VIETOVĖS

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/vietove.php?ViId=7489&back=home

VIETOS VARDAS: Bartninkai

ŠALTINIS:
VĮ Registrų centras | LR Administracinių vienetų ir gyvenamųjų vietovių registro išrašas (2004-10-15)

AUKŠTESNIS LYGMUO:
Bartninkai sen.

ČIA GIMĖ:
Jankauskas,
Mackevičius, Jonas
Rašimas,

SUSIJĘ OBJEKTŲ FIKSACIJOS:
Pasaka AT 811 [Popiežius apgina kunigą nuo velnių]
Klebonas buvo pašalintas iš pareigų. Jį aplankė velnias ir pažadėjo viską sutvarkyti, jei šis jam pasirašys. Kunigas pasirašė ir vėl tapo klebonu. Kunigas nusprendė nuo velnio apsiginti ir kreipėsi pagalbos pas popiežių. Popiežius kunigą apgynė skaitydamas maldas.
[Popiežius apgina kunigą nuo velnių]

Pasaka AT 810A+1655+571 [Sumanus velnias]
Velnias pavogė iš žmogaus paskutinį gabalėlį duonos. Liuciperis už tai jam liepė tris metus tam žmogui tarnauti. Velnias gerai dirbo ir ūkininkas tapo turtingas. Po trijų metų velnias panoro išeiti ir paprašė jam duoti tris kviečių grūdus. Gavęs atlygį velnias apsinakvojo pas kitą ūkininką, tačiau to ūkininko gaidys sulesė tuos tris grūdus. Ūkininkas velniui atidavė gaidį. Kai velnias nakvojo pas kitą ūkininką, to ūkininko avinas užmušė velnio gaidį. Ūkininkas atidavė aviną. Velnias, vesdamas aviną pro dvarą, sumanė kaip prajuokinti dvarponio dukterį ir ši jam atiteko.
[Sumanus velnias]

Pasaka AT (365 B*)+1199 A +480B [Velnio piršlybos]
Ponaitis vaišina merginą, neša jai dovanas ir kalbina tekėti. Mergina išsiaiškina, jog tai - velnias. Ji pririša siūlą prie velnio surduto ir suseka, jog velnio įlįsta pro rakto skylutę į bažnyčios rūsį, sužino, jog jo dovanos padirbtos iš žmonių palaikų. Išgavęs iš merginos pažadą tekėti, velnias ketina ją pasiimti, bet negali atidaryti pirties durų, mat jos užrištos linais. Norėdamas vesti velnias turi ištverti lino kančią, tačiau iki galo neiškenčia ir atsisako merginos.
[Velnio piršlybos]

Pasaka AT 761 [Kaip kareivis gavo gražią pačią]
Ėjo kareivis iš tarnybos namo ir sutiko senuką. Senukui pasisakė norįs gauti gražią pačią. Senukas davė kareiviui kamuoliuką, kuriuo sekdamas kareivis priėjo trobelę. Toje trobelėje rado seną bobą, kuri turėjo gražią dukrą. Kareivis vedė šią gražią merginą. Vienas ponas įsigeidė vesti kareivio gražią žmoną, o patį kareivį nusprendė nugalabyti. Ponas kareiviui paskyrė neįveikiamas užduotis: per dieną iškasti ir išmūryti prūdą, nukeliauti į peklą ir sužinoti, ką ten veikia pono tėvas. Kareivis užduotis įvykdė, o ponas sužinojęs, ką pekloje veikia jo tėvas, nusprendė kitaip gyventi.
[Kaip kareivis gavo gražią pačią]

Pasaka AT 401 A [Velnių šokiai su juoda pana]
Kareivis už tris auksinus nusipirko kuiną. Bejodamas prijojo karčemą. Arklį nuvedė į tvartą, ten rado avižų, karčemoje ant stalo rado maisto ir nutarė nakvoti. Sutemus į karčemą atsibeldė ponai su viesulu ir riksmais, tačiau kareivis nepabūgo. Dvi naktis jie šokdino merginą iki gaidžių. Mergina buvo juoda, bet šokdinama vis balo. Dieną kareivis iš ūkininko nusipirko vištą. Kai trečiąnakt velniai jį vijo lauk iš karčemos, jis paprašė, kad jam būtų leista nusipešti ir išsikepti vištą. Kai velnias, norėdamas greičiau kareivį išprašyti lauk, pats ėmė pešti vištą, jam pešėsi su mėsa. Velnias sutiko kad kareivis jam patrumpintų nagus. Kareivis iš velnio su kyliu smalą paliejo. Mergaitė pasidarė balta ir kareivis ją vedė.
[Velnių šokiai su juoda pana]

Pasaka AT 326 [Bebaimis, velniai ir šventieji]
Ūkininkas užaugino sūnų uždaręs nuo žmonių. Kai tėvas liepė kulti javus, sūnus tėvui sudavė spragilu. Tėvas atidavė jį kunigui mokyti. Kunigas paprašė parnešti iš rūsio tabokinę, paliktą ant numirėlio galvos. Vaikinas ją parnešė. Kitą kartą kunigas paprašė iš pelkių, kuriose vaidenosi, parnešti karklų šluotoms. Pjaudamas karklus vaikinas matė vestuves, puošnius kambarius ir besipešančius vestuvininkus. Jis neišsigando ir tvojo vestuvininkui rimbu - pasiliejo smala. Kunigas atsisakė vaikiną mokyti. Tėvas atidavė jį karaliui ir jis saugojo mirusio karaliaus tėvo kapą. Vaikinas nepabūgo naktimis atbildančio pikto senio ir išgelbėjo kareivius bei patį karalių nuo mirties. Karalius davė jam žirgą ir auksiną. Prijojęs tiltą bebaimis sumokėjo muitą už šv. Petrą ir Paulių. Šventieji davė jam neišleidžiamą auksiną. Turėdamas niekaip neišleidžiamų pinigų vaikinas linksminosi karčemoje ir visus aplinkinius be saiko vaišino, todėl šventieji auksiną atsiėmė, tačiau pasakė akmens ir medžio vardus. Vaikinas laikė po akmeniu prispaustą velnią, ėmė iš jo pinigus ir vėl lėbavo karčemoje. Po to velniui nupjovė ausį ir paleido. Šventieji nutarė vaikiną nuvesti į peklą. Ten jis pasakė, kad pastatys bažnyčią - šventieji nuvedė jį į dangų.
[Bebaimis, velniai ir šventieji]

