios nereikia užtaisyti. Eigulys šaudė su ja iki gyvenimo pabaigos.
[Perkūnas ir vokietukas]

BsTB 8 227-153 Pasaka AT 563 [Apie vieną žmogų ir jo sūnų]
Vyras su žmona turėjo sūnų. Jie vargingai gyveno. Kai sūnus paaugo, išėjo ieškoti piemens darbo. Eidamas vaikinas sutiko senuką, kuris pasiūlė jam ganyti avis. Senukas davė krepšį, butelį ir pasakė, kad vaikinas parneštų tai, ką avys ės ir gers. Jos nuėjo į gražų sodą. Už gerą ganymą senukas vaikinui davė stebuklingą skrynutę. Vaikinas apsinakvojo pas gyventoją, kuris apkeitė skrynutes. Vaikinas grįžo pas senuką, šis davė jam stebuklingą lazdą. Kai vaikiną užpuolė vilkas, jis pasakė "lazda, duok!" ir ji užmušė vilką. Vaikinas nuėjo pas gyventoją. Kai lazda pradėjo jį mušti, vyras atidavė skrynutę. Vaikinas parėjo pas tėvą ir gerai gyveno.
Rankraštinė versija [Apie vieną žmogų ir jo sūnų]

BsTB 8 227-153 Pasaka AT 563 [Apie vieną žmogų ir jo sūnų]
Vyras su žmona turėjo sūnų. Jie vargingai gyveno. Kai sūnus paaugo, išėjo ieškoti piemens darbo. Eidamas vaikinas sutiko senuką, kuris pasiūlė jam ganyti avis. Senukas davė krepšį, butelį ir pasakė, kad vaikinas parneštų tai, ką avys ės ir gers. Jos nuėjo į gražų sodą. Už gerą ganymą senukas vaikinui davė stebuklingą skrynutę. Vaikinas apsinakvojo pas gyventoją, kuris apkeitė skrynutes. Vaikinas grįžo pas senuką, šis davė jam stebuklingą lazdą. Kai vaikiną užpuolė vilkas, jis pasakė "lazda, duok!" ir ji užmušė vilką. Vaikinas nuėjo pas gyventoją. Kai lazda pradėjo jį mušti, vyras atidavė skrynutę. Vaikinas parėjo pas tėvą ir gerai gyveno.
[Apie vieną žmogų ir jo sūnų]

BsTB 8 229-154 Pasaka AT 613 [Apie žmoną ir paukščius]
Vyras su žmona gyveno labai neturtingai. Vyras pasisamdė giroje kirsti medžius. Virsdamas medis užmušė jį. Žmona verkė vyro, sugadino akis ir apako. Ūkininkias liepė bernui nuvežti ją į girią ir palikti. Girioje moteris girdėjo, kaip paukščiai kalbėjo apie akis pagydančią rasą ir po akmeniu esantį gyvojo vandens šaltinį. Moteris rasa išsigydė akis, gydė kitus žmones. Ji rado paukščių minėtą akmenį, nupirko po juo žemę, pasistatė namelį. Kai buvo išverstas akmuo, pradėjo bėgti vanduo. Moteris gydė žmones, praturtėjo.
Rankraštinė versija [Apie žmoną ir paukščius]

BsTB 8 229-154 Pasaka AT 613 [Apie žmoną ir paukščius]
Vyras su žmona gyveno labai neturtingai. Vyras pasisamdė giroje kirsti medžius. Virsdamas medis užmušė jį. Žmona verkė vyro, sugadino akis ir apako. Ūkininkias liepė bernui nuvežti ją į girią ir palikti. Girioje moteris girdėjo, kaip paukščiai kalbėjo apie akis pagydančią rasą ir po akmeniu esantį gyvojo vandens šaltinį. Moteris rasa išsigydė akis, gydė kitus žmones. Ji rado paukščių minėtą akmenį, nupirko po juo žemę, pasistatė namelį. Kai buvo išverstas akmuo, pradėjo bėgti vanduo. Moteris gydė žmones, praturtėjo.
[Apie žmoną ir paukščius]

BsTB 9 202-141 Daina D 1572 [Jojau dieną, jojau naktį]
Prijojo bernelis ežerėlį, ten skęsta mergelė. Jok, berneli, pas antrą mergelę. Neras bernelis tokios mergelės. Gaus mergelę pypkę rūkančią, taboką uostančią, arielkėlę geriančią.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 9 205-143 Daina V 526 [Jokim, brolužiai, viešu kelužiu]
Jos broleliai viešu keleliu, nepaliks jauniausio brolelio. Broleliai girelėje lauš beržo rykštelę, lankelėje ganys, upelėje girdys žirgelius. Kai prijos uošvės dvarelį, muštravos žirgelį.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 9 207-145 Daina V 312 [Ir atvažiavo iš Varšavo svečiai]
Atvažiavo svečiai iš Varšavo. Ieškojo ramios gaspados, gražios mergelės. Bernelis mergelę rado ne už vartų, o pas tėvą močiutę. Mergelei turi visko būti sočiai: midaus, vynelio, šimtas tarnų prie stalo, visko ant stalo, lekojus, karieta iš Dansko, bernelis poniškas, jegamastis už stalo, seselės su ponais kalbėtų.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 8 230-155 Mitologinė sakmė apie aitvarą
Dominykas Kušlys pasakojo, kad kai Bereznų dvare buvo bernu ir naktį ganė arklius, 1863 m. dviese matė lekiantį aitvarą. Vyrai ganė netoli giraitės Budavonės, kurioje nukrito aitvaras. Vyrai nubėgo pažiūrėti, ar jis neišbėrė pinigų, bet nieko nerado.
Rankraštinė versija [Apie aitvarą]

BsTB 8 230-155 Mitologinė sakmė apie aitvarą
Dominykas Kušlys pasakojo, kad kai Bereznų dvare buvo bernu ir naktį ganė arklius, 1863 m. dviese matė lekiantį aitvarą. Vyrai ganė netoli giraitės Budavonės, kurioje nukrito aitvaras. Vyrai nubėgo pažiūrėti, ar jis neišbėrė pinigų, bet nieko nerado.
[Apie aitvarą]

BsTB 8 230-156 Pasaka AT 326 [Apie vieną sūnų, kuris baimės ieškojo]
Žmogus turėjo du sūnus: darbštų ir tinginį, kuris nieko nedirbo, tik kalbėjo, kad nori patirti baimę. Kai atėjo bažnyčios tarnas, tėvas pasakė apie jaunesnį sūnų. Šis išsivedė vaikiną. Naktį bažnyčios tarnas norėjo pagąsdinti drąsuolį, tačiau šis visai neišsigando, tik sužalojo jį. Tėvas davė sūnui pinigų ir liepė eiti, kur akys veda. Smuklininkas pasakė vaikinui apie užkeiktą karaliaus dvarą. Naktimis vaikinas buvo įvairiai gąsdinamas, tačiau apsigynė. Trečią naktį pasirodė senis su barzda, kurį vaikinas taip pat įveikė - šis pasakė, kad daugiau nesivaidens ir parodė turtus. Taip pat pasakė, kad jis yra karaliaus tėvas, kuris per turtus neranda ramybės. Karalius vaikiną sutuokė su savo dukra ir jiems paliko karalystę.
Rankraštinė versija [Apie vieną sūnų, kuris baimės ieškojo]

BsTB 8 230-156 Pasaka AT 326 [Apie vieną sūnų, kuris baimės ieškojo]
Žmogus turėjo du sūnus: darbštų ir tinginį, kuris nieko nedirbo, tik kalbėjo, kad nori patirti baimę. Kai atėjo bažnyčios tarnas, tėvas pasakė apie jaunesnį sūnų. Šis išsivedė vaikiną. Naktį bažnyčios tarnas norėjo pagąsdinti drąsuolį, tačiau šis visai neišsigando, tik sužalojo jį. Tėvas davė sūnui pinigų ir liepė eiti, kur akys veda. Smuklininkas pasakė vaikinui apie užkeiktą karaliaus dvarą. Naktimis vaikinas buvo įvairiai gąsdinamas, tačiau apsigynė. Trečią naktį pasirodė senis su barzda, kurį vaikinas taip pat įveikė - šis pasakė, kad daugiau nesivaidens ir parodė turtus. Taip pat pasakė, kad jis yra karaliaus tėvas, kuris per turtus neranda ramybės. Karalius vaikiną sutuokė su savo dukra ir jiems paliko karalystę.
[Apie vieną sūnų, kuris baimės ieškojo]

BsTB 8 234-157 Pasaka AT 1610 [Apie žmogų, žydą ir kareivį]
Buvo puskvailis (puspaikis) žmogus. Jis turėjo karvę, kurią pardavė. Kai vyras ėjo namo, jam pasirodė, kad varlės sako, jog jis gavo mažiau pinigų nei iš tikrujų, tai jis įmetė pinigus į vandenį, kad šios suskaičiuotų. Vyras papjovė karvę, vežė mėsą parduoti. Paskui jį bėgo šunys ir lojo. Kvailys atidavė mėsą šunims, paskui atėjo pas šuns šeimininką pasiimti pinigų. Mėsininkas išvarė jį. Vyras nuėjo pasiskųsti karaliui. Jo duktė niekada nesijuokė, o kvailys prajuokino merginą. Karalius liepė jam vesti karalaitę, tačiau vyras jau buvo vedęs. Karalius supyko ir liepė ateiti jam po trijų dienų pasiimti penkis šimtus dolerių užmokestį (gausi nagrados). Karaliaus sargas įkalbėjo vyrą pasidalinti pinigus, o žydas - apmainyti į smulkesnius. Vyras karaliui paaiškino, kad pinigai turi atitekti tik žydui. Karalius liepė duoti sargui ir žydui rykščių, o žmogui davė žadėtus pinigus.
Rankraštinė versija [Apie žmogų, žydą ir kareivį]

BsTB 8 234-157 Pasaka AT 1610 [Apie žmogų, žydą ir kareivį]
Buvo puskvailis (puspaikis) žmogus. Jis turėjo karvę, kurią pardavė. Kai vyras ėjo namo, jam pasirodė, kad varlės sako, jog jis gavo mažiau pinigų nei iš tikrujų, tai jis įmetė pinigus į vandenį, kad šios suskaičiuotų. Vyras papjovė karvę, vežė mėsą parduoti. Paskui jį bėgo šunys ir lojo. Kvailys atidavė mėsą šunims, paskui atėjo pas šuns šeimininką pasiimti pinigų. Mėsininkas išvarė jį. Vyras nuėjo pasiskųsti karaliui. Jo duktė niekada nesijuokė, o kvailys prajuokino merginą. Karalius liepė jam vesti karalaitę, tačiau vyras jau buvo vedęs. Karalius supyko ir liepė ateiti jam po trijų dienų pasiimti penkis šimtus dolerių užmokestį (gausi nagrados). Karaliaus sargas įkalbėjo vyrą pasidalinti pinigus, o žydas - apmainyti į smulkesnius. Vyras karaliui paaiškino, kad pinigai turi atitekti tik žydui. Karalius liepė duoti sargui ir žydui rykščių, o žmogui davė žadėtus pinigus.
[Apie žmogų, žydą ir kareivį]

BsTB 8 236-158 Pasaka AT 516 [Apie teisingą Joną ir karaliūną]
Karalius turėjo sūnų ir tarną Joną. Prieš mirdamas karalius prisakė Jonui parodyti sūnui visus kambarius ir daiktus, tik vieno kambario nerakinti, kur yra karalaitės paveikslas (abrisas). Karaliaus sūnus liepė Jonui atrakinti kambarį, o kai jis pamatė karalaitės paveikslą, nedavė Jonui ramybės, kaip norėjo ją pamatyti gyvai. Jonas patarė pakviesti meistrus ir iš aukso nukalti įvairių daiktų. Jonas ir karalaitis nuplaukė į merginos žemę. Jonas priviliojo karalaitę į laivą, kuris, kol mergina apžiūrinėjo daiktus, nuplaukė. Atskrido trys varnai, kurie apsakė karalaičiui ir karalaites gresiančias nelaimes ir pasakė, kaip jų išvengti. Jonas du kartus išgelbėjo karalaitį, o kai pradėjo gaivinti karalaitę, karaliaus sūnus supyko ir liepė jį pakarti. Kai Jonas viską papasakojo, pavirto į akmenį. Karalaitis su žmona susilaukė dviejų sūnų. Kai karalienė išėjo į bažnyčią, akmuo prakalbo, kaip galima atversti Joną žmogumi: patepti akmenį dvynių krauju. Karalaitis paklausė - Jonas atgijo ir atgaivino berniukus.
Rankraštinė versija [Apie teisingą Joną ir karaliūną]

BsTB 8 236-158 Pasaka AT 516 [Apie teisingą Joną ir karaliūną]
Karalius turėjo sūnų ir tarną Joną. Prieš mirdamas karalius prisakė Jonui parodyti sūnui visus kambarius ir daiktus, tik vieno kambario nerakinti, kur yra karalaitės paveikslas (abrisas). Karaliaus sūnus liepė Jonui atrakinti kambarį, o kai jis pamatė karalaitės paveikslą, nedavė Jonui ramybės, kaip norėjo ją pamatyti gyvai. Jonas patarė pakviesti meistrus ir iš aukso nukalti įvairių daiktų. Jonas ir karalaitis nuplaukė į merginos žemę. Jonas priviliojo karalaitę į laivą, kuris, kol mergina apžiūrinėjo daiktus, nuplaukė. Atskrido trys varnai, kurie apsakė karalaičiui ir karalaites gresiančias nelaimes ir pasakė, kaip jų išvengti. Jonas du kartus išgelbėjo karalaitį, o kai pradėjo gaivinti karalaitę, karaliaus sūnus supyko ir liepė jį pakarti. Kai Jonas viską papasakojo, pavirto į akmenį. Karalaitis su žmona susilaukė dviejų sūnų. Kai karalienė išėjo į bažnyčią, akmuo prakalbo, kaip galima atversti Joną žmogumi: patepti akmenį dvynių krauju. Karalaitis paklausė - Jonas atgijo ir atgaivino berniukus.
[Apie teisingą Joną ir karaliūną]

BsTB 8 240-159 Pasaka AT 151 [Apie muzikantą]
Muzikantas, eidamas per girią, pasakė, kad būtų gerai rasti draugą kelionei. Atbėgęs vilkas norėjo pasimokyti groti. Vyras liepė lįsti vilkui į ąžuole išpuvusią skylę, užrito jam ant kojų akmenį. Lapė taip pat norėjo pasimokyti groti. Muzikantas lapę už kojų pririšo prie beržo viršūnės ir paleido ją - lapė pakibo. Girioje žmogus kirto malkas. Išgirdęs grojimą, vyras priėjo prie muzikanto. Vilkas ir lapė išsilaisvino, atbėgo pas muzikantą, bet žmogus su kirviu juos nuvarė.
Rankraštinė versija [Apie muzikantą]

BsTB 8 240-159 Pasaka AT 151 [Apie muzikantą]
Muzikantas, eidamas per girią, pasakė, kad būtų gerai rasti draugą kelionei. Atbėgęs vilkas norėjo pasimokyti groti. Vyras liepė lįsti vilkui į ąžuole išpuvusią skylę, užrito jam ant kojų akmenį. Lapė taip pat norėjo pasimokyti groti. Muzikantas lapę už kojų pririšo prie beržo viršūnės ir paleido ją - lapė pakibo. Girioje žmogus kirto malkas. Išgirdęs grojimą, vyras priėjo prie muzikanto. Vilkas ir lapė išsilaisvino, atbėgo pas muzikantą, bet žmogus su kirviu juos nuvarė.
[Apie muzikantą]

BsTB 8 242-160 Mitologinė sakmė [Sunki avis]
Žydas iš Vilkaviškio Pagernevės dvare nusipirko avių. Kai kartą jam prireikė mėsos, jis paėmė penkias iš tų avių. Jam važiuojant pro Bajorus, sutemo. Kai privažiavo Būdežerių alksnynę, išgirdo avį bliaunant. Vyras sustojo, pažiūrėjo, kad jo vežime visos avys. Žydas sunkiai įvertė avį į vežimą, o kai jis privažiavo iki pirmo tilto prieš miestą, avis iššoko iš vežimo, nusijuokė ir nuėjo link Vasijų. Vyras, parvažiavęs į miestą, sirgo kelias savaites.
Rankraštinė versija [Sunki avis]

BsTB 8 242-160 Mitologinė sakmė [Sunki avis]
Žydas iš Vilkaviškio Pagernevės dvare nusipirko avių. Kai kartą jam prireikė mėsos, jis paėmė penkias iš tų avių. Jam važiuojant pro Bajorus, sutemo. Kai privažiavo Būdežerių alksnynę, išgirdo avį bliaunant. Vyras sustojo, pažiūrėjo, kad jo vežime visos avys. Žydas sunkiai įvertė avį į vežimą, o kai jis privažiavo iki pirmo tilto prieš miestą, avis iššoko iš vežimo, nusijuokė ir nuėjo link Vasijų. Vyras, parvažiavęs į miestą, sirgo kelias savaites.
[Sunki avis]

BsTB 8 242-161 Mitologinė sakmė [Katinas iš andaroko atlankos]
Būdviečių ūkininkai Šviderckas ir Šlikas pasakojo, kaip jie per perkūniją eidami prieš Būdviečių kaimo tiltą pamatė bėgančią mergą, pasikėlusią sijoną. Prieš tiltą merga paleido sijoną, iš jo atlankos iškrito rudas katinas, kuris pasislėpė po tiltu. Tuo metu sužaibavo kryžiumi, trenkė į tiltą ir nuskėlė jo kampą. Merga liko gyva.
Rankraštinė versija [Katinas iš andaroko atlankos]

BsTB 9 210-148 Daina V 1400 [Išeik, sesele, paklausyk balselio]
Gieda volungėlė vyšnių sodelyje, verkia mergelė rūtų darželyje. Nėra laiko mergelei uliavoti, reiks už vyro eiti. Reiks mergelei prisiegavoti, tėvui močiutei sudie pasakyti, broliai seselės atsisveikinti, atsižiūrėti rūtelių.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 9 212-150 Daina V 538 [Iš kur vakar, iš ten šiandien vakarų vėjelis]
Pas mergelę piršleliai atjojo. Mergelė rūteles skindama, vainikėlį pindama kalba, kam teks vainikėlis? Vainikėlis – į ugnelę, mergelė – berneliui. Vainikėlis žėruos, mergelė verks. Mergelė dar tik išdygo kaip rūtelė, ištiesė kresną stuomenėlį ir prilygo bernelis prie jos šalelės. Bernelis nuėmė vainikėlį, uždėjo nuometėlį.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 9 229-162 Daina [Kad aš buvau didis ponas]
Buvau didis ponas, daug puikesnis kaip cigonas. Žmogus sakė, tu, cigon, vagis. Tą žmogų suėmė, kančiukais davė, ant rinkos ištiesė, makarais kirto. Atėjo vaito sūnus su zomčinėm kelnėm, šilkinėm pirštinėm. Zomčines sukapojo, ant rinkos patiesė, su rapnykais davė. Vaitas senis į dvarą varė ir uždarė. Už antelių nupešimą, vištelių iškepimą. Cigonų užklojimas – aukštas dangus, juodi debesys. Kai šaltis kūnus laužo, dauboj laužą kūrena, rankas kojas šildo.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 9 246-173 Daina D 191 [Kalba nendrelė su dobilėliu]
Kalba nendrelė su dobilėliu. Lengva dobilėliui lankelėje, sunku nendrelei rūdyne. Kalba martelė su anytėle. Lengva mergelei pas motinėlę, sunkūs darbeliai pas anytėlę. Anytėlė uždavė martelei nedėlios dienelę tris darbelius: žlugtelį skalbti, ant marių plaukyti, girioje kukuoti.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 9 248-174 Didaktinė daina 171 [Kas ant svieto dabar yra]
Kas ant svieto yra, teisybė jau nebetyra. Liežuviai nenutyla, visur lenda. Ir gaspadorius ūkininkas nuo liežuvio nėra dykas. Siekia asabos altoriaus, o kunigams kasdien eina pinigai.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 9 255-177 Didaktinė daina 8 [Kas do gadynė ant svieto]
Gadynė ant svieto atėjo, arielką geria ponai, ponios ir padonai, kunigai, ubagai, koliekos ir nabagai. Moterų tai irgi vaistas. Anksčiau šaukšto užteko, dabar geria čierką aukštą. Kur arielka, ten girtybė, žmogus pavirsta į girtuoklį, gauna notūrą kaip mozūro, tampa pikčiausiu būru. Kermošiuje, namuose vaidai, muštynės. Į dvarą šaukia, skaudžiai kertant – balsu šaukia už arielką.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 9 268-190 Daina [Kunigėliai mieli, kur jūs pasidėjot]
Kur kunigėliai pasidėjo? Namo negrįžta, gromatų nerašo, nesutiksi kunigo nė vieno. Šventą dieną nėra kunigėlių spaviednyčioje. Mes kaip nevalioje, kenčiam mokslo badą. Klaidžiojam kaip avelės biednos. Kunigus išvarė, bažnyčias uždarė, mokintojus Sibiran išvarė. Prapuolė dorybė, pamintas po kojom mokslas mokintojų, paniekinti kunigai klebonai.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 9 274-192 Daina D 1460 [Kur lygių lygios lankos]
Bernelis ganė tris žirgelius. Mergelė klausė, kieno žirgeliai. Vienas žirgelis tėvelio, antras – brolelio, trečias – bernelio. Mergelė vėdino tris drobeles. Bernelis klausė, kieno drobelės. Plonoji drobelė – močiutės, baltoji – seselė, šilkais austoji – mergelės.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 8 242-162 Pasaka AT 451 [Apie dvylika brolių ir vieną seselę]
Gyveno karalius su žmona, turėjo dvylika sūnų. Karalius pasakė žmonai, kad jeigu tryliktas vaikas bus mergaitė, lieps užmušti sūnus. Karalienė papasakojo jauniausiam sūnui. Broliai išėjo į girią ir laukė su motina sutarto ženklo, iš kurio sužinos, ar gimė mergaitė, ar berniukas. Jauniausias sūnus pamatė ženklą - gimė mergaitė. Girioje broliai rado namelį, kuriame apsigyveno. Duktė skalbė žlugtą, kai pamatė dvylika marškinių. Motina papasakojo dukrai apie brolius. Mergina surado brolius, liko pas juos. Mergina prie namelio rado dvylika lelijų, kurias nuskynė. Kai broliai paėmė po gėlę, virto varnais. Mergina sutiko moterį, kuri pasakė, kad ji gali išgelbėti brolius, jei septynis metus nekalbės. Girioje karaliūnas pamatė merginą, parsivežė ją namo, vedė. Pamotė kalbėjo karaliui, kad jo žmonos nešvari sąžinė, nes ji nesijuokia, šis nusprendė sudeginti ją. Atlėkė dvylika varnų, pavirto žmonėmis. Karalius atsiprašė žmonos, o pamotę atidavė žvėrims.
Rankraštinė versija [Apie dvylika brolių ir vieną seselę]

BsTB 8 242-162 Pasaka AT 451 [Apie dvylika brolių ir vieną seselę]
Gyveno karalius su žmona, turėjo dvylika sūnų. Karalius pasakė žmonai, kad jeigu tryliktas vaikas bus mergaitė, lieps užmušti sūnus. Karalienė papasakojo jauniausiam sūnui. Broliai išėjo į girią ir laukė su motina sutarto ženklo, iš kurio sužinos, ar gimė mergaitė, ar berniukas. Jauniausias sūnus pamatė ženklą - gimė mergaitė. Girioje broliai rado namelį, kuriame apsigyveno. Duktė skalbė žlugtą, kai pamatė dvylika marškinių. Motina papasakojo dukrai apie brolius. Mergina surado brolius, liko pas juos. Mergina prie namelio rado dvylika lelijų, kurias nuskynė. Kai broliai paėmė po gėlę, virto varnais. Mergina sutiko moterį, kuri pasakė, kad ji gali išgelbėti brolius, jei septynis metus nekalbės. Girioje karaliūnas pamatė merginą, parsivežė ją namo, vedė. Pamotė kalbėjo karaliui, kad jo žmonos nešvari sąžinė, nes ji nesijuokia, šis nusprendė sudeginti ją. Atlėkė dvylika varnų, pavirto žmonėmis. Karalius atsiprašė žmonos, o pamotę atidavė žvėrims.
[Apie dvylika brolių ir vieną seselę]

BsTB 8 246-163 Pasaka AT 450 [Apie seselę ir ožiuką]
Vyras su žmona turėjo sūnų ir dukrą. Kai numirė žmona, vyras vedė antrą kartą - raganą. Ši nekentė vaikų. Jie išėjo iš namų, nuėjo į girią. Berniukas panoro gerti. Jis atsigėrė iš šaltinio - pavirto ožiuku. Girioje medžiojo karaliūnas. Jis pamatė merginą, parsivežė ją į dvarą. Jiedu susituokė. Moteris pagimdė sūnus. Ragana išgirdo, kad podukra tapo karaliene. Ji su dukra nuėjo į dvarą. Ragana nuviliojo karalienę į pirtį, kur ši užtroško, o savo dukrą paguldė į karalienės lovą. Naktį karalienė atėjo pas vaiką, praeidama paglostė ožiuką. Ją matė tik žindyvė. Ši papasakojo karaliui. Naktį karalius pats matė atėjusią žmoną. Ši atgijo. Karaliaus tarnai sudegino raganą ir jos dukrą.
Rankraštinė versija [Apie seselę ir ožiuką]

BsTB 8 246-163 Pasaka AT 450 [Apie seselę ir ožiuką]
Vyras su žmona turėjo sūnų ir dukrą. Kai numirė žmona, vyras vedė antrą kartą - raganą. Ši nekentė vaikų. Jie išėjo iš namų, nuėjo į girią. Berniukas panoro gerti. Jis atsigėrė iš šaltinio - pavirto ožiuku. Girioje medžiojo karaliūnas. Jis pamatė merginą, parsivežė ją į dvarą. Jiedu susituokė. Moteris pagimdė sūnus. Ragana išgirdo, kad podukra tapo karaliene. Ji su dukra nuėjo į dvarą. Ragana nuviliojo karalienę į pirtį, kur ši užtroško, o savo dukrą paguldė į karalienės lovą. Naktį karalienė atėjo pas vaiką, praeidama paglostė ožiuką. Ją matė tik žindyvė. Ši papasakojo karaliui. Naktį karalius pats matė atėjusią žmoną. Ši atgijo. Karaliaus tarnai sudegino raganą ir jos dukrą.
[Apie seselę ir ožiuką]

BsTB 8 248-164 Pasaka AT 310 [Apie bevaikių porą]
Vyras su žmona vis nesulaukė vaikų. Už jų namų buvo raganos sodas. Žmona pamatė, kokie gražūs sode obuoliai ir panoro jų. Ragana, pamačiusi vyrą, skinantį obuolius, pagrasino jam, vėliau pasakė, kad ką žmona pagimdys nuo tų obuolių, turės atiduoti jai. Kai porai gimė duktė, ragana pasiėmė ją. Mergaitė buvo ilgais plaukais, kuriuos pindavo į kasą. Ragana, bijodama, kad kas mergaitės nepavogtų, uždarė ją į bokštą, į kurį užlipdavo kasa. Karaliūnas užlipo pas merginą, jie sutarė, kad vyras atneš šilkų, o mergina nuvys virvę ir ja nusileis iš bokšto. Mergina raganai prasitarė, kad ją lanko karaliūnas. Ši nukirpo merginai plaukus ir nunešė ją į laukus. Ragana išstūmė vyrą iš bokšto, raganos katė išlupo jam akis. Vyras nuėjo į tą vietą, kur buvo mergina. Merginos ašaros išgydė jo akis. Vyras parsivežė merginą į dvarą ir vedė.
Rankraštinė versija [Apie bevaikių porą]

BsTB 8 248-164 Pasaka AT 310 [Apie bevaikių porą]
Vyras su žmona vis nesulaukė vaikų. Už jų namų buvo raganos sodas. Žmona pamatė, kokie gražūs sode obuoliai ir panoro jų. Ragana, pamačiusi vyrą, skinantį obuolius, pagrasino jam, vėliau pasakė, kad ką žmona pagimdys nuo tų obuolių, turės atiduoti jai. Kai porai gimė duktė, ragana pasiėmė ją. Mergaitė buvo ilgais plaukais, kuriuos pindavo į kasą. Ragana, bijodama, kad kas mergaitės nepavogtų, uždarė ją į bokštą, į kurį užlipdavo kasa. Karaliūnas užlipo pas merginą, jie sutarė, kad vyras atneš šilkų, o mergina nuvys virvę ir ja nusileis iš bokšto. Mergina raganai prasitarė, kad ją lanko karaliūnas. Ši nukirpo merginai plaukus ir nunešė ją į laukus. Ragana išstūmė vyrą iš bokšto, raganos katė išlupo jam akis. Vyras nuėjo į tą vietą, kur buvo mergina. Merginos ašaros išgydė jo akis. Vyras parsivežė merginą į dvarą ir vedė.
[Apie bevaikių porą]

BsTB 9 298-206 Daina V 1002 [Mano tėvo dvaružij]
Jievare gegutė kukavo. Aš gegutę vadinčiau, klėtkelėje laikyčiau, vyneliu girdyčiau. Žalias vynelis – vandenėlis, kvietkeliai – marių žvirgždeliai.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 8 251-165 Pasaka AT 403A [Apie tris mažus žmonelius girioj]
Našlys ir našlė turėjo po dukrą. Našliai susituokė, pamotė nemylėjo podukros. Žiemą pamotė davė podukrai duonos, krepšį ir išsiuntė į girią parnešti žemuogių. Girioje mergaitė pamatė trobelę, kurioje buvo trys maži žmonės. Ji pasipasakojo, pasidalino su jais duona. Vyrai padavė mergaitei šluotą ir liepė nušluoti nuo durų sniegą - ji rado žemuogių. Žmonės apdovanojo ją. Pamotė, pamačiusi, kaip pasisekė podukrai, į girią išsiuntė savo dukrą. Mergaitė nepasidalino su vyrais pyragu, nenušlavė sniego - šie apdovanojo ją blogais "dalykais". Supykusi pamotė išsiuntė podukrą skalbti eketėje. Kai karaliūnas pamatė merginą, paklausė, ar būtų jo žmona. Jie susituokė, susilaukė sūnaus. Karalienė pakvietė pamotę į puotą. Ši su dukra išmetė karalienę pro langą į upę. Antis įlėkė pro langą pas vaiką ir virto karaliene. Žindyvė girdėjo, kai karalienė pasakė, ką karalius turi padaryti, kad ši atgytų. Karalienė atgijo, karalius iškėlė puotą. Pamotė su dukra buvo sudegintos ant laužo.
Rankraštinė versija [Apie tris mažus žmonelius girioj]

BsTB 8 251-165 Pasaka AT 403A [Apie tris mažus žmonelius girioj]
Našlys ir našlė turėjo po dukrą. Našliai susituokė, pamotė nemylėjo podukros. Žiemą pamotė davė podukrai duonos, krepšį ir išsiuntė į girią parnešti žemuogių. Girioje mergaitė pamatė trobelę, kurioje buvo trys maži žmonės. Ji pasipasakojo, pasidalino su jais duona. Vyrai padavė mergaitei šluotą ir liepė nušluoti nuo durų sniegą - ji rado žemuogių. Žmonės apdovanojo ją. Pamotė, pamačiusi, kaip pasisekė podukrai, į girią išsiuntė savo dukrą. Mergaitė nepasidalino su vyrais pyragu, nenušlavė sniego - šie apdovanojo ją blogais "dalykais". Supykusi pamotė išsiuntė podukrą skalbti eketėje. Kai karaliūnas pamatė merginą, paklausė, ar būtų jo žmona. Jie susituokė, susilaukė sūnaus. Karalienė pakvietė pamotę į puotą. Ši su dukra išmetė karalienę pro langą į upę. Antis įlėkė pro langą pas vaiką ir virto karaliene. Žindyvė girdėjo, kai karalienė pasakė, ką karalius turi padaryti, kad ši atgytų. Karalienė atgijo, karalius iškėlė puotą. Pamotė su dukra buvo sudegintos ant laužo.
[Apie tris mažus žmonelius girioj]

BsTB 8 254-166 Pasaka AT 501 [Apie verpėją ir karaliūną]
Motina negalėjo išmokyti dukros verpti, ši buvo tinginė. Kartą motina pradėjo mušti dukrą, ši garsiai šaukė. Pro šalį važiavo karalienė. Motina sumelavo jai, kad duktė labai nori verpti, bet ji neturi linų. Karalienė nusivežė merginą į dvarą ir parodė jai tris linų prikrautas stubas. Moteris pasakė, kad jeigu mergina juos suverps, bus jos marti. Mergina pasikvietė į pagalbą tris laumes. Šios sutiko suverpti linus, jei mergina pakvies jas į vestuves. Laumės suverpė. Karalienės sūnui patiko merga, surengė puotą. Mergina paprašė pakviesti savo tetas. Karaliūnas pamatė, kokios baisios tetos ir paklausė jų, kodėl vienos jų tokia plati koja, kitos - nukarus lūpą, trečios - storas pirštas. Kai šios pasakė, kad nuo verpimo, karaliūnas neleido merginai prieiti prie ratelio.
Rankraštinė versija [Apie verpėją ir karaliūną]

BsTB 8 254-166 Pasaka AT 501 [Apie verpėją ir karaliūną]
Motina negalėjo išmokyti dukros verpti, ši buvo tinginė. Kartą motina pradėjo mušti dukrą, ši garsiai šaukė. Pro šalį važiavo karalienė. Motina sumelavo jai, kad duktė labai nori verpti, bet ji neturi linų. Karalienė nusivežė merginą į dvarą ir parodė jai tris linų prikrautas stubas. Moteris pasakė, kad jeigu mergina juos suverps, bus jos marti. Mergina pasikvietė į pagalbą tris laumes. Šios sutiko suverpti linus, jei mergina pakvies jas į vestuves. Laumės suverpė. Karalienės sūnui patiko merga, surengė puotą. Mergina paprašė pakviesti savo tetas. Karaliūnas pamatė, kokios baisios tetos ir paklausė jų, kodėl vienos jų tokia plati koja, kitos - nukarus lūpą, trečios - storas pirštas. Kai šios pasakė, kad nuo verpimo, karaliūnas neleido merginai prieiti prie ratelio.
[Apie verpėją ir karaliūną]

BsTB 8 256-167 Pasaka AT 327A [Apie vaikus ir raganą]
Girioje gyveno vyras su žmona, jie turėjo sūnų ir dukrą. Mirus žmonai, vyras vedė kitą moterį. Kai šeima neturėjo ką valgyti, pamotė pasiūlė išvesti vaikus į girią. Ten vaikai priėjo raganos trobelę. Ši pakvietė juos į vidų. Ragana uždarė berniuką, o mergaitė turėjo jai tarnauti. Berniuką ragana norėjo iškepti, tad maitino geriausiais valgiais. Kai ragana pasakė, kad vaikas iškištų pirštą apžiūrėti, ar jau riebus, šis iškišo kaulelį. Taip ragana maitino berniuką keturias savaites. Ji liepė mergaitei kurti krosnį. Kai krosnis prikaito, ragana liepė mergaitei lįsti į vidų. Ši atsigulė skersai angą. Kai ragana rodė, kaip mergaitė turi atsigulti, ši įkišo raganą į vidų ir sudegino. Vaikai paėmė maisto, brangių akmenų iš raganos skrynių ir išėjo. Vaikai priėjo upę, per kurią juos perplukdė antis. Kai vaikai grįžo namo, rado pamotę mirusią. Tėvas pardavė keletą vaikų atneštų akmenėlių, jie gyveno turtingai.
Rankraštinė versija [Apie vaikus ir raganą]

BsTB 8 256-167 Pasaka AT 327A [Apie vaikus ir raganą]
Girioje gyveno vyras su žmona, jie turėjo sūnų ir dukrą. Mirus žmonai, vyras vedė kitą moterį. Kai šeima neturėjo ką valgyti, pamotė pasiūlė išvesti vaikus į girią. Ten vaikai priėjo raganos trobelę. Ši pakvietė juos į vidų. Ragana uždarė berniuką, o mergaitė turėjo jai tarnauti. Berniuką ragana norėjo iškepti, tad maitino geriausiais valgiais. Kai ragana pasakė, kad vaikas iškištų pirštą apžiūrėti, ar jau riebus, šis iškišo kaulelį. Taip ragana maitino berniuką keturias savaites. Ji liepė mergaitei kurti krosnį. Kai krosnis prikaito, ragana liepė mergaitei lįsti į vidų. Ši atsigulė skersai angą. Kai ragana rodė, kaip mergaitė turi atsigulti, ši įkišo raganą į vidų ir sudegino. Vaikai paėmė maisto, brangių akmenų iš raganos skrynių ir išėjo. Vaikai priėjo upę, per kurią juos perplukdė antis. Kai vaikai grįžo namo, rado pamotę mirusią. Tėvas pardavė keletą vaikų atneštų akmenėlių, jie gyveno turtingai.
[Apie vaikus ir raganą]

BsTB 8 258-168 Pasaka AT 612+465A* [Apie karaliaus žentą ir žaltį]
Neturtingas žmogus neturėjo kuo maitinti sūnų. Šis išėjo į pasaulį, nuėjo pas karalių tarnauti kareiviu. Jonas pasižymėjo kare, vedė karaliaus dukrą. Karalaitė mirė, Joną gyvą uždarė su ja rūsyje. Kai iš kampo išlindo žaltys, vyras perkirto jį. Kitas žaltys išnešė tris lapelius, kuriais pagydė nužudytą žaltį. Jonas paėmė lapelius ir atgaivino žmoną. Ši sumanė nužudyti vyrą, liepė parengti laivą kelionei. Moteris sutarė su kapitonu išmesti Joną į vandenį. Tarnas, nuplaukęs prie karaliaus žento, rado jį mirusį, tačiau atgaivino su lapeliais. Jonas papasakojo karaliui, kas jam nutiko. Karalaitė papasakojo tėvui, kad mirė jos vyras ir jį išmetė į vandenį. Kai karalius parodė jai, kad Jonas gyvas, moteris prašė vyro atleidimo. Jonas atleido žmonai, bet tėvas neatleido jai. Karalius pasodino dukrą ir kapitoną į kiaurą laivą, paskandino juos. Jonas vedė kitą, karalius pavedė jam karalystę.
Rankraštinė versija [Apie karaliaus žentą ir žaltį]

BsTB 8 258-168 Pasaka AT 612+465A* [Apie karaliaus žentą ir žaltį]
Neturtingas žmogus neturėjo kuo maitinti sūnų. Šis išėjo į pasaulį, nuėjo pas karalių tarnauti kareiviu. Jonas pasižymėjo kare, vedė karaliaus dukrą. Karalaitė mirė, Joną gyvą uždarė su ja rūsyje. Kai iš kampo išlindo žaltys, vyras perkirto jį. Kitas žaltys išnešė tris lapelius, kuriais pagydė nužudytą žaltį. Jonas paėmė lapelius ir atgaivino žmoną. Ši sumanė nužudyti vyrą, liepė parengti laivą kelionei. Moteris sutarė su kapitonu išmesti Joną į vandenį. Tarnas, nuplaukęs prie karaliaus žento, rado jį mirusį, tačiau atgaivino su lapeliais. Jonas papasakojo karaliui, kas jam nutiko. Karalaitė papasakojo tėvui, kad mirė jos vyras ir jį išmetė į vandenį. Kai karalius parodė jai, kad Jonas gyvas, moteris prašė vyro atleidimo. Jonas atleido žmonai, bet tėvas neatleido jai. Karalius pasodino dukrą ir kapitoną į kiaurą laivą, paskandino juos. Jonas vedė kitą, karalius pavedė jam karalystę.
[Apie karaliaus žentą ir žaltį]

BsTB 8 260-169 Pasaka AT 670+554 [Apie vieną vandraunyką]
Karalius su žmona turėjo dukrą. Ši pametė žiedą. Karalius apkaltino tarną, kuris suprato paukščių kalbą. Vyras išgirdo, kaip viena antis sakė, kad prarijo žiedą. Tarnas grąžino karalaitei žiedą. Jis paprašė karaliaus arklio ir išjojo į pasaulį. Vyras, jodamas pro upę, išgirdo žuvų, išmestų į krantą, kalbą. Vyras įmetė jas į vandenį, šios pažadėjo jam padėti. Kai vyras išgirdo skruzdėlių skundą, kad žmonės ir gyvuliai jas trypia, pasuko arklį į šalį. Skruzdėlių karalius jam padėkojo ir pažadėjo padėti. Jodamas pro girią, vyras pamatė, kaip varnai metė varniukus iš lizdo. Kad šie nemirtų iš bado, vyras nudūrė savo arklį ir atidavė jiems. Varniukai pažadėjo jam pagelbėti. Vyras nuėjo į miestą, kur karaliaus duktė ieškojo sutuoktinio. Karalaitė įmetė į marias žiedą ir liepė vyrui jį surasti - žuvys išnešė žiedą į krantą. Sode buvo pasėta dešimt maišų aguonų ir vyras turėjo jas surinkti - skruzdėlės surinko visus aguonų grūdus. Karalaitė liepė vyrui parnešti obuolį nuo gyvenimo medžio. Varnai atnešė vyrui stebuklingą obuolį. Karalaitė perpjovė obuolį pusiau, abu suvalgė po dalį - tarp jų kilo meilė. Jie iškėlė vestuves, gražiai gyveno.
Rankraštinė versija [Apie vieną vandraunyką]

BsTB 8 260-169 Pasaka AT 670+554 [Apie vieną vandraunyką]
Karalius su žmona turėjo dukrą. Ši pametė žiedą. Karalius apkaltino tarną, kuris suprato paukščių kalbą. Vyras išgirdo, kaip viena antis sakė, kad prarijo žiedą. Tarnas grąžino karalaitei žiedą. Jis paprašė karaliaus arklio ir išjojo į pasaulį. Vyras, jodamas pro upę, išgirdo žuvų, išmestų į krantą, kalbą. Vyras įmetė jas į vandenį, šios pažadėjo jam padėti. Kai vyras išgirdo skruzdėlių skundą, kad žmonės ir gyvuliai jas trypia, pasuko arklį į šalį. Skruzdėlių karalius jam padėkojo ir pažadėjo padėti. Jodamas pro girią, vyras pamatė, kaip varnai metė varniukus iš lizdo. Kad šie nemirtų iš bado, vyras nudūrė savo arklį ir atidavė jiems. Varniukai pažadėjo jam pagelbėti. Vyras nuėjo į miestą, kur karaliaus duktė ieškojo sutuoktinio. Karalaitė įmetė į marias žiedą ir liepė vyrui jį surasti - žuvys išnešė žiedą į krantą. Sode buvo pasėta dešimt maišų aguonų ir vyras turėjo jas surinkti - skruzdėlės surinko visus aguonų grūdus. Karalaitė liepė vyrui parnešti obuolį nuo gyvenimo medžio. Varnai atnešė vyrui stebuklingą obuolį. Karalaitė perpjovė obuolį pusiau, abu suvalgė po dalį - tarp jų kilo meilė. Jie iškėlė vestuves, gražiai gyveno.
[Apie vieną vandraunyką]

BsTB 8 262-170 Pasaka AT 1640 [Kaip vienas kriaučius liko karaliaus žentu]
Siuvėjas nusipirko iš moters virtų slyvų, prie kurių sulėkė musės. Jis užmušė su audinio skiaute (skuduru) septynias muses. Siuvėjas pasiuvo diržą, ant kurio išsiuvinėjo, kad vienu kirčiu nukerta septynias galvas. Karalius panoro, jog siuvėjas eitų pas jį tarnauti. Po kiek laiko karalius sugalvojo išvaryti jį, tačiau bijojo, todėl pasakė, kad girioje gyvena du milžinai, kuriuos siuvėjas turi užmuši. Jeigu jis tai padarys, bus karaliaus žentas ir gaus pusę karalystės. Siuvėjas supykdė milžinus - šie mušėsi tol, kol pavargo. Vyras nukirto jiems galvas. Karalius liepė išpildyti dar vieną įsakymą - užmušti vienaragį. Žvėris norėjo nudurti siuvėją, bet ragas įsmigo į medžio kamieną. Vyras sukapojo jį. Sugrįžęs siuvėjas vedė karaliaus dukrą ir gavo pusę karalystės.
Rankraštinė versija [Kaip vienas kriaučius liko karaliaus žentu]

BsTB 8 262-170 Pasaka AT 1640 [Kaip vienas kriaučius liko karaliaus žentu]
Siuvėjas nusipirko iš moters virtų slyvų, prie kurių sulėkė musės. Jis užmušė su audinio skiaute (skuduru) septynias muses. Siuvėjas pasiuvo diržą, ant kurio išsiuvinėjo, kad vienu kirčiu nukerta septynias galvas. Karalius panoro, jog siuvėjas eitų pas jį tarnauti. Po kiek laiko karalius sugalvojo išvaryti jį, tačiau bijojo, todėl pasakė, kad girioje gyvena du milžinai, kuriuos siuvėjas turi užmuši. Jeigu jis tai padarys, bus karaliaus žentas ir gaus pusę karalystės. Siuvėjas supykdė milžinus - šie mušėsi tol, kol pavargo. Vyras nukirto jiems galvas. Karalius liepė išpildyti dar vieną įsakymą - užmušti vienaragį. Žvėris norėjo nudurti siuvėją, bet ragas įsmigo į medžio kamieną. Vyras sukapojo jį. Sugrįžęs siuvėjas vedė karaliaus dukrą ir gavo pusę karalystės.
[Kaip vienas kriaučius liko karaliaus žentu]

BsTB 8 270-174 Mitologinė sakmė apie kurpių
Batsiuviui sunkiai sekėsi - jis turėjo odos tik vienoms kurpėms. Vakare jis supjaustė odą, o ryte rado kurpes pasiūtas. Dieną batsiuvys parduodavo kurpes, pirkdavo odos, supjaustydavo ją, o ryte rasdavo pasiūtas kurpes. Kartą vyras pasislėpė ir pamatė, kaip ateina ir siuva maži vyrukai. Jie vilkėjo suplyšusius drabužius, todėl batsiuvys paprašė žmonos, kad ši pasiūtų jiems drabužius. Vyrukai apsivilko tuos drabužius ir pradėjo linksmintis, šokti. Jie išėjo ir daugiau negrįžo. Batsiuviui sekėsi, jis tapo turtingu.
Rankraštinė versija [Apie kurpių]

BsTB 8 270-174 Mitologinė sakmė apie kurpių
Batsiuviui sunkiai sekėsi - jis turėjo odos tik vienoms kurpėms. Vakare jis supjaustė odą, o ryte rado kurpes pasiūtas. Dieną batsiuvys parduodavo kurpes, pirkdavo odos, supjaustydavo ją, o ryte rasdavo pasiūtas kurpes. Kartą vyras pasislėpė ir pamatė, kaip ateina ir siuva maži vyrukai. Jie vilkėjo suplyšusius drabužius, todėl batsiuvys paprašė žmonos, kad ši pasiūtų jiems drabužius. Vyrukai apsivilko tuos drabužius ir pradėjo linksmintis, šokti. Jie išėjo ir daugiau negrįžo. Batsiuviui sekėsi, jis tapo turtingu.
[Apie kurpių]

BsTB 8 265-171 Pasaka AT 851 [Apie karaliūną]
Karaliūnas išjojo į pasaulį ieškoti merginos. Jis keliavo kartu su tarnu. Girioje prie trobelės vyrai pamatė mergaitę, kurios paprašė nakvynės. Mergaitė gyveno su pamote (močeka ragana) ragana. Vyrai liko nakvoti. Ryte ragana davė tarnui butelį, kad šis perduotų karaliūnui. Butelys trūko, skystis apliejo arklį - šis pastipo. Kai tarnas grįžo paimti balną, rado varną, lesantį arklio mėsą. Vyras nušovė varną ir paėmė jį. Vyrai priėjo karčemą, tarnas davė smuklininkui varną, kad išvirtų. Karčemoje rinkdavosi žmodžudžiai. Kai vyrai suvalgė sriubos su varno mėsa, krito negyvi. Liko tik smuklininko duktė, kuri parodė karaliūnui žmogžudžių turtus. Karaliaus mieste karaliūnas perskaitė, kad karalaitė tekės už to, kas jai užmins mįslę ir ji neatmins. Karaliūnas užminė mįslę. Naktį karalaitė atėjo pas vyrą ir pradėjo klausinėti apie mįslę. Karaliūnas pasakė atsakymą, tačiau nuvilko merginai viršutinį drabužį. Kitą dieną vyko teismas, per kurį karaliūnas pasakė teisybę ir parodė drabužį. Karaliūnas ir karalaitė susituokė, vyko puota.
Rankraštinė versija [Apie karaliūną]

BsTB 8 265-171 Pasaka AT 851 [Apie karaliūną]
Karaliūnas išjojo į pasaulį ieškoti merginos. Jis keliavo kartu su tarnu. Girioje prie trobelės vyrai pamatė mergaitę, kurios paprašė nakvynės. Mergaitė gyveno su pamote (močeka ragana) ragana. Vyrai liko nakvoti. Ryte ragana davė tarnui butelį, kad šis perduotų karaliūnui. Butelys trūko, skystis apliejo arklį - šis pastipo. Kai tarnas grįžo paimti balną, rado varną, lesantį arklio mėsą. Vyras nušovė varną ir paėmė jį. Vyrai priėjo karčemą, tarnas davė smuklininkui varną, kad išvirtų. Karčemoje rinkdavosi žmodžudžiai. Kai vyrai suvalgė sriubos su varno mėsa, krito negyvi. Liko tik smuklininko duktė, kuri parodė karaliūnui žmogžudžių turtus. Karaliaus mieste karaliūnas perskaitė, kad karalaitė tekės už to, kas jai užmins mįslę ir ji neatmins. Karaliūnas užminė mįslę. Naktį karalaitė atėjo pas vyrą ir pradėjo klausinėti apie mįslę. Karaliūnas pasakė atsakymą, tačiau nuvilko merginai viršutinį drabužį. Kitą dieną vyko teismas, per kurį karaliūnas pasakė teisybę ir parodė drabužį. Karaliūnas ir karalaitė susituokė, vyko puota.
[Apie karaliūną]

BsTB 8 167-172 Pasaka AT 480 [Apie auksuotą ir smaluotą mergas]
Vyras su žmona turėjo dukrą. Po žmonos mirties vyras vedė moterį su dukra. Pamotė nemylėjo podukros, vertė ją sunkiai dirbti. Mergina sukruvino verpimo ratelį (vindą), o kai norėjo nuplauti jį šulinyje, netyčia įmetė. Mergaitė bandė išimti jį, bet įkrito į šulinį. Ji pabudo pievoje. Kai mergaitė ėjo taku, pamatė krosnį su iškepta duona. Duona paprašė, kad ją išimtų - ji išėmė. Obelis paprašė, kad ją nukrėstų - mergaitė nukrėtė. Ji priėjo trobelę, kurioje gyveno moteris (boba) su dideliais dantimis. Mergaitė liko tarnauti jai. Kai mergaitė panoro grįžti namo, moteris ją apdovanojo auksu. Pamotė, pamačiusi apdovanotą - auksinę podukrą, nusiuntė savo dukrą verpti prie šulinio. Mergaitė tyčia įmetė ratelį ir šoko į šulinį. Ji neištraukė duonos iš krosnies, nenukratė obels, blogai tarnavo moteriai. Kai mergaitė norėjo išeiti, moteris ją, neva, apdovanojo - apliejo smala, kuri nenusiplovė (nenuėjo). Auksinę mergaitę vedė karaliūnas, o smaluota turėjo slėptis nuo žmonių.
Rankraštinė versija [Apie auksuotą ir smaluotą mergas]

BsTB 8 167-172 Pasaka AT 480 [Apie auksuotą ir smaluotą mergas]
Vyras su žmona turėjo dukrą. Po žmonos mirties vyras vedė moterį su dukra. Pamotė nemylėjo podukros, vertė ją sunkiai dirbti. Mergina sukruvino verpimo ratelį (vindą), o kai norėjo nuplauti jį šulinyje, netyčia įmetė. Mergaitė bandė išimti jį, bet įkrito į šulinį. Ji pabudo pievoje. Kai mergaitė ėjo taku, pamatė krosnį su iškepta duona. Duona paprašė, kad ją išimtų - ji išėmė. Obelis paprašė, kad ją nukrėstų - mergaitė nukrėtė. Ji priėjo trobelę, kurioje gyveno moteris (boba) su dideliais dantimis. Mergaitė liko tarnauti jai. Kai mergaitė panoro grįžti namo, moteris ją apdovanojo auksu. Pamotė, pamačiusi apdovanotą - auksinę podukrą, nusiuntė savo dukrą verpti prie šulinio. Mergaitė tyčia įmetė ratelį ir šoko į šulinį. Ji neištraukė duonos iš krosnies, nenukratė obels, blogai tarnavo moteriai. Kai mergaitė norėjo išeiti, moteris ją, neva, apdovanojo - apliejo smala, kuri nenusiplovė (nenuėjo). Auksinę mergaitę vedė karaliūnas, o smaluota turėjo slėptis nuo žmonių.
[Apie auksuotą ir smaluotą mergas]

BsTB 8 268-173 Pasaka AT 451 [Apie septynis brolius varnus]
Vyras su žmona turėjo septynis sūnus. Kai jiems gimė duktė, nusiuntė vyriausią sūnų atnešti iš upės vandens mergaitės krikštui. Paskui jį nubėgo ir kiti broliai. Kai vyriausias sūnus sėmė vandenį, įmetė ąsotį. Vaikai neturėjo kuo pasemti ir nėjo namo. Tėvas, nesulaukęs sūnų, užkeikė juos - šie virto varnais. Užaugusi mergaitė pasiėmė tėvų žiedą ir išėjo brolių ieškoti. Mergaitė ėjo pas saulė, pas mėnulį, bet negalėjo prieiti. Ji nuėjo pas žvaigždes. Aušrinė pasakė, kad jos broliai stikliniame kalne. Kalne mergaitė sutiko virėją, kuris atnešė visiems broliams po lėkštę su maistu. Mergaitė po truputį suvalgė iš visų lėkščių, o į paskutinę įdėjo tėvų žiedą. Grįžę broliai pastebėjo, kad valgyta iš jų lėkščių, rado žiedą ir suprato, kad atėjo jų sesuo. Mergaitė juos išgelbėjo nuo prakeikimo. Visi grįžo namo.
Rankraštinė versija [Apie septynis brolius varnus]

BsTB 8 268-173 Pasaka AT 451 [Apie septynis brolius varnus]
Vyras su žmona turėjo septynis sūnus. Kai jiems gimė duktė, nusiuntė vyriausią sūnų atnešti iš upės vandens mergaitės krikštui. Paskui jį nubėgo ir kiti broliai. Kai vyriausias sūnus sėmė vandenį, įmetė ąsotį. Vaikai neturėjo kuo pasemti ir nėjo namo. Tėvas, nesulaukęs sūnų, užkeikė juos - šie virto varnais. Užaugusi mergaitė pasiėmė tėvų žiedą ir išėjo brolių ieškoti. Mergaitė ėjo pas saulė, pas mėnulį, bet negalėjo prieiti. Ji nuėjo pas žvaigždes. Aušrinė pasakė, kad jos broliai stikliniame kalne. Kalne mergaitė sutiko virėją, kuris atnešė visiems broliams po lėkštę su maistu. Mergaitė po truputį suvalgė iš visų lėkščių, o į paskutinę įdėjo tėvų žiedą. Grįžę broliai pastebėjo, kad valgyta iš jų lėkščių, rado žiedą ir suprato, kad atėjo jų sesuo. Mergaitė juos išgelbėjo nuo prakeikimo. Visi grįžo namo.
[Apie septynis brolius varnus]

BsTB 8 271-175 Mitologinė sakmė apie krikštynas mažų dvasių
Pas ponus buvo tarnaitė. Kartą tvarkydama rado laišką, nunešė jį ponui. Ten buvo parašyta, kad dvasios kviečia į krikštynas. Trys maži vyrukai nuvedė tarnaitę į didelį kalną, kur gyveno daug mažų žmogelių. Čia mergina išbuvo tris dienas. Kai rengėsi eiti atgal, maži žmogeliai pripylė pilnas kišenes aukso ir išvedė iš kalno. Grįžusi namo rado nepažįstamus ponus. Paaiškėjo, kad jos ponai mirė prieš 10 metų, o ji svečiavosi pas žmogelius 13 metų.
Rankraštinė versija [Apie krikštynas mažų dvasių]

BsTB 8 271-175 Mitologinė sakmė apie krikštynas mažų dvasių
Pas ponus buvo tarnaitė. Kartą tvarkydama rado laišką, nunešė jį ponui. Ten buvo parašyta, kad dvasios kviečia į krikštynas. Trys maži vyrukai nuvedė tarnaitę į didelį kalną, kur gyveno daug mažų žmogelių. Čia mergina išbuvo tris dienas. Kai rengėsi eiti atgal, maži žmogeliai pripylė pilnas kišenes aukso ir išvedė iš kalno. Grįžusi namo rado nepažįstamus ponus. Paaiškėjo, kad jos ponai mirė prieš 10 metų, o ji svečiavosi pas žmogelius 13 metų.
[Apie krikštynas mažų dvasių]

BsTB 8 272-176 Pasaka AT 780 [Apie du brolius]
Karalystėje apsigyveno šernas. Karalius išleido įsakymą: kas užmuš šerną, tam jis atiduos savo dukterį. Išgirdo apie įsakymą du broliai: vyresnysis buvo piktas ir pavydus, jaunesnysis - teisingas ir geros širdies. Kai jie nuėjo pas karalių ir pasakė, kad nori nužudyti šerną, šis jiems patarė eiti po vieną. Jaunesnis brolis sutiko senuką. Šis davė jam iešmą, kuriuo galima nudurti šerną. Vyras nudūrė šerną ir nešėsi. Kitoj girios pusėje pas vieną žmogų jis rado besilinksminantį brolį. Vakare abu broliai išėjo, o kai priėjo tiltą, vyresnis brolis užmušė jaunesnį ir užkasė po tiltu. Jis nunešė šerną karaliui ir vedė karalaitę. Piemuo ganė prie tilto. Jis pamatė kaulą, iš kurio pasidarė dūdelę. Kai dūdelę pridėjo prie lūpų, ši atskleidė, kaip nužudytas brolis, apgautas karalius. Piemuo pranešė karaliui. Po tiltu buvo rasti brolio kaulai. Karalius įkišo žentą į maišą ir paskandino.
Rankraštinė versija [Apie du brolius]

BsTB 8 272-176 Pasaka AT 780 [Apie du brolius]
Karalystėje apsigyveno šernas. Karalius išleido įsakymą: kas užmuš šerną, tam jis atiduos savo dukterį. Išgirdo apie įsakymą du broliai: vyresnysis buvo piktas ir pavydus, jaunesnysis - teisingas ir geros širdies. Kai jie nuėjo pas karalių ir pasakė, kad nori nužudyti šerną, šis jiems patarė eiti po vieną. Jaunesnis brolis sutiko senuką. Šis davė jam iešmą, kuriuo galima nudurti šerną. Vyras nudūrė šerną ir nešėsi. Kitoj girios pusėje pas vieną žmogų jis rado besilinksminantį brolį. Vakare abu broliai išėjo, o kai priėjo tiltą, vyresnis brolis užmušė jaunesnį ir užkasė po tiltu. Jis nunešė šerną karaliui ir vedė karalaitę. Piemuo ganė prie tilto. Jis pamatė kaulą, iš kurio pasidarė dūdelę. Kai dūdelę pridėjo prie lūpų, ši atskleidė, kaip nužudytas brolis, apgautas karalius. Piemuo pranešė karaliui. Po tiltu buvo rasti brolio kaulai. Karalius įkišo žentą į maišą ir paskandino.
[Apie du brolius]

BsTB 8 281-180 Mitologinė sakmė apie mažas dvasias
Motinai iš lopšio pavogė vaiką, o į jo vietą padėjo kitą. Ši nuėjo pas kaimynę patarimo. Motina pasodino vaiką ant trikojo, užkūrė ugnį ir padėjo du kiaušinio lukštus su vandeniu. Vaikas prašneko, kad nesupranta, kas tai per keistenybė ir pradėjo juoktis. Susirinko daugybė naktinių dvaselių, kurios atnešė motinai jos vaiką ir pasiėmė savo.
Rankraštinė versija [Apie mažas dvasias]

BsTB 8 281-180 Mitologinė sakmė apie mažas dvasias
Motinai iš lopšio pavogė vaiką, o į jo vietą padėjo kitą. Ši nuėjo pas kaimynę patarimo. Motina pasodino vaiką ant trikojo, užkūrė ugnį ir padėjo du kiaušinio lukštus su vandeniu. Vaikas prašneko, kad nesupranta, kas tai per keistenybė ir pradėjo juoktis. Susirinko daugybė naktinių dvaselių, kurios atnešė motinai jos vaiką ir pasiėmė savo.
[Apie mažas dvasias]

BsTB 8 273-177 Pasaka AT 930+461 [Apie karalių ir jo žentą]
Moteris pagimdė sūnų su marškiniais. Ji nusprendė, kad šešiolikos metų jis taps karaliaus žentu. Karalius, persirengęs pirkliu, nupirko berniuką, įdėjo jį į skrynelę ir paleido mariose. Skrynią vanduo nunešė prie ūkininko namų. Jis su žmona užaugino berniuką. Karalius užvažiavo pas ūkininką. Šis papasakojo, kaip rado vaiką. Karalius parašė laišką karalienei, kad užmuštų vaikiną ir įdavė jam nunešti. Vaikinas pasiklydo, girioje užėjo į trobelę, kur rado moterį. Jis pasiprašė nakvynės. Moteris pasakė, kad tai - žmogžudžių namai. Kai žmogžudžiai parėjo, vyresnysis perskaitė laišką. Jis perrašė jį - kai ateis vaikinas, reikia apvesdinti jį su karalaite. Vaikinas nunešė laišką, tapo karaliaus žentu. Karalius liepė vaikinui atnešti tris aukso plaukus nuo velnio galvos. Du vartininkai ir valtininkas uždavė vaikinui po klausimą, kuriuos šis pažadėjo atsakyti. Už upės jis rado velnio dvarą. Velnio nebuvo namie, jį priėmė velnio motina. Ji pavertė vaikiną skruzdėlė. Kai velnias užmigo, motina išpešė jam tris plaukus ir sužinojo atsakymus į vaikino klausimus. Ryte vaikinas iškeliavo namo. Žinodamas atsakymus, vaikinas padėjo valtininkui ir miestiečiams. Už tai jis gavo vežimą, arklius, aukso. Grįžęs namo, vaikinas padavė karaliui velnio plaukus. Kai karaliui pamatė, kiek žentas parsivežė aukso, pats iškeliavo aukso parsigabenti. Jis priėjo upę, valtininkas jam padavė irklą - karalius turėjo plukdyti žmones. Vaikinas tapo karaliumi.
Rankraštinė versija [Apie karalių ir jo žentą]

BsTB 8 273-177 Pasaka AT 930+461 [Apie karalių ir jo žentą]
Moteris pagimdė sūnų su marškiniais. Ji nusprendė, kad šešiolikos metų jis taps karaliaus žentu. Karalius, persirengęs pirkliu, nupirko berniuką, įdėjo jį į skrynelę ir paleido mariose. Skrynią vanduo nunešė prie ūkininko namų. Jis su žmona užaugino berniuką. Karalius užvažiavo pas ūkininką. Šis papasakojo, kaip rado vaiką. Karalius parašė laišką karalienei, kad užmuštų vaikiną ir įdavė jam nunešti. Vaikinas pasiklydo, girioje užėjo į trobelę, kur rado moterį. Jis pasiprašė nakvynės. Moteris pasakė, kad tai - žmogžudžių namai. Kai žmogžudžiai parėjo, vyresnysis perskaitė laišką. Jis perrašė jį - kai ateis vaikinas, reikia apvesdinti jį su karalaite. Vaikinas nunešė laišką, tapo karaliaus žentu. Karalius liepė vaikinui atnešti tris aukso plaukus nuo velnio galvos. Du vartininkai ir valtininkas uždavė vaikinui po klausimą, kuriuos šis pažadėjo atsakyti. Už upės jis rado velnio dvarą. Velnio nebuvo namie, jį priėmė velnio motina. Ji pavertė vaikiną skruzdėlė. Kai velnias užmigo, motina išpešė jam tris plaukus ir sužinojo atsakymus į vaikino klausimus. Ryte vaikinas iškeliavo namo. Žinodamas atsakymus, vaikinas padėjo valtininkui ir miestiečiams. Už tai jis gavo vežimą, arklius, aukso. Grįžęs namo, vaikinas padavė karaliui velnio plaukus. Kai karaliui pamatė, kiek žentas parsivežė aukso, pats iškeliavo aukso parsigabenti. Jis priėjo upę, valtininkas jam padavė irklą - karalius turėjo plukdyti žmones. Vaikinas tapo karaliumi.
[Apie karalių ir jo žentą]

BsTB 8 278-178 Pasaka AT- [Apie grapo sūnų Joną]
Grafas turėjo sūnų Joną, kurio nieko negalėjo išmokyti. Jis atidavė sūnų mokytis pas mokytoją. Kai Jonas grįžo, buvo išmokęs suprasti, ką šunys loja. Supykęs tėvas liepė išvesti sūnų į girią ir užmušti. Vyrai paleido Joną, jis nukeliavo į dvarą, kur pasiprašė nakvynės. Jam leido nakvoti rūsyje, kuriame buvo pilna šunų. Ryte Jonas pasakė, kad iš šunų sužinojo, jog jie užkeikti, nes rūsyje yra paslėptas lobis. Ponas turėjo dukterį. Jis pažadėjo atiduoti ją ir dvarą, jei Jonas išims lobį. Kai vyras iškasė skrynią aukso, šunys prapuolė. Ponas sutuokė Joną su dukra. Vyras liko ponauti tame dvare.
Rankraštinė versija [Apie grapo sūnų Joną]

BsTB 8 278-178 Pasaka AT- [Apie grapo sūnų Joną]
Grafas turėjo sūnų Joną, kurio nieko negalėjo išmokyti. Jis atidavė sūnų mokytis pas mokytoją. Kai Jonas grįžo, buvo išmokęs suprasti, ką šunys loja. Supykęs tėvas liepė išvesti sūnų į girią ir užmušti. Vyrai paleido Joną, jis nukeliavo į dvarą, kur pasiprašė nakvynės. Jam leido nakvoti rūsyje, kuriame buvo pilna šunų. Ryte Jonas pasakė, kad iš šunų sužinojo, jog jie užkeikti, nes rūsyje yra paslėptas lobis. Ponas turėjo dukterį. Jis pažadėjo atiduoti ją ir dvarą, jei Jonas išims lobį. Kai vyras iškasė skrynią aukso, šunys prapuolė. Ponas sutuokė Joną su dukra. Vyras liko ponauti tame dvare.
[Apie grapo sūnų Joną]

BsTB 8 279-179 Pasaka AT 955 [Apie žmogžudžius ir mergą]
Malūnininkas turėjo dukrą, pas kurią atjojo jaunikis. Mergina pasakė, kad norėtų pamatyti jo namus. Vaikinas sutiko ir paaiškino, kad girioje ji ras taką, išbarstytą auksu, kuris nuves į namus. Mergina priėjo trobą. Ji išgirdo paukštės balsą, kad tai - žmogžudžių namai. Troboje mergina sutiko senutę, kuri paslėpė ją. Mergina matė, kaip grįžę žmogžudžiai nužudė nuotaką. Senutė vyrams davė išgerti degtinės su miego lašais. Kai vyrai užmigo, mergina pabėgo namo. Grįžusi ji papasakojo tėvui. Per vestuves mergina papasakojo savo apsilankymą žmogžudžių namuose kaip sapną. Svečiai užmušė jaunąjį. Vėliau pranešė valdžiai - buvo sugauti likę žmogžudžiai.
Rankraštinė versija [Apie žmogžudžius ir mergą]

BsTB 8 279-179 Pasaka AT 955 [Apie žmogžudžius ir mergą]
Malūnininkas turėjo dukrą, pas kurią atjojo jaunikis. Mergina pasakė, kad norėtų pamatyti jo namus. Vaikinas sutiko ir paaiškino, kad girioje ji ras taką, išbarstytą auksu, kuris nuves į namus. Mergina priėjo trobą. Ji išgirdo paukštės balsą, kad tai - žmogžudžių namai. Troboje mergina sutiko senutę, kuri paslėpė ją. Mergina matė, kaip grįžę žmogžudžiai nužudė nuotaką. Senutė vyrams davė išgerti degtinės su miego lašais. Kai vyrai užmigo, mergina pabėgo namo. Grįžusi ji papasakojo tėvui. Per vestuves mergina papasakojo savo apsilankymą žmogžudžių namuose kaip sapną. Svečiai užmušė jaunąjį. Vėliau pranešė valdžiai - buvo sugauti likę žmogžudžiai.
[Apie žmogžudžius ir mergą]

BsTB 8 282-181 Pasaka AT 332 [Apie velnią kūmą]
Neturtingas žmogus turėjo daug vaikų. Kai gimė dar vienas vaikas, vyras neturėjo ką kviesti į kūmus. Žmogui prisisapnavo, kad jis eitų už vartų ir ką pirmą sutiks, tą pakviestų. Vyras sutiko velnią, šis sutiko būti kūmu. Velnias padovanojo žmogui gydančio vandens ir pasakė, kad kai mirtis bus prie galvos, jis gali gydyti, o kai prie kojų - negali. Vyras gydė ir praturtėjo. Karalius pakvietė vyrą išgydyti sergantį sūnų. Jis pamatė, kad mirtis stovi prie kojų, bet greit padavė vandens - vaikinas išgijo. Velnias, pasivertęs kūmu, ėjo smaugti nepaklususio žmogaus. Vyro namuose jis pamatė, kaip mušasi šluota su kastuvu, prikapotų žmonių galvų, o kai pažiūrėjo pro rakto skylutę, - kūmą su dideliais ragais. Velnias jų išsigando ir pabėgo, o vyras toliau gydė žmones.
Rankraštinė versija [Apie velnią kūmą]

BsTB 8 282-181 Pasaka AT 332 [Apie velnią kūmą]
Neturtingas žmogus turėjo daug vaikų. Kai gimė dar vienas vaikas, vyras neturėjo ką kviesti į kūmus. Žmogui prisisapnavo, kad jis eitų už vartų ir ką pirmą sutiks, tą pakviestų. Vyras sutiko velnią, šis sutiko būti kūmu. Velnias padovanojo žmogui gydančio vandens ir pasakė, kad kai mirtis bus prie galvos, jis gali gydyti, o kai prie kojų - negali. Vyras gydė ir praturtėjo. Karalius pakvietė vyrą išgydyti sergantį sūnų. Jis pamatė, kad mirtis stovi prie kojų, bet greit padavė vandens - vaikinas išgijo. Velnias, pasivertęs kūmu, ėjo smaugti nepaklususio žmogaus. Vyro namuose jis pamatė, kaip mušasi šluota su kastuvu, prikapotų žmonių galvų, o kai pažiūrėjo pro rakto skylutę, - kūmą su dideliais ragais. Velnias jų išsigando ir pabėgo, o vyras toliau gydė žmones.
[Apie velnią kūmą]

BsTB 8 283-182 Pasaka AT 311 [Apie raganių ir mergas]
Raganius, pasivertęs elgeta, vaikščiodavo po kiemus ir gaudydavo gražias mergas, kurias krepšyje parsinešdavo namo. Jis užėjo pas ūkininką, kuris turėjo tris dukras. Kai vyriausia duktė atnešė elgetai duonos, šis pagrobė ją. Po kelių dienų raganius turėjo išvykti, tad davė mergai raktus nuo visų kambarių, tik į vieną jų uždraudė eiti. Taip pat davė kiaušinį, kurį liepė nešiotis ir saugoti, kad neišmestų. Merga atrakino uždraustą kambarį. Jame pamatė prikapotų žmogaus kūno dalių, išsigando ir į kraują išmetė kiaušinį. Grįžęs raganius sukapojo merginą. Tas pats nutiko viduriniajai seseriai. Elgeta pagrobė ir jauniausiąją seserį - drąsiausią ir išmintingiausią. Įėjusi į uždraustą kambarį, ji atpažino seserų kūno dalis, sudėjo jas ir šios atgijo. Grįžęs raganius už įsakymo išpildymą pažadėjo vesti mergą. Ši pasakė, kad raganius nuneštų jos tėvams krepšį aukso: į jį įlindo seserys, o ant jų buvo užpiltas auksas. Kai raganius parnešė mergas namo, jos papasakojo tėvui apie jį. Šis sukvietė žmones, užmušė raganių, passiėmė jo turtą, o namus sudegino.
Rankraštinė versija [Apie raganių ir mergas]

BsTB 8 283-182 Pasaka AT 311 [Apie raganių ir mergas]
Raganius, pasivertęs elgeta, vaikščiodavo po kiemus ir gaudydavo gražias mergas, kurias krepšyje parsinešdavo namo. Jis užėjo pas ūkininką, kuris turėjo tris dukras. Kai vyriausia duktė atnešė elgetai duonos, šis pagrobė ją. Po kelių dienų raganius turėjo išvykti, tad davė mergai raktus nuo visų kambarių, tik į vieną jų uždraudė eiti. Taip pat davė kiaušinį, kurį liepė nešiotis ir saugoti, kad neišmestų. Merga atrakino uždraustą kambarį. Jame pamatė prikapotų žmogaus kūno dalių, išsigando ir į kraują išmetė kiaušinį. Grįžęs raganius sukapojo merginą. Tas pats nutiko viduriniajai seseriai. Elgeta pagrobė ir jauniausiąją seserį - drąsiausią ir išmintingiausią. Įėjusi į uždraustą kambarį, ji atpažino seserų kūno dalis, sudėjo jas ir šios atgijo. Grįžęs raganius už įsakymo išpildymą pažadėjo vesti mergą. Ši pasakė, kad raganius nuneštų jos tėvams krepšį aukso: į jį įlindo seserys, o ant jų buvo užpiltas auksas. Kai raganius parnešė mergas namo, jos papasakojo tėvui apie jį. Šis sukvietė žmones, užmušė raganių, passiėmė jo turtą, o namus sudegino.
[Apie raganių ir mergas]

BsTB 8 285-183 Pasaka AT 706 [Apie melnyką ir velnią]
Malūnininkas turėjo tik malūną ir obelį. Sutiktas nepažįstamas žmogus pasakė malūnininkui, kad jeigu šis atiduos tai, kas yra už malūno, taps turtingas. Vyras sutiko, o kai parėjo namo, sužinojo, kad ten buvo jo duktė. Tėvai pranešė dukrai. Sutartą dieną mergina, laukdama svečio, apsibrėžė kreida ratą - velnias negalėjo prie jos prieiti. Velnias liepė tėvui nukirsti dukrai rankas - tėvas nukirto. Mergina verkė, velnias negalėjo jos paimti ir pasitraukė. Mergina su pririštomis už pečių rankomis išėjo į pasaulį. Merginai priėjus karališką sodą, pasirodė angelas, kuris įnešė ją į sodą. Apie matytą reginį sodininkas pranešė karaliui. Kai karalius pamatė merginą, nusivedė ją į dvarą ir vedė. Karalius išjojo į karą, karalienė pagimdė sūnų. Karaliaus motina parašė sūnui raštą apie kūdikio gimimą ir įdavė tarnui nunešti. Kai šis užmigo, velnias pakeitė raštus. Jis parašė, kad karalienė pagimdė gyvulį. Karalius atrašė, kad motina nieko nedarytų, kol jis sugrįš. Grįždamas tarnas vėl užmigo, velnias įkišo jam raštą, kuriame parašyta, kad reikia nukirsti karalienę su kūdikiu. Karaliaus motina pasakė marčiai, kad ši su vaiku išeitų. Girioje moteris priėjo trobelę, kurioje buvo baltai apsirengusi mergina. Mergina prižiūrėjo ją ir vaiką. Moteriai išaugo rankos. Kai karalius grįžo iš karo ir sužinojo tiesą, išėjo ieškoti žmonos ir sūnaus. Kai vyras juos surado, visi grįžo į dvarą.
Rankraštinė versija [Apie melnyką ir velnią]

BsTB 8 285-183 Pasaka AT 706 [Apie melnyką ir velnią]
Malūnininkas turėjo tik malūną ir obelį. Sutiktas nepažįstamas žmogus pasakė malūnininkui, kad jeigu šis atiduos tai, kas yra už malūno, taps turtingas. Vyras sutiko, o kai parėjo namo, sužinojo, kad ten buvo jo duktė. Tėvai pranešė dukrai. Sutartą dieną mergina, laukdama svečio, apsibrėžė kreida ratą - velnias negalėjo prie jos prieiti. Velnias liepė tėvui nukirsti dukrai rankas - tėvas nukirto. Mergina verkė, velnias negalėjo jos paimti ir pasitraukė. Mergina su pririštomis už pečių rankomis išėjo į pasaulį. Merginai priėjus karališką sodą, pasirodė angelas, kuris įnešė ją į sodą. Apie matytą reginį sodininkas pranešė karaliui. Kai karalius pamatė merginą, nusivedė ją į dvarą ir vedė. Karalius išjojo į karą, karalienė pagimdė sūnų. Karaliaus motina parašė sūnui raštą apie kūdikio gimimą ir įdavė tarnui nunešti. Kai šis užmigo, velnias pakeitė raštus. Jis parašė, kad karalienė pagimdė gyvulį. Karalius atrašė, kad motina nieko nedarytų, kol jis sugrįš. Grįždamas tarnas vėl užmigo, velnias įkišo jam raštą, kuriame parašyta, kad reikia nukirsti karalienę su kūdikiu. Karaliaus motina pasakė marčiai, kad ši su vaiku išeitų. Girioje moteris priėjo trobelę, kurioje buvo baltai apsirengusi mergina. Mergina prižiūrėjo ją ir vaiką. Moteriai išaugo rankos. Kai karalius grįžo iš karo ir sužinojo tiesą, išėjo ieškoti žmonos ir sūnaus. Kai vyras juos surado, visi grįžo į dvarą.
[Apie melnyką ir velnią]

BsTB 8 289-184 Pasaka AT 709 [Apie karaliūnaitę ir auksakasius]
Karalius turėjo gražią dukterį. Kai mirė karaliaus žmona, jis vedė kitą moterį. Pamotė paklausė laikrodžio, kas pasaulyje gražiausia, o šis atsakė, kad karalaitė. Moteris liepė sargui išvesti podukrą į girią ir nužudyti. Jis paliko merginą gyvą. Karalaitė priėjo namelį, kuriame gyveno septyni auksakasiai. Vyrai pakvietė merginą pasilikti. Kai pamotei laikrodis pasakė, kad gražiausia yra karalaitė, ji persirengė ir apnuodijo šukas. Kai mergina pamatė šukas, atidarė pamotei duris. Mergina įsismeigė šukas į plaukus - krito negyva. Auksakasiai padarė karstą ir nunešė merginą ant kalno. Karaliūnas pamatė karstą su mergina ir paprašė padovanoti. Vyras ištraukė iš merginos plaukų šukas, ši atgijo. Karaliūnas su karalaite ruošėsi vestuvėms. Laikrodis pasakė pamotei apie podukrą. Ši ėjo nužudyti merginą. Karalaitė pamatė pamotę, pasakė karaliūnui, jis liepė sudeginti ją.
Rankraštinė versija [Apie karaliūnaitę ir auksakasius]

BsTB 8 289-184 Pasaka AT 709 [Apie karaliūnaitę ir auksakasius]
Karalius turėjo gražią dukterį. Kai mirė karaliaus žmona, jis vedė kitą moterį. Pamotė paklausė laikrodžio, kas pasaulyje gražiausia, o šis atsakė, kad karalaitė. Moteris liepė sargui išvesti podukrą į girią ir nužudyti. Jis paliko merginą gyvą. Karalaitė priėjo namelį, kuriame gyveno septyni auksakasiai. Vyrai pakvietė merginą pasilikti. Kai pamotei laikrodis pasakė, kad gražiausia yra karalaitė, ji persirengė ir apnuodijo šukas. Kai mergina pamatė šukas, atidarė pamotei duris. Mergina įsismeigė šukas į plaukus - krito negyva. Auksakasiai padarė karstą ir nunešė merginą ant kalno. Karaliūnas pamatė karstą su mergina ir paprašė padovanoti. Vyras ištraukė iš merginos plaukų šukas, ši atgijo. Karaliūnas su karalaite ruošėsi vestuvėms. Laikrodis pasakė pamotei apie podukrą. Ši ėjo nužudyti merginą. Karalaitė pamatė pamotę, pasakė karaliūnui, jis liepė sudeginti ją.
[Apie karaliūnaitę ir auksakasius]

BsTB 8 342-207 Pasaka AT 250A [Vėžys ir jo vaikai]
Vėžys pamatė, kad jo vaikai plaukia atbuli. Jis norėjo parodyti, kaip reikia plaukti - pasirodė, kad jis pats plaukia atbulas.
Rankraštinė versija [Vėžys ir jo vaikai]

BsTB 8 342-207 Pasaka AT 250A [Vėžys ir jo vaikai]
Vėžys pamatė, kad jo vaikai plaukia atbuli. Jis norėjo parodyti, kaip reikia plaukti - pasirodė, kad jis pats plaukia atbulas.
[Vėžys ir jo vaikai]

BsTB 8 343-208 Mitologinė sakmė apie seną senukę ir numirėlius
Gyveno sena moteris, kurios visi artimieji buvo mirę. Senutė išgirdo, kad skambina bažnyčioje, nuėjo pažiūrėti. Moteris pamatė bažnyčioje sėdinčius savo artimuosius, gimines, pažįstamus. Dvasia pasakė jai, kad po trijų dienų moteris prisijungs prie jų. Po trijų dienų senutė mirė.
Rankraštinė versija [Apie seną senukę ir numirėlius]

BsTB 8 343-208 Mitologinė sakmė apie seną senukę ir numirėlius
Gyveno sena moteris, kurios visi artimieji buvo mirę. Senutė išgirdo, kad skambina bažnyčioje, nuėjo pažiūrėti. Moteris pamatė bažnyčioje sėdinčius savo artimuosius, gimines, pažįstamus. Dvasia pasakė jai, kad po trijų dienų moteris prisijungs prie jų. Po trijų dienų senutė mirė.
[Apie seną senukę ir numirėlius]

BsTB 8 291-185 Pasaka AT 720 [Apie močeką ir paukštę]
Vyras su žmona neturėjo vaikų. Moteris, stovėdama po medžiu, įsipjovė pirštą. Kai ji pamatė kraujo lašą, pasakė, kad susilauktų sūnaus. Pagimdžiusi sūnų, moteris numirė. Ją palaidojo po medžiu. Su kita žmona vyras susilaukė mergaitės. Pamotė neapkentė posūnio - su skrynios dangčiu nurėžė vaikui galvą. Posūnio nužudymu pamotė apkaltino dukrą. Moteris išvirė iš posūnio košę, kurią suvalgė tėvas. Kaulus jis numetė po stalu. Mergaitė juos surinko ir padėjo po medžiu. Išlėkė paukštis ir pradėjo giedoti. Paukštis nulėkė pas auksakalį, jam pagiedojo už aukso grandinėlę. Kurpiui jis pagiedojo už kurpes, o malūnininkui - už girnų akmenį. Kai tėvas išėjo paklausyti paukščio giesmės, šis numetė jam grandinėlę, seseriai numetė kurpes, o ant pamotės užmetė girnų akmenį. Paukštis pavirto žmogumi.
Rankraštinė versija [Apie močeką ir paukštę]

BsTB 8 291-185 Pasaka AT 720 [Apie močeką ir paukštę]
Vyras su žmona neturėjo vaikų. Moteris, stovėdama po medžiu, įsipjovė pirštą. Kai ji pamatė kraujo lašą, pasakė, kad susilauktų sūnaus. Pagimdžiusi sūnų, moteris numirė. Ją palaidojo po medžiu. Su kita žmona vyras susilaukė mergaitės. Pamotė neapkentė posūnio - su skrynios dangčiu nurėžė vaikui galvą. Posūnio nužudymu pamotė apkaltino dukrą. Moteris išvirė iš posūnio košę, kurią suvalgė tėvas. Kaulus jis numetė po stalu. Mergaitė juos surinko ir padėjo po medžiu. Išlėkė paukštis ir pradėjo giedoti. Paukštis nulėkė pas auksakalį, jam pagiedojo už aukso grandinėlę. Kurpiui jis pagiedojo už kurpes, o malūnininkui - už girnų akmenį. Kai tėvas išėjo paklausyti paukščio giesmės, šis numetė jam grandinėlę, seseriai numetė kurpes, o ant pamotės užmetė girnų akmenį. Paukštis pavirto žmogumi.
[Apie močeką ir paukštę]

BsTB 8 294-186 Pasaka AT 332+332A [Apie neturtingą žmogų ir smertį]
Vyras su žmona turėjo dvylika vaikų. Kai gimė tryliktas vaikas, tėvas išėjo ant kelio ieškoti kūmo. Vyras sutiko velnią, kurio neėmė į kūmus. Kai žmogus sutiko mirtį, pakvietė ją, nes ji teisinga. Pakrikštijus vaiką, mirtis nusivedė kūmą į girią. Ji parodė vyrui lapelius ir pažadėjo padaryti gydytoju. Kai vyrą pašaukė gydyti karalių, jis matė, kad mirtis stovi gale kojų ir gydyti negalima, tačiau apgavo mirtį - ligonis pasveiko. Mirtis supyko, bet atleido žmogui. Susirgo karaliaus duktė. Šis pažadėjo, kad atiduos dukrą ir po jo mirties sostą tam, kas ją išgydys. Kūmas vėl apgavo mirtį - karalaitė išgijo. Mirtis nunešė vyrą į urvą, kur degė tūkstančiai žmonių gyvenimo žvakių. Kūmas paprašė parodyti jo žvakę - ji buvo beveik visa sudegusi. Jiems kalbant, žvakė užgeso, vyras numirė.
Rankraštinė versija [Apie neturtingą žmogų ir smertį]

BsTB 8 294-186 Pasaka AT 332+332A [Apie neturtingą žmogų ir smertį]
Vyras su žmona turėjo dvylika vaikų. Kai gimė tryliktas vaikas, tėvas išėjo ant kelio ieškoti kūmo. Vyras sutiko velnią, kurio neėmė į kūmus. Kai žmogus sutiko mirtį, pakvietė ją, nes ji teisinga. Pakrikštijus vaiką, mirtis nusivedė kūmą į girią. Ji parodė vyrui lapelius ir pažadėjo padaryti gydytoju. Kai vyrą pašaukė gydyti karalių, jis matė, kad mirtis stovi gale kojų ir gydyti negalima, tačiau apgavo mirtį - ligonis pasveiko. Mirtis supyko, bet atleido žmogui. Susirgo karaliaus duktė. Šis pažadėjo, kad atiduos dukrą ir po jo mirties sostą tam, kas ją išgydys. Kūmas vėl apgavo mirtį - karalaitė išgijo. Mirtis nunešė vyrą į urvą, kur degė tūkstančiai žmonių gyvenimo žvakių. Kūmas paprašė parodyti jo žvakę - ji buvo beveik visa sudegusi. Jiems kalbant, žvakė užgeso, vyras numirė.
[Apie neturtingą žmogų ir smertį]

BsTB 8 327-200 Pasakojimas apie vaiką ir rožę
Moteris turėjo sūnų, kuris kasdien eidavo į girią malkų. Kartą į girią atėjo kitas vaikas, kuris padėjo berniukui. Kai vaikai susitiko paskutinį kartą, nepažįstamas berniukas davė vaikui rožę, sakydamas, kad vėl ateis, kai gėlė nuvys. Motina pamerkė rožę. Po poros dienų berniukas mirė, rožė buvo nuvytus.
Rankraštinė versija [Apie vaiką ir rožę]

BsTB 8 327-200 Pasakojimas apie vaiką ir rožę
Moteris turėjo sūnų, kuris kasdien eidavo į girią malkų. Kartą į girią atėjo kitas vaikas, kuris padėjo berniukui. Kai vaikai susitiko paskutinį kartą, nepažįstamas berniukas davė vaikui rožę, sakydamas, kad vėl ateis, kai gėlė nuvys. Motina pamerkė rožę. Po poros dienų berniukas mirė, rožė buvo nuvytus.
[Apie vaiką ir rožę]

BsTB 8 297-187 Pasaka AT 130B [Žąsinas, gaidys, katė, šuo ir ožys miško trobelėje]
Ūkininkas turėjo seną žąsiną, kurį išvarė klajoti po pasaulį. Jis sutiko gaidį, katę, šunį, ožį, kuriuos taip pat šeimininkai išvarė. Gyvūnai priėjo girią, apsigyveno trobelėje. Jie ten rado paėsti, sugulė miegoti. Naktį į trobelę parėjo vagis - trobelės šeimininkas. Gyvūnai išgąsdino vyrą, šis pabėgo. Gyvūnams liko trobelė.
Rankraštinė versija [Žąsinas, gaidys, katė, šuo ir ožys miško trobelėje]

BsTB 8 297-187 Pasaka AT 130B [Žąsinas, gaidys, katė, šuo ir ožys miško trobelėje]
Ūkininkas turėjo seną žąsiną, kurį išvarė klajoti po pasaulį. Jis sutiko gaidį, katę, šunį, ožį, kuriuos taip pat šeimininkai išvarė. Gyvūnai priėjo girią, apsigyveno trobelėje. Jie ten rado paėsti, sugulė miegoti. Naktį į trobelę parėjo vagis - trobelės šeimininkas. Gyvūnai išgąsdino vyrą, šis pabėgo. Gyvūnams liko trobelė.
[Žąsinas, gaidys, katė, šuo ir ožys miško trobelėje]

BsTB 8 395-233 Mitologinė sakmė apie kelniaraikščiu pririštą velnią
Ūkininkas važiavo iš Vištyčio. Jam važiuojant pro Vištytgirį, sustojo arkliai. Vyras pamatė vežime sėdint žmogystą. Jis išsikrapštė kelniaraištį ir užmetė jį velniui ant galvos. Grįžęs namo, vyras pririšo velnią prie vežimo šoninės tvorelės ir nuėjo gulti. Ryte žmogus rado jį vežime. Kai velniui atrišo virvę nuo kaklo, šis pabėgo.
Rankraštinė versija [Apie kelniaraikščiu pririštą velnią]

BsTB 8 395-233 Mitologinė sakmė apie kelniaraikščiu pririštą velnią
Ūkininkas važiavo iš Vištyčio. Jam važiuojant pro Vištytgirį, sustojo arkliai. Vyras pamatė vežime sėdint žmogystą. Jis išsikrapštė kelniaraištį ir užmetė jį velniui ant galvos. Grįžęs namo, vyras pririšo velnią prie vežimo šoninės tvorelės ir nuėjo gulti. Ryte žmogus rado jį vežime. Kai velniui atrišo virvę nuo kaklo, šis pabėgo.
[Apie kelniaraikščiu pririštą velnią]

BsTB 8 298-188 Pasaka AT 451 [Apie karaliūnaitę ir gulbes]
Mirė karaliaus žmona, liko šeši sūnūs ir duktė. Karalius, medžiodamas girioje, pasiklydo. Kai vyras prijojo trobelę, iš jos išėjo moteris, kuri pažadėjo parodyti kelią, jei jis ves jos dukrą - raganiūkštę. Karalius grįžo į dvarą, vedė, o vaikus, kad jiems nieko pamotė nepadarytų, išvežė į girioje esantį dvarą. Karalienė sužinojo apie vaikus, pasiuvo marškinius ir nunešė jiems. Berniukai apsivilko marškinius - pavirto gulbėmis. Sesuo išėjo ieškoti brolių, priėjo trobelę, į kurią atlėkė gulbės. Broliai pasakė, kad galima juos išgelbėti - reikia iškęsti šešis metus nesijuokus ir nešnekėjus bei pasiūti visiems broliams marškinius iš palmių žiedų. Karaliūnas, medžiodamas girioje, pamatė mergaitę, parsivežė į dvarą ir vedė. Po metų jiems gimė sūnus. Karaliaus pamotė pavogė vaiką, o merginą apkaltino suėdus jį. Moteris taip pasielgė su antru ir trečiu posūnio vaikais. Dingus trečiam vaikui, karalius liepė sudeginti žmoną. Kai prilėkė gulbės, mergina metė marškinius - broliai pavirto žmonėmis. Mergina papasakojo karaliui apie brolius ir pavogtus vaikus. Vyras parsivežė vaikus, sudegino pamotę.
Rankraštinė versija [Apie karaliūnaitę ir gulbes]

BsTB 8 298-188 Pasaka AT 451 [Apie karaliūnaitę ir gulbes]
Mirė karaliaus žmona, liko šeši sūnūs ir duktė. Karalius, medžiodamas girioje, pasiklydo. Kai vyras prijojo trobelę, iš jos išėjo moteris, kuri pažadėjo parodyti kelią, jei jis ves jos dukrą - raganiūkštę. Karalius grįžo į dvarą, vedė, o vaikus, kad jiems nieko pamotė nepadarytų, išvežė į girioje esantį dvarą. Karalienė sužinojo apie vaikus, pasiuvo marškinius ir nunešė jiems. Berniukai apsivilko marškinius - pavirto gulbėmis. Sesuo išėjo ieškoti brolių, priėjo trobelę, į kurią atlėkė gulbės. Broliai pasakė, kad galima juos išgelbėti - reikia iškęsti šešis metus nesijuokus ir nešnekėjus bei pasiūti visiems broliams marškinius iš palmių žiedų. Karaliūnas, medžiodamas girioje, pamatė mergaitę, parsivežė į dvarą ir vedė. Po metų jiems gimė sūnus. Karaliaus pamotė pavogė vaiką, o merginą apkaltino suėdus jį. Moteris taip pasielgė su antru ir trečiu posūnio vaikais. Dingus trečiam vaikui, karalius liepė sudeginti žmoną. Kai prilėkė gulbės, mergina metė marškinius - broliai pavirto žmonėmis. Mergina papasakojo karaliui apie brolius ir pavogtus vaikus. Vyras parsivežė vaikus, sudegino pamotę.
[Apie karaliūnaitę ir gulbes]

BsTB 8 301-189 Pasaka AT 410 [Apie karalaitę, kuri miegojo per šimtą metų]
Karalius su žmona nesusilaukė vaikų. Kai karalienė maudėsi, iššoko varlė, kuri pasakė, kad jai gims duktė. Karalienė pagimdė mergaitę. Karalius sukvietė gimines, pažistamus, dvylika žiniuonių (žiniūnkų), o jų buvo trylika. Moterys karalaitę laimino, o nepakviesta žiniuonė - prakeikė: penkiolikos metų mergina įsidurs verpimo rateliu ir mirs. Kita žiniuonė sušvelnino prakeikimą - mergina ne mirs, bet užmigs ir miegos šimtą metų. Likus viena namie, karalaitė nuėjo į kambarį, kur moteris verpė. Karalaitė pradėjo verpti, ratelis sulūžo, mergina įsidūrė ir užmigo. Užmigo visi dvaro gyventojai. Baigiantis šimtui metų į dvarą atėjo karalaitis. Pamatęs merginą, vyras pabučiavo ją. Karalaitė ir dvaro gyventojai prabudo. Karalaitis ir karalaitė susituokė.
Rankraštinė versija [Apie karalaitę, kuri miegojo per šimtą metų]