Pasaka AT 449 [Šunimi paverstas vyras]
Žmogus vedė pirmą sutiktąją - ši buvo ragana ir jį pavertė šunimi. Šuo girios sargui padėjo sumedžioti septynis zuikius, buvo mylimas, nes akylai saugojo mišką nuo vagių. Atvykęs generolas užsigeidė išmintingo šuns, girios sargas privalėjo šunį parduoti. Kitas generolas sumokėjo daug tūkstančių ir nusipirko šunį. Kai ragana nutvėrė generolo naujagimį, šuo pagavo ją už kojos ir ši vaiką paleido. Šunimi paverstas vyras parbėgo pas žmoną raganą - ji pavertė jį paukšteliu. Paukštelis įlindo į žemėje esančią skylutę ir rado užkeiktą dvarą. Moteris uždarė jį į narvelį. Vakare grįžo vyras slibinas ir užmušė paukštelį, bet jo žmona jį atgaivino gyvuoju vandeniu ir atvertė žmogumi. Ji davė žmogui stebuklingo vandens. Grįžęs vyras žmoną raganą pavertė juoda kumele.
[Šunimi paverstas vyras]

Pasaka AT 707 [Nepaprastas sūnus]
Trys merginos kalba: jei karalius vestų, pirmoji apdengtų kariuomenę vienu lino pluoštu, antroji vienu kviečio grūdu kariuomenę išmaitintų, trečioji pagimdytų sūnų: saulė kaktoje, mėnuo pakaušyje, žvaigždės iš šalių. Karalius išgirsta kalbą ir veda trečią merginą. Karalius išjoja į karą ir gimsta nepaprastas sūnus. Karalienė parašo karaliui laišką. Pasiuntinys užklysta pas raganas, jos jį užmigdo ir paima laišką. Karalius gauna raganų rašytą žinią, kad jam gimė sūnus: žiurkė kaktoje, kurmis pakaušyje, iš šalių po pelę ir įsako vaiką nužudyti. Karalienė nuneša vaiką į tvartą, bet žąsys jo nežnaibo, kiaulės jo nedrasko; tuomet ji lopšį su kūdikiu paleidžia į marias. Žmonės ištraukia lopšį iš marių ir užaugina vaiką. Grįžęs iš karo karalius sužino, jog skaitė raganų parašytą laišką. Jis pastato dvi statines: vieną tuščią, kitą su riešutais. Vaikas skaičiuoja statinę riešutų ir pasakoja motinos ir savo gyvenimo istoriją. Kai jis nusiima kepurę, karalius atpažįsta sūnų.
[Nepaprastas sūnus]

Pasaka AT 401A [Žvejo sūnus ir užburta karalaitė]
Buvo žvejys. Kartą karalius ruošė puotą, o jai reikėjo žuvų, tačiau žvejys nieko nepagavo. Karalius pagrasino žvejui nukirsti galvą. Išsigandęs žvejys šaukėsi visų šventųjų, o vėliau ir visų prakeiktųjų pagalbos. Pasirodė ponaitis, kuris paklausė, kodėl žmogus jį šaukė. Žvejys papasakojo, o ponaitis liepė už pagalbą pažadėti tai, ko jis namie nepaliko, tas pažadėjo. Žvejys prigaudė žuvų, o namie rado gimusį sūnų. Užaugęs sūnus, sužinojo tiesą, tai pasiėmė knygas, žvakę ir išėjo rašto ieškoti. Ilgai jis ėjo, kol priėjo pakalnėje didelę skylę, o urve - duris. Įėjęs pro duris, jis pamatė gražius kambarius. Užsidegęs žvakę, vyras lazda apsibrėžė ratą. Susirinko velniai, kurie norėjo jį užmušti. Sugiedojus gaidžiams, viskas liovėsi. Vyrui miegant, atėjo pana, kuri pasakė, kad jeigu jis dar dvi naktis iškentės, ji pasidarys balta. Ši pana - tėvo prakeikta karaliaus duktė. Vyras išbuvo dar dvi naktis, pana pasidarė balta. Vyras ir pana nuėjo į pragarą. Prieš eidamas į pragarą, vyras pasiėmė katilą su šventintu vandeniu, kuriuo pašventino velnius. Šie atidavė raštus. Panos tėvas parsivežė dukrą ir vyrą, kuris tapo karaliumi.
[Žvejo sūnus ir užburta karalaitė]

Pasaka AT 401A+1159+1154* [Prakeikta pana]
Kareivis tarnavo karaliui raiteliu. Eidamas namo, jis gavo tris rublius, nusipirko arklį, dvi vištas. Girioje raitelis rado tuščią karčemą. Atsigulė jis ant suolo ir užmigo, o prabudęs rado valgyti ir gerti. Vakare į karčemą privažiavo ponų. Žilas senis leido raiteliui likti nakvoti, bet liepė ryte išjoti. Ponai buvo karčemoje, kol sugiedojo gaidys. Ryte pas vyrą atėjo pana, kuri paprašė, kad jis išbūtų dar dvi naktis, nes tai yra užkeiktas dvaras. Jeigu vyras tai padarys, dvaras iškils į viršų ir ji bus jo, o jis - jos. Vyras išbuvo dar vieną naktį, o antrą naktį senis grasino, kad jį pasmaugs. Vyras paprašė, kad šis leistų jam paruošti ir suvalgyti vištas. Velnias puolė vyrą mokyti, kaip vištas pešti, bet jo pirštai buvo per ilgi. Velnias į skylę sienoje įkišo rankas, kad bernas nupjautų pirštus, o šis užkalė rankas ir dar primušė velnią. Velnias sutiko palikti jam dvarą, lobius, o pats gyventi gale lauko erškėtyje. Vyras išvadavo dvarą, vedė tą paną. Vyras medžiojo, o kai prisiartino prie erškėčių, velnias jį sugavo. Vyras paprašė išleisti jį prieš mirtį gražiai apsirengti. Vyras su žmona apgavo velnią - žmonai ant galvos užvertė suknelę ir vedė atbulą, dar pagąsdino. Šis išsigando ir pabėgo.
[Prakeikta pana]

Pasaka AT 361 [Nesiskutęs ir nesikirpęs jaunikaitis]
Ūkininkas turėjo sūnų. Paaugęs sūnus pradėjo neprausti burnos, nekirpti nei plaukų, nei nagų. Kai sūnui suėjo dvidešimt metų, tėvas jam liepė susirasti mergą ir vesti. Turtingos mergos nuo jo bėgo, tačiau tame kaime buvo neturtingas žmogus, kuris turėjo tris dukras. Pirmoji duktė pasakė, kad geriau nusiskandins nei tekės už tokio, antroji, - kad geriau pasikars, o trečioji - pagalvojo, kad jį reikia tik apvalyti, todėl sutiko. Prieš vestuves bernas nusikirpo plaukus, nagus, nusiprausė, apsirengė naujais drabužiais. Kai seserys pamatė jį, tai viena nusiskandino, o kita - pasikorė. Važiuojant jauniesiems iš tuoktuvių bažnyčioje, juos pasivijo juodas ponas. Kadangi bernas gavo vieną, o ponas - dvi, tai jis pripylė vyrui pilną krepšį auksinių pinigų. Paaiškėjo, kad tas ponas buvo velnias.
[Nesiskutęs ir nesikirpęs jaunikaitis]

Mitologinė sakmė apie vakarojančią laumę-kumelę
Mergina rado patvoryje gulinčią kumelę ir pakvietė ją vakaroti - ši nusivijo merginą. Kumelė atsisėdo troboje už stalo ir liepė duoti darbo. Šeimininkė atnešė drobės ir paprašė iš drobės padaryti sėmenis. Kumelė ėmėsi darbo ir, jei nebūtų užgiedojęs gaidys, ji būtų padariusi sėmenis.
[Laumė-kumelė vakaroja]

Pasaka AT 332 [Nepergudraujama giltinė kūma]
Žmogus pakvietė giltinę kūma. Mirtis liepė žmogui gydyti ligonį, jai ji stovės prie jo kojų, bet pasakyti, kad ligonis mirs, jei ji stovės prie galvos. Žmogus tampa garsiu gydytoju, nusiperka dvarą. Pats, norėdamas nuo giltinės išsisukti, liepė padaryti sukiojamą lovą. Kai giltinė atsistojo prie gydytojo galvos, tarnas lovą apsuko, tačiau ponas mirties neišvengė.
[Nepergudraujama giltinė kūma]

Pasaka AT 564 [Šalčio dovanos]
Šaltis nušaldo žmogaus žydinčius grikius. Žmogus suranda šaltį girioje, ledų kalne ir ten užkuria ugnį. Šaltis prašo atleidimo ir padovanoja stebuklingus krepšius, iš kurių vienas yra laimingas, kitas - nelaimingas. Ponas įsigeidžia stebuklingo krepšio ir už jį žmogui dovanoja dvarus. Ponas suruošia puotą. Kitas turtingas ponas mano, kad nusipirko laimingą stebuklingą krepšį, tačiau jam kliūva toks pat nelaimingas krepšys. Kai turtuolis įsigeidžia maisto puotai, iš krepšio kažkas išlenda su rimbais ir visus ima mušti.
[Šalčio dovanos]

Pasaka AT 301 A [Sutartis su žalčiu]
Tėvas supyko ir pasakė, kad dukrą žaltys prarytų. Atsirado žaltys ir tėvas pasirašė su juo sutartį, jog dukrą atiduos po trisdešimties metų. Mergina ištekėjo, susilaukė vaikų. Kai vyras išvyko, ji su vaikais išėjo į sodą - atlėkė žaltys ir ją prarijo. Vaikai išėjo ieškoti motinos ir surado ją kalne. Vyriausias sūnus lindo į urvą ir pabūgo kirmėlių, antaras sūnus pabijojo ugnies iš žalčio nasrų, jauniausias sūnus nieko neišsigando ir surado motiną.
[Sutartis su žalčiu]

Pasaka AT 502+401 A+314 [Karalaitis iš žalčio dvaro]
Kareiviai aptinka keistą žmogų ir atveda jį į karaliaus dvarą. Karalius uždaro jį geležiniame pastate. Kai karalius išvyksta, uždaryta žmogysta karaliaus sūnui pasiūlo aukso obuolį ir prašosi išleidžiama. Vaikas nugvelbia raktą ir atrakina duris. Prasikaltusį sūnų tėvas įsako sušaudyti, o jam atnešti jo mažąjį pirštą ir širdį. Paleistas žaltys neleidžia tarnui vaiko žudyti. Karaliui atiduodamas vaiko mažasis pirštas ir šuns širdis. Žaltys karalaitį nusiveda į užkeiktą dvarą. Karalaitis atrakina kambarį, į kurį jam nevalia eiti, ir randa juodą merginą: lankoma mergina tampa balta. Karalaitis raitas sprunka nuo žalčio, nešinas stebuklingu kardu. Žaltys laka upės vandenį ir sprogsta. Kitoje karalystėje jis tampa karaliaus tarnu. Jauniausioji karalaitė pamato tarną jodinėjantį sode ir pastebi jo auksinius plaukus. Juodu susituokia. Kilus karui jaunikaitis slapčia ant žirgo skuba karaliui uošviui į pagalbą ir stebuklingu kardu nugali priešų kariuomenę. Karalius sužino tiesą.
[Karalaitis iš žalčio dvaro]

BsTB 8 156-87 Legenda [Apie karaliaus dukterį ir žaltį]
Netoli Kijevo atsirado žaltys, kuris ėsdavo žmones. Jis nusinešė į urvą karaliaus dukrą. Su karalaite kartu nubėgo šuniukas, kuris nunešdavo jos laiškus karaliui ir atnešdavo atsakymus. Karalaitė paklausė, kas stipresnis už žaltį - šis atsakė, kad odininkas (kažemėkas). Karalius su žmona nuvažiavo pas odininką, bet tas nesutiko padėti. Karalius surinko našlaites, kurios priprašė. Odininkas mušėsi su žalčiu, tačiau šis pasiūlė pasidalinti pasaulį pusiau. Jie nuvarė vagą nuo Kijevo iki Juodųjų marių. Odininkas pasakė, kad reikia padalinti ir žemę po vandeniu - žaltys prigėrė. Ta dauba, kurią išarė odininkas, vadinama Vaga Kažemėko.
Rankraštinė versija [Apie karaliaus dukterį ir žaltį]