BsTB 8 301-189 Pasaka AT 410 [Apie karalaitę, kuri miegojo per šimtą metų]
Karalius su žmona nesusilaukė vaikų. Kai karalienė maudėsi, iššoko varlė, kuri pasakė, kad jai gims duktė. Karalienė pagimdė mergaitę. Karalius sukvietė gimines, pažistamus, dvylika žiniuonių (žiniūnkų), o jų buvo trylika. Moterys karalaitę laimino, o nepakviesta žiniuonė - prakeikė: penkiolikos metų mergina įsidurs verpimo rateliu ir mirs. Kita žiniuonė sušvelnino prakeikimą - mergina ne mirs, bet užmigs ir miegos šimtą metų. Likus viena namie, karalaitė nuėjo į kambarį, kur moteris verpė. Karalaitė pradėjo verpti, ratelis sulūžo, mergina įsidūrė ir užmigo. Užmigo visi dvaro gyventojai. Baigiantis šimtui metų į dvarą atėjo karalaitis. Pamatęs merginą, vyras pabučiavo ją. Karalaitė ir dvaro gyventojai prabudo. Karalaitis ir karalaitė susituokė.
[Apie karalaitę, kuri miegojo per šimtą metų]

BsTB 8 303-190 Pasaka AT 313H* [Apie Rastinį ir Aleną]
Prie girios gyveno eigulys (vartas). Girioje jis rado berniuką, kurį pavadino Rastiniu. Berniukas sutarė su eigulio dukra Alena. Eigulys turėjo virėją raganą. Ši pasakė Alenai, kad virs Rastinį. Vaikai pabėgo į girią, ragana išsiuntė tarnus juos sugauti ir parnešti. Mergaitė, pamačiusi atbėgančius tarnus, berniuką pavertė erškėtrožių krūmu, o pati pasivertė rože. Tarnai grįžo be vaikų, ragana liepė nupjauti krūmą, o rožę parnešti. Pamačiusi tarnus, mergaitė pavertė Rastinį bažnyčia, o pati virto zakristijonu. Tarnai vėl grįžo be vaikų. Ragana išbėgo kartu su tarnais. Mergaitė pasivertė antimi, o berniuką pavertė kūdra. Ragana norėjo išgerti vandenį, antis sugriebė ją snapu ir prigirdė vandenyje. Vaikai grįžo pas tėvus, užaugę jie susituokė.
Rankraštinė versija [Apie Rastinį ir Aleną]

BsTB 8 303-190 Pasaka AT 313H* [Apie Rastinį ir Aleną]
Prie girios gyveno eigulys (vartas). Girioje jis rado berniuką, kurį pavadino Rastiniu. Berniukas sutarė su eigulio dukra Alena. Eigulys turėjo virėją raganą. Ši pasakė Alenai, kad virs Rastinį. Vaikai pabėgo į girią, ragana išsiuntė tarnus juos sugauti ir parnešti. Mergaitė, pamačiusi atbėgančius tarnus, berniuką pavertė erškėtrožių krūmu, o pati pasivertė rože. Tarnai grįžo be vaikų, ragana liepė nupjauti krūmą, o rožę parnešti. Pamačiusi tarnus, mergaitė pavertė Rastinį bažnyčia, o pati virto zakristijonu. Tarnai vėl grįžo be vaikų. Ragana išbėgo kartu su tarnais. Mergaitė pasivertė antimi, o berniuką pavertė kūdra. Ragana norėjo išgerti vandenį, antis sugriebė ją snapu ir prigirdė vandenyje. Vaikai grįžo pas tėvus, užaugę jie susituokė.
[Apie Rastinį ir Aleną]

BsTB 8 304-191 Pasaka AT 569 [Apie tris brolius]
Trys broliai prarado turtą. Jie išėjo į pasaulį ieškoti laimės. Broliai priėjo sidabro kalną. Vienas jų prisisėmė sidabro ir grįžo namo, kiti nuėjo toliau. Kai jie priėjo aukso kalną, brolis prisisėmė aukso ir grįžo namo, jauniausias brolis nukeliavo toliau. Girioje vyras po medžiu rado stalą, apdengtą staltiese, maisto. Jis pasiėmė staltiesę. Kai vyras išvyniojo staltiesę, atsirado valgiai. Jis pavaišino sutiktą žmogų maistu. Sutiktasis pasiūlė staltiesę mainyti į kuprinę, iš kurios išlenda kareiviai. Brolis susikeitė, o nuėjęs toliau, liepė kareiviams atimti staltiesę. Kiti sutiktieji už staltiesę vyrui davė švarką (žiponą), kurį apsivilkus ir palingavus galvą, atsiranda kareiviai bei dūdelę (trūbelę), kuria užgrojus, atsiranda aukštos sienos, pilys, miestai ir kt. Nuėjęs toliau, vyras kareiviams iš kuprinės liepė atimti staltiesę. Kai jis grįžo namo, broliai nenorėjo jo pripažinti. Vyras pasikvietė kareivius, kurie sumušė juos. Kai vyras nuėjo pas karalių, pareikalavo, kad atiduotų dukrą. Vyras vedė karalaitę. Kai į moters rankas pateko kuprinė, ji liepė kareiviams išmesti vyrą iš dvaro. Vyras apsivilko švarką ir pasikvietė kareivius su ginklais. Karalaitė paprašė jo atleidimo. Moteris miegančiam vyrui nuvilko švarką ir liepė išmesti jį į gatvę. Vyras pasitelkė dūdelę ir sukvietė kareivius. Jie tol šaudė, kol sugriovė dvarą. Vyras vedė kitą karalaitę.
Rankraštinė versija [Apie tris brolius]

BsTB 8 304-191 Pasaka AT 569 [Apie tris brolius]
Trys broliai prarado turtą. Jie išėjo į pasaulį ieškoti laimės. Broliai priėjo sidabro kalną. Vienas jų prisisėmė sidabro ir grįžo namo, kiti nuėjo toliau. Kai jie priėjo aukso kalną, brolis prisisėmė aukso ir grįžo namo, jauniausias brolis nukeliavo toliau. Girioje vyras po medžiu rado stalą, apdengtą staltiese, maisto. Jis pasiėmė staltiesę. Kai vyras išvyniojo staltiesę, atsirado valgiai. Jis pavaišino sutiktą žmogų maistu. Sutiktasis pasiūlė staltiesę mainyti į kuprinę, iš kurios išlenda kareiviai. Brolis susikeitė, o nuėjęs toliau, liepė kareiviams atimti staltiesę. Kiti sutiktieji už staltiesę vyrui davė švarką (žiponą), kurį apsivilkus ir palingavus galvą, atsiranda kareiviai bei dūdelę (trūbelę), kuria užgrojus, atsiranda aukštos sienos, pilys, miestai ir kt. Nuėjęs toliau, vyras kareiviams iš kuprinės liepė atimti staltiesę. Kai jis grįžo namo, broliai nenorėjo jo pripažinti. Vyras pasikvietė kareivius, kurie sumušė juos. Kai vyras nuėjo pas karalių, pareikalavo, kad atiduotų dukrą. Vyras vedė karalaitę. Kai į moters rankas pateko kuprinė, ji liepė kareiviams išmesti vyrą iš dvaro. Vyras apsivilko švarką ir pasikvietė kareivius su ginklais. Karalaitė paprašė jo atleidimo. Moteris miegančiam vyrui nuvilko švarką ir liepė išmesti jį į gatvę. Vyras pasitelkė dūdelę ir sukvietė kareivius. Jie tol šaudė, kol sugriovė dvarą. Vyras vedė kitą karalaitę.
[Apie tris brolius]

BsTB 8 307-192 Pasaka AT 500 [Apie melnyko dukterį ir karalių]
Malūnininkas gyrė savo dukrą karaliui, kad ši gali iš šiaudų suverpti aukso siūlus. Karalius nuvedė merginą į kamarą, pilną šiaudų, ir liepė verpti. Ji verkė. Atėjo mažas žmogelis. Jis pasakė, kad suverps, jei mergina pažadės pirmagimį sūnų. Žmogelis suverpė. Karalius vedė malūnininko dukrą, jiems gimė sūnus. Atėjo žmogelis pasiimti vaiko. Karalienė verkė, jis pasigailėjo: jei ji per tris dienas moteris atspės jo vardą, vaikas galės likti. Ji mėgino įminti, pasiuntė tarnus į įvairias šalis. Trečią dieną pasiuntinys pasakė, kad girios trobelėje matė šokantį žmogelį, kuris dainavo, kad jo vardas - Akmens Pienas. Kai karalienė pasakė žmogelio vardą, šis iš piktumo perplėšė save pusiau.
Rankraštinė versija [Apie melnyko dukterį ir karalių]

BsTB 8 307-192 Pasaka AT 500 [Apie melnyko dukterį ir karalių]
Malūnininkas gyrė savo dukrą karaliui, kad ši gali iš šiaudų suverpti aukso siūlus. Karalius nuvedė merginą į kamarą, pilną šiaudų, ir liepė verpti. Ji verkė. Atėjo mažas žmogelis. Jis pasakė, kad suverps, jei mergina pažadės pirmagimį sūnų. Žmogelis suverpė. Karalius vedė malūnininko dukrą, jiems gimė sūnus. Atėjo žmogelis pasiimti vaiko. Karalienė verkė, jis pasigailėjo: jei ji per tris dienas moteris atspės jo vardą, vaikas galės likti. Ji mėgino įminti, pasiuntė tarnus į įvairias šalis. Trečią dieną pasiuntinys pasakė, kad girios trobelėje matė šokantį žmogelį, kuris dainavo, kad jo vardas - Akmens Pienas. Kai karalienė pasakė žmogelio vardą, šis iš piktumo perplėšė save pusiau.
[Apie melnyko dukterį ir karalių]

BsTB 8 309-193 Pasaka AT 327B [Apie raganą]
Ragana turėjo dukrą. Ji gaudydavo, maitindavo, pjaudavo ir ėsdavo jaunus vyrus ir merginas. Ragana pagavo Joną ir Oną. Mergina turėjo gražią prijuostę. Kai raganos duktė paprašė mamos tokios prijuostės, ši pasakė, kad šiąnakt merginai nukirs galvą. Tegul ji gula iš krašto, o raganos duktė - prie sienos. Mergina girdėjo pokalbį. Kai raganos duktė užmigo, Ona paslinko ją prie krašto. Ragana nukirto dukrai galvą. Mergina paėmė raganystės tabakinę, prikėlė Joną ir pabėgo. Ragana apsiavė ypatingas kurpes ir puolė vytis. Kai Ona pamatė, kad ragana netoli, Joną pavertė ežeru, o pati virto antimi. Ragana nieko negalėjo padaryti ir parėjo namo. Jonas ir Ona atsivertė ir bėgo toliau. Kai ragana vėl priartėjo prie jaunuolių, merginą vaikiną pavertė muzikantu, o pati virto erškėčių krūmu. Ragana įlipo į krūmą, muzikantas pradėjo groti, ragana - šokti. Ji susidraskė ir krito negyva. Jaunuoliai grįžo pas Jono tėvus ir susituokė.
Rankraštinė versija [Apie raganą]

BsTB 8 309-193 Pasaka AT 327B [Apie raganą]
Ragana turėjo dukrą. Ji gaudydavo, maitindavo, pjaudavo ir ėsdavo jaunus vyrus ir merginas. Ragana pagavo Joną ir Oną. Mergina turėjo gražią prijuostę. Kai raganos duktė paprašė mamos tokios prijuostės, ši pasakė, kad šiąnakt merginai nukirs galvą. Tegul ji gula iš krašto, o raganos duktė - prie sienos. Mergina girdėjo pokalbį. Kai raganos duktė užmigo, Ona paslinko ją prie krašto. Ragana nukirto dukrai galvą. Mergina paėmė raganystės tabakinę, prikėlė Joną ir pabėgo. Ragana apsiavė ypatingas kurpes ir puolė vytis. Kai Ona pamatė, kad ragana netoli, Joną pavertė ežeru, o pati virto antimi. Ragana nieko negalėjo padaryti ir parėjo namo. Jonas ir Ona atsivertė ir bėgo toliau. Kai ragana vėl priartėjo prie jaunuolių, merginą vaikiną pavertė muzikantu, o pati virto erškėčių krūmu. Ragana įlipo į krūmą, muzikantas pradėjo groti, ragana - šokti. Ji susidraskė ir krito negyva. Jaunuoliai grįžo pas Jono tėvus ir susituokė.
[Apie raganą]

BsTB 8 311-194 Pasaka AT 550 [Apie Joną karaliūną ir paną iš auksinio dvaro]
Karaliaus sode buvo obelis su aukso obuoliais. Kai obuoliai prinoko, kasnakt dingdavo po vieną. Karalius turėjo tris sūnus, kurie turėjo budėti sode. Du vyresnieji broliai užmigo, jauniausias brolis šovė į paukštę - nukrito aukso plunksna. Tėvas, pamatęs plunksną, liepė pargabenti paukštę. Du vyresnieji broliai liko karčemoje. Jauniausias brolis girioje sutiko lapę. Ši nunešė jį į dvarą, kur buvo aukso paukštė ir perspėjo, kad imtų paukštę su mediniu narvu. Vyras nepaklausė, sargyba suėmė jį. Karalius pasakė, kad jeigu vyras pargabens aukso žirgą, jis duos paukštę. Lapė nunešė į dvarą, kur buvo aukso žirgas ir liepė balnoti mediniu balnu. Vyras nepaklausė, buvo suimtas. Karalius pasakė, kad jeigu vyras pargabens iš auksinio dvaro paną, jis duos arklį. Lapė pamokė, kad reikia pabučiuoti karalaitę ir neleisti jos pas tėvus. Vyras nepaklausė patarimo - dvariškiai suėmė jį. Karalius pasakė Jonui, kad jeigu jis nukas kalną, gaus jo dukrą, jeigu ne, tai mirs. Lapė pabaigė kasti kalną, Jonas gavo karalaitę. Lapė pamokė vyrą, kaip pasiimti arklį ir neprarasti karalaitės, pasiimti paukštę ir neprarasti arklio. Ji paprašė, kad vyras nušautų ją, nukirstų galvą ir kojas. Kai šis nesutiko, ji perspėjo niekada nesėsti ant šulinio krašto. Karaliūnas išvadavo brolius, visi keliavo namo. Jonas atsisėdo ant šulinio krašto - broliai įstūmė jį. Lapė ištraukė vyrą. Jonas su senuku apsikeitė drabužiais ir atėjo į dvarą. Karalaitė atpažino jį, jie susituokė, karalius nubaudė brolius. Jonas nužudė lapę, atsirado karalaitis - jo žmonos brolis. Abu parėjo į dvarą.
Rankraštinė versija [Apie Joną karaliūną ir paną iš auksinio dvaro]

BsTB 8 311-194 Pasaka AT 550 [Apie Joną karaliūną ir paną iš auksinio dvaro]
Karaliaus sode buvo obelis su aukso obuoliais. Kai obuoliai prinoko, kasnakt dingdavo po vieną. Karalius turėjo tris sūnus, kurie turėjo budėti sode. Du vyresnieji broliai užmigo, jauniausias brolis šovė į paukštę - nukrito aukso plunksna. Tėvas, pamatęs plunksną, liepė pargabenti paukštę. Du vyresnieji broliai liko karčemoje. Jauniausias brolis girioje sutiko lapę. Ši nunešė jį į dvarą, kur buvo aukso paukštė ir perspėjo, kad imtų paukštę su mediniu narvu. Vyras nepaklausė, sargyba suėmė jį. Karalius pasakė, kad jeigu vyras pargabens aukso žirgą, jis duos paukštę. Lapė nunešė į dvarą, kur buvo aukso žirgas ir liepė balnoti mediniu balnu. Vyras nepaklausė, buvo suimtas. Karalius pasakė, kad jeigu vyras pargabens iš auksinio dvaro paną, jis duos arklį. Lapė pamokė, kad reikia pabučiuoti karalaitę ir neleisti jos pas tėvus. Vyras nepaklausė patarimo - dvariškiai suėmė jį. Karalius pasakė Jonui, kad jeigu jis nukas kalną, gaus jo dukrą, jeigu ne, tai mirs. Lapė pabaigė kasti kalną, Jonas gavo karalaitę. Lapė pamokė vyrą, kaip pasiimti arklį ir neprarasti karalaitės, pasiimti paukštę ir neprarasti arklio. Ji paprašė, kad vyras nušautų ją, nukirstų galvą ir kojas. Kai šis nesutiko, ji perspėjo niekada nesėsti ant šulinio krašto. Karaliūnas išvadavo brolius, visi keliavo namo. Jonas atsisėdo ant šulinio krašto - broliai įstūmė jį. Lapė ištraukė vyrą. Jonas su senuku apsikeitė drabužiais ir atėjo į dvarą. Karalaitė atpažino jį, jie susituokė, karalius nubaudė brolius. Jonas nužudė lapę, atsirado karalaitis - jo žmonos brolis. Abu parėjo į dvarą.
[Apie Joną karaliūną ir paną iš auksinio dvaro]

BsTB 8 316-195 Pasaka AT 248A*+248 [Apie žmogų ir žvirblį]
Ūkininkas turėjo šunį, kuriam nedavė ėsti. Šuo išėjo. Jis sutiko žvirblį, kuris nusivedė šunį į miestą. Šuo priėdė ir atsigulė ant kelio pamiegoti. Žmogus, pasikinkęs tris arklius, vežė dvi statines spirito. Žvirblis sakė, kad žmogus nevažiuotų per šunį, bet šis pervažiavo gyvūną. Paukštis snapu ištraukė statinių kamščius - išbėgo spiritas. Žvirblis išdūrė arkliams akis. Žmogus metė į paukštį lazdą - užmušė arklius. Kai vyras grįžo namo, sužinojo, kad paukščiai sulesė kviečius. Paukštis atskrido prie lango, vyras metė į jį lazdą - išmušė langą. Paukštis įlėkė į vidų. Žvirblis skraidė po trobą, vyras mušė lazda - išmušė viską, kas buvo. Kai žmogus pagavo žvirblį, prarijo, tačiau šis iškišo galvą iš burnos. Vyras davė lazdą žmonai, kad ši muštų žvirblį - ji užmušė vyrą. Žvirblis nuskrido.
Rankraštinė versija [Apie žmogų ir žvirblį]

BsTB 8 316-195 Pasaka AT 248A*+248 [Apie žmogų ir žvirblį]
Ūkininkas turėjo šunį, kuriam nedavė ėsti. Šuo išėjo. Jis sutiko žvirblį, kuris nusivedė šunį į miestą. Šuo priėdė ir atsigulė ant kelio pamiegoti. Žmogus, pasikinkęs tris arklius, vežė dvi statines spirito. Žvirblis sakė, kad žmogus nevažiuotų per šunį, bet šis pervažiavo gyvūną. Paukštis snapu ištraukė statinių kamščius - išbėgo spiritas. Žvirblis išdūrė arkliams akis. Žmogus metė į paukštį lazdą - užmušė arklius. Kai vyras grįžo namo, sužinojo, kad paukščiai sulesė kviečius. Paukštis atskrido prie lango, vyras metė į jį lazdą - išmušė langą. Paukštis įlėkė į vidų. Žvirblis skraidė po trobą, vyras mušė lazda - išmušė viską, kas buvo. Kai žmogus pagavo žvirblį, prarijo, tačiau šis iškišo galvą iš burnos. Vyras davė lazdą žmonai, kad ši muštų žvirblį - ji užmušė vyrą. Žvirblis nuskrido.
[Apie žmogų ir žvirblį]

BsTB 8 318-196 Pasaka AT 1535 [Apie vieną išmintingą bobą]
Kaime gyveno turtingi ūkininkai ir vargšas žmogus. Moteris liepė vyrui išdrožti iš medžio veršiuką, kurį davė kerdžiui nunešti į ganyklą. Vakare jis paliko gyvulį laukuose. Kai moteris su kerdžiumi nuėjo paimti veršiuko, jo jau nebuvo. Moteris padavė kerdžių į teismą - šis prisakė vyrui atiduoti savo karvę. Moteris papjovė karvę, odą nešė į miestą parduoti. Pakeliui ji rado varniuką, negalintį skristi, ir pasiėmė. Moteris apsinakvojo pas malūnininką. Malūnininko žmona ją paguldė kamaroje. Pas moterį atėjo burmistras. Ji padėjo ant stalo vaišes, abu vaišinosi. Grįžo malūnininkas, žmona svečią paslėpė spintoje, suslėpė maistą. Vyras pakvietė prie stalo ir atėjusią viešnią. Moteris pasakė, kad turima oda - jos pasakytojas. Ji sudavė varniukui - tas kranktelėjo. Vyras klausė, ką jis sako. Moteris išdavė kur paslėptos vaišės, slepiasi burmistras. Vyras nupirko varniuką, moteris su pinigais grįžo namo, pasistatė namus.
Rankraštinė versija [Apie vieną išmintingą bobą]

BsTB 8 318-196 Pasaka AT 1535 [Apie vieną išmintingą bobą]
Kaime gyveno turtingi ūkininkai ir vargšas žmogus. Moteris liepė vyrui išdrožti iš medžio veršiuką, kurį davė kerdžiui nunešti į ganyklą. Vakare jis paliko gyvulį laukuose. Kai moteris su kerdžiumi nuėjo paimti veršiuko, jo jau nebuvo. Moteris padavė kerdžių į teismą - šis prisakė vyrui atiduoti savo karvę. Moteris papjovė karvę, odą nešė į miestą parduoti. Pakeliui ji rado varniuką, negalintį skristi, ir pasiėmė. Moteris apsinakvojo pas malūnininką. Malūnininko žmona ją paguldė kamaroje. Pas moterį atėjo burmistras. Ji padėjo ant stalo vaišes, abu vaišinosi. Grįžo malūnininkas, žmona svečią paslėpė spintoje, suslėpė maistą. Vyras pakvietė prie stalo ir atėjusią viešnią. Moteris pasakė, kad turima oda - jos pasakytojas. Ji sudavė varniukui - tas kranktelėjo. Vyras klausė, ką jis sako. Moteris išdavė kur paslėptos vaišės, slepiasi burmistras. Vyras nupirko varniuką, moteris su pinigais grįžo namo, pasistatė namus.
[Apie vieną išmintingą bobą]

BsTB 8 323-198 Pasaka AT 402 [Apie karaliaus sūnų ir rupūžę]
Karalius turėjo tris sūnus. Jis nežinojo, kuriam palikti karalystę, todėl išsiuntė juos į pasaulį: kas parneš gražiausią užtiesalą (divoną), galės valdyti. Karalius papūtė tris plunksnas. Jauniausias sūnus nuėjo į vietą, kur nukrito jo plunksna. Ten jis rado duris į žemę ir laiptus. Nusileidęs žemyn, vaikinas pamatė daug rupūžių. Jis paprašė ir gavo gražiausią užtiesalą. Broliai nesutiko su tėvo duotu žodžiu ir pasiūlė išpildyti dar vieną jo įsakymą. Karalius išsiuntė sūnus parnešti gražiausią žiedą. Jaunėliui rupūžė davė gražiausią žiedą. Broliai vėl nesutiko su tėvo sprendimu. Jie išėjo parsivežti gražiausią mergą. Jaunėlis paprašė rupūžės padėti. Ši davė jam išgraužtą griežtį, šešias peles ir mažą rupūžę. Kai jis išlipo į viršų, griežtis virto karieta, pelės - arkliais, o rupūžė - pana. Tėvas jauniausią sūnų paskyrė įpėdiniu, o brolius išvarė. Karalaitis išlaisvino rupūžes - prakeiktą karalienę su dukromis.
Rankraštinė versija [Apie karaliaus sūnų ir rupūžę]

BsTB 8 321-197 Pasaka AT 554 [Apie tris brolius]
Žmogus su žmona turėjo tris sūnus, kurie išėjo į pasaulį. Kai jie priėjo skruzdėlyną, du vyresnieji broliai norėjo išdraskyti jį, tačiau jauniausias neleido. Priėję ežerą, vyresnieji broliai norėjo nušauti antis, o pamatę medį su bitėmis drevėjė, norėjo išimti medų, tačiau jaunėlis vėl neleido. Broliai priėjo dvarą, kur tvartuose rado suakmenėjusius arklius. Rūmų kambarėlyje jie pamatė žmogų. Šis liepė jiems atlikti tris užduotis. Vyriausias ir vidurinis broliai užduočių neatliko - pavirto akmenimis. Jauniausiam broliui į pagalbą atėjo skruzdėlės, antys, bitės. Kai jis atliko užduotis, suakmenėjusios panos atgijo, akmenys pavirto žmonėmis ir gyvuliais. Jauniausias brolis vedė jauniausią karalaitę ir tapo karaliumi, kiti broliai vedė karalaitės seseris.
Rankraštinė versija [Apie tris brolius]

BsTB 8 321-197 Pasaka AT 554 [Apie tris brolius]
Žmogus su žmona turėjo tris sūnus, kurie išėjo į pasaulį. Kai jie priėjo skruzdėlyną, du vyresnieji broliai norėjo išdraskyti jį, tačiau jauniausias neleido. Priėję ežerą, vyresnieji broliai norėjo nušauti antis, o pamatę medį su bitėmis drevėjė, norėjo išimti medų, tačiau jaunėlis vėl neleido. Broliai priėjo dvarą, kur tvartuose rado suakmenėjusius arklius. Rūmų kambarėlyje jie pamatė žmogų. Šis liepė jiems atlikti tris užduotis. Vyriausias ir vidurinis broliai užduočių neatliko - pavirto akmenimis. Jauniausiam broliui į pagalbą atėjo skruzdėlės, antys, bitės. Kai jis atliko užduotis, suakmenėjusios panos atgijo, akmenys pavirto žmonėmis ir gyvuliais. Jauniausias brolis vedė jauniausią karalaitę ir tapo karaliumi, kiti broliai vedė karalaitės seseris.
[Apie tris brolius]

BsTB 8 323-198 Pasaka AT 402 [Apie karaliaus sūnų ir rupūžę]
Karalius turėjo tris sūnus. Jis nežinojo, kuriam palikti karalystę, todėl išsiuntė juos į pasaulį: kas parneš gražiausią užtiesalą (divoną), galės valdyti. Karalius papūtė tris plunksnas. Jauniausias sūnus nuėjo į vietą, kur nukrito jo plunksna. Ten jis rado duris į žemę ir laiptus. Nusileidęs žemyn, vaikinas pamatė daug rupūžių. Jis paprašė ir gavo gražiausią užtiesalą. Broliai nesutiko su tėvo duotu žodžiu ir pasiūlė išpildyti dar vieną jo įsakymą. Karalius išsiuntė sūnus parnešti gražiausią žiedą. Jaunėliui rupūžė davė gražiausią žiedą. Broliai vėl nesutiko su tėvo sprendimu. Jie išėjo parsivežti gražiausią mergą. Jaunėlis paprašė rupūžės padėti. Ši davė jam išgraužtą griežtį, šešias peles ir mažą rupūžę. Kai jis išlipo į viršų, griežtis virto karieta, pelės - arkliais, o rupūžė - pana. Tėvas jauniausią sūnų paskyrė įpėdiniu, o brolius išvarė. Karalaitis išlaisvino rupūžes - prakeiktą karalienę su dukromis.
[Apie karaliaus sūnų ir rupūžę]

BsTB 8 325-199 Pasaka AT 571 [Apie vieną keleivį]
Žmogus turėjo tris sūnus. Motina mylėjo du sūnus, o jauniausio nekentė. Tėvas išsiuntė vyriausią, po to jaunesnį sūnus į girią malkų, motina pridėjo skanaus maisto, gėrimo. Kai girioje jie sutiko senuką, nepasidalino su juo maistu. Kirsdami medžius, broliai susižeidė. Jauniausiam sūnui motina įdėjo prasto maisto, gėrimo. Vaikinas pasidalino maistu su senuku. Šis atsidėkojo vaikinui už gerumą - liepė kirsti medį ir rasiąs dovanas. Iš medžio išlindo auksinė žąsis. Vaikinas nusinešė žąsį į karčemą. Smuklininkas turėjo tris dukteris. Kai jos norėjo išpešti iš žąsies plunksną, prilipo. Ryte vaikinas nešė žąsį, mergos ėjo paskui. Kerdžius rimbu sudavė mergoms ir prilipo. Bernas sugriebė kerdžių, prilipo su žagre. Jie nuėjo į karaliaus miestą. Karalaitės niekas negalėjo prajuokinti. Karalius išleido įsakymą: kas prajuokins karalaitę, liks jo žentu. Kai mergina pamatė ateinančius prilipusius žmones, pradėjo juoktis. Karalius liepė vaikinui atvesti žmogų, kuris iš rūsio išgertų vyną ir pastatyti laivą, galintį judėti vandeniu ir žeme. Senukas išgėrė visą vyną, davė tokį laivą. Karalius sutuokė vaikiną su dukra.
Rankraštinė versija [Apie vieną keleivį]

BsTB 8 325-199 Pasaka AT 571 [Apie vieną keleivį]
Žmogus turėjo tris sūnus. Motina mylėjo du sūnus, o jauniausio nekentė. Tėvas išsiuntė vyriausią, po to jaunesnį sūnus į girią malkų, motina pridėjo skanaus maisto, gėrimo. Kai girioje jie sutiko senuką, nepasidalino su juo maistu. Kirsdami medžius, broliai susižeidė. Jauniausiam sūnui motina įdėjo prasto maisto, gėrimo. Vaikinas pasidalino maistu su senuku. Šis atsidėkojo vaikinui už gerumą - liepė kirsti medį ir rasiąs dovanas. Iš medžio išlindo auksinė žąsis. Vaikinas nusinešė žąsį į karčemą. Smuklininkas turėjo tris dukteris. Kai jos norėjo išpešti iš žąsies plunksną, prilipo. Ryte vaikinas nešė žąsį, mergos ėjo paskui. Kerdžius rimbu sudavė mergoms ir prilipo. Bernas sugriebė kerdžių, prilipo su žagre. Jie nuėjo į karaliaus miestą. Karalaitės niekas negalėjo prajuokinti. Karalius išleido įsakymą: kas prajuokins karalaitę, liks jo žentu. Kai mergina pamatė ateinančius prilipusius žmones, pradėjo juoktis. Karalius liepė vaikinui atvesti žmogų, kuris iš rūsio išgertų vyną ir pastatyti laivą, galintį judėti vandeniu ir žeme. Senukas išgėrė visą vyną, davė tokį laivą. Karalius sutuokė vaikiną su dukra.
[Apie vieną keleivį]

BsTB 8 328-201 Pasaka AT 725 [Stubelnyko sūnus - karalius]
Gyveno trobelninkas, kuris su žmona susilaukė sūnaus. Kai vaikui buvo septyni metai, išgirdo, kaip paukštis gieda. Sūnus tėvui pasakė paukščio giesmę: tėvai nusilenks sūnui, paskui atneš rankšluostį ir vandens. Tėvas supyko ir įmetė vaiką į marias. Plaukė laivas, jūreiviai (laivinykai) paėmė vaiką ir pardavė karaliui. Užaugęs vaikas nuėjo pas kitą karalių pasimokyti kariauti. Ten jis sutiko karalaitį. Karalius turėjo dukterį, uždarytą kambaryje. Karalaitis norėjo ją pamatyti ir tapti karaliaus žentu. Vaikinas padėjo karalaičiui, mergina pasirodė ir pakalbėjo su juo. Karalius sutuokė juos. Kai vaikinas išgirdo, kad numirė karalius, sugrįžo į jo karalystę. Vaikinas nuėjo aplankyti tėvų, apsinakvojo. Ryte motina atnešė vandens, o tėvas - rankšluostį. Kai sūnus pasakė, kas jis toks, tėvas paprašė atleidimo. Sūnus atleido, nusivežė tėvus į savo karalystę.
Rankraštinė versija [Stubelnyko sūnus - karalius]

BsTB 8 328-201 Pasaka AT 725 [Stubelnyko sūnus - karalius]
Gyveno trobelninkas, kuris su žmona susilaukė sūnaus. Kai vaikui buvo septyni metai, išgirdo, kaip paukštis gieda. Sūnus tėvui pasakė paukščio giesmę: tėvai nusilenks sūnui, paskui atneš rankšluostį ir vandens. Tėvas supyko ir įmetė vaiką į marias. Plaukė laivas, jūreiviai (laivinykai) paėmė vaiką ir pardavė karaliui. Užaugęs vaikas nuėjo pas kitą karalių pasimokyti kariauti. Ten jis sutiko karalaitį. Karalius turėjo dukterį, uždarytą kambaryje. Karalaitis norėjo ją pamatyti ir tapti karaliaus žentu. Vaikinas padėjo karalaičiui, mergina pasirodė ir pakalbėjo su juo. Karalius sutuokė juos. Kai vaikinas išgirdo, kad numirė karalius, sugrįžo į jo karalystę. Vaikinas nuėjo aplankyti tėvų, apsinakvojo. Ryte motina atnešė vandens, o tėvas - rankšluostį. Kai sūnus pasakė, kas jis toks, tėvas paprašė atleidimo. Sūnus atleido, nusivežė tėvus į savo karalystę.
[Stubelnyko sūnus - karalius]

BsTB 8 330-202 Pasaka AT 303 [Broliai ir pana užkeiktame dvare]
Žvejys pagavo lydeką, kuri liepė ją sukapoti į tris gabalus ir juos atiduoti žmonai, kumelei ir kalei. Žmona susilaukė dviejų sūnų, kumelė - kumeliukų, kalė - šuniukų. Sūnūs pasiėmė arklius, šunis ir išjojo pakeliauti (vandravoti). Prieš vaikams išjojant, tėvams davė aukso indą (kupką). Iš pradžių paskui vyrus bėgo šunys, o vėliau ir zuikiai, lapės, vilkai, meškos. Kryžkelėje broliai nusprendė skirtis. Jie užkasė indą ir sutarė, kad jeigu kuris grįš ir ras jį apverstą, reikš, kad kitam atsitiko nelaimė. Vienas brolis prijojo dvarą, sutiko ten paną ir liko gyventi. Vyras netoli dvaro pamatė žiburį, nuėjo su žvėrimis pažiūrėti. Trobelėje vyras pamatė senį, kuris niekaip negalėjo sušilti. Šis pasakė, jog sušils, jei vyras išpeš mažiausio žvėries plauką ir uždės jį ant didžiausio. Vyras padarė, kaip liepė senis - visi pavirto į geležis. Kitas brolis pamatė apverstą indą, nujojo į dvarą. Pana nepažino, kad tai kitas brolis. Vyras pamatė žiburį, iš panos žodžių suprato, kur pradingo brolis. Atėjęs į trobelę, vyras liepė žvėrims sudraskyti senį.
Rankraštinė versija [Broliai ir pana užkeiktame dvare]

BsTB 8 330-202 Pasaka AT 303 [Broliai ir pana užkeiktame dvare]
Žvejys pagavo lydeką, kuri liepė ją sukapoti į tris gabalus ir juos atiduoti žmonai, kumelei ir kalei. Žmona susilaukė dviejų sūnų, kumelė - kumeliukų, kalė - šuniukų. Sūnūs pasiėmė arklius, šunis ir išjojo pakeliauti (vandravoti). Prieš vaikams išjojant, tėvams davė aukso indą (kupką). Iš pradžių paskui vyrus bėgo šunys, o vėliau ir zuikiai, lapės, vilkai, meškos. Kryžkelėje broliai nusprendė skirtis. Jie užkasė indą ir sutarė, kad jeigu kuris grįš ir ras jį apverstą, reikš, kad kitam atsitiko nelaimė. Vienas brolis prijojo dvarą, sutiko ten paną ir liko gyventi. Vyras netoli dvaro pamatė žiburį, nuėjo su žvėrimis pažiūrėti. Trobelėje vyras pamatė senį, kuris niekaip negalėjo sušilti. Šis pasakė, jog sušils, jei vyras išpeš mažiausio žvėries plauką ir uždės jį ant didžiausio. Vyras padarė, kaip liepė senis - visi pavirto į geležis. Kitas brolis pamatė apverstą indą, nujojo į dvarą. Pana nepažino, kad tai kitas brolis. Vyras pamatė žiburį, iš panos žodžių suprato, kur pradingo brolis. Atėjęs į trobelę, vyras liepė žvėrims sudraskyti senį.
[Broliai ir pana užkeiktame dvare]

BsTB 8 333-203 Pasaka AT 1415 [Mainai]
Žvejys žvejojo ežere, kai ponas pradėjo skęsti. Jis išgelbėjo poną, šis davė jam aukso gabalą. Senis sutiko jojantį žmogų - auksą išmainė į arklį, tada arklį - į jautį, jautį - į aviną, aviną - į paršiuką, paršiuką - į adatą. Grįžęs namo, senis pametė adatą. Kai senutė išgirdo istoriją apie mainus, pasakė, kad ir adatos nereikia.
Rankraštinė versija [Mainai]

BsTB 8 333-203 Pasaka AT 1415 [Mainai]
Žvejys žvejojo ežere, kai ponas pradėjo skęsti. Jis išgelbėjo poną, šis davė jam aukso gabalą. Senis sutiko jojantį žmogų - auksą išmainė į arklį, tada arklį - į jautį, jautį - į aviną, aviną - į paršiuką, paršiuką - į adatą. Grįžęs namo, senis pametė adatą. Kai senutė išgirdo istoriją apie mainus, pasakė, kad ir adatos nereikia.
[Mainai]

BsTB 8 334-204 Pasaka AT 592+401 [Vaikinas ir velniai užkeiktame dvare]
Vaikinas metus tarnavo už skatiką (grašį). Gavęs skatiką, jaunuolis įmetė jį į tvenkinį - šis nuskendo. Vaikinas pagalvojo, kad tikriausiai prastai tarnavo. Kitais metais vaikinas geriau dirbo, tačiau skatikas vėl nuskendo. Trečius metus jis dar geriau dirbo. Kai jaunuolis įmetė trečią skatiką, pasakė, kad iškiltų trijų metų algos - jos iškilo. Vaikinas pasiėmė skatikus ir ėjo pirkti trijų dvarų, tačiau sutiktas senukas išprašė atiduoti pinigus. Vaikinas atidavė ir iš senuko gavo stebuklingus šautuvą, kortas (kaziras), krepšį, smuiką. Jaunuolis nušovė paukštį. Žydas norėjo pasiimti paukštį, tačiau vaikinas pradėjo griežti smuiku - žydas šokti erškėčių krūme. Dvare jaunuolis pamatė juodą paną, kuri pasakė, kad jeigu jis išbus tris naktis, galės likti ponauti. Dvi naktis vaikinas grojo ir šokdino velnius, o trečią naktį pakvietė lošti kortomis. Vaikinas išlošė kelis maišus pinigų, kai velniai puolė jį, suvarė juos į krepšį. Ryte vaikinas nunešė velnius pas kūlėjus. Šie, gavę su spragilais, išlėkė į pragarą. Vaikinas ir pana, kuri po trečios nakties pabalo, susituokė.
Rankraštinė versija [Vaikinas ir velniai užkeiktame dvare]

BsTB 8 334-204 Pasaka AT 592+401 [Vaikinas ir velniai užkeiktame dvare]
Vaikinas metus tarnavo už skatiką (grašį). Gavęs skatiką, jaunuolis įmetė jį į tvenkinį - šis nuskendo. Vaikinas pagalvojo, kad tikriausiai prastai tarnavo. Kitais metais vaikinas geriau dirbo, tačiau skatikas vėl nuskendo. Trečius metus jis dar geriau dirbo. Kai jaunuolis įmetė trečią skatiką, pasakė, kad iškiltų trijų metų algos - jos iškilo. Vaikinas pasiėmė skatikus ir ėjo pirkti trijų dvarų, tačiau sutiktas senukas išprašė atiduoti pinigus. Vaikinas atidavė ir iš senuko gavo stebuklingus šautuvą, kortas (kaziras), krepšį, smuiką. Jaunuolis nušovė paukštį. Žydas norėjo pasiimti paukštį, tačiau vaikinas pradėjo griežti smuiku - žydas šokti erškėčių krūme. Dvare jaunuolis pamatė juodą paną, kuri pasakė, kad jeigu jis išbus tris naktis, galės likti ponauti. Dvi naktis vaikinas grojo ir šokdino velnius, o trečią naktį pakvietė lošti kortomis. Vaikinas išlošė kelis maišus pinigų, kai velniai puolė jį, suvarė juos į krepšį. Ryte vaikinas nunešė velnius pas kūlėjus. Šie, gavę su spragilais, išlėkė į pragarą. Vaikinas ir pana, kuri po trečios nakties pabalo, susituokė.
[Vaikinas ir velniai užkeiktame dvare]

BsTB 8 336-205 Pasaka AT 1164 [Apie žmogų ir velnią]
Mirė vyro žmona. Jis vedė kitą, su kuria nesutarė. Vyras išėjo į girią uogauti. Jis pamatė serbentų krūmą prie duobės. Kai žmona pamatė krūmą, tuoj puolė prie uogų - nugarmėjo į bedugnę. Po trijų dienų vyras, pasiėmęs virvę, nuėjo ištraukti žmoną, tačiau ištraukė velnią, kuris klausė vyrą, kaip jis galėjo su tokia moterimi gyventi. Velnias pažadėjo sumokėti už tokį gerą darbą: jis įlįs į žmogų - šis pradės kvailioti, tada vyras galės išgydyti ir gaus pinigų. Velnias nusprendė įlįsti į pirklio dukrą ir uždraudė vyrui gydyti ją. Pirklys pagrasino vyrui mirtimi, šis sutiko. Vyras, atėjęs pas pirklį, tarnams liepė šaukti, kad ateina bjaurioji moteris. Išsigandęs velnias nulėkė atgal į duobę. Pirklys vyrui dovanojo pusę turto.
Rankraštinė versija [Apie žmogų ir velnią]

BsTB 8 336-205 Pasaka AT 1164 [Apie žmogų ir velnią]
Mirė vyro žmona. Jis vedė kitą, su kuria nesutarė. Vyras išėjo į girią uogauti. Jis pamatė serbentų krūmą prie duobės. Kai žmona pamatė krūmą, tuoj puolė prie uogų - nugarmėjo į bedugnę. Po trijų dienų vyras, pasiėmęs virvę, nuėjo ištraukti žmoną, tačiau ištraukė velnią, kuris klausė vyrą, kaip jis galėjo su tokia moterimi gyventi. Velnias pažadėjo sumokėti už tokį gerą darbą: jis įlįs į žmogų - šis pradės kvailioti, tada vyras galės išgydyti ir gaus pinigų. Velnias nusprendė įlįsti į pirklio dukrą ir uždraudė vyrui gydyti ją. Pirklys pagrasino vyrui mirtimi, šis sutiko. Vyras, atėjęs pas pirklį, tarnams liepė šaukti, kad ateina bjaurioji moteris. Išsigandęs velnias nulėkė atgal į duobę. Pirklys vyrui dovanojo pusę turto.
[Apie žmogų ir velnią]

BsTB 8 338-206 Pasaka AT 531 [Apie kriaučių Vališką ir muzikantą]
Deivoniškių kaime ūkininko Serelio pirtyje gyveno siuvėjas Vališka. Jis buvo muzikantas ir raganius. Vališka turėjo sūnų, kuris panoro eiti į pasaulį. Tėvas davė vaikui aukso obuolį ir išleido. Kai obuolys nukrito ant žemės, virto kumeliu. Jodamas vaikinas rado aukso plunksną. Kumelys perspėjo jį, kad neimtų, bet šis nepaklausė. Jaunuolis prijojo dvarą, kuriame gyveno kunigaikštis, ir pasiprašė tarnauti. Ponas paskyrė jį namų tarnu (lakojum). Vaikinas turėjo valyti pono drabužius. Kad geriau matytų valydamas, jis pasišviesdavo aukso plunksna. Tarnai apskundė vaikiną ponui, pasakė, kad jis žino, kur yra paukštė. Šis liepė jaunuoliui pagauti paukštę ir pagrasino mirtimi. Kumelys pamokė jaunuolį, ką reikia daryti. Vaikinas parnešė ponui paukštę. Tarnai pasakė ponui, kad vaikinas žino, kur yra labai graži merga. Ponas liepė jaunuoliui parvežti mergą, pagrasino mirtimi. Kumelys pasakė vaikinui, kaip elgtis. Kai šis vežė mergą, ji mariose paskandino žiedą. Pana pasakė ponui, kad tarnas turi atvežti žiedą. Ponas vėl pagrasino vaikinui mirtimi. Kumelys pamokė, ką daryti - šis parvežė žiedą. Pana ponui pasakė, kad tekės už jo, jei jaunuoliui nukirs galvą. Kumelys papūtė - vaikinas atgijo ir tapo dar gražesnis. Pana pasiūlė ir ponui nukirsti galvą. Ponas mirė. Vaikinas vedė mergą ir liko gyventi dvare.
Rankraštinė versija [Apie kriaučių Vališką ir muzikantą]

BsTB 8 338-206 Pasaka AT 531 [Apie kriaučių Vališką ir muzikantą]
Deivoniškių kaime ūkininko Serelio pirtyje gyveno siuvėjas Vališka. Jis buvo muzikantas ir raganius. Vališka turėjo sūnų, kuris panoro eiti į pasaulį. Tėvas davė vaikui aukso obuolį ir išleido. Kai obuolys nukrito ant žemės, virto kumeliu. Jodamas vaikinas rado aukso plunksną. Kumelys perspėjo jį, kad neimtų, bet šis nepaklausė. Jaunuolis prijojo dvarą, kuriame gyveno kunigaikštis, ir pasiprašė tarnauti. Ponas paskyrė jį namų tarnu (lakojum). Vaikinas turėjo valyti pono drabužius. Kad geriau matytų valydamas, jis pasišviesdavo aukso plunksna. Tarnai apskundė vaikiną ponui, pasakė, kad jis žino, kur yra paukštė. Šis liepė jaunuoliui pagauti paukštę ir pagrasino mirtimi. Kumelys pamokė jaunuolį, ką reikia daryti. Vaikinas parnešė ponui paukštę. Tarnai pasakė ponui, kad vaikinas žino, kur yra labai graži merga. Ponas liepė jaunuoliui parvežti mergą, pagrasino mirtimi. Kumelys pasakė vaikinui, kaip elgtis. Kai šis vežė mergą, ji mariose paskandino žiedą. Pana pasakė ponui, kad tarnas turi atvežti žiedą. Ponas vėl pagrasino vaikinui mirtimi. Kumelys pamokė, ką daryti - šis parvežė žiedą. Pana ponui pasakė, kad tekės už jo, jei jaunuoliui nukirs galvą. Kumelys papūtė - vaikinas atgijo ir tapo dar gražesnis. Pana pasiūlė ir ponui nukirsti galvą. Ponas mirė. Vaikinas vedė mergą ir liko gyventi dvare.
[Apie kriaučių Vališką ir muzikantą]

BsTB 8 343-209 Pasaka AT 930+461 [Apie turtingą kupčių ir Joną Nelaimingą]
Gyveno turtingas pirklys, kuris buvo godus ir šykštus. Sirgdama pirklio teta gulėjo tvarte. Kai du seneliai paprašė nakvynės, pirklys jiems leido miegoti tvarte. Naktį teta išgirdo, kaip seneliai kalba, kad naktį neturtingas ūkininkas susilauks sūnaus, vardu Nelaimingas Jonas, kuris valdys pirklio turtą, o kaip ženklas bus moters pasveikimas. Pirklys po kelių dienų nuvažiavo kunigo paklausti, ar pakrikštijo tokį vaiką ir sužinojo, kad jis dar nepakrikštytas. Pirklys pasisiūlė būti krikšto tėvu, paskui nupirko vaiką. Privažiavęs duobę, vyras liepė išmesti vaiką. Kitą dieną kiti pirkliai rado vaiką, už pinigus atidavė vaiką krikštatėviui. Pirklys įdėjo vaiką į statinę ir paleido į marias. Statinė pateko pas vienuolius, kurių vyriausias pakrikštijo vaiką Jonu. Po daug metų į vienuolyną atvažiavo pirklys. Kai pamatė vaikiną, paprašė, kad leistų jį paimti į namus. Pirklys davė pinigų, viršininkas leido. Pirklys parašė laišką, kad žmona siųstų vaikiną į muilo fabriką mirti ir įdavė jam nunešti. Eidamas jis sutiko senuką, kuris perrašė laišką, kad žmona sutuoktų dukrą su vaikinu. Kai pirklio žmona perskaitė laišką, sutuokė. Grįžo pirklys. Jis liepė žentui eiti pas karalių Žaltį. Vaikinas priėjo ąžuolą, sutiko vežėją, žuvį, kurie paprašė paklausti Žalčio klausimų. Dvare Jonas sutiko paną, kuri paklausė Žalčio Jonui rūpimų klausimų. Žuviai, vežėjui, ąžuolui Jonas pasakė atsakymus. Pirklys, išgirdęs, kad grįžta žentas, susiruošė vykti pas Žaltį paklausti, kaip nužudyti Joną. Kai jis įlipo į valtį, liko žmones kilnoti. Jonas liko valdyti pirklio turtą.
Rankraštinė versija [Apie turtingą kupčių ir Joną Nelaimingą]

BsTB 8 343-209 Pasaka AT 930+461 [Apie turtingą kupčių ir Joną Nelaimingą]
Gyveno turtingas pirklys, kuris buvo godus ir šykštus. Sirgdama pirklio teta gulėjo tvarte. Kai du seneliai paprašė nakvynės, pirklys jiems leido miegoti tvarte. Naktį teta išgirdo, kaip seneliai kalba, kad naktį neturtingas ūkininkas susilauks sūnaus, vardu Nelaimingas Jonas, kuris valdys pirklio turtą, o kaip ženklas bus moters pasveikimas. Pirklys po kelių dienų nuvažiavo kunigo paklausti, ar pakrikštijo tokį vaiką ir sužinojo, kad jis dar nepakrikštytas. Pirklys pasisiūlė būti krikšto tėvu, paskui nupirko vaiką. Privažiavęs duobę, vyras liepė išmesti vaiką. Kitą dieną kiti pirkliai rado vaiką, už pinigus atidavė vaiką krikštatėviui. Pirklys įdėjo vaiką į statinę ir paleido į marias. Statinė pateko pas vienuolius, kurių vyriausias pakrikštijo vaiką Jonu. Po daug metų į vienuolyną atvažiavo pirklys. Kai pamatė vaikiną, paprašė, kad leistų jį paimti į namus. Pirklys davė pinigų, viršininkas leido. Pirklys parašė laišką, kad žmona siųstų vaikiną į muilo fabriką mirti ir įdavė jam nunešti. Eidamas jis sutiko senuką, kuris perrašė laišką, kad žmona sutuoktų dukrą su vaikinu. Kai pirklio žmona perskaitė laišką, sutuokė. Grįžo pirklys. Jis liepė žentui eiti pas karalių Žaltį. Vaikinas priėjo ąžuolą, sutiko vežėją, žuvį, kurie paprašė paklausti Žalčio klausimų. Dvare Jonas sutiko paną, kuri paklausė Žalčio Jonui rūpimų klausimų. Žuviai, vežėjui, ąžuolui Jonas pasakė atsakymus. Pirklys, išgirdęs, kad grįžta žentas, susiruošė vykti pas Žaltį paklausti, kaip nužudyti Joną. Kai jis įlipo į valtį, liko žmones kilnoti. Jonas liko valdyti pirklio turtą.
[Apie turtingą kupčių ir Joną Nelaimingą]

BsTB 8 355-213 Mitologinė sakmė [Ragana ir drugiai]
Žmogus, eidamas per balą, pamatė ant kupsto sėdinčią moterį. Kai vyras nuvijo ją, rado visokių kiaušinių. Ragana paaiškino, kad peri drugius. Kai raganos prapuolė, nėra kam išperėti drugių.
Rankraštinė versija [Ragana ir drugiai]

BsTB 8 355-213 Mitologinė sakmė [Ragana ir drugiai]
Žmogus, eidamas per balą, pamatė ant kupsto sėdinčią moterį. Kai vyras nuvijo ją, rado visokių kiaušinių. Ragana paaiškino, kad peri drugius. Kai raganos prapuolė, nėra kam išperėti drugių.
[Ragana ir drugiai]

BsTB 8 349-210 Pasaka AT 450 [Apie Jonuką ir Alenėlę]
Karalius su karaliene turėjo sūnų Jonuką ir dukrą Alenėlę. Tėvai mirė, vaikai išėjo į pasaulį. Jonukas norėjo gerti. Sesuo neleido jam gerti, kad nepavirstų veršiuku, kumeliuku, paršiuku. Brolis nepaklausė draudimo, atsigėrė ir pavirto ožiuku. Alenėlė atsivedė ožiuką į karaliaus sodą. Karalius vedė merginą. Kai jis išjojo medžioti, ragana susargdino karalienę. Ji priviliojo Alenėlę prie jūrių, pririšo prie kaklo akmenį ir nuskandino. Ragana apsirengė karalienės drabužiais, karalius galvojo, kad žmona pasveiko. Po pietų ragana pasakė karaliui, kad reikia pjautį ožiuką. Jonukas paprašė karaliaus, kad leistų jį prie vandens. Kai antrą kartą ožiukias nubėgo prie vandens, karalius nusekė jį. Alenėlė išplaukė, karalius nuėmė jai nuo kaklo akmenį ir parsivedė namo. Ragana buvo sudeginta.
Rankraštinė versija [Apie Jonuką ir Alenėlę]

BsTB 8 349-210 Pasaka AT 450 [Apie Jonuką ir Alenėlę]
Karalius su karaliene turėjo sūnų Jonuką ir dukrą Alenėlę. Tėvai mirė, vaikai išėjo į pasaulį. Jonukas norėjo gerti. Sesuo neleido jam gerti, kad nepavirstų veršiuku, kumeliuku, paršiuku. Brolis nepaklausė draudimo, atsigėrė ir pavirto ožiuku. Alenėlė atsivedė ožiuką į karaliaus sodą. Karalius vedė merginą. Kai jis išjojo medžioti, ragana susargdino karalienę. Ji priviliojo Alenėlę prie jūrių, pririšo prie kaklo akmenį ir nuskandino. Ragana apsirengė karalienės drabužiais, karalius galvojo, kad žmona pasveiko. Po pietų ragana pasakė karaliui, kad reikia pjautį ožiuką. Jonukas paprašė karaliaus, kad leistų jį prie vandens. Kai antrą kartą ožiukias nubėgo prie vandens, karalius nusekė jį. Alenėlė išplaukė, karalius nuėmė jai nuo kaklo akmenį ir parsivedė namo. Ragana buvo sudeginta.
[Apie Jonuką ir Alenėlę]

BsTB 8 352-211 Pasaka AT 313H* [Apie raganą ir podukrą]
Vyras su vžmona turėjo dukrą. Mirus žmonai, vyras vedė antrą kartą. Pamotė nekentė podukros. Kai tėvas išvažiavo, pamotė išsiuntė podukrą pas savo seserį parnešti adatą ir siūlų. Mergaitė nuėjo pas tetą ir papasakojo, kur ją pamotė išsiuntė. Ši pamokė mergaitę vartams sutepti paimti aliejaus, šunims, kad būtų ramūs - duonos, katinui, kad akių neišluptų - mėsos, tarnaitei, kad tylėtų - skarelę (skepetą). Raganos troboje mergaitė pamatė verpiančią šeimininkę ir paprašė, ko atėjusi. Ši tarnaitei pasakė, kad eina kūrenti pirtį, šildyti katilą vandens ir darys iš mergaitės pusryčius. Raganai išėjus, mergaitė išdalino atsineštus daiktus. Katinas prisakė viešniai paimti nuo stalo rankšluostį, šukas ir pamokė, ką su jais daryti. Kai mergina išgirdo, kad atsiveja ragana, metė rankšluostį - pasidarė upė. Ragana atsivedė bulius, kurie išgėrė upę. Mergina vėl išgirdo bėgančią raganą. Metė šukas - pasidarė giria. Ragana graužė medžius, bet išgraužti negalėjo ir liko. Mergaitė tėvui papasakojo, kur buvo. Tėvas išvarė žmoną ir liko su dukra.
Rankraštinė versija [Apie raganą ir podukrą]

BsTB 8 352-211 Pasaka AT 313H* [Apie raganą ir podukrą]
Vyras su vžmona turėjo dukrą. Mirus žmonai, vyras vedė antrą kartą. Pamotė nekentė podukros. Kai tėvas išvažiavo, pamotė išsiuntė podukrą pas savo seserį parnešti adatą ir siūlų. Mergaitė nuėjo pas tetą ir papasakojo, kur ją pamotė išsiuntė. Ši pamokė mergaitę vartams sutepti paimti aliejaus, šunims, kad būtų ramūs - duonos, katinui, kad akių neišluptų - mėsos, tarnaitei, kad tylėtų - skarelę (skepetą). Raganos troboje mergaitė pamatė verpiančią šeimininkę ir paprašė, ko atėjusi. Ši tarnaitei pasakė, kad eina kūrenti pirtį, šildyti katilą vandens ir darys iš mergaitės pusryčius. Raganai išėjus, mergaitė išdalino atsineštus daiktus. Katinas prisakė viešniai paimti nuo stalo rankšluostį, šukas ir pamokė, ką su jais daryti. Kai mergina išgirdo, kad atsiveja ragana, metė rankšluostį - pasidarė upė. Ragana atsivedė bulius, kurie išgėrė upę. Mergina vėl išgirdo bėgančią raganą. Metė šukas - pasidarė giria. Ragana graužė medžius, bet išgraužti negalėjo ir liko. Mergaitė tėvui papasakojo, kur buvo. Tėvas išvarė žmoną ir liko su dukra.
[Apie raganą ir podukrą]

BsTB 8 354-212 Pasaka AT 753 [Apie senuką ir kalvio gizelį]
Žmogus turėjo sūnų, kuriam niekas nesisekė. Tėvas išsiuntė sūnų mokytis pas kalvį. Šis negalėjo išmokyti vaikino, davė jam maisto ir išleido. Girioje vaikinas sutiko senuką, su kuriuo pasidalino maistu. Šis davė jam plaktuką, su kuriuo viskas seksis. Vaikinas pas kalvį pradėjo dirbti mokiniu (gizeliu). Jis pataikė plaktuku kalvio žmonai į galvą - moteris nukrito. Kalvis per langą matė, bet nieko nesakė, žiūrėjo, kas bus. Vaikinas su plaktuku pradėjo kalinėti, moteris atgijo. Kalvis trenkė žmonai kūju per galvą - užmušė. Jis norėjo, kaip mokinys, plaktuku pakalinėti ir atgaivinti moterį, bet jam nepavyko. Mokinys išsitraukė savo plaktuką, pakalinėjo ir ji atgijo. Atgijusi moteris virto pelėda ir išlėkė per langą. Iki jos pelėdų nebuvo. Mokinys grįžo į tėviškę, pasistatė kalvę, kurioje dirbo.
Rankraštinė versija [Apie senuką ir kalvio gizelį]

BsTB 8 354-212 Pasaka AT 753 [Apie senuką ir kalvio gizelį]
Žmogus turėjo sūnų, kuriam niekas nesisekė. Tėvas išsiuntė sūnų mokytis pas kalvį. Šis negalėjo išmokyti vaikino, davė jam maisto ir išleido. Girioje vaikinas sutiko senuką, su kuriuo pasidalino maistu. Šis davė jam plaktuką, su kuriuo viskas seksis. Vaikinas pas kalvį pradėjo dirbti mokiniu (gizeliu). Jis pataikė plaktuku kalvio žmonai į galvą - moteris nukrito. Kalvis per langą matė, bet nieko nesakė, žiūrėjo, kas bus. Vaikinas su plaktuku pradėjo kalinėti, moteris atgijo. Kalvis trenkė žmonai kūju per galvą - užmušė. Jis norėjo, kaip mokinys, plaktuku pakalinėti ir atgaivinti moterį, bet jam nepavyko. Mokinys išsitraukė savo plaktuką, pakalinėjo ir ji atgijo. Atgijusi moteris virto pelėda ir išlėkė per langą. Iki jos pelėdų nebuvo. Mokinys grįžo į tėviškę, pasistatė kalvę, kurioje dirbo.
[Apie senuką ir kalvio gizelį]

BsTB 8 360-215 Pasaka AT- [Apie mergą ir stebuklingą puodelį]
Moteris su dukra neturėjo ką valgyti. Girioje dukra sutiko senutę, kuri davė puodelį ir pamokė: reikia jį pastatyti ir liepti virti - išvirs košės. Mergina parsinešė jį namo. Kai puodelis išvirė košės, ji pasakė, kad gana ir puodelis daugiau nevirė. Merginai išėjus, motina liepė puodeliui virti. Kadangi moteris nežinojo, kaip ji sustabdyti, košės pribėgo pilni namai, kiemas, kaimas. Grįžusi dukra sustabdė puodelį. Kaimo žmonėms iškilo bėda - kas norėjo išeiti ar išvažiuoti, turėjo nuo kelio suvalgyti košę.
Rankraštinė versija [Apie mergą ir stebuklingą puodelį]

BsTB 8 360-215 Pasaka AT- [Apie mergą ir stebuklingą puodelį]
Moteris su dukra neturėjo ką valgyti. Girioje dukra sutiko senutę, kuri davė puodelį ir pamokė: reikia jį pastatyti ir liepti virti - išvirs košės. Mergina parsinešė jį namo. Kai puodelis išvirė košės, ji pasakė, kad gana ir puodelis daugiau nevirė. Merginai išėjus, motina liepė puodeliui virti. Kadangi moteris nežinojo, kaip ji sustabdyti, košės pribėgo pilni namai, kiemas, kaimas. Grįžusi dukra sustabdė puodelį. Kaimo žmonėms iškilo bėda - kas norėjo išeiti ar išvažiuoti, turėjo nuo kelio suvalgyti košę.
[Apie mergą ir stebuklingą puodelį]

BsTB 13 113-107 Pasaka AT 425A [Apie užkeiktą karaliūną levų]
Žmogus turėjo tris dukteris. Kai jis važiavo į miestą, vyriausia duktė paprašė parvežti karolius, vidurinė - žiedą, jauniausia - šokantį ir giedantį paukštį. Tėvas medyje pamatė paukštį. Iš po medžio iššoko liūtas. Jis grasino tėvą sudraskyti, už gyvybę pažadėti tai, ką pirmą grįžęs sutiks. Tėvas sutiko jauniausią dukrą. Ši išėjo pas liūtą, susituokė su juo. Kai tekėjo vyriausia sesuo, liūtas išleido žmoną pas tėvus. Kai tekėjo vidurinė sesuo, jie nuvyko kartu. Pro durų plyšį pateko šviesa - liūtas pavirto karveliu. Mergina klausė saulės, mėnulio, vėjo, kur jos vyras, bet šie nežinojo. Jie davė merginai skrynelę, kiaušinį ir riešutą. Žieminis vėjas pasakė, kur rasti vyrą, kaip atversti jį žmogumi ir persikelti per marias. Už marių mergina pamatė mušantis liūtus: liūtu virtusį vyrą ir liūte paverstą karalaitę. Kai mergina atvertė juos žmonėmis, šie prapuolė.
Rankraštinė versija [Apie užkeiktą karaliūną levų]

BsTB 13 113-107 Pasaka AT 425A [Apie užkeiktą karaliūną levų]
Žmogus turėjo tris dukteris. Kai jis važiavo į miestą, vyriausia duktė paprašė parvežti karolius, vidurinė - žiedą, jauniausia - šokantį ir giedantį paukštį. Tėvas medyje pamatė paukštį. Iš po medžio iššoko liūtas. Jis grasino tėvą sudraskyti, už gyvybę pažadėti tai, ką pirmą grįžęs sutiks. Tėvas sutiko jauniausią dukrą. Ši išėjo pas liūtą, susituokė su juo. Kai tekėjo vyriausia sesuo, liūtas išleido žmoną pas tėvus. Kai tekėjo vidurinė sesuo, jie nuvyko kartu. Pro durų plyšį pateko šviesa - liūtas pavirto karveliu. Mergina klausė saulės, mėnulio, vėjo, kur jos vyras, bet šie nežinojo. Jie davė merginai skrynelę, kiaušinį ir riešutą. Žieminis vėjas pasakė, kur rasti vyrą, kaip atversti jį žmogumi ir persikelti per marias. Už marių mergina pamatė mušantis liūtus: liūtu virtusį vyrą ir liūte paverstą karalaitę. Kai mergina atvertė juos žmonėmis, šie prapuolė.
[Apie užkeiktą karaliūną levų]

BsTB 8 447-269 Pasaka AT 804A [Pupa iki dangaus]
Vyras su moterimi gyveno trobelėje. Senelis rado nematytą sėklą, kurią parsinešė ir pasodino po lova. Pupa išaugo iki lovos. Vyras išėmė lovos lentą, pupa augo toliau. Ji užaugo iki lubų, iki stogo, o kai jis praplėšė stoge skylę, - iki dangaus. Senelis lipo pupa į dangų. Kai pasiekė dangaus vartus (duris), iš pradžių pabeldė, o paskui atidarė juos ir kišo galvą. Senelis buvo plikas, tai Dievas pamanė, kad jis kiša užpakalį ir trenkė jam. Pupa sulūžo, o vyras, krisdamas, užsimušė.
Rankraštinė versija [Pupa iki dangaus]

BsTB 8 447-269 Pasaka AT 804A [Pupa iki dangaus]
Vyras su moterimi gyveno trobelėje. Senelis rado nematytą sėklą, kurią parsinešė ir pasodino po lova. Pupa išaugo iki lovos. Vyras išėmė lovos lentą, pupa augo toliau. Ji užaugo iki lubų, iki stogo, o kai jis praplėšė stoge skylę, - iki dangaus. Senelis lipo pupa į dangų. Kai pasiekė dangaus vartus (duris), iš pradžių pabeldė, o paskui atidarė juos ir kišo galvą. Senelis buvo plikas, tai Dievas pamanė, kad jis kiša užpakalį ir trenkė jam. Pupa sulūžo, o vyras, krisdamas, užsimušė.
[Pupa iki dangaus]

BsTB 8 376-222 Parabolė AT 844 [Apie karalių ir marškinius]
Mirtinai susirgęs karalius kvietė įvairius gydytojus, bet šie negalėjo jam padėti. Išmintingas vyras pasiūlė rasti laimingą žmogų, nuvilkti nuo jo marškinius ir apvilkti jais karalių. Karalius išsiuntė pasiuntinius ieškoti laimingo žmogaus, bet šie negalėjo tokio rasti. Karaliaus sūnus išgirdo trobelėje kalbantis žmones. Vyras sakė, kad per dieną dirbo, privalgė vakarienės, eis gulti, jokios bėdos neturi ir jam daugiau nieko nereikia. Karaliaus sūnus nusiuntė pasiuntinius pas laimingą žmogų. Kai šie nuėjo pas vyrą, pasirodė, kad jis neturėjo marškinių. Karalius mirė.
Rankraštinė versija [Apie karalių ir marškinius]

BsTB 8 376-222 Parabolė AT 844 [Apie karalių ir marškinius]
Mirtinai susirgęs karalius kvietė įvairius gydytojus, bet šie negalėjo jam padėti. Išmintingas vyras pasiūlė rasti laimingą žmogų, nuvilkti nuo jo marškinius ir apvilkti jais karalių. Karalius išsiuntė pasiuntinius ieškoti laimingo žmogaus, bet šie negalėjo tokio rasti. Karaliaus sūnus išgirdo trobelėje kalbantis žmones. Vyras sakė, kad per dieną dirbo, privalgė vakarienės, eis gulti, jokios bėdos neturi ir jam daugiau nieko nereikia. Karaliaus sūnus nusiuntė pasiuntinius pas laimingą žmogų. Kai šie nuėjo pas vyrą, pasirodė, kad jis neturėjo marškinių. Karalius mirė.
[Apie karalių ir marškinius]

BsTB 8 360-216 Pasaka AT 533 [Apie karalaitę ir jos tarnaitę]
Karalienės duktė buvo labai graži. Karalaitė patiko karaliūnui. Jie sutarė, kad mergina atkeliaus pas jį. Karalienė paruošė karalaitei arklį, kuris galėjo kallbėti, ir drauge leido tarnaitę. Karalaitė panoro gerti. Kai karalaitė pasakė tarnaitei, kad paduotų vandens, ši pasiūlė jai pasiimti pačiai. Karalaitė nulipo nuo arklio. Tarnaitė liepė jai mainytis arkliais ir drabužiais. Karaliūnas nusivedė tarnaitę į rūmus. Karalius, pamatęs karalaitę, pagalvojo, kad ji lyg karališkos kilmės. Tarnaitė pasakė karaliui, kad duotų karalaitei darbo. Šis skyrė jai padėti vaikui ganyti žąsis. Tarnaitė paprašė karaliūno, kad lieptų nužudyti kalbantį arklį. Karalaitė paprašė lupėjo, kad kai užmuš arklį, prikaltų jo galvą prie vartų. Kai karalaitė eidavo pro vartus, pasišnekėdavo su galva. Vaikas pasakė karaliui, kad mergina šneka su arklio galva. Karalius išgirdo jų kalbą. Mergina pasipasakojo karaliui. Apgavikė sulaukė mirties, o karaliūnas vedė karalaitę.
Rankraštinė versija [Apie karalaitę ir jos tarnaitę]

BsTB 8 360-216 Pasaka AT 533 [Apie karalaitę ir jos tarnaitę]
Karalienės duktė buvo labai graži. Karalaitė patiko karaliūnui. Jie sutarė, kad mergina atkeliaus pas jį. Karalienė paruošė karalaitei arklį, kuris galėjo kallbėti, ir drauge leido tarnaitę. Karalaitė panoro gerti. Kai karalaitė pasakė tarnaitei, kad paduotų vandens, ši pasiūlė jai pasiimti pačiai. Karalaitė nulipo nuo arklio. Tarnaitė liepė jai mainytis arkliais ir drabužiais. Karaliūnas nusivedė tarnaitę į rūmus. Karalius, pamatęs karalaitę, pagalvojo, kad ji lyg karališkos kilmės. Tarnaitė pasakė karaliui, kad duotų karalaitei darbo. Šis skyrė jai padėti vaikui ganyti žąsis. Tarnaitė paprašė karaliūno, kad lieptų nužudyti kalbantį arklį. Karalaitė paprašė lupėjo, kad kai užmuš arklį, prikaltų jo galvą prie vartų. Kai karalaitė eidavo pro vartus, pasišnekėdavo su galva. Vaikas pasakė karaliui, kad mergina šneka su arklio galva. Karalius išgirdo jų kalbą. Mergina pasipasakojo karaliui. Apgavikė sulaukė mirties, o karaliūnas vedė karalaitę.
[Apie karalaitę ir jos tarnaitę]

BsTB 8 362-217 Pasaka AT 301A [Apie tris karaliūnaites]
Karalius turėjo tris dukras. Jis, vaikščiodamas su dukromis po sodą, rodė vaisius. Prie obels karalius pasakė, kad jeigu kas nuskintų obuolį, prasmegtų į žemę. Jauniausia dukra nuskynė obuolį, seserys paragavo ir nugrimzdo į žemę. Karalius paskelbė, kad tam, kuris ras dukteris, vieną jų galės vesti. Trys broliai medžiotojai išėjo ieškoti merginų. Jie rado didelį dvarą, kuriame pasiliko vyriausias brolis. Naktį pas brolį atėjo mažas žmogelis, kuris paprašė duonos. Kai brolis pasilenkė pakelti nukritusią duoną, žmogelis pradėjo jį mušti. Tas pats atsitiko ir viduriniam broliui. Jauniausias brolis pats puolė mušti žmogelį ir mušė tol, kol šis pasakė, kur yra karalaitės. Vyresnieji broliai jaunėlį nuleido lopšiu į šulinį, kur jis nukirto slibinams galvas ir išvadavo karalaites. Viena karalaitė užkabino jam ant kaklo aukso grandinę. Broliai lopšiu ištraukė karalaites iš šulinio. Žmogelis pamokė jaunėlį vietoj savęs įdėti į lopšį akmenį - broliai, pakėlę lopšį pusę kelio, nupjovė virvę. Karalius pažadėjo broliams po dukterį. Jaunėlis šulinyje rado dūdelę, sukvietė žmogelius. Šie iškėlė jį į viršų. Jaunėlis nuskubėjo pas karalių. Karalius liepė vyrui parodyti ženklą, kad jis išgelbėjo merginas. Jis parodė grandinę. Vyresnieji broliai buvo pakarti, jaunėlis vedė jauniausią karalaitę.
Rankraštinė versija [Apie tris karaliūnaites]

BsTB 8 362-217 Pasaka AT 301A [Apie tris karaliūnaites]
Karalius turėjo tris dukras. Jis, vaikščiodamas su dukromis po sodą, rodė vaisius. Prie obels karalius pasakė, kad jeigu kas nuskintų obuolį, prasmegtų į žemę. Jauniausia dukra nuskynė obuolį, seserys paragavo ir nugrimzdo į žemę. Karalius paskelbė, kad tam, kuris ras dukteris, vieną jų galės vesti. Trys broliai medžiotojai išėjo ieškoti merginų. Jie rado didelį dvarą, kuriame pasiliko vyriausias brolis. Naktį pas brolį atėjo mažas žmogelis, kuris paprašė duonos. Kai brolis pasilenkė pakelti nukritusią duoną, žmogelis pradėjo jį mušti. Tas pats atsitiko ir viduriniam broliui. Jauniausias brolis pats puolė mušti žmogelį ir mušė tol, kol šis pasakė, kur yra karalaitės. Vyresnieji broliai jaunėlį nuleido lopšiu į šulinį, kur jis nukirto slibinams galvas ir išvadavo karalaites. Viena karalaitė užkabino jam ant kaklo aukso grandinę. Broliai lopšiu ištraukė karalaites iš šulinio. Žmogelis pamokė jaunėlį vietoj savęs įdėti į lopšį akmenį - broliai, pakėlę lopšį pusę kelio, nupjovė virvę. Karalius pažadėjo broliams po dukterį. Jaunėlis šulinyje rado dūdelę, sukvietė žmogelius. Šie iškėlė jį į viršų. Jaunėlis nuskubėjo pas karalių. Karalius liepė vyrui parodyti ženklą, kad jis išgelbėjo merginas. Jis parodė grandinę. Vyresnieji broliai buvo pakarti, jaunėlis vedė jauniausią karalaitę.
[Apie tris karaliūnaites]

BsTB 8 365-218 Pasaka AT 401A+518 [Apie vieną kupčių ir juodąjį]
Turtingas pirklys turėjo sūnų ir dukrą. Vyras nusipirko brangių daiktų, sukrovė juos į du laivus, kurie nuskendo. Pirklys sutiko juodą žmogų. Šis pasakė, kad pinigų vyras turės tiek, kiek norės, jeigu sutiks atiduoti tą, kurį grįžęs sutiks pirmą. Tėvas sutiko sūnų. Juodas žmogus paėmė vaikiną, nunešė į laivą - laivas apsivertė. Tėvas pagalvojo, kad sūnus prigėrė. Laivas atsivertė, pirklio sūnus nuėjo į dvarą, kur rado žaltį - užkeiktą karalaitę. Jis iškentė tris naktis su dvasiomis - žaltys atvirto mergina. Vaikinas ir karalaitė susituokė, susilaukė sūnaus. Vyras panoro pamatyti tėvą. Karalienė jam davė žiedą, kuris žmogų perkelia į kitą vietą, tik uždraudė pašaukti pas tėvą ją ir vaiką. Vyras nepaklausė, žmona, užsimovusi žiedą, su vaiku grįžo į savo žemę. Karalius išėjo pas žmoną. Vyras priėjo kalną ir tris milžinus, kurie norėjo pasidalinti kardą, visiems nukertantį galvas, apsiaustą (žiponą), kuriuo apsisupus niekas nemato, ir aulinius batus (čebatus), su kuriais vienas žengtas žingsnis - šimtas mylių. Vyras paėmė visus daiktus ir pabėgo. Nuėjęs į dvarą, karalius sužinojo, kad jo žmona ruošiasi tekėti antrą kartą. Vyras kardu nukirto visiems galvas ir vedė kitą moterį.
Rankraštinė versija [Apie vieną kupčių ir juodąjį]

BsTB 8 365-218 Pasaka AT 401A+518 [Apie vieną kupčių ir juodąjį]
Turtingas pirklys turėjo sūnų ir dukrą. Vyras nusipirko brangių daiktų, sukrovė juos į du laivus, kurie nuskendo. Pirklys sutiko juodą žmogų. Šis pasakė, kad pinigų vyras turės tiek, kiek norės, jeigu sutiks atiduoti tą, kurį grįžęs sutiks pirmą. Tėvas sutiko sūnų. Juodas žmogus paėmė vaikiną, nunešė į laivą - laivas apsivertė. Tėvas pagalvojo, kad sūnus prigėrė. Laivas atsivertė, pirklio sūnus nuėjo į dvarą, kur rado žaltį - užkeiktą karalaitę. Jis iškentė tris naktis su dvasiomis - žaltys atvirto mergina. Vaikinas ir karalaitė susituokė, susilaukė sūnaus. Vyras panoro pamatyti tėvą. Karalienė jam davė žiedą, kuris žmogų perkelia į kitą vietą, tik uždraudė pašaukti pas tėvą ją ir vaiką. Vyras nepaklausė, žmona, užsimovusi žiedą, su vaiku grįžo į savo žemę. Karalius išėjo pas žmoną. Vyras priėjo kalną ir tris milžinus, kurie norėjo pasidalinti kardą, visiems nukertantį galvas, apsiaustą (žiponą), kuriuo apsisupus niekas nemato, ir aulinius batus (čebatus), su kuriais vienas žengtas žingsnis - šimtas mylių. Vyras paėmė visus daiktus ir pabėgo. Nuėjęs į dvarą, karalius sužinojo, kad jo žmona ruošiasi tekėti antrą kartą. Vyras kardu nukirto visiems galvas ir vedė kitą moterį.
[Apie vieną kupčių ir juodąjį]

BsTB 8 369-219 Pasaka AT 707 [Apie karalių ir tris mergas]
Karalius, kuris mėgo medžioti, išjojo į medžioklę su dviem ministrais. Trys mergos ganė karves. Jos kalbėjo, kad norėtų tekėti už šių vyrų. Karalius girdėjo mergų pokalbį, vyrai vedė jas. Kai karalius išjojo į karą, karalienė laukėsi. Gimus sūnui, tetos nuskandino vaiką, o karaliui pasakė, kad gimė šuniukas. Kai gimė antras sūnus, tetos vėl nuskandino vaiką. Žvejys, gaudydamas žuvis, pagavo vaikus ir juos augino. Gimus mergaitei, karalienės seserys nuskandino mergaitę, o karaliui pasakė, kad gimė katė. Žvejys pagavo mergaitę. Karalius įkalino žmoną. Karaliaus vaikai padėdavo žvejui gaudyti žuvis. Jie pagavo paukštį. Vyriausias sūnus, pasiėmęs šautuvą ir smuiką, išėjo medžioti. Karalius užkalbino vaikiną. Žvejys pasakė karaliui, kad pagavo vaikus, o paukštė savo giesmėje atskleidė, kas atsitiko. Karalius parsivežė vaikus namo, žmoną išleido iš kalėjimo, jos seseris sudegino. Karalius dukrą išleido už karaliaus, sūnums padalino karalystę. Šie vedė ir liko karaliais.
Rankraštinė versija [Apie karalių ir tris mergas]

BsTB 8 369-219 Pasaka AT 707 [Apie karalių ir tris mergas]
Karalius, kuris mėgo medžioti, išjojo į medžioklę su dviem ministrais. Trys mergos ganė karves. Jos kalbėjo, kad norėtų tekėti už šių vyrų. Karalius girdėjo mergų pokalbį, vyrai vedė jas. Kai karalius išjojo į karą, karalienė laukėsi. Gimus sūnui, tetos nuskandino vaiką, o karaliui pasakė, kad gimė šuniukas. Kai gimė antras sūnus, tetos vėl nuskandino vaiką. Žvejys, gaudydamas žuvis, pagavo vaikus ir juos augino. Gimus mergaitei, karalienės seserys nuskandino mergaitę, o karaliui pasakė, kad gimė katė. Žvejys pagavo mergaitę. Karalius įkalino žmoną. Karaliaus vaikai padėdavo žvejui gaudyti žuvis. Jie pagavo paukštį. Vyriausias sūnus, pasiėmęs šautuvą ir smuiką, išėjo medžioti. Karalius užkalbino vaikiną. Žvejys pasakė karaliui, kad pagavo vaikus, o paukštė savo giesmėje atskleidė, kas atsitiko. Karalius parsivežė vaikus namo, žmoną išleido iš kalėjimo, jos seseris sudegino. Karalius dukrą išleido už karaliaus, sūnums padalino karalystę. Šie vedė ir liko karaliais.
[Apie karalių ir tris mergas]

BsTB 8 374-221 Pasaka AT 725 [Apie kupčiaus sūnų ir kanarką]
Pirklys su žmona turėjo sūnų. Kartą kanarėlė užgiedojo keistu balsu. Vaikas suprato paukščio giesmę: tėvai tarnaus sūnui. Supykęs tėvas pasodino vaiką į laivą ir paleido į marias. Kanarėlė atsitūpė vaikui ant peties. Vyras iš laivo (laivinykas) išgelbėjo berniuką. Kai jie nuplaukė į karaliaus miestą, pamatė raštą, kad tas, kuris nuvarys tris varnus nuo karaliaus langų, gaus pusę karalystės. Vaikas nuėjo pas karalių ir pasakė, ko varnai nori. Varnai nulėkė, karalius atidavė jam pusę karalystės. Berniukas nuvažiavo pas tėvus, jie patarnavo sūnui. Tėvas paprašė sūnaus atleidimo, sūnus pasiėmė tėvus į karalystę. Sūnus vedė ir visi laimingai gyveno.
Rankraštinė versija [Apie kupčiaus sūnų ir kanarką]

BsTB 8 374-221 Pasaka AT 725 [Apie kupčiaus sūnų ir kanarką]
Pirklys su žmona turėjo sūnų. Kartą kanarėlė užgiedojo keistu balsu. Vaikas suprato paukščio giesmę: tėvai tarnaus sūnui. Supykęs tėvas pasodino vaiką į laivą ir paleido į marias. Kanarėlė atsitūpė vaikui ant peties. Vyras iš laivo (laivinykas) išgelbėjo berniuką. Kai jie nuplaukė į karaliaus miestą, pamatė raštą, kad tas, kuris nuvarys tris varnus nuo karaliaus langų, gaus pusę karalystės. Vaikas nuėjo pas karalių ir pasakė, ko varnai nori. Varnai nulėkė, karalius atidavė jam pusę karalystės. Berniukas nuvažiavo pas tėvus, jie patarnavo sūnui. Tėvas paprašė sūnaus atleidimo, sūnus pasiėmė tėvus į karalystę. Sūnus vedė ir visi laimingai gyveno.
[Apie kupčiaus sūnų ir kanarką]

BsTB 8 371-220 Pasaka AT 401A+437+518 [Apie užkeiktą karalaitę]
Karalienė turėjo mažą dukrą, kuri kartą labai ilgai verkė. Motina, perpykusi, pasakė, kad dukra pavirstų varna ir išlėktų. Ši pavirto ir išlėkė. Po kurio laiko pono sūnus ėjo per girią. Jis išgirdo šauksmą. Varna pasakė jam, kad yra užkeikta karalaitė ir kaip išgelbėti ją nuo prakeikimo: trobelėje vaikinas ras seną moterį, kuri norės duoti valgyti, gerti, tačiau jam nevalia imti, nes užmigs. Vaikinas išgėrė vyno ir užmigo. Trečią dieną radusi vaikiną vėl miegantį, mergina nusimovė žiedą ir užmovė jam ant piršto, padėjo nesibaigiančio maisto, gėrimo ir raštą, kad norėdamas išgelbėti, jis turi ateiti į aukso dvarą, esantį ant stiklo kalno. Vaikinas priėjo namelį, prie kurio durų stovėjo milžinas. Vaikinas davė maisto, gėrimo milžinui. Šis nežinojo, kur kalnas, tačiau jo brolis žinojo. Jis nunešė vaikiną ir paleido netoli kalno. Pasiekęs stiklo kalną, jis negalėjo užlipti. Vaikinas pamatė tris žmogžudžius, kurie negalėjo pasidalinti trijų daiktų: duris sutrupinančios lazdutės, nematomu padarantį lietpalčio ir ant stiklo kalno galinčio užjoti arklio. Vaikinas apmainė daiktus į maistą ir gėrimą. Jis užjojo ant stiklo kalno, į vyno taurę įmetė žiedą. Kai mergina pamatė žiedą, vaikinas pasirodė jai. Jie susituokė ir liko aukso dvare.
Rankraštinė versija [Apie užkeiktą karalaitę]

BsTB 8 371-220 Pasaka AT 401A+437+518 [Apie užkeiktą karalaitę]
Karalienė turėjo mažą dukrą, kuri kartą labai ilgai verkė. Motina, perpykusi, pasakė, kad dukra pavirstų varna ir išlėktų. Ši pavirto ir išlėkė. Po kurio laiko pono sūnus ėjo per girią. Jis išgirdo šauksmą. Varna pasakė jam, kad yra užkeikta karalaitė ir kaip išgelbėti ją nuo prakeikimo: trobelėje vaikinas ras seną moterį, kuri norės duoti valgyti, gerti, tačiau jam nevalia imti, nes užmigs. Vaikinas išgėrė vyno ir užmigo. Trečią dieną radusi vaikiną vėl miegantį, mergina nusimovė žiedą ir užmovė jam ant piršto, padėjo nesibaigiančio maisto, gėrimo ir raštą, kad norėdamas išgelbėti, jis turi ateiti į aukso dvarą, esantį ant stiklo kalno. Vaikinas priėjo namelį, prie kurio durų stovėjo milžinas. Vaikinas davė maisto, gėrimo milžinui. Šis nežinojo, kur kalnas, tačiau jo brolis žinojo. Jis nunešė vaikiną ir paleido netoli kalno. Pasiekęs stiklo kalną, jis negalėjo užlipti. Vaikinas pamatė tris žmogžudžius, kurie negalėjo pasidalinti trijų daiktų: duris sutrupinančios lazdutės, nematomu padarantį lietpalčio ir ant stiklo kalno galinčio užjoti arklio. Vaikinas apmainė daiktus į maistą ir gėrimą. Jis užjojo ant stiklo kalno, į vyno taurę įmetė žiedą. Kai mergina pamatė žiedą, vaikinas pasirodė jai. Jie susituokė ir liko aukso dvare.
[Apie užkeiktą karalaitę]

BsTB 8 377-223 Pasaka AT 1626 [Apie žmogų ir totorių]
Keliavo žmogus ir totorius. Žmogaus arklys buvo balsvas (šyvas), liesas, o totoriaus - juodas, tvirtas. Vakare vyrai tarėsi, kuriam reikės saugoti arklius, kad nepavogtų. Vyras sakė, kad jo arklys baltas, tai naktį jį matys, o totoriaus - juodas, tai jam reikia saugoti. Šis apsimainė arkliais. Tada žmogus pasakė, kad jo arklys juodas, tai niekas nematys ir nevogs, o totoriaus - baltas, todėl reikia saugoti. Totorius saugojo arklius. Vyrai vėl apsinakvojo. Jie turėjo keptą vištą, kurios abiems nebūtų užtekę. Vyrai sutarė, kad višta atiteks tam, kuris pamatys geresnį sapną. Žmogus suvalgė vištą ir nuėjo miegoti. Totorius pasakojo sapną, kad buvo danguje. Žmogus pasakė, kad suvalgė vištą, nes galvojo, jog totorius negrįš iš dangaus. Totorius nujojo savo keliu.
Rankraštinė versija [Apie žmogų ir totorių]

BsTB 8 377-223 Pasaka AT 1626 [Apie žmogų ir totorių]
Keliavo žmogus ir totorius. Žmogaus arklys buvo balsvas (šyvas), liesas, o totoriaus - juodas, tvirtas. Vakare vyrai tarėsi, kuriam reikės saugoti arklius, kad nepavogtų. Vyras sakė, kad jo arklys baltas, tai naktį jį matys, o totoriaus - juodas, tai jam reikia saugoti. Šis apsimainė arkliais. Tada žmogus pasakė, kad jo arklys juodas, tai niekas nematys ir nevogs, o totoriaus - baltas, todėl reikia saugoti. Totorius saugojo arklius. Vyrai vėl apsinakvojo. Jie turėjo keptą vištą, kurios abiems nebūtų užtekę. Vyrai sutarė, kad višta atiteks tam, kuris pamatys geresnį sapną. Žmogus suvalgė vištą ir nuėjo miegoti. Totorius pasakojo sapną, kad buvo danguje. Žmogus pasakė, kad suvalgė vištą, nes galvojo, jog totorius negrįš iš dangaus. Totorius nujojo savo keliu.
[Apie žmogų ir totorių]

BsTB 8 378-224 Pasaka AT 331 [Apie vieną neturtingą žmogų]
Neturtingas žmogus turėjo tik trobelę, kirvį ir sūnų. Vyras, kirsdamas malkas, surinko kiek pinigų ir išleido sūnų mokytis. Kai baigėsi pinigai, tėvas ir sūnus ėjo į girią kirsti malkų. Prie ąžuolo sūnus išgirdo balsą, prašantį paleisti. Žemėje jis rado buteliuką, atkimšo jį ir išleido dvasią. Ši grasino nusukti vaikinui galvą. Jis privertė dvasią įlįsti atgal į buteliuką. Dvasia vėl prašė paleisti ir žadėjo vaikiną apdovanoti. Ji davė vaikinui stebuklingo audeklo gabalą (skepetą): viena jo pusė gydė, kita - vertė auksu. Vaikinas perbraukė audeklu per kirvį - šis tapo auksiniu. Jis pardavė kirvį, gavo pinigų ir daugiau nėjo su tėvu kirsti malkų. Vaikinas išgarsėjo kaip geras gydytojas ir tapo turtingas.
Rankraštinė versija [Apie vieną neturtingą žmogų]

BsTB 8 378-224 Pasaka AT 331 [Apie vieną neturtingą žmogų]
Neturtingas žmogus turėjo tik trobelę, kirvį ir sūnų. Vyras, kirsdamas malkas, surinko kiek pinigų ir išleido sūnų mokytis. Kai baigėsi pinigai, tėvas ir sūnus ėjo į girią kirsti malkų. Prie ąžuolo sūnus išgirdo balsą, prašantį paleisti. Žemėje jis rado buteliuką, atkimšo jį ir išleido dvasią. Ši grasino nusukti vaikinui galvą. Jis privertė dvasią įlįsti atgal į buteliuką. Dvasia vėl prašė paleisti ir žadėjo vaikiną apdovanoti. Ji davė vaikinui stebuklingo audeklo gabalą (skepetą): viena jo pusė gydė, kita - vertė auksu. Vaikinas perbraukė audeklu per kirvį - šis tapo auksiniu. Jis pardavė kirvį, gavo pinigų ir daugiau nėjo su tėvu kirsti malkų. Vaikinas išgarsėjo kaip geras gydytojas ir tapo turtingas.
[Apie vieną neturtingą žmogų]

BsTB 8 380-225 Pasaka AT 1384+1540 [Apie vieną žmogų ir jo pačią]
Žmogus turėjo žmoną ir tris karves. Vyras, išeidamas, pasakė žmonai, kad neparduotų karvių pigiau nei už du šimtus dolerių. Pirkėjas pasakė moteriai, kad pinigus paliko namie, tai išsiveda dvi karves, o trečią palieka kaip užstatą. Kai grįžęs vyras sužinojo apie karvių pardavimą, išėjo ieškoti kvailesnių už savo žmoną. Vyras nuėjo ant kelio. Kai pamatė atvažiuojančią moterį, pradėjo šokinėti. Moteris paklausė, kas jis toks ir kodėl taip elgiasi. Vyras paaiškino, kad iškrito iš dangaus. Moteris paklausė, ar jis pažįsta jos vyrą. Žmogus pasakė, kad jis gano avis. Moteris paprašė nunešti vyrui drabužius. Žmogus pasakė, kad geriau būtų nunešti pinigus. Ji davė pinigus. Kai moteris pasakė sūnui, kaip tėvas gano avis, šis pasiūlė pasivyti žmogų ir duoti arklį, kad perduotų. Vaikinas davė žmogui arklį. Žmogus grįžo namo su arkliu ir pinigais, o žmonai pasakė, kad rado du kvailesnius už ją.
Rankraštinė versija [Apie vieną žmogų ir jo pačią]

BsTB 8 380-225 Pasaka AT 1384+1540 [Apie vieną žmogų ir jo pačią]
Žmogus turėjo žmoną ir tris karves. Vyras, išeidamas, pasakė žmonai, kad neparduotų karvių pigiau nei už du šimtus dolerių. Pirkėjas pasakė moteriai, kad pinigus paliko namie, tai išsiveda dvi karves, o trečią palieka kaip užstatą. Kai grįžęs vyras sužinojo apie karvių pardavimą, išėjo ieškoti kvailesnių už savo žmoną. Vyras nuėjo ant kelio. Kai pamatė atvažiuojančią moterį, pradėjo šokinėti. Moteris paklausė, kas jis toks ir kodėl taip elgiasi. Vyras paaiškino, kad iškrito iš dangaus. Moteris paklausė, ar jis pažįsta jos vyrą. Žmogus pasakė, kad jis gano avis. Moteris paprašė nunešti vyrui drabužius. Žmogus pasakė, kad geriau būtų nunešti pinigus. Ji davė pinigus. Kai moteris pasakė sūnui, kaip tėvas gano avis, šis pasiūlė pasivyti žmogų ir duoti arklį, kad perduotų. Vaikinas davė žmogui arklį. Žmogus grįžo namo su arkliu ir pinigais, o žmonai pasakė, kad rado du kvailesnius už ją.
[Apie vieną žmogų ir jo pačią]

BsTB 8 382-226 Pasaka AT 934A [Apie vieno žmogaus sūnų ir laumes]
Ponas važiavo, apžiūrėdamas karčemas. Jis apsinakvojo pas ūkininką. Naktį gimė ūkininko sūnus. Ponas girdėjo po langu kalbantis tris moteris - laumes. Viena jų pasakė, kad kai sūnus, būdamas dvidešimt vienerių metų, ves ir suguls su žmona, sudegs namai ir jaunavedžiai. Ryte ponas pasisiūlė būti ūkininko sūnaus krikšto tėvu ir paprašė, kad jį pakvietų į vaiko vestuves. Ponas liepė padaryti skardinę dėžę, į kurią tilptų du žmonės. Jaunavedžius paguldė į tą dėžę ir paleido ją į kūdrą. Užsidegė klėtis, kuri sudegė. Kai buvo ištraukta iš vandens skrynia, joje buvo rasti pelenai.
Rankraštinė versija [Apie vieno žmogaus sūnų ir laumes]