BsTB 3 238-107 Pasakojimas – Apė nesveiką poną
Vienas ponas vis ieškodavo pas gydytojus sveikatos, bet niekaip nerasdavo. Vasarą susiruošė važiuoti prie šiltų vandenų, o pakeliui užsuko pas pažįstamą poną. Tas sužinojęs, kad draugas negali valgyti, todėl važiuoja gydytis, patarė jam važiuoti kitur, davė adresą ir parašė laišką, sakydamas, kad ten tikrai jį išgydys. Ponas ten ir nuvažiavo. Pirmą dieną prigirdė jį visokių gėrimų, o užmigusį perrengė paprastais drabužiais, nunešė ir paguldė į tvartą tarp paprastų darbininkų. Prabudęs ponas nesuprato, kas čia jam atsitiko. Atėjęs viršininkas varo prie darbo, netiki, kad jis ponas. Po darbų ponui jau visas maistas skanus buvo. Pralaikė jį taip keturias savaites, tai ponas išgijo ir be vaistų. Tuomet surengė bernams balių ir vėl nugirdė poną, perrengė poniškai, nunešė į kambarį ir paguldė. Prabudęs galvoja, kad viską susapnavo. Tuomet draugas sako ponui, kad sveikas tas buvo, tik kai nieko neveikė, tai ir valgyti nenorėjo.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 239-108 Pasakojimas – Apė vieną bostrą
Vienas turtingas ponas buvo jau senas, nors dar nevedęs, ir augino pavainikį, kurį labai mylėjo, ruošėsi jam užrašyti visą turtą. Tas ponas turėjo daug giminių, tarp jų girios sargą. Išgirdę, kad visą turtą ponas ruošiasi užrašyti pavainikiui, suvažiavo giminės ir pradėjo įkalbinėti, kad nieko neduotų tam vaikui, geriau jiems į dešimt dalių padalintų. Ponas pradėjo įtikinėti, kad vaikas labai geras, visada jo klauso. Girios sargas pasiūlė, kad duos tam pavainikiui užduotį ir jei ją įvykdys, tai turtai jam liks. Visi sutiko. Nusivedė sargas vaikiną į girią pas šernę. Vaikinas, prieš eidamas, pasiėmė peilį ir rimbą, kurio galuose buvo švinas. Girios sargas liepė vaikinui eiti pirmam, nes tikėjosi, kad šernė jį pribaigs. Bet vaikinas su rimbu ir peiliu įveikė šernę ir gavo visą tėvo turtą. Tėvui mirus vedė. Girios sargas niekaip nenuramino savo pavydo, todėl pasikvietė vaikiną į svečius, prieš tai pasamdęs dvylika žmogžudžių, kad vaikiną užmuštų. Atėjusįjį iš karto užpuolė, bet vaikinas įveikė visus žmogžudžius.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 276-123 Pasaka AT 1641 – Apė vieną žinūną
Vienas žmogelis išėjo ieškoti darbo ir girioje rado kelmyną. Nuėjo pas poną, kurio tas kelmynas buvo, ir paprašė jam leisti ten apsigyventi. Ponui leidus, žmogelis pasistatė būdą, įdirbo šiek tiek žemės, visko prisisėjo. Užaugo labai didelės daržovės ir pardavęs kitais metais jau gerą trobą pasistatė, nusipirko kumelę, pasistatė kluoną. Pamažu bedirbdamas praturtėjo. Bet numirė ponas, o jo žentas paėmė visas žmogelio gėrybes ir parsigabeno į dvarą. Už likusius kelis skatikus žmogelis nusipirko popieriaus ir kito pono girioje pakelėj pasistatė trobelę su langu į kelią. Sėdi ten su žiburiu ir keverzoja, nes rašyti nemokėjo. Pro šalį važiavęs ponas sustojo pasiklausti, ar tuo keliu važiuoja, nes anksčiau nebuvo čia jokio žiburio. Bet žmogelis atsakė, kad neturi laiko, jam reikia rašyti. Ponas paprašė, kad jam išrašytų, kur yra jo pavogti pinigai. Žmogelis pažadėjo per tris dienas išrašyti ir apsigyveno to pono sode namelyje. Liokajus su virėju pagalvojo, kad žmogelis žino, jog tai jų darbas. Jie sumokėjo žmogeliui, kad nesakytų ponui apie vagystę ir išdavė, kur paslėpti pinigai. Ponas už suradimą sumokėjo tris tūkstančius rublių ir grįžo žmogelis į savo būdą. Ponui apskelbus, kad žmogelis randa pamestus daiktus, pradėjo eiti pas jį žmonės. Žmogelis padegė savo būdą ir išėjo savais keliais.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 282-126 Pasaka AT 955 – Apė jaunikį žmogžudį ir drąsią mergą
Pas vieną turtingą pono dukrą atvažiavo jaunikis. Papasakojo, kad kai pas jį atvažiuos, tai pamatys marmurinį kelią visokiais medžiais apsodintą, o namuose kambarius brangakmeniais, sidabru ir auksu išdabintus. Tik tegul neina į ketvirtą kambarį. Ponai su dukra pasiėmę keturis pyragus išvažiavo pas tą jaunikį. Kaip tas ir sakė, randa marmurinį kelią. Pakeliui sutiko kiaulės, gaidžio, šuns ir vilko galvas, kurioms mergina davė po pyragą. Dvare rado visus tuos kambarius, pasižiūrėjo ir į ketvirtąjį, o ten daugybė lavonų su nupjautom galvom. Duktė tėvams liepė važiuoti namo, o pati pasislėpė tame kambaryje ir ėmė laukti jaunikio. Grįžę žmogžudžiai atvedė į tą kambarį merginą, kuriai nukirto pirštą su žiedu, o po to nukirto galvą. Pasislėpusioji pasiėmė pirštą su žiedu. Naktį mergina išlindo ir išėjo iš rūmų. Prie vartų stovėję liūtas, šernas ir vilkas merginą praleido, nes prieš tai iš jos gavo po pyragą. Mergina parėjo namo. Kitą dieną tas žmogžudys atvažiavo klausti, kodėl mergina neatvažiavo vakar pas juos, o ta atsakė, kad negalėjo ir paprašė išaiškinti jos sapną. Prieš tai susikvietė daugybę vyrų su virvėm ir lazdom. Papasakojo žmogžudžiui viską, ką vakar matė, ir parodė pirštą su žiedu, tada vyrai puolė žmogžudį ir užmušė.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 159-78 Pasaka AT 737A* – Kaip vienas žalnierius karaliaus žentu liko
Kartą karaliui vaikščiojant kareivis pasakė, kad jei gautų karaliaus dukterį už žmoną, tai gyventų. Karalius išgirdęs atidavė dukterį, bet be jokių pinigų, turtų, išvarė iš to miesto ir uždraudė, kad kas nors ką nors jiems duotų. Jie nuėjo į kitą miestą, užėjo į karčemą, bet neturi pinigų. Kareivis paėmė žmonos skepetą ir išėjo parduoti. Vaikščiojo vienur kitur, niekas neperka. Pagaliau atsirado vienas turtingas pirkėjas. Jis iš karto atpažino, kad tai karališka skepeta ir klausia, iš kur paprastas kareivis galėjo ją gauti. Kareivis sakosi, kad tai jo žmonos, bet pirkėjas netiki, net iškvietė policiją ir pažadėjo palikti jam visus turtus ir namus, jei tai tikrai jo žmonos. Kareivis parodė raštus, kad susituokė su karaliaus dukra, tad pirkėjas turėjo išeiti ir viską palikti. Tuomet kareivis pasikvietė karalių į svečius.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 162-80 Pasaka AT 950 – Kaip viens vagis pasiliko karaliaus žentu
Buvo du broliai vagys. Sutarė keliauti į didelį miestą. Ten sugalvojo, kad reikia apvogti iždą. Tas iždas stovėjo netoli upės. Jiedu pasamdė žmones, kad iškastų skylę prie iždo. Tuomet naktį pavogė daug pinigų. Karalius ryte sužinojęs vaikščiojo ir stebėjosi, kaip galėjo dingti pinigai. Jo duktė buvo labai išmintinga, suprato, kad vagys ateis dar kartą, tad liepė prie skylės pritaisyti smalos statinę. Vienas iš vagių buvo vedęs. Atėjęs pas nevedusį siūlo vėl eiti vogti, bet anas nesutiko. Nuėjęs pirmasis brolis vogti ėmė ir įkrito smalon. Nesulaukęs kitas ėjo ieškoti ir atrado įklimpusį smaloj. Tuomet brolis, kad tas įstrigęs neišduotų, nukirto jam galvą ir padėjo į smalą. Ryte, atradus negyvėlį ižde, karalaitė liepė numirėlį gražiai nuplauti ir pakabinti kartuvėse, kad sužinotų, kas jo ateis iš giminių apverkti. Numirėlio pati labai norėjo eiti apverkti, bet tas kitas vagis vis neleido, paskui sugalvojo, kad ji turinti neštis brangių gėrimų, atseit netyčia užkliūti už akmens ir verkti tų sudužusių butelių, o iš tikro galės taip apraudoti vyrą. Toji taip ir padarė. Karalius, galvodamas, kad ji tarnaitė, net sumokėjo jai už sudaužytus gėrimus. Paskui toji žmona vis nerado namuose vietos, kad kūnas nepalaidotas kabo. Tuomet vagis užmigdė visus sargybinius, pasiėmė kūną ir palaidojo. Karalaitė vis nerimo, norėjo pagauti antrąjį vagį. Kartą sukvietė visus vyrus, papūtė kvapą ir tuomet vagiui išpjovė pade skylutę, kad galėtų paskui jį atpažinti. Bet vagis buvo užsikimšęs nosį, tad nemiegojo, ir, kai karalaitė išėjo, išpjovė visiems skyles paduose. Paskui karalaitė dar bandė pergudrauti vagį, bet tas vėl išsisuko. Tuomet karalius pasakė, kad jei vagis prisipažins, taps jo žentu. Tas prisipažino ir tapo karaliaus žentu.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 179-86 Pasaka AT 900 – Kaip viens karaliūnas vedė didelio karaliaus dukterį
Karalius turėjo sūnų. Tas jau buvo suaugęs, o karalius senas, tai liepė sūnui vesti. Ilgai ieškojęs vienoj karalystėj rado karalaitę, kurią norėjo vesti, bet ta pasakė, kad karalaitis jai per prastas. Grįžęs namo karalaitis pasiskundė vienam generolui ir tas patarė jam tapti laikrodininku. Karalaitis taip ir padarė. Šiek tiek pasimokęs, prisipirko visokių laikrodžių ir nuvažiavo į tos karalaitės miestą, kur ėmė taisyti laikrodžius. Kadangi taisyti gerai nemokėjo, o pinigų jam netrūko, tai kai atnešdavo kas pataisyti, duodavo naują laikrodį. Taip išgarsėjo kaip geras laikrodininkas. Apie jį išgirdo karalius ir pasikvietė pas save, kad pataisytų laikrodžius. Karalaitis atvykęs pasiprašė atskiro kambario. Karaliaus laikrodžiai jau esą seni, tai pakeitė naujais. Prisuko savuosius, kad kukuotų, grotų visokiais balsais. Juos išgirdo tarnaitė ir užėjo norėdama nusipirkti vieną sau. Laikrodininkas pasakė, kad jau šiandien daug uždirbo ir padovanojo jai vieną. Ta pasikabino savo kambaryje. Pamačiusi kita tarnaitė taip pat užsinorėjo laikrodžio ir nuėjusi gavo iš laikrodininko. Karalaitė pamačiusi pas tarnaites laikrodžius taip pat tokio užsimanė ir siunčia tarnaitę nupirkti. Bet laikrodininkas tarnaitei neparduoda, sako, tegu pati karalaitė ateina. Eina karalaitė pati laikrodžio pirkti. Laikrodininkas sako, kad tarnaitės davė, ko jis paprašė, todėl ir gavo laikrodžius, jei karalaitė taip pat padarys, tai duos ir jai laikrodį. Karalaitei sutikus, pasiguldė ją į lovą. Paskui, davęs geriausią laikrodį, išvyko. Praėjus keliems mėnesiams, karalaitės tėvai pamatė, kad ji ne drūta, klausia, kas jai yra. Ji viską papasakojo. Tėvas supykęs parašė dekretą, kad tam tikrą dieną dukterį sušaudys, nebent kas nors ves ją. Kai jau vedė sušaudyti, pasirodė laikrodininkas, apsirengęs apiplyšusiais rūbais, ir karalius atidavė jam dukterį. Po to kurį laiką laikrodininkas vargino karalaitę, karčemose silkių galvomis maitino, kol parvežė pas savo tėvus. Ten prisipažino, kad jis tas pats karalaitis, o ją vargino tik dėl to, kad ji tekėti už jo nenorėjo.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 191-89 Pasaka AT 921A + 922B – Apė vieną karalių ir grabių kasiką
Kartą karalius apsirengė medžiotoju. Jodamas per girią pamatė žmogų, kuris kasė griovius. Pasisveikinęs karalius paklausė, kiek žmogus uždirba ir kur deda pinigus. Žmogus atsakė, kad dalį pinigų meta į vandenį, antrą dalį sumoka už skolas, trečią dalį paskolina, o iš ketvirtos pats maitinasi su šešiais vaikais. Karalius pradėjo galvoti, kodėl žmogus taip sunkiai dirbdamas dalį pinigų į vandenį išmeta ir kam skolą moka, jei pats skolinasi. Niekaip nesugalvodamas pasakė, kad jei žmogus atsakys jam tą mįslę, gaus tris šimtus dolerių. Gavęs pinigus grioviakasys atsakė, kad už vieną dalį perka druskos, už antrą maitina savo senus tėvus, o už trečią augina savo vaikus, jiems skolina, nes kai bus senas, atsiims skolą. Karalius paprašė, kad kol žmogus jo nepamatys šimtą kartų, niekam nesakytų tos mįslės. Grįžęs namo karalius paskelbė, kad kas įmins mįslę, tam pastatys didžiulį dvarą. Bet nė vienas nesugebėjo įminti. Pas grioviakasį atėjęs jo ponas pasiskundė, kad karalius uždavė tokią mįslę, kad niekas įminti negali. Grioviakasys pasisakė ponui, kad čia jis davė mįslę karaliui ir, gavęs iš pono šešis šimtus dolerių, pasakė jam atsakymą. Nuvažiavęs pas karalių ponas įminė mįslę ir laimėjo lažybas. Karalius liepė grioviakasiui atvykti į rūmus, kur ruošėsi jam nukirsti galvą, kam tas tik kartą karalių matęs išdavė mįslę. Atvykęs grioviakasys išpylė visus savo devynis šimtus dolerių ir pasakė karaliui, kad matė jį jau devynis šimtus kartų, nes ant kiekvieno pinigo karaliaus galva pavaizduota. Karalius pamatė, kad grioviakasys teisus ir apdovanojo jį.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 10 224-348 Daina V 482 [Vai, kad aš gėriau per visą naktį]
Pragėrė bernelis žirgelį ir kamanėles. – Vaduok, tėveli, žirgą ir kamanėles. – Nesirūpink, sūneli, žirgelis stonelėj, kamanėlės Vilniaus miestelij. Pragėrė mergelė rūtų vainikėlį ir aukso žiedelį. – Vaduok, močiute, rūtų vainikėlį ir žiedelį. – Nesirūpink, dukrele, vainikėlis rūtų daržely, žiedelis Vilnaius miestelij.
Melodijos 1998 metų redakcija