BsTB 8 382-226 Pasaka AT 934A [Apie vieno žmogaus sūnų ir laumes]
Ponas važiavo, apžiūrėdamas karčemas. Jis apsinakvojo pas ūkininką. Naktį gimė ūkininko sūnus. Ponas girdėjo po langu kalbantis tris moteris - laumes. Viena jų pasakė, kad kai sūnus, būdamas dvidešimt vienerių metų, ves ir suguls su žmona, sudegs namai ir jaunavedžiai. Ryte ponas pasisiūlė būti ūkininko sūnaus krikšto tėvu ir paprašė, kad jį pakvietų į vaiko vestuves. Ponas liepė padaryti skardinę dėžę, į kurią tilptų du žmonės. Jaunavedžius paguldė į tą dėžę ir paleido ją į kūdrą. Užsidegė klėtis, kuri sudegė. Kai buvo ištraukta iš vandens skrynia, joje buvo rasti pelenai.
[Apie vieno žmogaus sūnų ir laumes]

BsTB 8 384-227 Mitologinė sakmė [Apie ūkininko dukterį ir laumę]
Ūkininkas su žmona turėjo dukterį. Kai mirė žmona, vyras vedė našlę su dukra. Podukra naktį skalbė marškinius. Moteris - laumė davė merginai nesibaigiantį gabalą drobės, iš kurio ji gali siųti marškinius. Pamotė liepė merginai pasakyti, iš kur ji gauna naujus marškinius. Naktį pamotė nusiuntė dukrą skalbti. Laumė perplėšė merginą pusiau. Podukra ištekėjo už ūkininko, ji vis siūdavo iš to audeklo. Kai moteris paseno, išvyniojo audeklą ir rado žievės skiedrą. Ji suvyniojo audeklą atgal, bet jis pasibaigė.
Rankraštinė versija [Apie ūkininko dukterį ir laumę]

BsTB 8 384-227 Mitologinė sakmė [Apie ūkininko dukterį ir laumę]
Ūkininkas su žmona turėjo dukterį. Kai mirė žmona, vyras vedė našlę su dukra. Podukra naktį skalbė marškinius. Moteris - laumė davė merginai nesibaigiantį gabalą drobės, iš kurio ji gali siųti marškinius. Pamotė liepė merginai pasakyti, iš kur ji gauna naujus marškinius. Naktį pamotė nusiuntė dukrą skalbti. Laumė perplėšė merginą pusiau. Podukra ištekėjo už ūkininko, ji vis siūdavo iš to audeklo. Kai moteris paseno, išvyniojo audeklą ir rado žievės skiedrą. Ji suvyniojo audeklą atgal, bet jis pasibaigė.
[Apie ūkininko dukterį ir laumę]

BsTB 8 385-228 Pasaka AT 330A [Apie vieną žmogų ir smertį]
Žmogus mėgo lošti ir liko vargšas. Pas vyrą atėjo du keliauninkai, kurie pasiprašė nakvynės. Jie davė vyrui pinigų už nakvynę ir liepė nupirkti maisto. Žmogus pralošė pinigus. Keliauninkai vėl davė pinigų ir liepė atnešti maisto. Ryte vyras paprašė keliauninkų, kad duotų kortas (kaziras), su kuriomis galima išlošti ir medį, ant kurio užlipus, be vyro leidimo negalima nulipti. Pas vyrą atėjo mirtis, kurią jis įviliojo į medį - septynis metus niekas nemirė. Atėjo pas vyrą du keliauninkai, kurie liepė paleisti mirtį. Kai mirtis išlipo iš medžio, žmogus numirė ir pateko į pragarą. Vyras aplošė velnius. Jis pasiėmė visus velnius ir pakilo prie dangaus, tačiau visi krito ant žemės, o krentant žmogus buvo perplėštas į dalis.
Rankraštinė versija [Apie vieną žmogų ir smertį]

BsTB 8 387-229 Pasaka AT 465A* [Apie kurpių ir jenarolą]
Buvo batsiuvys(kurpius) su žmona, pas kurią lankydavosi generolas. Moteris prasitarė, kad būtų geriau, jei galėtų vyrą nužudyti. Generolas pasakė karaliui, kad batsiuvys gali apsupti miestą vandeniu. Karalius įsakė batsiuviui tai padaryti ir pagrasino mirtimi. Vyras nusprendė eiti į girią pasikarti. Sutiktas senukas išklausė vyrą ir liepė eiti namo. Miestas buvo apsuptas vandeniu. Generolas pasiūlė karaliui, kad batsiuvys padarytų titnago tiltą. Karalius liepė batsiuviui atlikti užduotį, šis pasakė senukui - atsirado tiltai. Generolas pasakė karaliui, kad šis lieptų batsiuviui parnešti "pikus". Kai batsiuvys sutiko senuką, šis davė stebuklingą rykštę. Batsiuvys, parėjęs namo, užtiko žmoną su generolu besiruošiančius gulti. Batsiuvys pamojo rykštele, pasakė "pikus", anie kaip buvo, taip ir liko. Batsiuvys varė juos pas karalių. Prie jų prilipo kalvis, kerdžius. Kai karalius paklausė, kas tai, batsiuvys atsakė, kad "pikus". Karalius liepė pakarti generolą ir batsiuvio žmoną, o batsiuviui atidavė savo dukrą. Po karaliaus mirties jis liko karaliauti.
Rankraštinė versija [Apie kurpių ir jenarolą]

BsTB 8 387-229 Pasaka AT 465A* [Apie kurpių ir jenarolą]
Buvo batsiuvys(kurpius) su žmona, pas kurią lankydavosi generolas. Moteris prasitarė, kad būtų geriau, jei galėtų vyrą nužudyti. Generolas pasakė karaliui, kad batsiuvys gali apsupti miestą vandeniu. Karalius įsakė batsiuviui tai padaryti ir pagrasino mirtimi. Vyras nusprendė eiti į girią pasikarti. Sutiktas senukas išklausė vyrą ir liepė eiti namo. Miestas buvo apsuptas vandeniu. Generolas pasiūlė karaliui, kad batsiuvys padarytų titnago tiltą. Karalius liepė batsiuviui atlikti užduotį, šis pasakė senukui - atsirado tiltai. Generolas pasakė karaliui, kad šis lieptų batsiuviui parnešti "pikus". Kai batsiuvys sutiko senuką, šis davė stebuklingą rykštę. Batsiuvys, parėjęs namo, užtiko žmoną su generolu besiruošiančius gulti. Batsiuvys pamojo rykštele, pasakė "pikus", anie kaip buvo, taip ir liko. Batsiuvys varė juos pas karalių. Prie jų prilipo kalvis, kerdžius. Kai karalius paklausė, kas tai, batsiuvys atsakė, kad "pikus". Karalius liepė pakarti generolą ir batsiuvio žmoną, o batsiuviui atidavė savo dukrą. Po karaliaus mirties jis liko karaliauti.
[Apie kurpių ir jenarolą]

BsTB 8 390-230 Pasaka AT 753 [Apie velnią ir puodžių]
Gyventojas turėjo žemės, mokėjo lipdyti puodus, dubenis. Vyras sutiko žmogų - velnią, kuris pasisiūlė būti padėjėju (gizeliu). Padėjėjas pasakė šeimininkui prikasti molio. Vyras, užlipęs ant tvarto, pamatė daug velnių, lipdančių puodus. Velnias metė į vyrą molio gabalą - išmušė jam akį. Velnias prisakė parūpinti malkų puodams degti. Prieš turgų (jomarką) velniai sukrovė puodus į vežimą ir nuvežė į miestą. Žmonės, velnių gundomi, nupirko visus puodus. Puodžius su padėjėju pririnko maišą pinigų. Kai velnias prisipylė pinigų, vyras pastebėjo, kad jis paėmė per daug. Velnias, supykęs, pasakė, kad vyras daugiau nedirbs puodų. Kiek puodžius padarė puodų, dubenų, visi buvo su skylėmis. Kai pinigai baigėsi, vyras liko neturtingas.
Rankraštinė versija [Apie velnią ir puodžių]

BsTB 8 390-230 Pasaka AT 753 [Apie velnią ir puodžių]
Gyventojas turėjo žemės, mokėjo lipdyti puodus, dubenis. Vyras sutiko žmogų - velnią, kuris pasisiūlė būti padėjėju (gizeliu). Padėjėjas pasakė šeimininkui prikasti molio. Vyras, užlipęs ant tvarto, pamatė daug velnių, lipdančių puodus. Velnias metė į vyrą molio gabalą - išmušė jam akį. Velnias prisakė parūpinti malkų puodams degti. Prieš turgų (jomarką) velniai sukrovė puodus į vežimą ir nuvežė į miestą. Žmonės, velnių gundomi, nupirko visus puodus. Puodžius su padėjėju pririnko maišą pinigų. Kai velnias prisipylė pinigų, vyras pastebėjo, kad jis paėmė per daug. Velnias, supykęs, pasakė, kad vyras daugiau nedirbs puodų. Kiek puodžius padarė puodų, dubenų, visi buvo su skylėmis. Kai pinigai baigėsi, vyras liko neturtingas.
[Apie velnią ir puodžių]

BsTB 7 203-7 Pasaka AT 365 [Miręs vyras išsiveda žmoną]
Draugavo mergina ir jaunikaitis. Jam mirus mergina verkė dieną ir naktį. Vieną naktį atjojo tas jaunikaitis ir ją išsivedė. Toji pasiėmė su savimi šventų knygų, škaplierių, rožančių ir išjojo su numirėliu. Pradėjo jiedu kilti aukštyn, bet numirėlis jaučia, kad jam sunku ir liepia merginai mesti tai, ką ji turi. Mergina nesutiko, tada numirėlis pradėjo kviest negyvėlius, kad jie sudraskytų merginą. Mergina išsigando ir pradėjo bėgti. Pasislėpė pirtelėje, kurioje buvo pašarvotas numirėlis. Mergina išsigelbėjo šventintais daiktais. Kai pragydo gaidys, prapuolė negyvėliai ir pirtelė, o ji atsidūrė tuščiame lauke.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 8 391-231 Pasaka AT 613 [Apie du žmones]
Buvo du žmonės: teisingas ir sukčius. Jie susiginčijo, kuriam lengviau gyventi. Melagis, apgaudinėdamas žmones, gaudavo valgyti, o teisingas žmogus badavo. Sukčius už duoną išlupo teisingam žmogui akis. Aklas vyras išgirdo balsą, sakantį eiti jam į girią, nusiprausti šaltinio vandeniu, kad pasveiktų ir įlipti į ąžuolą. Sutemus prie ąžuolo susirinko velniai, kurių vienas pasakė, kad įlindo į karaliaus dukrą ir išvaryti jį galima tik parodžius pas pirklį esantį šventojo paveikslą (abrozą). Vyras nuėjo pas pirklį bernauti. Už darbą jis gavo paveikslą, su kuriuo išvarė velnią. Karalius sutuokė vyrą su dukterimi. Karaliaus žentas su žmona važiavo pas savo tėvus, kai sutiko sukčių. Vyras papasakojo jam savo istoriją. Šis nuėjo į girią, įlipo į ąžuolą. Susirinkę velniai sudraskė sukčių.
Rankraštinė versija [Apie du žmones]

BsTB 8 391-231 Pasaka AT 613 [Apie du žmones]
Buvo du žmonės: teisingas ir sukčius. Jie susiginčijo, kuriam lengviau gyventi. Melagis, apgaudinėdamas žmones, gaudavo valgyti, o teisingas žmogus badavo. Sukčius už duoną išlupo teisingam žmogui akis. Aklas vyras išgirdo balsą, sakantį eiti jam į girią, nusiprausti šaltinio vandeniu, kad pasveiktų ir įlipti į ąžuolą. Sutemus prie ąžuolo susirinko velniai, kurių vienas pasakė, kad įlindo į karaliaus dukrą ir išvaryti jį galima tik parodžius pas pirklį esantį šventojo paveikslą (abrozą). Vyras nuėjo pas pirklį bernauti. Už darbą jis gavo paveikslą, su kuriuo išvarė velnią. Karalius sutuokė vyrą su dukterimi. Karaliaus žentas su žmona važiavo pas savo tėvus, kai sutiko sukčių. Vyras papasakojo jam savo istoriją. Šis nuėjo į girią, įlipo į ąžuolą. Susirinkę velniai sudraskė sukčių.
[Apie du žmones]

BsTB 8 394-232 Pasaka AT 922 [Apie kareivį ir karalių]
Kareivis tarnavo karaliui 25 metus. Kai grįžęs kareivis pasakė, kad nėra matęs karaliaus, visi iš jo juokėsi. Kareivis nuėjo pas karalių, ir pasakė, kad nėra jo matęs. Karalius leido jam žiūrėti, kiek nori. Karalius paklausė kareivio, kaip aukštai dangus, kaip plati ir gili žemė. Kareivis atsakė. Karalius pasakė, kad jis įminė jo mįsles ir davė pinigų. Kareivis padėkojo ir grįžęs gražiai gyveno.
Rankraštinė versija [Apie kareivį ir karalių]

BsTB 8 394-232 Pasaka AT 922 [Apie kareivį ir karalių]
Kareivis tarnavo karaliui 25 metus. Kai grįžęs kareivis pasakė, kad nėra matęs karaliaus, visi iš jo juokėsi. Kareivis nuėjo pas karalių, ir pasakė, kad nėra jo matęs. Karalius leido jam žiūrėti, kiek nori. Karalius paklausė kareivio, kaip aukštai dangus, kaip plati ir gili žemė. Kareivis atsakė. Karalius pasakė, kad jis įminė jo mįsles ir davė pinigų. Kareivis padėkojo ir grįžęs gražiai gyveno.
[Apie kareivį ir karalių]

BsTB 8 396-234 Pasaka AT 884 [Apie vieną karaliūną]
Karaliūnas mylėjo karalaitę, padovanojo jai žiedą. Prieš mirdamas karalius pasakė sūnui, kad šis vestų kitą karalaitę. Sūnus nukeliavo pas tėvo išrinktą karalaitę, ruošėsi tuoktis. Kai sužinojo karaliūno mylimoji, paprašė tėvo surinkti vienuolika mergaičių. Visos mergaitės persirengė medžiotojais ir nuvyko pas karaliūną. Kai pasiuntinys perdavė karaliūnui žinią, kad atvažiuoja jo sužadėtinė, karalaitė nualpo. Karalaitis numovė mergaitei pirštinę, pamatė žiedą. Jie susituokė.
Rankraštinė versija [Apie vieną karaliūną]

BsTB 8 396-234 Pasaka AT 884 [Apie vieną karaliūną]
Karaliūnas mylėjo karalaitę, padovanojo jai žiedą. Prieš mirdamas karalius pasakė sūnui, kad šis vestų kitą karalaitę. Sūnus nukeliavo pas tėvo išrinktą karalaitę, ruošėsi tuoktis. Kai sužinojo karaliūno mylimoji, paprašė tėvo surinkti vienuolika mergaičių. Visos mergaitės persirengė medžiotojais ir nuvyko pas karaliūną. Kai pasiuntinys perdavė karaliūnui žinią, kad atvažiuoja jo sužadėtinė, karalaitė nualpo. Karalaitis numovė mergaitei pirštinę, pamatė žiedą. Jie susituokė.
[Apie vieną karaliūną]

BsTB 8 397-235 Pasaka AT 325 [Apie Joną ir jo sūnų]
Jonas turėjo sūnų, kurį norėjo išmokyti būti vagimi. Girioje trobelėje vyras rado seną moterį, kurios sūnus buvo vagis ir raganius. Šis sutiko mokyti su sąlyga: jeigu po metų tėvas pažins sūnų, mokslas nieko nekainuos, o jeigu nepažins - turės sumokėti. Žmogelis patarė tėvui, kaip atpažinti sūnų - jis atpažino. Einant namo, jie pamatė atvažiuojantį poną. Sūnus pasivertė šunimi, kurį ponas nupirko. Ponui pavažiavus, šuo iššoko per langą - sūnus grįžo pas tėvą. Prieš prekymetį (jomarką) sūnus pasivertė arkliu ir liepė tėvui, pardavus arklį, nuimti kamanas. Tėvas pardavė sūnaus mokytojui arklį su kamanomis. Arklys paprašė mergos nuimti kamanas. Kai ji nuėmė, arklys pavirto vieversiu. Mokytojas, pajutęs, kad mokinio nėra, puolė vytis. Ties ežeru mokinys pasivertė ešeriu, mokytojas - lydeka. Ešerys iššoko ant kranto ir virto grūdais, lydeka virto gaidžiu. Kviečiai pavirto lape ir sudraskė gaidį. Sūnus grįžo pas tėvą ir apgaudinėjo žmones.
Rankraštinė versija [Apie Joną ir jo sūnų]

BsTB 8 397-235 Pasaka AT 325 [Apie Joną ir jo sūnų]
Jonas turėjo sūnų, kurį norėjo išmokyti būti vagimi. Girioje trobelėje vyras rado seną moterį, kurios sūnus buvo vagis ir raganius. Šis sutiko mokyti su sąlyga: jeigu po metų tėvas pažins sūnų, mokslas nieko nekainuos, o jeigu nepažins - turės sumokėti. Žmogelis patarė tėvui, kaip atpažinti sūnų - jis atpažino. Einant namo, jie pamatė atvažiuojantį poną. Sūnus pasivertė šunimi, kurį ponas nupirko. Ponui pavažiavus, šuo iššoko per langą - sūnus grįžo pas tėvą. Prieš prekymetį (jomarką) sūnus pasivertė arkliu ir liepė tėvui, pardavus arklį, nuimti kamanas. Tėvas pardavė sūnaus mokytojui arklį su kamanomis. Arklys paprašė mergos nuimti kamanas. Kai ji nuėmė, arklys pavirto vieversiu. Mokytojas, pajutęs, kad mokinio nėra, puolė vytis. Ties ežeru mokinys pasivertė ešeriu, mokytojas - lydeka. Ešerys iššoko ant kranto ir virto grūdais, lydeka virto gaidžiu. Kviečiai pavirto lape ir sudraskė gaidį. Sūnus grįžo pas tėvą ir apgaudinėjo žmones.
[Apie Joną ir jo sūnų]

BsTB 8 399-236 Pasaka AT 313H* [Apie pavandeninę raganą]
Brolis ir sesuo įkrito į upę. Juos pagriebė povandeninė ragana. Mergaitei ji liepė nešti vandenį indu (bosu) be dugno, o berniukui davė buką kirvį malkoms kirsti. Kai ragana išėjo, mergaitė paėmė jos šepetį, šukas, veidrodį ir su broliu pabėgo. Ragana puolė juos vytis. Mergaitė, pamačiusi besivejančią raganą, metė šepetį - pasidarė kalnas. Ragana perlipo kalną ir vėl vijosi vaikus. Mergaitė metė šukas - stojosi dantuoti kalnai, o iš veidrodžio pasidarė veidrodinis slidus kalnas. Ragana negalėjo jo perlipti. Ji kirviu kapojo kalną, kol šis trūko pusiau. Kai ragana pradėjo lįsti plyšiu, kalnas susiglaudė. Vaikai grįžo pas tėvus.
Rankraštinė versija [Apie pavandeninę raganą]

BsTB 8 399-236 Pasaka AT 313H* [Apie pavandeninę raganą]
Brolis ir sesuo įkrito į upę. Juos pagriebė povandeninė ragana. Mergaitei ji liepė nešti vandenį indu (bosu) be dugno, o berniukui davė buką kirvį malkoms kirsti. Kai ragana išėjo, mergaitė paėmė jos šepetį, šukas, veidrodį ir su broliu pabėgo. Ragana puolė juos vytis. Mergaitė, pamačiusi besivejančią raganą, metė šepetį - pasidarė kalnas. Ragana perlipo kalną ir vėl vijosi vaikus. Mergaitė metė šukas - stojosi dantuoti kalnai, o iš veidrodžio pasidarė veidrodinis slidus kalnas. Ragana negalėjo jo perlipti. Ji kirviu kapojo kalną, kol šis trūko pusiau. Kai ragana pradėjo lįsti plyšiu, kalnas susiglaudė. Vaikai grįžo pas tėvus.
[Apie pavandeninę raganą]

BsTB 8 400-237 Mitologinė sakmė apie draudimą žuvauti šventą dieną
Šventą dieną dvariškis (dvarokas) atėjo prie Dotamų ežero žvejoti. Kai vyras pradėjo snausti, bijodamas, kad žuvis nenutemptų meškerės, prisirišo meškerės kotą prie kojos. Vyras pajuto, jog yra velkamas už kojos. Jis kojomis įsispyrė į kupstą, meškerės virvė nutrūko. Daugiau šventą dieną vyras nėjo žvejoti.
Rankraštinė versija [Šventą dieną nežuvauk]

BsTB 8 400-237 Mitologinė sakmė apie draudimą žuvauti šventą dieną
Šventą dieną dvariškis (dvarokas) atėjo prie Dotamų ežero žvejoti. Kai vyras pradėjo snausti, bijodamas, kad žuvis nenutemptų meškerės, prisirišo meškerės kotą prie kojos. Vyras pajuto, jog yra velkamas už kojos. Jis kojomis įsispyrė į kupstą, meškerės virvė nutrūko. Daugiau šventą dieną vyras nėjo žvejoti.
[Šventą dieną nežuvauk]

BsTB 8 400-238 Pasaka AT 810A [Apie vieną žmogų ir velnią]
Buvo geras, neturtingas žmogus. Liucipierius nusiuntė pas žmogų velnią, kad šis sugundytų jį keiktis. Velnias įstūmė žmogų į griovį ir išpurvino - šis pradėjo keiktis. Liucipierius liepė velniui tarnauti žmogui. Jie nusipirko seną kumelę, kurią išmainė į pirklio keturis arklius ir pinigus. Žmogus su velniu dirbo žemę, sėjo kviečius, rugius - visko turėjo. Velnias pas žmogų gyveno tris metus. Prieš atsisveikindamas, velnias iš rugių padarė giros. Sukvietė visus kaimynus. Kai jie pasigėrė, ėmė keiktis ir muštis. Velnias, išradęs degtinę, nuėjo į pragarą. Nuo Liucipieriaus jis gavo dovanų, kad parnešė maišą nuodėmių.
Rankraštinė versija [Apie vieną žmogų ir velnią]

BsTB 8 400-238 Pasaka AT 810A [Apie vieną žmogų ir velnią]
Buvo geras, neturtingas žmogus. Liucipierius nusiuntė pas žmogų velnią, kad šis sugundytų jį keiktis. Velnias įstūmė žmogų į griovį ir išpurvino - šis pradėjo keiktis. Liucipierius liepė velniui tarnauti žmogui. Jie nusipirko seną kumelę, kurią išmainė į pirklio keturis arklius ir pinigus. Žmogus su velniu dirbo žemę, sėjo kviečius, rugius - visko turėjo. Velnias pas žmogų gyveno tris metus. Prieš atsisveikindamas, velnias iš rugių padarė giros. Sukvietė visus kaimynus. Kai jie pasigėrė, ėmė keiktis ir muštis. Velnias, išradęs degtinę, nuėjo į pragarą. Nuo Liucipieriaus jis gavo dovanų, kad parnešė maišą nuodėmių.
[Apie vieną žmogų ir velnią]

BsTB 8 402-239 Pasaka AT 676 [Apie du brolius: turtingą ir vargdienį]
Vienas brolis buvo labai turtingas, kitas - vargdienis. Girioje vargdienis išgirdo kalbant medžio viduryje. Vyras išgirdo žodžius "Zama zama, atsiverk", atsivėrė medžio durys ir išėjo žmogžudžiai. Vargdienis pakartojo žodžius - medis atsivėrė. Vyras išsinešė iš medžio porą maišų aukso. Jis norėjo sužinoti, kiek turi pinigų. Vargdienis nusiuntė vaiką pas brolį pasiskolinti saiko (puskartės). Vaikas pasakė, kad tėvas parvežė daug pinigų. Vargdienis papasakojo broliui, iš kur jų gavo. Turtingas brolis, įėjęs į medžio vidų, pamiršo stebuklingus žodžius. Grįžę žmogžudžiai užmušė vyrą. Vargdieniui pinigų pakako iki gyvenimo galo.
Rankraštinė versija [Apie du brolius: turtingą ir vargdienį]

BsTB 8 402-239 Pasaka AT 676 [Apie du brolius: turtingą ir vargdienį]
Vienas brolis buvo labai turtingas, kitas - vargdienis. Girioje vargdienis išgirdo kalbant medžio viduryje. Vyras išgirdo žodžius "Zama zama, atsiverk", atsivėrė medžio durys ir išėjo žmogžudžiai. Vargdienis pakartojo žodžius - medis atsivėrė. Vyras išsinešė iš medžio porą maišų aukso. Jis norėjo sužinoti, kiek turi pinigų. Vargdienis nusiuntė vaiką pas brolį pasiskolinti saiko (puskartės). Vaikas pasakė, kad tėvas parvežė daug pinigų. Vargdienis papasakojo broliui, iš kur jų gavo. Turtingas brolis, įėjęs į medžio vidų, pamiršo stebuklingus žodžius. Grįžę žmogžudžiai užmušė vyrą. Vargdieniui pinigų pakako iki gyvenimo galo.
[Apie du brolius: turtingą ir vargdienį]

BsTB 8 403-240 Pasaka AT 154 [Apie žmogų ir lapę]
Ūkininkas užmigo girioje. Lapė klausė žmogaus, ar jis duos porą vištų, nes ji nuvijo vilką. Vyras nunešė maiše porą šunų ir paleido juos. Lapė pabėgo nuo jų ir pasislėpė oloje. Lapė klausė kojų, ausų, akių, ką darė, kai ji bėgo. Kai uodega pasakė, kad ji tik maišė, lapė ją iškišo šunims. Šie ištraukė ją už uodegos ir sudraskė.
Rankraštinė versija [Apie žmogų ir lapę]

BsTB 8 403-240 Pasaka AT 154 [Apie žmogų ir lapę]
Ūkininkas užmigo girioje. Lapė klausė žmogaus, ar jis duos porą vištų, nes ji nuvijo vilką. Vyras nunešė maiše porą šunų ir paleido juos. Lapė pabėgo nuo jų ir pasislėpė oloje. Lapė klausė kojų, ausų, akių, ką darė, kai ji bėgo. Kai uodega pasakė, kad ji tik maišė, lapė ją iškišo šunims. Šie ištraukė ją už uodegos ir sudraskė.
[Apie žmogų ir lapę]

BsTB 8 404-241 Mitologinė sakmė apie berną ir ūkininką
Bernas derėjosi pas ūkininką tarnauti. Kiek bernas norėjo algos, tiek ūkininkas davė. Ūkininkas davė bernui aulinius batus (čebatus) ir pasakė, kad metai baigsis, kai šis sunešios juos. Bernas nešiojo batus trečius metus, kai sutiko senuką. Šis pamokė nusiauti batus ir aparti (apark in vagą). Po trijų dienų sutrūko batų padai ir oda. Ūkininkas turėjo sumokėti bernui. Batai buvo iš žmogaus odos, šioji tik po žeme supūva.
Rankraštinė versija [Apie berną ir ūkininką]

BsTB 8 404-241 Mitologinė sakmė apie berną ir ūkininką
Bernas derėjosi pas ūkininką tarnauti. Kiek bernas norėjo algos, tiek ūkininkas davė. Ūkininkas davė bernui aulinius batus (čebatus) ir pasakė, kad metai baigsis, kai šis sunešios juos. Bernas nešiojo batus trečius metus, kai sutiko senuką. Šis pamokė nusiauti batus ir aparti (apark in vagą). Po trijų dienų sutrūko batų padai ir oda. Ūkininkas turėjo sumokėti bernui. Batai buvo iš žmogaus odos, šioji tik po žeme supūva.
[Apie berną ir ūkininką]

BsTB 8 405-242 Pasaka AT 810A [Apie bernavimą velnio]
Velnias iš neturtingo žmogaus pavogė duoną. Kai jis pasakė Liucipieriui apie vagystę, šis liepė jam tarnauti žmogui. Velnias pasiprašė bernauti. Žmogus su bernu nuėjo į dvarą kulti. Jie susitarė, kad kūlėjai paims tiek, kiek bernas paneš. Velnias į maišą susėmė visus javus. Ponas paleido bulių, šunį, tačiau velnias juos griebė už uodegos ir užsimetė ant maišo. Pavasarį vyras ir bernas arė, sėjo. Velnias žinojo, koks bus oras. Žmogus praturtėjo. Važiuojant į krikštynas, jie rado skrynią pinigų. Velnias turėjo tarnauti tris metus. Kai metai baigėsi, jis padarė degtinės. Vyrai, prisigėrę, padarė daug nuodėmių. Velnias, surašęs jas, nuėjo į pragarą. Žmogus žiūrėjo, kaip velnias darė degtinę ir pats pradėjo daryti. Taip atsirado degtinė.
Rankraštinė versija [Apie bernavimą velnio]

BsTB 8 405-242 Pasaka AT 810A [Apie bernavimą velnio]
Velnias iš neturtingo žmogaus pavogė duoną. Kai jis pasakė Liucipieriui apie vagystę, šis liepė jam tarnauti žmogui. Velnias pasiprašė bernauti. Žmogus su bernu nuėjo į dvarą kulti. Jie susitarė, kad kūlėjai paims tiek, kiek bernas paneš. Velnias į maišą susėmė visus javus. Ponas paleido bulių, šunį, tačiau velnias juos griebė už uodegos ir užsimetė ant maišo. Pavasarį vyras ir bernas arė, sėjo. Velnias žinojo, koks bus oras. Žmogus praturtėjo. Važiuojant į krikštynas, jie rado skrynią pinigų. Velnias turėjo tarnauti tris metus. Kai metai baigėsi, jis padarė degtinės. Vyrai, prisigėrę, padarė daug nuodėmių. Velnias, surašęs jas, nuėjo į pragarą. Žmogus žiūrėjo, kaip velnias darė degtinę ir pats pradėjo daryti. Taip atsirado degtinė.
[Apie bernavimą velnio]

BsTB 8 407-243 Pasaka AT 451 [Septyni broliai varnai ir sesuo]
Ragana turėjo septynis sūnus. Kai ji neturėjo kuo maitinti vaikų, pavertė juos varnais. Raganai gimė duktė. Kai paaugo, ji pasakė motinai, kad iškeptų vištą, ir išėjo ieškoti brolių. Mergina priėjo trobelę, paprašė senos moters, kad jai leistų pernakvoti. Parlėkė moters sūnus varnas. Jis suvalgė vištą ir pamokė merginą, priėjus didelį kalną, vištos kaulelius sudėti kaip laiptus. Sūnus papasakojo apie prie kalno, pagiry esančią trobelę, kurioje gyvena merginos broliai, ir kaip jai elgtis. Mergina pasirodė broliams. Jie pasakė, kad jeigu ji iškęs septynis metus nevalgius ir nekalbėjus, jie virs žmonėmis. Mergina iškentė - varnai virto žmonėmis. Visi grįžo pas raganą, kurią sudegino.
Rankraštinė versija [Septyni broliai varnai ir sesuo]

BsTB 8 407-243 Pasaka AT 451 [Septyni broliai varnai ir sesuo]
Ragana turėjo septynis sūnus. Kai ji neturėjo kuo maitinti vaikų, pavertė juos varnais. Raganai gimė duktė. Kai paaugo, ji pasakė motinai, kad iškeptų vištą, ir išėjo ieškoti brolių. Mergina priėjo trobelę, paprašė senos moters, kad jai leistų pernakvoti. Parlėkė moters sūnus varnas. Jis suvalgė vištą ir pamokė merginą, priėjus didelį kalną, vištos kaulelius sudėti kaip laiptus. Sūnus papasakojo apie prie kalno, pagiry esančią trobelę, kurioje gyvena merginos broliai, ir kaip jai elgtis. Mergina pasirodė broliams. Jie pasakė, kad jeigu ji iškęs septynis metus nevalgius ir nekalbėjus, jie virs žmonėmis. Mergina iškentė - varnai virto žmonėmis. Visi grįžo pas raganą, kurią sudegino.
[Septyni broliai varnai ir sesuo]

BsTB 8 409-244 Pasaka AT 930 [Ponas ir nekenčiamas sūnus]
Ponas su žmona turėjo sūnų. Po žmonos mirties ponas sugalvojo nužudyti sūnų. Jis liepė palikti vaiką girioje. Žmogus, atėjęs į girią malkų, rado vaiką ir paėmė auginti. Ponas nusipirko sūnų. Jis liepė tarnui įdėti vaiką į išpuvusio medžio vidų. Žmogus rado vaiką, užaugino jį. Ponas, sužinojęs, kad sūnus gyvas, parsivežė jį į dvarą. Sūnus dvariškiams liepė užvirti katilą vandens ir įmesti į jį poną. Sūnus apsivedė ir liko dvaro ponu.
Rankraštinė versija [Ponas ir nekenčiamas sūnus]

BsTB 8 409-244 Pasaka AT 930 [Ponas ir nekenčiamas sūnus]
Ponas su žmona turėjo sūnų. Po žmonos mirties ponas sugalvojo nužudyti sūnų. Jis liepė palikti vaiką girioje. Žmogus, atėjęs į girią malkų, rado vaiką ir paėmė auginti. Ponas nusipirko sūnų. Jis liepė tarnui įdėti vaiką į išpuvusio medžio vidų. Žmogus rado vaiką, užaugino jį. Ponas, sužinojęs, kad sūnus gyvas, parsivežė jį į dvarą. Sūnus dvariškiams liepė užvirti katilą vandens ir įmesti į jį poną. Sūnus apsivedė ir liko dvaro ponu.
[Ponas ir nekenčiamas sūnus]

BsTB 8 410-245 Pasaka AT 361 [Pono sūnus ir vilko sesuo]
Pono sūnus išėjo ieškoti pasaulio krašto. Vakare jis užėjo į trobelę, kurioje buvo sena moteris, ir pasiprašė nakvynės. Moteris davė ponaičiui krepšį, tik liepė nežiūrėti, kas viduje. Kitą naktį vaikinas pernakvojo pas kitą moterį. Ji davė jam du kamuolius, kurių viename buvo smeigtukas. Vaikinas pažiūrėjo, kas yra krepšyje. Iš krepšio iššoko arklys, kurio jis negalėjo įvaryti atgal. Ponaitis verkė, kai priėjo vilkas. Šis pasakė, kad pagaus arklį, jei vaikinas jam pažadės pats save. Vaikinas pažadėjo, vilkas pagavo arklį. Arklys nugaišo. Vaikinas metė kamuolius - atsirado kurtai, iš smeigtuko - nendrė. Jis atėjo į dvarą, ten rado sergančią ponią - vilko seserį. Ji pasakė, kad jeigu vaikinas nueis į namus su aštuoniomis durimis ir iš ten atneš pyragaičių, tai ji pasveiks ir jie susituoks. Kai ponaitis nuėjo, durys užsidarė ir šalia atsirado vilkas. Vaikiną vilkas išleido, leido padūduoti, o kurtai liko viduje. Vaikinas įlipo į medį ir pradėjo dūduoti. Kurtai pragraužė duris ir sudraskė vilką. Ponaitis grįžo pas tėvą, vedė.
Rankraštinė versija [Pono sūnus ir vilko sesuo]

BsTB 8 411-246 Pasaka AT 480 [Meškos stubelė]
Žmogus su žmona susilaukė dukters. Žmona mirė, vyras vedė raganą su dukra. Ragana nekentė podukros. Ji liepė vyrui išvežti podukrą į trobelę pagiry, kur ateina meška gūžinėtis. Vyras paklausė žmonos. Vakare mergaitė davė pelei košės - ši pamokė, kad kai meška duos mergaitei varpelį, ši duotų jį pelei. Mergaitė paklausė - gavo iš meškos skrynią aukso. Pamotė liepė vyrui išvežti savo dukrą. Ši nuvarė pelę. Meška pagavo mergaitę, sumalė į miltus. Nuvažiavęs tėvas rado tik kaulus.
Rankraštinė versija [Meškos stubelė]

BsTB 8 411-246 Pasaka AT 480 [Meškos stubelė]
Žmogus su žmona susilaukė dukters. Žmona mirė, vyras vedė raganą su dukra. Ragana nekentė podukros. Ji liepė vyrui išvežti podukrą į trobelę pagiry, kur ateina meška gūžinėtis. Vyras paklausė žmonos. Vakare mergaitė davė pelei košės - ši pamokė, kad kai meška duos mergaitei varpelį, ši duotų jį pelei. Mergaitė paklausė - gavo iš meškos skrynią aukso. Pamotė liepė vyrui išvežti savo dukrą. Ši nuvarė pelę. Meška pagavo mergaitę, sumalė į miltus. Nuvažiavęs tėvas rado tik kaulus.
[Meškos stubelė]

BsTB 8 413-247 Pasaka AT 1405 [Kas tą lanktį kirs...]
Vyras turėjo tinginę žmoną. Kai jie jau neturėjo marškinių, ji suverpė ritę siūlų ir nusiuntė vyrą iškirsti lenktuvą (lanktį). Moteris anksčiau už vyrą nulėkė į girią ir, pasislėpusi krūmuose, kalbėjo, kad tas, kuris lenktuvą kirs, jo žmona mirs. Vyras grįžo namo be lenktuvo. Kai vyras parnešė lenktuvą, moteris suvijo siūlus (prisiverpė vieną tolką) ir sumerkė su pakulomis. Ji liepė vyrui saugoti, kad šuo neperšoktų per siūlus. Kai šuo peršoko, siūlai neva pavirto pakulomis - nebuvo iš ko austi. Vyras girioje sutiko medžiotoją. Šis pasakė, kad žmona jį apgaudinėja ir pamokė apsimesti šventuoju. Vyras sudavė žmonai kančiumi ir pasakė, kad jeigu ši dar tinginiaus, jis sugrįš. Moteris puolė verpti. Nuo to karto jie turėjo kuo apsirengti.
Rankraštinė versija [Kas tą lanktį kirs...]

BsTB 8 413-247 Pasaka AT 1405 [Kas tą lanktį kirs...]
Vyras turėjo tinginę žmoną. Kai jie jau neturėjo marškinių, ji suverpė ritę siūlų ir nusiuntė vyrą iškirsti lenktuvą (lanktį). Moteris anksčiau už vyrą nulėkė į girią ir, pasislėpusi krūmuose, kalbėjo, kad tas, kuris lenktuvą kirs, jo žmona mirs. Vyras grįžo namo be lenktuvo. Kai vyras parnešė lenktuvą, moteris suvijo siūlus (prisiverpė vieną tolką) ir sumerkė su pakulomis. Ji liepė vyrui saugoti, kad šuo neperšoktų per siūlus. Kai šuo peršoko, siūlai neva pavirto pakulomis - nebuvo iš ko austi. Vyras girioje sutiko medžiotoją. Šis pasakė, kad žmona jį apgaudinėja ir pamokė apsimesti šventuoju. Vyras sudavė žmonai kančiumi ir pasakė, kad jeigu ši dar tinginiaus, jis sugrįš. Moteris puolė verpti. Nuo to karto jie turėjo kuo apsirengti.
[Kas tą lanktį kirs...]

BsTB 8 414-248 Pasaka AT 403A [Balti karveliai skiria dalį]
Našlys turėjo dukrą ir sūnų. Jis vedė raganą, su kuria irgi turėjo dukrą. Eidamas su dukra į girią kirsti malkų, vyras pamiršo namuose kirvį. Jis nusiuntė merginą jo paimti. Karveliai skyrė jai dalią. Mergina spjovė - nukrito aukso gabalėlis. Ragana išsiuntė su vyru savo dukrą. Karveliai skyrė jai dalią. Kai mergina spjovė - išlėkė rupūžė. Sūnus išėjo į kariuomenę, tarnavo pas karalių. Jis nusinešė sesers portretą. Karalius pamatė merginos atvaizdą, liepė atvežti ją. Kai visa šeima plaukė laivu, ragana įmetė podukrą į vandenį. Ši pavirto antimi. Kai karalius pamatė raganos dukrą, paėmė vaikiną į nelaisvę. Perplaukusi marias, antis virto mergina. Karalius pažino merginą, ji papasakojo, kas atsitiko. Karalius paleido vaikiną, raganą ir jos dukrą sudegino. Karalius vedė merginą.
Rankraštinė versija [Balti karveliai skiria dalį]

BsTB 8 414-248 Pasaka AT 403A [Balti karveliai skiria dalį]
Našlys turėjo dukrą ir sūnų. Jis vedė raganą, su kuria irgi turėjo dukrą. Eidamas su dukra į girią kirsti malkų, vyras pamiršo namuose kirvį. Jis nusiuntė merginą jo paimti. Karveliai skyrė jai dalią. Mergina spjovė - nukrito aukso gabalėlis. Ragana išsiuntė su vyru savo dukrą. Karveliai skyrė jai dalią. Kai mergina spjovė - išlėkė rupūžė. Sūnus išėjo į kariuomenę, tarnavo pas karalių. Jis nusinešė sesers portretą. Karalius pamatė merginos atvaizdą, liepė atvežti ją. Kai visa šeima plaukė laivu, ragana įmetė podukrą į vandenį. Ši pavirto antimi. Kai karalius pamatė raganos dukrą, paėmė vaikiną į nelaisvę. Perplaukusi marias, antis virto mergina. Karalius pažino merginą, ji papasakojo, kas atsitiko. Karalius paleido vaikiną, raganą ir jos dukrą sudegino. Karalius vedė merginą.
[Balti karveliai skiria dalį]

BsTB 8 432-258 Pasaka AT 480A* [Uršulė ir ragana]
Kai Uršulė paliko vaiką vieną, ragana pavogė jį. Moteris išėjo vaiko ieškoti. Uršulė priėjo vyšnią, nuvalgė uogas. Įėjus į vidų, Uršulė pamatė vaiką, žaidžiantį su obuoliu, ir gulinčią raganą. Ši buvo akla. Ragana paprašė, kad moteris paieškotų jai galvą. Uršulė supylė raganai ant galvos kruopas ir patupdė viščiuką, ragana galvojo, kad Uršulė ieško galvą. Moteris su vaiku pabėgo.
Rankraštinė versija [Uršulė ir ragana]

BsTB 8 432-258 Pasaka AT 480A* [Uršulė ir ragana]
Kai Uršulė paliko vaiką vieną, ragana pavogė jį. Moteris išėjo vaiko ieškoti. Uršulė priėjo vyšnią, nuvalgė uogas. Įėjus į vidų, Uršulė pamatė vaiką, žaidžiantį su obuoliu, ir gulinčią raganą. Ši buvo akla. Ragana paprašė, kad moteris paieškotų jai galvą. Uršulė supylė raganai ant galvos kruopas ir patupdė viščiuką, ragana galvojo, kad Uršulė ieško galvą. Moteris su vaiku pabėgo.
[Uršulė ir ragana]

BsTB 8 417-249 Pasaka AT 706 [Karalienė nukirstom rankom]
Pirklys turėjo sūnų ir dukrą. Po pirklio mirties sūnus vedė, susilaukė berniuko. Pirklys išvažiavo prekių. Jo žmona nekentė vyro sesers, šmeižė ją vyrui. Marti padavė merginą į teismą. Šis liepė nukirsti jai rankas. Mergina nuėjo į karaliaus dvarą. Karaliūnas vedė ją. Vyras išjojo į karą. Kai gimė sūnus, karaliūno motina parašė jam laišką ir padavė tarnui, kad nuneštų. Tarnas užėjo nakvynės pas pirklį. Pirklio žmona perrašė laišką. Grįždamas tarnas vėl padavė moteriai laišką, ši perrašė. Karalienė išvarė marčią. Kai moteris pasilenkė prie šaltinio atsigerti, įkrito vaikas. Moteris įkišo rankas į vandenį, jos pasveiko. Moteris su vaiku nuėjo pas pirklį, ją priėmė tarnaite. Karaliūnas nuvažiavo į pirklio namus. Žmona papasakojo, kas jai atsitiko, vyras pažino ją. Pirklio žmona buvo sudeginta, pirklys išvažiavo pas karalių.
Rankraštinė versija [Karalienė nukirstom rankom]

BsTB 8 417-249 Pasaka AT 706 [Karalienė nukirstom rankom]
Pirklys turėjo sūnų ir dukrą. Po pirklio mirties sūnus vedė, susilaukė berniuko. Pirklys išvažiavo prekių. Jo žmona nekentė vyro sesers, šmeižė ją vyrui. Marti padavė merginą į teismą. Šis liepė nukirsti jai rankas. Mergina nuėjo į karaliaus dvarą. Karaliūnas vedė ją. Vyras išjojo į karą. Kai gimė sūnus, karaliūno motina parašė jam laišką ir padavė tarnui, kad nuneštų. Tarnas užėjo nakvynės pas pirklį. Pirklio žmona perrašė laišką. Grįždamas tarnas vėl padavė moteriai laišką, ši perrašė. Karalienė išvarė marčią. Kai moteris pasilenkė prie šaltinio atsigerti, įkrito vaikas. Moteris įkišo rankas į vandenį, jos pasveiko. Moteris su vaiku nuėjo pas pirklį, ją priėmė tarnaite. Karaliūnas nuvažiavo į pirklio namus. Žmona papasakojo, kas jai atsitiko, vyras pažino ją. Pirklio žmona buvo sudeginta, pirklys išvažiavo pas karalių.
[Karalienė nukirstom rankom]

BsTB 8 434-260 Pasaka AT 425M [Atplauk, puta]
Ponas turėjo sūnus ir tris dukteris. Kai mergos išėjo skalbti, išbėgo ir jauniausia duktė. Ji braidė po vandenį, pataikė į skylę ir pateko į prakeiktą dvarą. Dvare ji rado ponaitį, su kuriuo gyveno. Kai mergaitė užaugo, jie susituokė, susilaukė vaikų. Moteris paprašė vyro leisti ją į tėviškę. Vyras leido ir pamokė, kaip grįžus žmona turi šaukti jį. Moteris pašaukė - vyras nusinešė ją į dvarą. Po kelių savaičių moteris su vaikais nuėjo į tėviškę. Broliai pašaukė vyrą. Kai šis atplaukė, jie nukirto galvą. Moteris pašaukė vyrą - suprato, kad jis jau negyvas ir liko pas tėvą.
Rankraštinė versija [Atplauk, puta]

BsTB 8 434-260 Pasaka AT 425M [Atplauk, puta]
Ponas turėjo sūnus ir tris dukteris. Kai mergos išėjo skalbti, išbėgo ir jauniausia duktė. Ji braidė po vandenį, pataikė į skylę ir pateko į prakeiktą dvarą. Dvare ji rado ponaitį, su kuriuo gyveno. Kai mergaitė užaugo, jie susituokė, susilaukė vaikų. Moteris paprašė vyro leisti ją į tėviškę. Vyras leido ir pamokė, kaip grįžus žmona turi šaukti jį. Moteris pašaukė - vyras nusinešė ją į dvarą. Po kelių savaičių moteris su vaikais nuėjo į tėviškę. Broliai pašaukė vyrą. Kai šis atplaukė, jie nukirto galvą. Moteris pašaukė vyrą - suprato, kad jis jau negyvas ir liko pas tėvą.
[Atplauk, puta]

BsTB 8 432-259 Pasaka AT 311 [Žmogžudys ir ūkininko dukterys]
Ūkininkas turėjo tris dukteris. Kai jis ėjo į prekyvietę (jomarką), sutiko vyrą, einantį pirkti mergų. Tėvas pasiūlė pirkti vieną dukterį. Vyras ir mergina susituokė, išvažiavo į vyro namus. Vyras pasakė, kad jo namuose yra dvylika kambarių: į vienuoliką kambarių galima eiti, o į dvyliktą - ne. Mergina įėjo į uždraustą kambarį - rado numirėlius. Kai vyras suprato, kad žmona buvo kambaryje, nusivedė ją ten ir nukirto galvą. Vyras nuvažiavo pas merginų tėvą. Šis nepažino svečio - atidavė jam dar vieną dukrą. Mergina įėjo į kambarį - žmogžudys nukirto jai galvą. Tėvas sutuokė su žmogžudžiu trečią dukrą. Kai ši įėjo į uždraustą kambarį, pamatė nužudytas seseris ir ant sienos pritaisytą popierėlį - kai durys daromos, jis apsisuka. Vyrui grįžus, mergina paprašė važiuoti pas tėvus. Kai ji pasakė, kad vyras nužudė jos seseris, tėvas sukvietė vyrus ir užmušė žmogžudį.
Rankraštinė versija [Žmogžudys ir ūkininko dukterys]

BsTB 8 432-259 Pasaka AT 311 [Žmogžudys ir ūkininko dukterys]
Ūkininkas turėjo tris dukteris. Kai jis ėjo į prekyvietę (jomarką), sutiko vyrą, einantį pirkti mergų. Tėvas pasiūlė pirkti vieną dukterį. Vyras ir mergina susituokė, išvažiavo į vyro namus. Vyras pasakė, kad jo namuose yra dvylika kambarių: į vienuoliką kambarių galima eiti, o į dvyliktą - ne. Mergina įėjo į uždraustą kambarį - rado numirėlius. Kai vyras suprato, kad žmona buvo kambaryje, nusivedė ją ten ir nukirto galvą. Vyras nuvažiavo pas merginų tėvą. Šis nepažino svečio - atidavė jam dar vieną dukrą. Mergina įėjo į kambarį - žmogžudys nukirto jai galvą. Tėvas sutuokė su žmogžudžiu trečią dukrą. Kai ši įėjo į uždraustą kambarį, pamatė nužudytas seseris ir ant sienos pritaisytą popierėlį - kai durys daromos, jis apsisuka. Vyrui grįžus, mergina paprašė važiuoti pas tėvus. Kai ji pasakė, kad vyras nužudė jos seseris, tėvas sukvietė vyrus ir užmušė žmogžudį.
[Žmogžudys ir ūkininko dukterys]

BsTB 8 431-257 Pasaka [Ūkininko pati ir žmogžudys]
Kareivis, atitarnavęs karaliui, grįžo namo ir parsinešė kardą. Jis vedė moterį ir ūkininkavo. Ūkininkas su vyrais girioje šienavo, žmona turėjo atnešti valgyti. Moteris nepasirodė. Vakare vyras su šuniu nuėjo į girią ieškoti žmonos. Urve jis rado dvyliką žmogžudžių: vienuolikai iš jų vyras nukirto galvas, o dvyliktas buvo su jo žmona. Moteris pasiūlė vyrams imtis: kuris nugalės, su tuo ji pasiliks. Vyras pamatė, kad jam bus blogai, pasišaukė šunį. Nukirtęs žmogžudžiui galvą, vyras parsigabeno žmoną namo. Jis sukvietė kaimynus, gimines ir klausė, ką su tokia žmona daryti. Žmonės nusprendė nukirsti jai galvą. Vyras, vedęs kitą, laimingai gyveno.
Rankraštinė versija [Ūkininko pati ir žmogžudys]

BsTB 8 431-257 Pasaka [Ūkininko pati ir žmogžudys]
Kareivis, atitarnavęs karaliui, grįžo namo ir parsinešė kardą. Jis vedė moterį ir ūkininkavo. Ūkininkas su vyrais girioje šienavo, žmona turėjo atnešti valgyti. Moteris nepasirodė. Vakare vyras su šuniu nuėjo į girią ieškoti žmonos. Urve jis rado dvyliką žmogžudžių: vienuolikai iš jų vyras nukirto galvas, o dvyliktas buvo su jo žmona. Moteris pasiūlė vyrams imtis: kuris nugalės, su tuo ji pasiliks. Vyras pamatė, kad jam bus blogai, pasišaukė šunį. Nukirtęs žmogžudžiui galvą, vyras parsigabeno žmoną namo. Jis sukvietė kaimynus, gimines ir klausė, ką su tokia žmona daryti. Žmonės nusprendė nukirsti jai galvą. Vyras, vedęs kitą, laimingai gyveno.
[Ūkininko pati ir žmogžudys]

BsTB 8 420-250 Pasaka AT 715A+219E* [Aš tą poną pragaišysiu]
Senelis turėjo gaidį, senelė - vištą. Kai višta padėdavo kiaušinį, senelė neduodavo jo seneliui. Šis išvarė gaidelį elgetauti. Jis nuėjo į dvarą, užlėkė ant tvoros ir užgiedojo, kad poną pragaišins ir jo turtą sunaikins. Ponas liepė įmesti gaidį į arklių tvartą, bulių tvartą - gaidys sulesė gyvūnus. Kai gaidį įmetė į šulinį, jis surijo visą vandenį, o kai įmetė į krosnį, - išliejo jį. Ponas liepė įmesti gaidį į pinigų skrynią. Jis prarijo visus pinigus, o, nulėkęs pas senelį, išvėmė juos. Senelė prašė senelio pinigų. Šis atsakė, tegul atneša jos višta. Višta atnešė kirmėlių ir vabalų. Senelė primušė (išdirbo skūrą) vištą ir liko beturtė. Senelis su tais pinigais buvo turtingas.
Rankraštinė versija [Aš tą poną pragaišysiu]

BsTB 8 420-250 Pasaka AT 715A+219E* [Aš tą poną pragaišysiu]
Senelis turėjo gaidį, senelė - vištą. Kai višta padėdavo kiaušinį, senelė neduodavo jo seneliui. Šis išvarė gaidelį elgetauti. Jis nuėjo į dvarą, užlėkė ant tvoros ir užgiedojo, kad poną pragaišins ir jo turtą sunaikins. Ponas liepė įmesti gaidį į arklių tvartą, bulių tvartą - gaidys sulesė gyvūnus. Kai gaidį įmetė į šulinį, jis surijo visą vandenį, o kai įmetė į krosnį, - išliejo jį. Ponas liepė įmesti gaidį į pinigų skrynią. Jis prarijo visus pinigus, o, nulėkęs pas senelį, išvėmė juos. Senelė prašė senelio pinigų. Šis atsakė, tegul atneša jos višta. Višta atnešė kirmėlių ir vabalų. Senelė primušė (išdirbo skūrą) vištą ir liko beturtė. Senelis su tais pinigais buvo turtingas.
[Aš tą poną pragaišysiu]

BsTB 8 421-251 Pasaka AT 593 [Berno dalis]
Buvo neturtingas ūkininkas. Žmogus atėjo pas jį bernauti. Ūkininkui pradėjo sektis. Po metų bernas išėjo - ūkininkas pradėjo skursti. Jis suprato, kad gyveno iš berno dalies ir susirado jį. Bernas nenorėjo grįžti, bet ūkininkas pažadėjo dukterį. Vaikinas grįžo. Ūkininkas gerokai praturtėjo, pas dukrą pradėjo važiuoti turtingi jaunikiai. Mergina ruošėsi vestuvėms. Ūkininkas išsiuntė berną į girią malkų. Kai nulūžo vežimo ašis, bernas norėjo kirsti ąžuolą. Šis prašneko, kad bernas pasakytų "tegul taip bus" ir ašis sugis. Bernas norėjo eiti į vestuves, bet ponas liepė sukapoti malkas. Kai bernas ištarė tuos žodžius, malkos susikapojo. Vestuvių pabaigoje jaunieji nuėjo į klėtį gulti, bernas ištarė žodžius - jie negalėjo atsikelti. Ponas sumokėjo bernui, šis paleido jaunuosius ir išėjo.
Rankraštinė versija [Berno dalis]

BsTB 8 421-251 Pasaka AT 593 [Berno dalis]
Buvo neturtingas ūkininkas. Žmogus atėjo pas jį bernauti. Ūkininkui pradėjo sektis. Po metų bernas išėjo - ūkininkas pradėjo skursti. Jis suprato, kad gyveno iš berno dalies ir susirado jį. Bernas nenorėjo grįžti, bet ūkininkas pažadėjo dukterį. Vaikinas grįžo. Ūkininkas gerokai praturtėjo, pas dukrą pradėjo važiuoti turtingi jaunikiai. Mergina ruošėsi vestuvėms. Ūkininkas išsiuntė berną į girią malkų. Kai nulūžo vežimo ašis, bernas norėjo kirsti ąžuolą. Šis prašneko, kad bernas pasakytų "tegul taip bus" ir ašis sugis. Bernas norėjo eiti į vestuves, bet ponas liepė sukapoti malkas. Kai bernas ištarė tuos žodžius, malkos susikapojo. Vestuvių pabaigoje jaunieji nuėjo į klėtį gulti, bernas ištarė žodžius - jie negalėjo atsikelti. Ponas sumokėjo bernui, šis paleido jaunuosius ir išėjo.
[Berno dalis]

BsTB 8 423-252 Pasaka [Pana iš girios]
Karalius turėjo dukrą, kurią norejo sutuokti prieš jos valią. Mergina pasiėmė drabužių ir pabėgo į girią. Girioje medžiojo karaliūnas. Kai karaliūnas pamatė, kokia mergina graži, nusivežė ją į dvarą. Karalius pamatė merginą, leido sūnui ją vesti. Jie susituokė, po tėvo liko karaliauti.
Rankraštinė versija [Pana iš girios]

BsTB 8 423-252 Pasaka [Pana iš girios]
Karalius turėjo dukrą, kurią norejo sutuokti prieš jos valią. Mergina pasiėmė drabužių ir pabėgo į girią. Girioje medžiojo karaliūnas. Kai karaliūnas pamatė, kokia mergina graži, nusivežė ją į dvarą. Karalius pamatė merginą, leido sūnui ją vesti. Jie susituokė, po tėvo liko karaliauti.
[Pana iš girios]

BsTB 8 424-253 Pasaka AT 571 [Mainais gautas avinukas]
Bernas nuėjo pas poną tarnauti. Jis turėjo po katilais kurti malkas, tik negalėjo žiūrėti, kas juose. Bernas pažiūrėjo, pamatė katile esant po sielą. Bernas nesutiko ilgiau tarnauti, pasiėmė algą - aukso gabalą ir išėjo. Vaikinas auksą išmainė į arklį, arklį - į jautį, jautį - į aviną. Girioje bernas priėjo trobelę. Jis pririšo aviną prie staktos (advernyko), viduje rado tris besiprausiančias mergas. Jos išėjo pažiūrėti, koks gražus avinukas, pačiupinėjo jį ir prilipo. Bernas nusivedė avinuką su mergomis. Prie jų prilipo velnias, moteris su liže, žydas. Ponas turėjo dukrą, kurios niekas negalėjo prakalbinti. Ponas pasakė, kad tas, kuris prakalbins, bus jo žentas. Kai mergina pamatė berną su palyda, pradėjo kalbėti ir juoktis. Ponas sutuokė dukrą su bernu. Jis liko dvare ponauti.
Rankraštinė versija [Mainais gautas avinukas]

BsTB 8 424-253 Pasaka AT 571 [Mainais gautas avinukas]
Bernas nuėjo pas poną tarnauti. Jis turėjo po katilais kurti malkas, tik negalėjo žiūrėti, kas juose. Bernas pažiūrėjo, pamatė katile esant po sielą. Bernas nesutiko ilgiau tarnauti, pasiėmė algą - aukso gabalą ir išėjo. Vaikinas auksą išmainė į arklį, arklį - į jautį, jautį - į aviną. Girioje bernas priėjo trobelę. Jis pririšo aviną prie staktos (advernyko), viduje rado tris besiprausiančias mergas. Jos išėjo pažiūrėti, koks gražus avinukas, pačiupinėjo jį ir prilipo. Bernas nusivedė avinuką su mergomis. Prie jų prilipo velnias, moteris su liže, žydas. Ponas turėjo dukrą, kurios niekas negalėjo prakalbinti. Ponas pasakė, kad tas, kuris prakalbins, bus jo žentas. Kai mergina pamatė berną su palyda, pradėjo kalbėti ir juoktis. Ponas sutuokė dukrą su bernu. Jis liko dvare ponauti.
[Mainais gautas avinukas]

BsTB 8 426-254 Pasaka AT 465A [Strielčius ir Marisenka]
Karalius turėjo medžiotoją. Jis pamatė atlekiančius tris karvelius, kurie pavirto panomis. Jos nusirengė ir nuėjo maudytis, medžiotojas pavogė jų drabužius. Merginos kalbėjo, kaip atsilygins už drabužius. Medžiotojas atidavė drabužius, viena mergina nusekė paskui jį į dvarą. Kai karalius pamatė merginą, nusprendė medžiotojui jos neduoti ir išsiuntė jį atnešti tai, ko nėra karalystėje. Girioje vyras užėjo į trobelę. Ten jis rado moterį ir Marisenką. Mergina liepė vyrui vilkti vadeles, tik uždraudė pažiūrėti atgal. Karalius pamatė, kad vyras atvelka ugnį ir liepė nuvilkti atgal. Medžiotojas nusivedė Marisenką pas karalių. Kai šis pamatė dar gražesnę merginą, atėmė ją. Karalius pasakė, kad atiduos merginą, jeigu vyras pamaitins visą kariuomenę. Vyrai pradėjo valgyti, krito negyvi. Karalius norėjo nukirsti medžiotojui galvą, bet kalavijas nukirto jam. Medžiotojas su Marisenka liko karaliauti.
Rankraštinė versija [Strielčius ir Marisenka]

BsTB 8 426-254 Pasaka AT 465A [Strielčius ir Marisenka]
Karalius turėjo medžiotoją. Jis pamatė atlekiančius tris karvelius, kurie pavirto panomis. Jos nusirengė ir nuėjo maudytis, medžiotojas pavogė jų drabužius. Merginos kalbėjo, kaip atsilygins už drabužius. Medžiotojas atidavė drabužius, viena mergina nusekė paskui jį į dvarą. Kai karalius pamatė merginą, nusprendė medžiotojui jos neduoti ir išsiuntė jį atnešti tai, ko nėra karalystėje. Girioje vyras užėjo į trobelę. Ten jis rado moterį ir Marisenką. Mergina liepė vyrui vilkti vadeles, tik uždraudė pažiūrėti atgal. Karalius pamatė, kad vyras atvelka ugnį ir liepė nuvilkti atgal. Medžiotojas nusivedė Marisenką pas karalių. Kai šis pamatė dar gražesnę merginą, atėmė ją. Karalius pasakė, kad atiduos merginą, jeigu vyras pamaitins visą kariuomenę. Vyrai pradėjo valgyti, krito negyvi. Karalius norėjo nukirsti medžiotojui galvą, bet kalavijas nukirto jam. Medžiotojas su Marisenka liko karaliauti.
[Strielčius ir Marisenka]

BsTB 8 428-255 Pasaka AT 480A* [Seserų vaikas ir ragana]
Buvo trys seserys, jos turėjo vaiką. Kai jos skalbdavo, vaikas plaukiodavo luote. Mergos, eidamos valgyti, paliko vaiką, o po pietų jo nerado. Vyriausia sesuo išėjo ieškoti vaiko. Ji rado obelį, upelį, kalną, kurie prašė padėti, bet ji nepadėjo. Mergina priėjo trobelę, kurioje buvo moteris, katinas ir vaikas. Kai moteris užmigo, merga padavė katinui lašinius, smalą supylė moteriai ant akių, griebė vaiką ir pabėgo. Katinas prakrapštė moteriai akis, ši pakvietė gulbes vytis mergą. Seseriai nepadėjo kalnas miltų, upelis, obelis. Gulbės pasivijo, sumušė ir atėmė vaiką. Antrajai tas pat nutiko. Išėjo trečioji sesuo, pasiėmusi lašinių šmotą. Ji nukrėtė nuo obels obuolius, prakasė upelį, nukasė miltų kalną. Įbėgusi į stubelę pagriebė vaiką ir bėgo. Gulbės seserį vijosi, bet joms maišė kalnas, upelis, obelis. Mergina parbėgo namo.
Rankraštinė versija [Seserų vaikas ir ragana]

BsTB 8 428-255 Pasaka AT 480A* [Seserų vaikas ir ragana]
Buvo trys seserys, jos turėjo vaiką. Kai jos skalbdavo, vaikas plaukiodavo luote. Mergos, eidamos valgyti, paliko vaiką, o po pietų jo nerado. Vyriausia sesuo išėjo ieškoti vaiko. Ji rado obelį, upelį, kalną, kurie prašė padėti, bet ji nepadėjo. Mergina priėjo trobelę, kurioje buvo moteris, katinas ir vaikas. Kai moteris užmigo, merga padavė katinui lašinius, smalą supylė moteriai ant akių, griebė vaiką ir pabėgo. Katinas prakrapštė moteriai akis, ši pakvietė gulbes vytis mergą. Seseriai nepadėjo kalnas miltų, upelis, obelis. Gulbės pasivijo, sumušė ir atėmė vaiką. Antrajai tas pat nutiko. Išėjo trečioji sesuo, pasiėmusi lašinių šmotą. Ji nukrėtė nuo obels obuolius, prakasė upelį, nukasė miltų kalną. Įbėgusi į stubelę pagriebė vaiką ir bėgo. Gulbės seserį vijosi, bet joms maišė kalnas, upelis, obelis. Mergina parbėgo namo.
[Seserų vaikas ir ragana]

BsTB 8 429-256 Pasaka AT 511 [Vyno obelis ir vyno šulinys]
Vyras su žmona turėjo dukrą. Po žmonos mirties vyras vedė raganą, kuri turėjo dukrą. Pamotė liepė podukrai nunešti tėvui valgyti ir, kol jis valgys, pasiūti marškinius. Kol tėvas valgė, mergina pasiuvo marškinius, tik neįsiuvo rankovių. Parėjusi namo ji prisiminė, kad paliko žirklutes. Nuėjusi jų paimti mergina pamatė tris paukščius, kurie skyrė jai dalią. Vienas paukštis padovanojo jai vyno obelį ir vyno šulinį. Mergina parėjo namo, obelis ir šulinys atsirado prie vartų. Karalius, pamatęs obelį, panoro obuolių. Pamotės dukra negalėjo nuskinti obuolio, pasemti iš šulinio vyno. Podukra pavaišino karalių. Karalius nusivežė merginą į dvarą, jie susituokė.
Rankraštinė versija [Vyno obelis ir vyno šulinys]

BsTB 8 429-256 Pasaka AT 511 [Vyno obelis ir vyno šulinys]
Vyras su žmona turėjo dukrą. Po žmonos mirties vyras vedė raganą, kuri turėjo dukrą. Pamotė liepė podukrai nunešti tėvui valgyti ir, kol jis valgys, pasiūti marškinius. Kol tėvas valgė, mergina pasiuvo marškinius, tik neįsiuvo rankovių. Parėjusi namo ji prisiminė, kad paliko žirklutes. Nuėjusi jų paimti mergina pamatė tris paukščius, kurie skyrė jai dalią. Vienas paukštis padovanojo jai vyno obelį ir vyno šulinį. Mergina parėjo namo, obelis ir šulinys atsirado prie vartų. Karalius, pamatęs obelį, panoro obuolių. Pamotės dukra negalėjo nuskinti obuolio, pasemti iš šulinio vyno. Podukra pavaišino karalių. Karalius nusivežė merginą į dvarą, jie susituokė.
[Vyno obelis ir vyno šulinys]

BsTB 8 435-261 Pasaka [Vagis]
Pas ūkininką apsinakvojo vagis. Ryte jis išėjo į prekymetį, pavogęs ūkininko karvę. Ūkininkas važiavo į prekymetį, pasivijo vagį. Šis paliko ūkininkui parduoti karvę. Vyras pardavė. Vagis pasikvietė ūkininką į karčemą. Ūkininkas atsivežė parduoti kelis kailius. Vagis pavogė juos ir pabėgo.
Rankraštinė versija [Vagis]

BsTB 8 435-261 Pasaka [Vagis]
Pas ūkininką apsinakvojo vagis. Ryte jis išėjo į prekymetį, pavogęs ūkininko karvę. Ūkininkas važiavo į prekymetį, pasivijo vagį. Šis paliko ūkininkui parduoti karvę. Vyras pardavė. Vagis pasikvietė ūkininką į karčemą. Ūkininkas atsivežė parduoti kelis kailius. Vagis pavogė juos ir pabėgo.
[Vagis]

BsTB 8 436-262 Pasaka AT 61B [Kačiukai ir lapė]
Buvo trys kačiukai ir katytė. Kačiukai gaudydavo žuvį, katytė virdavo valgį. Kai kačiukai gaudė žuvį, į namus atėjo lapė. Ji suėdė valgį. Grįžę kačiukai pamokė sesę uždaryti duris. Kai kačiukai išėjo, katytė uždarė duris, išvirė valgį, atsitūpė ant krosnies ir murkė (poteriavo). Lapė, pamačiusi, kad durys užrakintos, nuėjo prie lango. Ji įkalbėjo katytę atidaryti duris, viską suėdė ir nusinešė ją į namus malti. Grįžę kačiukai pamatė, kad nėra sesers. Jie pasiėmė krepšį, smuiką, būgną ir, nuėję prie lapės namų, grojo. Lapės dukros norėjo šokti. Kai tik jos išlindo, kačiukai nusuko galvas ir įkišo į maišą. Lapė iškišo galvą, kačiukai ir jai nusuko galvą. Įėję į vidų, jie rado sesę.
Rankraštinė versija [Kačiukai ir lapė]

BsTB 8 436-262 Pasaka AT 61B [Kačiukai ir lapė]
Buvo trys kačiukai ir katytė. Kačiukai gaudydavo žuvį, katytė virdavo valgį. Kai kačiukai gaudė žuvį, į namus atėjo lapė. Ji suėdė valgį. Grįžę kačiukai pamokė sesę uždaryti duris. Kai kačiukai išėjo, katytė uždarė duris, išvirė valgį, atsitūpė ant krosnies ir murkė (poteriavo). Lapė, pamačiusi, kad durys užrakintos, nuėjo prie lango. Ji įkalbėjo katytę atidaryti duris, viską suėdė ir nusinešė ją į namus malti. Grįžę kačiukai pamatė, kad nėra sesers. Jie pasiėmė krepšį, smuiką, būgną ir, nuėję prie lapės namų, grojo. Lapės dukros norėjo šokti. Kai tik jos išlindo, kačiukai nusuko galvas ir įkišo į maišą. Lapė iškišo galvą, kačiukai ir jai nusuko galvą. Įėję į vidų, jie rado sesę.
[Kačiukai ir lapė]

BsTB 8 437-263 Pasaka AT 676 [Sklepe, atsiverk]
Neturtingas žmogus girioje skabydavo beržų šakas ir darydavo šluotas. Vyras pamatė karietą, iš kurios išlipę ponai nustūmė šakas ir pasakė "Sklepe, atsiverk!". Atsivėrė durys, vyrai išsinešė įvairių daiktų ir pasakė "Sklepe, užsidaryk!" Kai ponai nuvažiavo, vyras nuėjo į rūsį. Ten jis rado pinigų, drabužių ir kt. Vyras nuėjo pas kaimyną pasiskolinti indo matuoti (puskartės). Kaimynas ištepė indo dugną smala. Vyras parsivežė iš rūsio pinigų. Kai kaimynui nusiuntė indą, dugne buvo prilipusių pinigų. Vyras pasakė, kur yra rūsys. Kai kaimynas rūsyje pradėjo semti pinigus, grįžo ponai, kurie nužudė jį.
Rankraštinė versija [Sklepe, atsiverk]

BsTB 8 437-263 Pasaka AT 676 [Sklepe, atsiverk]
Neturtingas žmogus girioje skabydavo beržų šakas ir darydavo šluotas. Vyras pamatė karietą, iš kurios išlipę ponai nustūmė šakas ir pasakė "Sklepe, atsiverk!". Atsivėrė durys, vyrai išsinešė įvairių daiktų ir pasakė "Sklepe, užsidaryk!" Kai ponai nuvažiavo, vyras nuėjo į rūsį. Ten jis rado pinigų, drabužių ir kt. Vyras nuėjo pas kaimyną pasiskolinti indo matuoti (puskartės). Kaimynas ištepė indo dugną smala. Vyras parsivežė iš rūsio pinigų. Kai kaimynui nusiuntė indą, dugne buvo prilipusių pinigų. Vyras pasakė, kur yra rūsys. Kai kaimynas rūsyje pradėjo semti pinigus, grįžo ponai, kurie nužudė jį.
[Sklepe, atsiverk]

BsTB 8 442-266 Pasaka AT– [Velniukas padaro kunigu]
Buvo elgeta. Kartą jis sau kalbėjo, kad jis vargsta, o kunigams gerai gyventi. Elgeta sutiko ponaitį, kuris paklausė, ar šis norėtų būti kunigu. Elgeta atsakė, kad norėtų, tačiau nieko nemoka. Ponaitis nusivedė jį į miestą, aprengė kunigo drabužiais ir prisakė, laikant mišias, nusijuokti - viską mokės. Vyras ilgai buvo kunigu. Kartą jis pagalvojo, kad jau viską moka ir nereikia daugiau juoktis. Kai kunigas nenusijuokė - viską pamiršo. Žmonės pradėjo jį plakti. Velnias sustabdė žmones. Ir toliau vyras, prieš eidamas melstis, susijuokdavo. Jis buvo kunigu iki mirties.
Rankraštinė versija [Velniukas padaro kunigu]

BsTB 8 442-266 Pasaka AT– [Velniukas padaro kunigu]
Buvo elgeta. Kartą jis sau kalbėjo, kad jis vargsta, o kunigams gerai gyventi. Elgeta sutiko ponaitį, kuris paklausė, ar šis norėtų būti kunigu. Elgeta atsakė, kad norėtų, tačiau nieko nemoka. Ponaitis nusivedė jį į miestą, aprengė kunigo drabužiais ir prisakė, laikant mišias, nusijuokti - viską mokės. Vyras ilgai buvo kunigu. Kartą jis pagalvojo, kad jau viską moka ir nereikia daugiau juoktis. Kai kunigas nenusijuokė - viską pamiršo. Žmonės pradėjo jį plakti. Velnias sustabdė žmones. Ir toliau vyras, prieš eidamas melstis, susijuokdavo. Jis buvo kunigu iki mirties.
[Velniukas padaro kunigu]

BsTB 8 438-264 Pasaka AT 315 [Jonukas ir jo žvėrys]
Dvaro ponas su žmona turėjo dukrą Onutę ir sūnų Jonuką. Kai mirė tėvai, vaikai pasiėmė auksinį obuolį ir išėjo į girią. Varnas sugriebė obuolį ir nuviliojo jaunuolius į girią. Jonukas pamatė žiburį, jie nuėjo į namus, kur buvo žmogžudžiai. Jonukas išviliojo juos po vieną, pasmaugė ir įmetė į kamarą. Brolis uždraudė sesei eiti į kamarą, bet ji nepaklausė - žmogžudžiai atgijo. Žmogžudys pamokė merginą apsimesti sergančia ir prašyti, kad Jonukas atneštų liūtės, meškos ir vilkės pieno. Gyvūnai Jonukui davė pieno ir po vaiką. Sesuo pasveiko. Sesuo, neva norėdama pamatyti, koks brolis stiprus, surišo jam rankas ir pakvietė vyrus. Jonukas prieš mirtį paprašė leisti padūduoti. Subėgę žvėrys sudraskė žmogžudžius ir Onutę.
[Jonukas ir jo žvėrys]

BsTB 8 441-265 Pasaka AT 2034A* [Kietis nesupa]
Kietis nesupo žvirblio. Žvirblis nuėjo pas zuikį, kad šis nugraužtų kietį, bet šis nesutiko. Žvirblis nuėjo pas lapę, kad pagautų zuikį, pas vilką, kad papjautų lapę, pas medžiotoją, kad nušautų vilką, pas virvę, kad pakartų medžiotoją, pas ugnį, kad sudegintų virvę, pas vandenį, kad užlietų ugnį, pas jautį, kad išgertų vandenį, pas rąstą, kad muštų jautį. Rąstas šoko prie jaučio, šis - prie vandens, vanduo - prie ugnies, ugnis - prie virvės, virvė - prie medžiotojo, šis - prie vilko, vilkas - prie lapės, lapė - prie zuikio, zuikis - prie kiečio, kietis pradėjo žvirblį supti.
Rankraštinė versija [Kietis nesupa]

BsTB 8 441-265 Pasaka AT 2034A* [Kietis nesupa]
Kietis nesupo žvirblio. Žvirblis nuėjo pas zuikį, kad šis nugraužtų kietį, bet šis nesutiko. Žvirblis nuėjo pas lapę, kad pagautų zuikį, pas vilką, kad papjautų lapę, pas medžiotoją, kad nušautų vilką, pas virvę, kad pakartų medžiotoją, pas ugnį, kad sudegintų virvę, pas vandenį, kad užlietų ugnį, pas jautį, kad išgertų vandenį, pas rąstą, kad muštų jautį. Rąstas šoko prie jaučio, šis - prie vandens, vanduo - prie ugnies, ugnis - prie virvės, virvė - prie medžiotojo, šis - prie vilko, vilkas - prie lapės, lapė - prie zuikio, zuikis - prie kiečio, kietis pradėjo žvirblį supti.
[Kietis nesupa]

BsTB 8 443-267 Pasaka AT– [Duktė vaiske]
Ūkininkas turėjo tris dukras. Iš kiekvienų namų reikėjo eiti į kariuomenę. Vyresnės seserys susiruošė eiti, tačiau tėvas, būdamas vilkolakiu, pasivertė vilku ir sulaikė jas. Jauniausia sesuo kardu perkirto vilkui galvą. Po tarnavimo mergina grįžo namo. Vyresnės seserys skalbė, kai luotu priplaukė žmogus, siūlantis papuošalus. Seserys pašaukė jaunėlę. Vyras, pamatęs merginą, suprato, kad su ja kartu tarnavo. Jis pasakė, kad vežasi merginą į savo dvarą, kur jie tuoksis. Mergina išbėrė ant kranto riešutus ir pareiškė, kad kalbės ir tekės, kai užaugs medžiai ir galės riešutų pasiskinti. Po daug metų vyras nusprendė tuoktis su kita. Mergina pamatė, kad medžiai jau su riešutais. Kai mergina prašneko, vyras vedė ją.
Rankraštinė versija [Duktė vaiske]

BsTB 8 443-267 Pasaka AT– [Duktė vaiske]
Ūkininkas turėjo tris dukras. Iš kiekvienų namų reikėjo eiti į kariuomenę. Vyresnės seserys susiruošė eiti, tačiau tėvas, būdamas vilkolakiu, pasivertė vilku ir sulaikė jas. Jauniausia sesuo kardu perkirto vilkui galvą. Po tarnavimo mergina grįžo namo. Vyresnės seserys skalbė, kai luotu priplaukė žmogus, siūlantis papuošalus. Seserys pašaukė jaunėlę. Vyras, pamatęs merginą, suprato, kad su ja kartu tarnavo. Jis pasakė, kad vežasi merginą į savo dvarą, kur jie tuoksis. Mergina išbėrė ant kranto riešutus ir pareiškė, kad kalbės ir tekės, kai užaugs medžiai ir galės riešutų pasiskinti. Po daug metų vyras nusprendė tuoktis su kita. Mergina pamatė, kad medžiai jau su riešutais. Kai mergina prašneko, vyras vedė ją.
[Duktė vaiske]

BsTB 8 444-268 Pasaka AT 883D*+313E* [Mergina, ragana ir jos duktė]
Susituokė našliai. Našlys turėjo dukrą, o našlė - sūnų. Pamotė nusiuntė podukrą skalbti. Kai sušalusi mergina grįžo, durys buvo uždarytos. Podukra prašė, kad pamotė ją įleistų. Ši sakė, įleis, jei ją vadins anyta. Mergina nuėjo pas kaimynę. Moteris pamokė ją sutikti su pamote, o įėjus į vidų, pastatyti kampuose po lėlę. Podukra paklausė - prasiskyrė žemė ir mergina prapuolė. Ten ji rado trobelę, kur sutiko raganos dukrą. Mergina paslėpė podukrą nuo savo motinos. Ragana norėjo iškepti dukrą. Raganiūtė paėmė šepetį, siūlų kamuolį, rankšluostį, spjovė į ugniavietę ir merginos pabėgo. Seilės atsiliepdavo už merginą ir ilgai klaidino raganą. Ragana vijosi jas, bet paimti daiktai leido merginoms pabėgti. Jos nuėjo į dvarą. Dvaro ponas vedė vieną iš merginų, jos liko ten gyventi.
Rankraštinė versija [Mergina, ragana ir jos duktė]

BsTB 8 444-268 Pasaka AT 883D*+313E* [Mergina, ragana ir jos duktė]
Susituokė našliai. Našlys turėjo dukrą, o našlė - sūnų. Pamotė nusiuntė podukrą skalbti. Kai sušalusi mergina grįžo, durys buvo uždarytos. Podukra prašė, kad pamotė ją įleistų. Ši sakė, įleis, jei ją vadins anyta. Mergina nuėjo pas kaimynę. Moteris pamokė ją sutikti su pamote, o įėjus į vidų, pastatyti kampuose po lėlę. Podukra paklausė - prasiskyrė žemė ir mergina prapuolė. Ten ji rado trobelę, kur sutiko raganos dukrą. Mergina paslėpė podukrą nuo savo motinos. Ragana norėjo iškepti dukrą. Raganiūtė paėmė šepetį, siūlų kamuolį, rankšluostį, spjovė į ugniavietę ir merginos pabėgo. Seilės atsiliepdavo už merginą ir ilgai klaidino raganą. Ragana vijosi jas, bet paimti daiktai leido merginoms pabėgti. Jos nuėjo į dvarą. Dvaro ponas vedė vieną iš merginų, jos liko ten gyventi.
[Mergina, ragana ir jos duktė]

BsTB 8 447-270 Pasakojimas [Žmogžudys ir ponaitis]
Buvo labai stiprus bernas, kuris išėjo į girią ir tapo žmogžudžiu. Bernas mušė žmones ir atiminėjo pinigus. Jis prisikalbino jauną berną (pusbernį) padėti, tačiau jiems kartu nesisekė. Bernas negalėjo jo išvaryti, tai trenkė lazda per galvą ir užmušė. Bernas nuėjo ant kelio. Jis pamatė atjojantį ponaitį ir sustabdė jį. Ponaitis stipriai sumušė berną, kuris vėliau elgetavo.
Rankraštinė versija [Žmogžudys ir ponaitis]

BsTB 8 447-270 Pasakojimas [Žmogžudys ir ponaitis]
Buvo labai stiprus bernas, kuris išėjo į girią ir tapo žmogžudžiu. Bernas mušė žmones ir atiminėjo pinigus. Jis prisikalbino jauną berną (pusbernį) padėti, tačiau jiems kartu nesisekė. Bernas negalėjo jo išvaryti, tai trenkė lazda per galvą ir užmušė. Bernas nuėjo ant kelio. Jis pamatė atjojantį ponaitį ir sustabdė jį. Ponaitis stipriai sumušė berną, kuris vėliau elgetavo.
[Žmogžudys ir ponaitis]

BsTB 8 448-271 Pasaka AT 2044 [Ropė]
Senelis su senele pasodino ropę. Ji užaugo iki stogo. Senelė neišrovė ropės. Ji pasikvietė senelį, bet vis tiek negalėjo išrauti. Nors tada jie pasikvietė vienkų, dvitkų, tritkų, keturakį, penkakį, šeštakį, septynakį, aštuonakį, devynakį, negalėjo išrauti. Kai pasikvietė dešimtakį, visi griebė ropę ir išrovė. Ropė buvo padalinta, sukrauta į vežimus, seneliui ir senelei liko tik ropės viršus (blieščius) ir uodega. Ropės seneliai prisikrovė pilną trobelę, priemenę ir vietą ant aukšto.
Rankraštinė versija [Ropė]

BsTB 8 448-271 Pasaka AT 2044 [Ropė]
Senelis su senele pasodino ropę. Ji užaugo iki stogo. Senelė neišrovė ropės. Ji pasikvietė senelį, bet vis tiek negalėjo išrauti. Nors tada jie pasikvietė vienkų, dvitkų, tritkų, keturakį, penkakį, šeštakį, septynakį, aštuonakį, devynakį, negalėjo išrauti. Kai pasikvietė dešimtakį, visi griebė ropę ir išrovė. Ropė buvo padalinta, sukrauta į vežimus, seneliui ir senelei liko tik ropės viršus (blieščius) ir uodega. Ropės seneliai prisikrovė pilną trobelę, priemenę ir vietą ant aukšto.
[Ropė]

BsTB 8 449-272 Pasaka AT 513B [Bernas ir jo gizeliai]
Karalius turėjo dukrą, kuri norėjo ištekėti. Buvo pranešta, kad karaliaus žentu bus tas, kuris padarys be arklių važiuojančią mašiną. Bernas nuėjo į girią kurti mašinos. Jis sutiko senuką, su kuriuo padarė tokią mašiną. Bernas su senuku, važiuodami pas karalių, sutiko vyrą, kurio žingsnis - mylia, vyrą, kurio riksmas girdisi už mylios, vyrą, kuris suriša vandenį glėbiais ir padeda ant kranto, vyrą, kuris kakta gali kalnus numušti. Netoli karaliaus dvaro senukas paliko vyrus. Bernas karaliui pasisakė esantis meistras, o vyrai - jo padėjėjai (gizeliai). Karalaitė pakvietė berną pasivaikščioti. Ji įmetė į marias žiedą ir liepė ištraukti. Bernas pašaukė vyrą, šis surišo vandenį į glėbius - ištraukė žiedą. Mergina nusiuntė parnešti migdančio vandens. Vyras žengė žingsnį - jau prie vandens. Jis pasėmė vandens, tačiau paragavo jo ir užmigo. Garsiai šaukiantis vyras sušuko, pabudo padėjėjas, esantis prie vandens. Mergina visus vyrus nusiuntė į pirtį ir uždarė ją. Vyras stipria kakta pramušė sieną. Bernas ir karalaitė susituokė. Po tėvo jis tapo karaliumi, o padėjėjai - ministrais.
Rankraštinė versija [Bernas ir jo gizeliai]

BsTB 8 449-272 Pasaka AT 513B [Bernas ir jo gizeliai]
Karalius turėjo dukrą, kuri norėjo ištekėti. Buvo pranešta, kad karaliaus žentu bus tas, kuris padarys be arklių važiuojančią mašiną. Bernas nuėjo į girią kurti mašinos. Jis sutiko senuką, su kuriuo padarė tokią mašiną. Bernas su senuku, važiuodami pas karalių, sutiko vyrą, kurio žingsnis - mylia, vyrą, kurio riksmas girdisi už mylios, vyrą, kuris suriša vandenį glėbiais ir padeda ant kranto, vyrą, kuris kakta gali kalnus numušti. Netoli karaliaus dvaro senukas paliko vyrus. Bernas karaliui pasisakė esantis meistras, o vyrai - jo padėjėjai (gizeliai). Karalaitė pakvietė berną pasivaikščioti. Ji įmetė į marias žiedą ir liepė ištraukti. Bernas pašaukė vyrą, šis surišo vandenį į glėbius - ištraukė žiedą. Mergina nusiuntė parnešti migdančio vandens. Vyras žengė žingsnį - jau prie vandens. Jis pasėmė vandens, tačiau paragavo jo ir užmigo. Garsiai šaukiantis vyras sušuko, pabudo padėjėjas, esantis prie vandens. Mergina visus vyrus nusiuntė į pirtį ir uždarė ją. Vyras stipria kakta pramušė sieną. Bernas ir karalaitė susituokė. Po tėvo jis tapo karaliumi, o padėjėjai - ministrais.
[Bernas ir jo gizeliai]

BsTB 8 452-273 Pasaka AT 301A+302 [Karaliaus dukterų išgelbėtojas]
Neturtingo žmogaus sūnus išėjo į pasaulį. Girioje jis sutiko kalvį. Šis pakvietė vaikiną likti padėjėju (gizeliu). Vaikinas sutiko. Po trijų metų vaikinas paprašė kalvio, kad nupirktų jam geležies, nusikalė lazdą ir išėjo. Vaikinas sutiko Kalnavertį, vyrą, galintį minkyti geležį, ir pakvietė eiti kartu. Vyrai apsinakvojo netoli karaliaus miesto. Karalius su kariuomene ėjo juos mušti. Kai vyrai sumušė kariuomenę, karalius pakvietė juos į dvarą. Vyrai sumušė kitus karalius. Senas karalius pakvietė juos į svečius. Jis pasakė, kad prapuolė jo dukros. Vyrai išėjo jų ieškoti. Ąžuole jie pamatė grifą, kuris nuvedė prie skylės, pro kurią merginas nusinešė slibinai (smakai). Vaikinas lopšiu, pritvirtintu prie grandinės, nusileido žemyn. Jis sutiko grifą, kuris nuvedė į dvarą. Vaikinas nugalėjo du slibinus, trečiasis sudraskė jį. Merginos verkė, paukštis pasakė, kaip vaikiną atgaivinti. Jis paklausė grifo, kaip slibiną nužudyti, merginos sužinojo, kur slibino mirtis. Grifas vedė vaikiną prie marių, kai jie sutiko senuką, kuris davė stebuklingą lazdelę. Vaikinas gavo kiaušinį, nugalėjo slibiną. Vyriausia mergina padovonojo jam žiedą. Vyrai iškėlė turtus, merginas, o vaikiną paliko. Grifas išnešė vaikiną į viršų. Jis nuėjo į karalystę, primušė vyrus. Vaikinas vedė vyriausią merginą ir liko karaliumi.
Rankraštinė versija [Karaliaus dukterų išgelbėtojas]

BsTB 8 452-273 Pasaka AT 301A+302 [Karaliaus dukterų išgelbėtojas]
Neturtingo žmogaus sūnus išėjo į pasaulį. Girioje jis sutiko kalvį. Šis pakvietė vaikiną likti padėjėju (gizeliu). Vaikinas sutiko. Po trijų metų vaikinas paprašė kalvio, kad nupirktų jam geležies, nusikalė lazdą ir išėjo. Vaikinas sutiko Kalnavertį, vyrą, galintį minkyti geležį, ir pakvietė eiti kartu. Vyrai apsinakvojo netoli karaliaus miesto. Karalius su kariuomene ėjo juos mušti. Kai vyrai sumušė kariuomenę, karalius pakvietė juos į dvarą. Vyrai sumušė kitus karalius. Senas karalius pakvietė juos į svečius. Jis pasakė, kad prapuolė jo dukros. Vyrai išėjo jų ieškoti. Ąžuole jie pamatė grifą, kuris nuvedė prie skylės, pro kurią merginas nusinešė slibinai (smakai). Vaikinas lopšiu, pritvirtintu prie grandinės, nusileido žemyn. Jis sutiko grifą, kuris nuvedė į dvarą. Vaikinas nugalėjo du slibinus, trečiasis sudraskė jį. Merginos verkė, paukštis pasakė, kaip vaikiną atgaivinti. Jis paklausė grifo, kaip slibiną nužudyti, merginos sužinojo, kur slibino mirtis. Grifas vedė vaikiną prie marių, kai jie sutiko senuką, kuris davė stebuklingą lazdelę. Vaikinas gavo kiaušinį, nugalėjo slibiną. Vyriausia mergina padovonojo jam žiedą. Vyrai iškėlė turtus, merginas, o vaikiną paliko. Grifas išnešė vaikiną į viršų. Jis nuėjo į karalystę, primušė vyrus. Vaikinas vedė vyriausią merginą ir liko karaliumi.
[Karaliaus dukterų išgelbėtojas]

BsTB 8 465-275 Pasaka AT 751B [Bernas ir senukas]
Bernas tarnavo pas ūkininką (gaspadorių). Už darbą jis gavo labai menką atlygį. Bernas, nuėjęs prie kryžiaus, pasakojo apie savo vargingumą. Jis rado paršiuką, prisiglaudė tuščioje trobelėje, kurioje rado šukę. Pas berną atėjo senukas - Dievas ir pasiprašė nakvynės. Jie papjovė paršiuką, išsivirė šukėjė valgio, pavalgė. Už nakvynę senelis davė bernui pinigų. Jis praturtėjo. Kai bernas sutiko ūkininką, pas kurį tarnavo, papasakojo, kaip prie kryžiaus prašė turto. Ūkininkas buvo turtingas, bet gobšus. Kai tik jis prie kryžiaus pradėjo prašyti, išgirdo, kad jo namai dega.
Rankraštinė versija [Bernas ir senukas]

BsTB 8 465-275 Pasaka AT 751B [Bernas ir senukas]
Bernas tarnavo pas ūkininką (gaspadorių). Už darbą jis gavo labai menką atlygį. Bernas, nuėjęs prie kryžiaus, pasakojo apie savo vargingumą. Jis rado paršiuką, prisiglaudė tuščioje trobelėje, kurioje rado šukę. Pas berną atėjo senukas - Dievas ir pasiprašė nakvynės. Jie papjovė paršiuką, išsivirė šukėjė valgio, pavalgė. Už nakvynę senelis davė bernui pinigų. Jis praturtėjo. Kai bernas sutiko ūkininką, pas kurį tarnavo, papasakojo, kaip prie kryžiaus prašė turto. Ūkininkas buvo turtingas, bet gobšus. Kai tik jis prie kryžiaus pradėjo prašyti, išgirdo, kad jo namai dega.
[Bernas ir senukas]

BsTB 8 479-279 Pasakojimas [Kareiviai ir kunigas]
Du kareiviai, iš kurių vienas buvo katalikas, nuėjo į bažnyčią. Kunigas klausė išpažinties. Vyrai kalbėjo, kad kunigas žmones gaišina. Šis išgirdo. Kunigas pasikvietė kataliką ir klausinėjo, kuo jis yra ir kuo taps. Kunigas pasakė jam, kad po mirties jis eis į pragarą. Vyrui įstrigo žodžiai. Negalėdamas rasti ramybės, jis nuėjo pas kunigą išpažinties ir mirė atgailaudamas (pakūtoj).
Rankraštinė versija [Kareiviai ir kunigas]

BsTB 8 479-279 Pasakojimas [Kareiviai ir kunigas]
Du kareiviai, iš kurių vienas buvo katalikas, nuėjo į bažnyčią. Kunigas klausė išpažinties. Vyrai kalbėjo, kad kunigas žmones gaišina. Šis išgirdo. Kunigas pasikvietė kataliką ir klausinėjo, kuo jis yra ir kuo taps. Kunigas pasakė jam, kad po mirties jis eis į pragarą. Vyrui įstrigo žodžiai. Negalėdamas rasti ramybės, jis nuėjo pas kunigą išpažinties ir mirė atgailaudamas (pakūtoj).
[Kareiviai ir kunigas]

BsTB 8 459-274 Pasaka AT 566 [Vėjas piršlys]
Senas kareivis užėjo į smuklę. Smuklininko dukrai patiko vyras, smuklininkas kalbino jį tapti žentu. Kai vyras su pana liko vieni namuose, atrakino kambarį, kuriame rado krepšį, rimbą (kančių) ir žiedą. Sudavus rimbu į žemę, patrynus žiedą, atsirasdavo būrys kareivių, kurie vėliau būdavo suvaromi į krepšį. Kai smuklininko duktė pasišalino, kareivis išėjo. Jis nuėjo į karalystę, kur karalius kariavo. Vyras su savo kareiviais nugalėjo priešus. Karalius siūlė jam būti žentu ir karaliauti visose žemėse. Vyras išėjo. Girioje jis rado trobą, kurioje gyveno vėjų motina ir vėjai. Vėjai kalbėjosi, vyriausias vėjas pasakojo apie išmintingą karaliaus dukrą. Jis pasiūlė Jonui vesti merginą ir pasisiūlė būti piršliu. Vyras liepė kareiviams pastatyti rūmus ir nutiesti kelią į karaliaus rūmus. Kai karalaitė atėjo pas Joną, jis pasigėrė ir papasakojo apie stebuklingus daiktus. Karalaitė juos pavogė. Vėjas atėmė iš merginos daiktus. Jonas vėl liepė pastatyti rūmus, karalaitė vėl pavogė daiktus. Vėjas vėl atėmė daiktus ir pamokė Joną liepti kareiviams primušti merginą. Kai karalaitė atėjo pas Joną, kareiviai puolė ją mušti ir mušė tol, kol ši prisiekė, kad bus Jono merga. Jie susituokė, Jonas liko ten karaliauti.
Rankraštinė versija [Vėjas piršlys]

BsTB 8 459-274 Pasaka AT 566 [Vėjas piršlys]
Senas kareivis užėjo į smuklę. Smuklininko dukrai patiko vyras, smuklininkas kalbino jį tapti žentu. Kai vyras su pana liko vieni namuose, atrakino kambarį, kuriame rado krepšį, rimbą (kančių) ir žiedą. Sudavus rimbu į žemę, patrynus žiedą, atsirasdavo būrys kareivių, kurie vėliau būdavo suvaromi į krepšį. Kai smuklininko duktė pasišalino, kareivis išėjo. Jis nuėjo į karalystę, kur karalius kariavo. Vyras su savo kareiviais nugalėjo priešus. Karalius siūlė jam būti žentu ir karaliauti visose žemėse. Vyras išėjo. Girioje jis rado trobą, kurioje gyveno vėjų motina ir vėjai. Vėjai kalbėjosi, vyriausias vėjas pasakojo apie išmintingą karaliaus dukrą. Jis pasiūlė Jonui vesti merginą ir pasisiūlė būti piršliu. Vyras liepė kareiviams pastatyti rūmus ir nutiesti kelią į karaliaus rūmus. Kai karalaitė atėjo pas Joną, jis pasigėrė ir papasakojo apie stebuklingus daiktus. Karalaitė juos pavogė. Vėjas atėmė iš merginos daiktus. Jonas vėl liepė pastatyti rūmus, karalaitė vėl pavogė daiktus. Vėjas vėl atėmė daiktus ir pamokė Joną liepti kareiviams primušti merginą. Kai karalaitė atėjo pas Joną, kareiviai puolė ją mušti ir mušė tol, kol ši prisiekė, kad bus Jono merga. Jie susituokė, Jonas liko ten karaliauti.
[Vėjas piršlys]

BsTB 9 21-4 Daina Vk 416 B [Aisim šokt, aisim šokt]
Vilkas grikius sėjo. Meška, lapė, briedis, šernas, pelė, kiaulė jam padėjo (akėjo, pjovė, krovė, vėtė, pylė į aruodus, malė, ugnį kūrė). Šeškas košę virė.
[Aisim šokt, aisim šokt]. Redaguota melodija, 1998

BsTB 8 466-276 Pasaka AT 930+461 [Viso svieto bagočius ir klebono vaikas]
Pasaulio turtuolis (bagočius) turėjo dukrą. Vyras priėmė nakvoti senuką. Naktį duktė girdėjo, kaip senukas skyrė gimusiam vargšo sūnui turtuolio turtus. Duktė papasakojo tėvui, šis sužinojo, kur gimė berniukas ir paprašė vargšo atiduoti vaiką. Jis atidavė, turtuolis užkasė vaiką sniege. Dvaro darbininkai (dvarokai) rado vaiką, ponas paėmė jį ir įkišo po ledu. Mergos skalbė eketėje, paėmė vaiką ir nunešė klebonui. Šis pakrikštijo ir užaugino. Klebonas suruošė puotą, pakvietė turtuolį. Kai jis sužinojo, kad berniukas liko gyvas, paprašė klebono, kad leistų sūnų nunešti laišką. Vaikinas priėjo namus, prašėsi nakvynės. Šeimininkai papasakojo, kad obelis neveda vaisių, neteka vyno upė, pradingo duktė ir paprašė, kad praneštų, jei ką sužinos. Vaikinas priėjo dvarą, kur rado merginą. Ši įspėjo, kad parlėks slibinas ir jį sudraskys. Vaikinas paklausė panos apie obelį, upę, dingusią merginą. Pana iš slibino sužinojo atsakymus. Jis pasakė, kad dabar tas laikas, kai ištarus žodžius, galima paversti akmeniu. Vaikinas pasakė tuos žodžius, slibinas virto akmeniu. Eidamas namo vaikinas sutiko senuką, kuris parašė laišką turtuoliui. Vaikinas pasakė dvarų šeimininkams, ką daryti su obelimi ir upe. Turtuolis, perskaitęs laišką, pasikorė. Klebonas sutuokė vaikiną su turtuolio dukterimi.
Rankraštinė versija [Viso svieto bagočius ir klebono vaikas]

BsTB 8 466-276 Pasaka AT 930+461 [Viso svieto bagočius ir klebono vaikas]
Pasaulio turtuolis (bagočius) turėjo dukrą. Vyras priėmė nakvoti senuką. Naktį duktė girdėjo, kaip senukas skyrė gimusiam vargšo sūnui turtuolio turtus. Duktė papasakojo tėvui, šis sužinojo, kur gimė berniukas ir paprašė vargšo atiduoti vaiką. Jis atidavė, turtuolis užkasė vaiką sniege. Dvaro darbininkai (dvarokai) rado vaiką, ponas paėmė jį ir įkišo po ledu. Mergos skalbė eketėje, paėmė vaiką ir nunešė klebonui. Šis pakrikštijo ir užaugino. Klebonas suruošė puotą, pakvietė turtuolį. Kai jis sužinojo, kad berniukas liko gyvas, paprašė klebono, kad leistų sūnų nunešti laišką. Vaikinas priėjo namus, prašėsi nakvynės. Šeimininkai papasakojo, kad obelis neveda vaisių, neteka vyno upė, pradingo duktė ir paprašė, kad praneštų, jei ką sužinos. Vaikinas priėjo dvarą, kur rado merginą. Ši įspėjo, kad parlėks slibinas ir jį sudraskys. Vaikinas paklausė panos apie obelį, upę, dingusią merginą. Pana iš slibino sužinojo atsakymus. Jis pasakė, kad dabar tas laikas, kai ištarus žodžius, galima paversti akmeniu. Vaikinas pasakė tuos žodžius, slibinas virto akmeniu. Eidamas namo vaikinas sutiko senuką, kuris parašė laišką turtuoliui. Vaikinas pasakė dvarų šeimininkams, ką daryti su obelimi ir upe. Turtuolis, perskaitęs laišką, pasikorė. Klebonas sutuokė vaikiną su turtuolio dukterimi.
[Viso svieto bagočius ir klebono vaikas]

BsTB 8 473-277 Pasaka AT 325 [Meisteris raganius]
Neturtingas žmogus turėjo sūnų. Tėvas norėjo atiduoti sūnų mokytis. Ponas - muzikantas priėmė vaikiną. Jis mokėsi groti ir raganauti. Tėvai kalbėjo, kad reikia parsivesti vaiką, kai atbėgo zuikis ir pasakė, kaip atpažinti sūnų. Tėvas pažino sūnų, jie grįžo namo. Sūnus pasakė tėvui, kad jis tvarte ras aviną, bulių, kuriuos parduos prekyvietėje (jormarke). Vyras pardavė juos muzikantui. Kai tėvas muzikantui pardavė eržilą, šis pasakė atiduoti kamanas - tėvas atidavė su kamanomis. Kai ponas užsėdo ant eržilo, šis pakilo. Jam nusileidus, muzikantas pririšo eržilą smuklės tvarte. Smuklininko merga paleido žirgą. Ponas puolė vytis. Žirgas virto karveliu, ponas - vanagu, karvelis - ešeriu, vanagas - lydeka. Ežere maudėsi panos. Ešerys virto aukso žiedu, pana užsimovė jį. Naktį ponaitis kalbino merginą tekėti. Jis patiko tėvams, šie padavė užsakus, ruošėsi vestuvėms. Mergina buvo perspėta, kad į vestuves ateis muzikantai, kurie prašys atiduoti žiedą. Kai ji negalės atsiginti, turi sulaužyti jį ir mesti į žemę. Kai ji taip padarė, muzikantai virto karveliais ir puolė lesti žiedą. Jaunikis, virtęs šešku, papjovė karvelius. Vaikinas liko dvare ponauti.
Rankraštinė versija [Meisteris raganius]

BsTB 8 473-277 Pasaka AT 325 [Meisteris raganius]
Neturtingas žmogus turėjo sūnų. Tėvas norėjo atiduoti sūnų mokytis. Ponas - muzikantas priėmė vaikiną. Jis mokėsi groti ir raganauti. Tėvai kalbėjo, kad reikia parsivesti vaiką, kai atbėgo zuikis ir pasakė, kaip atpažinti sūnų. Tėvas pažino sūnų, jie grįžo namo. Sūnus pasakė tėvui, kad jis tvarte ras aviną, bulių, kuriuos parduos prekyvietėje (jormarke). Vyras pardavė juos muzikantui. Kai tėvas muzikantui pardavė eržilą, šis pasakė atiduoti kamanas - tėvas atidavė su kamanomis. Kai ponas užsėdo ant eržilo, šis pakilo. Jam nusileidus, muzikantas pririšo eržilą smuklės tvarte. Smuklininko merga paleido žirgą. Ponas puolė vytis. Žirgas virto karveliu, ponas - vanagu, karvelis - ešeriu, vanagas - lydeka. Ežere maudėsi panos. Ešerys virto aukso žiedu, pana užsimovė jį. Naktį ponaitis kalbino merginą tekėti. Jis patiko tėvams, šie padavė užsakus, ruošėsi vestuvėms. Mergina buvo perspėta, kad į vestuves ateis muzikantai, kurie prašys atiduoti žiedą. Kai ji negalės atsiginti, turi sulaužyti jį ir mesti į žemę. Kai ji taip padarė, muzikantai virto karveliais ir puolė lesti žiedą. Jaunikis, virtęs šešku, papjovė karvelius. Vaikinas liko dvare ponauti.
[Meisteris raganius]

BsTB 8 476-278 Pasaka AT 1536A [Ancas per berną]
Buvo sunkūs metai. Bernas Ancas prašė darbo pas turtingą ūkininką, bet šis nepriėmė. Jį priėmė vargšas ūkininkas. Bernas supjovė šiaudus (akselį), sukrovė į maišus ir nunešė į malūną. Ten jis apkeitė savo maišus į maišus su grūdais. Namo jis parsivežė miltus, išsikepė duonos. Turtingas ūkininkas turėjo bulių. Ancas nušovė jį. Kaimynas atvežė bernui nulupti buliui odą. Ancas atidavė odą, jam liko mėsa. Turtingojo mergaitė atėjo pas vargšą. Tas davė jai mėsos ir duonos. Turtingasis ūkininkas, sužinojęs apie tai, paslėpė motiną skrynioje ir nuvežė į vargšo namus pasiklausyti. Ancas užmušė moterį. Bernas pasisiūlė ją palaidoti. Vakare bernas, išpjovęs visas avis, pastatė numirėlę prie tvarto durų ir padavė į rankas dalgį. Kaimynas, persigandęs, nubėgo pas neturtingąjį skųstis. Ancas pasisiūlė ją užkasti. Vakare jis pastatė numirėlę kaimyno priemenėje. Kaimynas su žmona iš baimės užbėgo laiptais ant aukšto. Ancas lipo laiptais į viršų. Kai jie išgirdo žingsnius, iš baimės iššoko ir užsimušė. Ryte bernas visus užkasė. Ancas vedė kaimyno mergaitę ir turtingai gyveno.
Rankraštinė versija [Ancas per berną]

BsTB 8 476-278 Pasaka AT 1536A [Ancas per berną]
Buvo sunkūs metai. Bernas Ancas prašė darbo pas turtingą ūkininką, bet šis nepriėmė. Jį priėmė vargšas ūkininkas. Bernas supjovė šiaudus (akselį), sukrovė į maišus ir nunešė į malūną. Ten jis apkeitė savo maišus į maišus su grūdais. Namo jis parsivežė miltus, išsikepė duonos. Turtingas ūkininkas turėjo bulių. Ancas nušovė jį. Kaimynas atvežė bernui nulupti buliui odą. Ancas atidavė odą, jam liko mėsa. Turtingojo mergaitė atėjo pas vargšą. Tas davė jai mėsos ir duonos. Turtingasis ūkininkas, sužinojęs apie tai, paslėpė motiną skrynioje ir nuvežė į vargšo namus pasiklausyti. Ancas užmušė moterį. Bernas pasisiūlė ją palaidoti. Vakare bernas, išpjovęs visas avis, pastatė numirėlę prie tvarto durų ir padavė į rankas dalgį. Kaimynas, persigandęs, nubėgo pas neturtingąjį skųstis. Ancas pasisiūlė ją užkasti. Vakare jis pastatė numirėlę kaimyno priemenėje. Kaimynas su žmona iš baimės užbėgo laiptais ant aukšto. Ancas lipo laiptais į viršų. Kai jie išgirdo žingsnius, iš baimės iššoko ir užsimušė. Ryte bernas visus užkasė. Ancas vedė kaimyno mergaitę ir turtingai gyveno.
[Ancas per berną]

BsTB 8 480-280 Pasaka AT 301B [Meškaausis, Kalnavertis, Šaldgeležis]
Ponas turėjo daug bičių. Kas naktį pradingdavo po vieną avilį. Ponas nusiuntė tarną saugoti. Šis įlindo į avilį, kurį į urvą nusinešė meška. Ji neleido vyrui išeiti, jie susilaukė sūnaus Meškaausio Jono. Užaugęs sūnus nurideno akmenį, tėvas grįžo pas poną, Meškaausis Jonas išėjo į pasaulį. Jis sutiko Kalnavertį ir Šaldgeležį. Jie nuėjo į dvarą, pilną gyvulių. Iš pradžių Kalnavertis, paskui Šaldgeležis liko virti valgio iš papjauto jaučio. Atėjęs barzdotas senis Olabarzdis jiems išpjovė diržus. Meškaausis Jonas įveikė senį, tačiau šis pabėgo. Vyrai rado šliaužimo pėdsaką (šliūžę), rado skylę po krosnimi. Vyrai nukalė grandinę, padarė lopšį, kuriuo Meškaausis Jonas nusileido žemyn. Jis užmušė senį. Vyrai ištraukė panas, Meškaausį Joną paliko. Jis rado lizdą su grifo vaikais. Vyras apsaugojo juos nuo lietaus, grifas išnešė jį į paviršių. Grįžęs Meškaausis Jonas sumušė vyrus, vedė ir gyveno tame dvare.
Rankraštinė versija [Meškaausis, Kalnavertis, Šaldgeležis]

BsTB 8 480-280 Pasaka AT 301B [Meškaausis, Kalnavertis, Šaldgeležis]
Ponas turėjo daug bičių. Kas naktį pradingdavo po vieną avilį. Ponas nusiuntė tarną saugoti. Šis įlindo į avilį, kurį į urvą nusinešė meška. Ji neleido vyrui išeiti, jie susilaukė sūnaus Meškaausio Jono. Užaugęs sūnus nurideno akmenį, tėvas grįžo pas poną, Meškaausis Jonas išėjo į pasaulį. Jis sutiko Kalnavertį ir Šaldgeležį. Jie nuėjo į dvarą, pilną gyvulių. Iš pradžių Kalnavertis, paskui Šaldgeležis liko virti valgio iš papjauto jaučio. Atėjęs barzdotas senis Olabarzdis jiems išpjovė diržus. Meškaausis Jonas įveikė senį, tačiau šis pabėgo. Vyrai rado šliaužimo pėdsaką (šliūžę), rado skylę po krosnimi. Vyrai nukalė grandinę, padarė lopšį, kuriuo Meškaausis Jonas nusileido žemyn. Jis užmušė senį. Vyrai ištraukė panas, Meškaausį Joną paliko. Jis rado lizdą su grifo vaikais. Vyras apsaugojo juos nuo lietaus, grifas išnešė jį į paviršių. Grįžęs Meškaausis Jonas sumušė vyrus, vedė ir gyveno tame dvare.
[Meškaausis, Kalnavertis, Šaldgeležis]

BsTB 13 34-8 Pasaka AT 401A [Girioje paliktas vaikas]
Pono duktė susilaukė sūnaus, kurį tėvas liepė palikti girioje. Vaikas pateko pas karalaitę, kuri jį užaugino, o karalius padarė generolu. Kariuomenės vadas, pralaimėjęs kovas, iškeliavo į pasaulį. Jis, jodamas per girią, sutiko liūtą. Žvėris šoko ant žirgo, bet vyras nušovė jį ir nulupo kailį. Kai generolas dėjo kailį ant žirgo, šis pasibaidė ir nuėjo į girią.
[Girioje paliktas vaikas]

BsTB 9 88-48 Daina V 493 [Ar vėjas pūtė, ar sodai ūžė]
Rūpi mergelei, kur auga jos bernelis. Ar Vilniaus mieste, ar Varšavėlėje? Bernelis auga kitam kaimelyje pas tėvužėlį. Rūpi berneliui, kur auga jo mergelė. Ar Vilniaus mieste, ar Varšavėlėje? Mergelė auga kitam kaimelyje pas motužėlę.
[Ar vėjas pūtė, ar sodai ūžė]. Melodija, redaguota 1998

BsTB 9 92-53 Daina J 64 [Aš gana sakiau, gana kalbėjau]
Seselė rūteles sėjo ne dėl bernelio. Ji sėjo dėl seserėlių, kad gėrėtųsi kaimo mergelės. Bernelis žirgelį šėrė ne dėl mergelės. Jis šėrė dėl brolužėlių, kad gėrėtųsi kiemo broleliai.
[Aš gana sakiau, gana kalbėjau]. Melodija, redaguota 1998

BsTB 9 94-55 Daina [Aš nueičiau ing jaunimą]
Aš nueičiau į jaunimą, bet nekibina jaunikiai. Prisikisčiau marginę – kas tik kibin, vis mane. Mano vyras jau sušniuro, parėjo viens namo. Parėjau naktį, pradėjau gaidį plakti, kad negiedotų, nebudintų mano vargų: anksti kelti, svečių laukti, sūriai raukti, skiedros nešti, paukščiai pešti.
[Aš nueičiau ing jaunimą]. Melodija, redaguota 1998

BsTB 13 46-22 Etiologinė sakmė apie lakštingalos ir rožės kilmę
Vaikinas sukūrė ir padainavo merginai daug dainų, o ši nenorėjo jo mylėti. Vaikinas išėjo į girią, kad meška ar liūtas jį sudraskytų.
[Lakštingalos ir rožės kilmė]

BsTB 9 102-63 Daina V 2031 [Aš per naktelę nemigau]
Mergelė per naktelę nemigo, vis vainikėlį saugojo. Saulutei tekant pabudo, vainikėlio nerado. Mergelė nusiprausė burnelę pas anytėlę klėtelėj, prie bernužėlio lovelės.
Melodijos 1998 metų redakcija

BsTB 9 103-64 Daina V 2134 [Aš po sodelį vaikščiojau]
Bernelis po sodelį vaikščiojo, juodos uogelės ieškojo. Jis po atlaidėlius vaikščiojo, mergelės ieškojo. Rado mergelę su mošytėlėm stovinčią, su dieverėliais kalbančią. – Dieverėliai, nepramanykit mergelės vardelio, nes aš ne jūsų martelė.
[Aš po sodelį vaikščiojau]. Melodija, redaguota 1998

BsTB 9 103-65 Daina V 2134 [Aš po sodelį vaikščiojau]
Bernelis po sodelį vaikščiojo, saldžios uogelės ieškojo. Jis po miestelį vaikščiojo, mergelės ieškojo. Rado mergelę šimte mošelių stovinčią, su dieverėliais kalbančią. – Dieverėliai, nepramanykit mergelės vardelio, aš dar ne jūsų martelė.
Melodijos 1998 metų redakcija

BsTB 9 105-67 Daina D 1482 [Aš šėriau, aš šėriau sau bėrą žirgelį]
Bernelis šėrė žirgelį, pirko balnelį. Jis jojo per girelę, nešė ant pečių šaudyklėlę. Jis nušovė zuikelį ir nunešė į Vilniaus miestelį. Bajoro sūnelis derėjo, šimtą dorelaičių užmokėjo. Bernelis pirko mergelei vystelę.
[Aš šėriau, aš šėriau sau bėrą žirgelį]. Melodija, redaguota 1998

BsTB 8 110-72 Vaišių daina [Ačiū tam ponui ir tam gaspadoriui]
Ačiū ponui gaspadoriui, kuris davė man arielkėlės. Kaip antelė parsvyruosiu, kaip pelėda kampe tūpsiu.
[Ačiū tam ponui ir tam gaspadoriui]. Melodija, redaguota 1998

BsTB 9 149-100 Daina K 118 + K 356 [Bernelis ant dvaro šakaliais skripkavo]
Tėvelio sūnelis žirgelį grynu abrakėliu šėrė, tymeliu balnojo, auksu kamanojo, žaliaisiais šilkeliais žebojo. Sūnelis jos į Maskolių žemę. Negaila sūneliui palikti tėvelio, močiutės, seselių, brolelių, tik gaila palikti mergelę. Mato mergelė, nėra bernelio. Veda žirgelį baltai parėdytą, žėlabnai užtiestą, kardelyje vardas pavardėlė. Spaudžia mergelei širdelę.
[Bernelis ant dvaro šakaliais skripkavo]. Melodija, redaguota 1998

BsTB 9 152-101 Daina D 1216 [Bernužėli mano, baltas dobilėli]
Kaip bernelis ginė jaučius ir mergelę vadino. Ugnelė kūrenasi, vainikėliai dega, mergelė gailiai verkia. Bernelis nueis į jomarkėlį, pirks vainikėlį. Mergelė nenori pirkto, kromelyje rinkto. Bernelis prašo marškinėlių, kuriuos mergelė žadėjo. Marškinėliai jau pasiūti, iškočėti, dar nevilkėti.
[Bernužėli mano, baltas dobilėli]. Melodija, redaguota 1998

BsTB 9 173-114 Daina D 1518 [Dievas duotų giedrią dieną]
Mergelė rūtas sėjo ir atjojo trys berneliai. Vienas dovanojo aukso žiedelį, antras – sėrų kasnyką, trečias – rūtų vainikėlį. Pirmas bernelis išjojo ganyti žirgelio, antrasis išėjo žvejoti, trečiasis – medžioti. Atjojo bernelis, perkalbėjo mergelę. Tai jis gavo valnystę.
[Dievas duotų giedrią dieną]. Melodija, redaguota 1998

BsTB 13 45-21 Pasaka AT 510B+706 [Apie atsitikimus vienos karalaitės]
Karaliaus duktė, mirus motinai, turėjo bėgti nuo tėvo, nes šis norėjo vesti ją. Mergina plaukė laivu, kuriam sudužus, išsigelbėjo kitoje žemėje. Jos karalius prieš motinos norą vedė karalaitę. Kai karalius išjojo į karą, mergina pagimdė du sūnus. Karaliaus motina pranešė sūnui, kad žmona pagimdė du šuniukus. Karalienė pabėgo su vaikais. Kai girioje moteris užmigo, vilkas ir liūtas pagriebė vaikus. Žvėrys susipjovė, atsiskyrėlis (pūstelninkas) nusinešė vaikus į urvą ir užaugino.
[Apie atsitikimus vienos karalaitės]

BsTB 13 47-25 Pasaka AT 315+300 [Karaliaus sūnus]
Karaliaus sūnus išgelbėjo motiną, su ja pabėgo nuo tėvo. Girioje vaikinas įlipo į medį, pamatė žiburį - žmogžudžių namus. Jis pavaišino vyrus užnuodytais blynais - šie mirė. Vaikinas, jo motina ir žmogžudžių motina liko ten gyventi. Kai vaikinas norėjo šauti liūtą, šis davė dūdelę, su kuria į pagalbą galima sušaukti žvėris. Iš meškos karalaitis gavo dūdelę, su kuria galima sušaukti žvėris ir jų pienu atgaivinti mirusį. Žmogžudžių motina atgaivino sūnus. Šie norėjo užmušti vaikiną. Jis paprašė leisti pasimelsti, sukvietė žvėris, kurie sudraskė žmogžudžius. Vaikinas žmogžudžių motinai nukirto galvą. Išėjęs iš girios karalaitis pateko į kitą karalystę.
[Karaliaus sūnus]

BsTB 13 48-26 Pasaka AT 315 [Apie vieną našlę, žmogžudžius ir žvėris]
Našlė, ištekėjusi už žmogžudžio, norėjo nužudyti savo sūnų. Moteris apsimetė sergančia ir išsiuntė jį į girią parnešti lapės, vilkės, meškos ir liūtės pieno. Vaikinas rado žvėris, gavo pieno. Vėliau žvėrys išgelbėjo jį nuo žmogžudžio.
[Apie vieną našlę, žmogžudžius ir žvėris]

BsTB 9 200-140 Daina V 526 [Jokim, brolužiai, viešu kelužiu]
Jos broleliai viešu keleliu, nepaliks jauniausiojo brolelio. Prijojo broleliai upelę, girelę, uošvės dvarelį. Šovė brolelis į mūrelį, kad išgirstų mergelė. Mergelė klėtelėje skepetužes siūna. Siūtų mergelė ir berneliui skepetužę, bet niekins jos darbelį anytėlė, šešurėlis, dieverėliai, mošytėlės.
[Jokim, brolužiai, viešu kelužiu]. Melodija, redaguota 1998

BsTB 9 205-143 Daina V 526 [Jokim, brolužiai, viešu kelužiu]
Jos broleliai viešu keleliu, nepaliks jauniausio brolelio. Broleliai girelėje lauš beržo rykštelę, lankelėje ganys, upelėje girdys žirgelius. Kai prijos uošvės dvarelį, muštravos žirgelį.
[Jokim, brolužiai, viešu kelužiu]. Melodija, redaguota 1998

BsTB 9 206-144 Daina V 526 [Jokim, brolužiai, viešu kelužiu]
Jos broleliai viešu keleliu, nepaliks jauniausiojo brolelio. Prijoję uošvės dvarelį, sveikins uošvelę. Močiutės dukrelė klėtelėj skepetėles siūna. Siūtų mergelė ir berneliui skepetėlę, bet niekins jos darbelį bernelio motinėlė.
[Jokim, brolužiai, viešu kelužiu]. Melodija, redaguota 1998

BsTB 9 208-146 Daina V 1547 [Ir sukliko antelė ant marių]
Verkė mergelė nevalioj. Ji prašo tėvelio, motinėlės, brolelio, seselės ją vaduoti. Tėvelis gaili jautelių, motinėlė – skrynelių, brolelis – žirgelio, seselė – rūtelės. Jie nevaduos seselės. Mergelę vaduos bernelis, jam negaila aukso žiedelio pražudyti.
[Ir sukliko antelė ant marių]. Melodija, redaguota 1998

BsTB 9 209-147 Daina K 276 [Išėjo bernelis in vainelę]
Išėjo bernelis į vainelę, paliko našlelę siratėlę. Išėjo našlelė rugių grėbti. Pamatė kareivis našlelę ir užjojo ant dvarelio. Klausinėjo našlelės kareivėlis: ar ilgai našlauja, ar daug vaikelių siratėlių, kur guli vaikeliai. Kelia kareivėlis našlės vaikelius, parjojo tėvelis iš vainelės.
[Išėjo bernelis in vainelę]. Melodija, redaguota 1998

BsTB 9 210-148 Daina V 1400 [Išeik, sesele, paklausyk balselio]
Gieda volungėlė vyšnių sodelyje, verkia mergelė rūtų darželyje. Nėra laiko mergelei uliavoti, reiks už vyro eiti. Reiks mergelei prisiegavoti, tėvui močiutei sudie pasakyti, broliai seselės atsisveikinti, atsižiūrėti rūtelių.
[Išeik, sesele, paklausyk balselio]. Melodija, redaguota 1998

BsTB 9 212-150 Daina V 538 [Iš kur vakar, iš ten šiandien vakarų vėjelis]
Pas mergelę piršleliai atjojo. Mergelė rūteles skindama, vainikėlį pindama kalba, kam teks vainikėlis? Vainikėlis – į ugnelę, mergelė – berneliui. Vainikėlis žėruos, mergelė verks. Mergelė dar tik išdygo kaip rūtelė, ištiesė kresną stuomenėlį ir prilygo bernelis prie jos šalelės. Bernelis nuėmė vainikėlį, uždėjo nuometėlį.
[Iš kur vakar, iš ten šiandien vakarų vėjelis]. Melodija, redaguota 1998

BsTB 9 220-156 Daina Š 525 + V 538 [Kad aš augau pas močiutę]
Žiūri mergelė, iš kur vėjelis pučia. Iš rytų saulutė tekėjo, iš pietų svečiai atjojo. Sveteliai kaip ponaičiai, jų žirgeliai kaip bitinai. Sveteliams – alaus midaus, žirgeliams – abrakėlio, vandenėlio. Teko mergelė anytai, tai rūstūs žodeliai.
[Kad aš augau pas močiutę]. Melodija, redaguota 1998

BsTB 9 227-161 Daina D 1424 [Kad aš augau pas tėvelį]
Girdi bernelis mergelę rūtų darželyje verkiančią. Nemoka mergelė staklelių taisyti, drobelių rėdyti. Bernelis eis į girelę, išsilauš beržo rykštelę, pačią viršūnėlę. Jis išmokins mergelę. Girdi mergelė bernelį stonelėje verkiantį. Bernelis nemoka žagrelės taisyti, jautelių valdyti. Mergelė eis į girelę, išsilauš beržo rykštelę, pačią viršūnėlę. Ji išmokins bernelį.
[Kad aš augau pas tėvelį]. Melodija, redaguota 1998

BsTB 13 54-32 Pasaka AT 567+303+300 [Apie du medinčius]
Žmogus išvežė brolio sūnus į girią. Girios sargas rado berniukus, užaugino juos, išmokė šaudyti. Broliai sutiko zuikę, lapę, vilkę, mešką, liūtę ir iš visų gavo po jų vaiką. Vaikinai išsiskyrė. Vienas brolis nuėjo su žvėrimis į karaliaus miestą, ten sužinojo, kad karalaitė kitą dieną bus slibino praryta. Vaikinas nukovė slibiną. Kai medžiotojas ir žvėrys užmigo, karaliaus vežėjas nukirto vyrui galvą, o karalaitę nusinešė ir privertė meluoti. Zuikė atnešė šaknelių, vyras atgijo. Kai medžiotojas ir žvėrys nuėjo į karaliaus miestą, vyko karalaitės ir vežėjo vestuvės. Karalaitė pažino vyrą, ištekėjo už jo, o vežėjas buvo sudraskytas. Po kiek laiko vyras išjojo į girią medžioti, pamatė elnę - gyvūnu pasivertusią raganą, kurią nusivijo į tankumynus. Ragana medžiotoją ir žvėris pavertė akmenimis. Kitas brolis sugriebė raganą, išgelbėjo brolį ir jo žvėris.
[Apie du medinčius]

BsTB 9 260-182 Daina V 1483 [Kiek ant marių putų]
Kiek ant marių putų, tiek ant mergelės kalbelių. Jaunieji neatbos žmonių kalbelių. Eis į bažnyčią, klaups prie grotelių, ims šliūbą. Kunigėlis perims rankas su stulele, mainys žiedelius. Verks mergelė rūtų vainikėlio.
[Kiek ant marių putų]. Melodija, redaguota 1998

BsTB 9 300-208 Daina [Matušaite miela, mylėk mane vieną]
Mergelė prašo motušėlės, kad ją vieną mylėtų. Ji prašo pavelyti jai į jaunimą eiti, nori už kareivio, bernelio eiti. Sūrio atsilaužus, sviesto pasitepus, atsigėrus pieno, eis ant šieno gulti.
[Matušaite miela, mylėk mane vieną]. Melodija, redaguota 1998

BsTB 9 301-209 Daina M 111 [Mergele mano jaunoji]
Mergelė nakvos tėvelio klėtelėje. Bernelis prašo priimti pernakvoti. Mergelė turi dureles girgždančias, raktelius skambančius, kurtelius lojančius, tėvelius miegančius. Bernelis mokina, kad durelės negirgždėtų, rakteliai neskambėtų, kurteliai nelotų, tėveliai negirdėtų. Mergelės vainikėlis brangesnis už bernelio žirgelius, jautelius.
[Mergele mano jaunoji]. Melodija, redaguota 1998

BsTB 9 309-213 Karinė-istorinė baladė [Miglotas rytas, tamsus aglynas]
Guli brolelis negyvas. Reikėjo broleliui nejoti į tą šalelę, nekirsti pušelės, nebudavoti dvarelio, nevilioti kiemo mergelės. Brolelis buvo kaip ponaitėlis, jo žirgelis kaip bitinėlis, suknios kaip lino žiedas, rankelės kaip gromatėlės.
[Miglotas rytas, tamsus aglynas]. Melodija, redaguota 1998

BsTB 13 63-45 Literatūrinė pasaka [Apie karaliaus sūnų Milordą]
Karaliaus sūnus su vyrais išjojo medžioti. Prasidėjus audrai, vyrai grįžo į miestą. Karalaitis prijojo dvarą, aptvertą mūru, prie vartų buvo prirakinti du liūtai. Kai karalaitis jojo į dvarą, liūtai užpuolė jo arklį. Atvažiavo dvylika karietų, pirmoje jų važiavo karalienė. Ji kalbino karalaitį vesti ją.
[Apie karaliaus sūnų Milordą]

BsTB 7 133-15 Mitologinė sakmė apie maro deivę
Maro metu po kaimus vaikščiojo trys baltai apsirengusios mergos. Įėjusios į namus klausė: "Ar yra kas namie?" Kas neatsiliepė - išmirė. Po kaimus maro deivė važinėjo šešetu juodžių kinkyta karieta. Ji vilkėjo juodai. Žmonės nuo jos bėgo slapstėsi, žolėmis smilkėsi. Maro metu išgyveno tie, kurie pasislėpė giriose, sėdėjo prie ugnies ir smilkėsi.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 11 417-130 Mįslė [Apie roges]
Atbėga biesytis užrietęs nosytes.
2002 m. redakcija

BsTB 13 85-76 Pasaka AT 118 [Išsigandęs liūtas]
Kai ūkininko arklys paseno, vyras pakaustė arklį ir paleido į girią. Arklys sutiko liūtą, kuris norėjo jį pjauti. Arklys pasiūlė pasilyginti jėga. Liūtas suspaudė akmenį, arklys braukė per akmenį - pasipylė žarijos. Liūtas pripažino, kad arklys stipresnis ir pabėgo. Liūtas sutiko vilką, kurį pakėlė, kad šis pamatytų arklį. Kai liūtas trenkė vilką į žemę - vilkui trūko pilvas.
[Išsigandęs liūtas]

BsTB 13 93-85 Pasaka AT 157 [Levas, lapė ir žmogus]
Lapė papasakojo liūtui, kad žmogus labai stiprus. Liūtas pasakė, kad jeigu jis pamatytų žmogų, pultų jį. Lapė nuvedė liūtą prie kelio. Kai jie pamatė kareivį, vaiką, lapė paaiškino liūtui, kad tai nėra žmonės. Keliu atėjo medžiotojas, ginkluotas šautuvu ir peiliu. Liūtas puolė vyrą, šis šovė į liūtą, dūrė jam peiliu. Liūtas pabėgo pas lapę, bet greitai padvėsė.
[Levas, lapė ir žmogus]

BsTB 13 94-86 Pasaka AT 157 [Lapė, levas ir žmogus]
Lapė papasakojo liūtui, koks žmogus yra stiprus - visi žvėrys turi lenktis jam. Liūtas panoro pamatyti ir sudraskyti žmogų. Lapė nusivedė liūtą prie kelio. Kai ėjo senas žmogus ir vaikas, lapė sakė, kad tai nėra žmonės. Pro šalį einant ginkluotam medžiotojui, lapė pasakė liūtui, kad tai yra žmogus ir jis gali pulti. Medžiotojas šovė į liūtą, dūrė jam peiliu. Liūtas pabėgo pas lapę ir krito negyvas. Medžiotojas nuvilko liūtui kailį, kurį pardavė ir pirko ragą.
[Lapė, levas ir žmogus]

BsTB 11 412-1 Mįslė [Apie adatą]
Maža bobutė visą svietą apdengia.
2002 m. redakcija

BsTB 11 412-2 Mįslė [Apie adatą]
Geležinė kumelaitė, kanapinė vuodegaitė.
2002 m. redakcija

BsTB 11 412-3 Mįslė [Apie aguoną]
Stovi stiebelis, ant jo žalias dvarelis, tame dvarely – tūkstančiai.
2002 m. redakcija

BsTB 11 412-4 Mįslė [Apie aguoną]
Kol merga buvau, mergavau, kaip pasenau, akis gavau, per tais akis pati išlindau.
2002 m. redakcija

BsTB 11 412-5 Mįslė [Apie aguoną]
Stovi kampe prūsas su skardine skrybėle, skarbo nesuskaito.
2002 m. redakcija

BsTB 11 412-6 Mįslė [Apie aguoną]
Pats plats, pati plati, sūnus kupčius, duktė akla.
2002 m. redakcija

BsTB 11 412-7 Mįslė [Apie aidą]
Gyven be kūno, kalb be liežuvio, nieks jį nemato, bet kožnas girdi.
2002 m. redakcija

BsTB 11 412-8 Mįslė [Apie akis]
Du broliu per kelelį niekad nesimato.
2002 m. redakcija

BsTB 11 412-9 Mįslė [Apie apynį]
Užmysu mįslį, mįslių tėvų pumporuotą, kobotuotą.
2002 m. redakcija

BsTB 11 412-10 Mįslė [Apie arklį ir grąžulą]
Plaukas su plauku, pilvas su pilvu, vidurij kyšter.
2002 m. redakcija

BsTB 13 99-91 Pasaka AT 157+38 [Apie levą ir jo sūnų]
Liūtas mokė sūnų saugotis žmogaus. Liūtukas išėjo ieškoti žmogaus. Kai jis priėjo prie važiuojančio žmogaus, šis paliko arklius ir nubėgo į krūmus. Arkliai pasakė, kad juos supainiojo žmogus. Artojas, pamatęs, kad ateina liūtukas, paliko jaučius ir pabėgo. Jaučiai pasakė, kad žmogus apkalė juos pagaliais ir jis muša, kad šie klausytų. Girioje liūtukas pamatė žmogų, kertantį ąžuolą. Liūtukas pakvietė žmogų imtis, bet šis atsisakė ir paprašė padėti. Liūtukas įkišo letenas į perskeltą medį, žmogus ištraukė pleištus. Medis suspaudė liūtukui letenas, žmogus primušė jį. Liūtukas grįžo į urvą, sirgo. Liūtukas tėvui pasakė, kad matė žmogų, bet daugiau nenori jo matyti.
[Apie levą ir jo sūnų]

BsTB 11 412-11 Mįslė [Apie arklio kirmėles]
Užmysu mįslį su kumelio gysle. Kas tą mįslį neatmins, to subinė iškirmins.
2002 m. redakcija

BsTB 11 412-12 Mįslė [Apie siją]
Ožys tvarte, ragai lauke.
2002 m. redakcija

BsTB 11 412-13 Mįslė [Apie balną]
Už žirgą didesnis, už šunį mažesnis.
2002 m. redakcija

BsTB 11 412-14 Mįslė [Apie batą]
Juoduok nejuoduok, aš ing tave kišu.
2002 m. redakcija

BsTB 11 412-15 Mįslė [Apie buroką]
Raudonas gaidys po žeme karkina.
2002 m. redakcija

BsTB 11 412-16 Mįslė [Apie statinę]
Kaip jauna buvau, stačia daviau, kaip pasenau, pasitursinau.
2002 m. redakcija

BsTB 11 412-17 Mįslė [Apie bezdalus]
Nematomas daiktas ant žvakės dega.
2002 m. redakcija

BsTB 11 413-18 Mįslė [Apie bitę ir vašką]
Lėkė paukštė per aukštą kalną, atsiduso: – Ak Dieve, mano darbas dega.
2002 m. redakcija

BsTB 11 413-19 Mįslė [Apie dubenį, šaukštą, pirštus ir akis]
Klampučių balaitėj nuklimpo kumelaitė, penki vilkai traukė, du vanagu laukė.
2002 m. redakcija

BsTB 11 413-20 Mįslė [Apie brizgilą]
Mėsų puode geležis verda.
2002 m. redakcija

BsTB 11 413-21 Mįslė [Apie linų braukimą]
Širvis šika, vuodega blizga.
2002 m. redakcija

BsTB 11 413-22 Mįslė [Apie būgną]
Surazgytas sumazgytas, aina keliu baubdamas.
2002 m. redakcija

BsTB 11 413-23 Mįslė [Apie burną ir dantis]
Maža maža kamaraitė, pilna pilna kultuvaičių.
2002 m. redakcija

BsTB 11 413-25 Mįslė [Apie butą]
Meška negyva, viduriuos kruta.
2002 m. redakcija

BsTB 11 413-26 Mįslė [Apie butą]
Stovi meška, jos viduriuos tūkstantis.
2002 m. redakcija

BsTB 11 413-27 Mįslė [Apie svogūną]
Atgumuoja gumutis su devynioms skrandutėms.
2002 m. redakcija

BsTB 11 413-28 Mįslė [Apie dalgį ir žolę]
Lydeka nėrė – visą girią pakėlė.
2002 m. redakcija

BsTB 11 413-29 Mįslė [Apie dantis ir liežuvį]
Dvi dvylika kulia, totorukas verčia.
2002 m. redakcija

BsTB 11 413-30 Mįslė [Apie debesis]
Juoda karvė dangų laižo.
2002 m. redakcija

BsTB 11 413-31 Mįslė [Apie debesį]
Be sparnų lekia, be kojų bėga.
2002 m. redakcija

BsTB 11 413-32 Minklė [Apie grąžulą (dyselį)]
Kodėl bobos subinė kraiposi?
2002 m. redakcija

BsTB 11 413-33 Mįslė [Apie merginą, džiaustančią drabužius]
Marga vištaitė patvoriais karkina.
2002 m. redakcija

BsTB 11 413-34 Mįslė [Apie moliūgą]
Ponaitis karaliūnaitis su lapu apsidengęs.
2002 m. redakcija

BsTB 11 413-35 Mįslė [Apie sugautą utėlę]
Tutų giraitėj pagavau knepelį, pranešiau pro Girdėnus, pro Regėnus, pro knepelių vartus, su dviemi vėzdais užmušiau.
2002 m. redakcija

BsTB 11 413-36 Mįslė [Apie gavėnią ir Velykas]
Septynios mylios tilto, už tilto kvietka, visam svietui patieka.
2002 m. redakcija

BsTB 11 413-37 Mįslė [Apie girnas ir miltus]
Du zuikučiu pjaunas, baltas kraujas bėga.
2002 m. redakcija

BsTB 11 413-38 Mįslė [Apie ąžuolo gilę]
Nuvėjau girion, parsinešiau dvi gelduti, dvi lašinių paltuti, ylai kotą, katilui dugną.
2002 m. redakcija

BsTB 11 413-39 Mįslė [Apie karstą]
Kas daro – ne dėl savęs, kas perka – tam nereik, o kuriam reik – tas nė žino.
2002 m. redakcija

BsTB 11 413-40 Mįslė [Apie grąžtą]
Žemyn lipa, aukštyn šika.
2002 m. redakcija

BsTB 11 413-41 Mįslė [Apie griausmą ir žaibą]
Turkaus žemėj žirgai žvengia, anoj pusėj kamanos blizga.
2002 m. redakcija

BsTB 11 413-42 Mįslė [Apie grėblį]
Šepetukas repetukas patvoriais slankioja.
2002 m. redakcija

BsTB 11 414-43 Mįslė [Apie grėblį ir šieno kupetą]
Žuvis lydeka, vuodega viliokė Gartyną pastatė.
2002 m. redakcija

BsTB 11 414-44 Mįslė [Apie grėblį]
Vienu pavadžiu dvyliką žirgų veda.
2002 m. redakcija

BsTB 11 414-45 Mįslė [Apie grikį]
Keturių palų tvartas, viduryje baltas.
2002 m. redakcija

BsTB 11 414-46 Mįslė [Apie kriaušę]
Už stogą didesnis, už pelę mažesnis.
2002 m. redakcija

BsTB 11 414-47 Mįslė [Apie kriaušės medį]
Saldu gardu, lipk ant manęs.
2002 m. redakcija

BsTB 11 414-48 Mįslė [Apie jaučius, noragą ir artoją]
Du štaru štarina, du vanagu kabina, šnipšlys nabagas paskui sėlina.
2002 m. redakcija

BsTB 11 414-49 Mįslė [Apie kaladę]
Ne tiek dvare dvaronų, kiek ant avino galvos ronų.
2002 m. redakcija

BsTB 11 414-50 Mįslė [Apie ajerą]
Ninių mergos, sėrų kasos, vandenij galvos.
2002 m. redakcija

BsTB 11 414-51 Mįslė [Apie krosnį]
Tupi kampe trupinys, nepaveža nei arklys.
2002 m. redakcija

BsTB 11 414-52 Mįslė [Apie krosnį]
Meška vidury, visa subiniuota.
2002 m. redakcija

BsTB 11 414-53 Mįslė [Apie avižas krosnyje]
Po pilių kalnu totorkos šoka.
2002 m. redakcija

BsTB 11 414-54 Mįslė [Apie kaminą]
Ilgakaklis midų geria.
2002 m. redakcija

BsTB 11 414-55 Mįslė [Apie (siūlų) kamuolį]
Šeši žirgai neužveža, boba užneša.
2002 m. redakcija

BsTB 11 414-56 Mįslė [Apie kapines, obuolį, išrūgas, ašaras ir ranką]
Kur gulėjai? – Baisių lauke. – Ką valgei? – Devynširdį. – Ką gėrei? – Išskyras. – Kuom nusiprausei? – Nė lytu, nė snigtu. – Kuom nusišluostei? – Nė austu, nė verptu.
2002 m. redakcija

BsTB 11 414-57 Mįslė [Apie kankles]
Girioj kirstos, krome pirktos, imsi rankon – gailiai verkia.
2002 m. redakcija

BsTB 11 414-58 Mįslė [Apie karvės ragus, ausis, spenius]
Du klapčiuku, du kapčiuku, keturi Adomėliai.
2002 m. redakcija

BsTB 11 414-59 Mįslė [Apie karvės spenius]
Keturios mergaitės int vieną duobutę męža.
2002 m. redakcija

BsTB 11 414-60 Mįslė [Apie katilą]
Tupi kampe katinas, pajudini – bažijas.
2002 m. redakcija

BsTB 11 414-61 Mįslė [Apie katiną ir mėsą]
Tupi kampe tupikas, prašo Dievo, kad numestų kibiką.
2002 m. redakcija

BsTB 11 414-62 Mįslė [Apie kiaušinį]
Atsirita bačkutė be šulų, be lankų, joj alus geltonas.
2002 m. redakcija

BsTB 11 414-63 Mįslė [Apie kiaušinį]
Kunigo marškiniai be skylės.
2002 m. redakcija

BsTB 11 414-64 Mįslė [Apie kiaušinį]
Karaliaus marškiniai be siūlės.
2002 m. redakcija

BsTB 11 414-65 Mįslė [Apie kiaušinį]
Avis ledą praperdė.
2002 m. redakcija

BsTB 11 414-66 Mįslė [Apie kelią]
Lenkiau dieną, lenkiau naktį, niekad Dievo diržą nesulenkiau.
2002 m. redakcija

BsTB 11 415-67 Mįslė [Apie kevalą ir riešutą]
Pūkų kartis, nibručių puskartis.
2002 m. redakcija

BsTB 11 415-68 Mįslė [Apie kirvį]
Girion ain – namon žiūr, iš girios ain – girion žiūr.
2002 m. redakcija

BsTB 11 415-69 Mįslė [Apie durų rankeną]
Šen ėjęs, ten ėjęs čiupt už bobos bambos.
2002 m. redakcija

BsTB 11 415-70 Mįslė [Apie knygą]
Baltas laukas, juoda sėkla, kas sėja, tas supranta.
2002 m. redakcija

BsTB 11 415-71 Mįslė [Apie kopūstą]
Stovi bobutė su devyniom skrandutėms.
2002 m. redakcija

BsTB 11 415-72 Mįslė [Apie kopūstą]
Šimtu vytas, šimtu pintas, šimtu pavijotas.
2002 m. redakcija

BsTB 11 415-73 Mįslė [Apie kregždę]
Vienam gale – šakė, antram – vąšas, o vidurys – kaip kamuolys.
2002 m. redakcija

BsTB 11 415-74 Mįslė [Apie kregždę]
Kukis – šakė, vokiški rūbai, adverniška kalba.
2002 m. redakcija

BsTB 11 415-75 Mįslė [Apie kultuvę]
Per sprindį, per gniaužtą, kaip tik mergom tinka.
2002 m. redakcija

BsTB 11 415-76 Mįslė [Apie laivą]
Medžiu jojau, medžiu mojau, po nosia myrio dabojaus.
2002 m. redakcija

BsTB 11 415-77 Mįslė [Apie langą]
Aplink stubą ažerai.
2002 m. redakcija

BsTB 11 415-78 Mįslė [Apie langą]
Marga kalė tvoron kliuvo.
2002 m. redakcija

BsTB 11 415-79 Mįslė [Apie lazdą ir obuolį]
Nusiunčiau – parnešė, pats neparėjo.
2002 m. redakcija

BsTB 11 415-80 Mįslė [Apie lęšiukus]
Du šturliuku buksvose.
2002 m. redakcija

BsTB 11 415-81 Mįslė [Apie lino žiedą]
Mėnuo sulig pietų viršuj medžio šviečia, o popiet pragaišta.
2002 m. redakcija

BsTB 11 415-82 Mįslė [Apie raides]
Balta pieva, juodos avys, kas išmano, tas jas gano.
2002 m. redakcija

BsTB 11 415-83 Mįslė [Apie liepsną ir pečių]
Raudonu kančiuku per juodą plaka.
2002 m. redakcija

BsTB 11 415-84 Mįslė [Apie lizdą, kiaušinius ir vištukus]
Šiaudų dirva, akmenų sėkla, gyvi daiktai dygsta.
2002 m. redakcija

BsTB 11 415-85 Mįslė [Apie lopšį]
Kirkilų dvaras pakilai stovi.
2002 m. redakcija

BsTB 11 429-1 Tikėjimai apie tarpušvenčio metu draudžiamus dirbti darbus.
Tarpušvenčio metu negalima kedenti vilnų, nes ėriukai bus margi, nevalia plėšyti plunksnas, nes žąsiukai, ančiukai, viščiukai bus pūslėti taip pat nereikia vyti virvių, nes kumeliukų, veršiukų kojos bus susiviję ir pan.
[Tarpušvenčio draudimai]

BsTB 11 415-86 Mįslė [Apie lotas ir stogą]
Retatolo (var. retakaulo) stori lašiniai.
2002 m. redakcija

BsTB 11 429-2 Tikėjimas kodėl gaidys kurkia.
Gaidys kurkia, nes mato giltinę.
[Gaidys ir giltinė]

BsTB 11 415-87 Mįslė [Apie lotas ir stogą]
Reti kaulai, stori lašiniai.
2002 m. redakcija

BsTB 11 415-88 Mįslė [Apie lovą, duris, langus]
Viena sakė: man dieną geriau, kita – man naktį geriau, trečia – man vis tiek.
2002 m. redakcija

BsTB 11 415-89 Mįslė [Apie lovą]
Turi kojas – neina, tur plunksnas – nelekia, tur šiaudų – neėda.
2002 m. redakcija

BsTB 11 415-90 Mįslė [Apie marškinius]
Pykšt paukšt ant lentos, kybur vybur ant tvoros.
2002 m. redakcija

BsTB 11 415-91 Mįslė [Apie medžiotoją ir šautuvą]
Lydė laidė po šilą skraidė, palikus šile žarnas, pati namon parėjo.
2002 m. redakcija

BsTB 11 415-92 Mįslė [Apie rąstus sienų sąmanose]
Merga ant mergos, merga ant mergos, kožna patalą tur.
2002 m. redakcija

BsTB 11 416-93 Mįslė [Apie metus, mėnesius, savaites]
Augo medis su dvylika šakų, ant kožnos šakos po keturis lizdus, kožname lizde po šešis vaikus.
2002 m. redakcija

BsTB 11 416-94 Mįslė [Apie apdraskytas mergas]
Dvi lapi pagavęs, skūras nulupau, gyvas paleidau
2002 m. redakcija

BsTB 11 416-95 Mįslė [Apie duonos minkymą]
Du duria, dūmoja, duriamoji boba putoja.
2002 m. redakcija

BsTB 11 416-96 Mįslė [Apie mintuvus]
Šuo be žarnų.
2002 m. redakcija

BsTB 11 416-97 Mįslė [Apie mintuvus]
Loja kaip šuo, bet ne šuo.
2002 m. redakcija

BsTB 11 416-98 Mįslė [Apie morką]
Merga pirtyje, bizos lauke.
2002 m. redakcija

BsTB 11 416-99 Mįslė [Apie morką]
Ruda rudinaitė, žalia kepuraitė.
2002 m. redakcija

BsTB 11 416-100 Mįslė [Apie musę ir uodą]
Atėjo pilsotas, vadino Agotą midaus gert. – Neisu: bijausi vingos. – Ne? Eisim pro girdą, pro matą, pro klubų vartus.
2002 m. redakcija

BsTB 11 416-101 Mįslė [Apie šautuvą]
Atlekia antis, po kaklu pantis, ant bambos kermošius, subinė gvoltu rėkia
2002 m. redakcija

BsTB 11 416-102 Mįslė [Apie šautuvą]
Tupi kampe pasipūtus, laukais lekia kaip padūkus
2002 m. redakcija

BsTB 11 416-103 Mįslė [Apie šautuvą]
Pasiutusi motina vaikus veda.
2002 m. redakcija

BsTB 11 416-104 Mįslė [Apie šautuvą ir žagrę]
Neprietelius pakajuj guli, prietelius už vartų vargsta.
2002 m. redakcija

BsTB 11 416-105 Mįslė [Apie naktį]
Juoda avelė ugnyje dega.
2002 m. redakcija

BsTB 11 429-3 Tikėjimas apie žmogų netinkamą būti kūmu.
Žmogų, apmuštą su šluota, neima kūmu.
[Žmogus ir šluota]

BsTB 11 429-4 Tikėjimas apie sąšlavas.
Kad keleivio neištiktų nelaimė, kol jis neišvyko iš namų, nereikia šluoti trobos ir sąšlavų į lauką nešti.
[Sąšlavos]

BsTB 11 429-5 Tikėjimas apie paliktą šieną.
Jeigu bus tyčia palikta truputį grėbiamo šieno, šeimininkui sakaudės pilvą.
[Tyčia paliktas šienas]

BsTB 11 429-6 Tikėjimas apie įaustą šiaudą.
Jeigu audėja neįaus šiaudo, drobė ilgai neišbals.
[Šiaudas drobėje]

BsTB 8 355-214 Pasaka AT 425A [Apie užkeiktą karaliūną levų]
Žmogus turėjo tris dukteris. Kai jis važiavo į miestą, vyriausia duktė paprašė parvežti karolius, vidurinė - žiedą, jauniausia - šokantį ir giedantį paukštį. Tėvas medyje pamatė paukštį. Iš po medžio iššoko liūtas. Jis grasino tėvą sudraskyti, už gyvybę pažadėti tai, ką pirmą grįžęs sutiks. Tėvas sutiko jauniausią dukrą. Ši išėjo pas liūtą, susituokė su juo. Kai tekėjo vyriausia sesuo, liūtas išleido žmoną pas tėvus. Kai tekėjo vidurinė sesuo, jie nuvyko kartu. Pro durų plyšį pateko šviesa - liūtas pavirto karveliu. Mergina klausė saulės, mėnulio, vėjo, kur jos vyras, bet šie nežinojo. Jie davė merginai skrynelę, kiaušinį ir riešutą. Žieminis vėjas pasakė, kur rasti vyrą, kaip atversti jį žmogumi ir persikelti per marias. Už marių mergina pamatė mušantis liūtus: liūtu virtusį vyrą ir liūte paverstą karalaitę. Kai mergina atvertė juos žmonėmis, šie prapuolė. Ji priėjo dvarą, kur buvo jos vyras. Jis su karalaite ruošėsi vestuvėms. Mergina atidarė skrynelę - rado drabužius, kuriuos išmainė su karalaite į leidimą nakvoti troboje, kur miega vyras. Karalaitė liepė duoti jaunikiui vaistų - vyras naktį nepabudo. Sumušus kiaušinį, iš jo išėjo aukso višta su viščiukais. Mergina išmainė juos į naktį su vyru. Kai ji pradėjo pasakoti vyrui, kaip jo ieškojo, nuslinko prakeikimas. Jie sėdo ant paukščio, kuris nešė per marias. Paukštis pavargo, mergina metė į vandenį riešutą - išdygo medis. Paukštis, pailsėjęs ant medžio, parnešė vyrą su žmona į jų dvarą.
Rankraštinė versija [Apie užkeiktą karaliūną levų]

BsTB 8 355-214 Pasaka AT 425A [Apie užkeiktą karaliūną levų]
Žmogus turėjo tris dukteris. Kai jis važiavo į miestą, vyriausia duktė paprašė parvežti karolius, vidurinė - žiedą, jauniausia - šokantį ir giedantį paukštį. Tėvas medyje pamatė paukštį. Iš po medžio iššoko liūtas. Jis grasino tėvą sudraskyti, už gyvybę pažadėti tai, ką pirmą grįžęs sutiks. Tėvas sutiko jauniausią dukrą. Ši išėjo pas liūtą, susituokė su juo. Kai tekėjo vyriausia sesuo, liūtas išleido žmoną pas tėvus. Kai tekėjo vidurinė sesuo, jie nuvyko kartu. Pro durų plyšį pateko šviesa - liūtas pavirto karveliu. Mergina klausė saulės, mėnulio, vėjo, kur jos vyras, bet šie nežinojo. Jie davė merginai skrynelę, kiaušinį ir riešutą. Žieminis vėjas pasakė, kur rasti vyrą, kaip atversti jį žmogumi ir persikelti per marias. Už marių mergina pamatė mušantis liūtus: liūtu virtusį vyrą ir liūte paverstą karalaitę. Kai mergina atvertė juos žmonėmis, šie prapuolė. Ji priėjo dvarą, kur buvo jos vyras. Jis su karalaite ruošėsi vestuvėms. Mergina atidarė skrynelę - rado drabužius, kuriuos išmainė su karalaite į leidimą nakvoti troboje, kur miega vyras. Karalaitė liepė duoti jaunikiui vaistų - vyras naktį nepabudo. Sumušus kiaušinį, iš jo išėjo aukso višta su viščiukais. Mergina išmainė juos į naktį su vyru. Kai ji pradėjo pasakoti vyrui, kaip jo ieškojo, nuslinko prakeikimas. Jie sėdo ant paukščio, kuris nešė per marias. Paukštis pavargo, mergina metė į vandenį riešutą - išdygo medis. Paukštis, pailsėjęs ant medžio, parnešė vyrą su žmona į jų dvarą.
[Apie užkeiktą karaliūną levų]

BsTB 12 39-13 Tikėjimas [Kaip sustabdyti kanapių dygimą]
Norint, kad kanapės nedygtų, reikia į pasėtas kanapes įkišti per kelį perlaužtą kuolelį.
[Kaip sustabdyti kanapių dygimą]

BsTB 13 134-124 Pasaka AT 275 [Liūtas ir ežys]
Kai liūtas sutiko ežį, klausė, kas jis toks. Ežys pasakė, kad yra labai greitas, liūtas pakvietė jį lenktynių. Kai liūtas pradėjo bėgti, ežys įsikibo jam į uodegą. Gana toli nubėgęs liūtas apsisuko pažiūrėti, kur ežys, šis paleido liūto uodegą ir suriko, kad "jau čia". Liūtas supyko ir iš gėdos paliko Lietuvą.
[Liūtas ir ežys]

BsTB 11 429-7 Tikėjimas apie griaustinį ir blusas.
Žmonės, išgirdę pirmą griaustinį, prie trobos lango klausia, ar namie blusos. Troboje pasakoma, kur joms eiti.
[Ar namie blusos?]

BsTB 11 429-8 Tikėjimas apie javų derėjimą
Šeimininkas, sėdamas ties lauko riba, stebi kaimyną.
[Apie paežio vaktavimą]

BsTB 11 429-9 Tikėjimai apie spengimą ir niežėjimą
Spengia ausyje - išgirsi naujieną; niežti barzdą - gausi degtinės; niežti akis - jas skaudės arba reikės verkti; niežti dešinės rankos delną - teks sveikintis, niežti kairį delną - gausi pinigų.
[Apie spengimą ir niežėjimą]

BsTB 11 429-10 Tikėjimas apie vežimo sugedimą
Jeigu važiuojant arkliai prunkščia, tai sugenda vežimas.
[Apie arklių prunkštimą]

BsTB 11 429-11 Tikėjimas apie barnį
Jeigu vištos kudakuoja, tai bus barnis.
[Vištų kudakinimas]

BsTB 11 429-12 Tikėjimas apie šunų staugimą
Šunys staugia - kas nors mirs.
[Šunų staugimas]

BsTB 11 429-13 Tikėjimas apie bausmę žmogui, kuris perarė ežią
Žmogų, kuris perarė ežią, perkūnas muša.
[Perarta ežia]

BsTB 11 429-14 Tikėjimas apie besiprausiančią katę
Pamatę besiprausiančią katę žmonės tikisi sulaukti svečių, o mušdami ją šluota bando išsiaiškinti, kokie svečiai aplankys.
[Besiprausianti katė]

BsTB 11 416-106 Mįslė [Apie namą, pečių, ugnį]
Pikšt paukšt pilių kalnas, pilių kalne ožių ragas, ožių rage saulė teka.
2002 m. redakcija

BsTB 11 416-107 Mįslė [Apie noragus, jaučius ir artoją]
Du stumtuvu, du durtuvu, šešios akys, trys subinės.
2002 m. redakcija

BsTB 11 416-108 Mįslė [Apie obuolį]
Viršuj medžio duona rūgsta.
2002 m. redakcija

BsTB 11 416-109 Mįslė [Apie kojinę]
Dieną – dešra, naktij – mašna.
2002 m. redakcija

BsTB 11 416-110 Mįslė [Apie paršiukus, žindančius kiaulę]
Lašai stogą parvertė
2002 m. redakcija

BsTB 11 416-111 Mįslė [Apie patalus]
Čion du ragu, čion du ragu: prašau tavęs, lipk ant manęs.
2002 m. redakcija

BsTB 11 416-112 Mįslė [Apie patalus ir užvalkalus]
Išėjo jautis gert, namie pilvą paliko.
2002 m. redakcija

BsTB 11 416-113 Mįslė [Apie piestą ir piesčių]
Mamos pleksnė, tėvo buldokas.
2002 m. redakcija

BsTB 11 416-114 Mįslė [Apie piestą ir piesčių]
Du striuku buku pagreta šiku.
2002 m. redakcija

BsTB 11 416-115 Mįslė [Apie pinigą]
Baltas apvalainas, visam svietui malonus.
2002 m. redakcija

BsTB 11 416-116 Mįslė [Apie pirdį]
Tarp dviejų kalnų beliežuvė bliauja.
2002 m. redakcija

BsTB 11 416-117 Mįslė [Apie pipirą]
Už žirnį mažesnis, už velnią piktesnis.
2002 m. redakcija

BsTB 11 416-118 Mįslė [Apie pirštinę]
Penki tvartai, vienos durys.
2002 m. redakcija

BsTB 11 416-119 Mįslė [Apie pirštinę ir ranką]
Kiša nuogą in plaukuotą.
2002 m. redakcija

BsTB 11 417-120 Mįslė [Apie pirštus ir kelnes]
Dešimts leliokų traukė tinklą ant pirdokų.
2002 m. redakcija

BsTB 11 417-121 Minklė [Apie plyšį]
Kas nedaromas pasidaro?
2002 m. redakcija

BsTB 11 417-122 Mįslė [Apie raktą]
Užmysu mįslį, be mįslio neatmysi.
2002 m. redakcija

BsTB 11 417-123 Mįslė [Apie rasą ir saulę]
Nusiprausiau ne vandeniu, nusišluostiau ne abrūsu.
2002 m. redakcija

BsTB 11 417-124 Mįslė [Apie ratus]
Du bėga, du veja, niekad nedaveja.
2002 m. redakcija

BsTB 11 417-125 Mįslė [Apie rezgines]
Surazgytas sumazgytas, po Bazilių vartais pakabytas.
2002 m. redakcija

BsTB 11 417-126 Mįslė [Apie ridiką]
Žydas pirtij, barzda lauke.
2002 m. redakcija

BsTB 11 417-127 Mįslė [Apie riešutą]
Aukštai stovi, silpnai kabo, galutis plikas.
2002 m. redakcija

BsTB 11 417-128 Mįslė [Apie riešutą]
Mažam puodelij gardi košelė.
2002 m. redakcija

BsTB 11 417-129 Mįslė [Apie riešutą]
Aukštai kabo, silpnai žiūri, pats maknotas, galuks lauke.
2002 m. redakcija

BsTB 11 417-131 Mįslė [Apie roges]
Dvi sesuti sviestą raižo.
2002 m. redakcija

BsTB 11 417-132 Mįslė [Apie rugieną]
Kiek ant dangaus žvaigždučių, tiek ant žemės skylučių.
2002 m. redakcija

BsTB 11 417-133 Mįslė [Apie didelį puodą (sagoną) ant ugnies]
Juodas velnias ant aukso krasios sėdi.
2002 m. redakcija

BsTB 11 417-134 Mįslė [Apie samtį]
Kunigo paučiai taukuoti.
2002 m. redakcija

BsTB 11 417-135 Mįslė [Apie sėmenis]
Žiba kaip auksas, teka kaip vanduo.
2002 m. redakcija

BsTB 11 417-136 Mįslė [Apie stalo kojas]
Keturi broliai po viena skrybėlaite.
2002 m. redakcija

BsTB 11 417-137 Mįslė [Apie slenkstį]
Notangaris nabagas in visų subinę žiūri.
2002 m. redakcija

BsTB 11 417-138 Mįslė [Apie slenkstį]
Visi jodo, nieks nešeria.
2002 m. redakcija

BsTB 11 417-139 Minklė [Apie snarglį]
Kas be vagio kabo?
2002 m. redakcija

BsTB 11 417-140 Mįslė [Apie skilandį]
Dimnas bernas, šalij bamba.
2002 m. redakcija

BsTB 11 417-141 Mįslė [Apie sniegą ir saulę]
Atlėkė paukštis be sparnų, nutūpė medij be šakų, atėjo boba be nasrų, suvėdė paukštį be sparnų.
2002 m. redakcija

BsTB 11 417-142 Mįslė [Apie sniegą]
Atlėkė kaip sakalas, atsitūpė kaip šūdas, sutirpo kaip šūdas.
2002 m. redakcija

BsTB 11 417-143 Mįslė [Apie sparus ir lotas]
Kybė kabė, kad ne kybė kabė, būt dangus sugriuvęs.
2002 m. redakcija

BsTB 11 417-144 Mįslė [Apie spyną ir raktą]
Tėvo karo, mamos žiopso.
2002 m. redakcija

BsTB 11 417-145 Mįslė [Apie stebulę]
Dvylika brolių, viena subinė.
2002 m. redakcija

BsTB 11 417-146 Minklė [Apie užpakalį]
Kas šaltesnis už ledą?
2002 m. redakcija

BsTB 11 417-147 Mįslė [Apie užpakalį]
Brolis brolį užmušė, tėvas kaktą suraukė.
2002 m. redakcija

BsTB 11 418-148 Mįslė [Apie svirtį]
Inkišu – marma, ištraukiu – varva.
2002 m. redakcija

BsTB 11 418-149 Mįslė [Apie šaudyklę]
Ruda pelytė patvoriais nardo.
2002 m. redakcija

BsTB 11 418-150 Mįslė [Apie šaukštus ir šeimyną]
Pabėriau biručius, sušaukiau kuosučius.
2002 m. redakcija

BsTB 11 418-151 Mįslė [Apie šermenis]
Ainu keliu ne keliu, randu medžius tašančius, ėšnegelius darančius, du žyduku žydioja, dvi žužuti žužoja, dvi geguti kukuoja, aukso ratai linguoja.
2002 m. redakcija

BsTB 11 418-152 Mįslė [Apie medžio šerdį]
Su medžiu lygus, saulės nemato.
2002 m. redakcija

BsTB 11 418-153 Mįslė [Apie peštuką šiene]
Kūšij pašinas.
2002 m. redakcija

BsTB 11 418-154 Minklė [Apie šešėlį]
Kas aina per šiaudus nešnabštėdamas?
2002 m. redakcija

BsTB 11 418-155 Mįslė [Apie gaidžio snapą ir barzdą]
Kaulo burna, mėsos barzda.
2002 m. redakcija

BsTB 11 418-156 Mįslė [Apie stipinus rate]
Dvylika brolių gul vienoj lovoj, nė viens ne ant krašto.
2002 m. redakcija

BsTB 11 418-157 Mįslė [Apie rato stipinus]
Dvylika mergaičių aplink mane vieną sukinasi.
2002 m. redakcija

BsTB 11 418-158 Mįslė [Apie ritę]
Maža ėdžgutė bebėgdama priėda.
2002 m. redakcija

BsTB 11 418-159 Mįslė [Apie ritę]
Maža avelė niekad nepriėda.
2002 m. redakcija

BsTB 11 418-160 Mįslė [Apie ritę]
Škiud škiud, pilkoji, bebėgdama priėsi.
2002 m. redakcija

BsTB 11 418-161 Minklė [Apie išmatas]
Kas tupi už tvoros, kas gimė be skūros?
2002 m. redakcija

BsTB 11 418-162 Minklė [Apie tai, kad zuikis labiau bijo balto šuns, nes jam rodosi, kad išsivilkęs vejasi]
Kokio šunies labjau bijo zuikis? Balto, nes jam rodosi, kad išsivilkęs veja
2002 m. redakcija

BsTB 11 418-163 Mįslė [Apie šunį]
Šėrengė varangė po suolu pasirangė.
2002 m. redakcija

BsTB 11 418-164 Mįslė [Apie ugnį ir dūmus]
Da tėvas neužgimė, jau sūnus karan išjojo.
2002 m. redakcija

BsTB 11 418-165 Mįslė [Apie upę ir pievą]
– Kur tu aisi, kraive šleive ? – Kas tau galvon, skusta bezde!
[Mįslė apie upę ir pievą]

BsTB 11 418-166 Minklė [Apie upę]
Kokiu keliu pusę metų važinėja, pusę metų vaikščioja?
2002 m. redakcija

BsTB 11 418-167 Mįslė [Apie upę]
Tarp dviejų kalnų juodas žirgas bėga
2002 m. redakcija

BsTB 11 418-168 Minklė [Apie utėlę]
Kas didžiausias žmogaus bičiulis? = Utėlė: ji žmogų ir bėdoj neapleidžia
2002 m. redakcija

BsTB 11 418-169 Mįslė [Apie tvoras]
Kad ne kybė, kad ne kabė, būt visus laukus nuskabę
2002 m. redakcija

BsTB 11 418-170 Mįslė [Apie vainiką]
Mergų varstotas, aplink barzdotas, vidurij skylutė
2002 m. redakcija

BsTB 11 418-171 Minklė [Apie vašką ir medų]
Kokių pelų javai brangiausi?
2002 m. redakcija

BsTB 11 418-172 Mįslė [Apie vargonus]
Stuk stukonai, bambukonai, lazdų krūme gaidžiai gieda
2002 m. redakcija

BsTB 11 418-173 Mįslė [Apie vargonus]
Stuk stuk tonai devintonai, viršuj medžių gaidžiai gieda
2002 m. redakcija

BsTB 11 418-174 Mįslė [Apie varpą]
Gaidys ant vartų, vuodega sulig žemės
2002 m. redakcija

BsTB 11 419-175 Mįslė [Apie vaškinę žvakę]
Bitės geluo, lino liemuo, aukso žiedu žydi
2002 m. redakcija

BsTB 11 419-176 Mįslė [Apie vėją]
Be kojų, be rankų vartus atidaro
2002 m. redakcija

BsTB 11 419-177 Mįslė [Apie vėją, griausmą ir lydeką]
Šiaušis gėgiu (šilu), pervilas (perkivilas) dangum, trakivila vandeniu
2002 m. redakcija

BsTB 11 419-178 Mįslė [Apie vėžį]
Kemarinis paukštis, po kaklu pautai
2002 m. redakcija

BsTB 11 419-179 Mįslė [Apie viešnią, žąsį ir druską]
Ateina mielanka, pasipjaučiau kabenką – neturu pinduruškos
2002 m. redakcija

BsTB 11 419-180 Mįslė [Apie vežimą]
Atbėga Rajyna su visa šeimyna, su šešiais Mykolais
2002 m. redakcija

BsTB 11 419-181 Mįslė [Apie vilką, šunį ir kiaulę]
Atėjo kidikis, klausia vidikio, kur Kristina guli. Atsakė vidikis: – Kidi vidi, nežinau.
2002 m. redakcija

BsTB 11 419-182 Mįslė [Apie vilką]
Už girios ėrukai laukia, bet namon netraukia.
2002 m. redakcija

BsTB 11 419-183 Mįslė [Apie vilką]
Kumelys pagirij žvengia, namon neina.
2002 m. redakcija

BsTB 11 419-184 Mįslė [Apie vilką, avį ir arklį]
Atėjo kudu budu, išnešė kidi bidi, duokit šarapčiką (kiti: remenčiką), vysu kudu budu, atimsu kidi bidi.
2002 m. redakcija

BsTB 11 419-185 Mįslė [Apie vilką, šunį ir kiaulę]
Ateina ilelis, paklausia kibikio, kur guli knistikis.
2002 m. redakcija

BsTB 11 419-186 Mįslė [Apie ratelį ir kuodelį]
Rinkti žirgai, Pamarėnų šienai.
2002 m. redakcija

BsTB 11 419-187 Mįslė [Apie ratelį]
Girios žirgas Rėzos šieną ėda
2002 m. redakcija

BsTB 11 419-188 Mįslė [Apie vinį]
Ugnyje užgimęs, ant galvos vaikščioja.
2002 m. redakcija

BsTB 11 419-189 Minklė [Apie vištą]
Kas dukart gimė?
2002 m. redakcija

BsTB 11 419-190 Mįslė [Apie uosį, uošvį, liną ir lyną]
Vienu vardu girioj, namie, vandenij ir ant lauko
2002 m. redakcija

BsTB 11 419-191 Mįslė [Apie kiškį ir vėžį]
Pakizeris pagirij, strymuks (kiti: zauburkis) vandenij
2002 m. redakcija

BsTB 11 419-192 Mįslė [Apie kiškį, medžiotoją, šautuvą ir šunį]
Kelk, sterva: aina lerva, lygų neša, mykitą veda
2002 m. redakcija

BsTB 11 419-193 Mįslė [Apie žagrę ir jaučius]
Pilvas su pilvu, plaukai su plaukais, viduryje stačias
2002 m. redakcija

BsTB 11 419-194 Mįslė [Apie žagrę]
Guli merga pabalij atsiplėšus, ateina bernas, pasiraitojęs kelines: – Ponedie, padėk!
2002 m. redakcija

BsTB 11 419-195 Mįslė [Apie žąsį]
Ateina diedukas iš Brukų, sermėga penkių stukų, lopas ant lopo, siūlės nepažin
2002 m. redakcija

BsTB 11 420-196 Mįslė [Apie žąsies plunksną rašymui]
Rymo žemėj kaulo žagrė, mažas nedidelis aria
2002 m. redakcija

BsTB 11 420-197 Minklė [Apie karteles žagrei į laukus vežti]
Kas prie žagrės tinginiausias?
2002 m. redakcija

BsTB 11 420-198 Mįslė [Apie žirnį]
Šimtalapis, devynšakis, viršuj mėnuo teka
2002 m. redakcija

BsTB 11 420-199 Mįslė [Apie žirnį]
Atsirita ritinys ne per labai didelis per pyliaus tiltą, per mūro butą
2002 m. redakcija

BsTB 11 420-200 Mįslė [Apie žirnį]
Aržuolaitis devynšakis, viršuj mėnuo teka
2002 m. redakcija

BsTB 11 420-201 Mįslė [Apie žirnio žiedą ir grūdus]
Tėvas tutlys, motina pampsa, vaikai pimpilukai
2002 m. redakcija

BsTB 11 420-202 Mįslė [Apie žiedą]
Šulnys be dugno
2002 m. redakcija

BsTB 11 420-203 Mįslė [Apie utėles žmogaus galvoje]
Ant dviejų šakių stov avilys, ant avilio kamuolys, ant kamuolio giria, toj girioj paukščiai
2002 m. redakcija

BsTB 11 420-204 Mįslė [Apie žmogaus amžių]
Iš ryto ant keturių, apė pietus ant dviejų, vakare ant trijų
2002 m. redakcija

BsTB 11 420-205 Mįslė [Apie žmogų kalėjime]
Mato kelią – neina, mato žmones – nešneka
2002 m. redakcija

BsTB 11 420-206 Mįslė [Apie žmogų plika galva]
Ant aržuolo klojimas
2002 m. redakcija

BsTB 11 420-207 Mįslė [Apie žvakę]
Merga nuoga, marškiniai už ančiaus
2002 m. redakcija

BsTB 11 420-208 Mįslė [Apie žvakę ir liepsną]
Balta mandieraitė, aukso kepuraitė
2002 m. redakcija

BsTB 11 420-209 Mįslė [Apie liejamas žvakes]
Briedis breda, upė šąla
2002 m. redakcija

BsTB 11 420-210 Mįslė [Apie mėnulį]
Ant aukštinio blynas
2002 m. redakcija

BsTB 11 420-211 Mįslė [Apie svogūną]
Baltas ponaitis, geltonas žiponaitis
2002 m. redakcija

BsTB 11 420-212 Mįslė [Apie bažnyčią, kunigą, Dievo kūną]
Merga be vainiko, alus be putos, duona be rūgšties
2002 m. redakcija

BsTB 11 420-213 Minklė [Apie grąžulą (dyselį)]
Ko arklys nepralenkia?
2002 m. redakcija

BsTB 11 420-214 Mįslė [Apie svogūną]
Atpūruoja pūrutis su devynioms skrandutėms
2002 m. redakcija

BsTB 11 420-215 Minklė [Apie prakaitą]
Kas be skylės išlenda?
2002 m. redakcija

BsTB 11 427-2 Garsų pamėgdžiojimas [Putpelės garsų pamėgdžiojimas]
Putpela: „Žmogau, žmogau, šuo pautus nešė! Čiuč pamesk, čiuč pamesk!“
2002 m. redakcija

BsTB 11 427-3 Garsų pamėgdžiojimas [Griežlės griežimo pamėgdžiojimas]
Griežlė: „– Krės, krės varškės! – O kam? – Vaikam. – Kokiems? – Mažiems“
2002 m. redakcija

BsTB 11 427-4 Garsų pamėgdžiojimas [Kregždės krykštimo pamėgdžojimas]
Kregždė: „Išlėkiau, palikau pilnus kluonus, pilnus aruodus – suėdėt, sugėrėt. Kad jūs ištintumėt!“
2002 m. redakcija

BsTB 11 427-6 Garsų pamėgdžiojimas [Slankos kvarksėjimo pamėgdžiojimas]
Vištaitė (slampa): „Škiš, škiš!“
2002 m. redakcija

BsTB 11 427-7 Garsų pamėgdžiojimas [Volungės rykavimo pamėgdžiojimas]
Volungė: „Ieva, Ieva, Ieva, neganyk po pievą. Pasakysiu Zobėlei – tav atims kirvelį ir nukirs kaklelį“
2002 m. redakcija

BsTB 11 427-8 Garsų pamėgdžiojimas [Gegutės kukavimo pamėgdžiojimas]
Gegutė juokdamasi sako: „Vai, kad aš parlėkus rasčiau tuščius namus, pilnus kapus, tai ir man padėtų kukuoti!“
2002 m. redakcija

BsTB 11 427-9 Garsų pamėgdžiojmas [Tetervino ulbėjimo pamėgdžiojimas]
Tetervas: „Marčios brolis – totorius: ožkos pieno – nevalgau! Bu bu – gumbu!“
2002 m. redakcija

BsTB 11 428-11 Garsų pamėgdžiojimas [Gaidžio giedojimo pamėgdžiojimas]
Gaidys: „Tinginy, kelk!“
2002 m. redakcija

BsTB 11 428-12 Garsų pamėgdžiojimas [Karvelio uldavimo pamėgdžiojimas]
Karvelis kalba: „Cit, brolau, neverk! Ateis pavasaris, padūks vyrai – barstys žirnius po laukus, o mudu parinksiva!“
2002 m. redakcija

BsTB 11 428-13 Garsų pamėgdžiojimas [Lakštingalos lakštavimo pamėgdžiojimas]
Lakštingala: „Juruk Juruk, važiuok važiuok, paplak paplak paplak! Pfiuiii, tarara... trrrr!..“
2002 m. redakcija

BsTB 11 411-1 Patarlė [Gera brolystė...]
Gera brolystė, geriau bagotystė.
2002 m. redakcija

BsTB 11 430-15 Tikėjimai apie braškančias namo sijas
Braškančios namo sijos įspėja apie mirtį arba gaisrą.
[Braškantys balkiai]

BsTB 11 430-16 Tikėjimas apie laumes skalbėjas
Saulei nusileidus nereikia laukuose skalbti, nes ten laumės skalbia.
[Laumės skalbėjos]

BsTB 11 430-17 Tikėjimai apie kranksinčias varnas
Ant tvoros kranksinti varna praneša apie vagystę, o ant stogo - apie nelaimę.
[Rėkianti varna]

BsTB 11 430-18 Tikėjimai apie kelią perbėgusį zuikį ir vilką
Jeigu ryte zuikis žmogui perbėgo kelią, bus didelė nelaimė, jeigu vilkas - laiminga diena.
[Pastebėtas zuikis ir vilkas]

BsTB 11 430-19 Tikėjimai apie laumes
Saulei nusileidus nevalia iš namų lauk pilti sąšlavas, nes laumės iš jų vaikus padaro, o už išlietas paplavas jos per užpakalius muša.
[Apie laumes]

BsTB 12 38-6 Tikėjimas [Nereikia rinkti plunksnų iš laukų]
Nereikia rinkti plunksnų iš laukų, nes pelės sugrauš drabužius.
[Nereikia rinkti plunksnų iš laukų]

BsTB 12 38-7 Tikėjimas [Kaip sustabdyti vaikui bėgančias seiles ant krūtinės]
Jei mažam vaikui bėga seilės ant krūtinės, reikia patrinti burną jo krikšto tėvo (kūmo) kepure.
[Kaip sustabdyti vaikui bėgančias seiles ant krūtinės]

BsTB 12 38-1 Tikėjimas [Mažiems vaikams negalima rodyti veidrodžio]
Nereikia mažiems vaikams rodyti veidrodžio, nes ilgai nekalba.
[Mažiems vaikams negalima rodyti veidrodžio]

BsTB 12 38-2 Tikėjimas [Mažiems vaikams nereikia siūti marškinių iš naujo audeklo]
Mažiems vaikams nereika siūti marškinių iš naujo audinio, nes jie užaugę drabužius greitai sugadina (labai plėšia).
[Mažiems vaikams nereikia siūti marškinių iš naujo audeklo]

BsTB 12 38-3 Tikėjimas [Mažiems vaikams nereikia duoti valgyti žuvų]
Mažiems vaikams nereikia valgyti žuvies, nes jie ilgai nevaikščios.
[Mažiems vaikams nereikia duoti valgyti žuvų]

BsTB 12 38-4 Tikėjimas [Kaip siekiama lauke išnaikinti usnis]
Iš medžio, į kurį trenkė perkūnas, reikia padaryti verstuvę (palyčią), aparti su ja lauką, tai prapuls usnys.
[Kaip siekiama lauke išnaikinti usnis]

BsTB 12 38-5 Tikėjimas [Ant kelio rastos lentutės nereikia nešti namo]
Radus ant kelio lentelę, nereikia nešti namo, nes žiurkės veisis.
[Ant kelio rastos lentutės nereikia nešti namo]

BsTB 12 38-8 Tikėjimas [Siuvant marškinius, neužsimezgęs siūlo mazgas rodo greitą mirtį]
Jeigu siuvant marškinius neužsimezga mazgas, sakoma, kad jų nespės sunešioti.
[Siuvant marškinius, neužsimezgęs siūlo mazgas rodo greitą mirtį]

BsTB 12 38-9 Tikėjimas [Negalima ant savęs siūti drabužių]
Nereikia siūti drabužių apsivilkus, nes užsiūsi nuovoką.
[Negalima ant savęs siūti drabužių]

BsTB 12 38-10 Tikėjimas [Nereikia siūti marškinių, esant jaunam mėnesiui]
Esant jaunam mėnesiui, nereikia siūti marškinių, nes niežės kūną.
[Nereikia siūti marškinių, esant jaunam mėnesiui]

BsTB 12 38-11 Tikėjimas [Kaip apsisaugoti nuo blusų kandimo]
Norint, kad nekąstų blusos, reikia pirmą Velykų dieną, iššlavus mėšlus, nunešti ant kito lauko.
[Kaip apsisaugoti nuo blusų kandimo]

BsTB 12 39-2 Tikėjimas [Nereikia apgrėbstyti šieno kupetos]
Nereikia apgrėbstyti šieno kupetos, nes žiemą avys bliaus.
[Nereikia apgrėbstyti šieno kupetos]

BsTB 12 39-14 Tikėjimas [Kai kanapės nedygusios lenda į žemę]
Jeigu kanapės nesudygusios lenda į žemę, reikia po jas tampyti atbulas akėčias ar žagrę.
[Kai kanapės nedygusios lenda į žemę]

BsTB 12 39-15 Tikėjimas [Kad kopūstų galvos augtų didelės]
Pasodinus kopūstus, reikia ant lysvės padėti didelį akmenį - tokios užaugs kopūstų galvos.
[Kad kopūstų galvos augtų didelės]

BsTB 12 39-16 Tikėjimas [Penimiems meitėliams nereikia nešti miltų su rėčiu]
Penimiems meitėliams nereikia nešti miltų su rėčiu, nes bus ėdrūs.
[Penimiems meitėliams nereikia nešti miltų su rėčiu]

BsTB 12 39-17 Tikėjimas [Kad žąsiukai gerai išsiperėtų]
Norint, kad žąsiukai gerai išsiperėtų, reikia pavogti daug keliaujančio žmogaus kepurę, sudėti į ją kiaušinius ir palikti perėti (apleisti) žąsiai.
[Kad žąsiukai gerai išsiperėtų]

BsTB 12 39-18 Tikėjimas [Per mėnesieną negalima sėti burokų]
Per mėnesieną negalima sėti burokų, nes neaugs.
[Per mėnesieną negalima sėti burokų]

BsTB 12 39-19 Tikėjimas [Per mėnesieną negalima sodinti svogūnų]
Per mėnesieną negalima sodinti svogūnų, nes bus žydintys (žyduoliai).
[Per mėnesieną negalima sodinti svogūnų]

BsTB 12 39-20 Patarlė apie piktos kalės šuniukus
Piktos kalės ir šuniukai išgirti.
[Apie piktos kalės šuniukus]

BsTB 11 411-2 Patarlė [Kas ką myli...]
Kas ką myli, tas to klauso.
2002 m. redakcija

BsTB 11 411-3 Patarlė [Kad šunį nori mušt...]
Kad šunį nori mušt, ir lazdą randi.
2002 m. redakcija

BsTB 11 411-4 Patarlė [Obuolys nuo obels...]
Obuolys nuo obels netoli ritasi
2002 m. redakcija

BsTB 11 411-5 Patarlė [Ranka ranką...]
Ranka ranką mazgoja.
2002 m. redakcija

BsTB 11 411-6 Patarlė [Siuntė – nenorėjo...]
Siuntė – nenorėjo, liepė – turėjo.
2002 m. redakcija

BsTB 11 411-7 Patarlė [Išgrauš tam...]
Išgrauš tam, katras žada, dėkui tam, katras veda.
2002 m. redakcija

BsTB 11 411-8 Patarlė [Katei žertas...]
Katei žertas, pelei smertis.
2002 m. redakcija

BsTB 11 411-9 Patarlė [Vilna susiguli...]
Vilna susiguli vilką, valakna susiguli šilką.
2002 m. redakcija

BsTB 11 411-10 Patarlė [Tyla...]
Tyla – gera byla.
2002 m. redakcija

BsTB 11 411-11 Patarlė [Pakol saulė...]
Pakol saulė užtekės, rasa ir akis išės.
2002 m. redakcija

BsTB 11 411-12 Patarlė [Nėr tų namų...]
Nėr tų namų, idant nebūtų samanų.
2002 m. redakcija

BsTB 11 446 Liaudies medicina [Miežio (hordeolum) požymiai]
Ant akies atsiranda spuogas, kurį patrynus, akis užtinsta.
Teksto 2002 m. redakcija

BsTB 11 446 Tikėjimas [Mirties pranašai]
Mirtį pranašauja dejuojantis apuokas, vištos - jeigu pradeda giedoti.
Teksto 2002 m. redakcija

BsTB 11 430-20 Tikėjimas [Kaip devyniažirne ankštimi apversti vežimą]
Jeigu devynis kartus su devyniažirne ankštimi apeisi vežimą ir įkiši ją į vežimo ašį, jis virs net lygioje vietoje.
Tikėjimas, redaguotas tekstas 2002

BsTB 11 430-21 Tikėjimas [Apie mėnulio apšviestų vystyklų įtaką kūdikiui]
Jeigu vystyklus ar marškinius nukabins po saulėlydžio šviečiant mėnuliui, tai vaikas, kol juos dėvės, bus neramus.
Tikėjimas, tekstas redaguotas 2002

BsTB 11 437 Liaudies medicina [Akių apvilkimas (Cataracta)]

Liaudies medicina, tekstas redaguotas 2002

BsTB 11 437 Liaudies medicina [Akmenligė (Cysto lithiasis, calculus vesicae, c. urethrae)]

Liaudies medicina, tekstas redaguotas 2002

BsTB 11 437 Liaudies medicina [Akstinas (Corpus alienum)]
Akstinas (akštins) yra kojų ar rankų pirštuose paliktas užlaužtas pašinas, kuris po kelių dienų išeina su pūliais.
Liaudies medicina, tekstas redaguotas 2002

BsTB 11 437 Liaudies medicina [Antdrapanės (Menstrua, katamenia)]

Liaudies medicina, tekstas redaguotas 2002

BsTB 11 438 Liaudies medicina [Apgamų (Naevus) apibūdinimas]
Apgamai, tai kūno ženklai, kurių negalima panaikinti. Jie būna ant veido, krūtinės, šono, iki kregždės kiaušinio dydžio, raudoni ar mėlyni.
Liaudies medicina, tekstas redaguotas 2002

BsTB 11 438 Liaudies medicina [Burbuliavimas, burbulys (Psellismus, anarthria literalis, blaesitas)]

Liaudies medicina, tekstas redaguotas 2002

BsTB 11 438 Liaudies medicina [Čiaudulys ( Ptarmus)]

Liaudies medicina, tekstas redaguotas 2002

BsTB 11 440 Liaudies medicina [Džiovos (Phthisis pulmonum) aiškinimas]
Džiovą sukelia rupūžė, įkvėpusi ligonio kvapo. Džiovai išgydyti reikia pagauti tą rupūžę, išdžiovinti jos plaučius, sumalti ir duoti ligoniui gerti. Rupūžė yra velnio veislė, todėl ją reikia su šiaudu pakarti, nes jeigu užmuši ir nespjausi, tai velnias atėjęs patepa žmogaus seilėmis ir ji atgyja.
Džiova [2002 m. redakcija]

BsTB 11 441 Liaudies medicina [Gibasa, kupra (gibbus)]

Kupra [2002 m. redakcija]

BsTB 11 441 Liaudies medicina [Gymis (physionomia)]
Veidas, veido spalva, išvaizda.
Gimys

BsTB 11 441 Liaudies medicina [Gimtynė, gimda (uterus)]

Gimtynė [2002 m. redakcija]

BsTB 11 442 Liaudies medicina [Gūžys (struma)]

Gūžys [2002 m. redakcija]

BsTB 11 443 Liaudies medicina [Karpa (papilla mammae)]

Teksto 2002 m. redakcija

BsTB 11 443 Liaudies medicina [Kasa (lien)]

Teksto 2002 m. redakcija

BsTB 11 443 Liaudies medicina [Kirkšnis (regio inguinalis)]

Teksto 2002 m. redakcija

BsTB 11 443 Liaudies medicina [Klajojimo (delirium) priežastys ir požymiai]
Jeigu žmogus suvalgo durnaropių, drignių ar panašių žolių, jis po valandos pradeda kliedėti, daužytis, rėkauti, o po išsipagiriojimo jaučiasi sveikas, bet nieko neprisimena.
Teksto 2002 m. redakcija

BsTB 11 444 Liaudies medicina [Kupra (kyphosis)]

Teksto 2002 m. redakcija

BsTB 11 444 Liaudies medicina [Kvaitulys (vertigo)]

Teksto 2002 m. redakcija

BsTB 11 446 Liaudies medicina [Narikaulis (ganglion, atheroma, myoma)]

Teksto 2002 m. redakcija

BsTB 11 445 Liaudies medicina [Likava (epidemia, epizootia)]

Teksto 2002 m. redakcija

BsTB 11 447 Liaudies medicina [Nebylysta (Surdomutitas)]

Teksto 2002 m. redakcija

BsTB 11 447 Liaudies medicina [Niežėjimas (Titillatio; pruritus)]

Teksto 2002 m. redakcija

BsTB 11 447 Liaudies medicina [Nibrė (vulva)]

Teksto 2002 m. redakcija

BsTB 11 447 Liaudies medicina [Nugarkaulis (columna vertebralis)]

Teksto 2002 m. redakcija

BsTB 11 447 Liaudies medicina [Nugest (exulcerare)]

Teksto 2002 m. redakcija

BsTB 11 448 Liaudies medicina [Nupuolęs nuo kūno (inanis)]

Teksto 2002 m. redakcija

BsTB 11 448 Liaudies medicina [Nutukimas (obesitas)]

Teksto 2002 m. redakcija

BsTB 11 448 Liaudies medicina [Pagedimas (abortus)]

Teksto 2002 m. redakcija

BsTB 11 456 Liaudies medicina [Smauginyčia (angina diphtherica; angina phlegmonosus)]

Teksto 2002 m. redakcija

BsTB 11 456 Liaudies medicina [Sprandas (nucha )]

Teksto 2002 m. redakcija

BsTB 11 456 Liaudies medicina [Strėnukaulis arba strėnkaulis (pars lumbalis columnae vertebralis)]

Teksto 2002 m. redakcija

BsTB 11 450 Liaudies medicina [Pasiutimo (lyssa, hydrofobia) požymiai ir priežastys]
Žmogus suserga pasiutlige jeigu jį apkandžioja ar aplaižo pasiutęs šuo. Jeigu saulei nusileidus sąšlavas laukan meta, tai į tą kaimą pasiutę šunys bėga.
Teksto 2002 m. redakcija

BsTB 11 451 Liaudies medicina [Pažastis (fossa axillaris)]

Teksto 2002 m. redakcija

BsTB 11 451 Liaudies medicina [Pilvas (pelvis)]

Teksto 2002 m. redakcija

BsTB 11 451 Liaudies medicina [Pirdukaulis (os coccygis)]

Teksto 2002 m. redakcija

BsTB 11 451 Liaudies medicina [Pleiskanos (seborrhoea capillitis)]

Teksto 2002 m. redakcija

BsTB 11 454 Liaudies medicina [Rąžulys vid. – šaltligė]

Teksto 2002 m. redakcija

BsTB 11 451 Liaudies medicina [Plaučiai (pulmones)]

Teksto 2002 m. redakcija

BsTB 11 451 Liaudies medicina [Plautis (catarrhus nasi, rhinitis catarrhalis)]
Catarrhus - kataras, gleivinės uždegimas; rhinitis - rinitas, sloga; catarrhalis - katarinis (MTŽ)
Teksto 2002 m. redakcija

BsTB 11 452 Liaudies medicina [Pražilimas (canities, poliosis)]

Teksto 2002 m. redakcija

BsTB 11 452 Liaudies medicina [Pūliai (pus)]

Teksto 2002 m. redakcija

BsTB 11 452 Liaudies medicina [Pūslė (vesica urinaria; pustula)]

Teksto 2002 m. redakcija

BsTB 11 453 Liaudies medicina [Pūslė bjaurioji (pustula maligna, anthrat)]
Pustula maligna - juodligės piktvotė; anthrax - juodligė (MTŽ)
Teksto 2002 m. redakcija

BsTB 11 453 Liaudies medicina [Raumuo (musculus)]

Teksto 2002 m. redakcija

BsTB 11 453 Liaudies medicina [Raupai (lepra)]

Teksto 2002 m. redakcija

BsTB 11 455 Liaudies medicina [Skaudulio (abscessus) gydymas]
Skauduliui kylant reikia aplinkui jį tris kartus patrinti perkūno kulka, taip pat ir pažandes.
Teksto 2002 m. redakcija.