BsTB 3 255-116 Pasaka AT 554 – Kaip viens turtingas kalvuks in vargą išpuolė
Vienas kalvis turėjo sūnų. Tas sūnus gerai išmoko kalvystės. Pinigų jiems netrūko, bet sūnui nepatiko, kad visi kalvuku vadino – turtingas, o viso labo kalvis. Tad pasiėmė lazdelę ir išėjo į pasaulį. Eidamas ant dobilo rado dvi besipešančias bites, kyštelėjo lazdą tarp jų ir tos nuskrido į skirtingas puses. Toliau eidamas rado dvi besipjaunančias peles, tai vieną numetė šonan su lazda, o kita į olą įlindo. Toliau rado dvi varnas, besiriejančias ant kumelės kaulo. Nuvijo tas, o kaulą perlaužė pusiau. Priėjo dvarą, kur iš sargo sužinojo, kad kita gyvenvietė dar už šimto mylių, ir kad gali pas juos pernakvoti, bet gyvas neišeis. Kalvis neišsigando ir pasiliko dvare. Dvaro ponas liepė kalviui per naktį nukalti bažnyčią ant vištos kojos, o jei nenukals, tai mirs. Kalvis likęs vienas ėmė verkti, bet atlėkė dvi bitės ir liepė nesijaudinti. Tuomet sukvietė daugybę bičių ir pastatė iš vaško bažnyčią. Paskui ponas liepė per naktį iškulti javus. Vėl verkia kalvis kambary. Atbėgo tuomet dvi pelės ir nuramino, kad iškuls javus. Susikvietė daugybę pelių, kurios išrankiojo po vieną grūdą iš varpų. Ponas matydamas, kad iškūlė jam javus, liepė per kitą naktį padaryti jam tokį vaiką, kad tas galėtų visokiom kalbom skaityti ir rašyti. Davęs mergą užrakino troboj ir pasakė, kad jei nepadarys, nukirs jam rytoj galvą. Verkia kalvis atsisėdęs, merga bandė šnekėtis, bet užmigo. Atlėkė varnos ir nuramino jį. Tuomet atnešė vaiką ir įmetė pro langą. Tada ponas liepė vesti kalviui jo keturiasdešimtmetę dukrą, bet kalvis atsisakė ir grįžo pas tėvus.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 271-122 Pasaka AT 1000 + 1003 + 1006* +1685 + 1012A + 1029A + 1120 – Apė poną ir jo tarnus
Pas vieną poną ilgai neišbūdavo tarnai, nors ponas jiems mokėdavo tiek, kiek jie paprašydavo, bet susitardavo, kuris pirmas supyks, tas su diržu rėš. Tas ponas ryte prikeldavo berną gaidžiams sugiedojus malti. Dirbo pas jį vienas bernas. Kai jau sumalęs atsisėdo pusryčiauti, ponas liepė išnešti jo dukrą į lauką. Įvykdęs prašymą, bernas grįžo valgyti, bet jo maistą jau kalė Petruška suėdus. Vakare vėl tas pats, bernas supyko, kad nevalgęs turi dirbti, todėl ponas iš pečių rėžė jam diržu ir paleido. Atėjo kitas bernas, jam vėl tas pats. Atėjo dar vienas bernas, vardu Jonas. Iš ryto vėl viskas tas pats, nevalgęs dirbo visą dieną, o vakare, kai mergaitę reikėjo į lauką nešti, Jonas pasmeigė ją ant tvoros, o kalę nuvijo nuo maisto ir atsisėdęs pavalgė. Ponas klausia, kur mergaitė ir atrado ją jau sustingusią. Vakare Jonas pono motinai, kuri kaip gaidys anksti rytais giedodavo, trinktelėjo per galvą lazda, kad negiedotų. Ryte ponas rado negyvą motiną, bet apsimeta, kad nepyksta, nenori diržų gauti. Liepė Jonui avių šermenims papjauti. Tas išmušė visas avis. Tada ponas liepė jas išvirti. Jonas užkaitė puodus, sudėjo mėsą. Ponas paragavęs liepė įdėt petražolių. Jonui pasitaikė po kojų kalė Petruška, tai ją užmušė ir kartu išvirė. Ponas sužinojęs liepė Jonui važiuot į kaimą paprastų žmonių parvežti, kad suvalgytų tą mėsą. Jonas nuvažiavo į kaimą ir prilipo jam pilnas vežimas žmonių, nebetilpo, tai jis į šienkartę tų žmonių prikrovė ir grįžęs išvertė visus palei namą, kai kurie dar gyvi liko, bet dauguma užsimušė. Draugams patarus, ponas pakinkė keturis eržilus, pririšo Joną prie akėčių ir paleido, bet Jonas taip nuvarė arklius, kad tie negyvi krito. Tada davė Jonui arti tiek lauko, kiek paleista kalė apibėgs. Kai kalė palindo per tvorą į kiemą, Jonas sukapojo kirviu jaučius, kad galėtų prakišti. Kitą dieną, žmonių patartas, išvažiavo ponas su ponia ir Jonu į svečius. Privažiavę tiltą sustojo nakvoti, Joną iš krašto paguldę. Bet ponams užmigus, Jonas atsigulė per vidurį ir kai ponas atsibudęs liepė stumti, Jonas įstūmė ponią vandenin. Ponas neištvėrė ir supyko, tai Jonas diržu taip rėžė, kad tas mirė, o pats liko to pono dvare ponauti.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 279-125 Pasaka AT 956B + 955 – Apė žmogžudžius ir gudrią dvarponio dukterį