BsTB 11 455 Liaudies medicina [Slogučio (asthma nocturnum; succubus etincubus) priežastys ir simptomai]
Slogutis tai mirusio nekrikštyto kūdikio siela, kuri kartais pasirodo balto katino pavidale. Naktimis vaidenasi ir plaukuoto vyro pavidale slogina, ypač, moteris. Kai žmogus užmiega jam atrodo, kad kažin kas jį užgula, kojos, rankos nutirpsta, negali šaukti, sunku kvėpuoti. Iš baimės išpila prakaitas, o kartu ir slogutis praeina.
Teksto 2002 m. redakcija

BsTB 11 456 Liaudies medicina [Strėnos (regio lumbalis)]

Teksto 2002 m. redakcija

BsTB 11 458 Liaudies medicina [Šiltinė - vid. karštligė]

Teksto 2002 m. redakcija

BsTB 11 458 Liaudies medicina [Šiurpulys (cutis ancerina)]
Jeigu žmogų šiurpulys ima, tai giltinė į dantis pažiūri.
Teksto 2002 m. redakcija

BsTB 11 458 Liaudies medicina [Šonkaulis (os costae)]

Teksto 2002 m. redakcija

BsTB 11 458 Liaudies medicina [Šunvotės (furunculus) gydymas]
Šunvotei kylant reikia ją patepti siera iš ausų. Kad liga nepasikartotų reikia valgyti devyndrekio (asa foetida).
Teksto 2002 m. redakcija

BsTB 11 458 Liaudies medicina [Leisti kraują taurėmis (cucurbitae siccae et cruentes)]

Teksto 2002 m. redakcija.

BsTB 11 459 Liaudies medicina [Ugnies prisimetimas/rožė (inflammatio, dermatitis erysipelatosus)]

Teksto 2002 m. redakcija

BsTB 11 459 Liaudies medicina [Užkimimas (aphonia)]

Teksto 2002 m. redakcija

BsTB 11 460 Liaudies medicina [Užtroškimas (asphyxia: asfikcija)]

Teksto 2002 m. redakcija

BsTB 11 460 Liaudies medicina [Vandeninė (hydrops ascites, anasarca)]

Teksto 2002 m. redakcija

BsTB 11 460 Liaudies medicina [Vėdarai (intestina: žarnos, žarnynas; entera)]

Teksto 2002 m. redakcija

BsTB 11 460 Liaudies medicina [Viduriavimas (enteritis catarrhalis, diarrhoea)]

Teksto 2002 m. redakcija

BsTB 11 461 Liaudies medicina [Žado nustojimas (aphasia: afazia, negalėjimas kalbėti)]

Teksto 2002 m. redakcija

BsTB 11 461 Liaudies medicina [Žagsėjimas (singultus)]
Žmogus žagsi, jeigu jį kas mini.
Teksto 2002 m. redakcija

BsTB 11 461 Liaudies medicina [Žandas (maxilla)]

Teksto 2002 m. redakcija

BsTB 11 461 Liaudies medicina [Žastė, pažastė (extremtias superior)]

Teksto 2002 m. redakcija

BsTB 10 22-219 Daina K 257 [Našlės sūnus kareivėlis]
Našlės sūnus kareivėlis. Kareivėlis prašo žirgo, išnešti jį iš nevalios. Žirgas neišnešė, kareivėlis puolė ir nekėlė. Žirgas ėdė sausas nendres, o bernelis valgė juodą duoną. Kareivėlis prašo žirgo jį pernešti per Dunojų. Žirgas kareivėlį pernešė. Kareivėlis puolė – atsikėlė, valgė baltą duoną, gėrė gardų alų.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 10 23-220 Daina [Neapimsi Dievo sūdą]
Svietas visados apkalba žmogų. Apkalba ir niekina kalbų ir tylų, pakarną ir prastą, nemokintą, kuris rėdos ir kuris nesirėdo, bagotą ir ubagą, seną ir jauną. Kas geria – tas girtuoklis, kas negeria – šykštuolis. Išminčių sukčium vadina.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 10 29-224 Daina [Nelaimingos tos gatvelės]
Nelaimingos tos gatvelės, kur prapuldė mergelė vainikėlį. Dievas davė mergelei vaikelį. Mergelė neturi kuom vaikelį penėti, kuom vygiuoti, neturi vystyklėlių. Kur dėt vaikelį? Nunešt ir įmest į Liublyną, tegul auga, kaip jis žino.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 10 36-228 Daina [Nieks nežino, kas tai yra moteriške būtie]
Sunku moteriške būti. Po valdžia vyro reikia būti, vargus bėdas reikia kentėti. Jaunystės dienos jau sumintos, rūtų karūna nuimta. Panelės ir mergelės, godokite jaunystės dienas.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 10 37-229 Daina V 109 [N’iš bile krūmo laužiau beržo rykštužę]
Bernelis laužė beržo rykštužę, iš garsaus kaimo vedė mergužę. – Žente, neišnešk mano dukros kraitelio, neišvaryk pasogėlės. Bernelis išnešė dukros kraitelius, išvarė pasogėlę.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 10 39-231 Daina K 136 [O ant kalno žolės žėlė]
Bernelis balnoja žirgelį. Mergelė prašo nepalikti ir jos. Mažas bernelio žirgelis, sušlaps mergelės sijonėliai. Duos Dievulis giedrią dieną, išdžius sijonėliai ir galionėliai. – Stok, mergele, po liepele, klok patalėlius.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 10 41-233 Daina K 369 [O kaip mes ėjom, kaip mes vandravom]
Žalnierėliai užėjo nežinomą vainelę. Berneliai kardužiais kirto, šoblėmis kapojo, pištalietais cieliavo, verkė, dūsavo, kraujuose plūko. Berneliai nematys savo močiutės, mergelės nelankys, jautelių nevaldys, tėvelio neužvaduos. Prašo gegutės, kad nulėktų pas giminėlę, kad kaulelius tėveliams parneštų.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 10 47-238 Daina G 245 [Padainuosim gražią dainą, paukštukų veseilią]
Linksma paukštukų veseilia. Kuosa norėjo tekėti, vanagas vesti, varna svočia būti norėjo. Žvirbliukai arielką nešė, šarka pyragą dalino, vieversiukai špėliavo, dudutis būbnavo. Tilvikai gražūs ponaičiai. Krapkos ant baliaus nebuvo. Bekasai šarvus nešė, kielaitė šarvus derėjo, apuokas pinigus mokėjo.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 10 49-239 Daina G 270 [Padainuosim gražią dainą – paukščių vainą]
Graži daina apie žvėrelių vainą. Vanagas zuikį vaikė. Lapė zuikelį gelbėjo. Vanagas supykęs, su kitais paukščiais žvėris užpuolė. Lapė samčiu, meška karštuvais, levas uodega, vilkas plaktuku, zuikis lazda, ežys šepetuku kovojo. Pelėda akis iškabino, erelis levui uodegą kirto, apuokas pelę, šeškas šikšnosparnį pagavo.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 10 52-239a Daina G 270 [Padainuosu gražią dainą – paukščių vainą]
Graži daina apie žvėrių vainą. Vanagas zuikį vaikė. Žvėrys zuikį ratavojo, vanagą koliojo. Zuikis vanagui akis iškabino. Žąsinas levui uodegą kirto, meška karštuvais, erelis plaktuku, ožys grėbliu kovojo. Vilkas tauškino dantukais. Kregždė rėkė, kielė gegutę ratavojo, lakštingala giesmele linksmino, pelėda vyturį gąsdino. Bitutė tutučiui padėjo, arklys volungei plunksnas išpešiojo, žvirblis su katinu vajavojo. Karvelis kurmį sukruvino, gaidys žiurkę niurkė, šeškas šikšnosparnį gaudė. Paukščiai, žvėrys šikšnosparnį šalin varė.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 10 56-240 Daina [Padorios mergos pagirij avietes rinko]
Padorios mergos nuo jaunikio bėgo, į jo šaukimą neatsižvelgė. Namo parbėgę, į darželį ėjo, rūtas skynė. Jaunikis dyvijos, kodėl mergos jo bijo.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 10 57-241 Didaktinė daina 52 [Pakelk galvą: jau išaušo]
Pakelk galvą – jau išaušo, laikas atlankyti Maušių. Karčemėlė vyrus privilioja, o tvorelė visus girtus kėravoja. Jei gerti nepaliaus, tai su Maušium pekloj bliaus.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 10 63-243 Didaktinė daina 243 [Palaiminkim išrastoją arielkos žmogų]
Arielka vaistas žmogui nuo vargų. Arielkėlės atsigėręs žmogus bagotas, užmiršta rūpesčius. Vokietis neduos žmogui arielkos iš meilės, o žydelis gaili žmogaus, duoda skolon. Iš karčemos žmogus eina, prisisiurbęs kaip bestija.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 10 64-244 Daina V 1703 [Palšais jaučiais dirvą ariant]
Varšavo ponaičiai išsivežė Lietuvos mergelę. Negirdės mergelė močiutės verkiant, tėvelio dūsaujant. Girdės mergelė marias ūžiant, nendres siūbuojant. Manys mergelė, kad tai močiutė ir tėvelis.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 10 71-250 Daina M 760 [Pas motinėlę valią turėjau]
Paviliojo bernelis mergelę. Verkia mergelė, kam suvytino bernelis rūtelę. Bernelis nori, kad tėvelis pažadėtų mergelę. Mergelės tėvelis verkiančios dukrelės nevarys už vyro.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 10 77-253 Daina K 200 [Pastačiau butelį, ant marių krantelio]
Vilioja bernelis mergelę. Mergelė prašo bernelio, kad leistų kraitelį krauti. Bernelis svetomoj šalelėj. Jis su juoda mandierėle, aukšta kaškietėle, šviesus kardelis prie šono, pro galvelę kulkelės ūžia.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 10 79-255 Daina V 1709 [Pavasario dienelę sėjau žalią rūtelę]
Verkia mergelė jauniausiai seselei rūtelę palikdama. Broleliai ramina seselę, kad neverktų, prisiverks mergelė anytos klėtelėj. Ims rūtų vainikėlį, dės nuometėlį, rūteles anytos klėtelėje barstys.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 10 93-265 Daina K 152 [Pro mano tėvo naują dvarelį]
Nejok, broleli žalnierėli, viešu keliu, žalvario tilteliu. Kad ir įpulsiu, bet neprapulsiu. Negedės brolelio motinėlė, broliai, seselės. Gedės varpai, vargonėliai, misingio trūbelės.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 10 94-266 Daina V 245 [Pro močiutės dvarą Dunojėlis teka]
Žada močiutė dukrelę už našlelio leisti. Neis mergelė už našlelio, nemokės seno godoti. Žada močiutė mergelę už jauno bernelio leisti. Eis mergelė už bernelio. Mokės mergelė jauną godoti.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 10 103-275 Daina G 1 [Sėd sau kiškis pilkas paažėj]
Kiškis miežius sugadino. Šauliai žada kurtus leisti, kiškį šauti. Šunys loja, visi rankomis mojuoja. Iš strielbų ugnis ištiško, kiškis miškan įsmuko. Nėra kiškio!
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 10 107-278 Daina V 730 [Sėjau rūtą, sėjau mėtą]
Sėjo mergelė rūtas. Rūtos dygo, augo, noko, krito. Skynė mergelė rūtas. Naujam dvare mėlyni karveliai lakioja, geltoni karosėliai narioja. Kas nušovė karvelėlį, kas sugavo karosėlį? Brolelis turi aukso šaudyklą, tai nušovė karvelėlį. Seselė turi šilkų tinklą, tai sugavo karosėlį. Mergelei burnelę nupraus gailios ašarėlės, aslelę išluos geltonos kaselės, žlugtelį išskalbs ant jos petelių.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 4 51-2 Pasaka – Kaip vieną ūkinyką Dievas pakorojo
Nusigyvenęs ūkininkas išpardavęs likusį turtą ir už visus pinigus nusipirko 40 asilų. Beeidamas susitiko kunigą (Dievą) ir sutarė su juo dirbti ir pinigus pusiau dalintis. Kunigas nuvedė ūkininką į namus, kur rado įvairių brangenybių ir dailią skrynią. Turtą pasidalino pusiau, o skrynią kunigas pasiėmė sau. Vėliau ūkininką apėmė godumas ir jis iš kunigo išviliojo asilus, brangenybes ir skrynią. Nors ir buvo uždrausta, ūkininkas atidarė skrynią ir tuoj pat apako. Prarado turtą ir pats liko sėdėti pakelėj.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 10 115-283 Daina V 1964 [Siuntė mane motinėlė in giružę lapų]
Siunčia motinėlė dukrelę gražiai lovą pakloti. Mergelė gražiai lovą paklojo, sedulos lapais iškaišė, bet pati negulė. Berneli, nevadink mergelės. Visas svietas bernelį peikia, kad smarkios jo rankelės.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 10 121-288 Daina K 345 [Stovi žirgeliai širmi pabalnoti]
Jos bernelis į svetimą šalį. Tiek neverkė tėvas, močiutė, broliai, seselės, kaip jauna mergelė. Parbėgs žirgelis, parneš mandierėlę krauju apšlakstytą. Skalbs mergelė mandierėlę ašarėlėm, džiovins atdūsėliais.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 10 123-290 Daina K 633 [Stov žalnierius ant vaktos]
Kaip žalnieriai ėjo į Vilnių, tai mūrai drebėjo. Kaip ėjo į Varšavą, tai iš muškietų, armotų baisiai šovė. Dievas maskoliui padėjo, rusas lenkus pergalėjo.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 10 124-292 Daina V 945 [Suskambėjo langužiai – štai atėjo svetužiai]
Tarneliai ,atidarykit dureles, įleiskit svetelius. Sveteliai geria, ūžia, dainuoja, kanklužėmis žaidžia. Gaspadoriau, priimk svetelius, užgerk, kaip ponelius. Dėkavokim, kad priėmė svetelius, kad pašėrė žirgelius.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 10 129-294 Baladė [Suvalkų miestelij žydelka našlė]
Graži žydelkos duktė. Jonas atvažiuos subatos dieną, per pačius pietus. Jis atvažiuos trimis vežimais. Į pirmą vežimą skrynias patalus dės, į antrą – žalius mėronus, į trečią – auksą sidabrą. Kur auksas sidabras, ten ir Jonas su žydės dukrele sės.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 10 131-295 Baladė „Ulijona” [Šalij kelio pavieškelij]
– Ulijona, suskink berneliui rūtų kvietką. – Brolelis nevelija. – Ulijona, nunuodyk brolelį. Vyšnių sode rasi žolę. Parjos brolis iš vainelės, duok broleliui alaus gerti. Broleliui ne baltos lovelės reikia, o balto grabelio. Nei bernelio, nei brolelio, nei jokios giminėlės.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 10 133-297 Daina [Šaltas dienas apturėjom]
Liuterį pekloj regėjo. Prie jo grabo tris dienas meldė, laukė, kad prūsams dangun lieptų eiti. Jis davė atsakymą, prūsams pekloj gyventi. Visi išgirdę nusigando, jog prūsai pekloj paskendo. Moterys klausė, ką vyrai girdėjo pas Liuterio grabą? Vyrai joms apsakė cūdą. Moterys supyko ir ant vyrų sukliko.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 10 135-298 Daina G 437 [Šalta žiema šalin aina]
Šalta žiema šalin eina, pavasaris ateina. Mergelės linksmais balseliais, vaikinai gražiais vamzdeliais linksminasi. Paukšteliai atgijo, kiekvienas savo balsu rėkia. Gaspadorius, darbininkas nė vienas dykas nestovi. Vaikai savo bandą gano. Vasara ateina, vasaros darbai prasideda: šienapjūtė, rugiapjūtė, rugių sėja. Ruduo ateina: gaspadoriai iš laukų derlių veža, vėlai gula, anksti kelia. Po darbų į miestą važiuoja, ten girtauja. Žiema ateina, žemė šalčio jau apkalta. Gaspadoriai ieško naujos šeimynos, į mišką važiuoja, medžius kerta, moterys kakalį kuria, audžia, verpia, mergos girnas suka. Šalčiai liaunas ir vėl pavasaris viršų gauna.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 10 148-302 Daina V 651 [Šėriau sau žirgelį]
Augino bernelis sau mergelę. Bernelis išjodamas į svetimą šalį, aptvėrė mergelei rūtelių darželį. Ar ne bernelis keleliu parjoja? Mergele, atkelk vartus, priimk bernelio žirgelį, sveikink jį jauną.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 3 146-73 Pasaka AT 933 – Kaip Grigorius popiežium tapo
Karalius turėjo sūnų ir dukterį. Jiedu nusidėjo ir susilaukė sūnaus. Sesuo padarė luotą, įdėjo ten berniuką, parašė raštą, kad reikia pakrikštyti, įdėjo pinigų auginimui ir paleido į marias. Vieno gaspadoriaus dukra atrado vaiką. Pargabeno namo, pakrikštijo Grigorijum ir užaugino. Užaugęs sužinojo, kad yra pavainikis ir, pasiėmęs raštą, iškeliavo į pasaulį. Priėjęs girią pamatė besikūrenančią ugnį. Ten senis liepė jam nusirengti ir ateiti tik su viena kepure. Kai jis taip padarė, senis pripylė kepurę žarijų, kurios paskui pavirto pinigais. Paskui per marias persikėlė į savo gimtąją karalystę. Nuėjo į karaliaus dvarą įsidarbinti. Savo raštą, kad pavainikis, slėpė užrakintą kambary. Karalius buvo jau miręs, tad karalienė ištekėjo už Grigoriaus. Kartą turėjo iškeliauti, bet pusiaukelėj prisiminė, kad paliko neužrakintą kambarį. Grįžęs rado verkiančią karalienę ir sužinojo, kad ji esanti jo motina. Tuomet jis iškeliavo atgailauti į salą, kurioj buvo nedidelė koplyčia. Koplyčios raktą išmetė per langą ir jį prarijo lydeka. Grigorius prabuvo ten daug metų. Tuo metu rinko Ryme popiežių ir niekaip negalėjo išrinkti. Prisisapnavo, kad vienoj saloj yra koplyčia, ten yra Grigorius, kuris turi būti popiežius. Nukeliavę į salą rado Grigorių, bet negalėjo papulti vidun. Išalkę gaudė žuvį, bet sugavo tą vieną lydeką, kurioj buvo raktas. Tuomet Grigorių atgabeno į Rymą ir jis tapo popiežiumi. Atgabeno ir jo motiną, kuri, atlikusi išpažintį, pavirto į salą.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 149-74 Pasaka AT 675 – Kaip viens kvailys tapo karaliaus žentu
Tėvas kitąsyk turėjo tris sūnus, du išmintingu, o vieną kvailą. Tas kvailasis buvo didelis tinginys, gulėdavo pelenuose. Kartą išvažiavo tėvas su dviem sūnumis malkų, o motina liepia tinginiui parnešti iš upės vandens. Nuėjęs prie upės mato lydeką, trokštančią ant kranto. Ji prašo tinginio įmesti atgal į vandenį, už tai pildysis visi tinginio norai. Tinginys paspyrė koja lydeką, nes tingėjo imti rankomis. Tuomet pasakė garsiai, kad kibirai patys pasisemtų vandens. Taip ir atsitiko. Paskui jie patys parėjo namo, nereikėjo nešti. Sumąstė ir jis važiuoti į girią. Tuomet įsakė rogėms jį vežti, nors buvo vasara. Bevažiuojantį pamatė karaliaus dukra ir labai juokėsi. Tuomet tinginys pasakė, kad ji turėtų vaiką, kurio tėvas jis pats būtų. Ir gimė karaliaus dukrai sūnus. Kai jam suėjo penkeri, klausia, kas yra jo tėvas, bet niekas nežino. Tuomet vaikas sako, kad reikia ištaisyti kelią raudona gelumbe ir sukviesti visus vyrus – kas josiąs per gelumbę, tas ir esąs tėvas. Niekas nedrįso joti per gelumbę, tik tinginys jojo. Tuomet karalius paskelbė jį žentu ir ištekino dukterį.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 151-75 Pasaka AT 530 – Apė durnių, kurs pasiliko karaliaus žentu
Ūkininkas turėjo tris sūnus. Du buvo protingi, o trečias kvailas. Davė tėvas kiekvienam po arklidę, dviem po gerą arklį, o trečiam – utelių suėstą kumelę. Ūkininkas buvo pasėjęs avižų, bet kažkas jas vis ėsdavo. Ėjo protingieji naktį saugoti. Atlėkė trys žirgai, kurio vieno kaktoj žvaigždė, antro – mėnuo, trečio – saulė ir ėda avižas. Gaudė broliai, bet nesugavo. Kitą naktį prašo leisti eiti saugoti kvailys. Tas nuėjęs pagavo žirgą su žvaigžde kaktoj ir parsivedė į savo arklidę. Kitą naktį eina gudrieji, atbėgo tik du žirgai, bet nepagavo. Paskui vėl prašėsi eiti kvailys, pagavo antrą žirgą, o dar vėliau ir trečią. Netrukus karalius pastatė stiklinį kalną, ant jo pasodino dukterį ir pažadėjo atiduoti ją tam, kas užlips ant kalno, pabučiuos ją ir gaus žiedą. Gudrieji broliai išsiruošė joti, prašėsi ir trečiasis, bet jam neleido. Tuomet jis nuėjo į arklidę, o žirgas su žvaigžde kaktoj liepė jam pažiūrėti į ausį. Ten buvo gražūs drabužiai. Brolis apsirengė ir išjojo – jam pavyko užjoti iki trečdalio kalno. Kitą kartą žirgu, kurio kaktoj mėnulis, užjojo iki pusės kalno, o su trečiuoju užjojo į kalno viršūnę. Ten karaliaus duktė jam nepastebint ant kaktos paliko ženklą. Kvailys grįžo ir toliau sau gyveno, o karalius nežino, kas jo žentas. Karalius sukvietė visus vyrus ir ieškojo ženklo, bet nerado. Kai trečią kartą sukvietė visus kvailus, luošus, kuprotus, turėjo eiti ir trečiasis brolis. Atgabenus pas karalių visi pamatė ženklą ir liko jis karaliaus žentu.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 10 154-307 Daina V 934 [Šile berželis stovėjo]
Bernelis su mergele kalbėjo, rūtų vainiką derėjo, aukso žiedelį viliojo. Atjojo sveteliai nedėlioj, pastatė žirgelius prie rūtų darželio. Svetelių žirgeliai sulaužė tvorą levendrų, išmynė rūtą iš šaknų ir lelijėlę iš laiškų. Skundžiasi dukrelė močiutei, koki čia sveteliai. Tai seselės piršleliai.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 3 155-76 Pasaka AT 566 – Apė žydų karalių ir kaip viens bernas karaliaus dukterį vedė
Žydai sugalvojo, kad jų karalius bus rabinas, kuris suvalgys vištą, dedančią du kiaušinius per dieną. Išėjo ieškoti tokios vištos. Vienas žydas rado, nupirko ir parnešė kepti. Žydams išėjus poteriauti, bernas paėmė vištą ir išsinešė laukan valgyti, bet ji ėmė ir prilipo prie šlaunies. Bijodamas žydo, išėjo iš tų namų. Apsinakvojo pas vieną ūkininką. Jam atsikėlus tarnaitė rado pinigų. Bernas paskui suprato, kad jie atsiranda dėl tos vištos. Tuomet ėjo toliau ir pas vieną karalių apsistojo už tarną. Karalius turėjo tris dukteris, o vyriausioji labai mėgo kortuoti. Dažnai kortuodavo su tuo bernu, bet tas vis laimėdavo. Toji klausinėjo, dėl ko jam vis sekasi, ir tas prisipažino, kad jo laimė – ta prikibusi višta. Bernui užmigus ji nupjovė vištą ir jam nebesisekė kortuoti. Išėjęs sode vaikščiojo ir verkė. Tuomet priėjęs senukas davė jam pinigų krepšelį su dviem auksinais ir bernui vėl pradėjo sektis. Vyresnioji duktė vėl iškvotė berną ir pavogė jo krepšelį. Tuomet jis išėjo į girią. Ten rado gražių obuolių, kurių suvalgius išdygo ragai. Paėjęs toliau rado šaltinį ir ištroškęs atsigėrė, tuomet prapuolė ir ragai. Jis pasiėmė tris obuolius ir pardavė trims karaliaus dukterims, kurios jo nepažino. Joms išdygo ragai ir niekas negalėjo jų išgydyti. Paskui tas bernas apsiėmė išgydyti ir davė gerti šaltinio vandens, tik prieš tai atsiėmė iš vyriausiosios pavogtus daiktus. Galiausiai bernas tapo karaliaus žentu – gavo į žmonas jauniausiąją dukterį.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 10 168-311 Daina V 111 [Tamsioji naktaitė, kadugių giraitė]
Apsiverkė bernelis, kodėl mergelė į jį šnairai žiūri. Mergelė į bernelį iš meilės šnairai žiūri. Ateina stalu stiklelis, reiks išgerti mergelei. Verkia mergelė ne vainiko, ne jaunikio, ne žalios rūtelės, o tik pirmųjų dienelių. Bernelio žirgelis žvengia ne abrakėlio, ne vandenėlio, tik lankos šienelio.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 3 158-77 Pasaka AT 559 – Kaip vienas posūnis karaliaus dukterį vedė
Pamotė turėjo posūnį, kurio labai nekentė. Kartą jam liepė nueiti į miestą ir nupirkti nei šio, nei to. Nuėjęs visų klausinėjo, bet negavo. Grįždamas sutiko ubagą, kuris pardavė utėlę, blusą ir šūdvabalį. Kai pamotė pamatė, išvijo posūnį su visu pirkiniu. Atėjo jis prie karaliaus dvaro. Tas karalius pastatė dukterį ant upės kranto, o tas, kas pro šalį plaukdamas prajuokins ją, taps karaliaus žentu. Daug visokių plaukė, bet vis neprajuokino. Kai plaukė tas išvytasis vaikinas, jo šūdvabalis žaidė, o blusa su utėle šoko. Karalaitė pradėjo labai juoktis. Jau turi tas vaikinas tapti žentu, o karalaitė nori tekėti už generolo. Tuomet liepė kartu miegot naktį ir kurio pusėn ryte ras karalaitę atsisukusią, tas ir bus žentas. Atsigulus karalaitė atsisuko į generolo pusę, o vaikinas liepė šūdvabaliui įlįsti generolui į užpakalį. Generolas pradėjo gadinti orą, tai karalaitė turėjo nuo jo nusisukti. Ryte jau liepia tekėti už vaikino, bet ji prašo dar vieną naktį pabandyti. Naktį vėl šūdvabalis įlindo. Ryte rado karalaitę atsisukusią į vaikiną ir tuoj juos sutuokė.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 161-79 Pasaka AT 1640 – Apė vieną kareivį, kurs tapo karaliaus žentu
Vienas kareivis nusipirko pieno ir geria. Jį labai apstojo musės. Tad nupylė šaukštą pieno ant stalo. Musės sulėkė, o jis delnu užmušė šimtą. Tuomet pasidarė lentelę, kad delnu šimtą užmuša. Atkeliavo į karaliaus dvarą. Tuo metu karalius kaip tik kariavo su priešais. Pamatęs, kad tas kareivis turi tokį užrašą, išsiuntė jį kariauti, ir visiems liepė daryti taip, kaip tas kareivis darysiąs. Kareivis nebuvo jojęs su arkliu, bijojo, tai pamatęs kryžių puolė jį apsikabinti, nes tikėjosi ant jo išsilaikyti. Bet kryžius suskilo per pusę ir liko kareivio rankose. Ir visi puolė kryžių ar šiaip kokių stulpų ieškoti. Kai priešai pamatė atjojančius su kryžiais, išsigando, kad šventieji puola ir pabėgo. Karalius jį labai tuomet mylėjo ir laikė dvare. Netrukus vėl kilo karas, vėl siunčia tą kareivį. Atjojus į girią kareivis ėmė virti sau valgyti, o atbėgusi lapė pavogė gabalėlį mėsos. Kareivis rėkdamas su degančiu pagaliu puolė ją vytis, ir visi iš paskos taip pat puolė. O už tos girios buvo priešai. Kai jie pamatė rėkiančius ir degančiais pagaliais atbėgančius žmones, išsigando, pagalvojo, kad gyvus sudegins ir pabėgo. Kareivis laimingai grįžo pas karalių ir tapo jo žentu.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 10 171-313 Daina 2920 [Tasai išrožijimas]
Perspėjimai jauniems, kurie į stoną eina ir jaunas dienas maino. Pana apdovanota, vaikščiodama vainikuota. Palaimintos stone panystės prie aniuolų draugystės. Panos stonas šventesnis ir už kitus aukštesnis. Jaunikis tik atėjo, doros atsižadėjo. Ne už ilgo po šliūbo nešioja liūdną rūbą. Ant lankos kojas auna, ašarom burną prausia, ant pečių rūbus skalbia. Vyras bara, namiškiai laukan varo. Bėda jaunai tekėt.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 3 173-83 Pasaka AT 1640 – Kaip vienas daržinykas karalium pastojo
Kartą daržininkas arė ir atsigulė pailsėti. Ant arkliašūdžio pamatęs daug musių, trenkė per jas delnu ir daugybę jų užmušė. Suskaičiavo, kad užmušė 700 musių ir septynias dideles. Pagalvojo, kam jam dirbti darže, jei vienu kartu gali 700 užmušti. Tada paliko žmoną ir vaikus, ant kaktos užsirašė, kad vienu kartu užmuša 700 kareivių ir septynis vyresniuosius ir sėdęs ant kumelaitės išjojo. Prijojęs stulpą ant jo užrašė, kad pro čia praėjo galiūnas, kuris vienu kartu kerta 700 kareivių ir septynis vyresniuosius. Pro tą stulpą jojo du galiūnai karalaičiai. Perskaitę užrašą prisivijo daržininką ir jojo kartu su juo. Atjojo į vieno karaliaus dvarą, ten pasistatė būdą ir guli lauke. Karaliaus atsiųstam tarnui pasakė, kad nori kovoti. Karalius prieš juos pasiuntė šimtą kareivių. Daržininkui paliepus vienas karaliūnų nugalėjo juos visus. Kitą dieną kitas karaliūnas nugalėjo jau du šimtus kareivių. Trečią dieną jau pats daržininkas eina kovoti su karaliaus atsiųstu stipruoliu milžinu. Kad ne taip baisu būtų, užsirišo akis, bet pasiliko plyšelį, kad matytų. Tas milžinas taip pat užsirišo akis, bet taip, kad nieko nematė. Daržininkas jam iš rankų ištraukė kardą ir nukirto galvą. Tada atėmė iš karaliaus pusę žemės ir liko karalium.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 10 195-327 Daina D 509 [Už jūrių, už marių]
Šinkarkėlė dukrelę žadėjo. Auk, dukrele. Duosim pasogą du bėru žirgeliu, karietėlę, vežėjėlį, botagėlį. Auk, dukrele. Duosim du jauteliu, žagrelę, artojėlį, botagėlį. Auk, dukrele. Duosim šimtą dorelėlių.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 10 197-328 Daina V 1808 [Už jūrių, už marių]
Augino močiutė tris dukreles. Išleido į šalį tik vieną. Išgirdo dukrelė gegutės balsą. Mislino, močiutė šaukia. Ne močiutė šaukia, o gegutė kukuoja. Augino tėvelis tris sūnelius. Tik vieną išleido į šalį. Išgirdo sūnelis sakalo balselį. Mislino, kad tėvelis šaukia. Ne tėvelis šaukia, o sakalas ulba.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 10 199-329 Daina Š 558 + K 178 [Vai, aisim aisim, mes čion nebūsim]
Nebūsim svetimoj šalelėj. Čia duonos neduoda, bara, vėjai dūzgia, seni ir jauni pjaunas, bernelius kankina. Čia upės džiūsta, kraujas plūsta, rugeliai blogsta, žuvelės trokšta, nėra adynos be blogos naujienos. Čia nėra tėvelių, motinėlių, nėra seselių, mergelių. Mes čia sudžiūsim, siūbuosim kaip nendrelės. Eisim ten, kur tėveliai, motinėlės, seselės, mergelės laukia.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 10 211-337 Daina K 616 [Vai, augin augin tėvas sūnelį]
Neužaugo tėvo sūnelis nė pusės ūgelio, užrašė jį karužin. Verkia seselė broleliui į karužį jojant. Neverk, sesele, jei negrįšiu, žirgužį sugrąžinsiu, prie balnelio gromatėlę pridėsiu. Skaitys seselė gromatėlę, brolelį minės. Yra vardas, pavardėlė, nėra brolelio.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 10 218-342 Daina D 1094 [Vaji olia]
Vai jūs vagys, neganykit po mūsų laukus, po dirvonus. Kad pagausim, tai pakarsim. Pirksim peilį, lupsim skūrą, tempsim būbną. Pabūbnysim už jūs dūšias.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 10 219-344 Daina V 1966 [Vai, ir atlėkė sakalėlis]
Atlėkė sakalėlis, nutūpė ant klėtelės. Paklausyk, sakalėli, ką kalba mergelė bernelį guldydama. – Gulėk, berneli, pataluose kaip šilkelis atlosuose, o aš jauna prie šalelės kaip rūtelė prie galvelės. Atlėkė sakalėlis, nutūpė ant klėtelės. Paklausyk, sakalėli, ką kalba mergelė našlelį guldydama. – Gulėk, našleli, pataluose kaip šiekštelis rūdynuose, o aš jauna prie šalelės kaip vytelė prie tvorelės.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 10 227-350 Daina V 1552 [Vai, kad aš gėriau, tai girta buvau]
Per naktį gėrė, dukrelę pažadėjo. Kai išmiegojo, išpagiriojo, dukrelės gailėjo. Yra skrynelės, drobelės, nėra dukrelės. Jauteliai baubia, žirgeliai žvengia, nėra dukrelės. – Sūneliai, vykit seselę. Seselė negrįš, negrąžins skrynelių. Jau seselė martelė su nuometėliu.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 3 169-82 Pasaka AT 935 – Apė vieną girtuoklį, kursai karalium tapo
Ponas turėjo vienturtį sūnų. Jis paaugęs išdyko, iš tėvo vogė pinigus. Tėvas nebežinojo, ką su juo daryti, davė jam kelis tūkstančius ir išvarė. Ėjo sūnus per miestus ir leido visur pinigus. Paskui persikėlė per marias ir tenai jį paėmė į kariuomenę. Beeinantį sargybą karaliaus dvare, jį nusižiūrėjo karaliaus duktė. Ji paprašė karaliaus, kad pakeltų vyresniuoju. Karalius taip ir padarė. Tada karalaitei gražuolis ėmė dar labiau patikti. Karalius pakėlė jį iki kapitono, o vėliau ir iki generolo. Paskui jis tapo ir karaliaus žentu, o, tam mirus, liko karaliauti. Kartą jis sugalvojo aplankyti savo tėvus. Žmona nenorėjo jo leisti, bet karalius pasiėmė pinigų ir išjojo, pažadėjęs iš kiekvienos nakvynės vietos siųsti po laišką. Keliaudamas karalius nusiuntė porą laiškų, kol prijojo girioje gražų dvarą, kuriame apsistojo. Vidurnaktį atėję žmogžudžiai išžudė kariauną, o patį karalių nusprendė pasmeigti ant geležinės tvoros smaigų. Išnešę nuogą karalių metė ant tvoros, bet pakilo vėjas ir karalius nukrito už tvoros. Girioje gyvenę du atsiskyrėliai davė karaliui marškinius ir suplyšusią rudinę. Kitą rytą karalius grįžo pas tėvus, kurie pamatę jį pagalvojo, kad tas pragėrė visus pinigus. Tėvas nenorėjo sūnaus priimti, bet motinai pagailo, todėl pasiuntė jį avių ganyti. Tėvai netikėjo sūnaus pasakojimais, kad jis esą karalius. O karalienė, nesulaukusi vyro, išvažiavo jo ieškoti. Iš pradžių važiavo pagal laiškus, o kai prijojo dvarą girioje, nujautė kažką negero ir liepė savo kariuomenei naktį nemiegoti. Todėl kai užpuolė žudikai, kariuomenė buvo pasiruošusi ir juos išžudė. Karalienė rado savo vyro drabužius, pagalvojo, kad jos vyras jau nužudytas, bet nusprendė aplankyti jo tėvus. Ten karalienė sutiko piemenį, ganantį avis ir atpažino, kad tai jos vyras. Paskui, nupraustą ir karališkai aprengtą atpažino ir kariuomenė.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 174-84 Pasaka AT 511 – Kaip karaliūnas vedė pavargėlę mergaitę
Mirė vieno gaspadoriaus žmona, paliko jam dukterį. Vedė jis kitą, kuri irgi turėjo dukterį. Naujoji žmona labai mylėjo savo dukrą, o podukros nekentė ir norėjo ja atsikratyti. Išvarė ją ganyti, davusi pakulų maišą ir liepusi jas suverpti. Mergaitė išginė ir verkia, nežino, kaip suverpti. Karvė liepė jai sušerti kuodelius, o iš gerklės traukti jau suverptas sruogas. Iki vakaro suverpė visas pakulas. Kitą dieną pamotė duoda sruogas ir liepia išausti iš jų audeklą. Karvė tas sruogas pavertė audeklu. Trečią dieną pamotė liepia išbaltinti tą audeklą. Karvė išbaltino drobę iki sniego baltumo. Pamotė nusprendžia karvę papjauti. Karvė liepė mergaitei, kai darinės žarnas, kad paimtų iš skrandžio du grūdus – vieną užkastų vienoj vartų pusėj, o kitą kitoj. Mergaitė taip ir padarė. Per naktį vienoj pusėj išaugo obelis su aukso obuoliais, o kitoj pusėj atsirado vyno šulinys. Kartą važiavo pro šalį karaliūnas, užkvipo jam ir užėjo pas šeimininką obuolių ir vyno. Pamotė pasiuntė savo dukterį, bet vos ji priėjo, obelis pakėlė aukštyn šakas, o vynas taip nuseko, kad niekaip negalėjo pasiekti. Karaliūnas pasiuntė vežėją paieškoti kito žmogaus, kas galėtų nuskinti ir pasemti, ir tas rado po statine pavožtą mergą. Kai tik podukra atėjo, vynas per kraštus ėmė bėgti, o obelis nuleido šakas žemyn. Karaliūnas podukrą išsivežė su savimi ir vedė. O obelis su šuliniu parkeliavo kartu ir atsistojo vienoj durų pusėj ir kitoj.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 10 235-355 Daina G 383 [Vai, ką kalba zuikytėlis]
Zuikis kviečia grybus vainon. Atsišaukė kazlėkas, raudonikis, rudmėsaitė, ūmėdaitė, lepšytaitė. Jie neis vainon. Baravykas visų grybų pulkaunykas eis vainon. Jis visus grybus iškapos, o kelmučius išmindžios.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 3 176-85 Pasaka AT 510A – Kaip viena močekos duktė pastojo karaliene
Susituokė našlys su našle, jie abu turėjo po dukterį. Motina mylėjo savo dukterį, o podukros nekentė. Kartą sugalvojo nuvesti podukrą į girią ir paklaidinti. Mergina, likusi viena girioje, verkdama priėjo ąžuolą, kuriame tupėjo varnas. Jis liepė jai apeiti ąžuolą. Apėjusi rado duris, už kurių buvo kambarys ir arkliai arklidėje, visokio maisto ir gėrimų. Kurį laiką gerai gyveno, bet greitai vienai nusibodo ir išėjo iš girios. Priėjo dvarą, kuriame pasiprašė tarnaitės darbo. Davė jai rūpintis paukščiais. Sekmadienį karalaitis važiavo į bažnyčią ir paprašė vandens. Mergina visa pelenuota atnešė jam, o karalaitis pasiskundė, kad negi nėr daugiau kam atnešti ir išvažiavo bažnyčion. Mergina nuėjo prie savo ąžuolo, nusiprausė, gražiai apsirengė ir nuvažiavo iš paskos į bažnyčią. Karalaitis, pamatęs tokią gražią merginą, norėjo po mišių paklausti, iš kur ji, bet nespėjo, nes toji greit dingo. Karalaitis grįžęs papasakojo dvariškiams apie merginą bažnyčioje. Jie pasiūlė kitą kartą pakylėti ją iki karietos ir numauti vieną batą. Kitą sekmadienį karalaitis taip ir padarė. Grįžęs iškėlė puotą, į kurią sukvietė visas kilmingas merginas. Po puotos davė visoms matuotis numautąjį batą. Nei vienai netiko. Tada pasikvietė visas paprastas merginas, toms irgi netiko. Nusprendė duoti pasimatuoti tarnaitei. Jai batelis tiko ir karalaitis ją vedė.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 10 241-360 Daina M 833 [Vaikščiojo mergelė po levandrų daržą]
Atjojo bernelis, pririšo žirgelį prie levandrų daržo. Išėjo mergelė, nukėlė balnelį nuo žirgelio. Mergelei nereikia žirgelio, tik reikia balnelio. Atiduok, mergele, balnelį, pastos kelią bernelio broleliai. Bernelis nukėlė vainikėlį nuo mergelės galvelės. Berneliui nereikia mergelės, tik reikia rūtų vainikėlio. Atiduok, berneli, vainikėlį, pastos kelią mergelės seselės.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 10 244-362 Daina V 339 [Vai, kur josi, brolužėli]
Ne į svečią šalį, o pas mergelę bernelis jos. Parjoja bernelis verkdamas, žirgelį bardamas. Ar mergelė neužaugus, ar darbelių neišmokus? Užaugus mergelė, išmokus darbelių. Tik žirgelis suklupo ant anytos dvarelio. Suklupo žirgelis, išpurvino bernelio sermėgėlę, padarė gėdužėlę.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 4 57-5 Pasaka AT 330B – Už gerą širdį Dievas užmoka
Kareivis, baigęs tarnybą pas karalių, neturėjo pinigų kelionei namo. Draugai sušelpė jam pinigų, už kuriuos jis nusipirko maisto kelionei. Keliaudamas namo jis tris kartus sutiko senelį, kuris vis prašydvo jį pamaitinti. Taip kareivis atidavė senukui visą savo maistą ir pats nebeturėjo, ką valgyti. Senukas už gerą jo širdį padovanojo jam skrynutę, kurią atidarius visada atsirasdavo valgyti ir gerti. Vėliau vargšo kareivio pasigailėjo ir ponai, padovanoję jam stebuklingus batus. Taip kareivis, visada turėdamas maisto ir stebuklingus batus, grįžo į tėviškę, kur iki mirties ir gyveno.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 59-6 Pasaka AT 737B* – Kaip Dievas duoda dalį
Vienas ponas turėjo tris sūnus. Vienam sūnui niekas nesisekė: nei mokslas, nei darbas. Ir po tėvo mirties gauta pinigų dalis jam bematant išnyko. Nuėjo jis pas brolius pagalbos prašyti, bet broliai jo nepasigailėjo. Tada jis sutiko senuką, t.y. Dievą, kuris patarė jam kuo neturtingesnę merginą vesti, kuriai viskas seksis. Vaikinas paklausė senuko, vedė neturtingą mergaitę. Tikrai viskas jiems ėmė sektis, daug pinigų užgyveno. Ir buvo dėkingi Dievui, kad iš jo malonės prasigyveno.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 60-7 Pasaka AT 737B* – Kaip Dievas paskiria dalį
Vienas žmogus turėjo tris sūnus, iš kurių vienam niekas nesisekė. Eidamas per girią šis sūnus pamatė trobelę, kurioje gyveno senukas. Senukas pasiūlė jam likti pas jį tarnauti. Kartą nuėjęs prie šaltinio vaikinas pamatė atskrendant tris paukštes. Nusileidusios jos virto merginomis, pasidėjo plunksnas ir nuėjo maudytis. Senukas paaiškino vaikinui, kad jauniausioji iš merginų yra jo dalia, ir patarė jam patykoti mergaitės, pavogti jos plunksnas ir negrąžinti jų tol, kol ji sutiks būti jo dalia, o tada parsivilioti ją į trobelę. Kai abu parėjo, senukas, kuris iš tikrųjų buvo Dievas, patarė jiems susituokti, kad vaikinui pradėtų sektis. Vaikinas su mergina paklausė senuko, susituokė ir tapo labai turtingi.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 3 181-87 Pasaka AT 510B – Kaip vienas karalius norėjo savo dukterį vestie
Mirė vieno karaliaus žmona. Prieš mirtį pasakė, kad karalius vestų kitą tokią pat kaip ji. Karalius ieškojo, bet niekur tokios nerado. Tuomet nusprendė, kad turi vesti dukterį, nes ji panašiausia į mirusią karalienę. Duktė nuėjo prie motinos kapo ir verkia. Motina iš kapo patarė, kad duktė lieptų tėvui surasti tris suknias, vieną tokio gražumo kaip saulę, kitą kaip mėnesį, kitą kaip žvaigždę. Tėvas surado. Paskui motina liepė, kad padarytų karietą su žirgais ir kuri paskui sutilptų į riešuto kevalą. Paskui liepė padaryti miglų maišelį, pasiūtų pelių uodegų apsiaustą. Kai tėvas padarė ir tai, karalaitė išbėgo. Tėvas vijosi, bet kai duktė paleido miglas, jis nieko nebematė ir turėjo grįžti namo. Karalaitė atėjo į kitą karalystę ir ten karaliaus dvare įsidarbino tarnaite. Kartą karalaitis ruošėsi važiuoti į bažnyčią ir prašė vandens. Kai atnešė toji tarnaitė su pelių apsiaustu, jis išpylė vandenį. Kai tas išjojo, karalaitė apsirengė suknia gražia kaip žvaigždė ir iškeliavo į bažnyčią. Ten ji labai patiko karalaičiui. Kitą sekmadienį karalaitis vėl buvo bažnyčioj, toji karalaitė, pasipuošusi antra suknia, taip pat buvo. Trečią sekmadienį karalaitis vijosi karalaitę, bet nepavyko. O karalaitė, nespėjusi nusivilkti savo suknios, užsimetė apsiaustą ir ėmė triūsti. Karalaitis pažiūrėjo, ką apsivilkusi toji tarnaitė. Karalaitė viską prisipažino ir jie tuomet susituokė.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 186-88 Pasaka AT 900 – Apė karaliaus sūnų, kurs karalaitę prigavo ir ją vedė
Karaliaus sūnus sugalvojo vesti. Sužinojo, kad vienoj karalystėj yra labai graži karalaitė, tad parašė jai laišką, jog nori ją vesti. Toji karalaitė atrašė, kad jis jai tiek svarbus kaip purvas po kojom. Karalaitis buvo labai gudrus, išmanė sodininkystę. Pasidarė tris obuolius, vieną sidabro, kitą aukso, trečią deimanto ir iškeliavo į karalystę, kur gyveno toji karalaitė. Nuėjęs pasiprašė darbo pas karalių sode. Karalaitė vaikščiodama su tarnaitėmis pamatė, kaip sodininkas žaidžia su savo sidabriniu obuoliu. Karalaitė siuntė tarnaitę, kad nupirktų obuolį, bet sodininkas už obuolį prašė, kad tarnaitė ateitų naktį į jo namus. Tarnaitė nuėjo ir ryte parsinešė obuolį. Kitą dieną sodininkas žaidžia su aukso obuoliu. Ėjo kita tarnaitė ir vėl kaip pirmoji turėjo pasilikti pas sodininką per naktį. Trečią dieną sodininkas jau liepė pačiai karalaitei pernakvoti pas jį už deimanto obuolį. Paskui sodininkas sugalvojo iškeliauti kitur, o karalaitė nenorėjo jo išleisti, kad nepaskelbtų, kaip jos už obuolius jam atsilygino. Pasikvietė jį atsisveikinant gerti arbatos, nuo kurios sodininkas turėjo užmigti, o tada būtų išmestas per langą. Bet sodininkas jai nematant sukeitė puodelius ir užmigo pati karalaitė. Tas tuomet ją į lovą. Atsibudus ryte karalaitė jau nebeturinti kur dingti, eisianti su juo. Karalaitis keliavo savo karalystėn, o karalaitę visaip išbandė: liepė pardavinėti degtinę, puodus, paskui įdarbino virėja. Galų gale prisipažino, kas toks esąs ir iškėlė puikias vestuves.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 192-90 Pasaka AT 1920B – Apė žmogų melagį ir karalius
Vienoj karalystėj gyveno neturtingas žmogelis. Kur tik jis ėjo, niekas jam nesisekė. Sugalvojo, kad jam reikia meluoti, gal bent šitas darbas pasiseks. Nuėjo į miestą, kuriame gyveno karalius. Pradėjo jis tai vienur, tai kitur meluoti, ir ėmė jam sektis. Karalius, išgirdęs, kad mieste atsirado naujas melagis, pasikvietė jį pas save patikrint, ar tikrai geras. Paprašė jam ką nors pameluoti, bet melagis atsakė, kad jam reikia eiti prie marių, nes ten žuvys į krantą lipa, o jie su žmona neturi ką valgyti. Karalius nuėjo pažiūrėti žuvų, bet nieko nepamatė ir apdovanojo melagį už gerą melą. Kartą vyko karalių suvažiavimas ir karalius pasakė, kad turi mieste gerą melagį. Pasikvietė jį į seimą, o tas ir sako, kad negali meluoti dabar, nes vieno karaliaus karalystėj išdžiūvo prūdas ir visi žuvis gaudo, nori ir jis tų žuvų prisirinkti. Tas karalius nuvažiavęs pamatė, kad prūdas kaip buvo, taip buvo. Paprašė melagio dar ką nors pameluoti. Tas sako, kad neturi laiko, nes karalienės batus pavogė ir jį siuntė ieškoti. Karalius nuėjo pas karalienę, o ta sako, kad niekas nepavogė. Tada karalius padovanojo melagiui dvarą už jo gerus melus.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 223-100 Pasaka AT 551 – Apė vieną karaliaus sūnų, kurs parnešė gyvojo ir gydančio vandens
Vienas karalius ant galvos turėjo šašų, kurių joks gydytojas negalėjo išgydyti. Gydytojai sugalvojo, kad to karaliaus sūnus turi atnešti gyvojo ir gydančio vandens, kuris išgydys karalių. Karalius turėjo tris sūnus, du protingus ir vieną kvailą. Protingiesiems davė gerus arklius, maisto ir pinigų, o kvailajam tik utėlių suėstą kumelę ir duonos kampą su sūriu. Prijoję kryžkelę, visi atsisėdo ant skirtingų kelių pietauti. Atbėgęs vilkas pasisveikino su visais, bet protingieji jį iš karto nuvarė nuo savęs, o kvailasis paprašytas davė pusę savo pietų ir leido papjauti savo kumelę. Tada vilkas liepė kvaileliui sėstis ant nugaros ir nunešė jį į kitą karalystę. Ten liepė nueiti į karalaitės kambarį ir nusikabinti nuo sienos du buteliukus su gydančiu ir gyvuoju vandeniu, tik turi spėti, kol visi miega. Vilkas užleido ant dvaro miegą ir kvailelis nuėjęs pasiėmė buteliukus su vandenim, bet dar išpildė savo norus su miegančia karalaite, pasiėmė jos karolius, žiedą, vieną batą ir paliko laiškelį, kas jis toks ir kad pavogė tuos daiktus. Nunešė vilkas jį atgal iki kryžkelės ir paliko miegoti. Atjoję broliai pripylė į jo buteliukus paprasto vandens, o sau gerąjį susipylė ir grįžę išgydė tėvą. Tėvas supykęs, kad norėjo jį apgauti su paprastu vandeniu, išvarė kvailelį. Jis nuėjo į kanceliariją, kur įsidarbino vežėju. Kartą vaitas pamatė, kad kvailelis gražiai rašo, ir padarė jį savo vyriausiuoju raštininku. O tai karalaitei gimė sūnus. Po šešerių metų vaikas užsinorėjo pamatyti savo tėvą, todėl karalaitė nusiuntė karaliui laišką, kad atsiųstų savo sūnų. Tas nežinojo, kur jo sūnus yra, todėl išsiuntinėjo laiškus po visą šalį, gavo ir tas vaitas, padavė kvaileliui ir tas grįžo namo. Bet karalius išsiuntė pirma tuos protinguosius sūnus. Karalaitė visą kelią išklojo gelumbe ir žiūri, kad pirmas joja šalia tos gelumbės. Supratusi, kad čia bus ne tas, paklausė jo, ką dar paėmė be vandens iš jos, tas atsakė, kad nieko, tai prirakino jį po vežimu. Tas pats ir su antruoju. O kvailelis jojo tiesiai per tą gelumbę ir atsakė, kad paėmė dar batą, žiedą ir karolius. Tada išleido protinguosius brolius iš po vežimo, nuvažiavo į jų karalystę apsilankyti, o grįžę pas karalaitę susituokė.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 227-101 Pasaka AT – +315 – Apė karaliaus sūnų ir varinį vilką
Vienas karalius turėjo sūnų. Kartą sūnus išėjo į sodą pasivaikščioti, kur jį sugriebė paukštis ir nunešė į salą mariose. Paleidęs ten pasakė, kad po trejų metų parneš jį pas tėvą. Bevaikščiodamas vaikinas rado butelį su boba viduje. Apsistojo pas ją, tvarkė jai namus. Po trejų metų boba atsilygindama už tarnystę davė jam krepšelį, tik neleido žiūrėti vidun. Bet vaikinas atidarė krepšelį ir iš jo iššoko trys arkliai – sidabrinis, auksinis ir deimantinis. Atbėgo iš miško varinis vilkas, tos bobos vaikas, ir pasiūlė suvaryti atgal arklius, jei vaikinas pasirašys, kad nesituoks iki gyvos galvos. Vaikinas krauju pasirašė ir vilkas suvarė arklius atgal. Paukštis parnešė vaikiną namo, ten visi labai džiaugėsi ir nusprendė, kad jam jau laikas vesti. Nuo vilko apsiginti pastatė sargybą per dvylika mylių ir iškėlė vestuves. Kai atbėgo vilkas, šaudė į jį iš visų pusių, bet kulkos jo neveikė. Vaikinas pabėgo per langą ir jojo visą dieną, kol prijojo trobelę. Ten gyvenanti boba leido pernakvoti iki kol sulos jos kalaitė, tai reikš, kad vilkas jau už devynių mylių. Vilkas neradęs dvare vaikino, vijosi. Kai jau buvo už devynių mylių, sulojo tos bobos kalaitė ir išjojo vaikinas toliau, kol prijojo kitą trobelę. Ten pernakvojo, kol sulojo kalaitė – vilkas jau už šešių mylių. Trečioje trobelėje kalaitė sulojo, kai vilkas buvo už trijų mylių. Boba davė du kamuoliukus, sakydama, kad kai prijos tiltą, paliktų ten arklį, nes tas užmigs, o pats perėjęs tą tiltą mestų kamuoliukus. Prijojęs tiltą labai užsimanė miego, bet šiaip taip perėjo, palikęs miegantį arklį, metė kamuoliukus ir tie apvirto į du baltus kurtus. Toliau ėjo pėsčias, kol priėjo trobelę su pana, vilkas irgi jau buvo ten pasislėpęs, norėjo jį ėsti, bet bijojo kurtų. Pana paprašė, kad jis nueitų į malūną ir atneštų pyragų, nes ji labai serga. Vaikinas nuėjęs paėmė pyragus, bet kai išėjo, durys užsidarė ir liko jo kurtai malūne. Atskrido baltas balandis ir davė jam dūdelę. Jis liepė vaikinui prašyti vilko leisti išsimaudyti, o po to dar pagroti įsilipus į liepą prie tvenkinio. Parėjęs taip ir padarė. Pučiant dūdelę kurtai išdraskė duris ir atlėkę sudraskė vilką ir tą paną, vilko seserį. O pats karaliūnas grįžo namo ir antrą kartą iškėlė vestuvių puotą.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 230-102 Pasaka AT 725 – Apė vieno karaliaus sapną
Karalius turėjo tris sūnus. Kartą liepė jiems papasakoti, ką jie susapnavo. Du sūnūs susapnavo, kad bus karas ir jie pralaimės. Trečias susapnavo, kad jie pralaimės karą, motina jam pienu numazgos kojas, o tėvas išgers. Tėvas supykęs jį išvarė. Nuėjo jis į kitą karalystę, kur iš pradžių tarnu įsidarbino, o vėliau vis aukštesnes pareigas užėmė, kol vedė karalaitę ir liko karalium. O jo tėvas pralaimėjęs karą visko neteko ir žydams krosnis kūreno. Nuvažiavo kartą tas karalius aplankyti tėvų. Suradęs kur jie gyvena, įsiprašė pernakvoti. Kitą rytą paprašė motinos, kad numazgotų jam pienu kojas, o tą pieną liepė paršiukui atiduoti, bet tėvas išgėrė. Tada prisipažino, kad jis yra jų išvarytasis sūnus. Pasikvietęs savo kariuomenę išvarė iš tėvo karalystės užpuolikus ir palikęs tėvus karaliauti pats grįžo į savo karalystę.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 232-103 Pasaka AT 940* – Apė poną ir pavargėlį žmogų
Turtingas ponas keliaudamas pametė odinį krepšį su pinigais. Prisiminė kur galėjo pamesti, bet kadangi pinigų jam netrūko, negrįžo ieškoti. Tą maišą rado vienas trobelninkas. Nusipirko dvarą, apsigyveno jame, o savo trobelėj pakabino suplyšusią rudinę. Po kiek laiko vėl važiavo tas ponas keliu ir, jau temstant, nusprendė tame dvare pernakvoti. Papasakojo, kad kažkada čia pametė maišą pinigų. Tada tas trobelninkas prisipažino, kad rado tą maišą. Norėjo atiduoti ponui dvarą, bet ponas jam viską dovanojo, padėkojęs už gerą širdį.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 233-104 Pasaka AT 1651 – Apė Joną Katinaitį
Neturtingi tėvai turėjo vaiką, bet kai jam suėjo septyneri metai, abudu numirė. Nežinodamas ką daryti, našlaitis išėjo ubagauti. Atėjo pas pirklienę, o ta ėmė klausinėti, ko toks mažas ir ubagauja, pasiūlė jam pasilikti pas save. Vaikas nieko apie save nežinojo, tik kad vardu Jonas. Pamaitino jį, aprengė ir pasiliko sau pirkliai. Jonas buvo labai miklus, padėjo prekyboje. Kartą katė atsivedė kačiukų, o Jonas vieną pasiliko sau auginti. Sykį pirklys krovė prekes į laivą ir klausia Jonelio, ką tas nori siųsti laivu. Kadangi nieko daugiau neturėjo, išsiuntė kačiuką. O laivas nuplaukė į salą, kurioje buvo labai daug pelių. Kai paleido katiną, tas visas išpjovė, išvaikė ir salos gyventojai iš džiaugsmo sumokėjo daugybę aukso už tą katiną. Kai parplaukė pas pirklį, atidavė jam auksą už prekes, o už katiną dar daugiau. Nuo to laiko pirklys dar labiau mylėjo Jonelį. Užaugino jį ir paliko visą turtą po mirties.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 235-106 Pasaka AT 1541 + 1384 + 1540A* + 1528 – Kaip vienas žmogus poną prigavo
Žmogelis turėjo trisdešimt rublių. Už juos pradėjo pirkti kiaules, kurias paskersdavo ir parduodavo. Pripirko daug kiaulių, namuose jau daugybė mėsos, o jo žmona nelabai protinga buvo, klausia, kur jie dės tiek mėsos. Vyras atsakė, kad ateis gražus pavasaris ir suės. Kartą žmogelis kažkur išėjęs buvo ir atėjo pas juos kareivis raudonais antpečiais mėsos nusipirkti. Žmona pagalvojo, kad čia tas gražusis pavasaris atėjo ir atidavė jam visą mėsą. Grįžęs žmogelis ir sužinojęs, ką žmona padarė, nusprendė išeiti į pasaulį, pasakęs, kad sugrįš, jei ras dar kvailesnę moterį. Eidamas priėjo dvarą, kurio kieme vaikščiojo kiaulė su devyniais paršeliais. Jis prie tos kiaulės visaip pradėjo lankstytis. Pamačiusi šeimininkė pasišaukė jį ir paklausė, ko jis nori iš tos kiaulės. Žmogelis atsakė, kad turi vaiką, bet kadangi yra labai neturtingas, tai prašo tą kiaulę jam kūma pabūti. Poniai pasirodė didelė garbė, kad jos kiaulę prašo kūma būti, tai pakinkė karietą, įsodino vežiką, įdėjo kiaulę su paršeliais ir paleido žmogelį važiuoti. Nujausdamas, kad ponas grįžęs gali vytis, žmogelis nuvažiavo į girią, viską paslėpė, o pats, pridirbęs kepurę, atsisėdo pakelėj laukti. Ponas grįžęs ir viską sužinojęs liepė nieko neįleisti į dvarą, o pats šokęs ant arklio ėmė vytis. Pamatęs sėdintįjį pakelėj, paklausė, ar nematęs vagies. Žmogelis atsakė, kad matė, kaip nuvažiavo į girią, bet ponas neras, o jis pats negali vytis, nes laiko paukštelį po kepure. Ponas davė žmogeliui penkis rublius, kepurę, savo arklį, o pats sėdo saugoti kepurę. Žmogelis nujojo iki vežimo, prisikabino arklį ir parvažiavo namo. Ponui nusibodo laikyti kepurę, pažiūrėjęs kas po ja suprato, kad jį tas pats vagis apgavo, bet neliko jam ką daryti, tai parėjo pėsčias namo, o ten jo sargybiniai lazdom prilupo. Žmonai ponas neprisipažino, kad jį dar labiau apgavo, pasakė, kad padovanojo tiems žmonėms dar ir arklį savo.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 10 255-371 Daina B – Meilės [Vai, Raulas arė ant aukšto kalno]
Kviečia žydelka Raulą atvažiuoti. Atvažiuos Raulas subatos dieną, kaip žydams šabas, per pietus, kaip žydai miega. Atvažiuos trimis vežimais. Į pirmą vežimą dės patalus, į antrą – auksą sidabrą, į trečią – pati žydelka sės. Kur Raulo dvaras, ten Perlušei bus galas. Skęsta Perlušė, kaselė plaukia, čeverykai ant vario tilto, mucelka ant marių kranto.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 10 257-372 Daina B – Meilės [Vai, skauda skauda mergelei galvelę]
Skauda mergelei galvelę. Ji prašo bernelio marių žolynėlių parnešti. Bernelis neprirovė pusę saujelės, atlėkė sakalėlis, atnešė gromatėlę, kad merglė už kito eina. Pavijo bernelis mergelės pulkelį. Išedė bernelis mergelę šokti. Vienoje rankoje mergelė, kitoje kardelis. Nukirto bernelis mergelei galvelę.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 10 258-373 Daina Š 279 [Vai, skurdu liūdna mano širdelei]
Skauda mergelei širdelę, jos bernelis girtuoklėlis. Laukas neartas, šienas nepjautas, žagružė netaisyta. Nesirūpink, mergele, apsidirbs bernelis savo darbelius. Skauda berneliui širdelę, jo mergelė tinginėlė. Linai neverpti, drobės neaustos, staklelės netaisytos. Nesirūpink, berneli, apsidirbs mergelė savo darbelius.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 10 260-374 Daina Š 137, 125 [Vai, šėriau šėriau žirgelį juodbėrėlį]
Nenujojo bernelis pas mergelę nei pusę kelelio ir suklupo žirgelis. Bėda berneliui su tėveliais, jie nevelijo imti mergelės vargdienėlės, velino imti bagočiaus dukrelę. Naujam rūtų darželyje vaikščiojo mergelė vargdienėlė. Kalbina mergelę bagočiaus sūnelis. Neturi mergelė aukselio sidabrėlio, nei puikių apdarėlių, nepritiks prie giminėlės.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 10 262-375 Daina D 333 [Vai, šneka žada tėvas dukrelę]
Prašė mergelė tėvelio netoli išleisti. Prašė išleisti ne už palaukių, o už pagirių bernelio. Pagirių bernelio laukeliai lygūs, rugeliai tankūs, palaukėm beržynėliai, strovė upė teka. Bernelis su daug mergelių šoko, bet vieną mylėjo. Plaukai geltoni, veidai raudoni, liemenužis patogus.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 10 263-376 Daina V 1804 [– Vai, tai ačiū, močiute]
Ne dėkui močiutei, kad dukrelę pažadėjo girtuokliui berneliui. Jis pragėrė namelius, nuo lauko rugelius. Jis pragers mergelę ir nuo rankų žiedelius. Močiutė kviečia dukrelę grįžti. Dukrelė negrįš, jau sudėtos baltos rankos, sumainyti žiedeliai.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 10 265-378 Daina Š 225 [Vai tu berneli, šelmi nareli]
Šelmis bernelis išviliojo mergelę nuo motinėlės. Sakė, kad nereikės mergelei sunkių darbelių dirbti, žalių rugelių malti, jautelių ginti. Ginė mergelė jautelius, malė žalius rugelius. Pas motinėlę mergelė dainavo, pas anytėlę verkė.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 10 266-379 Daina V 1948 + D 1415 [Vai tu ieva ieva, gražusis medeli]
Iš ievos šakelių bus marga vygelė, iš liemenėlio – lovelė. Vygelėj – mergelė, lovelėj – bernelis. Išjodamas bernelis į vainelę paliko mergelę vygelėj. Kaip parjojo bernelis, rado mergelę už naujo vindelio. Išjodamas bernelis paliko mergelę už vindelio, grįžęs rado naujose staklelėse.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 10 270-382 Daina V 1948 [Vai tu kleveli, žaliasis medeli]
Ketina bernelis klevelį kirsti. Iš klevelio šakelių bus vygelė, iš liemenėlio – lovelė. Vygelėj bernelis mergelę vygiuos, lovelėje pats atsiguls. Mergelę močiutė ant rankelių vygiavo, kaip gegutė kukavo.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 10 271-383 Daina M 522 [Vai tu mano mielas, kur tu pasidėjai]
Gyvent ant svieto merginai sunku be vaikino. Kalnus kastų, kad tik savo mielą po akim turėtų. Kas iš tų turtų, bagotesnė mergina būtų, kad mylimą šalia turėtų. Kad ir mirtų, vaikino mergina neužmirštų, ir kalne gulėdama jį mylėtų. Kur tos dienos, kaip abu rūtų daržely rūtas skynė, svirnelyje kalbėjo? Jei žodžiai tikri, tegul jie nežūva.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 4 62-8 Pasaka AT 739* – Kaip „senukas“ duoda dalį
Turėjo ūkininkas sūnų, kuriam niekas nesisekė, ir todėl jo nekentė. Kai sūnus atvedė parodyti dalingą nuotaką, tėvas jos vesti neleido, tačiau kai atvedė tokią pat nelaimėlę, kaip jis pats, greitai juos apvesdino ir vėliau išvarė iš namų. Išėjo jaunieji ubagauti, bet ir čia jiems labai nesisekė. Kai praradę viltį, abu jau norėjo nusižudyti, sutiko jie girioje senuką. Išgirdęs apie jų bėdas, senukas padovanojo jiems savo avinuką, kad jie galėtų iš avinuko dalios gyventi. Ir tikrai, pradėjo jiems viskas sektis: praturtėjo, namus nusipirko ir jau vaikus augino. Bet išgirdo apie tai senasis ūkininkas. Atėjo pas sūnų į svečius ir prašo aviną papjauti ir jį aviena pavaišinti. Sūnus sutiko, bet kepdamas mėsą po gabalėlį mėsos ir savo vaikam davė, ir sau su žmona paėmė, tokiu būdu savo šeimai avinuko turėtą dalią perduodamas. Tai matydamas, supyko senasis ūkininkas, bet nieko pakeisti nebegalėjo.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 64-9 Pasaka – Apė godulystės vaisius
Buvo du labai turtingi broliai. Vienas pasiėmė savo turto dalį, nusipirko už ją daug prekių, prikrovė keturiasdešimt vežimų. Važiuodamas pardavęs prekes, kelyje sutiko senuką, kuris pasiūlė jam duoti dvidešimt vežimų, o mainais jis duosiąs tiek visokių brangenybių, kiek tas į savo vežimus galėsiąs prisikrauti. Bet vėliau godusis brolis užsigeidė ir anų dvidešimties vežimų ir tol prašė senuko juos atiduoti, kol senukas sutiko. Bet ir to jam buvo negana. Buvo matęs, kad senukas vis pasitepa akį kažkuo iš tabokinės. Tad pradėjo prašyti, kad ir jam akis pateptų. Prašė tol, kol senukas neapsikentęs padarė tai, ko jis nori. Vos tik akis patepė, jis iš karto apako. Visus vežimus kažkas pavogė, o jis liko visam laikui aklas.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 66-10 Pasaka AT 665 – Apė mielaširdingą karaliaus sūnų ir senuką
Karalius turėjo tris sūnus, iš kurių vienas buvo labai geros širdies ir visus pinigus išdalindavo vargšams. Sutiko kartą jis labai seną senuką, kuriam taip pat tuoj atnešė pinigų. Atsidėkodamas senukas suteikė jam galią pasiversti kokiu nori gyvuliu, paukščiu ir žuvimi. Kai broliai paskundė jaunėlį tėvui, kad tas pinigus vis vargšams dalina, karalius išvarė jį iš rūmų. Apsigyveno karalaitis kitoje karalystėje. Kilus karui, tasai karalius išjojo karan, bet pamiršo savo stebuklingą kardą. Tad tam, kuris per tris dienas atneš jam kardą, pažadėjo atiduoti į žmonas savo dukterį. Karalaitis pirmiausia pasivertė elniu, girią perskrido pasivertęs ereliu, marias perplaukė pasivertęs lydeka, o rūmuose vėl atvirto žmogumi. Karaliaus dukra padavė jam kardą ir dar pusę savo žiedo. Skrendant jam per girią, vienas šaulys nušovė jį, o kardą pats nunešė karaliui. Bet erelis, Dievui leidus, atgijo ir vėl pasivertė žmogumi. Per puotą karalaitis į gėrimo taurę įmetė dovanotą žiedo pusę ir karalaitė jį pažino. Visiems papasakojo, kad tai jis iš tikrųjų nešė kardą karaliui. Apsišaukėlis buvo pakartas, o karalaitis su karaliaus dukra susituokė.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 67-11 Pasaka BlLPK *411 – Apė senuką ir tris žmogaus dukteris
Ūkininkas turėjo vienturtę dukterį. Atjojo trys jaunikiai ir liepė padaryti taip, kad, kai kitą kartą atjosią, tėvas visiems turėtų po dukterį. Vėliau kelyje ūkininkas sutiko senuką, kuriam papasakojo apie savo bėdą. Senukas patarė jam nakčiai klėtyje uždaryti kumelę, kiaulę ir savo dukterį. Ūkininkas taip ir padarė. Ryte ten rado tris merginas, visai tokias pat kaip jo dukra. Atvykę jaunikiai pasidalino jas ir išsivežė į savo namus. Po kiek laiko ūkininkas pasiilgo savo dukters ir išėjo jos ieškoti. Pas vieną žentą trobą rado labai netvarkingą, tai nutarė, kad čia jo kiaulė gyvenanti. Pas kitą – žmona vis juokiasi, žvengia, tad tėvas suprato, kad čia jo kumelė gyvena. O pas trečią žentą namuose švaru, gražu, dukra jį linksmai sveikino. Suprato tėvas, kad tai ir yra tikroji jo dukra. Tad grįžo namo, paėmė savo žmoną ir nuvažiavo pas dukterį pasisvečiuoti.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 69-12 Pasaka AT 840 – Senuko pamokinimas
Atėjo pas ūkininką ubagas ir pasiprašė nakvynės. Davė ubagui vakarienės ir leido nakvoti kluone kartu su piemeniu. Naktį senukas paprašė, kad piemuo atneštų jam gerti. Nuėjęs į trobą piemuo išgirdo visuose kampuose prašant gerti, labai išsigando ir nubėgo pas ūkininką, bet pamatė, kad tam ant krūtinės guli ledo gabalas. Eidamas atgal pamatė pamatinę kaip jautį, o prie kluono angį. Kai išsigandęs grįžo į kluoną, senukas jam paaiškino, kad troboje gerti prašo dvasios, nes ten niekada nebūna vandens, ant ūkininko krūtinės ledas – nes jis užmigo supykęs, pamatinė kaip jautis – nes ją pernelyg dažnai minėjo ir garbino. O angis ant tako gulėjusi dėl to, kad norėjusi piemeniui įgelti, nes jis ant gyvulių per daug pyksta. Tai pasakęs senukas išnyko.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 70-13 Pasaka AT 716* – Apė senuką ir žmogaus pilvą
Gyveno kartą tinginys, kuris tingėjo bet kokį darbą dirbti ir vis skundėsi, kad jeigu ne pilvas, tai jam nereikėtų pas ūkininkus dirbti. Taip bešnekant, užėjo pas jį senukas, kuris pasiūlė paimti iš jo pilvą. Tinginiui sutikus, paėmė iš jo pilvą ir pakabino ant ąžuolo šakos, o pats nuėjo sau. Pragulėjo tinginys kelias dienas. Kai nusibodo gulėti, nuėjo padirbėti, bet nieko nepajėgė padaryti. Ir ėmė galvoti, kad jam be pilvo dar blogiau, nei kad buvo jį beturint. Kai senukas vėl atėjo, tinginys pasakė, kad vėl norėtų pilvą turėti, dirbti ir valgyti. Ir Dievas grąžino jam pilvą.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 71-14 Pasaka AT 830B – Apė Dievo padėjimą
Vaikščiojo turtingas ūkininkas po savo puikias pievas ir sutiko senuką. Senukas pasakė, kad jeigu Dievas duos, daug žolės šiose pievose gali užaugti. Bet ūkininkas atrėžė, kad žolė čia auganti ir be Dievo pagalbos. Nuo to laiko žolė ten kelis metus nebeaugo. Tada senukas nuėjo pas neturtingą žmogelį, kuris savo prastoje pievoje per balą griovį kasė, tikėdamasis, kad tuomet vanduo nubėgs ir Dievui padedant žolė jo pievoje užaugs. Šie žodžiai senukui patiko. Ir nuo to laiko tose pelkėse puiki žolė augo. Taip turtuolis vargšu tapo, o vargšas – turtingu.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 72-15 Pasaka AT 750A – Apė senuką ir bobas
Neturtingas žmogus rudenį uždarbiaudavo, pirtyse linus džiovindamas. Iš kiekvienos pirties jis pasiimdavo po kelias saujas linų. Jo žmona tuos linus išvalydavo ir suausdavo. Susiruošė ji eiti parduoti tokį audeklą, kad bent kelis skatikus gautų. Bet tuo metu ateina pas ją senukas nakvynės prašyti. Sužinojęs, ką ji ruošiasi daryti, pasakė, kad ji galinti audeklą pardavinėti, ir niekada jis nesibaigsiąs. Kaip jis sakė, taip ir nutiko, ir neturtėliai prasigyveno. Viena ūkininkė, kuri žinojo, kaip neturtingai anie gyveno, sužinojo, kokiu būdu jie prasigyveno ir panoro to paties. Atėjo ir pas ją senukas, paprašė nakvynės. Turtingoji ūkininkė pasiūlė jam gultis ant maišo, šiaudų prikimšto. Senukas jos paklausė, ką ji rytoj veiks. Ji atsakė, kad pirmiausia išsiblusinės. Tad kai senukas išėjo, ji pradėjo blusinėtis ir niekaip nesiliovė, kad net nusigyveno.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 75-17 Pasaka AT 751A* – Dievas duoda ir atima
Buvo turtingas ir godus ūkininkas. Pas jį daug metų tarnavo bernas ir tarnaitė, bet kartą nutarė jis juos išvaryti be jokio užmokesčio už pradirbtus metus. Išvarytieji beeidami priėjo trobelę, kurioje nebuvo jokio žmogaus, tik gaidys ir puodelis. Kadangi labai alkani buvo, papjovė jie tą gaidį ir išvirė. Tuo metu į trobelę įėjo senukas, kuris iš tikrųjų buvo Dievas. Paprašė ir jis valgyti. Nors nedaug to gaidžio tebuvo, visi pasidalino. Pavalgę buvęs bernas ir tarnaitė išėjo. Priėjo kryžių ir pradėjo melsti, kad Dievas jiems turto duotų. Iš to kryžiaus balsas pasakė, kad jie turi susituokti. Kai jie susituokė, viskas pradėjo sektis ir jie praturtėjo, nusipirko namus šalia godaus ūkininko, pas kurį tarnavo. O jam viskas ėmė nesisekti, jis nusigyveno. Išgirdęs, kaip anie praturtėjo, ir jis nuėjo prie kryžiaus Dievo pagalbos prašyti. Iš kryžiaus išgirdo balsą, kad Dievas pas jį ateisiąs. Godusis ūkininkas pamatė, kad pas jį ubagas ateina, šunimis jį užsiundė. Tada vėl nuėjo prie kryžiaus. Bet Dievas supyko, kad tas jį šunimis užsiundė, o dabar dar tikisi iš jo naudos gauti. Ir pamatė godulis, kad jo namai dega.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 10 278-388 Daina V 1507 [Vai tu sakal sakalėli]
Atnešė sakalėlis berneliui naujieną, kad jo mergelė šliūbą ima. Jos bernelis pažiūrėti ar graži mergelė. Graži mergelė, gražiai pasirėdžius. Atsitrauki, berneli, naravojai mergelę iš mažų dienelių. Bernelis išviliojo žiedelį, būtų išviliojęs ir nuo motinėlės.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 4 78-19 Pasaka AT 301B – Apė iš medžio padarytą vaiką ir jo atsitikimus
Vieni bevaikiai ūkininkai augino varniuką, bet bernas per klaidą nukirto jam galvą. Kad berno nenubaustų, senukas (Dievas) atgaivino pliauską ir ūkininkui davė tikrą vaiką. Kai Jonukas užaugo, pasiėmė keturiasdešimties pūdų svorio lazdą ir išėjo į pasaulį. Beeidamas sutiko ąžuolrovį ir geležminkį. Visi beeidami priėjo trobelę, kurioje rado dvylika jaučių. Juos papjovė, iš odos pasidarė diržą. Kai pietų virti likdavo Jono draugai, ateidavo senis, juos sumušdavo ir viską suvalgęs išeidavo. Kai liko Jonas, senis vėl atėjo, vėl paprašė užkeliamas ant krosnies, paprašė valgyti, tada numetęs šaukštą žemėn prašė jį paduoti, bet kai jau norėjo mušti Joną, šis pats jį apdaužė savo lazda ir barzdą įspraudė į kelmą. Senis su visu kelmu paspruko į savo dvarą po žeme, nes buvo pragaro valdovas. Bet Jonas jį surado ir vėl su juo kovojo, kol velnias liepė jam eiti lauk. Diržą, už kurio laikydamasis Jonas nusileido į šį urvą, jo buvę bendrakeleiviai nupjovė, tad Jonui teko prašyti paukščio, kad užneštų jį atgal į viršų.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 10 280-390 Daina L – A. Strazdas [Vai tu strazde strazdeli]
Ko liūdi strazdelis? Ar lazdynus augina, riešutus brandina, žemvuogėles nokina? Strazdelis žemvuogėles nokina. Ko liūdi bernelis? Ar žirgelį šukuoja, ar balnelį dabina, ar mergelę augina? Bernelis mergelę augina. Ko mergelė liūdi? Ar rūtelę skina, ar vainikėlį pina, ar kaimelij bernelį augina? Mergelė bernelį augina.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 10 282-392 Daina V 268 [Vai tu vyšnia, vyšnele žalioji]
Ko nežydi vyšnia rudenį? Kaip sunku mergelei už našlelio eiti, taip sunku vyšniai rudenį žydėti. Neužaugo dėl mergelės bernelis, nenušėrė žirgelio, neatjojo pas ją jauną. Tik užaugo, tik atjojo pas mergelę našlelis.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 10 287-397 Daina V 1559 [Vai, žalioj žalioj giružėj]
Turmužy sėdi rymo seselė. Ji nežino žiema ar vasarėlė. Žiedelį mesčiau, gal išmuštų turmužio dureles, gal išeitų seselė. Kai ėjom per girelę, sutikom karaliūną. Jis pakėlė kepurėlę, mes nulenkėm galveles. Rūgojo karaliūnas, kad nelenkėm vainikėlio. Kepurėlė ant gatvės pirkta, vainikėlis iš aukšto kromo.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 10 291-400 Daina V 496 [Vai žirgeli juodbėrėli]
Jojo bernelis pas mergelę. Suklupo žirgelis, išpurvino suknelę. Grįžo bernelis pas tėvelį, siuntė žirgelį pas mergelę. Bernelis atjos panedėlį, utarnike statys mergelę prie grotelių. Sudės baltas rankas, mainys aukso žiedus.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 10 294-402 Daina [Vaikštinėjo meška pūstynėj, pūstynėj]
Meška vaikščiojo pūstynėj. Naktį pėdų neužsnigo, liko žymės. Šauliai apstojo meškos dvarą. Ant patalo sėdėdama meška rymojo, apie šaulius dūmojo. Eidama keliu, šaulius sutiko. Jie meškai ronas darė į širdį. Šauliai iš meškos nagų darys mierką, prisipils sau arielkos ir išgers.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 10 295-403 Daina B [Vakar buvo Danila nevalgęs nė gėręs]
Danila į karą išjojo. Jo motinėlė gromatėlėj rašė, kad jo Katarina jaučius prašoko, žirgus pervažinėjo, sukneles pervilkėjo. Grįžo Danila, nukirto pačiai galvą. Nueina į staldą – jaučiai baubia, stonioj – žirgai žvengia, seklyčioj – vaikai verkia. Motinėlės griekas – Katarina, galvelė nukirsta, vaikai verkiantys, bėri žirgai, palši jaučiai, sėros suknelės.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 10 296-404 Daina V 763 [Vakarynų vakarėlij]
Vakarynų vakarėlį mergelė vakarojo. Siuvėjai suknią siuvo, auksoriai žiedus liejo. Jei gerą vyrą gaus, mergelė suknelę pernešios, žiedelį perdildins. Jei mergelė girtuoklį gaus, suknelės pelys, žiedeliai rūdys.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 10 297-406 Daina D 679 [Valužėj augau, valią turėjau]
Prausė mergelė burnelę, nuskandino žiedelį. Prašys mergelė šiauraus vėjelio, kad išpūstų žiedelį. Vėjelis klausė, kieno pirktas žiedelis? Jei tėvelio pirktas, vėjelis išpūs, jei bernelio – gramzdins į dugnelį.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 10 298-407 Daina L [Vanda buvo graži pana, lenkų karalaitė]
Vanda lenkų karalaitė, nenorėjo mylėti jaunikaičio. Kiekvienas žmogus sutvertas, kad širdį meilei atvertų. Kas neturi draugo, to stonas akrūtnas. Visi žvėrys, paukščiai turi porą. Praeis jaunos dienos, ar vis būsi rūsti? Širdis gera, veido skaistumas prie tavęs traukia svietą. Nesek Vandos būdu, nebūk tokia kieta, gražu poroj būti.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 4 83-20 Pasaka AT 330B – Apė seną kareivį, Dievą ir velnią
Kareivis, baigęs tarnauti karaliui būgnininku, gavo būgną ir iškeliavo namo. Pakeliui sutiko senuką, kuris jam vietoj būgno davė kortas ir krepšiuką. Nakvoti apsistojo karčemoje, kurioje naktimis rinkdavosi velniai. Kareivis su jais kortomis žaidė, o kai jie jau norėjo jį sudraskyti, sukišo visus į stebuklingąjį krepšiuką. Su tuo krepšiuku nuėjo į kalvę ir tol jį kaitino, mušė, kol velniai pradėjo cypti ir prašytis paleidžiami. Kai kareivis numirė, Dievas į dangų jo nepriėmė. Tada jis nuėjo į peklą, kur vėl su velniais žaidė kortomis. Šį kartą žaidė ne iš pinigų, bet iš putų. Velniai vėl pralaimėjo ir išvarė kareivį iš peklos. Tada šis nuėjo į dangų, iškratė visas putas iš savo krepšelio ir jos virto žmonėmis. Dabar jau Dievas priėmė į dangų ir senąjį kareivį, ir visus tuos žmones.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 10 300-408 Daina Š 115 [Vargdienė mergelė rūtelę sėjo]
Vargdienė mergelė rūtelę sėjo, bagočiaus – žadėjo. Vargdienė ravėjo, bagočiaus dukrelė tik sėjo. Vargdienė skynė, bagočiaus dukrelė tik ravėjo. Vargdienė vainiką pynė, bagočiaus dukrelė tik skynė. Vargdienė vainikuota, bagočiaus dukrelė pūkuota.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 10 301-409 Daina V 20 [Viena buvo Ona, antra Marijona]
Marijona turi bernelį, girios valdonėlį. Jis išjos į girelę, paukštelių šaudyti. Jis ne girios valdonėlis, o žalnierėlis. Žalnierėlis – vaisko valdonėlis išjos į vaiskelį. Šauks mergelę žirgelio palaikyti, kamanėlių drūčiai suimti.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 10 303-411 Daina Mr – Apie mirtį [Visą amžį uliavojau]
Visą amžių uliavojo, bet atėjo dienelė, kada reikia numirti. Grabelis be durelių, be langelio. Aušta aušrelė, teka saulelė, įdėjo į grabelį. Prie bažnyčios varpai skambina, visi raudot verkt nustojo. Kai įnešė į bažnyčią kunigėlis, vargamistras giedoti pradėjo. Gentys ir giminėlės, kaskit vargdienėlę giliausiai.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 10 304-412 Daina [Žadu būti davatkėlė]
Žada mergelė būti davatkėle. Kad ir jaunas bernelis atjos, nepasidabos. Atjojo jaunas bernelis, perkalbėjo mergelės širdį, pernakvojo naktį šiltam patalėly. Drobės mergelė duotų, kad jį pririštų, adyčias pridėtų, kad neužsimirštų.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 4 88-22 Pasaka AT 592 – Apė vieną kareivį, šventus Petrą ir Paulių ir Dievą
Kareivis karaliui tarnavo daug metų. Baigęs tarnybą, gavo auksinį pinigą kelionei. Beeinantį jį pavijo du vyrai - Petras ir Povilas. Nuėjo visi į karčemą, kur valgė, gėrė, o kareivis tiek įsilinksmino, kad anie du, pamatę, kaip negerai jis elgiasi, jį paliko. Sutemus šinkorius išvarė kareivį lauk. Apsinakvojo jis šieno kupetoje, bet ryte pamatė, kad šienas virtęs avimis. Atėjo senukas ir prašo tas avis jam parduoti (avys – tai sielos, o senukas – Dievas). Už avis senukas jam davė krepšį ir smuiką. Kitą naktį kareivis nuėjo pas turtingą poną į dvarą nakvynės prašytis. Kai tas ponas paleido šunis, kareivis atidarė krepšį ir suvijo ten juos visus. Kai piemuo parginė bandą, kareivis užgrojo smuiku, ir visi, kas tik gyvas, pradėjo šokti. Ponas panoro stebuklingą smuiką gauti, už tai kareiviui davė krepšį pinigų. Bet pinigus kareivis pralošė žaisdamas kortomis ir išėjo ubagauti.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 85-21 Pasaka AT 330B – Apė vieną berną, senuką ir velnius
Bernas, ištarnavęs pas ūkininką vienerius metus, pasiėmė uždirbtą pinigą, ir išėjo. Nuėjęs prie šulinio, įmetė jį ir pamatęs, kad pinigas nuskendo, nutarė, kad blogai tarnavo. Kitus metus vėl nutiko tas pats. Pasibaigus tretiems metus, pasiėmė uždirbtą pinigą ir vėl įmetė į šulinį. Šįkart išplaukė ne tik šis pinigas, bet ir ankstesnieji du. Pasiėmė jis tuos pinigus ir išėjo. Eidamas tris kartus sutiko senuką, prašantį pinigų. Išdalinęs visus savo pinigus, bernas iš jo dovanų gavo kortas, krepšį ir lazdą. Apsinakvojo dvare, į kurį kasnakt ateidavo velnias. Senuko patartas, bernas su juo sėdo kortomis žaisti ir išlošė maišą pinigų. Gaidžiui užgiedojus, velnias dingo. Antrą naktį nutiko vėl tas pats. Trečią naktį dvare susirinko daugybė velnių, norėjusių berną nugalėti. Bernas visus juos lazda primušė, o tada suvarė į krepšį. Nusinešė į kalvę, kur tiek krepšį kaitino ir mušė, kad krepšys trūko, o velniai paspruko atgal į pragarą. Dvaro ponas, patyręs stebuklingo krepšio galią, išleido už berno savo dukterį.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 89-23 Pasaka AT 332 + 470 + 471 – Kaip Motina Švenč[iausia] apkūmavo vieną pavargėlį
Buvo du broliai, iš kurių vienas buvo turtingas, o kitas – ne. Neturtingajam broliui gimė sūnus, bet niekas nenorėjo būti berniuko krikšto tėvu. Tik Motina Švenčiausia jo pagailėjo, su angelu nuėjo į bažnyčią ir kūdikį pakrikštijo. Grįžus namo, ten radosi visokių valgių, o visa trobelė nušvito. Pamatė tai turtingasis brolis, išsiuntė savo berną, tarnaitę, žmoną, o galiausiai pats nuėjo pažiūrėti, kas ten vyksta. Visi buvo pavaišinti, o turtuolis išbartas. Po to neturtingojo brolio žmoną nusivedė į dangų, aprodė visas jo grožybes. Kai po trijų dienų ji grįžo, namų jau neberado, nes, pasirodo, ji danguje užtruko ne tris dienas, o tris tūkstančius metų.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 92-25 Pasaka AT 1000 – Apė aniuolo ir velnio bernystą
Vienas šeimininkas prieš Kalėdas savo samdiniams duodavo kokį nors sunkų darbą nudirbti. Jiems tai nepavykdavo, todėl jie palikdavo savo šeimininką, o jų alga jam likdavo. Kartą angelas apsimetė bernu, velnias – pusberniu ir atėjo pas tą šeimininką darbo prašyti. Dirbo kuo geriausiai ir artėjant Kalėdoms nuo jo nepabėgo. Šeimininkas, norėdamas jais atsikratyti, liepė jiems išgrįsti akmenimis kiemą. Kai jie darbą atliko, šeimininkas išsigando, kad jau reikės jiems algą mokėti, todėl pasislėpė už krosnies. Jo žmona vietoj algos samdiniams davė tris grūdus, kuriuos angelas pasiėmė. Velnias negavo nieko, tad angelas pasakė, kad jis galįs pasiimti tai, kas ant krosnies guli. Velnias nubėgęs čiupo godųjį šeimininką nuo krosnies ir nusinešė į peklą.
Teksto 1998 m. redakcija.

BsTB 4 94-27 Sakmė apie sanžinės balsą
Šeimininkas turėjo sūnų, kuris vis išdykesnis darėsi, kol galiausiai tėvą užmušė. Niekas to nežinojo, bet pradėjo sūnų graužti sąžinė. Pamatė jis varną, ant šakos tupinčią ir klausiančią, kodėl jis tėvą užmušęs. Bėga jis nuo tos varnos, o ji skrenda iš paskos. Pamatė jį tokį žmogus ir paklausė, kur jis bėgąs toks uždusęs. Sūnus atsakęs, kad jis tėvą užmušęs, o varna jį persekiojanti. Tai išgirdęs žmogus pranešė policijai, kuri žudiką sugavo ir nubaudė.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 98-30 Sakmė BlLPK 3555 – Apė žmogų, kurs už tabaką vaidytis turėjo
Buvo ūkininkas, kuris turėjo didelę pypkę. Nuėjęs į bažnyčią prašinėdavo iš visų tabako, ir tiek jo prisirinkdavo, kad paskui visą savaitę rūkydavo. Ir taip darė daug metų. Kai numirė, naktimis pareidavo į savo namus. Pas jį dirbęs bernas Jonas nuėjo į kapines pažiūrėti, kaip jo šeimininkas iš kapo išlenda. Kai susitiko, bernas paklausė, kodėl jis vis naktimis vaikščioja. Šeimininkas paaiškino, kad dėl to, jog jis visą gyvenimą prašinėdavęs tabako, dabar niekas jo nepriima. Jeigu kas iškastų jo klojime esantį lobį, nupirktų tabako ir išdalintų jį bažnytkaimiuose, mirusysis pagaliau gautų vietą ir daugiau nebepareitų. Kitą dieną Jonas padarė, ko miręs šeimininkas prašė. Likusius pinigus atidavė šeimininkei ir jam dar liko.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 96-29 Pasaka AT 788 – Apė girioj rastą širdukę
Senukas turėjo dukterį. Kartą girioje ant kelmo rado jis širdutę ir parsinešė ją namo. Liepė dukteriai ją jam išvirti, bet ji bevirdama ją suvalgė. Vėliau senis pamatė, kad jo dukra laukiasi. Pasamdė siuvėjus jai drabužiams siūti, už darbą jiems sumokėjo, bet šie besidalindami pinigus susipyko ir užmušė vienas kitą. Žmonės tuo apkaltino senį ir padavė į teismą. Dukra pagimdė sūnų, kuris buvo labai protingas, tad leido jį mokytis. Kai sūnus baigė mokslus, grįžo namo ir davė seniui tokią knygutę, kurią atvertus jis šalia atsirasiąs, o pats vėl dingo. Netrukus po to senį nuteisė ir jau vedė pakarti, bet jis atsiminė jam duotą knygutę. Kai ją atvertė, atsirado dukters sūnus ir neleido nuteisti senelio be liudininkų. Tada visi nuėjo į kapines. Siuvėjai išėjo iš savo kapų ir papasakojo, kaip viskas nutiko. Senelis buvo išteisintas, o jaunuolis vėl dingo. Sako, kad tai buvo angelas.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 10 306-414 Daina D 1512 [Žalioj girelėj, lygioj lankelėj]
Atjojo bernelis šaudyklę taisydamas. Žada bernelis vargo mergelę šauti. Pirmąkart šovė – lapai mirgėjo, antrąkart – žemė drebėjo. Koros bernelį Dievulis už vargdienę mergelę. Kils debesėlis, muš perkūnėlis šelmį bernelį. Užmušė bernelį už vargdienę mergelę.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 10 307-415 Daina K 356 [Žalioj girelėj paukšteliai čiulbėjo]
Bernelis į vainelę išjojo. Eitų mergelė šalia vieškelėlio, gal pamatytų savo bernelį. Joja skadronai, veda bernelio žirgelį. Žirgelis žėlabnai užtiestas, galvelę nulenkęs, labai liūdnas eina. Mergele, išsirink vieną iš pulkelio. Kad mergelė išsirinktų, nebūtų kaip jos bernelis.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 10 308-416 Daina V 625 [Žalioj girelėj po aržuolėliu]
Mergelė šienelį grėbė. Bernelis pas mergelės tėvelį valgė ir gėrė. Tėvelis dukrelę pažadėjo, skryneles užraštavojo. Kiemo broleliai, Starpolės studentai sakė, kad netiesą kalba bernelis. Kiemo broleliai pavydėjo, Starpolės studentai mergelės norėjo.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 10 309-417 Daina M 72 [Žalioj girioj lankelė]
Du paukšteliai čiulbėjo, trys berneliai kalbėjo. Susikalbėjo trys berneliai joti pas vieną mergelę. Bernelis ligi gaidžių miegojo, po gaidžių išjojo. Bernelis jaunikis, mergelė našlė. Našlė po sodą vaikščiojo, sausos vyšnios ieškojo. Atjojo lenkų ponas, nori padėti našlelei rūtą sėti. Našlelė lauks nuo Dievo duoto bernelio.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 10 310-418 Daina D 1428 [Žydi klesčia bijūnėlis rūtelių darželij]
Žydi bijūnėlis, gailiai verkia sūnelis. Sūnelis prašo tėvelio intaisyti žagrelę. Sūneliui žagrelę intaisys uošvelis. Ar girioj augo žentelis, kad nemoka žagrelės taisyti? Žydi lelijėlė, verkia mergelė. Dukrelė prašo močiutės intaisyti stakleles. Intaisys mergelei stakleles anyta. Ar girioj augo martelė, kad nemoka staklelių taisyti?
Teksto 1998 metų redakcija

Bstb 10 315-420 Daina [Žirgelis žvengė, seselė verkė]
Žirgelis žvengė, seselė verkė. Neverk, sesele, pink vainiką savo broleliui. Verkė močiutė sūnelio. Neverk, močiute, ramink dukrelę. Iškeliaus sūnelis į kelionėlę. Žirgą balnojant, atsisveikinant byra ašarėlės kaip aguonėlės.
Teksto 1998 metų redakcija