Vienas ponas turėjo dukterį. Kartą kelioms dienoms išvažiavo į svečius, namuose palikęs vieną dukterį. Tai sužinoję girioje gyvenę žmogžudžiai persirengė jaunikiais ir atvažiavo į to pono namus. Vienas liko prie arklių, o aštuoni atėjo į namus. Pono dukra, pastačiusi jiems gerti, ėmė domėtis, kas jie tokie, o tie iš pradžių prisistatę kaip jaunikiai, ėmė klausinėti, kur tėvo pinigai. Dukra suprato, kad čia jau negerai bus ir pasakė, kad eitų jie kartu į sandėliuką, kur tėvas skrynioje pinigus laiko ir tegu prisisemia jų kiek reikia. Po vieną įleido, o ta skrynia buvo be dugno, o po antvožtu įstatytas peilis. Kai tik pasilenkdavo siekti pinigų, mergina uždarydavo skrynios dangtį ir nulėkdavo žmogžudžiui galva. Taip visus aštuonis ir užmušė. Nesulaukęs savo brolių, arklius saugojęs žmogžudys sužinojo iš merginos, kad tie su pinigais namo išėjo, grįžo ir jis, o čia nėra jo brolių. Persirengė likę žmogžudžiai piršliu ir jaunikiu, pasidarė popierius, kad turi dvarą ir nuvažiavo pas tą mergą pirštis. Tėvai išleido dukrą už žmogžudžio. Kai jau vežėsi merginą į savo namus, ji paskui save visą kelią barstė žirnius. Parvažiavus jų motina liepė merginai parnešti vandens, sakydama, kad dabar tai jau bus galas jai, nes nužudė jos aštuonis vaikus. Mergina į savo viršutinius rūbus prikimšo šiaudų, pastatė prie šulinio, o pati pabėgo. Bėgo, kol pavargo, tada įlipo į didelę liepą. Žmogžudžiai, apsižiūrėję, kad mergina pabėgo, šoko ant arklių ir ėmė vytis. Pradėjo lyti. Sustoję po ta liepa, žmogžudžiai pasišnekėjo, kad jei pagautų, vienas durtų jai peiliu į krūtinę, o kitas iš apačios, ir dūrė į viršų peiliu, pataikė merginai į koją. Nusprendę kitą dieną važiuoti pas jos tėvus, žmogžudžiai nujojo namo, o mergina parbėgo į savo namus ir viską papasakojo tėvams. Tėvai susišaukė daugybę vyrų, dukrą paslėpė ir kai žmogžudžiai atvažiavo, užmušė juos.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 294-130 Pasaka AT 1453 – Apė spartų kuodelį
Atvažiavo jaunikis pas vieną mergą, o ta verpia, didžiulį kuodą pakulų prisirišus. Jaunikis paklausė mergos, per kiek laiko tokį didelį kuodą suverps. O ta atsakė, kad kai mažiukai, tai keturis per dieną suverpia. Kai nieko nebuvo troboj, jaunikis surinko raktus ir paslėpė pakulų kuode. Po dviejų savaičių atvažiavęs patikrino ir rado tuos raktus kuode nepajudintus. Vėl klausia mergos per kiek laiko suverpia tokį kuodą, o ta vėl tą patį atsako. Atėjusi mergos motina klausia, gal jaunikis matęs jų raktelius, nes dingo, kai aną kartą jis lankėsi. Ištraukė jaunikis tuos raktus iš kuodo ir nevedė tos mergos, nes senovėj ne tik į merginos grožį, bet ir į darbus žiūrėdavo.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 307-136 Pasakojimas BlLPK *1670 – Apė žydą krominyką
Vieną vasarą iš kaimo į miestą atvažiavo žydas. Už tris monetas paliko saugoti kumelę kelią tiesusiems baudžiauninkams, o pats su prekėmis nuėjo pas poną. O baudžiauninkai įkėlė žydo vežiman didžiulį akmenį ir paslėpė po skudurais. Grįžęs žydas niekaip negalėjo išvažiuoti, tai darbininkai padėjo jam, nustūmė vežimą iki lygaus kelio. Pavažiavęs žydas pažiūrėjo vežiman ir rado akmenį, bet nepajėgė iškelti. Pro šalį ėjo du ponai. Jie ėmė klausinėti, už kiek žydas akmenį parduoda, tas iš pradžių šimtą rublių užsiprašė, bet paskui pagalvojo, kad jie juokauja ir grąžino jiems pinigus. Tie vis tiek neatstojo ir kai žydas pardavė už du tūkstančius rublių, perskėlė tą akmenį ir rado ten žąsies kiaušinio dydžio deimantą.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 313-141 Pasaka AT 788 – Apė vieną pūstelnyką ir jo širdį
Vienas žmogus užmušė savo motiną, bet po to nuėjęs į mišką trisdešimt metų atgailavo. Kai nusibodo atgailauti, nusprendęs, kad Dievas jau bus užmiršęs jį, susinešė malkų, ir susidegino, liko nesudegus tik jo širdis. Širdį rado pro šalį ėjęs eigulys. Kadangi labai skaniai kvepėjo, parsinešė namo ir davė dukrai, kad išvirtų. Pats vėl išėjo į girią, o dukra bevirdama širdį suvalgė ir dėl to susilaukė sūnaus. Būdamas pusės metų tas sūnus pradėjo šnekėti ir skaityti, nors niekas jo nebuvo mokęs. Kai jam suėjo septyneri, susapnavo, kad vieno karaliaus duktė serga ir niekas negali jos išgydyti. Pabudęs tėvui sako, kad reikia važiuoti į tą karalystę ir išgydyti karalaitę. Tėvas sutiko ir jie išvažiavo su savo menka kumelaite. Pakeliui pamatė vilką, vienas poniškas ir vienas prastas laidotuves. Kai privažiavo marias, vaikas liepė tėvui jo laukti, o pats kaip paukštelis perskrido jas. Nuėjęs pas karalių davė karalaitei žolių ir ta pasveiko. Karalius iš džiaugsmo siūlė jam visokiausių gėrybių, bet vaikas nieko neėmė, tai karalius tik jo pavardę užsirašė. Važiuojant atgal vaikas atidengė vargšo kapą, sakydamas, koks gražus jis dabar, toks gražus ir aname pasaulyje. O turtuolis visas kirmėlių apėstas, toks pat ir aname pasaulyje. Toliau rado tą patį vilką, jis jiems parodė puodą aukso. Įsidėjo auksą į vežimą ir grįžo namo. Karalius laikraščiuose išspausdino vaiko pavardę ir tas gydytojas, kuris buvo apkerėjęs karalaitę, iš piktumo susirado vaiką, pagavęs jį pririšo girioje prie medžio ir visaip kankino. Vaikas niekaip nemirė, kol pasišaukė kunigą ir jam nuodėmes išsakė, tada pavirto į dulkes ir nuskrido į dangų, nes jau buvo šventas, tik turėjo toj pačioj girioj pabaigti atgailą už savo motinos užmušimą.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 316-142 Pasaka AT 613 – Kaip brolis broliui akis išlupo