BsTB 4 124-49 Pasaka AT 1130 + 1061 – Apė vieną vaikiną ir velnią
Buvo vaikinas, kuris matydavo velnius. Kartą, nuėjęs į vestuves, jis tarp šokančiųjų pamatė velnią. Ėmė jis tą velnią mušti. Velnias paprašė jo nebemušti ir už tai pasiūlė jam pinigų. Abu nuėjo pas vaikiną namo, kad jam pinigų ten į skrybėlę pripiltų. Kol velnias ėjo pinigų, vaikinas išpjovė skrybėlės dugną, o ją pačią pastatė ant rūsio langelio. Pinigai, kuriuos sugrįžęs velnias įpylė į skrybėlę, įkrito į rūsį, o skrybėlė liko tuščia. Tad velnias nešė pinigus ilgai ir iš visur, kol tą skrybėlę pripildė. Vėliau tas velnias apsėdo vieno karaliaus dukterį. Karalius pažadėjo, kad tam, kuris jo dukterį išgydys, atiduos ją į žmonas. Tasai vaikinas nuėjo pas karalaitę ir pamatė pažįstamą velnią. Stovi, traukia iš kišenės riešutus ir gliaudo juos. Panoro jų ir velnias. Kitoje kišenėje vaikinas turėjo kulkų, tad davė jų velniui vietoje riešutų. Abu krimto iki pat ryto. Kai užgiedojo gaidys, iš velnio tik smala beliko. O karalaitė pasveiko ir tapo vaikino žmona.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 99-31 Sakmė BlLPK 3555 – Apė vieną mergą, kuri aname sviete vietos neturėjo
Buvo mergina, kuri buvo tokia dora ir gera, kad žmonės apie ją nieko blogo negalėjo pasakyti. Gera ji buvo žmonėms, bet kartą pasielgė blogai, tad pradėjo galvoti, kas gi dabar bus, ką žmonės pasakys. Taip sielojosi, kol numirė. Po kiek laiko ji prisisapnavo savo motinai, sakydama, jog dėl savo gerumo dabar vietos negaunanti, ir liepusi visiems sakyti, kad iš tikrųjų ji nedora buvusi. Kai motina taip apkalbėjo savo dukrą, tą patį pradėjo šnekėti ir visas kaimas. Tada dukra vėl prisisapnavo savo motinai, dėkodama, kad vietą gavo.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 100-32 Pasaka AT 506 – Apė žmogaus dūšią, kuri in vilką buvo pavirtusi
Trys broliai išėjo laimės ieškoti. Priėję kryžkelę jie išsiskyrė. Trečiasis brolis, kurį visi kvailiu laikė, eidamas priėjo trobelę. Toje trobelėje rado negyvėlį ir tris žmones prie jo, kurie kalbėjo, kad mirusysis visiems jiems skolingas liko, tad norėjo jį sukapoti ir po dalį kiekvienas pasiimti. Kvailys savo pinigais sumokėjo ano skolas. Kai išėjo iš trobelės, sutiko vilką, kuris iš tikrųjų ir buvo tas negyvėlis. Vilkas pasižadėjo kvailiui padėti, kai į bėdą pakliūsiąs. Toliau beeinantį kvailį užtiko žmogžudžiai ir nužudė. Tai sužinojęs, vilkas gavo gyvojo ir gydančio vandens, patepė juo ir kvailys atgijo.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 102-33 Pasaka AT 804A – Apė vieno diedo dangun kelionę
Vyras su žmona po suolu pasodino pupą. Ji praaugo suolą, lubas, stogą ir užaugo iki pat dangaus. Tada žmogus sugalvojo ja lipti į dangų. Užlipo, įleido jį į dangų ir jis ten gyveno. Galėjo daryti ką nori, tik Dievas uždraudė jam į vieną vežimą sėsti. Vos tik jis nepaklausęs įlipo į tą vežimą, jis pradėjo važinėti ir barškėti po visą dangų, o žemėje prasidėjo perkūnija. Dievas tai išgirdo, vežimą sustabdė, o žmogų išvarė iš dangaus. Neberadęs pupos, iš riešutų kevalų nusivijo virvę ir ja leidosi. Bet virvė buvo per trumpa, tad turėjo šokti žemėn. Kaip šoko ir įsmigo iki kaklo. Tada nuėjo namo, pasiėmė kastuvą, save išsikasė ir parėjo į savo trobelę.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 103-34 Sakmė – Apė Gėveluką ir vaidylių
Žmogus, vardu Gėvelukas, tarnavo kariuomenėje. Kai jo tarnyba baigėsi, gavo arklį, šunį ir iškeliavo namo. Naktį pagiry prijojo trobelę. Įėjęs rado joje ant stalo žiburėlį žibantį, degtinės, užkandos ir negyvėlį pašarvotą. Kadangi tas gyvas būdamas buvo labai negeras, po mirties liko prakeiktas ir naktimis žmones smaugdavo. Tad tas kareivis išgėrė degtinės, užkando, sėdi prie stalo ir giesmes gieda. Pamatęs, kad negyvėlis jau kelia vieną koją, čiupo už jos ir liepė toliau gulėti. Bet vėliau numirėlis atsistojo ir puolė jį. Kareivis ant arklio jodamas paspruko, numirėlis tik jo šunį pavijęs sudraskė. O kareivis parkeliavo namo gyvas ir sveikas.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 103-35 Pasakojimas BlLPK 3446 – Apė šikšnotsparnius ir avių galvas
Pas vieną ūkininką troboje ant aukšto kažkas pradėjo taip trankytis, kad žmonės jau bijojo savo namuose nakvoti. Šiaip velniai daužosi, kol gaidžiai užgieda, o ten trankėsi ir ryte jiems užgiedojus. Tad žmonės vieną dieną nuėjo ant aukšto pažiūrėti, kas ten darosi, ir rado pavogtų ir paslėptų avių galvų. Į tas galvas lįsdavo šikšnosparniai, kurie ėsdami smegenis tas galvas ritinėjo ir jos barškėjo. Kai žmonės tas galvas surinkę išmetė, liovėsi ir juos gąsdinęs triukšmas.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 104-36 Pasakojimas BlLPK 3446 – Apė pelėdas bažnyčioj
Vienoje bažnyčioje po nakties vis rasdavo sulaužytas altoriaus žvakes. Pradėta galvoti, kad tai kokio nors bažnyčios rūsiuose palaidoto prakeikto negyvėlio darbas. Bet atsirado kartą drąsus žmogus, kuris nuėjo naktį į bažnyčią, pažiūrėti, kas tas žvakes iš tikrųjų laužo. Kai sutemo, į bažnyčią per skylę lubose įskrido dvi pelėdos ir nulėkė prie žvakių lajaus lesti. Belesdamos jos apvertė žvakides ir sulaužė žvakes. Išaušus dienai žmogus sugavo tas pelėdas ir tada baigėsi žvakių vartymas.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 105-37 Pasakojimas – Apė iš galvos išėjusį klieriką
Kažkokiam krašte numirė moteriškė. Paliko ją nakčiai bažnyčioje. O buvo ten vienas išprotėjęs klierikas, kuris naktį išėmė tos moteriškės kūną iš karsto, užkišo jį už altoriaus, o pats į karstą atsigulė. Ryte susirinko žmonės į bažnyčią, kunigai atlaikė mišias ir jau nešė moteriškę į kapines. Įleido karstą į duobę ir ruošėsi žemėmis užpilti, kai tas klierikas, bijodamas, kad jį tuoj žemėmis užpils, staiga atvertė karsto dangtį. Visi baisiausiai persigando. Kai atsitokėjo, pamatė bėgantį klieriką ir suprato, kieno tai darbas. Po to tą moteriškę dar kartą laidojo.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 105-38 Pasaka AT 425C – Apė šiaudų kūlį
Dvarininkas, turėjęs tris dukteris, išsiruošė į miestą. Vyriausioji paprašė nupirkti sijoną, antroji – skrybėlę, o jaunėlė – gražių gėlių. Mieste tėvas nupirko sijoną ir skrybėlę, bet jaunėlei nupirkti gėlių pamiršo. Važiuodamas pro užkeiktą dvarą, pamatė jo sode labai gražias gėles beaugančias. Skinant tas gėles, atsirado šalia tėvo šiaudų kūlis ir pareikalavo, kad po trejų metų jam savo dukterį atvežtų. Ponas sutiko. Po trejų metų jis savo dukterį nuvežė į dvarą, bet šiaudų kūlį rado sudžiūvusį. Mergina ėmė ant jo pilti vandenį ir iš kūlio išlindo gražus jaunikaitis. Jis vedė savo išgelbėtoją ir abu tame dvare gyveno.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 107-39 Pasaka AT 402 – Apė vieną karaliūną ir prakeiktą paną
Karalius sugalvojo visus tris savo sūnus vienu metu apvesdinti. Jis šausiąs, o sūnūs turės joti paskui kulką, o ta, kuri kulką paims, taps jo sūnaus žmona. Pirmasis sūnus parsivežė negražią, raupuotą karalaitę, antrajam taip pat teko karaliaus dukra, tik gražesnė. Trečiojo sūnaus kulką pagavo varlė. Naktį toji varlė virsdavo labai gražia mergina, todėl karalaitis, nenorėdamas su ja skirtis, sudegino varlės odą. Bet mergina dingo. Karalaitis, norėdamas ją susigrąžinti, pasiimdavo laišką, nusikaldavo geležinius batus, krepšį, geležinę bandelę, ir eidavo ieškoti savo nuotakos paeiliui pas tris jos seseris, kol pagaliau nuotaką rado. Toji karalaitė buvo prakeikta dar negimusi, jei jos oda nebūtų sudeginta, ji po sutuoktuvių buvo virtusi mergina visam laikui.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 111-40 Sakmė – Kodėl reikia žegnotis
Per Užgavėnes ėjo trys prisigėrę ir visokių nuodėmių pridarę vyrai. Du prieš eidami miegoti persižegnojo, o trečias – ne. Naktį atėjo velnias ir tą, kuris nepersižegnojo, išsinešė, kitiems dviem pasakęs, kad neturi teisės jų gyvų į pragarą neštis.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 112-41 Pasaka AT 1164 – Apė priešgynę žmogaus pačią ir velnią
Žmogus turėjo žmoną, vardu Jadžia, su kuria nesutarė, nes ji viską darė priešingai. Nepaklausiusi jo, žmona nuskendo baloje, tad jis išėjo jos ieškoti. Nuleido į balą kirvį, o ištraukė užkibusį velnią. Velnias, atsidėkodamas, kad jį nuo Jadžios išgelbėjo, padarė taip, kad jis tris kartus galėtų žmones išgydyti. Tris kartus velnias įlįsdavo į kunigaikščio, karaliaus dukteris, o žmogus jas išgydydavo ir už tai daug pinigų gaudavo. Ketvirtą kartą susirgo karaliaus sūnus, bet žmogus jau nebeapsiėmė jo gydyti, nes nebeturėjo tokios galios. Tad sukvietė keturiasdešimt bobų, kurios, velniui pradėjus karalaitį smaugti, pradėjo šaukti „Jadžia!“. Velniui pasakė, kad jos taip rėkiančios, nes jo žmoną ateinant pamačiusios. Velnias išsigando ir paleidęs karalaitį pabėgo. O tasai žmogus vedė kitą žmoną ir turtingai gyveno.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 114-42 Sakmė BlLPK 3400 – Apė vieną moteriškę, kurią velnias in kumelę pavertė
Tais laikais, kai buvo draudžiama degtinę gerti, viena motina su sūnumi važiuodami rado butelį degtinės ir motina jį pasiėmė. Gale vežimo sėdėdama gėrė, kol iš vežimo išvirto, o gal ją velnias ištraukė. Pavažiavęs sūnus pamatė ponaitį ant dailios kumelės. Ponaitis pasiūlė jam pigiai pirkti kumelaitę, o kai sūnus atsisakė, pasiūlė pirkti kamanas. Sūnus sutiko. Grįžęs namo, norėjo savo nupirktas kamanas parodyti. Bet iš kišenės ištraukė motinos rožinį ir škaplierius. Netrukus grįžo ir motina. Ji pasakė, kad nupirkdamas kamanas, sūnus jai tik dar labiau padėtį apsunkino, nes ji dėl tos degtinės į pragarą pakliuvo. Tai pasakiusi su trenksmais dingo.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 115-43 Pasaka AT 407B – Apė velnią ir Apolioniją
Turtingas ūkininkas turėjo dukterį, vardu Apolionija. Kasnakt pas ją jaunikis ateidavo, ir taip dvylika metų. Kartą mergina pastebėjo, kad pas jos jaunikį viena koja arklio, o kita – gaidžio. Supratusi, kad jis yra velnias, vakare duris užrišo škaplieriais, uždegė vaškinę žvakę. Negalėdamas pas ją įeiti, paeiliui numarino jos tėvą, motiną, o po to ir ją pačią. Prieš mirtį ji giminaičiams liepė jos karstą prakišti po slenksčiu ir palaidoti kryžkelėje. Ant jos kapo išaugo graži gėlė. Vienas karaliūnas važiuodamas pro šalį nusiskynė tą gėlę ir parsivežęs užkišo už veidrodžio. Kai kambaryje nieko nebūdavo, gėlė virsdavo mergina ir šukuodavosi plaukus prieš veidrodį. Sužinojęs tai karalius, tinklu liepė merginą pagauti. Tada panoro merginą vesti, ji sutiko, tik liepė tuoktis kryžkelėje. Bet karaliūnas jos nepaklausė ir vežėsi į bažnyčią. Šventoriuje pakilo vėtra ir nunešė merginą. Taip velnias pagaliau rado savo prarastą jaunąją ir ją pasiėmė.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 118-45 Sakmė – Apė velnią per vestuves
Vienas žmogus netoli bažnyčios pjovė žirnius. Jis matė, kaip į bažnyčią atvažiavo vestuvininkai. Sutuoktuvių metu iš bažnyčios išėjo kažkoks vyriškis ir nuėjo per laukus. Tada žmogus pamatė, kad jam priešais ateina kitas toks pat. Pirmasis barė šį, kad jis taip ilgai neatėjęs, ir pasakojo, kad jam bebūnant bažnyčioje, lašas šventinto vandens užtiško ant nosies, todėl jam taip karšta pasidarė, kaip net pragare nebuvo. Tada abu pradėjo vienas kitam ausis daužyti ir prapuolė. O žmogus visa tai papasakojo kunigui.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 119-46 Sakmė – Apė žmogų, kurį velnias nugirdė
Dvare buvo bravoras, kuriame mechanikas Breneris spiritą varė. Šalia buvo ir karčema, kurioje vyko vestuvės. Susiruošė šeimininkas eiti vestuvių pažiūrėti, bet Breneris jį perspėjo, kad nematytų ir negirdėtų to, kas ten vyksta. Nuėjo abu į karčemą, šeimininkas prisigėrė, o Breneris tada užlindo tarp jaunųjų ir dingo. Ir tada visi vestuvininkai pradėjo muštis. Nusigandęs šeimininkas išbėgo iš karčemos, Breneris jį pasivijęs baloje išmurkdė, tapo jis panašus į velnią. Tačiau ryte Breneris išsigynė karčemoje buvęs ar į balą šeimininką kišęs. Tada suprato ponas, kad velnio degtinę gėrė ir už tai jį velnias baloje niurkė.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 121-47 Sakmė BlLPK 3277 – Apė muzikantą ir velnių vakaruškas
Prie didelio dvaro gyveno ūkininkas ir turėjo sūnų muzikantą, kuris vestuvėse grodavo ir taip pinigų užsidirbdavo. Kartą jau sutemus jį grįžtantį sutiko ponaitis, kuris pakvietė pas save dvare pagriežti. Sūnus sutiko. Dvare pamatė vieną paną ir daugybę ponaičių. Pana kaskart vis su kitu ponaičiu šoko ir už kiekvieną šokį muzikantui mokėjo. Muzikantas šokdino ponaičius iki dvyliktos. Kai panoro eiti namo, jie įkalbėjo pas juos nakvoti ir, lovą pakloję, paguldė. Tačiau ryte atsibudęs pamatė, kad guli dvaro baloje ant kupsto, smuiką po galva pasidėjęs. O vietoj pinigų – mėšlo ir skiedrų pilna kišenė. Tada tėvas jam pasakė, kad tą naktį dvare pasikorė jauniausioji panelė, nes ne ją, o vyresniąją atvažiavęs jaunikis išsirinko.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 122-48 Pasaka – Kaip vienas karaliūnas muzikantavo
Turėjo karalius sūnų, kuris jau viską mokėjo, bet dar norėjo išmokti groti. Kai išmoko groti, būdavo groja pas tėvą per balius ar vestuvininkus linksmina. Kartą vienas ponaitis pakvietė jį pagroti. Karalaitis sutiko, ilgai ėjo, o kai pavargo, užsisodino ponaitis jį ant pečių ir akimirksniu atsidūrė pekloje, kur vyko vestuvės. Davė jam smuiką. Jam begrojant, vienas senis pasakė jam, kad jis iš čia nebeišeisiąs ir pamokė, kaip išsigelbėti. Tada karalaitis pasakė velniams, kad jam reikia atsinešti savo smuiką. Velniai jį išleido, bet tik kartu su vienu tokiu kreivu saviškiu. Kai karalaitis paklausė, kodėl jis toks kreivas, nelabasis atsakė, kad viena boba jį norėjusi sudeginti, tai jis, besivaduodamas koją išsisukęs. Išgirdęs, kad ta boba yra karalaičio motina, velnias paliko jį ir grįžo į peklą. O karalaitis grįžo namo pas tėvą ir daugiau nebeėmė smuiko į rankas.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 126-50 Pasaka AT 361 – Apė vieną žmogų, kurį velnias padarė karaliaus žentu
Ūkininko tarnaitė susilaukė sūnaus ir netrukus mirė. Ūkininkas berniuką užaugino, o šis jam daug metų tarnavo. Kai vaikinas panoro išeiti, ūkininkas už darbą jam davė šeštoką. Išėjęs prigulė pagiry ir užmigo. Atėjo velnias ir pavogė jo pinigą. Tačiau pragare vyresnysis velnias sugėdino apsivogusį velnią, liepė vaikinui pinigą grąžinti ir dar jį karaliumi padaryti. Velnias nunešė vaikiną į tuščią dvarą, kuriame jis galėjo tejus metus gyventi, tik turėjo nekirpti plaukų, nagų ir nesiprausti. Baigiantis trejiems metams, velnias nuėjo pas karalių ir pasakė, kad pas jo dukteris jaunikis atvažiuosiąs. Dvi karalaitės atstūmė tokį jaunikį, o jauniausia sutiko už jo tekėti. Tada velniai puolė vaikiną prausti, kirpti, gražiai aprengė ir pas karalių vėl nuvežė. Vyresnės dukros, pamatę, kokį dailų jaunikį atstūmė, nusižudė ir atiteko velniui. O vaikinas vedė jauniausiąją karalaitę ir tapo karaliumi.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 133-54 Sakmė BlLPK 3400 – Apė bobą su velniu
Viena neturtinga moteriškė šaukėsi visų šventųjų pagalbos, bet nieko neprisišaukė. Tada pradėjo šauktis prakeiktųjų, ir prisistatė velniukas. Jis sutiko padėti jai, jei po mirties ji atiteksianti jam. Moteriškė sutiko. Gyveno po to ji ilgai ir laimingai. Kai ji susirgo, kaimynės atvežė kunigą, bet ji negalėjo jam atlikti išpažinties, tad gavo tik paskutinį patepimą. Velnias, sužinojęs, kad pas ją buvo kunigas, atbėgo ir jau norėjo ją gyvą neštis, bet kad oda subjaurota. Todėl nutarė jai nulupti odą ir ją palikti, o kūną pasiimti sau. Moteriškė sutiko, jei jis sutiks jos skausmą kęsti, kai jis jai odą lups. Nors ir stenėdamas, bet odą nulupo ir tą moteriškę nusinešė. O odą, kuri buvo šventu aliejumi patepta, paliko.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 135-55 Pasaka AT 822* – Apė vieną pavargėlį ir velnią Dūlių
Neturtingas kampininkas, turėjęs žmoną ir keletą vaikų, galvojo, kad galėtų net ir velniui sielą atiduoti, kad tik bado nereikėtų kęsti. Bet atėjo velnias, kuris pasisiūlė paskolinti jam pinigų, nereikalaudamas mainais jo sielos. Tik po trejų metų jis turėsiąs jam pinigus grąžinti. Gavęs maišą sidabrinių pinigų, žmogus prasigyveno. Po trejų metų nunešė girion velniui pinigus grąžinti, bet sužinojo, kad velnią, vardu Dūlius, perkūnas nutrenkė į pragarą. Taip ir liko žmogus su velnio pinigais ir turtingai sau gyveno.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 136-56 Sakmė BlLPK 3623 – Apė vieną virvinyką ir velnią
Žmogus prisivijo daug virvių ir, pasiskolinęs arklį, nuvežė jas parduoti. Tik vienos nepardavė, tad vežėsi namo. Važiuodamas per girią sutiko ponaitį, kuris paprašė jam tą virvę parduoti. Žmogus sutiko ir važiavo paskui ponaitį, kad jis jam pinigus už virvę atiduotų. Važiuojant velnias liepė ant tako numesti virvę, o tada nuvažiavo iki duobės, pilnos pinigų. Žmogus, velniui leidus, prisipylė kiek norėjo pinigų į vežimą ir nuvažiavo namo. O tuos pinigus buvo atnešęs vienas turtingas ūkininkas ir ruošėsi užkasti. Pamatęs, kad jo pinigai dingo, išbėgo jų ieškoti, bet pamatė ant tako virvę. Pasiėmė tą virvę ir pasikorė, o velniui atiteko jo siela.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 139-58 Pasaka AT 361 – Kaip vienas kareivis pas velnią bernavo
Kareivis, baigęs tarnybą, grįžo į savo miestą. Iš to džiaugsmo pragėrė ir visus turėtus pinigus, ir drabužius. Vienmarškinis eidamas sutiko ponaitį, kuris pasiūlė trejus metus pas jį bernauti. Už tai gaus visokių gėrybių, galės daryti, ką nori, bet turės nesikirpti plaukų, nagų, nesiskusti bazdos ir nesiprausti. Kareiviui sutikus, nuvedė į savo dvarą ir paliko ten gyventi. Kartą vienas kasininkas pametė pinigus, tai kareivis nupirko iš jo namą, kad tas turėtų pinigų skolai sumokėti, o kai vagys jį apvogė, pasisiūlė vėl pinigų duoti, jei kasininkas sutiks leisti už jo vieną iš savo trijų dukterų. Tik jauniausia dukra, būdama dėkinga, kad jos tėvą išgelbėjo, sutiko už jo tekėti. Tuo metu kaip tik baigėsi treji tarnystės metai, tad kareivis nusiprausė, apsikirpo, pasipuošė, tada atvažiavo pas savo merginą ir ją vedė. O kitos dvi seserys, pamatę, kokį dailų jaunikaitį atstūmė, naktį pasikorė ir atiteko velniui į žmonas.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 141-59 Pasaka AT 1199A – Apė vieną žmogų ir velnią, kursai lino mūką kentėjo
Vienas labai neturtingas žmogus sutiko velnią, žmogumi pasivertusį. Velnias pasiūlė jam maišą pinigų, jeigu jis sutinkąs pasirašyti, kad po dvidešimties metų jo būsiąs. Žmogus, kadangi rašyti nemokėjo, susitarimą patvirtino savo krauju. Po to žmogus puikiai gyveno, linksminosi, bet paskutiniais metais jį apėmė baimė. Vienas išmintingas žmogus patarė pasakyti velniui, kad galės pasiimti jo sielą, jeigu iškęs lino kančią. Kai žmogus taip pasakė, velnias pasivertė sėkla. Žmogus sėklą pasėjo, o po kelių mėnesių atėjo su akėčiomis ir pradėjo su jomis tą velnią draskyti. Kai linas užaugo – nurovė, kūlė, laikė paklotus trejus metus. Tada nunešė į pirtį ir ant krosnies pradėjo deginti. Štai tada velnias neiškentė ir pabėgo, numesdamas žmogaus pasirašytą raštą.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 142-60 Pasaka AT 1045 + 1130 – Apė gudrų žmogų ir velnią
Bežvejojančiam žmogui nutrūko meškerė, todėl atsisėdęs vijo virvutę. Iššoko iš ežero velnias ir klausia, ką jis čia daro? Žmogus atsakė, kad veja virvutę, su ja surauks ežerą. Išsigandęs velnias pasiūlė jam pinigų. Žmogus sutiko ir liepė jam skrybėlę pinigų pripilti. Pats iškasė duobę, o ant jos viršaus uždėjo skrybėlę su nupjautu dugnu. Kiek velnias pylė pinigų į skrybėlę, ji vis nebuvo pilna. Velnias supylė tris krepšius pinigų ir žmogus sutiko ežero neraukti, o kai velnias dingo, parsigabeno tuos pinigus namo ir gražiai sau gyveno.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 145-62 Sakmė BlLPK 3365 – Apė turtingą ūkinyką, kurio skūron buvo velnias inlindęs
Buvo turtingas ūkininkas, surinkęs turtą su velnio pagalba. Jo sūnus tapo kunigu. Tėvas, jausdamas, kad greitai mirs, liepė sūnui po mirties pirmiausia jį nunešti į pirtį, o tik po to pašarvoti. Jų pokalbį girdėjo ubagas, todėl kai tėvas numirė ir buvo nuneštas į pirtį, ubagas irgi ten nuėjo ir užlindęs už krosnies žiūrėjo, kas bus. Naktį atėjo velnias, paėmė negyvėlį, iškratė jo kaulus, o į odą pats įlindo. Ryte mirusįjį pašarvojo ir nusiuntė parvežti kunigo. Ubagas papasakojo jam, ką matė pirtyje, todėl, tik nuvažiavęs į šermenis, kunigas ėmė šlakstyti numirėlį šventintu vandeniu ir poteriauti. Velnias neiškentė, išlindo ir pabėgo. Tėvo kūną užkasė baloje, o ubagas visą likusį gyvenimą gaudavo duonos.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 147-63 Sakmė BlLPK 3365 – Apė velnią ir žmogaus skūrą
Buvo du broliai: vienas visai vargšas, o kitas turtingas. Bet turtą jis buvo įgyjęs su velnio pagalba. Kai artinosi mirtis, turtuolis paprašė brolio, kad jis nueitų pas kalvį, pasidarytų peilį ir įkaltų jį į ilgą lazdą, o kai brolį palaidos, kad nuėjęs ant jo kapo apsibrėžtų ratą aplink save ir sėdėtų. Už tai turtuolis pažadėjo vargšui savo pinigus atiduoti. Neturtingasis brolis sutiko. Kai jis naktį sėdėjo ant kapo, atėjo velniai, iškasė karstą, kaulus iškratė, o odą numetė ant duobės krašto. Žmogus su peiliu tą odą įsitraukė pas save į ratą ir toliau sėdi. Velniai visaip jį gąsdino, bet gaidžiams užgiedojus dingo. Jis odą įdėjo į karstą ir užkasė, o grįžęs namo pasiėmė brolio pinigus. Velniai norėjo žmogaus odą užsidėję eiti žmonių gąsdinti.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 149-65 Pasaka AT 425M – Apė žaltį, kurs mergą vedė
Vienas ūkininkas turėjo sūnų ir dukrą. Kartą dukra pasiklydo ir negalėjo grįžti namo. Tada ji pamatė ponaitį, kuris pažadėjo ją parvesti namo, jei ji sutiks už jo tekėti. Mergina sutiko. Kitą dieną tas ponaitis, vardu Žaltys, atėjo savo nuotakos, pasiėmė ją ir nusinešė į savo dvarą. Gyvendama ten moteris susilaukė mergytės ir namų pasiilgo. Vyras davė jai sunešioti geležinius batus, ir pažadėjo, kad, kai ji juos sunešios, visi kartu eis giminaičių aplankyti. Tarnaitė patarė jai batus padeginti, kad greičiau sunešiotų. Kai moteris įvykdė vyro užduotį, visi iškeliavo į jos buvusius namus. Vyras liko ežere, pasakęs, kaip jį šaukti atėjus: „Žalty Žalty, jei tu gyvas esi, išplauk pieno puta, jei negyvas esi, išplauk kraujo puta“. Brolis iš mergaitės sužinojo tai, nuėjęs prie ežero išsikvietė Žaltį ir jį užmušė. Pasisvečiavusi jaunoji žmona atėjusi prie ežero šaukė savo vyrą, bet iškilo kraujo putos. Ji suprato, kad Žaltys nebegyvas, ir grįžo gyventi pas tėvus.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 154-68 Pasaka AT 1655+571 – Apė berno septynių metų algą
Bernas, tarnavęs pas ūkininką septynerius metus, algos gavo vieną miežio grūdą ir maišą. Kitur nuėjęs, norėjo parodyti ponui savo uždarbį, bet iškritusį grūdą kalakutas prarijo. Gavęs už grūdą kalakutą, bernas apsinakvojo kitame dvare. Ten jo kalakutą avinas užmušė, todėl šeimininkas bernui aviną atidavė. O to avino vilna buvo sidabrinė, kapšelis auksinis. Bernas jį nusivedė į pirtį, kur mergos palietė jo aviną ir prilipo. Toliau beeinant vienas ponas pamatė , kad trys nuogos mergos prilipę prie avino, pridėjo vienai prie užpakalio savo pypkę, ir ta su visu ponu prilipo. Velnias norėjo išskirti juos, bet ir pats prilipo. Teko jiems eiti per ūkininko kiemą, kuriame jis žirnius vėtė. Ūkininkas išsigando, kad velnias savo dideliu kapšeliu visus jo žirnius nušluos, norėjo jį pakelti, bet ir pats prilipo. Nuėjo bernas su visu savo būriu pas karalių, kurio dukra sirgo. Karalaitė, pamačiusi tokį reginį, pradėjo juoktis, pūlinys jos gerklėje trūko ir ji pasveiko. Karalius atsidėkodamas bernui davė daug pinigų, su kuriais jis gražiai gyveno.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 156-69 Pasaka AT 650A1 – Apė vieną tinginį ir jo atsitikimus pragare
Vienas vyras vedė merginą, iš meškos atsivertusią. Jie susilaukė sūnaus, kuris užaugo labai stiprus, bet vis gulėdavo ant krosnies. Kartą, kai tėvas jį išsiuntė malkų, jis prisikirto medžių, o kadangi arkliai jų nepatraukė, tai pasikinkė meškas ir parvežė namo. Tėvai tai pamatę išsigando ir norėdami jo nusikratyti, išsiuntė į pragarą, parnešti ten tariamai palikto maišo miltų. Vaikinas nuėjęs primušė velnius savo geležine lazda ir parnešė miltų. Tada tėvas išsiuntė atgal parnešti trijų statinių su auksu, sidabru ir deimantais. Sūnus nuėjęs į pragarą vėl velnius mušė tol, kol jie davė jam pinigų. Grįžęs namo, atidavė tėvui pinigus, o pats išėjo. Girioje rado dvarą, kuriame buvo tik viena mergina. Sutemus dvare prisirinko daugybė velnių, kurie pradėjo merginą šokdinti. Vaikinas atėmė iš jų merginą, o velniai, bijodami, kad juos vėl sumuš, pabėgo ir daugiau į tą dvarą nebegrįžo. Vaikinas su mergina susituokė ir abu tame dvare liko gyventi.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 159-70 Pasaka – Apė vieną kunigaikštį, jo pačią ir velnią
Karalaitė, nenorėdama tekėti už jai tėvo išrinkto jaunikio, iš vaško padarė savo kopiją ir apsimetė mirusi. Vietoj jos palaidojo vaškinę jos statulą, o karalaitė paslapčia iš rūmų išėjo. Kunigaikštis, netapęs karalaitės vyru, norėjo nusižudyti, bet atsirado vaikas su balta skrybėle ir neleido jam to padaryti. Tada abu pradėjo prekiauti prekėmis, tinkančiomis ponams per pokylius, ir neblogai jiems sekėsi. Kartą kunigaikštis sutiko savo mylimosios tarnaitę, kuri jam papasakojo, kad jos šeimininkė gyva ir nuvedė jį pas ją. Greitai abu susituokė, bet tada atėjo kunigaikščio bendrininkas ir pareiškė, kad jie sutarę visą pelną dalintis, todėl ir jo žmoną turės pasidalinti. Vyras nesutiko, susimušė su velniu, šis padavė jį į teismą. Kunigaištis bylą laimėjo, bet velnias padarė taip, kad vos tik vyras prie savo žmonos prieidavo, ji krisdavo negyva. Tada kunigaikštis išvyko pagalbos ieškoti. Gavo žiedą, visus velnius išvarantį, išvijo savo priešą, pakišo po akmeniu, o pats su žmona grįžo pas jos tėvą karalių.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 162-71 Sakmė BlLPK 3240 – Apė tabako atsiradimą
Velnias turėjo labai seną mamą. Buvo matęs, kad, mirus žmogui, artimieji verkia, rauda, kunigas jį smilkalais smilko. Tad kai numirė jo motina, velnias surado sėklą ir pasodino savo motinai į užpakalį. Iš sėklos išaugo augalas dideliais lapais. Tuos lapus velnias išdžiovino, sutrynė, supylė į aukso ragą ir dalino žmonėms, kad jie juos uostytų. Po to padarė pypkę, pridėjo tabako ir davė žmonėms rūkyti, galvodamas, kad taip jie gailės jo motinos ir rūkys per amžius. Todėl kiekvienas, kuris uosto tabaką, šluostosi ašaras, vis velnio motinos gailėdamas. O tie kas rūko, velnio motiną apsmilko.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 165-73 Sakmė BlLPK 3683 – Apė velnią, kurs ant arklių jodė
Vienas ūkininkas pamatė aplink namus vaikštantį nepažįstamą juodą katiną. Nuo tada po nakties vis rasdavo savo arklius sušilusius, mėšlą sumintą. Arkliai nebeėsdavo savo maisto ir tapo visai nuvaryti. Neapsikentęs ūkininkas pradėjo klausinėti, kaip jam velnią išvaryti. Žmonės jam patarė nušauti pelėdą ir pakabinti tvarte. Kai jis taip padarė, pamatė tą juodą katiną iš jo namų išeinantį. Ir nuo to laiko velnias ant jo arklių nebejodinėjo.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 165-74 Sakmė – Žmogus an reikalo ir velnias
Vienas žmogus išėjo vakare pasituštinti ir poteriauja. Kur buvęs, kur nebuvęs atėjo velnias ir pasakė, kad žmogus taip besielgdamas nuodėmę daro. O žmogus jam atšovęs, kas iš burnos – Dievui, o kas iš užpakalio – velniui. Velnias apsisuko ir nuėjo sau, tikriausiai koktu jam buvo.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 167-77 Sakmė BlLPK 3611 – Apė pakavotus pinigus
Turtingas ūkininkas turėjo sukaupęs daug pinigų. Kai paseno, susirgo ir nutarė prieš mirtį pinigus paslėpti. Užkasė juos kluone, sakydamas, kad be jo rankos niekas tų pinigų neiškas. Tai nugirdo jo bernas. Kai šeimininkas numirė, tas bernas naktį pasiėmė negyvėlį, nusinešė į kluoną, su jo ranka atkasė žemes ir pasiėmė pinigus, o senį nunešė atgal į namus ir paguldė. Senį palaidojo, o bernas pinigus savo reikmėms išleido.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 168-78 Sakmė BlLPK 3627 – Apė pinigų pasivaidinimą
Žmonės matydavo laukuose dvi mergaites vaikštančias, vieną apsirengusią baltai, o kitą – raudonai. Kartą jos atėjo pas vieną artoją ir įkyriai lindo prie jo, o jis, nežinodamas, kas jos esančios, sudavė vienai ranka per veidą. Tos mergaitės subarškėjo. Žmogus pažiūrėjo, kas gi ten barška. Pamatė, kad ten, kur raudonoji mergaitė stovėjo, krūva auksinių pinigų, o kur buvo balta mergaitė – liko krūva sidabrinių pinigų. Jis tuos pinigus pasiėmė ir daugiau jam nebereikėjo ūkininkui laukų arti.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 168-79 Sakmė BlLPK 3630 – Apė skrynią su pinigais ir kalvį
Kažkokiam ežere plaukiodavo skrynia su auksiniais pinigais. Kartais ant tos plaukiančios skrynios tupėdavo juodas šunytis. Kartą vienas žmogus, vaikščiodamas palei tą ežerą, išgirdo balsą, prašantį pakviesti kalvį. Kai kalvis atėjo, ta skrynia priplaukė prie kranto, jos dangtis atsidarė ir balsas iš skrynios paprašė sutaisyti jos vyrius. Už padarytą darbą kalviui leido tris kartus pasisemti pinigų. Bet kalvis norėjo pasisemti pinigų dar ketvirtą kartą ir tada skrynios dangtis staiga užsivožė ir nukirto jam abi rankas. Pinigai, išpilti ant kranto, liko kalviui, o nukirstos rankos su skrynia nuplaukė.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 169-80 Sakmė – Apė skarbą
Netoli Nemuno matydavo lobį degant. Vienas žmogus pasižymėjo tą vietą ir dieną atėjo lobio kasti. Bet atkasęs tik rado žymę, kad ten katilas buvęs. Tada pamatė, kad vienoje pusėje žemė judinta, todėl vis kasė į tą pusę. Taip bekasdamas, pasiekė Nemuną – lobis nukeliavęs į Nemuną.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 169-81 Pasaka AT 1725 – Apė vieną ūkinyką ir aitvarą
Buvo vienas neturtingas ūkininkas, kuris mažai ko turėjo ir kumelės jo prastos buvo. Norėjo jas jį aitvaras įsitaisyti, tačiau žmogus jo nepriėmė. Bet aitvarui pagailo vargšo žmogaus, todėl jis pasivertė jaunu vyru ir atėjo pas ūkininką bernauti. Pasiūlė jo kumeles parduoti ir geresnius arklius nupirkti. Nusivedė tas kumeles į pagirį ir joms odas nulupo. Ten netoliese buvo karčema ir kailiadirbys gyveno, o dvaro prievaizdas pas jo žmoną ateidavo. Kartą prievaizdui su ta žmona begeriant, grįžo namo kailiadirbys. Užkluptas prievaizdas pasislėpė spintoje. Tuo metu atėjo velnias su nuluptomis arklių odomis ir pasiūlė jas kailiadirbiui mainais į tą spintą. Vyrui sutikus, velnias išsinešė spintą ir norėjo nuskandinti. Prievaizdas ėmė prašyti, kad jo neskandintų ir pažadėjo duoti penkis šimtus rublių. Gautus pinigus velnias nunešė neturtingajam ūkininkui, kad jis gerus arklius nusipirktų.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 171-82 Sakmė BlLPK 3478 – Apė aitvarą, grūdų nešiką ir marčią
Ūkininkai turėjo sūnų, kuris parvedė jiems marčią. Aitvaras jiems grūdus nešdavo, o marti turėdavo tuos grūdus malti ir niekad grūdų geldos iki galo neišmaldavo. Todėl marti pasiskundė kaimynei, kuri patarė jai uždegti žvakę, pavožti po nauju puodu ir pastatyti ant girnų. Moteris taip ir padarė. Pradėjusi vakare malti nuvožė tą puodą nuo žvakės ir pamatė raudoną gaidį tupintį ir grūdus į geldą vemiantį. Ji nutvėrė lazdą ir taip vožė gaidžiui, kad jis nusivertė, o tada nunešė jį šunims. Nuo tada ji grūdus iki galo sumaldavo, o motina, matydama, kad viskas sumalta, įtarė, kad marti jų gaidį užmušusi.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 172-83 Sakmė BlLPK 3457 – Apė perkūną ir velnią
Senais laikais, kai daug velnių valkiodavosi po žemę, viena ūkininkė nuėjo žąsiukų parginti, nes lietaus debesys artinosi. Kol ji atėjo, kol žąsiukus iš vandens išvijo, debesys visai priartėjo. Beeidama pamatė atbėgant juodą ponaitį, baisiai išsigandusį ir nežinantį, kur slėptis. Moteriškė jam pasiūlė upėje pasislėpti. Vos tik ponaitis įšoko į upę, perkūnas taip stipriai trenkė, kad net upės vanduo išsiliejo. Po to jau moteriškė nieko nebematė.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 173-85 Sakmė BlLPK 3452 – Apė medinčių ir perkūną
Kartą Budavonės girios sargas su šautuvu išėjo į Vaisboniškių girią. Bet iš vakarų pusės užėjo debesis. Tada vyras pamatė, kad iš po akmens išlindo mažas velniukas ir atsitupė ant jo. Pradėjo griaudėti, žaibuoti. Vos tik sugriaudi, velniukas pasislepia po akmeniu, kai nustoja, – jis vėl užšoka ant akmens ir rodo debesiui užpakalį. Sargas turėjo sidabrinę sagutę, tad sudaužė ją, užtaisė šautuvą ir supylė sidabro gabalėlius. Kai velnias vėl iškišo užpakalį, sargas kaip šovė į jį, net smala ant akmens pasiliejo. Toliau beeidamas sargas sutiko senį, kuris padėkojo, kad jo priešą nušovė. Atsidėkodamas davė žmogui parako, su kuriuo galės taikliai pataikyti į ką tik panorės. Ir tik į žmones liepė nešaudyti. Tada senukas nuėjo, o tam sargui labai sekėsi taikliai šaudyti. Bet kai baudžiauninkai, susimetę po auksinį, paprašė jo nušauti jų nemėgstamą ekonomą, tai jis, bešaudamas į jį, pats nusišovė.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 174-86 Sakmė BlLPK 3452 – Apė girios sargą, perkūną ir velnią
Vilkaviškio rajone, Gražiškių parapijoje, Vidgirių girioje buvo sargas. Kartą bevaikščiodas jis nuėjo iki Graužinių girios, kai iš vakarų pusės užslinko debesys su griaustiniu. Staiga iš po akmens išlindo velniukas ir ant akmens užsilipęs pradėjo šokti. Tai matydamas sargas į šautuvą įsidėjo sidabrinį pinigą ir nusitaikęs kaip šovė, net smala ant akmens pasiliejo. Toliau beeidamas sutiko didelį vyrą ruda barzda, kuris padėkojo jam, kad jo priešą nušovė. Atsidėkodamas perkūnas davė sargui tiek šratų ir parako, kad jam visam gyvenimui užtektų, ir padarė taip, kad nė vienas jo šūvis nebūtų pro šalį.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 177-88 Sakmė BlLPK 3453 – Apė griausmą ir trenksmą perkūno
Vienas ūkininkas su tarnaite nuėjo į kūdrą žuvų pietums žvejoti. Bet pakilo juodas debesis ir pradėjo griaudėti. Staiga atsisukusi tarnaitė pamatė už jos stovintį velnią. Ji išsigandusi nustūmė jį. Ir kaip tik tuo metu žaibas trenkė į tą velnią – tik smala iš jo pasiliejo, o tarnaitę pritrenkė. Ūkininkas, galvodamas kad ji nebegyva, iškasė duobę ir užkasė ją iki pažastų. Pabuvo mergina taip valandą ir tada atgijo.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 178-89 Sakmė BlLPK 3657 – Apė vieną raganą
Buvo kaimas, kuriame gyveno keturiasdešimt ūkininkų. Bet pradėjo kasnakt vis po vieno ūkininko šeimyną mirti. Ir taip iš eilės mirtis ėjo per kaimą – atbėga juoda kalė, užgesina žiburius ir išsmaugia visą šeimyną vieną po kitos. Kartą pas vieną ūkininką užėjo trys ginkluoti kareiviai ir pasiprašė nakvynės, šeimininkai neprieštaravo, bet pasakė, kad šiandien jų eilė mirti. Kareiviai padarė didelį ratą, aplink jį pristatė žvakių, o patys atsigulė rato viduryje. Naktį pakilo vėjas ir atėjusi kalė ėmė žvakes gesinti. Begesindama ji pasistodavo ant užpakalinių kojų, o priekines padėdavo ant rato. Vienas kareivis ėmė ir nukirto jai priekines kojas. Tada kalė pabėgo lauk ir niekas nemirė. Ryte pradėjo raganos ieškoti. Pas dešimtininką klėtyje rado jo žmoną be rankų gulinčią. Vėliau valdžia šią raganą nuteisė ir liepė gyvą sudeginti.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 179-90 Sakmė BlLPK 3654 – Apė vieną raganą
Vienas ūkininkas turėjo sūnų, kurį sugalvojo apvesdinti. Tačiau po santuokos važiuojant pas žmoną jaunikio arkliai krito negyvi. Tada piršlys paėmė botagą ir nuėjęs kirto juo jaunosios motinai sakydamas, kad jeigu ji papjovė arklius, tai tegul dabar eina ir dantimis juos lupa. Merginos tėvas nusiuntė arklių porą, o jaunoji ėmė prašyti, kad paleistų jos motiną. Piršlys dar kartą kirto jai rimbu ir ta nusliūkino namo.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 180-91 Sakmė BlLPK (3594) – Apė raganų dvarą
Kažkokioje dauboje stovėjo raganų dvaras, aukšta siena aptvertas. Toje sienoje buvo langelis. Vienas piemenukas, ganęs ten gyvulius, pačiupo kito kepurę ir įmetė pro tą langelį. Netekęs kepurės vaikas įsidrąsinęs įlindo pro langelį ir ten pamatė merginą, atnešančią jam kepurę pilną auksinių pinigų. Kitas piemuo, pamatęs, kad vaikas grįžo su pinigais, įmetė savo kepurę pro langelį, o tada pats lindo, tikėdamasis taip pat pinigų gauti. Bet vos tik spėjo įlįsti, tuoj jį ten į gabalus sudraskė.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 180-92 Pasaka AT 327A – Apė raganas ir vaiką
Vienas ūkininkas turėjo sūnų, kuris žiemą ant ledo čiuožinėjo. Pamačiusi jį ragana atsinešė maišą ir, kai jis čiuožė, išskleidė maišą, o berniukas įčiuožė tiesiai į jį. Ragana parsinešė vaiką namo, įkišo į statinę ir laikė, riešutais maitindama. Kai jau galvojo, kad pakankamai nupenėjo, liepė dukrai užkurti krosnį, vaiką nuprausti ir iškepti, o pati išėjo seserį pasikviesti. Raganos dukra, vaiką nupraususi, liepė jam dėti galvą ant kaladės, bet berniukas paprašė parodyti, kaip tai padaryti. Vos tik raganaitė padėjo galvą, vaikas čiupo kirvį ir nukirto jai galvą. Tada galvą paguldė į lovą, kūną pašovė į krosnį, o pats pabėgo. Kai raganos apsižiūrėjo, kas nutiko, puolė berniuką vytis. Jis įsilipo į medį, bet raganos atsinešė kirvius ir pradėjo medį kirsti. Vaikas pamatė, kad atskrenda gulbių pulkas ir paprašė jų jam po plunksnelę sumesti. Tada apsikaišė tomis plunksnomis ir parskrido pas tėvą.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 182-93 Pasaka AT (327F) – Apė raganą ir Lukošiuką
Vienas žmogus turėjo sūnų, vardu Lukošiukas, kurį, saugodamas nuo raganų, pasodino į laivelį ir paleido į marias. Prie kranto jam buvo liepta priplaukti tik išgirdus tokius žodžius: „Atplauk, Lukošiuk, aš tau duosiu baltus marškinėlius ir raudoną kaspinėlį“. Ragana, išgirdusi, kaip motina šaukia vaiką, nuėjusi irgi jį šaukė, bet balsas buvo per storas. Vaikas supratęs, kad ne motina, o ragana jį šaukia, pasakė, kad jo motina su viena ranka. Tada ragana paprašė kalvio nukirsti jai vieną ranką. Po to dar prašė nukirsti koją, išdurti akį, paploninti balsą, o galiausiai nukirsti galvą. Vos tik nukirto jai galvą, ji numirė. Tada tėvai vaiką parsivedė į namus, kur jis laimingai užaugo.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 188-96 Pasaka AT 511 + (409) – Apė Aleną ir jos močeką raganą
Vienas žmogus su žmona turėjo karvę ir mergaitę. Kai žmona mirė, jis vedė kitą moterį, kuri buvo ragana. Ji taip pat turėjo dukterį, o podukros nekentė. Kartą liepė mergaitei iš spalių suverpti šilko siūlus. Karvė mergaitei liepė kišti spalius jai į ausį, o iš kitos ausies traukti ir vynioti šilko siūlus. Visa tai matė raganos dukra ir papasakojo motinai. Todėl ragana liepė papjauti karvę. Karvė liepė mergaitei, kai jos žarnas darinės, rastus du grūdus pasėti abipus vartų. Alena taip ir padarė. Per naktį iš vieno grūdo išaugo aukso obelis, o iš kito – vyno šulinys. Ir tik Alena galėjo skinti šiuos obuolius ir semti vyną. Kartą atvyko karalaitis ir paprašė, kad paskintų jam obuolių ir pasemtų vyno. Ragana pasiuntė savo dukterį, bet ji negalėjo nieko padaryti. Tada pakvietė Aleną. Jai atėjus, šakos pačios nusileido, o vynas pakilo viršun. Karalius parsivežė mergaitę į savo dvarą ir ją vedė, o obelis ir šulinys atsekė jai iš paskos. Kai po metų susilaukė sūnaus, surengė puotą ir pakvietė Alenos tėvus. Ragana išviliojo podukrą į sodą, pakilo viesulas ir išnešė ją į pelkes, kur velniai ją kankino. Savo dukterį ragana pavertė Alena, tačiau kūdikis reikalavo savo tikrosios motinos pieno, todėl tarnaitė kasdien nešdavo jį į tą pelkę. Alena, pasivertusi lydeka, atplaukdavo ir pamaitindavo savo sūnelį. Tarnaitė apie tai papasakojo karaliui. Jis pasikvietė kunigą ir kartu nuėję į pelkę, ėmė šventintu vandeniu lydeką šlakstyti ir ji vėl atvirto į moterį.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 191-97 Pasaka AT 511 – Apė močeką raganą ir jos podukrą
Senukai turėjo karvę, kalaitę ir mergaitę. Motinai mirus, tėvas vedė raganą su trim dukterimis. Kartą ragana podukrai davė iš pakulų šilko siūlus suverpti. Karvė mergaitei liepė kišti pakulas jai į ausį, o iš kitos ausies traukti ir vynioti šilko siūlus. Kitą dieną ragana liepė iš tų siūlų nuausti staltiesę. Karvė liepė jai ant ragų užvynioti siūlus ir iš karto iš jų pasidarė staltiesė. Trečią dieną ragana liepė mergaitei iš pelenų išrinkti aguonas. Anas dvi dienas mergaitę prižiūrėjusios seserys su trimis ir šešiomis akimis užmigdavo, o šį kartą saugoti liko trečia sesuo su devyniomis akimis. Aštuonios jos akys užmigo, bet devintoji matė, kad karvė tik pūstelėjo į tuos pelenus ir nuo jų atsiskyrė aguonos. Visa tai raganaitė papasakojo motinai, kuri liepė karvę papjauti. Tada karvė liepė mergaitei, kai jos žarnas darinės, skrandyje rastus aukso žiedą ir pusę obuolio užkasti abipus vartų. Mergaitė taip ir padarė. Per naktį išaugo aukso obelis ir vyno šulinys. Ir tik ji viena galėjo skinti šiuos obuolius ir semti vyną. Kartą pro šalį važiavo ponas ir panoro tų obuolių. Ragana pasiuntė savo dukteris, bet jos neįstengė obuolių nuskinti. Tada kalaitė pradėjo skalyti, kad ta, kuri gali obuolių paskinti, po duonkubiliu pavožta. Ponas jos paklausė ir tikrai rado ten mergaitę. Jai atėjus, šakos pačios nusileido, o vynas pakilo viršun. Ponas parsivežė mergaitę į savo dvarą ir ją vedė, o obelis ir šulinys atsekė jai iš paskos.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 196-98 Pasaka AT 313E* – Apė vieno karaliaus seserį ir raganą
Vienas karalius turėjo seserį, kurį tokia graži buvo, kad kitos tokios nerasdamas, jis nutarė ją vesti. Sesuo, nenorėdama už jo tekėti, prasmego į žemę. Čia ji pamatė taką, kuriuo eidama priėjo trobelę. Joje rado tokią pat kaip ji merginą. Bet išgirdo abi, kad ragana parskrenda, ir mergina pavertė karalaitę segtuku kurį įsisegė į plaukus. Papietavusi ragana išlėkė, o merginos pasiėmė kamuolį, šepetį, druskos ir pabėgo. Kai ragana vijosi, jos metė šepetį ir jis virto tankia giria. Kai ragana, iškirtusi girią, vėl priartėjo, metė kamuolį, kuris pavirto didžiuliu kalnu. Ragana atsinešė kastuvą ir išsikasė kalne skylę. Tada merginos išmetė druską – ir atsirado marios. Ragana puolė gerti vandenį ir gėrė tol, kol jai pilvas trūko. Tada merginos atėjo pas karalių ir pasivertė kanarėlėmis. Vėliau jos vėl virto merginomis ir karalius pamatė dvi visiškai vienodas gražuoles. Po to karalius vedė tą merginą, kurią jam sesuo surado.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 197-99 Pasaka AT 510A – Kaip raganos podukra už pono ištekėjo
Mirus žmonai, ponas vedė kitą moterį, kuri buvo ragana ir podukros nekentė. Pasiuvo jai kailinukus ir vertė kiaules šerti, šluoti. Kartą ragana ją išsiuntė uogų rinkti. Girioje po akmeniu ji rado skylę. Įlindusi pakliuvo į kitą pasaulį ir rado ten dvarą, o tam dvare vežimą su arkliais ir drabužių: vieni švietė kaip žvaigždė, kiti – kaip saulė, o treti – kaip mėnulis. Toliau buvo kitas dvaras ir našlaitė pradėjo jame tarnauti. Kai ponas ruošėsi į bažnyčią, ji atnešė jam rankšluostį, bet jis mergaitę nuvijo. Tada ji apsirengė žvaigždės drabužiais ir nuvažiavo į bažnyčią. Kitą savaitę važiuojant į bažnyčią, mergaitė ponaičiui atnešė knygas, bet jis pasipiktinęs tik davė tomis knygomis jai per veidą. Tada ji apsirengė mėnulio drabužiais ir taip pat ten nuvažiavo. O grįžusi vėl apsivilko savo kailinukus ir dirbo virtuvėje. Trečią savaitę ponaitis vėl susiruošė į bažnyčią, tikėdamasis gražiąją mergaitę pamatyti. Ant bažnyčios slenksčio jis papylė smalos. Mergina, pasipuošusi saulės drabužiais, eidama įmynė į tą smalą ir paliko ten savo batelį. Po to užleido miglą ir niekas nebematė, kur ji dingo. Vėliau ponas pradėjo ieškoti merginos, kuriai tas batelis tinka. Kai uždėjo jį mergaitei su kailinukais, nebegalėjo nuimti ir visi pamatė, kad tai jos batelis. Ponas ją vedė, dvaras iškilo į viršų ir jie ten laimingai gyveno.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 199-100 Pasaka AT 514 + 513A – Kaip viena merga karaliaus dukterį vedė ir in vyrą pavirto
Vienas ponas turėjo sūnų ir dukterį, kurių veidai buvo visiškai vienodi. Tėvui mirus, sūnus išėjo tarnauti į kariuomenę, ilgainiui tapo generolu. O kadangi buvo labai gražus jaunuolis, karalius panoro už jo išleisti savo dukterį. Bet jis prieš vestuves grįžo namo ir pasiūlė seseriai vietoj jo pas karalių vykti. Mergina apsivilko brolio drabužiais ir išvažiavo, o vėliau vedė karaliaus dukterį. Tačiau po vestuvių dukra ėmė skųstis tėvui karaliui, kad jos vyras netinkamas poroje gyventi, todėl tėvas, norėdamas jo atsikratyti, išsiuntė jį (iš tikrųjų - ją) pas raganą skolos atsiimti. Pakeliui ji sutiko žmogų, galintį greitai ir toli nueiti, taip pat žmogų, galintį toli nušauti, ir, moterį, kuri laikė pirštą į užpakalį įsikišusi, kad būtų šilta. Kai pirštą ištraukdavo, pasidarydavo labai šalta. Šių draugų padedama ji įvykdė raganos užduotis ir parnešė skolą karaliui. Be to, sutiktoji moteriškė ją apčiupinėjo ir padarė vyru. Tad po to jaunieji jau laimingai gyveno.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 202-101 Pasaka AT 451 + 1640 – Apė raganos posūnius
Žmogus turėjo penkis sūnus. Kai žmona mirė, jis vedė kitą moterį, kuri buvo ragana ir jo vaikų nekentė, todėl penkeriems metams pavertė juos baltais vilkais. Po penkerių metų jie grįžo namo ir sudraskę raganą, vėl virto žmonėmis. Vienas iš jų tapo siuvėju. Vieną kartą, jam besiuvant, ant stalo pritūpė musių, tad jis trenkė delnu į stalą ir vienu kartu užmušė septyniasdešimt musių. Todėl išgarsėjo, kaip galintis vienu mostu užmušti septyniasdešimt galvų. Apie tai išgirdo karalius ir liepė jį paimti į karą. Jojant arklys, šaudymo išsigandęs, pasileido bėgti, siuvėjas, matydamas, kad bus blogai, čiupo už sutręšusio kryžiaus, tas kryžius nulūžo, siuvėjas nukrito, o arklys nulėkė sau. Pamatęs, kad jam jau galas, siuvėjas užsidėjo tą kryžių ant pečių eina link priešų. Šie pamanė, kad Dievas ateina ir pasidavė. Karalius atsidėkodamas siuvėjui pripilė pilną karietą pinigų ir parvežė namo į tėvynę.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 203-102 Pasaka AT 451 – Apė raganą ir du vaikinu, in vilkus paverstu
Žmogus su žmona susilaukė dviejų sūnų ir mergaitės. Tie vaikai labai gražūs buvo, todėl kaimynė, kuri buvo ragana, labai pavydėjo ir pavertė juos vilkais. Kai sesuo užaugo, pasiuvo abiem broliams po marškinius, kelnes, paėmė po rankšluostį ir išėjo jų ieškoti. Radusi vilkų trobą, mergaitė ant lovų padėjo po marškinius, kelnes, pakabino po rankšluostį, o pati pasislėpė po lova. Vilkai suprato, kad tuos daiktus jų sesutė atnešė, bet pasakė jai, kad jei ji nebūtų atėjusi, jau rytoj jie būtų namo grįžę. O dabar jie dar trejus metus turės vilkais būti, jei ji ištvers visą tą laiką nekalbėjusi. Priešingu atveju jie niekada nebepavirs žmonėmis. Mergaitė liko gyventi su broliais ir nebekalbėjo. Vienas ponas pamatė ją bevaikštančią ir, kadangi ji labai graži buvo, panoro vesti. Bet mergaitė nuo jo pabėgo. Ir tik tuomet, kai praėjus trejiems metams visi grįžo namo, ponas ją susirado ir vedė. O kaimynė ragana jai padovanojo rietimą drobės, kuris niekada nesibaigė. Bet kartą jaunoji moteris sumanė išmatuoti, kiek rietime drobės yra. Kai ji tai padarė, rietimas, jį naudojant, pradėjo mažėti.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 208-104 Pasaka AT 325 – Apė raganių račių ir jo mokintinį
Žmogus turėjo tris sūnus, iš kurių vieną leido mokytis siuvėju, kitą – kalviu, o trečią – račiumi. Pirmieji išmoko amato, o trečiasis – vis dar ne. Jo mokytojas račius buvo raganius, mokėjęs pasiversti visokiais gyvūnais, to ir vaikiną išmokė. Grįžęs namo, sūnus pasivertė avinuku, kurį tėvas pardavė. Po to jis pasivertė eržilu, jaučiu ir tėvas jį vis račiui parduodavo, o vėl virtęs žmogumi namo grįždavo. Kai jis pasivertė kuiliu, tėvas jį vėl pardavė račiui, tik šį kartą pamiršo virvutę nuimti. Todėl račius jį po medžiu pakorė. Bet žmonės tai pamatę, atlaisvino virvę. Paleistas kuilys ėmė bėgti, račius – vytis. Tada jis pasivertė į zuikį, račius – į kurtą, vėliau į balandį. Mokinys tada pavirto vanagu ir sudraskė balandį. Taip ir baigėsi vaikino karas su raganium.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 210-105 Pasaka – Apė raganių ir jo žodį
Vienas raganius trejiems metams priėmė dirbti berną ir atlygis jam buvo geras žodis. Tas žodis viską žinojo ir su juo buvo galima pasikalbėti. Po to bernas nuėjo pas pirklį ir prašė darbo pas jį, bet pirklys buvo ką tik apvogtas, todėl pasakė bernui, kad jeigu jis atgaus jo turtą, atiduos jam į žmonas savo dukterį. Naktį bernas patarimo paklausė savojo žodžio. Jis pasakė, kad pirklį apvogė jo brolis, visus pavogtus daiktus paslėpė rūsyje, o pinigus – skrynioje. Kai pirklys atgavo savo turtą, pasiūlė bernui vesti vieną iš jo trijų dukterų. Tada gerasis žodis pasakė bernui, kad vyriausioji dukra gyvena su virėju, vidurinioji – su liokajumi, bet jei ves jauniausiąją, bus labai turtingas. Bernas paklausė žodžio ir vedė jauniausiąją pirklio dukterį, o kai uošvis mirė, paliko jam visą savo turtą.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 212-106 Pasaka AT 314 – Apė parduotąjį raganiui vargdienio sūnų
Neturtingas žmogus, turėjęs daug vaikų, vieną sūnų pardavė raganiui. Nusivedęs namo, raganius berniukui liepė arklius prižiūrėti. Po kurio laiko jis su viena kumele pabėgo. Kumelė davė berniukui kepurę ir jo plaukai pasidarė auksiniai. Tada davė šepetį, rankšluostį ir kamuolį. Kai raganius vijosi, metė kamuolį ir iš jo pasidarė didelis kalnas. Raganius išsikasė taką, o kai vėl priartėjo prie bėglių, berniukas išmetė šepetį, kuris pavirto tankia giria. Raganius atsinešė kirvį ir išsikirto taką. Paskutinį kartą bėgliai išmetė rankšluostį, kuris virto mariomis. Raganius puolė jas gerti, bet trūko pilvas ir jis numirė. Tada bėgliai atjojo į vieną karalystę, kur berniukas pradėjo dirbti sodininku. Jauniausiajai karaliaus dukteriai patiko, kaip jis dirbo. Vaikis, jos pagirų beklausydamas, nusiėmė kepurę nuo galvos. Tada karalaitė pamatė, kad jo plaukai auksiniai, ir jį įsimylėjo. Karalius leido jiems kartu gyventi ir davė prastus kambarius. Po kurio laiko karalius pradėjo su kitu karaliumi kariauti. Vaikinas su savo kumele irgi išjojo į karą ir sumušė visus, bet jį patį sužeidė į koją. Žaizdą jam aprišo karaliaus skarele. Grįžęs namo karalius surengė puotą. Tarnas, nuėjęs karaliaus žentą kviesti į pokylį, rado jį sužeistą lovoje gulintį ir pažino karaliaus skarelę. Pasakė apie tai karaliui ir tada jis pripažino savo žentą, padarė jį karaliumi.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 21215-107 Sakmė BlLPK 3672 – Kaip galima vilkaloku taptie
Kartą ūkininkai susikeitė diržais. Vienas, vos tik susijuosė išmainytu diržu, iš karto pavirto vilku ir lakstė taip dvidešimt metų. Bet kartą jis pavogė vieno ūkininko avį. Tas ūkininkas su šeimyna puolė jį vytis. Vilkas turėjo šokti per tvorą. Bešokant už tvoros užkliuvo diržas, nutrūko, ir vilkas vėl virto žmogumi.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 216-108 Sakmė BlLPK 3675 – Apė vilkalokus
Girioje stovėjo trobelė, į kurią ateidavo trys merginos pavakaroti. Kartais ateidavo ir koks vaikinas, ir jie būdavo pokštauja, o merginos siuva ar mezga. Vieną vakarą ten atėjo vilkolakis, kaip žmogus apsirengęs. Merginos jo nepažino, bet kai vienai nukrito siūlų kamuoliukas, pamatė kyšant vilko uodegą. Merginos nusigando. Dvi spėjo lauk išeiti, o trečiąją vilkolakis pagavo ir suėdė. Ryte trobelėje rado tik tos merginos kaulus.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 216-109 Sakmė BlLPK 3672 – Apė žmogų, kurs in vilką pavirto
Vienas ūkininkas išvedė į pievą arklius. Juos bepančiojant, arkliai pasibaidę ėmė prunkšti. Tada žmogus pamatė, kad jis į vilką pavirtęs. Nežinodamas, ką daryti, nubėgo pas žmoną, bet ji tik išsigando, vilką pamačiusi. Tada jis nubėgo į girią, kur ir gyveno ketverius metus. Žmona, jo nesulaukusi, jau ruošėsi tekėti už kito. Vilkas tai susapnavęs, parbėgo namo. Arkliai, vilką pamatę, išsilakstė, o vestuvininkai puolė vilką mušti. Vilkui bebėgant, už tvoros užkliuvo juosta, kuria jis buvo susijuosęs. Juosta nutrūko, o jis vėl virto žmogumi ir grįžo pas savo žmoną. Vėliau jis papasakojo, kad tą juostą jam kažkokia moteris davusi, vos tik jis ja apsijuosęs, iš karto vilku pavirtęs.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 217-110 Pasaka AT 1199B – Apė vieną kareivį ir giltinę
Kareivis, keliaudamas namo, sutiko giltinę, kuri norėjo jį pjauti. Kareivis sutiko, bet paprašė leisti namo pareiti. O kol eis, nutarė dainas dainuoti ir vienas kitą pakaitomis nešti. Pirma dainavo giltinė, o kareivis ją nešė. Po to jis atsisėdo giltinei ant pečių, išsitraukė šautuvo muštuką ir daužydamas juo giltinei per nugarą dainavo: „Drata drata drata!“. Giltinei nusibodo toks nesibaigiantis dainavimas, ji paleido kareivį, o pati nuėjo sau. Bet po kelių metų atėjo ir papjovė tą kareivį. Jis pakliuvo į pragarą ir pradėjo ten velnius šaudyti. Velniai bėgo pas Dievą skųstis. Kadangi danguje jis netiko, Dievas grąžino kareivį į gyvųjų pasaulį, kur jis ir dabar gyvena.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 218-111 Pasaka AT 330B – Apė vieną ūkinyką ir giltinę
Ūkininkui naujo namo statybai reikėjo medžių, todėl nuėjo į girią. Ten sutiko giltinę, kuri norėjo jį pjauti. Ūkininkas išgręžė storame medyje skylę, pasidarė kamštį tai skylei ir paprašė parodyti, ar galinti giltinė į tokią mažą skylutę įlįsti. Vos tik giltinė ten įlindo, jis užkimšo skylę. Ėjo metai, bet joks žmogus nenumirė. Kai tam ūkininkui nusibodo gyventi, jis nuėjo į girią ir paleido giltinę, sakydamas, kad dabar jau galinti jį pjauti. Bet giltinė liepė dar septynerius metus palaukti, nes ji turinti sveikatą pataisyti. Po septynerių metų giltinė tą ūkininką papjovė, o žmonės krito kaip musės, kol ji neišpjovė tiek žmonių, kiek reikėjo.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 220-112 Pasaka AT 332 – Apė Vabalą ir giltinę
Buvo du broliai: vienas turtingas, o kitas vargšas. Neturtingasis brolis susilaukė sūnaus ir kvietė turtuolį pabūti berniuko krikšto tėvu, bet šis nesutiko. Susisielojęs brolis išėjo ir beeidamas sutiko giltinę. Sužinojusi jo bėdą, ji davė jam nesibaigiantį kepaliuką duonos ir nesibaigiantį mėsos gabalą ir liepė dar kartą pakviesti brolį. šį kartą brolis sutiko vaiką krikštyti. Po krikštynų giltinė neturtėliui dar suteikė galią gydyti žmones. Jei ji stovi prie ligonio kojų, vyras gali išgydyti, bet jeigu giltinė prie kojų, – jo vaistai nebepadeda. Kartą susirgo karaliaus sūnus. Norėdamas jį išgelbėti iš giltinės nagų, gydytojas liepė padaryti lovą su viena koja ir paguldė į ją ligonį. Vos tik giltinė atsistodavo šalia jo galvos, lovą pasukdavo. Taip sukinėjo, kol giltinė pavargo aplink lovą vaikščioti. Ji pasitraukė ir tada jau karalaitį išgydė. Karalius atsidėkodamas davė gytojui daug pinigų. Giltinė nepaklusnųjį gydytoją papjovė, bet jo vaikai su gautais pinigais laimingai gyveno.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 221-113 Pasaka AT 332 + 330B – Apė giltinę, kuri vargdienį apkūmavo
Vienas neturtingas trobelninkas turėjo sūnų, kurį paėmė į kariuomenę. Ten jis tarnavo dvidešimt penkerius metus. Grįždamas namo, sūnus sutiko Dievą, kuris už gerą tarnybą jam padovanojo krepšį, į kurį galės įkišti viską, ką tik panorės. Grįžęs į tėviškę, vyras vedė ir susilaukė sūnaus. Bet kai reikėjo kūdikį krikštyti, niekas nenorėjo būti krikšto tėvais. Tai padaryti sutiko giltinė. Be to, ji dar suteikė vyrui galią gydyti žmones. Jeigu jis matydavo, kad giltinė stovi šalia ligonio kojų, duodavo jam žolelių ir jis pasveikdavo. Bet jeigu giltinė būdavo šalia galvos, nebepadėdavo jokie vaistai. Kartą susirgo karaliaus dukra. Gydytojas, norėdamas ją išgelbėti, liepė padaryti lovą su viena koja. Vos tik giltinė atsistodavo šalia jos galvos, lovą pasukdavo. Taip sukinėjo, kol giltinė pasitraukė ir tada jau karalaitę išgydė. Karalius atsidėkodamas davė gydytojui daug pinigų. Kai supykusi giltinė norėjo gydytoją papjauti, jis liepė jai lįsti į jo stebuklingąjį maišą. Po to jį daugeliui metų girioje paliko. Ir tik kai nusibodo jam gyventi, paleido giltinę iš maišo.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 223-114 Pasaka AT 332 + 330B – Apė giltinę ir jos kūmą.
Neturtingi žmonės niekaip negalėjo rasti krikšto tėvų savo vaikui. Ir tik giltinė sutiko jiems padėti. Po krikštynų ji dar suteikė žmogui galią gydyti ligonius. Jeigu jis matydavo, kad giltinė stovi šalia ligonio kojų, duodavo jam žolelių ir jis pasveikdavo. Bet jeigu giltinė būdavo šalia galvos, nebepadėdavo jokie vaistai. Kartą susirgo karaliaus dukra. Gydytojas, norėdamas ją išgelbėti, liepė padaryti lovą su viena koja. Vos tik giltinė atsistodavo šalia jos galvos, lovą pasukdavo. Taip sukinėjo kelias dienas, kol giltinė pasitraukė ir tada jau karalaitę išgydė. Karalius atsidėkodamas davė gydytojui daug pinigų. Kai supykusi giltinė norėjo gydytoją papjauti, jis paprašė leisti jam karstą pasidaryti, o po to paprašė į jį atsigulti – pasimatuoti. Vos tik giltinė atsigulė, vyras uždengė karsto dangtį ir užrakino. Po to išvežė į laukus, užkrovė akmenimis ir paliko. Po daugelio metų vienas žmogus rado tą karstą ir jį atidarė. Giltinė, atgavusi laisvę, vėl išėjo žmonių pjauti.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 226-115 Pasaka AT 737B* – Apė giltinę, laimę ir vieną pusbernį
Vienas pusbernis išginė arklius į naktigonę ir gavo vakarienei košės su spirgiais. Bejodamas sutiko dvi moteriškes – giltinę ir laimę, kurios paprašė pavaišinti jas spirgiais. Giltinę pusbernis pavaišino, o laimei davė nenoromis ir karštas spirgis nudegino jai lūpą. Užtai laimė pasakė, kad jis niekada dalios neturėjo ir neturės. Giltinė, norėdama bernui padėti, liepė vesti tą merginą, kuriai laimė dalią ir turtą lėmė. Bet laimė, sužinojusi, kad jos nemėgstamas bernas turtingą nuotaką gaus, panoro jų namus sudeginti. Tačiau giltinė vėl vaikinui padėjo, liepusi padegti šiaudų kūlį greta savo namų ir suklaidinti laimę. Tai padaręs vaikinas nuvažiavo tuoktis ir po to turtingai gyveno.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 228-116 AT 934A Pasaka – Apė laimes
Vienas žmogus atvyko aplankyti savo brolio. Vakare jis nuėjo gulti į klėtį. Ten jis išgirdo, kaip trys laumės šnekasi apie kūdikį, kuris tuose namuose turėjo gimti. Viena laimė lėmė, kad vaikas bus gyvas tol, kol malkų krūvelė nesudegs. Nuo tada tas brolis labai saugojo tas malkas, apie kurias laimė kalbėjo. Išvažiuodamas surišo jas į krūvelę ir paliko klėties kampe, prigrasęs niekam jų neliesti. Ir tik kai vaikas užaugo, dėdė jam papasakojo apie girdėtą laimių pokalbį. Vaikinas tas kalbas niekais palaikė ir nuėjęs sudegino tą ryšulėlį malkų. Vos tik jos sudegė, vaikinas krito negyvas.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 229-117 Pasaka AT 735 – Apė žmogaus laimę
Buvo du kaimynai: vienas labai turtingas, o kitas – visai neturtingas ir nelaimėlis. Kartą vakare, jam dar bedirbant lauke, vyras pamatė turtingojo lauke moteriškę, renkančią grūdų varpas ir dedančią į krūvelę. Ji pasisakė esanti jo kaimyno laimė. Iš jos neturtėlis sužinojo, kad jo paties laimė slepiasi girioje. Nuėjo vyras į girią, surado trišakį medį ir jame sėdinčią moteriškę. Laimė liepė jam eiti namo ir pasakė, kad, jeigu jau jis ją rado, tai dabar ir jam viskas seksis. Nuo to laiko tikrai jam viskas sekėsi ir ilgainiui jis tapo dar turtingesnis už savo kaimyną.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 230-118 Pasaka AT 934 – Apė laimių lėmimą
Turtingam ūkininkui gimė sūnus. Kadangi tais laikais dažnai laimės aplink namus vaikščiodavo, tai žmonės mėgdavo po langais jų kalbų klausytis. Tėvas išgirdo, kad laimės jo kūdikui lėmė gyventi iki dvylikos metų, o tada jį nutrenks perkūnas. Kai vaikui ėjo dvylikti metai, tėvas pastatė geležinį namelį ir ruošėsi ten uždaryti sūnų, kad perkūnas jo nenutrenktų. Bet kai norėjo vaiką ten vesti, niekur negalėjo jo rasti. Ir tuomet užėjo juodas debesis, sužaibavo ir trenkė į tą namelį taip stipriai, kad jis perskilo pusiau. Vaikas tuo metu buvo pasislėpęs sode po lapais, tad išvengė mirties, užaugo didelis ir buvo turtingas.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 231-119 Pasaka AT 934A – Teip laimės lemta
Ūkininkas su žmona laukėsi vaiko. Prieš jam gimstant, žmona po langu išgirdo laimes kalbant. Jos vaikui lėmė, kad jis, sulaukęs šešerių metų, nuskęs kūdroje. Tėvai aptvėrė tą kūdrą tvora, kad vaikas ten neprieitų, ir vis jį saugojo. Bet vos tik valandėlei paliko vaiką vieną, rado jį prie kūdros tvoros nebegyvą.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 232-120 Pasaka AT 930 – Kas kam lemta, tai ir išsipildo
Vienas turtingas ponas bekeliaudamas apsistojo pas vieną ūkininką. Naktį išgirdo laimes šnekant, kad gimęs kūdikis valdys turtus to pono, kuris tame kieme nakvoja. Sužinojęs, kad to ūkininko bernui gimė sūnus, ir prisiminęs, ką laimės kalbėjo, jis nupirko kūdikį, o parsivežęs namo įkišo jį į statinę ir įmetė į marias. Trys mergos ištraukė statinę ir radę verkiantį kūdikį parsinešė į ūkininko, pas kurį tarnavo, namus. Čia berniukas ir užaugo. Bet apsilankė ten ponas ir sužinojo, kad tas dailus vaikinukas yra jo nupirktasis kūdikis, todėl paprašė jį jam atiduoti, kad vėliau esą galėtų su savo dukterimi sutuokti. Tada davė vaikinui laišką, kuriame buvo liepiama jį nužudyti, ir išsiuntė į savo dvarą. Pakeliui vaikinas sutiko senuką, kuris pakeitė laiško turinį, ir dėl to dvare buvo apvesdintas su pono dukterimi. Po to dar kartą ponas bandė nusikratyti vaikino, liepdamas įstumti jį į duobę ir užkasti, bet girti tarnai per klaidą jį patį užkasė ir tada jo žentas liko valdyti jo turto.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 242-122 Pasaka AT 930 – Kaip laimės lemia, teip ir išsipildo
Turtingas pirklys turėjo dukterį, o greta jo gyveno neturtingas trobelninkas. Pirklys išgirdo šnekant laimes, kurios lėmė, kad penktasis vargšo trobelninko sūnus ves šio pirklio dukterį. Todėl pirklys nupirko iš kaimyno kūdikį ir užkasė jį sniege. Bet du krautuvininkai rado kūdikį ir pasiėmė. Tada pirklys dar kartą nupirko kūdikį ir, įdėjęs į statinę, paleido į marias. Kito pirklio dukra rado jį ir parsinešusi namo užaugino. Bet kartą ten apsilankė pirmasis pirklys ir sužinojo, kad tas vaikinas yra jo nupirktasis kūdikis, todėl paprašė jį jam atiduoti, kad galėtų už jo savo dukterį ištekinti. Tada davė vaikinui laišką, kuriame buvo liepiama jį nužudyti, ir išsiuntė į savo dvarą. Pakeliui vaikinas sutiko senuką, kuris pakeitė laiško turinį, ir dėl to dvare buvo apvesdintas su pirklio dukterimi. Po to dar kartą ponas bandė nusikratyti vaikino, liepdamas tarnams jį į degtinės raugalą įstumti. Bet vaikinas tą rytą pramigo ir tarnai patį poną vietoj jo žento nužudė.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 245-123 Pasaka AT 465A + 761 – Apė vieną ūkinyko sūnų, kaip jis savo dalią atrado
Ūkininkai turėjo sūnų ir dukterį. Dukra buvo turtinga, dalią turėjo, o sūnus – ne. Tėvams mirus, jis išėjo laimės ieškoti. Apsigyveno pas senuką, kuris buvo Dievas. Nuėjęs prie ežero pamatė tris paukštes, kurios atskridusios nusimetė plunksnas ir virto gražiomis merginomis. Vaikinui labiausiai patiko jauniausioji, tad senelis patarė jos plunksnas pavogti, o pačią merginą parsivesti į trobelę. Kai jie atėjo, senukas sudegino merginos plunksnas ir palaimino abu poroje gyventi. Vėliau moteris išsiuvinėjo šilku rankšluostį ir kilimą, kuriuos jos vyras brangiai pardavė ir tapo pusės miesto valdytoju. Nuvažiavę į tą miestą išsirinko gražiausią namą ir apsigyveno jame. Nepatenkintas namo šeimininkas paskundė juos karaliui. Karalius pasamdė jį prievaizdu ir davė neįveikiamas užduotis atlikti: ant kalno žuvies prigaudyti, per jūrą tiltą pastatyti. Žmona paukštė padėjo vyrui šiuos darbus atlikti. Tada karalius liepė jam nueiti į pragarą ir sužinoti, kaip karaliaus tėvams ten sekasi. Kai jis ir šią užduotį įvykdė, liepė nuo aukšto kalno du žiedus parnešti. Šįkart galėjo pagelbėti tik vyriausioji paukštės sesuo. Ji parnešė tuos žiedus ir liepė juos užmauti ant pirštų karaliui ir jo generolui. Kai tik vyras taip padarė, jo priešai sudegė ir jis su žmona galėjo ramiai ir turtingai gyventi.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 254-124 Pasaka AT 735A – Apė nelaimę
Baudžiavos laikais buvo du broliai: vienas turtingas, o kitas – vargšas. Neturtingajam nusibodo vargti ir jis nutarė į kitus namus persikelti. Iškraustė šeimyną į kitų paliktus tuščius namus, bet pastebėjo, kad kirvį senuosiuose namuose paliko, todėl grįžo jo pasiimti. Įėjęs rado seną moteriškę batus besiaunančią. Sužinojęs, kad ji yra jo nelaimė ir ruošiasi pas jį keliauti, žmogus čiupo kirvį ir ją nužudė, o tada sukišo į krepšį ir pakišo po kelmu. Po to su šeima grįžo į savo namus ir netrukus prasigyveno. Tai sužinojęs, brolis nuėjo ir iš po kelmo paleido brolio nelaimę, tikėdamasis, kad ji sugrįš. Bet nelaimė atsisakė pas tą bjaurųjį ūkininką, kuris ją kirviu sukapojo, grįžti ir pristojo prie turtingojo jo brolio, kuris neilgai trukus nusigyveno.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 256-125 Sakmė BlLPK 3693 – Apė laumes ir berną
Laikais, kai vaikščiodavo laumės ir raganos, vienas bernas ėjo per laukus namo. Eidamas pro pirtį jis pamatė ten laumes prausiantis. Supykę laumės puolė jį vytis. Bernas sprukdamas užkėlė vartus, parbėgo į trobą ir jau galvojo, kad nuo jų pabėgo. Bet laumės vis tiek jį po kelių dienų pagavo ir sudraskė.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 257-127 Sakmė BlLPK 3692 – Apė laumę ir kūdikį
Per rugiapjūtę viena kampininkė atėjo pas ūkininką rugių grėbti ir atsinešė mažą vaiką. Jį paliko vieną, o pati nuėjo dirbti. Po kurio laiko atėjo laumė su savo kūdikiu ir savąjį paliko, o anos moteriškės vaiką pasiėmė ir nusinešė. Laumės kūdikis pradėjo rėkti ir moteris jau norėjo eiti jį raminti, bet ūkininkas neleido. Vėliau laumė vėl atėjo ir ėmė priekaištauti moteriškei, kad ji jos vaiko neraminanti, nes ji jos kūdikį gražiai prižiūrėjusi. Moteriškė, atėjusi pas savo vaiką, tikrai rado jį gražiai aprengtą.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 257-128 Sakmė BlLPK 3691 – Apė laumes ir kūdikį
Vienas neturtingas ūkininkas su žmona tik senatvėje susilaukė vaiko. Per rugiapjūtę išėjo rugių pjauti ir vaiką kartu išsinešė. Motina kiek ankstėliau namo grįžo vakarienės virti, o tėvas, po darbo turėjęs kartu vaiką parsinešti, pamiršo jį pasiimti. Todėl motina išėjo vaiko ieškoti. Toje vietoje, kur vaikas buvo paliktas, moteriškė išgirdo laumes juokiantis. Atbėgusi rado vaiką šilkiniais drabužiais aprengtą ir gėlėmis apkaišytą. Apie tai sužinojo kaimynė. Kitą dieną ji nunešė savo vaiką ir paliko laukuose. Bet vakare nuėjusi savo vaiką rado nebegyvą – sudraskytą ir rugienomis apdėtą. Dėl to, kad ji pavydi buvo, laumės jos vaiką pasmaugė.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 258-129 Sakmė BlLPK 3692 – Apė laumuką
Ūkininkas su žmona susilaukė sūnaus. Visiems sumigus, atėjo laumė ir sukeitė vaikus. Niekas to nepastebėjo ir augino laumiuką. Jis jau buvo ketverių metų, bet vis dar nevaikščiojo ir nekalbėjo. Motina apie tai papasakojo ubagui, kuris patarė jai laumės vaiką iškepti krosnyje. Kai tik moteriškė, pakūrusi krosnį, vaiką ant ližės pasodino, atbėgo laumė, metė pro duris tikrąjį jos vaiką, priekaištaudama, kad pati žmonių vaiką šilkuose auginusi, o ši jos vaiką norinti iškepti! Tada čiupo savo vaiką nuo ližės ir nusinešė.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 259-130 Pasaka – Apė stebuklingai gimusį karaliūną, momkinuką ir laumės dukterį
Neturinčiam vaikų karaliui vienas gydytojas patarė šilkiniu tinklu mariose pagauti žuvelę. Kai žmona ją suvalgys, susilauks kūdikio. Tos žuvelės kaulus aplaižė ir žindyvė, todėl abi su karaliene susilaukė sūnų. Kai jie užaugo, abu išplaukė į marias. Trečią dieną priplaukė salą, kurioje buvo trobelė, o joje gyveno laumė su trim dukterimis. Tarnas, pamatęs gražią jauniausiąją laumės dukterį, panoro ją karalaičiui paimti. Supykusi laumė prakeikė karalaitį, bet jo tarnas jį tris kartus išgelbėjo. Tačiau karalaitis, nežinodamas, kad tarnas jį gelbsti, o ne nužudyti nori, liepė jį pakarti. Tarnas išsigandęs mirties papasakojo, kaip viskas iš tiesų buvo, ir pavirto akmenimi. Vėliau karalaičiui prisisapnavo, kad jeigu jis nužudytų savo vaikus ir jų krauju tą akmenį pateptų, jis vėl virstų žmogumi. Karalaitis taip ir padarė. Jo tarnas vėl virto žmogumi, o karalaitis, parėjęs namo, pamatė, kad ir jo vaikai tebėra gyvi ir sveiki.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 262-131 Pasaka AT 710 – Apė laumę ir jos augintinę
Kai gimdavo vaikas, per naktį žiburio negesindavo – kad laumės vaikų neapkeistų. Tačiau vienas ūkininkas žiburio neuždegė, todėl laumės pavogė jo mergaitę, nusinešė pas save ir augino iki šešiolikos metų. Tada laumė davė mergaitei raktus nuo trijų kambarių ir pasakė, kad ji gali į juos eiti, tik neatidaryti skrynios, kuri stovi trečiame kambaryje. Mergaitė nepaklausė, už tai laumė ją išvijo iš namų į girią. Mergaitė, bijodama, kad jos žvėrys nesudraskytų, įsilipo į medį. Ten ją aptiko karalaičio medžiokliniai šunys. Karalaičiui labai patiko ši graži mergaitė, todėl jis parsivežė ją į dvarą ir vedė. Kai jie susilaukė sūnaus, karalius išvyko į karą, o laumė tuo metu pavogė kūdikį. Taip nutiko dar du kartus. Karalius, netekęs trijų sūnų, nutarė, kad juos jo žmona suėdusi, ir liepė ją sudeginti ant laužo. Kai karalienę pasodino ant laužo ir uždegė ugnį, laumė atnešė pavogtuosius vaikus ir pasodino ant laužo. Ugnis degė, bet jų nelietė. Tarnai visa tai papasakojo karaliui, jis atėjo ir rado savo žmoną bei vaikus tarp žarijų sėdinčius.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 265-132 Sakmė BlLPK 3694 – Apė moteriškę ir laumes
Bartnykų dvare buvo vandens malūnas, tvenkinys ir upelis, per jį tekantis. Viena moteriškė prieš pietus ėjo pro tą tvenkinį ir pamatė dvi laumes skalbiančias. Ji jas pasveikino: „Padėk, Dieve“. Laumės tik nusižvengė kaip kumelės, šoko į vandenį ir nunėrė lyg kokios lydekos.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 265-133 Sakmė BlLPK 3695 – Laumės verpėjos
Vieno ūkininko marti viena liko namuose, o merga išėjo vakaroti. Kai sutemo, pas marčią atėjo dvi moteriškės su verpimo rateliais ir paklausė, ar ji turi joms darbo. Marti, nežinodama, kas jos tokios, jas įsileido ir atnešė verpti po linų gniūžtę. Suverpusios laumės vis prašė dar ir dar darbo. Marti išsigandusi, kad greitai nebeturės, ką laumėms duoti verpti, nubėgo pas kaimynę, kuri patarė uždegti žvakę ir pasakyti, kad lauke girdisi mušimas ir vaikų verksmas. Marti taip ir padarė. Kai ji taip pasakė, laumės pagalvojo, kad jų vaikus kas nors laukuose muša, ir išbėgo. Kai nieko neradusios grįžo, marti jų nebeįsileido.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 267-134 Sakmė – Kaip laumės audžia
Ūkininko merga sėdo austi, bet jai nesisekė. Supykusi tarė, kad nors laumės atėję jai išaustų. Vos tik taip pasakė, atėjo trys laumės, kurios pažadėjo jos audimą išausti, jeigu ji jų vardais nevadins. Kai jau jos baiginėjo austi, merga išsigando, kad tuoj nebeturės laumėms darbo. Todėl paklausė, kaip laumės viena kitą vadina, ir pradėjo jas vardais šaukti. Tada laumės pakilo iš staklių ir išėjo, nebaigusios austi.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 267-135 Sakmė BlLPK 3694 – Laumės dovanoja moteriškei audeklo
Kartą moteriškė, vakare eidama iš Bartnykų dvaro per Gražupio upelį, esantį Budavonės girioje (o pati buvo iš Pašeimenių kaimo), pamatė upelyje dvi laumes skalbiančias. Nors ir nusigando, moteriškė pasveikino skalbėjas: „Padėk, Dieve“. Už tai, kad jas pasveikino, laumės jai davė nesibaigiantį rietimą drobės, bet liepė niekada jo neišvynioti iki galo. Moteris naudojo drobę daug metų, bet kartą, smalsumo pagauta, nutarė išmatuoti, kiek dar rietime drobės liko. Nuo tada, kiek iš rietimo nukirpdavo, tiek jame drobės ir nelikdavo.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 268-136 Sakmė BlLPK 3710 – Apė laumių skarbą
Viename kaime iš upės išeidavo trys laumės ir vis lįsdavo po vieno ūkininko klėtimi. Pabuvę ten kelias valandas, jos vėl grįždavo į upę. Tas ūkininkas nutarė pažiūrėti, kas gi yra po jo klėtimi. Palindęs ten rado užkastus auksinius pinigus. Nuo to laiko, kai tik jam reikėdavo pinigų, jis vis lįsdavo po klėtimi. Bet kartą jį ten rado nebegyvą su nusuktu sprandu. Sako, kad tai laumių lobis buvęs, todėl jos vagišiui galvą nusukusios.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 269-137 Sakmė BlLPK 3682 – Kaip laumės gyvulius ir žmones slogina
Ūkininkas, eidamas per kiemą, išgirdo, kad jo karvė stena. Nuėjęs į tvartą, pamatė, kad jo karvė ramiai stovi, bet vos tik išėjo, vėl išgirdo karvę stenant. Ūkininkas suprato, kad tai laumė jo karvę slogina. Naktį jis nuėjo į tvartą, norėdamas pažiūrėti, kas ten darosi. Bet tada laumė jį sloginti pradėjo. Kelias naktis vyras gynėsi šermukšnine lazda, bet vėliau ir tai nebepadėjo. Viena moteriškė patarė jam naktį prie galvos pasistatyti veidrodį, nes laumės jų nemėgstančios. Laumė, atėjusi jį dusinti, pamatė veidrodyje savo atvaizdą, išsigandusi pabėgo ir daugiau nebegrįžo.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 270-138 Pasaka AT 1052 + 1060 + 1049 – Apė vieną milžiną ir Motiejuką
Pas vieną milžiną pagiryje mažoje pirtelėje gyveno žmogus, vardu Motiejukas, kuris milžino laukuose savo gyvulius ganydavo. Neapsikentęs milžinas pasiėmė akmenį ir jau ėjo įsibrovėlio mušti. Motiejukas tuo metu pasiėmė saują varškės ir abiems besipykstant parodė, koks jis stiprus, net galintis iš akmens vandenį išspausti, – ir suspaudė rankoje varškę. Tai pamatęs milžinas pasiūlė Motiejukui pas jį bernauti. Vėliau abu išsiruošė į milšką malkų kirsti. Motiejukas, milžino kirvio negalėdamas pakelti, pasakė, kad eis medžių rauti: laiko už medžio kamieno, o milžinas už viršūnės paėmęs medį išrauna. Kitą kartą, kai negalėjo milžino spragilo pakelti, pradėjo kluono stogą ardyti, sakydamas, kad neturi kur rankų ištiesti. Milžinas, matydamas, kad vyrukas jam tik nuostolius daro, davė jam pinigų ir liepė eiti namo. Motiejukas, tokio pinigų kiekio nepakeldamas, pagrasino milžinui, kad jeigu jis nenuneš pinigų į jo namus, jis ir toliau liks pas jį. Milžinas, norėdamas Motiejuko nusikratyti, parnešė pinigus į jo pirtelę.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 272-139 Pasaka AT 1051 + 1062 + 1060 – Apė du milžinu ir kalvio gizelį
Vieno vargingo žmogaus sūnus išmoko kalvio amato ir iškeliavo į pasaulį. Kartą atėjo į dvarą, kurio sode milžinai buvo apsigyvenę ir nieko į jį nebeįleisdavo. Bet vaikinas panoro tų obuolių pasiskinti. Milžinas, tai pamatęs, taip stumtelėjo jį, kad jis per medį perskrido. Patys milžinai bandė per medį peršokti, bet jiems nepavyko. Tada varžėsi, kuris akmenį aukščiau išmes: milžinų akmuo tik po pusvalandžio ant žemės nukrito, o vaikinas išsiėmė iš kišenės paukščiuką, metė aukštyn ir jis nuskrido. Tada nutarė spausti akmenis, bet vaikinas ir vėl milžinus apgavo – jis sūrį taip suspaudė, kad vanduo per pirštus ėmė varvėti. Milžinai, išsigandę jo jėgos, iš sodo išsidangino. O dvaro šeimininkas išleido už gudruolio savo dukterį ir paliko jam savo dvarą valdyti.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 275-141 Pasaka AT 590 = 315 – Apė vieną karaliaus sūnų ir milžiną
Karalius išjojo į karą, o jo rūmuose liko šeimininkauti jo pavaldinys. Karalienė jam neįtiko, tad jis apskundė ją karaliui ir šis liepė žmoną ir sūnų nužudyti. Bet karalienė išsiprašė jų nežudyti, o palikti girioje. Jiems ten begyvenant, berniukas rado dirželį, kurį užsijuosęs tapo labai stiprus. Kitą dieną rado skylę, į kurią įlindę rado milžinų dvarą. Vaikinas šešis iš jų užmušė, o septintasis po to pas jo motiną ateidavo. Sutarė jie abu vaikiną nužudyti: paruošė jam vonią, o kai jis nusirengė, išgręžė jam akis, nuskuto plaukus ir norėjo nuogą įmesti į skruzdėlyną, kad skruzdėlės gyvą suėstų. Bet milžinas pasigailėjo jo ir paliko pakelėje kruviną gulėti. Ten jį rado karalius ir apgyvendino prieglaudoje. Po kurio laiko vaikiną pamatė jauniausioji karaliaus dukra ir išsiprašė leisti jai už jo tekėti. Vėliau, jaunuoliams besėdint sode, atskrido varnai, kurie pradėjo peštis ir iškirto vienas kitam akis. Po to tie varnai išsimaudė greta esančiame tvenkinyje ir jų akys ataugo. Tai pamačiusi karalaitė nusivedė savo aklą vyrą į tvenkinį ir tol jam prausė akis, kol jos ataugo. Vėliau jis papasakojo savo gyvenimo istoriją ir, gavęs kareivių, išvyko ieškoti milžinų dvaro. Kareiviai jo motiną taip nubaudė, kaip ji su savo sūnumi norėjo pasielgti, o milžiną atsivežė į dvarą, kur iki gyvenimo pabaigos maitino.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 283-143 Pasaka AT 298A* – Apė žmogų, šaltį, vėją ir saulę
Kartą žiemą važiuodamas per girią žmogus pamatė tris vyrus vienu kirviu medį kertančius. Jis juos pasveikino, sakydamas: „Padėk, Dieve!“, o vienas iš jų jam padėkojo. Žmogus nuvažiavo toliau, o kirtėjai pradėjo ginčytis, su kuriuo iš jų žmogus bus pasisveikinęs. Todėl pasivijo jį ir paklausė. Žmogus pasižiūrėjo į juos ir atsakė, kad pasveikinęs tą, kuris su storomis lūpomis. O toks buvo vėjas. Tada supykęs šaltis nutarė žmogų sušaldyti: ėmė viską šaldyti, bet žmogus, pradėjęs medžius kirsti, sušilo, kailinius nusimetė ir toliau kerta. Šaltis sušaldė kailinius, bet jis paėmė lazdą, gerai padaužė ir jie vėl minkšti pasidarė. Apsivilko ir važiuoja sau. Tada saulė nutarė jį kaip vėžį iškepti. Tačiau vėjas ėmė pūsti ir žmogus tik malonią šilumą, o ne deginantį karštį juto.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 284-144 Pasaka AT 480 – Apė šaltį ir bobas
Kartą buvo du broliai. Vienas po vedybų liko gyventi savo namuose ir motina rūpinosi. Antrasis brolis apsigyveno žmonos namuose ir turėjo rūpintis uošve. Bet, kaip žinia, vaikai, gavę iš tėvų ūkius, nenori senais tėvais rūpintis, netgi nemėgsta jų. Taigi ir tasai vyras savo uošvės nekentė. Jis sugalvojo ją žiemą išvešti į laukus pusnuogę ir ten palikti sušalti. Pas vargšę paliktą moteriškę atėjo žmogus ir paklausė, ar šalta. Ji atsakė, kad šąla, nes toks dabar metų laikas ir taip turi būti. Tas žmogus nuėjo ir netrukus atnešė jai gražius šiltus drabužius. Kai žentas atvažiavo sušalusios uošvės pažiūrėti, rado ją dailiai aprengtą. Apie tai sužinojo jo brolis ir išvežė į laukus savo motiną. Jai bešąlant vėl atėjo žmogus ir paklausė, ar šalta, ji pradėjo plūsti šaltį. Šaltis supyko ant šios moteriškės, dar labiau pašaldė orą ir ji sušalo. Todėl kai sūnus atvažiavo pasiimti, kaip jis tikėjosi, savo išpuoštos motinos, iš tikrųjų rado ją sustingusią.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 285-145 Pasaka AT 159* + 302 – Apė karaliaus dukteris ir devyngalvį smaką
Karalius turėjo tris dukteris ir vieną sūnų. Kartą, kai dukros jau buvo užaugusios, sode pakilo vėjas ir jas visas kažkur nunešė. Brolis iškeliavo jų ieškoti. Beeidamas per girią jis sutiko skruzdėlę, žiurkę ir vanagą, nepasidalinančius gabalo mėsos. Vaikinas jį padalino, todėl dėkingi gyvūnai suteikė jam galią pavirsti tokiais pat gyvūnais kaip jie. Labai tolimoje karalystėje jis pagaliau rado savo seseris, kurias laikė pagrobęs devyngalvis slibinas. Sesuo išklausė slibino, kur yra jo gyvybė, kad niekas jo užmušti negali. Slibinas pasakė, kad mariose yra sala, joje yra jautis, jautyje – balandis, balandyje – kiaušinis, o tame kiaušinyje – jo gyvybė. Kai slibinas išlėkė, karalaitis sėdo ant savo stebuklingo balno ir išlėkė to jaučio ieškoti. Kai perkirto jautį pusiau, iš jo išskrido balandis. Vaikinas pasivertė vanagu ir jį sudraskė, tada kiaušinis įkrito į jūrą, bet vaikinas pasivertė skruzdėle, įšoko į vandenį, pragraužė kiaušinyje skylutę ir kai iš jo išbėgo smala, – slibinas nugaišo. O karalaitis grįžo pas seseris ir pargabeno jas atgal į tėvo karalystę.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 287-146 Pasaka AT 300A – Apė Joną, Pliorimą, Širvoką ir smakus
Turtingas ponas nupirko auksinę žuvelę ir iškeptą davė žmonai suvalgyti. Ji tik paragavo ir atidavė virėjai. Nuvalytus žvynus, išmestus lauk, palaižė kumelė. Tad neilgai trukus karalienė, virėja ir kumelė susilaukė sūnų. Karalienės sūnus buvo Jonas, virėjos – Pliorimas, o kumelės – Širvokas. Visi jie užaugo stiprūs, ypač Širvokas. Sulaukę dvidešimties, jie iškeliavo į pasaulį. Bekeliaudami sužinojo, kad vienas karalius ieško žento, kuris galėtų slibinus, gyvenančius pas jį po tiltu, nugalėti. Širvokas ėmėsi šio darbo, palikęs draugams dvi stiklines vandens ir pasakęs, kad, jeigu jose vanduo virs krauju, vadinasi, jam reikia pagalbos. Širvokui besigrumiant su slibinu, jie abu vienas kitą vis giliau į žemę kalė. Kai slibinas buvo žemėje iki galvų, Širvokas nukirto visas tris galvas. Kitą dieną taip nugalėjo šešiagalvį slibiną, trečią dieną – devyngalvį. Ketvirtą dieną kovojo su dvylikagalviu slbinu, bet negalėjo jo įveikti. Jonas su Pliorimu pamatę, kad vanduo stiklinėse virsta krauju, nuskubėjo draugui į pagalbą ir visi kartu įveikė paskutinį slibiną. Po to Širvokas vedė karaliaus dukterį, Jonas – kambarinę, o Pliorimas – virėją.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 289-147 Pasaka AT 300 + 303 – Apė tris brolius ir ką jiems reikėjo iškentėtie
Ūkininkas turėjo tris sūnus. Užaugę jie pasiėmė po du kurtus ir iškeliavo į pasaulį. Vienas iš brolių atkeliavo į miestą, kuriame tą dieną slibinui turėjo būti atiduota vienturtė karaliaus dukra. Vaikinas nugalėjo devyngalvį slibiną ir išsipjovęs liežuvius nujojo sau. Vežėjas, radęs karalaitę gyvą, prigrasino jai sakyti, kad tai jis nugalėjo slibiną. Dėkingas karalius sutiko išleisti dukrą už apsišaukėlio vežėjo. Į vestuves atėjo ir tikrasis slibino nugalėtojas. Kai parodė slibino liežuvius, karalius suprato, kad tai jis yra karalaitės išgelbėtojas ir apvesdino jį su savo dukra. Kartą žentui nuėjus į pajūrį, atėjo slibino žmona ir pavertė jį bei jo kurtus akmenimis. Netrukus į tą miestą atkeliavo ir antrasis brolis su savo šunimis, bet ir jie buvo paversti akmenimis. Trečiasis brolis, sužinojęs, kur dingo jo broliai, nuėjo į pajūrį ir slibinienę perkirto pusiau. Iš jos iššoko dvi merginos, kurios paėmė slibino žmonos rykštę ir, ja sudavusios, atgaivino akmenimis paverstus vaikinus ir jų kurtus. Tada broliai vedė tas merginas, o karaliaus žentas grįžo pas savo žmoną.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 301-150 Pasaka – Apė teisingą karalių
Vienas ponas dirbo raštininku ir turėjo gražią dukterį, kuri mokėjo groti fortepionu ir turėjo angelišką balsą. Kitas labai turtingas ponas norėjo ją vesti, bet jai nesutikus, neteisingai apkaltino jos tėvą ir pasodino į kalėjimą, tikėdamasis, kad likusi be tėvo mergina sutiks už jo tekėti. Bet ji nesutiko, o jos tėvas penkiolika metų praleido tamsiame kalėjime. Dukra vis rašė prašymus paleisti nekaltą jos tėvą, bet visi buvo papirkti ir todėl jos prašymai net nepasiekdavo karaliaus. Senajam karaliui mirus, naujasis karalius liepė paleisti visus belaisvius, bet merginos tėvas liko kalėti. Tai sužinojęs karalius nusirengė savo karališkus drabužius ir atėjo pas kalėjimo prižiūrėtoją. Nors ir labai nenorėdamas, prižiūrėtojas turėjo parodyti kalinį. Už visus blogus darbus ir nepagarbą karaliui prižiūrėtojas turėjo būti pakartas ir nušautas, bet tai sužinojęs, pats ėmė daužyti galvą į sieną ir mirė.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 306-152 Pasaka AT 885 – Apė vieną karalių ir kunigužį
Vienas prūsų karalius turėjo liokajų, kuris įsimylėjo pirklio dukterį. Bet ją iš jo paveržė kunigas. Artėjant kunigo vestuvėms, karalius pamatė, kad jo liokajus nelaimingas. Sužinojęs priežastį, nuvažiavo kartu į kunigo ir pirklio dukters vestuves ir paprašė parodyti, kaip kunigas moka sutuokti. Tam šalia pirklio dukros savo liokajų pastatė. Kunigas, neįtardamas apgaulės, juos sutuokė, pats savo nuotaką prarasdamas. Tokiu būdu liokajus gavo tą, kurios norėjo.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 319-156 Pasaka AT 900 – Apė vieną karaliaus sūnų ir jo atsitikimus
Buvo nebejaunas karalius, kuris panoro vesti labai gražią jauną karalaitę. Bet karalaitė jį atstūmė, parašiusi, kad jis nevertas net purvo nuo jos batų. Įsižeidęs karalius sugalvojo ją pamokyti. Pasiėmė auksinį, sidabrinį ir deimantinį obuolius, nukeliavo į tą karalystę ir įsidarbino sodininku. Pamačiusi tuos obuolius, karalaitė panoro juos nusipirkti, bet sodininkas už juos kaskart paprašydavo ne pinigų, o kad vis kita karalaitės draugė su juo naktį praleistų. Karalaitė, bijodama, kad jis merginas apšnekės, nutarė jam duoti migdančio gėrimo, o po to išstumti pro langą. Bet karalius sukeitė taures ir, kai karalaitė užmigo, pasiguldė ją į lovą. Ryte, manydama, kad pergulėjo su sodininku, karalaitė sutiko su juo iš namų bėgti. Tada dar ilgai karalius visaip ją išnaudojo, vertė nesėkmingai puodus, degtinę pardavinėti, rūmuose tarnauti, o pats tuo metu vestuvėms ruošėsi. Ir tik tada pasirodė jai savo karališkais drabužiais, pasakydamas, kad taip ją už jos puikybę baudė. Po to ją karališkai aprengė, abu nuvažiavę susituokė ir laimingai karaliavo.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 323-157 Pasaka AT 1525A – Apė vieną karaliaus sūnų, kurs vogt ėjo mokytis
Vienas karalius turėjo tris sūnus. Kartą bejodinėdami jie rado tuščios žemės plotą, kuris visiems patiko, tik trečiajam sūnui – ne, jis pasakė, kad čia per tanku – tik vagims gyventi. Tėvas supyko ir išvarė sūnų, kad eitų pas vagis jų amato mokytis. Netrukus karalaitis išmoko gerai vogti. Nuėjęs į vieną dvarą pereikalavo pinigų, kitaip viską išvogsiąs. Tada prievaizdas pasiūlė jam pavogti jo arklį. Vagis nupirko mėsos, įtrynė ją migdančiomis žolelėmis, pasiėmė butelį degtinės ir atėjo arklio vogti. Šunims davė mėsą, sargus nugirdė degtine, o pats išsivedė arklį. Kitą dieną ponas vagišiui pasiūlė pavogti jo jautį, už tai pažadėjęs duoti tris šimtus rublių. Vagis nusipirko aviganį šunį, padarė jį panašų į vilką ir paleido, kad bėgtų pro artojus į girią. Artojai, pamatę vilką, puolė jį vytis, o vagis išsivedė jautį iš jungo. Trečią dieną ponas pasiūlė pavogti žiedą nuo jo žmonos piršto ir marškinius nuo jos kūno. Už tai pažadėjo išleisti už jo savo dukterį. Naktį vagis išviliojo poną lauk, o pats apsimetė moteriškės vyru ir atėjęs papylė jai po užpakaliu mielių. Kol ji tvarkėsi, davė jam palaikyti žiedą, o vėliau ir suteptus marškinius. Kitą rytą vaikinas atnešė ponui žiedą bei marškinius ir tapo jo žentu.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 337-160 Pasakojimas – Apė karaliaus sūnų Milordą, kurs murinų žemėje verguvėn pateko ir išsigelbėjęs karalium tapo
Karalius turėjo sūnų, vardu Milordas. Kartą jis išjojo į girią medžioti, bet prasidėjo liūtis ir visi tarnai išsilakstė. Likęs vienas karalaitis jojo toliau ir pamatė zuikį. Norėjo jį sumedžioti, bet tas zuikis abu jo šunis sudraskė. Kitą dieną jis prijojo dvarą, kuriame rado jauną našlę karalienę, kuri panoro būti jo žmona. Bet kad tai įvyktų, karalaitis pusę metų turėjo niekam apie tai nepasakoti. Deja, jis nesusilaikė neišplepėjęs ir vėl nujojęs į tą vietą, rado tik stulpą su užrašu, kad už tai, ką padarė, bus nubaustas, o karalienės neras dvylika metų. Karalaitis nutarė plaukti per marias, ber pateko nelaisvėn. Žmogžudžiai jį pardavė to krašto karalaitei, kuri norėjo padaryti jį karaliumi. Jis nesutiko, nes vis galvojo apie prarastąją našlę, už tai trims dienoms buvo uždarytas į rūsį su kirmėlėmis. Vėliau, vaikščiodamas sode, karalaitis sutiko sodininką, kuris parodė jam skylę – kelią į pragarą. Juo einant jis jautė baisią smarvę, bet vėliau pasidarė lengviau ir galiausiai priėjo vandenį. Ten stovėdamas pamatė link jo plaukiantį laivą – tai jo mylimoji karalienė pagaliau jį surado.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 341-161 Pasaka AT 510B + 706 – Apė atsitikimus vienos karalaitės
Karalius turėjo labai gražią dukterį. Kai jo žmona mirė, jis norėjo vesti dar kartą, bet niekur nerado moters, kuri būtų tokia graži, kaip jo dukra. Todėl karalius nutarė vesti savo dukterį. Karalaitė, nenorėdama tekėti, pasisamdė laivą, išplaukė į kitą karalystę ir įstojo į moterų vienuolyną. Tačiau tėvas sužinojo, kur ji slepiasi. Tada karalaitė kitu laivu bėl plaukė į kitą šalį, bet laivą užgrobė žmogžudžiai, visus išžudė, tik karalaitę kapitonas sau pasiliko. Mergina, nenorėdama jam atitekti, prašė Dievo jai padėti. Dievas ją išklausė: kilo audra ir nuskandino laivą, o karalaitė maža valtele išsigelbėjo. Kai priplaukė krantą, ją rado tos šalies karalaitis ir panoro vesti. Kai vėliau jos vyras išvyko į karą, jo motina sukeitė laiškus ir karalienė, neva karaliaus įsakymu, turėjo būti sudeginta. Jaunoji karalienė išsiprašė, kad jai nukirstų pirštą ir paleistų į girią. Pirštą ji įdėjo į dėžutę ir pakabino sūnui ant kaklo. Vėliau, jai užmigus, žvėrys nusinešė abu jos sūnus, kuriuos rado atsiskyrėlis ir užaugino. Užaugę vaikinai atkeliavo į vieną miestą, kur tarnavo garsiausiam to miesto ponui. Karalius, grįžęs iš karo, sužinojo, kas nutiko, liepė sudeginti savo motiną, norėjusią pražudyti jo žmoną ir vaikus. Tada išvyko jų ieškoti. Viename mieste jam patarnavo dailus vaikinas, turintis dėžutę ant kaklo. Karalius paprašė parodyti, kas joje yra, ir, kai vaikinas ją atidarė, pamatė savo žmonos žiedą. O vėliau žmonės prisiminė vieną vargšę moteriškę be piršto, gyvenančią jų mieste. Taip karalius rado savo šeimą ir visi kartu išvažiavo į savo karalystę.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 346-162 Pasaka AT 401A – Apie vieną bostrą, kurs karalium tapo
Vieno pono dukra pagimdė nesantuokinį kūdikį, todėl nunešė jį į girią ir paliko. Ten jį rado karaliaus dukra su tarnaitėmis. Jos pasiėmė berniuką ir rūmuose užaugino, išmokslino. Karalius jį irgi mylėjo, tad jis tapo generolu. Viename kare priešai sumušė jo kariuomenę, o jis pats išsigelbėjo tik savo greito arklio dėka. Bijodamas grįžti namo, jis nutarė keliauti kitur. Beklajodamas jis priėjo dvarą, kuriame buvo tik viena mergina – karaliaus dukra, kurią velnias prieš dvylika metų pagrobė iš tėvo sodo ir dabar kankina. Atlėkė velnias, bet nieko negalėjo padaryti, nes vaikinas ant piršto turėjo žiedą, kuris velnią degino labiau nei pragaro liepsnos. Matydamas, kad velnias jo žiedo bijo, vaikinas liepė velniui jį ir karalaitę nunešti į jos tėvų namus. Velnias pakluso, nunešė juos į karaliaus rūmus. Karalius, pamatęs savo seniai prarastą dukrą, labai džiaugėsi ir atsidėkodamas apvesdino karalaitę su ją išgelbėjusiu vaikinu.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 350-163 Pasaka AT 301 D* – Apė vieną kareivį, kurs tapo karaliaus žentu
Vienas karalius, norėdamas savo dukterį nuo pasaulio blogio apsaugoti, laikė ją uždarytą. Mergina buvo mokoma, lavinama, ji žinojo, kas vyksta pasaulyje, bet niekur negalėjo išeiti. Kartą karalaitė išsiprašė tarnaitės leisti jai pasivaikščioti. Tuomet ją pagrobė raganius. Vienas kareivis, gavęs pinigų ir kareivių, išplaukė jos ieškoti. Ilgai keliavę jie rado raganiaus dvarą. Kareivis nugalėjo raganių, o apsidžiaugusi karalaitė davė jam žiedą, kurį jis pasidėjo ant lango ir pamiršo. Kai jis vėliau grįžo žiedo, laivas išplaukė be jo. Bevaikščiodamas kareivis rado varpą, kuriuo paskambino, ir atėjo karalius, kuris liepė jam metus tarnauti, o už tai paskui padėsiąs jam grįžti. Po metų jis davė kareiviui stebuklingus batus ir seną kapšelį, kurį pakračius byra pinigai. Su stebuklingais batais kareivis greitai parkeliavo į karaliaus rūmus, kur karalaitė ruošėsi tekėti už neva ją išgelbėjusio kapitono. Kai kareivis atėjo į vestuves, karalaitė pamatė savo dovanotą žiedą ir pasakė tėvui, kad tikrasis jos išgelbėtojas yra šis vaikinas. Karalius kapitoną liepė sušaudyti, o kareivį su savo dukterimi apvesdino.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 354-164 Pasaka AT 935 – Apė vieno ūkinyko sūnų Titkų, kurs karalium pastojo
Vieno turtingo ūkininko sūnų paėmė į kariuomenę. Kadangi jis buvo mokytas ir turtingas, ilgainiui tapo pulkininku ir vedė karaliaus dukterį. Po kurio laiko jis panoro aplankyti savo tėvus. Pakeliui apsistojo karčemoje, kur žaisdamas kortomis pralošė visus savo pinigus, kareivius, arklius, karietą ir karališkus drabužius. Gavęs senus skarmalus, pėsčias grįžo į tėviškę. Tėvas, jį tokį pamatęs, davė rykščių ir išsiuntė ožkų ganyti. Karalienė, savo vyro nesulaukdama, išvyko jo ieškoti. Užsukus į tą pačią karčemą, jai taip pat pasiūlė pažaisti kortomis. Jai sekėsi ir ji išlošė jos vyro praloštus daiktus. Po to nuvyko į vyro tėvo namus. Kai tėvas pamatė savo sūnų karališkais drabužiais apsirengusį, ėmė atsiprašinėti, kad juo netikėjo ir rykščių davė. Karalius tėvui atleido, o pasisvečiavęs su žmona grįžo į savo karalystę ir laimingai karaliavo.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 356-165 Pasaka AT 506** + 881 – Apė vieną kupčiaus sūnų, kurs karaliaus dukterį vedė
Vienas pirklio sūnus, pamatęs mušamą šv. Mykolo paveikslą, jį nusipirko ir pasikabino ant sienos. Kitą dieną pas jį atėjo senukas (Dievas) ir paprašė duoti jam kokio darbo. Vėliau jis vaikinui pasiūlė vykti į kitą šalį pirkti pigių prekių. Ten vaikinas pamatė karalaitės atvaizdą ir panoro ją gyvą pamatyti. Senukas patarė jam persirengti moteriškais drabužiais ir apsimesti svetimos šalies karalaite. Vaikinas taip ir padarė, nuvyko pas karalaitę ir su ja pasikalbėjo, o vėliau nuėjo maudytis. Taip vaikinas pamatė ne tik jos veidą, bet ir visą dailų kūną. Karalaitė, pamačiusi, kas jis yra iš tikrųjų, pasiūlė pasiimti ją į savo šalį ir ten vesti. Praėjus pusei metų po vestuvių, pirklio sūnus vėl išvyko, o jo motina nutarė marčią nužudyti. Pasamdė žmogžudį, bet jis ją tik sužeidė, po to nuplukdė į mariose esantį bokštą ir ten paliko. Karalaitė šoko į vandenį, bet žvejai ją išgelbėjo, tad ji vėl grįžo į miestą ir ten gyveno. Kai numirė tos šalies karalius, popiežius žmonėms liepė karaliumi išsirinkti tą, kurio rankose sužaliuos ir pražys palmės šakelė. Tuo metu karalaitė gavo iš Dievo žinią persirengti vyriškais drabužiais ir su palmės šakele eiti į bažnyčią. Kadangi pražydo jos šakelė, ji tapo karaliumi. Tada ji liepė priešais rūmus ant stulpo pakabinti jos paveikslą ir tuos, kurie į jį pažiūrės, uždaryti į kalėjimą. Tokiu būdu ji rado visus savo skriaudėjus, kuriuos nubaudė, ir gelbėtojus, kuriuos apdovanojo ir paleido. Tarp suimtųjų buvo ir jos vyras, kuris pažino savo žmoną, ir tada jau abu laimingai karaliavo.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 362-166 Pasaka AT 560 – Apė vieną ūkinyko sūnų, kurs karaliaus dukterį vedė
Turtingas ūkininkas turėjo sūnų, kuris panoro girioje savo paties namus pasistatyti, tik paprašė tėvo jam šimtą rublių duoti, kad turėtų už ką darbininkus samdyti. Bet už gautus pinigus nupirko kačiuką, kurį žmogus nešė skandinti. Kitą dieną gavęs iš tėvo du šimtus rublių nupirko nešamą skandinti šuniuką, o trečią dieną – gyvatę. Išgelbėta gyvatė liepė sekti paskui ją pas jos tėvą, kuris padovanojo stebuklingą žiedą, išpildantį bet kokį norą. Vaikinas panoro dvaro, puikesnio už karaliaus, o tada liepė tėvui važiuoti pas karalių ir prašyti, kad atiduotų jam į žmonas savo dukterį. Po vestuvių žmona pavogė jo žiedą ir pasakė, kad jos vyras burtininkas. Už tai karalius žentą liepė pakarti. Tada atbėgo jo išgelbėtieji kačiukas su šuniuku ir pažadėjo jam padėti. Jie perplaukė marias, pasivertė vienas į auksinį, kitas į sidabrinį ir nubėgo į rūmus pas karalaitę. Ten kiek pabuvo, o kai karalaitė nusimovė nuo piršto žiedą, čiupo jį ir parnešė savo išgelbėtojui. Jį kaip tik tuo metu vedė pakarti, tad jis panorėjo, kad visi korikai išnyktų ir vėl atsirastų toks dvaras, kaip buvo anksčiau. O tada savo žmoną surišęs mušė, kol visą apmaudą išliejo, ir toliau abu jau gražiai gyveno.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 367-167 Pasaka AT 935 – Apė vieną turtingo kupčiaus sūnų ir karalaitę
Turtingiausias pasaulio pirklio sūnus išvažiavo pasižiūrėti gražiausios pasaulyje karalaitės. Atvykęs į tą miestą, pamatė prie stulpo pritvirtintą tos karalaitės atvaizdą. Jis sužinojo, kad karalaitė yra davusi įžadus niekada netekėti ir visada vaikšto užsidengusi veidą, kad vyrai neitų dėl jos iš proto. Vis dėlto norėdamas ją pamatyti, pirklio sūnus nusipirko sklypą šalia dvaro ir pasistatė labai gražius namus. Po to jį pakvietė į pokylį karalaitės rūmuose ir jis buvo pasodintas priešais ją. Ten nuvykęs jaunuolis pasikalbėjo su gražuole, bet jos veido taip ir nepamatė. Tada jis įsiprašė, kad rūmų tarnaitė įleistų jį į karalaitės kambarį. Jis pasislėpė po lova ir matė, kaip karalaitė atėjusi išsirengė nuoga ir atsigulė miegoti. Kai ji užmigo, vaikinas ją pabučiavo ir išėjo. Karalaitė manė, kad visa tai susapnavo, bet tarnaitė, matydama, kad ji būtų nieko prieš tapti moterimi, pasiūlė jai ištekėti. O tinkamas jaunikis – turtingasis pirklio sūnus. Karalaitei ši mintis patiko ir netrukus jie susižadėjo. Apie tai išgirdo karalaitės sesuo, buvusi vienuolyne. Vos tik pamatė sesers jaunikį, iš karto jį įsimylėjo ir naktį atėjo pas jį. Pirklio sūnus ją atstūmė, todėl ji pasamdė jauną pulkininką, kuris nudūrė nuotaką. Pirklio sūnui pavyko nuo žudiko pasprukti ir jis grįžo į savo tėviškę. O nužudytosios karalaitės sesuo ištekėjo už pulkininko ir tose žemėse karaliavo.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 371-168 Pasaka AT 885A – Apė vieno vargšo sūnų ir karalaitę
Vieno neturtingo našlio sūnus Antanas išsimokslino ir atėjęs į karaliaus miestą ėmėsi mokyti karalaitę, kurios niekam nepavykdavo išmokyti. Vaikinas per tris mėnesius ją išmokė, bet ji greitai viską vėl pamiršo. Tada jis ją metus mokė, ir ji viską gerai įsidėmėjo. Per tą laiką jaunuoliai vienas kitą pamilo, bet kadangi karalius neleido dukrai už ubago sūnaus tekėti, jie tik pasikeitė žiedais. Tada vaikinas išmoko groti vargonais ir nuvyko į Romą, kur popiežius pasiūlė jam darbą. Tuo metu karalius norėjo ištekinti savo dukrą. Karalaitė, nenorėdama tekėti, numirė, o jos mylimasis išgirdo jį kviečiant eiti pas tą, kurią paliko. Popiežius paaiškino jam, ką tai reiškia, tada aprengė jį puošniais drabužiais, davė karietą, arklių ir išsiuntė pas mylimąją. Atėjęs prie karalaitės karsto, Antanas pradėjo poteriauti ir karalaitė atsimerkė. Vaikinas paėmė ją už rankos ir nuvedė pas karalių. Šis, matydamas, kad Antanas ją iš numirusių prikėlė, atidavė dukrą jam į žmonas. Tada abu išvyko į Romą ir dabar dar vargamistrauja popiežiui.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 377-169 Pasaka AT 569 – Apė karaliaus tarną, kurs ėjo dyvų ieškot
Buvo karalius, kuris užsimanė turėti tokį daiktą, kurio joks kitas karalius neturi. Todėl išsiuntė liokajų jam nepaprasto daikto ieškoti. Atėjęs į vieną trobelę jis rado rankšluostį, kurį patiesus atsiranda valgių ir gėrimų. Toliau beeidamas sutiko vyrus, kurie turėjo lazdą, kuri pati gali užmušti, kirvį, per pusę valandos galintį pastatyti didžiausius namus, ir rimbą, žmones iš numirusių prikeliantį. Pasikvietė tuos vyrus kartu eiti. Pirmiausia rankšluostį išmainė į lazdą ir ją gavęs liepė jai jo pakeleivį užmušti. Po to lazdai liepė pasivyti ir užmušti tą, kuris turi kirvį, o vėliau – tą, kuris turi rimbą. Gavęs visus stebuklingus daiktus, jis liepė rimbui užmuštuosius atgaivinti ir nuėjo į savo karalystę. Greta karaliaus rūmų kirviui liepė pastatyti rūmus, gražesnius už karaliaus. Tai pamatęs karalius siuntė savo žmones pakviesti jį į rūmus, kol, nesulaukęs nei jo, nei savo žmonių, nuėjo pats. Už tai, kad rado tokių nepaprastų daiktų, karalius savo dukterį atidavė liokajui į žmonas. Vėliau, kilus karui, karaliaus žentas su savo lazda visus priešus užmušė, o dar vėliau užvaldė visas karalystes ir laimingai jose karaliavo.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 381-170 Pasaka AT 1641 – Apė vieną garsų burtinyką
Vienas neturtingas žmogelis nutarė eiti vogti, kad pinigų maistui gautų. Bet klebonas uždraudė jam vogti, todėl jis ką kita sugalvojo: pavogė iš kaimyno jaučius, nuvedė į girią ir pririšo prie medžio. Kai kaimynas pasiskundė, jis pasakė, kad galįs išburti, kur jo jaučiai prapuolė. Kitą kartą paėmė kito kaimyno arklius, o vėliau jam išbūrė, kur jo arkliai yra. Taip pasklido žinia, kad jis esąs nepaprastas burtininkas. Tad kai prapuolė karaliaus žiedas, jį nugabeno į rūmus ir paprašė išburti, kur yra tas žiedas. Burtininkas paprašė jam duoti atskirą trobelę. Čia jam atnešdavo valgio ir po taurelę degtinės. Žiedą buvo pavogę karaliaus liokajai, tad kai atėjo su maistu ir degtine pirmasis, burtininkas pasakė: „Na, vieną jau turiu“. Liokajus pamanė, kad jis kalba jau vieną vagį turįs. Kitą kartą maistą nešė kitas liokajus ir burtininkas pasakė, kad jau ir antrą turi. Ir taip keturis kartus. Tada išsigandę liokajai ėmė prašyti neišduoti jų karaliui. Gavęs iš jų pinigų, burtininkas karaliui pasakė, kad žiedą prarijo kalakutas. Ir kai papjovė paukštį, ten tikrai rado karaliaus žiedą. Už tai karalius burtininkui davė krepšį pinigų, už kuriuos jis pasistatė naujus namus ir laimingai gyveno. Senąją trobelę, klebono patartas, sudegino ir po to nebebūrė, sakydamas, kad sudegė popieriai, iš kurių jis burdavo.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 385-171 Pasaka AT 935 – Apė vieną jenarolą ir jo pačią
Vienas ponas neklusnų savo sūnų atidavė į kariuomenę. Sūnui ten neblogai sekėsi ir jis tapo generolu. Vėliau paprašė išleisti jį tėvo aplankyti. Važiuodamas į tėviškę, jis sustojo nakvoti karčemoje, kur sėdo žaisti kortomis ir pralošė visus savo pinigus, arklius, net savo uniformą. Todėl pas tėvą atėjo pėsčias ir pusnuogis. Tėvas, jį tokį pamatęs, prilupo ir išvarė avių ganyti. O generolo žmona, nesulaukusi savo vyro, persirengė vyriškais drabužiais ir išėjo kariauti vietoj savo vyro. Vėliau karalius sužinojo, kad ji yra moteris, bet kadangi gerai kovojo, leido jai būti generolu iki mirties. Ji paprašė leisti jai važiuoti vyro ieškoti. Bevažiuodama privažiavo tą pačią karčemą ir liko joje nakvoti. Ją, kaip ir jos vyrą, pakvietė žaisti kortomis. Tada ji pasikvietė savo vežėją, davė pinigų ir liepė žaisti. Jis išlošė visus karčemos šeimininko pinigus ir atsilošė generolo daiktus. Kai moteris atvažiavo į uošvio dvarą, šis pasakė, kad jos vyro nematęs. Bet avių piemuo įsmuko į jos kambarį ir, kai puolė jai po kojomis, žmona jį pažino. Tada jį nuprausė, aprengė jo drabužiais ir parodė tėvui. Dabar jis sūnų jau pripažino. Marti davė uošviui porą antausių ir kartu su vyru išvažiavo pas karalių.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 389-172 Pasaka AT 1406 – Apė vieną jenarolą, kurs tris moteris turėjo
Vienas generolas vienu metu turėjo tris ištekėjusias meilužes, bet kiekviena iš jų manė esanti jam vienintelė. Kai jos pagaliau sužinojo apie kitas dvi, liepė generolui pasirinkti vieną iš jų. Generolas pasakė pasirinksiąs tą, kuri geriausiai apgaus savo vyrą. Teisėjo žmona, vyrui išvykus, namus pavertė karčema ir sumokėjusi girtuokliams liepė sakyti, kad karčema ten jau trejus metus esanti. Kai teisėjas grįžo namo, žmona tikino jo nepažįstanti. Tada jis išvažiavo žmonos tėvų parsivežti, kad šie pamatytų, kaip jų dukra kvailioja. Per tą laiką jo žmona vėl viską sutvarkė ir vyrui grįžus įtikinėjo, kad jis buvo pasiklydęs. Kita meilužė – turtingo pono žmona irgi taip pat apgavo savo vyrą. O trečioji buvo pirklio žmona ir turėjo pažįstamą kapitoną. Šis davė jai migdomųjų žolių, ji jas sugirdė vyrui, tada jį nugabeno į kareivines ir kareiviškai aprengė. Kai jis pabudo, įtikino, kad jis tarnauja kareiviu ir taip pralaikė jį dvejus metus ir tik tada vėl davė tų pačių žolelių ir grąžino žmonai. Vėliau jis ėmė galvoti, kad tarnybą kareiviu tik sapnavo. Taigi pirklio žmona geriausiai apgavo savo vyrą, nes privertė jį dvejus metus kareiviu tarnauti, todėl generolas ją pasirinko.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 393-175 Pasaka AT 301A – Apė lekajų ir pono dukteris
Vienas ponas turėjo dvi dukteris. Bet kartą pakilo vėtra ir jas išnešė iš sodo. Vienas liokajus sutiko eiti merginų ieškoti. Jam beeinant per girią, per balas, sutemo. Staiga jis pamatė balose šviesą, pažiūrėjo, kas gi taip šviečia, ir pamatė šilkinę skarelę. Kai jis pasilenkė jos paimti, iškilo šviesos stulpas ir liepė ateiti galynėtis. Taip galynėjosi, kol gaidys užgiedojo, tada tas stulpas dingo ir dingdamas pasakė, kad iš ubago nebus pono, o jis tų dukterų neras. Baisiai išsigandęs liokajus prapuolė tose pelkėse.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 394-176 Pasaka AT 1641 – Apė vieną daktarą
Vienas ūkininkas turėjo tris sūnus ir vieną iš jų nutarė išmokyti gydytoju. Sūnus mokėsi kelerius metus, bet ne kažin ką išmoko. Tik išeidamas paprašė, kad jį mokęs gydytojas jam visokių receptų išrašytų. Tada nukeliavo į karaliaus miestą ir prie savo namų pritvirtino lentelę, kad jis yra visažinis gydytojas. Kai karaliaus vežikui pavogė arklį, jis atėjo pas visažinį, gal jis pasakysiąs, kur yra jo arklys. Gydytojas davė jam nežinia kokį receptą, liepė išgerti vaistus ir gal tada jis sužinosiąs, kur jo arklys. Vežėjas išgėrė skirtus vaistus ir jam paleido vidurius. Jam krūmuose tupint ir tokią padėtį apkalbant, išgirdo jį jo arklys, kurį vagis buvo krūmuose palikęs, ir ėmė žvengti. Todėl kai susirgo karaliaus dukra, vežėjas pasiūlė atvesti tą visažinį gydytoją. Kiti gydytojai, negalėję karalaitės išgydyti, turėjo palikti jį su mergina vieną. Jis liepė jai į lėkštę pasišlapinti, tada paėmęs tą lėkštę vieną kartą pauostė, kitą kartą pauostė– ir karalaitė pradėjo juoktis, pūlinys trūko ir karalaitė pasijuto geriau. Tuomet pavydūs gydytojai pavogė jos žiedą ir vagyste apkaltino jaunąjį gydytoją. Karalius liepė jam tą žiedą surasti. Užsidarė jis vienas ir iš nuobodulio pradėjo valandas skaičiuoti. Kaip tik tada prie jo lango priėjo vienas iš apsivogusių gydytojų, o jaunuolis žiūrėdas į laikrodį pasakė, kad štai vieną jau turi. Gydytojas išsigando, kad čia jį, kaip vagį, jis turi omenyje, ir papasakojo apie tai savo kolegoms. Kitus kartus ėjo kiti gydytojai žiūrėti, o vaikinas vis sakydavo, kad jau du, tris turi. Tada gydytojai puolė prašyti, kad jis neišduotų jų karaliui. Tad gavęs iš jų po tūkstantį rublių ir po to dar iš karaliaus milijoną, vaikinas jau galėjo nebedirbti ir laimingai gyventi.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 401-179 Pasakojimas – Apė vieną kunigą ir jo pinigus
Buvo vienas labai šykštus klebonas, kuris visada atsakydavo neturįs pinigų, nors buvo nemažai jų sukaupęs. Netoliese gyveno prasiskolinęs ūkininkas. Jo sūnūs sugalvojo eiti pas kleboną ir atimti iš jo pinigus. Atėję kleboną surišo, o patys pradėjo pinigų ieškoti. Pamatę, kad klebonas vis į krosnelę dairosi, išlupo ten grindis ir rado pinigus. Pasiėmę pinigus vaikinai išėjo, o ūkininkas jais skolas sumokėjo. Nuo tada klebonas, kai tik susirinkdavo kiek pinigų, kviesdavosi svečių ir juos vaišindavo. O ūkininkas, užsidirbęs tiek pinigų, kiek jo sūnūs buvo iš klebono atėmę, atnešė jam juos grąžinti. Bet klebonas jų neėmė, sakydamas, kad pasiliktų juos sau, nes jis buvo pernelyg prie jų prisirišęs ir tie pinigai būtų jį pražudę.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 402-180 Pasaka AT 735C* – Apė vieną kupčių ir jo kamašius
Buvo turtingas pirklys, kuris rengėsi taip, lyg būtų paprasčiausias ubagas. Ir batai jo buvo tiek kartų lopyti, kad jau svėrė po dvidešimt svarų. Kartą pirklys pigiai nusipirko indų su visokiais vandenimis. Sustatė juos troboje, o pats sėkmingo sandorio proga nutarė nueiti į pirtį. Pirtyje sutiko teisėją. Išėjęs pirmas iš pirties pirklys apsiavė teisėjo batais. Teisėjas už tai, kad pavogė jo batus, padavė jį į teismą ir skyrė jam tris šimtus rublių baudos. Supykęs pirklys išmetė senuosius batus į upę. Ten vienas žvejys kaip tik bandė naują tinklą, o tie batai jį suplėšė. Žmogus pažino išmestuosius batus ir atėjo pas pirklį metė juos pro langą, jie krisdami visus indus su pirktais vandenimis sudaužė. Be to, žvejys pareikalavo kad jam nuostolius už suplėšytą tinklą atlygintų. Tada pirklys batus užkasė, bet vėl buvo apkaltintas, kad rado lobį ir vietoj jo batus užkasė. Valdžia liepė jam už neva rastą lobį dalį jo vertės jai sumokėti. Po to pirklys pasidėjo batus ant priemenės stogelio, bet, einant moteriai su vaiku ant rankų, katės nustūmė juos nuo stogo ir jie krisdami užmušė vaiką. Moteris padavė pirklį į teismą.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 404-181 Pasaka AT 882 – Apė Margį ir Laukį
Buvo du pirkliai: Margis ir Laukis. Vienas iš jų buvo vedęs, o kitas, nors nebejaunas, - dar ne. Jau jis būtų nieko prieš vesti, bet tinkamos merginos negalėjo rasti. Bet kartą karčemoje jis pamatė tarnaitę ir paprašė jos tekėti už jo. Vėliau, jau praėjus kuriam laikui po vestuvių, Laukis pradėjo kalbėti, kad, kai Margio nebūna, jis leidžiantis laiką su jo žmona. Margis tuo nepatikėjo, dėl to abu susilažino. Tada Laukis paprašė draugo, kad per naktį savo miegamajame pasaugotų jo skrynią su pinigais. O pats įlindo į tą skrynią ir matė, kaip draugo žmona nakčiai ruošdamasi nusirengė ir pamatė ant jos kūno apgamus. Todėl kitą kartą susitikęs Margį jam vėl pasakė, jog buvo su jo žmona ir papasakojo, kurioje jos kūno vietoje yra apgamai. Taip Margis pralošė lažybas ir turėjo visą turtą atiduoti Laukiui, o pats su žmona išvažiavo į kitą miestą. Ten pabuvus jo žmona jį metė ir persirengusi vyru nuėjo tarnauti vienam karininkui. Po jo mirties ji užėmė to karininko vietą ir jau buvo gana turtinga. Tada liepė pašaukti Margį ir šis išpasakojo, kaip staiga taip nusigyveno. Tada abu nuvažiavo pas Laukį, ji persirengė moteriškais drabužiais ir tiesiai paklausė, kada gi jis su ja gulėjo. Laukis atsakė, kad niekada negulėjo. Tai pasakęs, jis turėjo ne tik draugo turtą grąžinti, bet ir savąjį atiduoti.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 407-182 Pasaka AT 1875 – Apė atsitikimus vieno keleivio
Vienas žmogelis atėjo į dvarą, kuriame vyko vestuvės. Kadangi norėjo valgyti, tai nuėjęs į sodą ėmė obuolius skinti. Ponas, tai pamatęs, pasikvietė jį namo ir davė jam kisieliaus valgyti. Negalėdamas viso suvalgyti, pradėjo jį kištis į užantį. Vienas svečias tai pamatė ir pakvietė jį šokti, tada kisielius pradėjo lauk dribti. Žmogelį primušė ir išmetė lauk. Kadangi jau buvo vakaras, jis įlindo į šieno kūgį. Išgirdęs atvažiuojant vežimą, paprašė nakvynės. O tai buvo vagys. Pasiėmė jį, kad kitiems neišpasakotų, o vėliau nuvežė į girią, įkišo į statinę nuo medaus ir užkalė. Toje statinėje buvo skylė, tad vėliau atbėgo vilkas ir ėmė pro tą skylę šlapintis tiesiai ant žmogelio. Jis čiupo tą vilką už uodegos ir laikė, o vilkas ėmė bėgti statinę vilkdamas, kol ji sulūžo. Vilkas iš baimės nudvėsė, tada žmogus pasiėmė jo kailį ir nuėjo toliau.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 409-183 Pasaka AT 1540A* + 1528 – Apė kiaulę, kuri į kūmas ėjo
Vienas neturtingas žmogus atėjo į dvarą, kur, pamatęs dailią kiaulę su dvylika paršiukų, nusiėmė kepurę ir pradėjo jai lankstytis. Tai pamačiusi ponia paklausė, kodėl jis tai daro. Jis atsakė, kad niekas nenori jo vaiko krikštyti, todėl šią kiaulę kviečia krikšto motina būti. Poniai ši mintis patiko ir ji liepė pakinkyti į karietą ketvertą arklių, kad kiaulė pėsčia neitų. Kad paršiukams nebūtų vieniems liūdna, dar ir juos pasiėmė. Kai ponas grįžo namo ir sužinojo, kad nepažįstamas vargeta jų karieta kiaulę išsivežė, išjojo jo ieškoti. Jį pamatęs žmogelis paslėpė arklius, o kepurę prispaudė prie žemės ir laiko. Ponas sutiko jo neva pagautą paukščiuką palaikyti, kol jis vagį pasivys. Nusibodo ponui kepurę laikyti ir, supratęs apgaulę, pėsčias parėjo namo. O tas žmogus arklius pardavė, kiaules papjovė – ir turėjo pinigų ir mėsos.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 411-184 Pasaka AT 1416 – Ir rojuj be žingeidumo negali apsiaitie
Du ubagai eidami keliu kalbėjo, kad jeigu Adomas su Ieva nebūtų nusidėję, jiems dabar nereikėtų vargti ir duonos ieškoti. Tai išgirdo ponas, keliu važiuodamas, ir pasiūlė eiti pas jį – jis jiems duonos už dyką duosiąs. Kai atėjo pas jį, ponas atnešė suvožtas dvi lėkštes ir liepė jokiu būdu nežiūrėti, kas tarp jų yra. Bet praėjo kelios dienos ir ubagai neištvėrė – atidengė lėkštę. Ten buvusi pelė pabėgo. Kai ponas pamatė, kad jo įsakymą sulaužė, išvarė ubagus lauk, kaip Dievas Adomą iš rojaus.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 412-185 Pasaka AT 675 – Apė vieną berną, kurs algos susiderėjo gaspadoriaus dukterį
Vienas bernas sutiko dirbti be užmokesčio, tik kad šeimininkas leistų jam vesti jo dukterį. Bet kai ūkininko dukra užaugo, ją ištekino už kito jaunikio. Berną, kad nesipainiotų vestuvininkams, išvarė į mišką medžių kirsti. Jam labai beskubant, sulūžo rogių pavara, tad jis grįžo į mišką, norėdamas pasidaryti naują. Bet kai susiruošė kirsti medelį, jis prabilo ir paprašė jo nekirsti. Jam tereikia pasakyti: „Tegul taip bus“ ir jo noras bus išpildytas. Kai tik bernas pasakė tuos žodžius, rogės pradėjo važiuoti. Suvežęs medžius bernas atėjo pas šeimininką, bet jis liepė jam eiti šiaudų pjaustyti. Bernas, žinodamas stebuklingus žodžius, ir šį darbą greitai atliko. Kai jaunieji nakčiai užsidarė klėtyje, bernas pasakė: „Tegul taip bus“, ir tada jau niekas nebepajėgė jaunųjų prikelti. Visi pradėjo prašyti berno, kad jis jaunuosius paleistų. Bernas sutiko, tik liepė sumokėti jam algą už pradirbtus metus, o tada išėjo savo keliais.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 414-186 Pasaka AT 569 – Apė vieną kvailį, kurs už savo išmintingus brolius išmintingesnis buvo
Vienas ūkininkas turėjo tris sūnus: du protingus, trečią – kvailą (bent jau taip apie jį broliai galvojo). Tėvas sūnus išsiuntė naktį avižų saugoti, nes kasnakt kažkas vis jas išėsdavo. Protingieji broliai nuėję saugoti lauko užmigdavo, o jauniausiasis nemiegojo ir pamatė iš girios ateinant arklį. Kai jis pradėjo avižas ėsti, jį pagavo, bet arklys paprašė jį paleisti, pažadėdamas savo pagalbą. Kai išmintingųjų brolių įkalbėtas tėvas išsiuntė kvailį raganos žiedo parnešti, jis pasikvietė arklį ir šis nunešė jį į raganos dvarą. Ragana jį priėmė ir naktį norėjo nužudyti, bet jis, visiems miegant, pastūmė raganos dukrą į savo vietą ir ragana savo dukterį vietoje jo nužudė. Tada vaikinas numovė nuo mirusios raganiūkštės piršto žiedą ir su arkliu išjojo namo. Grįžtant kvailys dar įsigijo stebuklingą lazdą ir rimbą, o tėvas, pamatęs, koks galingas tapo jo sūnus, jam atidavė savo ūkį.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 416-187 Pasaka AT 530 – Apė tris brolius: du gudru, o vieną kvailą
Vienas ūkininkas turėjo tris sūnus: du protingus, trečią – kvailą. Prieš mirtį tėvas paprašė, kad po jo mirties sūnūs tris naktis ateitų prie jo kapo. Kai tėvas numirė, vyresnieji broliai bijojo eiti į kapines, todėl išvijo kvailį. Jam ten nuėjus, iš kapo išėjo tėvas ir davė jam sidabrinę dūdelę, kurią papūtus atsirasdavo sidabrinis arklys, kardas ir drabužiai, dar kartą papūtus – jie pradingdavo. Kitas dvi naktis tėvas jam davė dar dvi dūdeles – auksinę ir deimantinę. Tuo metu karalius norėjo ištekinti savo dukrą, bet ji niekaip neišsirinko jaunikio. Todėl supykęs karalius liepė padaryti stiklo kalną ir pasodino ant jo savo dukrą. Tas vaikinas, kuris tris kartus užjos pas ją, taps jos vyru. Niekam tai nepavyko padaryti, tik kvailys, papūtęs stebuklingą dūdelę, kaskart vis ant kito arklio ir vis kitaip apsirengęs, užjodavo ant kalno. Paskutinį kartą užjojus, karalaitė jam davė pusę savo žiedo ir skarelę. Kitą dieną karalius liepė surasti vaikiną, turintį šiuos karalaitės daiktus. Kai juos rado pas kvailį, jis nusimetė savo pelenuotus drabužius ir papūtęs dūdelę pasipuošė deimantiniais drabužiais, sėdo ant tokio pat arklio ir nuvažiavo su karalaite tuoktis.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 419-188 Pasaka AT 875 – Apė gudrią mergą ir vaitą
Neturtingas žmogelis su žmona ir dukterimi gyveno vieno turtingo pono trobelėje. Dar turėjo karvę ir dirbdavo tam ponui už jos pašarą ir ganyklą. Kai varguolio žmona numirė, ponas panoro atimti iš jo karvę. Todėl apskundė jį vaitui, bet šis davė įminti tris mįsles ir tam, kuris jas įmins, atiteks karvė. Į mįsles, kas pasaulyje turtingiausias, kas riebiausias ir kas mieliausias, vargšui atsakymus pasakė dukra: turtingiausias yra Dievas, riebiausia – žemė, o mieliausias – miegas. Sužinojęs apie gudruolę merginą, vaitas liepė jai iš virtų kiaušinių viščiukus išperėti, bet dukra už tai davė vaitui virtų rugių, kad šis juos pasėtų ir viščiukai maisto turėtų. Tada vaitas davė svarą linų suverpti ir išausti, o mergina vaitui – pagaliuką, kad jis stakles padarytų. Po to vaitas gudruolei liepė akmeniui odą nulupti, o mergina paprašė akmenį apversti aukštyn kojom, nes nuo bambos norėtų pradėti jį lupti. Vaitas, matydamas tokią išmintingą merginą, panoro ją vesti, bet vėliau liepė į jo darbą nesikišti. Tad kartą, kai žmona užtarė nekaltą žmogų, vaitas liepė jai pasiimti, kas brangiausia, ir važiuoti pas tėvą. Gudruolė žmona nugirdė savo vyrą ir parsivežė girtą pas tėvą į trobelę. Ryte jam, ant šiaudų pabudusiam, moteris pasakė, kad jis jai visų brangiausias. Tada vaitas liepė žmonai pasiimti tėvą ir visi kartu grįžo į jo namus.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 422-189 Pasaka AT 301B – Apė kalvį, kriaučių ir kurpių
Ūkininko sūnus mokėsi kalvio amato, tada kalvis padarė jam didžiulę lazdą ir jis išėjo. Beeidamas sutiko siuvėją, batsiuvį ir toliau kartu keliaudami priėjo trobelę. Kitą dieną du išėjo medžioti, o siuvėjas liko pietų virti. Bet atėjo senis, jį sumušė, o pietus surijo. Tas pats buvo ir kitą dieną. Trečią dieną pietus virė kalvis. Kai atėjęs senis norėjo jį mušti, jis čiupo savo lazdą ir primušė jį, tada nuvilko prie ąžuolo ir, jį įskėlęs, įkišo senio barzdą. Bet kai vėliau su draugais ten grįžo, nebebuvo nei ąžuolo, nei senio. Pamatė, kad senis įlindo į skylę po akmeniu. Kalvis ten nusileido diržu, kurį jo draugai viršuje laikė, ten rado senį ir jį užmušė. Kai vaikinas norėjo lipti į viršų, jo draugai išsigandę, kad tai gali būti tas senis, diržą paleido. Likęs vienas, kalvis rado grifo lizdą su jaunikliais. Kai užėjo kruša, jis savo švarku uždengė paukščiukus. Už tai dėkingas grifas sutiko jį parnešti namo, tik liepė pasiimti daug mėsos ir alaus kelionei. Grifui atsisukus, vaikinas vis mesdavo po gabalą mėsos ar alaus atsigerti. Kai pritrūko mėsos, jis atpjovė savo blauzdos dalį ir įmetė grifui į gerklę. Tai sužinojęs grifas išspjovė jo blauzdą ir ji vėl prigijo. Vėliau jis grįžo į tėviškę, vedė ir gerai gyveno.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 427-190 Pasaka AT 1541 – Apė skilandį ir pavasarį
Vyras su žmona turėjo skilandį. Kai moteris jau norėjo jį prapjauti, vyras patarė palaukti pavasario. Kartą, kai vyro nebuvo namie, atėjo pas ją ubagas ir pasakęs, kad jo pavardė Pavasaris, gavo skilandį, įsimetė jį į krepšį ir išėjo. O vyras su žmona net jo neparagavo.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 427-191 Pasaka AT 1931 – Apė ubagą ir gaspadinę
Viena šeimininkė, jeigu pas ją ateidavo ubagas, ne duonos pasiūlydavo, o žarstekliu užvoždavo. Tai sužinojęs, vienas ubagas pasakė, jog jam bus kitaip – jis gaus lašinių. Kai įėjo namus, šeimininkė paklausė, iš kur ubagas kilęs. Jie atsakė, kad iš Buizių – kaip ir ji. Tada ji padėjo žarsteklį ir ėmė klausinėti apie savo tėviškę: ar yra akmuo prie durų, ar šaltinukas tebeteka per kiemą, kaip gyvena didysis kuilys ir kiaulė, kaip katinas laikosi. Taip pasišnekėjusi, davė ubagui lašinių ir duonos, nors kiti tik žarstekliu gaudavo.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 429-192 Pasaka AT 1430 – Ką zuikis ant vuodegos nunešė
Vienas bernas eidamas per laukus pamatė gulintį zuikį ir pradėjo galvoti, kad pagaus zuikį, jį parduos, nusipirks paršiuką ir kiaulaitę, jie atsives dvylika paršiukų. Visus juos nupenės, mėsą parduos, uždirbs daug pinigų, už juos pirks namus ir ves, susilauks dviejų sūnų – Jono ir Juozo. Kai jie paaugs, jis žiūrės pro langą ir, jeigu pamatys ką nors negero darančius, sudraus juos. Tada iš džiaugsmo suriko, zuikis pabėgo ir visus berno turtus ant uodegos nusinešė.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 431-194 Pasaka AT 1535 – Apė Gyvikį
Buvo dvare bernas, pravarde Gyvikis. Beardamas laukus, jis rado lobį, bet su kitais dviem darbininkais nepasidalino, todėl šie apskundė jį ponui. Ponas jo nenubaudė, todėl jie nutarė patys jį nužudyti. Gyvikis, tai žinodamas, savo vietoje paguldė žmoną ir jie ją nužudė. Tada negyvą žmoną įsisodino į vežimą, nusivežė į miestą ir, pripirkęs pyragų, pasodino ją pardavinėti. Priėjęs ponas paklausė kainos, bet negyvėlė nieko neatsakė. Tada tas ponas trenkė jai ir ji nugriuvo, o Gyvikis jį apkaltino, kad jo žmoną užmušė. Ponas atidavė jam savo karietą ir arklius, kad tik jo neišduotų policijai. Kai tikrieji žudikai paklausė, kur jo žmona dingusi, jis pasakė, kad nuvežė į miestą ir pardavė. Tada jie savo žmonas irgi nužudė ir nusivežė į miestą parduoti. Bet greitai už tai pakliuvo į kalėjimą. Atlikę bausmę, jie grįžo, čiupo Gyvikį, įkišo į maišą ir jau nešė skandinti. Kadangi neturėjo kirvio eketei iškirsti, tai nuėjo parsinešti. O Gyvikis, maiše gulėdamas, pradėjo rėkti, kad jį nori karaliumi padaryti. Pro šalį važiavęs žydas su puodais irgi užsimanė karaliumi būti, todėl pasikeitė su Gyvikiu vietomis. Bernai žydą nuskandino, o grįžę į dvarą pamatė savo priešą gyvą, puodus pardavinėjantį. Jiems jis pasakė, kad nuskandintas rado mugę ir joje prisipirko visokių daiktų. Tie bernai irgi užsimanė būti į ežerą įmesti, bet dar iki šiol su puodais negrįžo.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 433-195 Pasaka AT 1685 – Apė kvailą žentą
Viena moteriškė turėjo kvailą sūnų, kurį sumanė apvesdinti. Nuėjęs pas merginą sutarė dėl vedybų, o tada merginos motina paėmė iš ąsočio kruopų, norėdama vakarienę virti. Kai ji išėjo, kvailys norėjo dar kruopų paimti. Pasėmė pilnas saujas kruopų, bet negalėjo rankų ištraukti. Išgirdęs, kad moteris grįžta, atsisėdo su tuo ąsočiu ir sėdi rankas žemyn nuleidęs. Tada uošvė jam patarė kruopas paleisti ir rankas iš ąsočio ištraukti. Per vestuves žentui liepė atkimšti alaus statinę, kad alus išsigaruotų. Jis atidarė statines ir pradėjo alus ant žemės lietis. Po vestuvių kvailys parsivežė žmoną į savo namus. Kai ėjo gulti, ją virvute prisirišo, kad nuo jo nepabėgtų. Kai jis užmigo, žmona vietoj savęs pririšo ožką, o vėliau, pamačiusi, koks jis kvailas, jį paliko ir grįžo pas motiną.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 436-197 Pasaka AT 1541 + 1384 + 1540 + 1528 – Apė vieną prūsuką ir prūsaitę
Susituokė prūsas su prūsaite. Ta prūsaitė turėjo šimtą dolerių, todėl po vestuvių nieko neveikė, tik ant pinigų gulėjo. Bet kartą atėjo nepažįstamasis, prisistatęs bėda, ir moteris atidavė jam savo pinigus. Tada jau linksma namuose tvarkėsi. Sužinojęs tai vyras išėjo iš namų, sakydamas, kad jeigu ras moterį, dar kvailesnę negu ji, sugrįš pas ją, o jei – paliks visam laikui. Nuėjęs į miestą dairėsi į aukštus namus, ėjo galvą aukštai užvertęs. Viena ponia jo paklausė, į ką jis žiūri. Jis atsakė, kad žiūri, kaip atgal į dangų įlipti. Patikėjusi, kad jis yra dangaus pasiuntinys, ji paklausė, kaip sekasi jos mirusiam tėvui, broliui, tarnaitei, o išgirdusi, kad jie ten prastai gyvena, paprašė perduoti drabužių ir pinigų. Grįžęs ponios vyras sužinojo, ką padarė jo žmona, ir sėdęs ant arklio išjojo ieškoti apgaviko. Vaikinas, pamatęs, kad jį vejasi, po kepure pakišo akmenuką ir laikė jį prispaudęs. Kai ponas paklausė, ar nematęs jo žmoną apgavusio sukčiaus, jis pasakė, kad matė, bet ponas nežinosiąs, kuriuo keliu jis pasuko. Tada davė ponui palaikyti po kepure neva esantį paukščiuką, o pats nujojo. Vėliau vaikinas grįžo pas savo žmoną, nes, pasirodo, yra dar už ją kvailesnių.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 439-198 Pasaka AT 1688A* – Apie Liudviką ir Pliudriką
Buvo du draugai: Liudvikas ir Pliudrikas. Liudvikas buvo katalikas ir neturėjo pinigų, o Pliudrikas – vokietis, be to, turtingas. Kartą jie išjojo sau nuotakų ieškoti. Pliudrikas išjojo ant gero eržilo, o Liudvikas ant prastos kumelaitės. Pliudrikas draugo kumelaitę pririšo aukštyn ir pasakė, kad ji žvaigždes skaičiuoja. Tada Liudvikas nupjovė eržilui lūpas ir pasakė, kad jo eržilas juokiasi iš jo kumelaitės. Kitą vakarą Pliudrikas įstūmė draugo kumelaitę į griovį ir pasakė, kad ji žvejoja. Tada Liudvikas aprėžė eržilo kojas, odą atlupo ir pasakė, kad šis einąs jo kumelaitės gelbėti. Kai vaikinai rado merginą, tėvai ją vertė už turtingesnio Pliudriko tekėti, nors jai pačiai labiau patiko Liudvikas. Todėl prieš draugo vestuves jis nuėjo pas kalvį, atsinešė įkaitintą gelžgalį ir sutuoktuvių metu įkišo Pliudrikui į bato aulą. Kai koja visai pradėjo degti, jis išėjo iš bažnyčios, o Liudvikas atsistojo į jo vietą ir vedė tą merginą.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 441-200 Pasaka AT 891A* – Apė žydelką ir brangius akmenis
Vienas žydas su žmona turėjo keturiolika dukterų ir laukėsi penkioliktą kartą. Žydas pasakė, jog, jeigu gims mergaitė, jis žmoną paliks. Tad kai ir šį kartą gimė mergaitė, žydas tesėjo žodį ir palikęs žmoną išėjo. Vėliau žydo mergaitės pajūryje rado devynis akmenukus. Jų motina nebuvo kvaila ir suprato, kad tai brangieji akmenys. Ji pardavė du akmenukus, gavo daug pinigų, nupirko drabužių sau ir mergaitėms, karietą, arklius. Už penkis akmenukus iš pirklio nupirko visą miestą. Tada pardavė dar du ir visiems miesto ubagams surengė pietus. Tarp kitų ubagų moteris pamatė ir savo vyrą. Pasikvietė jį, gražiai aprengė ir visi kartu turtingai tame mieste gyveno.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 443-202 Pasaka – Apė du vagiu
Buvo du neturtingi kaimynai, kurie išsiruošė į turgų. Vienas prisikrovė maišą samanų, ant viršaus uždėjo vilnos, kitas prisikrovė maišą gilių, o ant viršaus – truputėlį riešutų. Kai abu susitiko, apsikeitė maišais, sakydami, kad jeigu neparduos, tai namie sunaudos. Bet nuėję į turgų apsižiūrėjo, kad buvo apgauti. Tada abu nutarė eiti vogti. Nuėjo pas vieną ūkininką, praardė klėties stogą, vienas nusileido į vidų, įvairius daiktus pririša už virvės, o kitas, sėdėdamas ant stogo, juos ištraukia. Tas, kuris sėdėjo ant stogo, nutarė savo bendrininką palikti, kad jį pagautų. Bet viduje likęs vagis praardė grindis ir išlindo lauk. Vėliau abu grobį pasidalino, tik žiedą nutarė pakaitomis po savaitę nešioti. Po kurio laiko vienas užsimanė tik sau tą žiedą turėti, todėl liepė žmonai jį kapinėse duobėje pagaliais užkrauti ir žemėmis užpilti. Kaimynas, sužinojęs, kad jo bendrininkas mirė, nuėjo į kapines ir, atkapstęs žemes, rado jį gyvą ir sveiką. Tada abu nutarė padalinti žiedą per pusę ir toliau ramiai sau gyveno.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 445-203 Pasaka AT 130C – Apė vieną žmogų su gyvuliais ir vagis
Kartą vienas neturtingas žmogelis beeidamas susitiko eržilą, aviną, šunį, katę, žąsiną bei gaidį ir pakvietė juos eiti kartu. Vėliau visi priėjo trobelę, kurioje žmogžudžiai skaičiavo pinigus. Tada tas žmogus aplink trobelę sustatė savo gyvulius ir visi pradėjo vienu metu rėkti. Vagys išsigando tokio baisaus triukšmo ir pabėgo, o žmogus su savo gyvuliais apsinakvojo jų namuose. Kai visi sugulė, vienas vagis atėjo į trobelę apsidairyti, bet prie stalo gulėjęs šuo griebė jam už kojos, bėgant pro duris katė spjovė į akis, priemenėje avinas tvojo ragais į užpakalį. Toliau bėgant jautis pagriebė ant ragų, o eržilas taip spyrė, kad vagis kelis kartus persivertė. Grįžęs pas savo draugus, vagis pasakojo, kad įėjus į trobelę, vienas iš užpuolikų karštomis replėmis čiupo jam už kojos, šeimininkė pylė karštų barščių į akis, tada priemenėje vienas plojo delnu jam per užkalį, kitas griebė šakėmis ir pradėjo kratyti, o kai tas paleido, kitas kaip davė su kūju, kad jis net kelis kartus apsivertė. O dar vienas, sėdėdamas ant aukšto rėkė, kad duotų vagį jam – pakars. Tai išgirdę vagys į savo trobelę nebegrįžo, o žmogus pasiėmė jų pinigus, grįžo namo ir turtingai gyveno.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 446-204 Pasakojimas – Apė vieną ūkinyką ir arkliavagį
Vienas ūkininkas sužinojo, kad vagys ruošiasi vogti jo arklius, dėl to naktimis juos saugojo. Bet kartą paryčiais užmigo ir vagys pavogė keturis arklius. Ūkininkui liko tik vienas eržilas, tad jis sėdo ant jo ir puolė vagių vytis. Arklius rado supančiotus, o vagį miegantį. Tada išsikirto ąžuoliuką ir taip vožė jam per blauzdas, kad jos net nutrūko. Jį ten paliko, o arklius parsivedė. Kitą kartą, Alytuje, važiuodamas tiltu per Nemuną, rado tą vagį ubagaujantį, dar dvidešimt kapeikų jam davė.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 447-205 Pasakojimas – Iš baudžiavų gadynės
Kartą baudžiavos laikais vienas žmogus vežė vežimu javus. Bevažiuojant per girią, prisistatė du ponaičiai, paėmė arklį už vadelių ir nusitempė toliau į girią. Tada iškrovė javus ir tuščiu vežimu nuvažiavo į miestą. Ten išpjovė kasos langų grotas, pinigus sukrovė į vežimą ir grįžę į girią juos paslėpė. Ūkininkui už atvežimą davė pinigų ir liepė nuvežus javus kuo skubiau dingti iš miesto.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 450-208 Pasakojimas – Apė vyskupą ir žmogžudžius
Vyskupas su vežiku važiavo per girią ir jiems kelią pastojo žmogžudžiai. Jie sutiko vyskupą paleisti už penkiasdešimt tūkstančių rublių išpirką, todėl vyskupas liepė vežėjui Petrui važiuoti į miestą ir atsivesti trisdešimt kareivių. Kol Petras važinėjo, žmogžudžiai padarė altorių, kad vyskupas galėtų mišias laikyti. Kai atvyko kareiviai, žmogžudžiai visus juos užmušė, o Petrui pavyko pabėgti. Tada vyriausiasis žmogžudys liepė vyskupui jį su jo merga sutuokti, o po to ir žuvusių kareivių ginklus, atitekusius žmogžudžiams, pašventinti. Vyskupas juos pašventino, bet taip, kad jie tik tiems šaudytų, kuriems iš tikrųjų priklauso. Netrukus atvyko Petras su penkiasdešimt kareivių ir visus žmogžudžius išmušė, tik tas vyriausiasis pabėgo.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 451-209 Pasaka AT 968 – Apė žmogžudžius
Ūkininkui numirus, jo našlė nešė į kasą pinigus. Jai beeinant kelią pastojo trys vyrai, kurie ją nužudė ir pinigus atėmė. Vakare jie atėjo nakvoti į tuos pačius namus, kuriuose gyveno jų nužudyta moteriškė. Po vakarienės jie paklausė, kur šių namų šeimininkė, ir uošvis atsakė, kad išnešė pinigus į kasą. Po to vyrai, atsigulę kluone, pradėjo kalbėti, kad namų šeimininkę nužudė, ir nepamatė, kad ten dar bernas guli. Išgirdęs jų kalbas, bernas išbėgo ir pranešė policijai, kuri netrukus žmogžudžius suėmė.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 452-210 Pasaka AT 961 – Apė žmogžudį ir ūkinyką
Vienas bernas, susipykęs su šeimininku, išėjo į girią ir tapo plėšiku ir žmogžudžiu. Kadangi buvo labai stiprus, šis darbas jam gerai sekėsi ir netrukus jis prasigyveno. Bet kartą per girą keliavo toks pat stiprus ūkininkas. Žmogžudys jam pastojo kelią ir liepė atiduoti pinigus. Ūkininkas pasiūlė eiti iki jo buveinės, tada atiduosiąs. Kai nuėjo iki vietos, kur žmogžudys laužą kūreno, abu pradėjo grumtis. Ūkininkas tą žmogžudį primušė, bet paliko gyvą ir ant krūtinės įkaitinta diržo sagtimi išdegino ženklą. Tada pasiėmė bandito lazdą ir nuėjo savo keliais. Vėliau tą lazdą naudojo tabakui trinti. Po kurio laiko tas žmogžudys ubagaudamas atėjo į ūkininko sodybą, apsinakvojo ir paprašė, kad duotų kuo tabaką sumalti. Gavęs lazdą, ją pažino ir, trindamas tabaką, vis į lazdos galvą žiūrėjo. Todėl kai jis ryte išėjo, ūkininkas suskaldė tą galvą ir rado joje paslėptus pinigus.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 454-211 Pasaka AT 1653B – Apė poną, jo berną ir žmogžudžius
Vienas vaikinas suderėjo bernauti už dyką trejus metus, o po to tasai ūkininkas turės jam bernauti. Ponas su tokiomis sąlygomis sutiko, tad po trejų metų jie susikeitė vietomis. Kartą jodami rado akėčias ir vaikinas liepė ponui jas pasiimti. Toliau bejodami rado pakartą žmogų – ir jį liepė ponui paimti. Kai įjojo į girią, sustojo po didele egle, įkėlė į ją negyvėlį bei akėčias, o tada įlipo patys. Vidurnaktį į tą vietą atėjo dvylika žmogžudžių, susikūrė ugnį ir virė vakariVienas vaikinas suderėjo bernauti už dyką trejus metus, o po to tasai ūkininkas turės jam bernauti. Ponas su tokiomis sąlygomis sutiko, tad po trejų metų jie susikeitė vietomis. Kartą jodami rado akėčias ir vaikinas liepė ponui jas pasiimti. Toliau bejodami rado pakartą žmogų – ir jį liepė ponui paimti. Kai įjojo į girią, sustojo po didele egle, įkėlė į ją negyvėlį bei akėčias, o tada įlipo patys. Vidurnaktį į tą vietą atėjo dvylika žmogžudžių, susikūrė ugnį ir virė vakarienę. Po to atsinešė katilą pinigų. Vaikinas, tų pinigų norėdamas, negyvėlį numetė žemyn. Žmogžudžiai pamanė, kad lavonas puola. Tada vaikinas metė akėčias. Jos krisdamos sukėlė triukšmą, tad žmogžudžiai išsigando, kad už jų nusikaltimus dabar ant jų jau dangus griūva. Jie išsilakstė, o bernas su ponu pasiėmė pinigus ir grįžo namo. Vaikinui nuo to laiko nebereikėjo daugiau bernauti. enę. Po to atsinešė katilą pinigų. Vaikinas, tų pinigų norėdamas, negyvėlį numetė žemyn. Žmogžudžiai pamanė, kad lavonas puola. Tada vaikinas metė akėčias. Jos krisdamos sukėlė triukšmą, tad žmogžudžiai išsigando, kad už jų nusikaltimus dabar ant jų jau dangus griūva. Jie išsilakstė, o bernas su ponu pasiėmė pinigus ir grįžo namo. Vaikinui nuo to laiko nebereikėjo daugiau bernauti.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 455-212 Pasaka AT 1653C – Apė vieną kvailį ir žmogžudžius
Vienas neturtingas žmogelis turėjo trobelę ir tris sūnus: du išmintingus, ir vieną kvailį. Kai tėvas numirė, sūnūs pardavė trobelę, pasidalino pinigus ir kitą paliktą turtą, bet kvailiui nedavė nieko, tik akmens girnas. Kvailys pasiėmė girnas ir išėjo. Beeidamas girioje priėjo trobelę, kurioje rado seną moteriškę, kuri pasakė jam, kad čia gyvena dvylika žmogžudžių. Jie ir ją pagavę ir dabar ji turinti jiems valgį gaminti. Kvailys neišsigando ir užlindo už krosnies. Parėję žmogžudžiai parsinešė krepšį pinigų, ėmė ginčytis, pyktis. Vienas tarė: „ Kad jus visus perkūnas nutrenktų!“ ir kvailys tada metė savo akmenį į juos. Žmogžudžiai išsigando ir išsilakstė po girią. O kvailys pasiėmė pinigus, grįžo pas savo brolius, dalį pinigų jiems davė ir dar jam nemažai liko.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 456-213 Pasaka AT 590 – Apė vieną kupčiaus sūnų ir žmogžudžius
Vienas pirklys išvyko į kelionę ir jau pusę metų negrįžo. Jo žmona su sūnumi Jonu pasisamdė arklius ir išvyko jo ieškoti. Stabtelėjęs girioje, sūnus rado dirželį, kurį užsijuosęs pasidarė labai stiprus. Toliau važiuodami privažiavo dvarą, kuriame gyveno dvylika žmogžudžių. Visi jie puolė vaikiną, bet jis juos nužudė, tik vienas, vardu Atamanas, liko gyvas ir pasislėpė. Kai kitą dieną Jonas išėjo medžioti, Atamanas prigrasino motinai mirtimi, jei ši atsisakys su juo gyventi ir padėti jos sūnų nužudyti. Kai motina sutiko, jis davė jai žolių, kuriomis turės įtrinti sūnaus maistą. Jonas suvalgė jam paduotos mėsos ir užmigo. Tada žmogžudys su motina išdūrė jam akis ir paleido girioje. Vaikino šuniukas įsikabino jam į skverną ir vedė. Taip beeinančius juos pamatė karalaitė. Jonas jai labai patiko, ji nuvedė jį į sodą, pasodino ir davė skarelę musėms nuvyti. Tada jam ant kelių nutūpė paukštytė. Jonas tvojo su ta skarele ir ją užmušė, o skarelę sukruvino. Vėliau ja nusišluostė akis ir truputį praregėjo. Tada ėmė trinti skarele akis ir jos ataugo. Po to vedė karalaitę, o vėliau su kareiviais nuvažiavęs susirado tą dvarą, nužudė žmogžudį, motiną pasodino į kalėjimą, o pats po uošvio mirties tapo karaliumi.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 458-214 Pasaka AT 780 – Apė vieną kvailį, kurs užmušė karaliaus meitėlį
Karalius turėjo paršą, kuris įprato nuolatos knaisiotis sode. Karaliui tai nepatiko, bet niekas negalėjo paršo išvaryti. Tada karalius sukvietė iš visos žemės medžiotojus ir tam, kuris nušaus paršą, pažadėjo atiduoti į žmonas savo dukterį. Vienas ūkininkas turėjo du sūnus: išmintingą ir kvailą. Brolis kvailio nekentė, tad davė jam kuolą į rankas ir nusiuntė pas tą paršą. Kai paršas jį puolė, jis kirto tuo kuolu jam per šnipą, – ir užmušė paršą. Išmintingasis brolis, pamatęs, kad kvailys taps karaliaus žentu, jį užmušė, kūną paslėpė po samanomis, o pats pasisakė užmušęs paršą. Vėliau karaliaus piemuo nuginė ganyti gyvulius į tą vietą, kur buvo paslėptas kvailio kūnas, ir pamatė, kad ten išaugusi dūdelė. Jis ją nusiskynė ir pradėjo dūduoti, tada pasigirdo tokia dainelė: „Dūduok, dūduok, piemenėli, mane brolis užmušė ir šičia, tose samanose pakasė...“ Piemuo dūdelę parodė karaliui ir jis toje vietoje, kur dūdelė augo, rado kvailio kūną. Tada karalius atsinešė gyvojo vandens ir atgaivino kvailį. Jis papasakojo visą tiesą, todėl netrukus jo brolis buvo sušaudytas, o jis vedė karaliaus dukterį.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 460-215 Pasaka AT 315 – Apė Joną ir Onutę ir žmogžudžius
Vienas ūkininkas turėjo sūnų Joną ir dukterį Onutę. Jonas, beganydamas avis, sutiko žmones, kurie turėjo stebuklingus dirželį, kardą ir šautuvą. Išmainęs tuos daiktus į tris avis, jis grįžo namo, bet tėvui tai nepatiko ir jis išvarė jį iš namų. Kartu išėjo ir Onutė. Beeidami jie priėjo žmogžudžių trobelę ir joje užsidarė. Kai žmogžudžiai išsikasę skylę grindyse po vieną lindo, Jonas nukapojo jiems galvas. Vienam vietoj galvos nukirto ausį, bet jis apsimetė miręs. Kitą dieną, kai Jonas išėjo medžioti, beausis įkalbėjo Onutę už jo tekėti ir padėti jam jos brolį nužudyti. Kai Jonas grįžo, Onutė apsimetė serganti, ir tik liūtės pienas galįs jai padėti. Brolis norėjo nušauti liūtę, bet ji davė jam pieno ir liūtuką. Po to sesuo siuntė Joną parnešti visokių žvėrių pieno, o jis nuo jų vis gaudavo ne tik pieno, bet ir po jauniklį. Galiausiai brolį nusiuntė į milžinų sodą obuolių parnešti. Jonas vėl išėjo ir pakeliui sutiko skruzdėlę, varną, šunį, katę ir žiurkę, nepasidalinančius grobio. Jis jiems padėjo ir už tai gyvūnai pažadėjo jam savo pagalbą. Milžinų sode jis sutiko merginą, kuri jam leido pasiskinti obuolių, o kai grįžo milžinai, Jono žvėrys juos sudraskė. Kai brolis grįžo namo, Onutė pasiūlė jam išsimaudyti, ir kai jis nusiėmė diržą, žmogžudys juo apsijuosė ir išlupo jam akis. Tai pamatęs varnas susikvietė savo draugus, kurie parnešė stebuklingo vandens, grąžinusio vaikinui regėjimą. Tada Jonas, pasiversdamas įvairiais gyvūnais, pateko į trobą, atgavo savo dirželį ir nužudė žmogžudį bei savo seserį. O pats grįžo į dvarą ir vedė jame sutiktą merginą.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 465-216 Pasaka AT 957 – Apė žmogžudžius ir meškinykus
Prie didelio kelio buvo karčema, o aplinkinėse giriose gyveno dvylika žmogžudžių. Jie vis norėjo karčemą apvogti, bet ten visada būdavo daug žmonių. Tad kartą jie atsiuntė karčemos savininkui laišką, kad jo karčemoje tam tikrą dieną dvyliktą valandą nakties atvyks nakvoti karalius su tarnais. Laiške buvo reikalaujama, kad karčemoje tuo metu nebūtų daugiau jokių lankytojų. Kai atėjo ta diena, karčemos savininkas laukė atvykstant karaliaus. Kai nakvynės pasiprašė vyrai su meškomis, jis juos įleido į pašiūrę. Dvyliktą valandą į karčemą atėjo žmogžudžiai, pavalgė, o tada čiupo šeimininką, pakabino palubėje ir pradėjo jam padus deginti, kad jis pasakytų, kur pinigus slepia. Jo vaikas, tupėjęs ant krosnies, pasiprašė lauk ir, kai žmogžudžiai jį išleido, nubėgo pas vyrus su meškomis. Meškos, įbėgusios į karčemą, sudraskė žmogžudžius, tik vyriausiasis pasislėpė po krosnimi. Vėliau jis parodė, kur paslėpti žmogžudžių pinigai, o tada meškos su juo paskutinį kartą „kazoką“ pašoko.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 467-217 Pasaka AT 961 – Apė vieną žmogų, jo šunį ir žmogžudį
Vienas žmogus turėjo labai bjauraus būdo šunį. Kartą, kai turėjo išvykti į kelionę, šunį uždarė namuose, bet vos tik pats išėjo, jo šuo išdaužė langą ir atbėgo pas savo šeimininką. Po kelionės grįžtant namo, vyrui su šunimi teko nakvoti girioje. Jiems besėdint, atėjo žmogžudys ir abu pradėjo grumtis. Šuo taipogi gynė savo šeimininką – stipriai kando tam į kojas, o tada šeimininkas, paėmęs žmogžudžio lazdą, primušė jį ir, paėmęs lauže įkaitintą skiltuvą, išdegino ant pilvo žymę. Po daugelio metų tas žmogžudys ubagaudamas atėjo į to vyro sodybą ir joje apsinakvojo. Vakare jis paprašė daiktų tabakui susitrinti. Šeimininkai davė jam čerpę ir buvusią žmogžudžio lazdą. Ubagas trynė tabaką ir labai jau meiliai į tą lazdą žiūrėjo. Kitą dieną žmogus ant ubago pilvo pamatė išdegintą skiltuvo žymę, jį pažino, o kai jis išėjo, sudaužė tuščiavidurį lazdos galvą ir joje rado paslėtus žmogžudžio pinigus.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 468-218 Pasaka – Apė meškino meilę
Kartą keturios merginos išėjo į girią grybauti. Joms begrybaujant, atbėgo meška, pačiupo vieną mergą, nusinešė į savo guolį ir neišleido. Po kurio laiko ji susilaukė vaiko. Vaikui paaugus, meška jos taip jau nebesaugojo, išleisdavo kartais riešutauti. Kartą beriešutaudama ji pamatė keturis vyrus, medžius kertančius, ir puolė prie jų, prašydama pagalbos. Tada pasiėmė vaiką ir išėjo su vyrais į kaimą. Meška, neradusi mergos ir vaiko, puolė vytis ir paskui po langais riaumojo, kol ją nušovė. O tas vaikas buvo visas apžėlęs ir netrukus mirė. Sako, kad taip buvo iš tikrųjų. Pasakotojas tą vaiką ir mergą buvo matęs.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 469-219 Pasaka AT 301B – Apė Joną meškaausį
Kartą meškinas pagavo beriešutaujančią merginą ir nusinešė į savo guolį. Po kurio laiko mergina susilaukė vaiko. Tas vaikas buvo kaip visi vaikai, tik turėjo meškino ausis ir buvo labai stiprus. Sulaukęs dvidešimties metų jis nugalėjo senąjį meškiną ir su motina grįžo į jos tėviškę. Vaikinas paprašė, kad jam nukaltų didžiulę lazdą ir tada iškeliavo. Beeidamas jis sutiko žmogų su kūju, galinčiu storiausią ąžuolą į šipulius suskaldyti, ir žmogų su vyžomis, galinčiomis virš vandens eiti. Kartu jie priėjo dvarą ir jame apsistojo. Kitą dieną vienam iš draugų begaminant valgį, atėjo mažas senis ilga barzda ir paprašė užkeliamas ant krosnies, po to paprašė valgyti, o tada numetė žemėn mėsą ir, užšokęs vyrui ant nugaros, jį sumušė bei surijo visą maistą. Kitą dieną nutiko vėl tas pats. Kai valgį virė meškaausis, tas senis vėl atėjo, bet kai jis užšoko vaikinui ant nugaros, šis čiupo jį už barzdos ir primušė su savo lazda, o tada įkišo barzdą į kaladę. Bet kai vėliau grįžo su draugais, senio nebebuvo. Sekdami kaladės šliūžę, jie užlipo ant kalno ir pamatė jo viršuje skylę. Meškaausis nusileido į ją, ten rado dvarą, kuriame gyveno trys pagrobtos karalaitės su trim slibinais. Vaikinas nugalėjo visus slibinus, jo draugai iškėlė merginas į viršų, bet jį patį paliko. Tada meškaausis susirado tą senį ir jis parodė laiptus, kuriais vaikinas išėjo iš kalno. Nukeliavęs pas karalaites, jis parodė slibinų liežuvius ir tada vedė jauniausiąją karalaitę.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 475-220 Pasaka AT 569 + 306 – Apė Jono meškaausio atsitikimus
Meškaausis Jonas, kurio tėvas buvo meškinas, bekeliaudamas sutiko žmones, kurie turėjo lazdą, kuri pati mušdavo, kirvį, kuris per tris minutes galėjo dvarą pastatyti, krepšį, į kurį viską, ką tik nori, galima sudėti, ir rimbą, iš numirusių prikeliantį. Iš pradžių jis pats atėmė iš savininko lazdą, o tada liepė jai atimti iš šeimininkų kitus stebuklingus daiktus. Po to Jonas nukeliavo į karalystę, kur karalaitė kasnakt kažkur dingdavo, bet niekas nežinojo kur. Karalius tam, kuris tai išsiaiškins, pažadėjo atiduoti dukrą į žmonas. Jonas sutiko tai padaryti ir vakare pasislėpė po lova. Atėjusi karalaitė liepė žemei prasiverti, o tada nulėkė pas velnius. Jonas, lėkdamas iš paskos, rinko į krepšį daiktus, įrodysiančius, kur jie buvo. Karalaitė visą naktį prašoko ir prasivaišino su velniais, o tada grįžo namo. Kai Jonas papasakojo ir parodė surinktus daiktus karaliui, jis sutiko ištekinti už jo savo dukterį. Tada Jonas kirviui liepė pastatyti dvarą, gražesnį už karaliaus. Tai matydamas, karalius siuntė kareivius atvesti dvaro šeimininką, bet lazda visus juos nužudė. Kai karalius atėjo pats, Jono rimbas atgaivino visus kareivius. O vėliau Jonas vedė karaliaus dukrą.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 479-221 Pasaka AT 116 – Apė mešką su kryžiumi
Kartą žmogus atsivedė į karčemą mešką. Ją pririšo prie medžio, o pats užėjo į vidų. Kaimo šunys, pajutę žvėrį, pradėjo loti. Tuomet meška nusitraukė grandinę, nubėgo į šalia esančias kapines, nusilaužė medinį kryžių ir ėmė gintis. Kai ir tai nepadėjo, ji užsilipo ant vežimo su žagarais. Arkliai pasibaidė ir pradėjo bėgti, užkliudė pro šalį važiuojantį žydą, sudraskė jo vežimėlį, sudaužė puodus. Kiek vėliau žydas sutiko arklių šeimininką ir tas paklausė, ar jis nematęs jo arklių. Žydas atsakė, jog jokie arkliai neprabėgo, tik kunigas su juodais kailiniais ir su kryžium ant pečių pas ligonį nuvažiavo.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 480-222 Pasaka AT 154 – Apė žmogų, mešką ir lapę
Kartą žmogus su meška pasodino ropę ir sutarė, kad žmogus ims šaknį, o meška viršūnes. Kai derlių pasidalino, meška suprato apsigavusi, todėl kitais metais, kai sėjo kviečius, meška pasiėmė šaknis, o žmogui atidavė viršūnes. Bet ir vėl liko be nieko. Tuomet meška nutarė žmogų suėsti, bet lapė panoro žmogui padėti. Ji atbėgo iš miško ir paklausė, ar nėra čia meškos vilkams sudraskyti. Žmogus, meškos paprašytas, atsakė, kad nėra. Tada ji, matydama pasislėpusią mešką, paklausė, o kas guli už vežimo. Žmogus atsakė, kad tai rąstas. Lapė pasakė, kad jei tai būtų rąstas, jis būtų vežime, ir nubėgo. Kai meška įsilipo į vežimą, lapė vėl atbėgo ir uždavė tuos pačius klausimus. Kai žmogus atsakė, kad vežime yra rąstas, lapė atsakė, kad jis turėtų būti kirviu įkirstas. Meška, vilkų bijodama, liepė žmogui įkirsti jai kirviu. Vos tik jis taip padarė, meška nugaišo. Už pagalbą lapė paprašė poros baltų vištų. Žmogus maiše turėjo porą šunų, tad juos ir atidavė. Kai tik lapė atidarė maišą, šunys puolė ją vytis. Atbėgusi į savo olą ji paklausė, ką darė jos ausys, akys, kojos ir uodega. Pastaroji atsakė, kad jai trukdė, norėdama, kad ją šunys pagautų. Supykusi lapė iškišo uodegą iš olos, šunys čiupo už jos, išsitraukė lapę ir ją sudraskė.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 482-223 Sakmė – Apė kerdžių ir vilką
Ūkininko piemuo nuo lietaus pasislėpė išpuvusioje liepoje, kuri atrodė lyg kokia būda. Netrukus atbėgo vilkas ir pradėjo užpakalį į tą būdą kišti. Žmogus čiupo jam už uodegos ir su rinkine trenkė per nugarą. Vilkas išsigando ne tik skausmo, bet ir rinkių žvangėjimo bei to, kad kažkas jį už uodegos laiko. Nuvilko tą piemenį už krūmų ir nugaišo. Žmogus nusilupo jo kailį ir grįžo namo, bet per tą laiką dingo telyčia, todėl ūkininkas liepė eiti jos ieškoti. Piemuo išėjo, sakydamas, kad išeina ir negrįš, bet jis dar jį prisiminsiąs. Netrukus į kiemą atbėgo gražus šuniukas ir šeimininkas uždarė jį tvarte. Naktį šuniukas taip apkramtė visus gyvulius, kad vėliau šeimininkas turėjo juos užmušti ir užkasti. Tada jis suprato, kad tai piemuo padarė.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 485-225 Pasaka AT 101 + 100 – Apė šunies ir vilko bičiulystę
Vienas ūkininkas turėjo šunį. Kol jis buvo jaunas, jį mylėjo, o kai paseno – išvarė iš namų. Girioje šuo sutiko vilką ir šis nutarė šuniui padėti. Kitą dieną, kai šeimyna išėjo rugių kirsti, šeimininkė paliko vaiką lauke, o pati nuėjo dirbti. Tada vilkas pačiupo tą vaiką ir nešėsi, bet šuo puolė jį. Už tai, kad išgelbėjo jų vaiką, šeimininkai šunį vėl priėmė į namus. Po kurio laiko buvo ūkininko dukters vestuvės. Šuo atsidėkodamas pasikvietė vilką. Tupėjo abu po stalu ir ėdė. Vilkas prisiėdė ir užsimanė dainuoti, bet kai tik pradėjo staugti, visi žmonės puolė jį, vos vilkas spėjo sveiką kailį išnešti.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 486-226 Pasaka AT 2025 + 1+ 2 +21 – Apė vilką ir lapę
Kartą lapė pavogė pyragą. Minkštimą išėdė, o plutą paliko, gražiai sulipino ir, nubėgusi pas piemenis, iškeitė į avį. Tą avį suėdė, o į odą prikišo šiaudų ir atsivedė į pakelę. Pamačiusi vyrą, besivedantį ėriuką, sukeitė su savuoju. Suėdusi ėriuką, jo odą vėl prikimšo ir pastatė prie medžio. Keliu važiavo žmogus, krepšį žuvies į roges įsidėjęs. Kai jis sustojo ir nuėjo prie to ėriuko, lapė pavogė žuvis. Nusinešė į mišką ir ėdė, kai atbėgo vilkas. Ji pasiūlė vilkui pačiam žuvies prisižvejoti ir nuvedė prie eketės. Vilkas įmerkė uodegą ir laikė, o kai uodega prišalo, lapė pakvietė žmonių, kurie puolė vilką mušti. Vilkas išsigelbėjo tik uodegą nutraukęs. Lapė tuo metu nubėgo į namus, pasivogė dešrų, susimovusi jas ant kaklo, nusinešė ant kūgio ir ėdė. Vilkas atėjęs pamatė tai, paragavo ir panoro pats tokių dešrų. Tada lapė patarė jam iltimi persirėžti pilvą ir savo žarnųKartą lapė pavogė pyragą. Minkštimą išėdė, o plutą paliko, gražiai sulipino ir, nubėgusi pas piemenis, iškeitė į avį. Tą avį suėdė, o į odą prikišo šiaudų ir atsivedė į pakelę. Pamačiusi vyrą, besivedantį ėriuką, sukeitė su savuoju. Suėdusi ėriuką, jo odą vėl prikimšo ir pastatė prie medžio. Keliu važiavo žmogus, krepšį žuvies į roges įsidėjęs. Kai jis sustojo ir nuėjo prie to ėriuko, lapė pavogė žuvis. Nusinešė į mišką ir ėdė, kai atbėgo vilkas. Ji pasiūlė vilkui pačiam žuvies prisižvejoti ir nuvedė prie eketės. Vilkas įmerkė uodegą ir laikė, o kai uodega prišalo, lapė pakvietė žmonių, kurie puolė vilką mušti. Vilkas išsigelbėjo tik uodegą nutraukęs. Lapė tuo metu nubėgo į namus, pasivogė dešrų, susimovusi jas ant kaklo, nusinešė ant kūgio ir ėdė. Vilkas atėjęs pamatė tai, paragavo ir panoro pats tokių dešrų. Tada lapė patarė jam iltimi persirėžti pilvą ir savo žarnų išsitraukti. Vos tik vilkas taip padarė, iš karto nugaišo. išsitraukti. Vos tik vilkas taip padarė, iš karto nugaišo.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 488-227 Pasaka AT 61B – Apė katiną su gaidžiu ir lape
Gaidelis su katinu išėjo gyventi į girią. Pasistatė ten trobelę ir gyveno. Katinas eidavo į girią medžioti, o gaideliui liepdavo tuo metu niekam neatidaryti durų. Bet kartą atbėgo lapė ir paprašė ją įsileisti. Vos tik gaidelis duris atidarė, lapė jį pačiupo ir nusinešė į savo olą. Katinas, atbėgęs iki jos olos, pradėjo dainuoti ir žaisti. Kai tik susidomėję lapiukai iškišdavo savo galvas, jis jas nukisdavo. Galiausiai galvą iškišo pati lapė, vaikų beieškodama, ir katinas nukirto jai galvą. Tada įlindo į olą ir išvadavo gaidelį.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 490-228 Pasaka AT 61B – Apė katiną, gaidį ir lapę
Pajūryje trobelėje gyveno katinas ir gaidys. Kai katinas išeidavo į girią medžioti, liepdavo gaidžiui niekam neatidaryti durų. Tačiau kartą atbėgusi lapė pasakė, kad išvirtęs vežimas su kviečiais, o gaidys, smalsumo pagautas, tik iškišo galvą pro langą, lapė čiupo jį ir nusinešė. Išgirdęs gaidžio šauksmą, atbėgo katinas ir jį išgelbėjo. Kitą dieną lapė pamelavo, kad katinėlis guli nebegyvas. Gaidys vėl iškišo galvą, lapė čiupo jį, nusinešė į savo namus ir prirakino prie girnų. Grįžęs katinas pamatė, kad jo draugo nebėra, pasiėmė pagalį, bruktuvę ir nuėjęs po lapės langu žaidė. Vos tik lapės duktė iškišo pro langą galvą, katinas su bruktuve ją nukirto. Netrukus ir pati lapė iškišo galvą pro langą, tad katiną ir ją nukirto. Tada paėmė gaidelį nuo girnų ir parsinešė namo.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 491-229 Pasaka AT 1889G – Kaip vienas vargšas in didžuvės vidurius papuolė
Vienas neturtingas žmogelis turėjo žmoną ir daug vaikučių. Kartą jis paėmė paskutinę žmonos skarą ir nešė ją parduoti, nes nebeturėjo kuo vaikus maitinti. Beeidamas sutiko senį, kuris pasiūlė atiduoti jam skarą, o jis pasakytų žmogeliui žodį. Šis nesutiko, bet vėliau jam pasidarė smalsu, kokį gi žodį senis pasakytų. Tad atidavė seniui skarą, o jis pasakė, kad be laiko mirties nebus. Nusivylęs žmogelis bijojo net namo grįžti, tad nuėjo į pamarį. Ten plaukė laivas, kurio kapitonas turėjo šokti į jūrą, bet to daryti nenorėjo ir tam, kuris sutiktų tai vietoj jo padaryti, siūlė maišą pinigų. Žmogelis sutiko, gavo pinigų ir nuskendo. Tada jį prarijo žuvis. Jis turėjo skiltuvą ir titnagą, todėl užsikūrė ugnį, sukapojo klumpes, supjaustė autus, pjovė žuvies vidurius, kepė ir valgė. Kai supjaustė žuviai visus vidurius, ji nudvėsė. Vanduo ją išmetė į krantą, žmonės surado, o, kai supjaustė, žmogelis išlindo, pasiėmė pinigus ir išėjo namo.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 492-230 Pasaka AT 675 – Apė vieną tinginį ir aukso žuvytę
Vieni žmonės turėjo tinginį sūnų. Kadangi jie gyveno prie vandens, tai tėvas jį siųsdavo žvejoti. Kartą tinginys sugavo auksinę žuvelę, kuri paprašė ją paleisti ir pažadėjo išpildyti jo norus, jam tereikės pasakyti: „Tebus taip“. Tinginys grįžęs namo vėl atsigulė ant krosnies, bet tėvas jį išsiuntė į mišką malkų parvežti. Jis pasiėmė kirvį, sėdo ant rogių ir pasakęs stebuklingus žodžius išvažiavo. Kirvis pats prikirto malkų. Važiuojant per miestą, visi žmonės puolė žiūrėti rogių, be arklių važiuojančių. Tuomet tinginys pradėjo greičiau važiuoti, bet žmonės nespėjo pasitraukti ir daug jų suvažinėjo. Už tai jį apskundė karaliui. Kai karalius jį pasikvietė, tinginys atvažiavo gulėdamas ant krosnies. Tai pamatęs, karalius jo nebebaudė. Kad nereikėtų namo grįžti, jis panorėjo gražių rūmų, o kai jie atsirado, ten apsinakvojo. Pamatęs gražiuose rūmuose dailų jaunikaitį besiilsintį, karalius nutarė išleisti už jo savo dukterį. Kai vėliau kildavo koks karas, tinginys tik pasakydavo stebuklingus žodžius ir visi priešai krisdavo negyvi.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 494-231 Sakmė AT 672A – Apė auksinį angių vainiką
Pasakoja, kad kitados angys aukso vainiką ritinėdavo. Vienas vaikinas, tai sužinojęs, sėdo ant arklio ir nujojo į girią. Tada uždegė šiaudų ryšelį ir paleido pas gyvates. Jos pamanė, kad tai jų vainikas, ir nusivijo. O vaikinas pasiėmė angių vainiką ir parjojo namo. Kai grįžo namo, vaikinas padėkojo savo arkliui už tai, kad parnešė jį. Bet tada arklys pakėlė uodegą, išlindo angis, įgėlė vaikinui ir jis netrukus mirė. Jeigu būtų dėkojęs Dievui, o ne arkliui, būtų likęs gyvas.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 495-232 Pasaka AT 670 – Apė žmogų, kurs suprato gyvulių kalbas
Vienas tėvas prieš mirtį sūnui liepė nemėtyti duonos. Jis vis nueidavo prie jūros ir, kai tik atplaukdavo viena didelė žuvis, duodavo jai duonos. Bemėtydamas duoną jis nusigyveno, neturėjo ko valgyti nei jis, nei jo šeimyna. Kartą susirinko trupinių ir nunešė žuviai, bet kai ji traukė trupinius, jį patį įtraukė ir prarijo. Tuomet žuvis nuplaukė pas savąjį karalių, kad šis pasakytų, ką jai su tuo žmogumi daryti. Žuvų karalius liepė jį nuplukdyti iki kranto ir išspjauti. Žuvis taip ir padarė, o už tai, kad ją daug metų maitino, suteikė galią suprasti paukščių ir gyvulių kalbą. Netrukus žmogus pasigavo varniuką, bet varnas paprašė jį grąžinti ir pasakė, kur paslėpti auksiniai pinigai. Jis parsinešė tuos pinigus namo ir prasigyveno. Kartą tvarte nugirdo, kad jo jautis, nenorėdamas dirbti, ožio patartas nutarė apsimesti sergančiu. Už tai kitą dieną žmogus arti įsikinkė ožį. Vakare pavargęs ožys atėjo į tvartą ir pasakė, kad šeimininkas ruošiasi jautį pjauti. Išsigandęs jautis šoko iš tvarto, o žmogus, suprantantis jų kalbą, labai juokėsi. Žmonai parūpo, kodėl jis juokiasi. Žmogus buvo pažadėjęs niekam apie savo sugebėjimą nepasakoti, kitaip mirs. Bet žmona užsispyrusi kvotė jį. Tada vyras išgirdo gaidį sakant, kad jis, gaidys, su dvidešimt keturiomis žmonomis susitvarko, o žmogus vienos nesuvaldo. Tada vyras iškaršė žmonai kailį ir nieko nesakė, todėl liko gyvas.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 4 497-233 Pasaka AT 2018 – Apė garnelį
Garnelio paklausė, kam jam gūželis. Jis atsakė, kad pinigams dėti. Tada jo paklausė, kam tie pinigai, o garnelis atsakė, kad dalgiui pirkti ir šienui šienauti. Šienas bus karvėms šerti, kad jos pieno duotų. Pienas bus sūriams gaminti, o sūriai – piemenims graužti. Piemenys reikalingi kiaulėms ganyti, o kiaulės – kupstams knisti. Kupstai reikalingi šauliams pasislėpti, kad jie galėtų zuikius šaudyti. Galiausiai paklausė garnelio, kam gi tie zuikiai, o garnelis atsakė, kad jie reikalingi ponams – kepti, valgyti ir mėšlui daryti.
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 3 241-109 Pasaka AT 1525P + 1525A + 1737 – Apė Joną, poną, jautį, šunis ir kunigužį
Kartą aplink pono namus vaikščiojo Jonas. Ponas jį pakvietė pas jį tarnauti, bet tas atsakė, kad kam jam tarnauti, jei gali iš vogimo gyventi. Ponas, norėdamas įsitikinti, kad tas tikrai geras vagis, liepė pavogti jautį iš jungo. Artojams buvo liepta labai saugoti jaučius. Kai jie arė pagiry, Jonas pasigavęs gaidį nuėjo į tą girią ir užgiedojo. Artojai pagalvojo, kad gaidys ištrūko iš lapės ir dabar gieda miške pasiklydęs. Nubėgo gaudyti to gaidžio, o Jonas vis gilyn ir gilyn viliojo, kol paleido gaidį skristi, o pats parbėgo prie jaučių. Nupjovė vienam jaučiui uodegą ir įkišo kitam į užpakalį. Parbėgę artojai pagalvojo, kad jautis prarijo kitą jautį ir dabar tik uodega ano beliko. Pabandė ištraukti, bet uodega nutrūko. Nuėję pas poną viską papasakojo, o tas suprato, kad čia Jono darbas. Paskui liepė pavogti šunis. Jonas nupynė bradinį, užstatė jį už vartų ir užėjęs iš kitos pusės švilptelėjo. Šunys, įpratę bėgti per vartus, šoko ant to bradinio, o Jonas suvyniojo juos, užrišo ir tol mušė, kol tie numirė, tada nuskandino upėje. Ponas supyko, kam Jonas jo šunis nuskandino ir šį kartą liepė pavogti jo žmonos žiedą nuo piršto, marškinius nuo pečių ir jo pinigus nuo šono. Naktį Jonas išsikasė kapinėse negyvėlį ir pastatęs prieš pono langus ėmė kratyti. Ponas, pagalvojęs, kad čia jau Jonas atėjo vogti, šovė iš muškietos, paskui nuėjo užkasti, palikęs žmoną lovoje. Tuo metu atėjęs Jonas papylė mielių į lovą. Žmona, galvodama, kad čia jos vyras, padavė jam žiedą, marškinius ir pinigus, kad tie nesušlaptų. Taip pavyko Jonui tuos daiktus pavogti. Prūsų kunigas išgirdęs tokius pono nuotykius labai juokėsi. Tuomet ponas prašo Jono, kad kunigui kokią šunybę iškrėstų. Jonas pririnko vėžių, įspraudė kiekvienam į leteną po žvakutę ir paleido juos bažnyčioj, o pats ėmė groti vargonais. Išgirdęs atbėgo kunigas. Jonas jam pasakė, kad atėjo išsivesti jį į dangų, tegu tik nubėga pinigų atsinešti. Kunigas apsidžiaugęs, kad eis į dangų, atnešė pinigus. Jonas įkišo kunigą į dvikartę, užrišo ir nunešęs į pono tvartą pas paukščius paliko kampe, pasakęs, kad po trijų dienų jau bus danguj. Ryte atėję tarnai išsigando, kad kažkas kampe kruta, tai sukvietė visą dvarą ir sustoję su šakėm prie durų, kad nepabėgtų, atrišo, o ten – kunigas.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 246-111 Pasaka AT 915A+910D – Apė neišmanantį žmogų
Kartą gyveno ūkininkas, kuris turėjo sūnų. Gyvendamas paseno ir prieš mirtį pasakė sūnui, kad palieka jam viską, bet tas tegul niekad į lauką neįleidžia vilkų, kasdien valgo duoną su medum ir kasdien nešioja vis naują drabužį. Tėvui mirus, sūnus uoliai vykdė jo patarimą – vaikščiojo su šautuvu aplink lauką, kad vilkas neįbėgtų, kasdien vis naujus drabužius siūdinosi, pirko medų ir valgė su duona. Po kurio laiko visiškai nusigyveno. Tėvas iš ano pasaulio pamatė, kad sūnus ne taip suprato, todėl sapne liepė sūnui nuversti žemes nuo aukšto ir pasikarti. Sūnus pabudęs nuėjo versti žemių ir rado tėvo paslėptus pinigus. Tuomet suprato tėvo patarimą, kad reikia dirbti žemę, jog vilkų nebūtų, o po darbo ir duoną su medum valgyti.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 247-112 Pasaka AT 1539 – Apė baikinyką žmogų
Vienas žmogus buvo didelis pokštininkas. Kartą virėsi valgyti ir pamatė, kad atvažiuoja trys prekijai. Pasistatė verdantį puodą ant suolo ir plaka su rimbu. Prekijai atėję mato, kad nėra ugnies, o puodas verda. Išprašė iš ūkininko rimbą ir nusipirko už šimtą rublių. Pirmasis prekijas pridėjo mėsos į puodą, įpylė vandens ir plakė su rimbu, bet niekas nevirė. Tuomet suprato, kad juos apgavo, bet kitam nesakė, kad tas paėmęs kitą dieną pabandytų. Trečią dieną ir trečiam tas pats. Nukeliavo visi trys užmušti ūkininką. O ūkininkas pamatė, kad jie atvažiuoja ir įmetė porą auksinių į kumelės mėšlą. Kai jau jie atėjo, pradėjo krapštyti pinigus. Prekijai užmiršo, ko atėjo, susidėję nusipirko kumelę ir sutarė, kad kasdien ji bus vis pas kitą. Pirmasis prekijas uždarė kumelę tvarte, prišėrė, o kitą dieną ieško mėšluose pinigų, bet nieko nerado. Tas pats ir antram bei trečiam. Kai susitiko po trijų dienų, vėl sutarė eiti užmušti ūkininką. O tas pasigavęs vilką surišo ir laiko. Prekijai pamatę vilką susidomėjo, kas čia yra. Ūkininkas pasakė, kad tas vilkas per naktį pilną tvartą avių prigamina. Prekijai vilką nusipirko. Tas, tvarte atrištas, išpjovė visas avis. Vėl eina užmušti ūkininko. O tas išsikasė duobę, uždengė lentom ir, žmonai liepęs pasakyti, kad numirė, pasislėpė pasiėmęs smailą geležį. Atėjusiems prekijams ūkininko žmona parodė, kur palaidotas jos vyras. Tie atsisėdę ant lentų šnekasi. O ūkininkas su geležim dūrė vienam į užpakalį ir perskrodė. Prekijai išsigandę pabėgo savais keliais.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 250-113 Pasakojimas – Kaip viens baudžiaunykas pralobo
Pas poną gyveno ūkininkas, kuriam labai nesisekė. Net baudžiavos nesugebėjo tinkamai atlikti, bet kadangi buvo labai geras ponui, tai jam dovanojo pusę. Bet ponas, matydamas, kad ir tos pusės neįstengs, išvarė ūkininką iš namų. Nežinodamas ką daryti, nuėjo pasikarti, bet išsigando, kad pražudys dūšią. Nuėjo skandintis, bet ir vėl dūšios pagailo. Nuėjo į girią pas žmogžudžius. Sutikęs žmogžudžius pasakė, kad ponui pinigus neša, bet tie pagalvoję, kad jis durnas, nuėjo sau, neužmušė jo. Nuėjęs pas vilkus šūkavo, bet tie išsigandę išlakstė, neėdė jo. Neliko ką daryti žmogeliui, tai atsisėdo po egle poteriauti. Pro šalį keliu važiavo ponas, pamatęs žmogų po egle norėjo kuo greičiau pravažiuoti, bet vežimas užkliuvo už eglės šakų ir iškrito pinigai. Ūkininkas rado pinigus ir paslėpė, bet viską pamatė atsiskyrėlis. Ponas karčemoj apsižiūrėjo, kad neturi pinigų, tai pasiuntė vežėją paieškoti, o kai tas nerado, pats nuėjo prie tos eglės ir pamatęs kvailą žmogų paklausė, ar nerado pinigų. Tas pasakė, kad rado, bet neturi. Ponas jį mušė, bet tas vis tą patį kartojo, tai supykęs ponas jį pakorė. Atsiskyrėlis atsiduso, kad neteisingai žmogų pakorė, bet atsiradęs angelas liepė jam eiti išpažinties už neteisingas šnekas, nes tas žmogus buvo vertas pakarti, o ponas buvo neteisingai pinigus surinkęs, todėl gerai, kad pametė, o tam ūkininkui buvo ir taip sunku, todėl gerai, kad rado. Atsiskyrėlis nenorėdamas eiti išpažinties tapo kunigu, galvodamas, kad tada ir taip dievas jam nuodėmes atleis. Bet kai po mirties jį palaidojo po bažnyčia, karstas kitą dieną išlindo į viršų. Kunigas pradėjo melstis prie to karsto ir išlindęs iš jo numirėlis viską papasakojo apie savo nuodėmę ir paprašė, kad palaidotų jį baloj, o ne bažnyčioj. O ūkininkas susimokėjo visas skolas ir atsiėmė savo namus.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 252-114 Pasaka AT 790* – Kaip vienas puspaikis pralobo
Vienas žmogus turėjo dvyliką margų lauko, bet jam labai nesisekė dirbti. Pamatė pro šalį jojantį šventąjį Jurgį ir sužinojęs, kad tas joja pas Dievą, paprašė jo paklausti, kodėl taip nesiseka, o kad sugrįžtų, paėmė vieną auksinę kilpą. Dievas Jurgiui pasakė, kad tam žmogui sektųsi ką nors užginti. Grįžęs Jurgis persakė viską žmogui ir nori savo kilpą atsiimti, bet tas sako, kad neturi jokios kilpos. Jurgis nujojo sau, o žmogelis nuėjo pas žydą ir siūlo jam aukso kilpą pirkti. Tas sutiko ir mainais suarė jam lauką, apsėjo, dar duonos ir druskos davė, bet tada žmogelis sako, kad jam pavogė kilpą. Žydas paduoda žmogelį į teismą, o tas neina. Sako, kad drabužių neturi, tai žydas davė jam. Nueina abu į teismą ir jau kaip ir priteisia žmogeliui pinigus, bet tada jis sako, kad kai žydas gaus valią, tai dar sakys, kad ir drabužiai jo yra. Žydas sako, kad jis juk davė juos, tada teismas išmetė žydą. O žmogus pardavė aukso kilpą ir pradėjo gerai gyventi.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 254-115 Pasaka AT 831 – Apė du broliu: bagotą ir vargšą, kursai pralobo
Buvo du broliai, turtingas ir vargšas. Vargšas netoli turtuolio turėjo namelį. Kai jau jam visai blogai būdavo, ateidavo pas turtuolį su savo vaikais, o turtuolis labai jo nekentė. Kartą eidamas vargšas rado negyvą šunį, norėjo patraukti nuo kelio, bet pamatė, kad jis pilnas pinigų. Parsinešė namo, nukratė, o tas ir vėl pinigų pilnas. Ir kuo daugiau krato, tuo daugiau pinigų. Liepė vaikui iš turtuolio paskolinti puskartę. Pamatavo, kiek ten pinigų turėjo, užkišo dvi monetas už lanko ir davė vaikui atgal parnešti ir padėkoti. Turtuolis, radęs dvi monetas, eina pas brolį aiškintis, iš kur tas pinigų gavo. Vargšas jam viską papasakojo, parodė pinigus, o turtuolis pradėjo galvoti, kaip tą šunį atimti. Grįžęs namo papjovė jautį, įlindo į skūrą ir naktį atėjo po vargšo langais, apsimetęs velniu. Sako, kad šuo yra jo, tegul vargšas jam atiduoda. Bet tas nedavė jam šuns, tai kitą naktį vėl su ta skūra ateina. Trečią naktį turtuolis su ragu langą išmušė, tai vargšas išsigandęs išmetė šunį pro langą. Turtuolis parsinešė namo, bet šuns skūra jau nebedavė pinigų, o jaučio skūra taip prilipo, kad nebegalėjo nusiimti.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 258-117 Pasaka AT 1535 – Apė tris brolius: du išmintingu, o vieną kvailą
Buvo trys broliai, du protingi ir vienas kvailas. Turėjo jie motiną. Protingieji jau buvo vedę, o kvailys gyveno pas juos. Kai numirė motina, protingieji liepė kvailiui vežti ją palaidoti. Kvailys įsodino motiną į vežimą, paramstė, įdėjo į rankas ryšulėlį ir nuvažiavęs į miestą paliko vežime, o pats pasislėpęs už kampo žiūrėjo, kas bus. Priėjęs žydas ėmė klausinėti, ką ji parduodanti, o ta vis nieko neatsakė. Supykęs žydas trenkė lazda jai per galvą ir ta nuvirto, o kvailys šokęs iš už kampo ėmė rėkti, kad žydas užmušė jo motiną. Visi subėgo, norėjo jau žydą suimti, bet žydai pasitarę sumetė pinigų, davė tam kvailiui, liepė važiuoti ir užkasti kur nors motiną. Kvailys nuvažiavęs už miesto užkasė ir grįžo pas brolius. Tiems pasakė, kad pardavė motiną ir parodė, kiek pinigų gavo. Broliai užmušė savo žmonas ir nuvažiavę į miestą bandė parduoti, bet subėgo žmonės ir policija, pamatė, kad tie negyvas bobas bando parduoti ir uždarė į kalėjimą. Atsėdėję už bausmę grįžo pas brolį atkeršyti. Įkišo į maišą ir nunešė prie ežero skandinti, bet ežeras buvo užšalęs, tai jie paliko brolį maiše, o patys grįžo kirvio eketei. Tuo metu pro šalį važiavo ponas, o kvailys ėmė šaukti, kad nei skaityti, nei rašyti nemoka, o karalium nori padaryti. Išgirdęs ponas pasiūlė apsikeisti vietom, nes jis ir skaityti, ir rašyti moka, be to, dar ir vežėją kartu norįs pasiimti. Kvailys sutiko, užrišo poną su vežėju maiše, o pats sėdęs į karietą išvažiavo. Grįžę broliai paskandino maišą ir parėjo namo. Po kurio laiko parvažiuoja kvailys karietoje. Broliams pasakė, kad ten ežere visko pilna, bet jis tik arklius su karieta pasiėmė. Broliai paprašė ir juos tame ežere paskandinti. Kvailys taip ir padarė, o pats grįžo namo, vedė dailią mergą ir laimingai gyveno.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 260-118 Pasaka AT 1643 + 1600 – Apė tris brolius: du gudru, o vieną kvailą
Ūkininkas turėjo tris sūnus – du protingus ir vieną kvailą. Mirdamas protingiesiems paliko visą savo turtą, o kvailajam tik vieną jautį. Nusprendė kvailys jautį parduoti. Eidamas į turgų išgirdo girgždant beržą ir jam pasigirdo, kad tas beržas nori pirkti jautį. Kvailelis paklausė, kada jam sumokės ir kai medis vėl sugirgždėjo, kvailiui pasigirdo, kad beržas sako rytoj. Pririšo jautį prie beržo ir parėjo namo. Kitą dieną eina pasiimti pinigų, o ten tik virvė likus. Kvailys vėl klausia beržo, kada jam pinigus sumokės, ir vėl jam pasigirsta, kad beržas sako rytoj. Kitą dieną kvailys nuėjo prie beržo su kirviu. Kadangi tas jam nedavė pinigų, paėmė ir nukirto medį. O tas beržas buvo tuščiaviduris ir pradėjo byrėti iš vidaus auksiniai. Kvailys susisėmė pinigus ir parėjo namo. Broliams pasakė, kad dar liko pinigų ir nuėjo visi trys. Grįždami su pinigais sutiko girios sargą. Broliai jam sako, kad neša grybus, o kvailys išdavė, kad pinigus. Girios sargas puolė prie pinigų, o kvailys trenkė jam kirviu per galvą ir ta nulėkė. Broliai iškasė duobę ir palaidojo ten sargą, bet bijodami, kad kvailys išduos, vėliau jį pakasė kitur, o toj vietoj užkasė ožio galvą. Po kurio laiko žmonės pradėjo klausinėti apie girios sargą, o kvailys ir pasakė, kad jie jį užmušė ir pakasė pagiry. Nuėjęs parodyti atkasė duobę ir parodė jaučio galvą. Žmonės nusispjovė, kad su kvailiu visada taip, ir nebeieškojo daugiau girios sargo.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 262-119 Pasaka AT 1642 + 1653B – Apė du broliu: gudrą ir kvailą
Turėjo žmogus du sūnus, vieną protingą, o kitą kvailą. Mirus tėvui sūnūs greitai nugyveno namus, nes protingasis buvo didelis tinginys, o kitas – kvailas. Nuėjo jie pas poną avių ganyti. Protingasis išleido kvailį pirmą pietauti, o pats eidamas liepė neišleisti avių, tegu visos krūvoj būna. Avys pagulėjusios ėmė vaikščioti į visas puses, o kvailys su kirvuku visoms galvas nukirto, kad krūvoj gulėtų. Grįžęs brolis pamatė negyvas avis, sutempė abu visas į durpyną, ir nusprendė, kad reikia bėgti, bet prieš tai dar sugalvojo pavakarieniauti. Pavalgę jau bėgs, bet kvailasis dar pasiėmė tvarto duris kaip algą. Naktį įlipo į eglę, kad žvėrys nesuėstų. Tuomet atėjo po ta egle žmogžudžiai, pasistatė puodą ir verdasi valgyti. O kvailasis užsinorėjo šlapintis ir paleido čiurkšlę tiesiai į puodą žmogžudžiams, tie pagalvojo, kad lietus. Tada jau nusilengvint kvailajam prisireikė ir vėl į puodą jiems varo, tie pagalvojo, kad kankorėžiai, išgraibė iš puodo ir toliau sau verda. Kvailasis nebeišlaikęs durų paleido jas, o žmogžudžiai išgirdę triukšmą pagalvojo, kad griūva dangus ir išsilakstė. Kvailasis nusileidęs iš eglės ėmė švilpauti, lašinius ragauti. Grįžo vienas žmogžudys pažiūrėti, gal šventųjų kokių iš dangaus nusileido, ir išgirdo, kad labai gražiai švilpauja. Kvailasis pasiūlė jam paploninti liežuvį, kad ir tas galėtų taip švilpauti. Nupjovė žmogžudžiui liežuvį ir tas rėkdamas nubėgo į mišką pas draugus, kurie pamatę, kad jis be liežuvio, ėmė bėgti galvodami, kad šventieji atsiveja. Taip ir liko visas žmogžudžių turtas broliams.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 264-120 Pasaka AT 303 – Apė du broliu kareiviu
Du broliai buvo kareiviai. Atėjus laikui keliauti namo gavo dovanų po muškietą. Eidami keliu sutiko mešką, jau norėjo šauti, bet ta pažadėjo duoti abiem po savo vaiką. Paskui sutiko vilką, tas irgi prašė nešauti, ir davė jiems už tai po vilkiuką. Eidami sutiko dar daug visokių žvėrių ir visi davė po vaiką. Sekami pulko žvėrelių broliai priėjo kryžkelę ir užkasė ten auksinę taurę. Nusprendė eiti skirtingais keliais ir susitarė, kad jei vienam nusibos keliauti, grįš į tą kryžkelę patikrinti taurės – jei bus apversta, reiškia, kitas brolis jau negyvas. Ir išsiskyrė. Vienas brolis nuėjo į dvarą ir vedė pono dukterį. Pro langus brolis pamatė žiburį palei girią. Žmona sakė, kad geriau jam nežinoti koks ten žiburys. Bet negalėdamas nurimti nuėjo į tą trobelę ir rado ten krosnį, o kažkoks balsas skundėsi, kad jam šalta, bet negali eiti sušilti, nes bijo žvėrių, nebent leistų juos su rykštele pavanoti. Broliui leidus, išlindo iš už krosnies senis ir visus su rykštele pavanojęs pavertė akmenimis, taip pat ir tą brolį. Kitas brolis atėjęs ant kryžkelės rado apverstą taurę ir nuėjo žiūrėti, kaip jo brolis galą gavo. Kadangi buvo labai panašus į savo brolį, kai atėjo į dvarą, to pirmojo brolio žmona pagalvojo, kad čia jos vyras grįžo. O tas neprisipažino, kad ne tas, tik naktį į lovos vidurį kardą pasidėjo. Kitą vakarą pamatęs žiburį pagiry, paklausė, kas ten per žiburys, o ta tą patį atsakė ką ir pirmam broliui. Supratęs, kad tikriausiai ten ir gavo galą brolis, nuėjo žiūrėti. Atėjęs pamatė akmenis, panašius į žvėrys, o vienas panašus į žmogų. Išgirdęs balsą, besiskundžiantį, kad šalta ir prašantį leisti su rykštele pavanoti, brolis liepė žvėrims draskyti tą žmogų. Kai tas pradėjo prašytis paleisti, liepė atgaivinti visus akmenis. Seniui liepus brolis ištraukė tris plaukus jam nuo kaktos ir perbraukęs jais per akmenis atgaivino brolį ir žvėrelius. Gelbėtojas pasakė, kad miegojo su brolio žmona praeitą naktį, tai tas supykęs nukirto jam galvą ir parėjo namo. Kai žmona paklausė, kodėl jis praeitą naktį buvo kardą per vidurį pasidėjęs, suprato, kad nieko pikto brolis nepadarė ir išėjo atgal pas senį. Tas užpjudytas žvėrimis pasakė, kad atgaivinti jo brolį gali jo sesuo, kuri toliau girioje gyvena. Brolis nuėjo pas tą seserį, kadangi ta nenorėjo gydyti, užpjudė žvėrimis. Išsigandusi liepė išpešti jai plaukų ir perbraukti brolį, tada atgis. Taip ir padaręs, atgaivino savo brolį, abu grįžo į dvarą, iškėlė balių ir gyveno ten iki mirties.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 267-121 Pasaka AT 531 – Apė Joną, arklį ir paną
Vieni žmonės senatvėje susilaukė vaiko, bet kadangi buvo labai neturtingi, niekaip negavo kūmo. Išėjo tas žmogus pas vieną vokietį prašyti kūmu pabūti, bet pakeliui sutiko senuką, kuris pasisiūlė už kūmą. Pakrikštijo sūnų Jonu, o tas senukas išeidamas paliko krikštasūniui aukso obuolį. Užaugęs Jonas nusprendė iškeliauti. Tėvai atidavė jam krikštatėvio dovanotą obuolį. Jonas metė jį į žemę ir iššoko arklys aukso plaukais, deimanto karčiais. Tas sėdo ant jo ir išjojo. Bejodamas rado aukso plunksną, kurią pasiėmė, nors arklys ir sakė, kad turės bėdos ją paėmęs. Paskui rado plauką, kurį ir vėl arklio neklausydamas pasiėmė. Atjojo į dvarą ir ėmė tarnauti liokajum. Greit ponas ėmė jį labiausiai mylėti iš visų liokajų. Kiti liokajai pradėjo pavydėti ir pamatę, kad jis turi aukso plunksną, pasakė ponui. Ponas liepė Jonui sugauti paukštę, kurios yra ta plunksna. Jonas atėjęs pas arklį verkia, o tas liepė pono paprašyti, kad nukaldintų aukso narvą, tada jie sugaus tą paukštę. Ponas davė narvą ir arklys nunešė Joną į sodą, kuriame gyveno paukštė. Įkėlė narvą į medį, ant jo uždėjo plunksną, o dureles siūlu pririšo prie arklio kojos. Paukštė, pamačiusi savo plunksną, atskrido ir įlindo į narvą, tada arklys patraukė koją ir uždarė paukštę. Ponas ėmė dar labiau mylėti Joną, kad jam paukštę pagavo. Liokajai tada paskundė ponui, kad Jonas turi labai gražų plauką. Ponas liepė Jonui atvežti jam tą paną, kurios yra tas plaukas. Vėl verkė Jonas pas arklį, o tas liepė paprašyti pono šimto rublių, dviejų arklių ir trijų butelių stiprios degtinės. Ponas viską davė. Arklys pasakė Jonui, kad kai nuvažiuos į dvarą, jis įlips į gėlių darželį ir kai išeis iš trobos barti, kad mindo gėles, Jonas tegu atsako, kad arklys džiaugiasi gėlėmis. Tos dvi panos labai panašios, tegu joms pasiūlo degtinės, kuri paims pirma, tai kambarinė, o antroji ir bus ta pana. Jonas taip ir padarė. Panos paragavo, labai patiko, tai gėrė gėrė, kol užmigo. Tada Jonas tą paną į briką įsidėjo ir išvažiavo. Pana prabudo vidury jūros, žiūri, kad ją kažkur veža, nusimovė žiedą ir įmetė į jūrą. Parvežė Jonas ponui paną, o tas ponas labai negražus buvo. Norėjo vesti tą paną, bet ji pasakė, kad tekės tik tada, jei Jonas parneš žiedą iš jūros. Jonas nuėjęs pas arklį verkia, tai arklys liepė pono paprašyti dviejų šimtų rublių, dviejų arklių ir briko, važiuos jie prie marių, o ten nuvažiavę turės iš žvejų nupirkti žuvies, didžiausios žuvies pilve ir ras žiedą. Jonas viską taip ir padarė. Atnešė žiedą ponui, bet tada pana užsimanė, kad nukirstų Jonui galvą, tik tada tekės už pono. Ponas liepė kirsti galvą, bet prieš tai arklys buvo liepęs Jonui jį į dvarą įleisti, ir kai jau nukirto galvą, jis spyrė su kanopom ir iš galvos iššoko dar gražesnis žmogus, nei prieš tai buvo. Ponas tai pamatęs liepė suleisti visus jo gyvulius į dvarą ir jam nukirsti galvą, kad gražesnis taptų. Bet kai nukirto jam galvą, niekas jo neatgydė, o Jonas susituokė su ta pana ir liko dvare gyventi.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 278-124 Anekdotas – Apė du ponpalaikiu
Viename mieste gyveno du ponai, kurie labai pykosi. Kartą jie susitiko ant tilto. Vienas rūkė cigarą, o paskui kitą bėgo mažas šuniukas. Vienas įmetė kito cigarą į upę, tada tas įmetė šuniuką. Susipykę nuėjo į teismą, paėmę žydą kaip liudininką. Klausia teisme žydo, kuris pirmas įmetė. O žydui buvo gaila tų ponų, tai jis pasakė, kad vienas pirma įmetė ir kitas pirma įmetė. Kai teisėjas paklausė, kaip taip gali būti, žydas atsakė, kad jei būtų į užpakalį metę, tai būtų ant tilto užmetę, o kaip metė abudu pirma, tai abudu į upę numetė.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 286-127 Pasaka AT 1654 – Apė du broliu ir dvyliką žmogžudžių
Buvo du broliai ūkininkai, vienas turtingas, kitas vargšas. Kartą reikėjo mokėti mokesčius ir vargšas nuėjęs pas turtuolį paprašė paskolinti jam skatiką, pasakęs, kad grąžins, kai padarys ir parduos šluotų. Gavęs skatiką, susimokėjo, kur jam reikėjo, pasidaręs pardavė mieste šluotų, bet už gautus pinigus nusipirko duonos su druska ir nebeturi ko grąžinti. Ir taip kelis kartus. Kai jau atėjo turtuolis ieškoti pinigų, vargšas, pasidaręs karstą koplyčioje, atsigulė į jį ir apsimetė mirusiu. Turtuolis, sužinojęs, kad brolis pasimirė, pasidarė virvę ir nuėjo į tą koplyčią. Tuo metu į koplyčią atėjo dvylika žmogžudžių su pinigais ir kardu, tai turtuolis pasislėpė po liepom. Žudikai, pasidalinę pinigus, kardą nusprendė atiduoti tam, kuris pusiau perkirs karstą. Išsigandęs žmogelis pašoko karste besišaukdamas visų šventųjų, o žmogžudžiai išsigandę pabėgo. Vargšas pasiėmė jų pinigus, bet įėjo turtuolis, reikalaudamas savo skatiko. Kaip tik vienas žmogžudys įkišo galvą pro duris, tai vargšas nutraukė jam kepurę ir atidavė broliui. Žmogžudžiai išsigandę pabėgo savo keliais, o žmogelis grįžo namo ir gerai gyveno.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 287-128 Pasaka AT 552A + 518 + 302 – Apė tris dukteris ir sūnų
Gyveno žmogus su žmona. Jie turėjo tris dukteris, kurias vieną dieną kažkas pagrobė. Po kiek laiko susilaukė sūnaus. Kai jis užaugo, išėjo ieškoti seserų. Eidamas sutiko tris kareivius, nepasidalijančius arklio, balno, skraistės ir kardo. Padaręs lankelį paleido ir liepė jiems vytis – kuris pagaus, tam ir teks visas turtas. Kareiviai nusivijo, o vaikinas apsigaubė skraiste, dėl kurios pasidarė nematomas, pasiėmė kardą ir sėdęs ant arklio paprašė nunešti pas vyriausiąją seserį. Nunešė arklys pas žvėrių karalių, kurio žmona buvo jo sesuo. Sesuo paslėpė brolį, kad vyras grįžęs nesudraskytų. Bet neiškentusi jam papasakojo apie svečią. Priėmė jį su valgiais ir gėrimais, o prieš išvykstant žvėrių karalius išsipešė iš paausio plaukų ir davęs pasakė, kad kai bus bėda, pakratytų plaukus ir subėgę žvėrys sudraskys skriaudikus. Vaikinas padėkojęs paprašė arklio, kad nuneštų pas viduriniąją seserį. Nunešė jį į paukščių karaliaus dvarą. Čia vėl buvo gražiai priimtas, o prieš išjojant paukščių karalius davė savo plaukų, sakydamas, kad kai pakratys juos, sulėks visi paukščiai. Vaikinas padėkojęs nukeliavo pas trečiąją seserį, pas žuvų karalių. Vėl gražiai buvo priimtas, o iškeliaujant žuvų karalius davė savo plaukų, sakydamas, kad kai juos pakratys, suplauks visos žuvys į pagalbą. Padėkojęs vaikinas paprašė arklio nešti į karalystę, kur karalaitė sėdi ant svarstyklių – kas ją atsvers, to bus žmona. Arklys nunešė. Apsigaubęs skraiste, kad niekas nematytų, vaikinas pasiėmė žiedą, kuris nukrito karalaitei nuo piršto, ir nunešęs pas auksakalį paprašė padaryti kitą lygiai tokį patį. Grįžęs apsirengė gražiais drabužiais, užsikabino kardą, užsimovė karalaitės žiedą, o jo kopiją numetė po svarstyklėm. Sėdęs ant svarstyklių nusvėrė karalaitę ir taip tapo jos vyru. Karalius neleido eiti į vieną rūmų kambarį, bet po kiek laiko neištvėręs vaikinas nuėjo į jį ir rado ten prirakintą velnią. Bandė kardu jį užmušti, bet nukirto grandinę ir velnias pabėgo bei išsinešė žmoną. Vaikinas liepė arkliui nešti pas žmoną ir nunešė jį į trobelę, kurioje sėdėjo boba be dantų. Pagrasinęs kardu, vaikinas iš bobos sužinojo, kad turi užjoti ant stiklo kalno, ant kurio prie stulpo pririštas jautis, tame jautyje antis, o antyje kiaušinis, kuriame ir paslėpta jo žmona. Užjojęs ant kalno, nukirto grandinę, o jautis pradėjo bėgti. Vaikinas išsitraukęs žvėrių karaliaus plaukus išsikvietė žvėris, kurie sudraskė jautį. Iš jaučio išskrido antis. Tada vaikinas išsikvietė paukščius, kurie sudraskė antį. Kai kiaušinis įkrito į marias, išsikvietė žuvis, kurios ištraukė jam kiaušinį. Perkirtęs kardu kiaušinį išsiėmė žmoną ir grįžo į rūmus.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 292-129 Pasaka AT 1463A* – Apė jaunikius ir puskvailę mergą
Tėvai turėjo suaugusią dukrą. Anksčiau ketvirtadieniais atvažiuodavo jaunikiai pas mergas, o vieną ketvirtadienį kaip tik tėvai turėjo išvažiuoti su reikalais, todėl liepė dukrai, jei kartais jaunikiai atjotų, pasipuošti, apsirengti papetėm, pašutinti kiaušinių ir padėti ant stalo su sviestu. Kai tėvai išvažiavo, ta dukra žiūri, kad jau atjoja jaunikiai. Tuomet nusirengė visus drabužius, tik papetes apsivilko, ir vaikščiojo nuoga po trobą. Jaunikiai žiūri, kas čia per mergina. O ji padėjo ant stalo sviesto ir kai pasilenkė po krosnim kiaušinių paimti, vienas paėmė sviesto gniūžtę ir metė jai į užpakalį. O ji išsiėmus tą sviestą padėjo ant lėkštės sakydama, kad nedrabstytų dievo dovanos. Pašutinus kiaušinių atnešė pusžalius ant stalo, o jaunikiai paėmę sumušė juos į tėvo skrybėlę. Tada dar mergos paklausė, ar neduos jai pinigų tėvai, ir ta suradus atnešė jiems tėvo pinigus. Mergina paklausė, kokios jaunikių pravardės. Vienas pasakė, kad vadinasi „Ar nematei tokio“, o kitas „Iš kur aš“. Grįžusiems tėvams dukra viską papasakojo apie jaunikius. Tėvas, užsimovęs skrybėlę su kiaušiniais, išėjo rėkdamas „Ar nematei tokio“, „Iš kur aš“. Jam atsakė, kad nežino, iš kur jis yra, visokių matė, bet tokio kiaušiniuoto dar ne.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 295-131 Pasaka AT 1691 – Apė prūsų jaunikius
Kartą buvo du jaunikiai. Vienas nusprendė vesti ir, pasiėmęs kitą už piršlį, nujojo pas mergą. Bejojant jaunikio arklys įklimpo į griovį. Piršlys, paėmęs už uodegos, išsuko arklį iš griovio. Nujoję pas mergą abu gavo blynų. Piršlys suvalgė blynus iš savo dubens pusės ir pasakodamas, kaip išsuko arklį iš griovio, apsuko dubenį ir suvalgė jaunikio blynus. Atėjus vakarui jaunikis ir piršlys nuėjo miegoti. Jaunikiui bemiegant, piršlys užstūmė duris stalu. Naktį atsikėlęs jaunikis negalėjo išeiti į lauką ir priteršė troboj, tuomet patarus piršliui metė viską į lubas ir visas išsipurvino. Tada, vėl paklausęs piršlio, nusiprausė statinėj, kurioj buvo juodi dažai. Piršlys paslėpė jo drabužius, tai jaunikis atsigulė nuogas į šiaudus ir užmigo. Naktį piršlys išjojo namo, o ryte jaunikis visas juodas sėdi prie stalo. Merga pamačiusi pagalvojo, kad velnias suėdė jaunikį ir piršlį, viską papasakojo tėvui. Tas pakvietė kunigą. Kunigas išjojo ant savo kumelės šventinti trobos, o iš paskos bėgo kita kumelaitė. Jaunikis išgąsdino kunigą ir tas šokęs ant savo kumelės parjojo namo, o jaunikis sėdo ant tos kitos, pajojo, paskui paleido ją ir nuėjo savo keliais. O piršlys vedė tą mergą.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 296-132 Pasaka AT 1358C – Kaip vienas ūkinyko sūnus ėjo bėdos ieškot
Vienas turtingas ūkininkas turėjo sūnų, kurį leido į mokslus. Vasarą sūnus gavo atostogų ir grįžo pas tėvą. Kartą tas studentas išjojo ieškoti bėdos. Pakeliui sutiktos skalbėjos patarė jam joti į pelkes, ten ir ras bėdą. Nujojo į pelkes, ten paskendo jo kumelė, o mergos pavogė drabužius. Nuėjo nuogas į tų mergų pono dvarą ir užlipo ant tvarto. Mergoms bemelžiant karves atjojo iš gretimo dvaro prievaizdas ir mergos jam liepė vakare atėjus palįsti po krosnim. Studentas viską girdėjo, sutemus nuėjo į trobą ir pats palindo po krosnim. Atėjo ir tas prievaizdas, įlindo ir užčiuopęs nuogąjį išsigando, bet tyli, bijo išsiduoti. Mergos vis atneša maisto ir gėrimų, paduoda per skylę, o studentas viską išgeria ir suvalgo. Prisigėręs sako, kad tuoj dainuos, tuomet prievaizdas jam atiduoda savo arklį ir drabužius, kad tik tas nedainuotų. Studentas, apsirengęs prievaizdo drabužiais, prijojo prie lango paklausti kelio, o šeimininkai pakvietė jį į vidų užeiti. Studentas už 200 rublių pasisiūlo išvaryti velnius iš po krosnies ir užvertęs ant prievaizdo katilą verdančio vandens išvarė jį. Ponas apsidžiaugęs davė jam dar 200 rublių ir studentas grįžo namo.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 298-133 Pasaka AT 313A – Apė vieną vienturtį sūnų, kurs pas velnią dvare tarnavo
Senukai turėjo sūnų. Kai jam suėjo dvidešimt metų, iškeliavo į pasaulį. Ilgai ėjęs priėjo dvarą su aukšta tvora, ant kurios smaigų žmonių galvų primaustyta. Nuėjęs pasiprašė darbo, o ponas jam pažadėjo, kad ir žentu galės būti. Kitą rytą ponas jam liepė eiti į girią, iškirsti ją, pasėti kviečių, juos sumalti ir iškepti pyragą iki vakaro. Vaikinas nukirto porą medžių ir verkia atsisėdęs. Jauniausia pono duktė atnešė jam pusryčių ir pasisiūlė galvą paieškoti. Kai vaikinas užmigo, ji susikvietė savo šeimyną, greitai viską padarė ir vakare padavė tam vaikinui pyragą, kad tėvui nuneštų. Kitą dieną liepė vaikinui su rėčiu išsemti ežerą ir dideles žuvis iškepus jam atnešti, o mažąsias į ežerą paleisti ir vandenį rėčiu atgal supilti. Nuėjęs prie ežero bando semti, bet kiek pasemia, viskas atgal išbėga, tai atsisėdo ir verkia. Atėjo pono duktė, vėl jam galvą glostė, tas užmigo, o šeimyna viską padarė. Vaikinas nunešė ponui išvirtas žuvis. Ponas tuomet liepė eiti ilsėtis prieš rytdienos užduotį. Atėjusi dukra papasakojo vaikinui, ką reikės rytoj daryti. Kitą rytą jam reikėjo prajodinėti ugnim besispjaudantį eržilą, kuriuo buvo ponas pasivertęs. Bet iš anksto žinodamas, ką daryti, nebijojo ir vis trankė per galvą, kol pono žmona pasakė, kad jau užteks ir nuvedė eržilą atgal į tvartą. Pritrankytas ponas parą niekaip negalėjo atsiversti į žmogų ir jo dukra nusprendė bėgti su vaikinu, nes suprato, kad atsivertęs tėvas užmuš jį. Bėga su medine klumpe – vienu žingsniu dvi mylias, bet tėvas, pajutęs, kad dingo, pradėjo vytis, vienu žingsniu keturias mylias nubėgdamas. Išgirdusi, kad jau tuoj pavys, duktė pasivertė erškėčių krūmu, o vaikiną pavertė paukštuku. Tėvas neradęs jų grįžo namo. Tie vėl toliau bėga, o tėvas vėl veja. Išgirdo, kad jau pasivys, tai duktė pasivertė trobele, o vaikiną pavertė šuniuku. Grįžo tėvas namo jų neradęs, o jie pabėgo į miestą, ten susituokė ir liko laimingai gyventi.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 301-134 Pasaka AT 756B – Apė vieną klieriką, kurs peklon ėjo
Susirgo vieno ponio žmona. Išvažiavo jis į miestą pirkti vaistų, bet pakeliui įklimpo vežimas. Šaukėsi visų šventųjų – niekas nepasirodė. Ėmė šauktis velnio ir atėjo toks ponaitis. Kai žmogus pažadėjo tam velniui atiduoti tai, ko namie nepaliko, kelias iš karto pasidarė geras. Grįžęs namo rado gimusį sūnų. Sūnus užaugo ir išleido jį kunigu mokytis. Kai tik sūnus grįždavo atostogų, tas žmogus vis pradėdavo verkti. Paskui papasakojo sūnui, kad dar negimusį jį velniui pažadėjo. Pasiėmęs šventinto vandens išėjo klierikas ieškoti velnio, kad sutartį atimtų. Girioje priėjęs trobelę įsiprašė nakvoti. Parėjęs žmogžudys sužinojo, kad klierikas eina į peklą, tai paprašė sužinoti, kokia lova skirta žmogžudžiui Jokūbui. Nuėjęs į pragarą, sūnus pradėjo visur šlakstyti šventą vandenį, velniai išsigandę išlakstė, bet rašto niekur neranda. Priėjęs pradėjo šlakstyt prirakintą Liuciferį, tas užstaugė ir atbėgo vėl visi velniai, ieško to popieriaus, bet neranda. Užstaugė vėl, tuomet atbėgęs kreivas velnias prisipažino ir atnešė raštą. Tada klierikas dar liepė jam parodyti Jokūbo lovą ir kreivis parodė, prieš tai sutaręs, kad pasodins jį į sostą. Pamatęs lovą, pilną kirmėlių, gyvačių, degančią ugnyje, peiliais ir smaigais išklotą, išėjo atgal. Sutikęs žmogžudį jam papasakojo apie lovą, ir tas pasiprašė išpažinties. Bet klierikas dar negalėjo išpažinties klausyti, tai pasodino į žemę lazdą, kuria žmogžudys žmones mušdavo, ir liepė jam burna keliais vandenį nešti, kol lazda prigis. Pažadėjo grįžti išklausyti išpažinties, kai jau galės. Grįžęs namo atidavė raštą tėvui, o žmogžudį pamiršo. Kartą, kai jau buvo kunigas, vėl važiavo pro tą girią ir pasiuntė vežėją paskinti užkvipusių obuolių, bet kai tas nori skinti, obelis pakelia šakas. Kunigas pats nuėjęs pamatė po obelimi kupstą, prakrapštęs samanas rado Jokūbą, išklausė jo išpažintį. Su kiekviena nuodėme vis obuolys nukrisdavo. Kai visi nukrito, kunigas peržegnojo Jokūbą ir tas į dulkes pavirtęs nuskrido į dangų.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 305-135 Pasaka AT 1525L* + 1525A – Apė gudrų vagį
Vienas turtingas ponas mėgo, kad jam per naktis pasakotų visokias pasakas. Sužinojo vagis, kad tas ponas po lova pinigų laiko. Atėjęs naktį papjovė berną, o pats pasakoja ponui, kaip pavogė jo pinigus ir iš tiesų juos paima. Ponas per miegus viską girdi, bet nemato. Kitą dieną radęs papjautą tarną ir tuščią palovį viską suprato. Palaidojo berną, iškėlė balių ir pažadėjo dar pinigų duoti, jei tik prisipažins, kas jo berną papjovė ir pinigus pavogė. Tas vagis prisipažino ir ponas liepė jam per naktį pavogti žirgą. Pristatė sargybos, užrakino su žirgu šešis vyrus, liepė visiems nemiegoti. O vagis virkščiomis apsikaišęs atsirito iki dvaro, šunis spiritu nugirdė, atsirakino spynas, prigirdė sargybinius ir išjojo ant to žirgo. Ryte parjojo užmokesčio atsiimti. Ponas dabar liepė pavogti žmonos žiedą nuo piršto. Naktį vagis pastatė prie pono lango lavoną, tas pagalvojo, kad ten vagis ir šovė iš muškietos. Kai nuėjo užkasti, vagis apsimetė ponu ir atėjęs į lovą pas ponią papylė mielių. Ponia davė vagiui žiedą, kad nesusiteptų ir liepė atnešti marškinius. Vagis ir išėjo su žiedu. Kitą dieną ponas atsilygino vagiui, kuris pažadėjo daugiau nebevogti.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 309-137 Pasaka AT 660 – Apė daktarus
Kartą trys daktarai susitikę karčemoje begerdami ėmė ginčytis, kuris jų išmintingiausias. Vienas pasakė, kad išsipjaus akį ir po trijų dienų prisigydys. Kitas tą patį žadėjo padaryti su savo ranka, o trečias su pilvu. Išsipjovę tas kūno dalis sudėjo į puskubilį ir paliko pas karčemos šeimininką, liepę saugoti, o patys išėjo namo. Bet kai šeimininkas nematė, viską suėdė šuo. Šeimininkas apsižiūrėjęs, kad puskubilis tuščias, labai išsigando. Pas jį atėjęs vienas žmogus patarė išpjauti katei akį, kiaulei pilvą, o ranką nupjauti nuo vieno vagies girtuoklio. Taip ir padarė. Atėję daktarai prisigydė kūno dalis. Tuomet liepė atnešti valgyti. Pirmasis valgydamas viena akim vis žiūrėjo, ar kur pelė nebėga, antrasis norėjo įkišti ranką į svetimą kišenę, o trečiasis svajojo užvalgyti šilto žmogaus mėšlo.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 310-138 Pasaka AT 1588** – Apė pono sūnų ir rudį
Vienas ponas prieš mirtį vienturčiui sūnui paliko visą savo turtą ir liepė saugotis rudo žmogaus. Mirus tėvui sūnui teko važiuoti į ilgą kelionę. Ilgai važiavęs privažiavo karčemą. Kadangi jau buvo naktis, teko apsistoti ten. Karčemos šeimininkas buvo rudas. Pono sūnus paprašė šeimininko valgyti. Paragavęs pagyrė, kad maistas toks skanus, kad kiekvienas šaukštas po šimtą rublių vertas. Šeimininkas suskaičiavo, kiek šaukštų tas suvalgė ir kitą dieną liepė mokėti penkis tūkstančius rublių. Ponas tiek neturėjo, tai atėmė iš jo arklius ir visą kitą turtą. Ėjo namo pėsčias ir sutiko dar rudesnį žmogų. Išsigandęs, kad visai jo neužmuštų, puolė bėgti šalin. Tas rudis ėmė klausinėti, kodėl nuo jo bėga. Viską sužinojęs nusivedė tą poną atgal į karčemą. Paprašė šeimininką išvirti mėsos, pats per ranką šeimininkui plekšnodamas. Šeimininkas išvirė galvijienos, bet rudis liepė kirsti ranką ir iš rankos išvirti. Šeimininkas pamatęs, kad geruoju nesibaigs ėmė siūlyti keturis šimtus rublių, kad atstotų, bet rudis priminė jam, kaip iš to pono viską atėmė, nors jis tik pajuokavo. Tada grąžino viską tam ponui ir dar davė penkis šimtus rublių.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 312-139 Pasaka AT 763 – Apė žmogų, pinigus ir rubežiaus sargus
Vienas žmogus ėjo keliu ir rado maišą pinigų. Pradėjo tą maišą lazda mušti sakydamas, kad pinigai – galvažudžiai. Atjoję du sargai klausia, kodėl tas muša, ir liepia seniui trauktis, esą tai jų pinigai. Sargai nusprendė dar išgerti degtinės dėl linksmybės ir vienas nujojo į karčemą atnešti. Kai grįžo su degtine, tas likęs jį nušovė, norėdamas sau visus pinigus pasiimti. Tuomet išgėrė atneštą degtinę, o ten buvo žiurkžolių pripilta, nes pirmasis irgi galvojo vienas visus pinigus pasiimti. Tuomet žmogelis pasiėmė visus pinigus.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 313-140 Pasaka AT 1644 – Apė nemokytą žmogelį
Vienas senas žmogus sugalvojo, kad visi mokyti žmonės yra turtingi ir laimingi, todėl nusprendė ir jis mokytis. Ėmė vaikščioti į mokyklą ir trečią dieną rado pamestą maišą pinigų, paėmė juos, nunešė toliau ir paslėpė. Eidamas sutiko poną, beieškantį to maišo. Senis paklaustas, ar nematė maišo, sako, kad rado, kai ėjo mokytis. Ponas pamanė, kad senis beprotis, nes jam jau buvo per septyniasdešimt metų, ir nuvažiavo toliau. O tas senis pagalvojo, kad tik tris dienas ėjo mokytis ir jau turtingas tapo, tai kas iš jo būtų buvę, jei būtų mokęsis kaip kiti.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 323-144 Pasaka AT 514 – Kaip viena merga in vyrą pavirto
Vienas ūkininkas turėjo dukterį, kuri už nieko nenorėjo tekėti. Išėjo ji į kariuomenę, apsirengusi vyriškais drabužiais, ir ją priėmė. Viskas jai gerai sekėsi, saugojo karaliaus rūmus. Įsižiūrėjo ją karaliaus duktė ir vis prašydavo tėvo, kad pareigose pakeltų gražųjį sargybinį, kol pakėlė iki generolo. Tada jie susituokė. Kai karalaitė pamatė, kad už mergos ištekėjo, niekam nieko nesakė, bet vis bandė pražudyti savo vyrą. Išsiuntė į karą, bet jiems pasisekė ir jos vyras liko gyvas. Išsiuntė į kitą karą. Beeidama merga su savo kariuomene per girią pritrūko duonos, priėję atsiskyrėlio trobelę rado ant stalo duonos kepaliuką, kareiviai pasiūlė generolui vienam suvalgyti, vis tiek visiems neužteks, merga ir suvalgė. Parėjęs atsiskyrėlis nerado savo duonos ir pasakė, kad kas suvalgė jo duoną, jei buvo merga, taps vyru, o jei vyras, taps merga. Taip merga pavirto į vyrą. Tam kare jiems labai gerai sekėsi ir kai grįžo namo, karalaitė pamačiusi, kad jau vyras pasiūlė tėvui dar paaukštinti. Visiems buvo daug džiaugsmo, o po karaliaus mirties liko jie toj karalystėj karaliauti.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 324-145 Pasaka AT 301B – Apė vieną galinčių, kalnavertį ir ilgabarzdį
Vienas žmogus turėjo labai stiprų sūnų. Bijodamas, kad sūnus nepradėtų žmonių mušti ir jo paties neužmuštų, tėvas liepė jam iš girios parvaryti kiaules. Tėvas tikėjosi, kad kiaulės jį pribaigs. Sūnus kaime prisirinko linų ir kanapių, nusipynė botagą ir parvarė visus šernus iš miško į tvartą. Visiems, davusiems jam linų ar kanapių, davė šernų, o likusius papjovė ir susūdė. Tada sūnus tėvo paprašė nupirkti jam vežimą geležies, iš kurios kalvis jam nukalė lazdą. Pasiėmęs lazdą sūnus iškeliavo į pasaulį. Eidamas sutiko kalnavertį, pasiūlė jam kartu keliauti. Paskui sutiko žmogų, kuris savo barzda galėjo upėje vandenį užlaikyti, jį irgi pasiėmė kartu. Beeidami priėjo užkeiktą dvarą, kuriame rado tik vieną vežėją. Paliko kalnavertį virti pietų, o patys išėjo medžioti. Kai kalnavertys išvirė pietus, atėjo ponas, primušė kalnavertį, suvalgė pietus, pridergė į katilą ir išėjo. Kalnavertis išvalęs puodą pradėjo virti iš naujo, o kai parėjo stipruolis su barzdočim, jiems pasakė, kad malkos šlapios. Kitą dieną paliko barzdočių, ir vėl tas pats pasikartojo. Trečią dieną liko stipruolis. Kai tas ponas atėjo, stipruolis lazda primušė jį ir prispaudęs barzdą paliko kluone. Atsivedė parodyt jo grįžusiems draugams, bet likusi tik barzda. Iš vežėjo sužinojo, kad šiaurėje po akmeniu yra skylė, pro kurią pralindęs tas ponas patenka į kitą savo dvarą, kuriame ir gyvena. Nuėję nuritino akmenį, nusivijo virvę ir stipruolis pririšęs lopšį nusileido į tą skylę. Ten pamatęs dvi panas pradėjo rėkauti, bet jos liepė nešūkauti, nes pabudęs ponas jį užmuš. Panos patarė ponui prie lovos pastatyti statinę su minkštuoju, o tolėliau su stipriuoju vandeniu. Stipruolis taip ir padarė, pats dar išgėrė stipriojo vandens ir nuėjęs pono kardu rėžė jam per pilvą, tas atsibudęs puolė gerti minkštąjį vandenį ir nualpo. Tada stipruolis kardu sukapojo poną į gabalėlius, paėmė brangius daiktus, tas panas, viską susodino į lopšį ir patraukė už virvės, kad draugai iškeltų. Kai jau turėjo pats kelti, įdėjo į lopšį akmenį ir draugai šiek tiek pakėlę nupjovė virvę. Bevaikščiodamas po aną pasaulį, stipruolis pamatė gripo vaikus ir užėjus audrai pridengė juos, kad ledai neužmuštų. Atsidėkodamas gripas išnešė jį į aną pasaulį, prieš tai tik turėjo stipruolis papjauti trisdešimt jaučių ir virš marių skrendant mėtyti gripui į nasrus jų kulšis. Kadangi kulšių neužteko, pabaigoj stipruolis nuo savęs mėsą nusipjovęs gripui sušėrė. Pernešęs per marias, gripas jas atkosėjo ir atgal prilipdė. Tuomet susirado barzdočių su kalnaverčiu ir panom tame užkeiktame dvare, išsiaiškino, kad kalnavertys kaltas dėl to, kad jį paliko, ir užmušė jį. O pats su barzdočium vedė tas panas ir gyveno dvare.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 334-148 Pasaka AT 567 – Apė paukštaitę ir aukso kiaušinius
Vienas žmogus neturėjo kuo maitintis, todėl eidavo į girią, darydavo šluotas ir pardavinėdavo žmonėms. Kartą rado labai gražią paukštę, parsinešė ją namo, ji padėjo aukso kiaušinį, kurį žmogelis pardavė vienam ponui. Po kiek laiko padėjo ir antrą kiaušinį, ir vėl pardavė tam ponui. Ponas užsimanė paukštės, bet kai žmogelis ją atnešė, ponas pasisiūlė vesti žmogelio dukterį, o tą paukštę turės jiems iškeptą per vestuves patiekti. Taip ir padarė. Bet kol niekas nematė, žmogelio vaikai nusuko iškeptai paukštei galvą ir sparną ir suvalgė. Ponas atvažiavęs į vestuves pamatė, kad ne visas paukštis ir apsisukęs išvažiavo. O žmogelis išvarė savo vaikus. Verkdami jie atėjo į miestą ir pasiprašė pas vieną žmoną pernakvoti. Iš ryto žmona po vieno galva rado šimtą raudonųjų, o po kito auksinę plunksną. Nieko nesakiusi pasiėmė ir pakvietė juos dar užsukti pernakvoti. Tie pavaikščioję vakare vėl grįžo pas ją nakvoti. Po kiek laiko jie nuėjo į girią ir ten atsigulė miegoti, o ryte rado aukso plunksną ir šimtą raudonųjų. Nuėję į miestą gražiai apsirengė, nusipirko auksinius smeigtukus. Priėję kryžkelę nusprendė skirtis, į stulpą įsmeigė savo smeigtukus sakydami, kad jei ras vieną surūdijusį, reiškia, kokia bėda ar mirtis kitą ištiko. Pirmasis, kuris suvalgė paukščio galvą, nusipirko gražius namus ir karietą, susituokė. Po kiek laiko žmona išsiklausinėjo, iš kur jis ima pinigus ir sužinojusi pasitarė su seserimi, iškėlė balių ir davė savo vyrui suvalgyti tokio valgio, nuo kurio supykintų. Kai tas išvėmė paukščio galvą, žmona paėmė ją ir suvalgė. Dabar jau ji rasdavo po šimtą raudonųjų kas rytą ir taip pasipūtė, kad vieną dieną išvarė savo vyrą iš namų. Tas eidamas sutiko žmogų, kuris turėjo skraistę, kurią užsidėjęs tapdavai nematomu. Gavęs ją pasimatuoti, nuėjo nematomas. Iš kito tokiu pat būdu atėmė rimbą, kuriuo kertant per vandenį kelias atsirasdavo. Perėjo per marias, pateko į girią, kurioje neturėdamas ką valgyti, visokias žoles ėmė rinkti. Nuo vienos jam užaugo ragai, o nuo kitos nukrito. Prisirinkęs daugiau tų žolių grįžo į miestą, kuriame jo žmona gyveno, pasivertęs nematomu, pridėjo tų žolių, nuo kurių ragai užauga į maistą. Užaugo jo žmonai su seseria ragai, jokie daktarai nepagydo. Tada tas buvęs jos vyras pasisiūlė nuimti ragus. Pirmiausia seserį pririšo miške, lazda pavanojo, davė išgerti žolių ir nukrito ragai. Po to jau savo žmoną. Paskui pavertė žmoną kumele, o virėją arkliu ir nujojo pažiūrėti, kaip jo broliui sekasi. Pamatė, kad brolio smeigtukas šviesus ir gražus, o jo paties visas surūdijęs, nujojo pas brolį, kuris labai gražiai įsikūręs gyveno, liepė su ta kumele ir arkliu vežioti vandenį, kol pastips, o pats liko pas brolį gyventi iki gyvenimo pabaigos.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 339-149 Pasaka AT 567 – Apė stebuklingą paukštaitę
Vienas žmogelis gyveno pagiry ir šaudydavo paukščius ir žvėris. Kartą miške pamatė paukštę, po kurios vienu sparnu aukso raidėmis parašyta, kad kas suvalgys jos vieną pusę, žinos viską, kas darosi pasaulyje, o po kitu sparnu – kas suvalgys šią pusę, bus geriausiu daktaru pasaulyje. Žmogelis sugavo paukštę, nupynė narvelį ir nuvežęs į miestą ėmė pardavinėti. Po ilgų derybų pardavė vienam ponui už keturis šimtus rublių. Tas ponas buvo keliauninkas ir padėjęs paukštę į vieną kambarį liepė ten niekam nevaikščioti. Pas jo pačią ateidavo karininkas. Įėjęs į tą kambarį pamatė, kas parašyta po paukštės sparnais, tad liepė iškepti. Virėjas iškepė paukštę, bet to pono vaikai radę ją perplėšė per pusę ir suvalgė. Sužinojęs karininkas liepė papjauti vaikus ir iškepti širdis. Bet vienas vaikas viską žino, kas ką mąsto, ir kai atėjo virėjas pjauti, liepė jam iškepti šunų širdis, o patys išėjo. Karininkas liepė širdis sušerti šuniui, nes žmogienos buvo nepratęs valgyti. Po kiek laiko grįžo ponas, žmona jam pasakė, kad paukštė dingo, o sūnūs abu numirė. O sūnūs keliavo penkerius metus, gerai jiems sekėsi, nes vienas viską žinojo, o kitam užtekdavo prieiti ir išgydydavo didžiausius ligonius. Grįžę pas tėvus pasiprašė nakvynės. Vėliau viską tėvui papasakojo ir tas žmoną prie stulpo nušovė, o sūnūs liko pas jį gyventi.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 342-150 Pasaka AT 441 – Apė ažį ir ponų dukteris
Vienas žmogelis su žmona neturėjo vaikų ir kasdien atsiklaupę melsdavo, kad duotų jiems vaikų, bent jau tokių kaip ežiukas. Vieną dieną rado ežiuką, kuris bėgiojo ir kalbėjo kaip vaikas. Ežiukas paprašė tėvo, kad nuvestų prie storiausio ąžuolo girioje ir paliktų su kiaulaite ir paršeliu. Gyveno ten girioj ežiukas, o kiaulės vis veisėsi. Kai tėvas atėjo pažiūrėti, kaip sekasi sūnui, ežiukas liepė vestis jam trylika kiaulių namo, vieną pasipjauti, o kitas parduoti ir už pinigus aptverti lauką ir užsėti kviečių. Ir dar liepė gerai šerti gaidį. Tėvas taip ir padarė. O pro girią jojo ponas ir netyčia įjojo į tas kiaules, tos jį apsupo, vos gyvas liko, bet atėjęs ežiukas pasiūlė išgelbėti jį, jei pažadės jam dukterį. Tas pats nutiko dar dviem ponams. Tada ežys liepė tėvui parduoti kiaules ir pastatyti jam namą. Pats atsisėdo ant gaidžio ir nujojo pas pirmąjį poną. Pono duktė verkė ir nesutiko eiti už ežio, tai ponas davė ežiui pilną vežimą aukso, arklių ir karietą, kad tik paliktų jam dukterį. Tas pats ir pas antrą poną buvo. Trečiojo pono duktė sutiko eiti už ežio. Jos motina patarė, kai jau guls miegoti, kad užsikaistų vandens, o kai ežys skūrą nusiims, pavirs gražiu jaunikaičiu, tegul tą skūrą įkiša į vandenį. Mergina taip ir padarė ir liko ežys žmogumi visam laikui.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 345-151 Pasaka AT 212 – Apė dieduką ir ožką
Diedukas ir bobutė turėjo du vaikus ir ožką. Tėvas išsiuntė berniuką ganyti ožką. Kai vakare grįžo, paklausė jos, ką šiandien ėdė, ta atsakė, kad klevo lakštą ėdė ir rūdinėlį gėrė, nors vaikas ją visur priganęs buvo. Supykęs tėvas išvarė vaiką iš namų ir kitą dieną išsiuntė ganyti mergaitę. Vakare ožka vėl tą patį sako. Išvarė mergaitę ir išsiuntė ožką su boba ganytis. Vėl tas pats pasikartojo, todėl išvaręs bobą kitą dieną pats išėjo ganyti ožką. Kai vakare ji vėl tą patį pasakė, diedukas suprato, kad ji visą laiką melavo, todėl pradėjo gyvai odą lupti, bet kai pusę nulupo, ožka pabėgo. Iš skausmo neturėdama kur dėtis įlindo į lapės olą girioje. Grįžusiai lapei ožka primelavo, kad perplėš ją pusiau ir lapė išsigandusi nuėjo verkdama. Sutiko vilką ir tas pasisiūlė išvyti ožką. Bet ožka ir vilką išgąsdino. Verkdami sutiko mešką, bet ta irgi ožkos išsigando. Sutiko ežį ir tas paprašęs, kad lapė priimtų jį gyventi kartu, išvarė ožką spygliais šoną subadęs, o vilkas ją sudraskė ir suėdė.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 347-152 Pasakojimas BlLPK *2421 – Kaip viens žmogus turėjo naktimis lot
Kartą vienas ūkininkas nušovė kito šunį ir tas padavė jį į teismą. Teisme liepė jam kas naktį loti prie to ūkininko namų. Palojęs kelias naktis ūkininkas pasamdė vagį, kad pavogtų jautį. Kai atėjo vagis, ėmė loti, kad šeimininkas keltųsi, bet tas nesikėlė, paskui ėmė rėkti, kad vagis veda jautį. Kai atbėgo šeimininkas, jau buvo per vėlu. Vėl padavė į teismą, kad neatėjo prižadinti, bet tada nieko nebelaimėjo, nes šunys irgi neateina prižadinti. Taip ir nebereikėjo daugiau tam ūkininkui loti.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 348-153 Pasaka AT 1358C + AT – – Apė girios sargo sūnų, kunigą ir poną Reimoną
Girios sargas turėjo sūnų, kuris labai mėgo šaudyti. Neapsikentęs tėvas išvarė jį. Vaikinas pasisiuvo krepšį, įkišo į jį vanagą ir išėjo. Atėjęs pas vieną ūkininką prašėsi nakvynės, bet šeimininko nebuvo namie, o jo žmona nenorėjo priimti. Tada jis užlipo ant aukšto ir pamatė, kaip ta žmona privirė degtinės, mėsos ir atėjo pas ją kunigas. Nuėjo jie abu į lovą, bet grįžo šeimininkas. Tada kunigas palindo po krosnimi, o vyrui žmona liepė valgyti bulves. Vaikinas nusileido iš aukšto ir vėl pasiprašė nakvynės, šeimininkas leido jam nakvoti, davė bulvių valgyti. Vaikinas suspaudė krepšyje vanagą, kad tas sukarktų, ir pasakė ponui, kad vanagas sako, kad krosnyje yra mėsos. Pasiėmė tą mėsą, pradėjo valgyti. Tada vėl suspaudė ir pasakė apie degtinę. Išgėrė degtinės. Tada sako, kad po krosnim yra velnias. Šeimininkas paprašė išvaryti jį ir kai vaikinas užpylė katilą verdančio vandens, išbėgo kunigas iš po krosnies, bernai jį bėgantį pagaliais primušė. Kitą rytą šeimininkas paprašė parduoti vanagą už šimtą dolerių, o šeimininkė davė dar šimtą, kad pasakytų, kaip tą vanagą užmušti. Vaikinas pasakė, kad reikia ant jo myžti. Šeimininkė taip ir padarė, bet vanagas griebė jai už kojos ir laikė. Atėjo kunigas drabužių pasiimti, šeimininkė liepė ir jam myžti ant paukščio, o tas sugriebė ir kunigą už kojos. Grįžęs šeimininkas primušė abudu ir dar nusiuntė juodą eržilą tam vaikinui, kad tokį gerą paukštį pardavė. Vaikinas ant eržilo nujojo į miestą, kuriame niekas arklių nebuvo matęs. Paklaustas, kas čia per gyvūnas, papasakojo, kad tai ponas Reimonas, kas jį turi, tas neina baudžiavos. Susidėję žmonės nupirko eržilą už tris šimtus dolerių. Vaikinas nusipirko namus ir ramiai sau gyveno. O kai atėjo pas tuos žmones rinkti baudžiavos, tie neduoda, sako, turi savo naują poną. Atjojo pats ponas ant asilės pažiūrėti, kodėl jam nemoka baudžiavos. Išleido eržilą iš tvarto ir tas puolė prie asilės, ponas išsigandęs puolė bėgti ir po tiltu nušokęs nuo asilės pasislėpė. Eržilas pripuolė prie asilės, o paskui nubėgo atgal į kaimą. Ponas parjojo ir daugiau niekad nebevarė tų kaimiečių į baudžiavą.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 351-154 Pasaka AT 1240 + 1313B + 1675 – Apė vieną kvailį ir jo šyvį
Trys broliai, iš kurių du buvo protingi, o vienas kvailas, turėjo šyvą arklį. Išvažiavo kvailys į mišką malkų. Kadangi buvo didelis tinginys, norėdamas, kad jam šakos tiesiai į vežimą kristų, kirto tą, ant kurios sėdėjo. Praeidamas žmogus sako jam, kad tuoj nukris. Tikrai nukrito, todėl pamanęs, kad tas žmogus mato ateitį, paklausė, kada jis mirs. Žmogus atsakė, kad kai šyvis tris kartus nusipers, tada ir mirs. Prisikrovęs šakų nuvažiavo namo, bet arklys vis sustoja, o kai kvailys jam su rimbu trenkia, tas vis nusiperdžia. Pamiršęs trinktelėjo trečią kartą ir kai šyvis pirstelėjo, kvailys išlipo iš vežimo ir atsigulė ant žemės, galvodamas, kad mirė. Važiavo pro šalį ponas, pamatęs paklausė, kodėl jis guli ant žemės, kai tas atsakė, kad negyvas, trinktelėjo jam rimbu ir tas atsikėlęs ėmė dėkoti, kad prikėlė iš numirusių. Nuėjo į girią ir sutikęs ten tą patį žmogų paklausė, kur yra jo šyvis. Tas atsakė, kad mieste dideliu burmistru tapo. Nuėjęs į tą miestą kvailys rado seną burmistrą žilais plaukais ir bandė temptis jį namo. Burmistras iškvietė policiją ir uždarė kvailį į kalėjimą. Atsėdėjęs kvailys išėjo savais keliais.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 353-155 Pasaka AT 590 ≈ 315 – Apė vieną našlę, žmogžudžius ir žvėris
Viena našlė turėjo sūnų Joną. Kartą jie išėjo pas gimines į svečius. Eidami rado diržą su aukso parašu, bet motina neleido imti, kad nebūtų koks užburtas. Paskui Jonas atsiliko ir grįžęs perskaitė ant diržo, kad kas jį apsijuos, bus labai stiprus. Apsijuosęs išrovė didžiulį ąžuolą ir pasivijo motiną. Toliau paėję užėjo į žmogžudžio trobelę. Žmogžudys nusprendė vesti tą našlę, o Joną liepė pasiųsti zuikės pieno parnešti, kad pražūtų. Našlė apsimetė, kad serga ir paprašė Jono parnešti jai pieno. Jonas sutiko zuikę, o ji, nenorėdama, kad ją nušautų, davė jam pieno ir dar savo vaiką, kad padėtų. Tada motina žmogžudžio paliepta jau prašo girinio karvelio. Jonas parneša ir karvelį, ir dar vieną gauna į pagalbą. Tada motina prašo lapės pieno, vilkės pieno, liūtės pieno, meškos pieno, Jonas viską gauna ir dar po vaiką iš kiekvieno žvėries. Nebežinodami, kaip jo atsikratyti, pasiunčia į žmogžudžių sodą parnešti obuolių. Jonas atėjęs pamatė labai gražius obuolius ir vieno paragavęs užmigo. Pradėjo eiti po vieną žmogžudžiai, bet visus žvėrys sudraskydavo, o kai atėjo pats stipriausias, dvyliktasis, Jonas pabudo ir pats jį akmeniu pribaigė. Tuomet pasiuntė į užkeiktą malūną miltų parnešti. Prisėmė miltų, bet liūtas su meška nespėjo išeiti, užsidarė malūno durys ir nebeatsidarė. Parnešus miltų motina klausia, kodėl jis toks stiprus. Sužinojusi apie diržą, nuo kurio stiprus pasidaro, ėmė ieškoti jam galvą ir slapčia nusegė diržą. Susiruošė sudeginti Joną krosnyje, bet žvėrys atbėgę sudraskė žmogžudį, o Jonas užsijuosęs diržą prikalė motiną prie sienos ir pats išėjo su žvėrimis į pasaulį.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 358-157 Pasaka AT 157 – Apė levą ir jo sūnų
Liūtas urve išaugino ir išmokė savo sūnų. Liepė jam nieko nebijoti, tik saugotis žmogaus. Liūtukas nežinodamas, kas tas žmogus, išėjo jo ieškoti. Pamatęs keliu važiuojantį vežimą, nuėjo prie jo. Žmogus išsigandęs viską metė ir nubėgo į mišką, o liūtukas arklių klausė, kas juos taip apipainiojo. Sužinojęs, kad žmogus, nuėjo toliau ir pamatė jaučius. Vėl sužinojo, kad juos įkinkė žmogus ir kad žmogus priverčia jaučius klausyti mušdamas. Nuėjęs į mišką pamatė žmogų ąžuolą kertant ir sužinojęs, kad čia žmogus, pasiūlė jam susiimti su juo. Žmogus paprašė pirma padėti ąžuolą nuversti. Liūtas sutiko, o žmogus prispaudė jam letenas plyšy ir išsikirtęs lazdą išvanojo liūtukui visus kaulus, kol tas vos gyvas pasidarė, tada paleido. Parėjo liūtukas namo, tėvas jau suprato, kad žmogų bus sutikęs. Liūtukas pasakė, kad norėjo žmogų pamatyti, bet daugiau jau nebenori.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 194-91 Pasaka AT 951B – Kaip viens karalius vogt ėjo
Vienam karaliui išbūrė, kad jis turįs eiti vogti, o jei neis, tai greit mirs. Apsirengė karalius naktį vagim ir išėjo į miestą. Sutiko kitą vagį. Karalius siūlė eiti apvogti karalių, bet vagis nesutiko, siūlė eiti pas teismo narį. Nuėję pasiėmė kiek reikėjo pinigų, bet nespėjus išeiti grįžo teismo narys. Vagys palindo po lova ir išgirdo, kaip teismo narys tariasi su žmona nunuodyti karalių. Sumigus šeimininkams vagys išlindo ir išėjo. Karalius paliko visus pinigus vagiui. Kitą dieną nuėjo pas teismo narį, o tas, kaip ir planavo, davė karaliui midaus stiklą su nuodais. Karalius nematant pakeitė ir išgėręs teismo narys mirė. Tuomet karalius į mirusiojo vietą paskyrė vagį, su kuriuo ėjo naktį vogti.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 195-92 Pasaka AT 569 + 306 – Kaip viens karaliaus tarnas ėjo dyvų ieškotie ir karaliaus dukterį no velnių išgelbėjo
Vienas karalius nežinojo, kas yra dyvai ir išsiuntė tarną jų surasti. Tarnas ėjo, ėjo ir priėjo trobelę. Ten pasiprašė bobos, kad leistų nakvoti. Toji perspėjo, kad jos sūnūs yra žmogžudžiai ir liepė lįsti po pečium. Naktį grįžę žmogžudžiai gyrėsi kas ką užmušęs, o vienas patiesė staltiesę, ant kurios atsirado valgyti ir gerti. Kai visi užmigo, tarnas paėmė staltiesę ir pabėgo. Bėgdamas sutiko žmogžudį, kuris turėjo lazdą. Žmogžudys paprašė valgyti, tarnas patiesė staltiesę ir abu pavalgė. Tuomet žmogžudys pasiūlė mainyti lazdą, kuri visus sumuša, į staltiesę. Tarnas sutiko. Paėjus kiek toliau tarnas liepė lazdai užmušti žmogžudį ir atimti staltiesę. Paskui sutiko žmogų, turintį krepšį, į kurį viską galima sukišti. Vėl išmainė į staltiesę, bet paskui tarnas lazdai liepė žmogų užmušti ir susigrąžino staltiesę. Taip paskui įsigijo kirvį, kuris viską iškerta, ir rimbą, kuris viską kas užmušta atgaivina. Tuomet tarnas atgaivino visus užmuštuosius ir grįžo pas karalių. Parėjęs šalia rūmų per naktį pasistatė sau namus. Karalius ryte labai nustebęs siuntė tarnus žiūrėti, kas per rūmai. Paskui karalius prašė tarno, kad sužiūrėtų, kur naktimis einanti jo duktė. Naktį tarnas nusekė dukterį per varinę, sidabrinę, auksinę ir deimantinę girią, kur visur nusilaužė po šaką, į dvarą, pilną velnių. Ten tarno krepšys paėmė karalaitei žiedą ir batą. Paskui grįžęs viską parodė karaliui. Kitą dieną velniai atvažiavo ir pagrobė karaliaus dukterį. Kai toji pamatė, kad ją veža peklon, prašė tarno, kad jai padėtų. Tas liepė krepšiui visus velnius surinkti, o lazdai juos sumušti. Paskui parvežė karalaitę, o karalius ją ištekino už to tarno.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 206-95 Pasaka AT 551 – Apė karaliaus sūnus: du gudru ir vieną kvailą
Gyveno kartą karalius ir turėjo tris sūnus: du protingus, o trečią kvailį Joną. Kartą karalius susirgo ir pasiuntė savo sūnus ieškoti jam vaistų, o tas, kuris jų atneš, gaus visus tėvo turtus. Du vyresnieji išėję greitai pinigus iššvaistė ir bijo grįžti namo. Jonas priėjęs prie marių sutiko jautį, kuris patarė nukeliauti į kitą karalystę per lekiantį ir britvų tiltus, nes ten galima rasti stebuklingo vandens, kuris tėvą pagydysiąs. Jaunėlis nukeliavo į tą karalystę, pasisėmė vandens. Vienam kambary rado miegančią gražuolę ir ją pamylėjo, o ant sienos parašė, kas toks esąs. Grįždamas pakeliui sutiko brolius. Tiedu Joną miegantį apvogė – sukeitė jo stebuklingą gydantį vandenį su paprastu. Karalius, atsigėręs brolių vandens, iš karto pasijuto geriau, o kai išgėrė Jono – blogiau, tad supykęs liepė tarnui jaunėlį vesti girion, užmušti, o kaip įrodymą atnešti jam akis ir liežuvį. Tarnas, pasigailėjęs Joną paleido, o karaliui nunešė šuns akis ir liežuvį. O anoj karalystė tai gražuolei gimė sūnus, kuris vis norėjo sužinoti kas jo tėvas. Pana atvyko pas karalių ir reikalauja atsiųsti Joną. Tarnas prisipažino, kad nenužudė ir karalius liepė rasti. Jonas, išgirdęs, kad jo ieško, pats grįžo namo. Pana paklojo gelumbės kilimą, kuriuo atjojo Jonas pas sūnų. Tuomet vedę tą paną, o tėvą ir brolius užmušė ir valdė abi karalystes.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 209-96 Pasaka AT 550 – Apė du išmintingu ir vieną kvailą karaliaus sūnų
Gyveno karalius ir turėjo tris sūnus: du protingus ir vieną kvailą. Karalius sode turėjo obelį su auksiniais obuoliais, kuriuos kasnakt vis kažkas vogdavo. Protingieji sūnūs pasiryžo naktį patykoti ir sugauti vagį, bet nepavyko, užmigo. Paskui ėjo kvailasis saugoti ir pamatė, kad atskrendanti aukso paukštė obuolių skinti. Norėjo sulaikyti, bet nespėjo, tik išpešė iš jos plunksną. Karalius užsimanė tos paukštės ir pasiuntė sūnus jos ieškoti. Tie bejodami prijojo kryžkelę: du buvo laimės keliai, kuriais pasuko vyresnieji, o trečias prapulties, kuriuo nujojo jaunėlis. Bejodamas kvailasis sutiko vilką, kuris sakė, kad reiksią jo pagalbos, tad pasisiūlė keliauti kartu. Kai jie prijojo karalystę, kurioje gyveno paukštė, vilkas liepė kvailiui imti paukštę, bet neliesti jos narvo. Kvailys nepaklausė ir kai paėmė narvą, tas pradėjo skambėti, visi pabudo, primušė kvailį ir liepė atvesti arklį, jei nori gauti paukštę. Kvailys nukeliavo su vilku į kitą karalystę. Ten vilkas liepė imti tik arklį, neliesti balno. Kvailelis jo nepaklausė, įkliuvo, o už arklį liepė parvesti iš kitos karalystės paną. Vilkas pamokė kvailį, kad atskris trys paukštės, dvi negražios, o viena graži, pasidės plunksnas ir eis maudytis, tai tuomet turi paimti trečiosios plunksnas ir neatiduoti, kol ta jo nepabučiuos. Kvailys taip ir padarė. Paskui apgavo karalių ir neatidavė nei paukštės, nei žirgo, nei mergos ir iškeliavo pas tėvą. Kai vilkas nusprendė eiti sau, kvailį įspėjo, kad kai suras brolius, jie bandys jį iš pavydo užmušti. Broliai pamatę, kad kvailiui pasisekė, užmušė jį, o grįžę tėvui pasisakė, kad jie viską rado. Vilkas sužinojęs, kad trečiasis brolis negyvas, prašė, kad varnas parneštų gydančio vandens ir atgaivino kvailį. Tas grįžęs viską papasakojo karaliui. Tuomet jis vyresniuosius pasmerkė mirti, o jaunėlis susituokė su ta pana ir liko karaliumi.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 213-97 Pasaka AT 314A – Apė vieną karalių ir jo sūnų
Gyveno kartą karalius, kuris buvo jau senas, bet vis dar nevedęs. Sugalvojo vesti kito karaliaus dukterį, kuri buvo jauna. Tai patiko kitas, jaunas, bet tėvo verčiama ištekėjo. Susilaukė sūnaus, bet vis nekentė savo seno vyro. Sumąstė juo atsikratyti ir paprašė, kad tas jaunasis karalius nukirstų jam galvą. Kai tas taip padarė, susituokė. Posūnis kartą nuėjęs prie tėvo kapo verkia, o pasirodęs tėvas davė jam sidabro skiltuvą, iš kurio iššoka sidabro žirgas, balnas, kardas ir drabužiai. Kitą vakarą davė auksinį, o trečią deimantinį. Kai posūniui buvo keturiolika metų, karalius susapnavo, kad jam nukirs galvą. Ryte pasitarė su karalienė ir toji sugalvojo sūnų nunuodyti. Liepė tarnaitei iškepti blyną su nuodais ir nunešti sūnui. Tarnaitė iškepė ir verkdama atnešė. Klausiama pasakė, kad užnuodytas maistas. Tuomet karalaitis iškeliavo į kitą karalystę. Ten karaliaus dvare įsidarbino vežėju. Vienai iš karaliaus dukterų jis labai patiko, tai paprašė tėvo, kad padarytų jį sodininku. Kartą kai visi buvo bažnyčioj, karalaitė pamatė, kaip sodininkui iš skiltuvo iššoka arklys, tai jai dar labiau jis patiko ir prašė, kad karalius leistų už jo tekėti. Karalius leido, tik po vestuvių liepė eiti kitur gyventi. Kartą karalius turėjo kariauti. Davė paprastą kumelę žentui tikėdamasis, kad kare jį kas užmuš. Bet žentas, girioj paleidęs tą kumelę, iš skiltuvo iššokusiu sidabriniu žirgu kare labai visus nustebino ir puikiai kovėsi. Paskui antrą kartą pasirodė auksiniu žirgu, o trečią kartą deimantiniu. Bekovojant žentui įkirto į koją, tai karalius užrišo jam savo skarą. Po mūšio buvo karaliaus kitos dukters vestuvės. Pakvietė ir tą dukterį su žentu. Tas apsimetė, kad labai prisigėrė ir užmigo ant suolo. Karalius netyčia pamatė savo užrištą skarą, atsiprašė, kad nemylėjo žento, ir atidavė jiems pusę karalystės.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 217-98 Pasaka AT 552A – Apė vieną girtuoklį karalių ir jo sūnų
Buvo vienas karalius, kuris labai daug gėrė, kad net pragėrė visą karalystę. Jis turėjo tris dukteris ir sūnų. Kartą vedėsi vyriausiąją dukterį pragerti. Eidamas pagalvojo, kad duotų kas maišą pinigų, tai ją atiduotų. Nežinia kas metė po kojom pinigų maišą, o duktė prapuolė. Karalius nuėjo į karčemą ir pragėrė pinigus. Paskui vedėsi kitą dukterį ir vėl atsirado pinigų maišas, o duktė dingo. Tas pats ir su trečiąja dukterim. Kai jau norėjo vestis parduoti sūnų, tas nesutiko ir išėjo pasiėmęs šautuvą. Pagiryj pamatė lapę, šokančią ant krėsliuko. Jau norėjo šauti, bet lapė prašė nešauti, už tai atidavė krėsliuką, kuris nuneša visur, kur tik pasakai. Tada paprašė, kad nuneštų pas vyriausiąją seserį. Nunešė pas žuvų karalių. Jo nebuvo namuose, tik sesuo, kuri paslėpė brolį vyrui grįžtant. Paskui parodė, vyras gražiai priėmė, siūlė pasilikti, bet brolis iškeliavo pas antrąją seserį. Toji buvo pas kirmėlių karalių. Ten vėl sesuo iš pradžių jį paslėpė, bet paskui parodė vyrui, kuris gražiai priėmė brolį. Siūlė pasilikti, bet brolis norėjo aplankyti trečiąją seserį. Toji buvo pas paukščių karalių. Kai karalius pasiūlė pasilikti, brolis sutiko, nes nebeturėjo kur eiti.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 219-99 Pasaka AT 920 – Apė karaliaus sūnų
Buvo aklas karalius. Jo žmona buvo susidėjusi su generolu. Kartą liepė vyrui įsilipus į obelį krėsti obuolius, o pati apačioj buvo su generolu. Karalienė laukėsi nuo karaliaus ir kūdikis pilve pasakė, kad „Velnias už velnią, kurva už kurvą“. Karalienė supyko ir kai gimė, apmainė su kalvio kūdikiu. Kai paaugo, kalviukas vis domėjosi kalvyste, tad karalius suprato, kad tai kalvio vaikas ir atidavė kalviui. O karaliaus sūnus augdamas domėjosi kariškais reikalais, kartą net nukirto vienam galvą už bausmę. Tuomet turėjo slėptis ir pabėgęs pas ūkininką buvo piemeniu. Karalius išgirdęs apie tą vaiką nutarė jo ieškoti. Padarė karietą už pusę karalystės ir išsiuntė tarnus liepdamas visų klausti, kiek verta toji karieta. Kuris pasakys, kad pusę karalystės, tas ir būsiąs sūnus. Tarnai visų klausinėjo, paklausė ir piemens, kuris graužė duonos plutą. Piemuo pasakė, kad karieta verta pusės karalystės, bet jos nemainytų į duonos plutą. Tarnai grįžo pas karalių ir viską papasakojo. Karalius suprato, kad tai buvo jo sūnus. Paskui tas sūnus sugalvojo grįžti pas tėvus karalius. Visi labai apsidžiaugė, sūnus paskui vedė ir karaliavo. Kartą jis labai ilgam laikui iškeliavo. Tuo metu jo žmona ištekėjo už kito ir susilaukė trijų vaikų. Kai tas grįžo, sužino, kad žmona jau ištekėjusi už kito. Nuėjo pas ją, o to vyro nebuvo namuose. Prieš jam grįžtant uždarė pirmąjį į skrynią. Tuomet klausia antrojo, ką darytų pirmajam vyrui. Antrasis atsako, kad nukirstų galvą. Tada karalienė atvožė skrynią. Tas pirmasis sako, kad karalius karaliui negali kirsti galvos, turi pakarti. Važiavo vis prie kartuvių. Ten nuvažiavus antrasis karalius pakorė žmoną su vaikais, o kitam karaliui pasakė, kad dabar abu vėl gali vesti.
Teksto 1997 m. redakcija