Neturtingas žmogus turėjo du sūnus – protingą ir kvailą. Iškepęs paskutinę duoną davė jiems po gabalą ir liepė eiti kur akys mato. Išėjo broliai į girią ir protingasis pasiūlė pirmiausia suvalgyti kvailojo duoną, o paskui jo. Taip ir padarė, bet kai kvailasis vėl norėjo valgyti, gudrusis nebeduoda, sako, kad leistų kvailys jam akį išlupti, tada gaus. Kvailasis leido. Po kiek laiko vėl valgyti užsimanė ir turėjo antrą akį atiduoti. Brolis nuvedė jį aklą po laužu ir paguldė. Begulint iš trijų karalysčių atlėkė trys varnai ir ėmė šnekėtis. Pirmasis papasakojo, kad jų karalaitė serga, reikėtų iš po grindų ištraukti rupūžę ir suvalgydinti karalaitei rupūžės išvirtus plaučius, tada ji pasveiktų. Antrasis papasakojo, kad pas juos nėra vandens, bet po akmeniu vidury miesto yra šaltinis, reikėtų tik tą akmenį nuritinti ir visi turėtų vandens. Trečiasis pasakė, kad šiąnakt kris rasa ir visokie aklieji ta rasa akis susivilgę pradėtų matyti. Sulaukęs vakaro aklasis išlindo ir pradėjus vilgyti akis pamažu jos ataugo. Tuomet nuėjo pas karalių ir išgydė karalaitę pagal nurodymus, išgirstus iš varno. Karalius iš džiaugsmo padovanojo jam tris dvarus ir daug pinigų. Tada nuvažiavo į tą miestą, kur nebuvo vandens. Liepė nupirkti dvylika sartų arklių, pririšo juos prie akmens ir nuritino. Pradėjo bėgti vanduo, vos nepaskandino miesto. Važiuodamas namo sutiko brolį. Papasakojo jam viską, pasiūlė atiduoti vieną dvarą, bet tas nenorėjo, paprašė, kad ir jam akis išluptų ir po tuo pačiu laužu pakištų. Nors ir nenorėdamas, brolis išpildė jo norą. Atlėkę varnai nusprendė paieškoti, ar kas nesiklauso jų pokalbių, ir radę tą brolį užkapojo snapais, tik kaulai liko.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 319-143 Pasaka AT 923 + 910B – Kaip pati vyrą gali mylėtie
Gyveno vyras su žmona ir labai vienas kitą mylėjo. Kartą žmona paklausė vyro, kaip jis ją myli, ir jis atsakė, kad kaip savo širdį. O žmona pasakė, kad myli savo vyrą taip, kaip pažįstamą žmogų svetimoj šaly. Vyras nesuprato tokios meilės, supykęs paliko žmoną su dviem vaikais ir išėjo į pasaulį. Nuėjo labai toli nuo savo šalies ir pas kunigaikštį, kuris turėjo apie trisdešimt dvarų, įsidarbino tarnu. Jam labai gerai sekėsi dirbti ir po kiek laiko kunigaikštis jį paskyrė to dvaro ponu, davė dar tris dvarus, o pats išvažiavo, tik retkarčiais atvažiuodavo pažiūrėti, kaip jam sekasi. Po penkerių metų atėjo pas jį ubagas iš jo šalies. Labai apsidžiaugęs ponas suprato, kad žmona jį mylėjo dar labiau, negu jis ją, ir išsiklausinėjo iš to ubago visko apie žmoną. Išleido tą ubagą apdovanojęs, o pats ėmė laukti kunigaikščio, kad greičiau namo grįžti galėtų. Grįžęs kunigaikštis davė jam tris vazas – auksinių, sidabrinių ir varinių pinigų kaip algą, bet ponas pasiėmė tik po saują iš kiekvienos. Kunigaikščiui patiko ir jis dar davė kardą ponui ir liepė naktį nenakvoti prie ugnies, taip pat ir karčemoje, kurioje ras seną šeimininką su jauna merga. Ponas padėkojęs iškeliavo ir girioje priėjęs ugnį, nuėjo toliau nuo jos nakvoti. Pamatė, kad veža skrynią pinigų pro tą ugnį ir užpuolė galvažudžiai, tai jis su kardu iš nugaros pribėgęs išgąsdino juos. Galvažudžiai pabėgo, o skrynią toliau nusivežė. Kitą dieną priėjęs miestą, eina į karčemas nakvynės ieškoti, bet nepriima jo. Kol į vieną prisiprašė, kur buvo senas šeimininkas ir jauna pana. Prisiminęs pono pasakymą, visą naktį nemiegojo už krosnies užlindęs ir išgirdo, kad ta pana su burmistru ruošiasi nužudyti šeimininką, o kaltę suversti jam. Taip ir padarė, bet papjovę išsigando ir išėjo iš karto, o ponas iš paskos eidamas išpjovė burmistrui gabalą švarko. Kitą dieną poną sugavo policija ir uždarė. Ponas sako burmistrui, kad tas nors kartą jį į lauką išvestų, burmistras nenorėdamas, bet išsigandęs, kad tas užkrosnėj miegodamas gal ką nors išgirdo, išvedė poną į lauką. Ponas parodė jam švarko gabalą ir burmistras prižadėjo duoti jam arklį ir penkis šimtus rublių, kad tik niekam nesakytų nieko. Teisme burmistras pasakė, kad tas ponas kartu mokslus ėjo, tikrai negali būti žudikas, todėl jį paleido. Parjojęs pro langą pamatė žmoną besimeldžiant ir du bernus kambary, supykęs jau norėjo kirsti juos, bet paklausęs jų vardų suprato, kad čia jo sūnūs. Po to jie laimingai gyveno, o ponas jau žinojo, kaip galima mylėti savą žmogų svetimoj šaly.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 328-146 Pasaka AT 301B – Apė Meškaausį Joną, Graitąjį ir Drūtąjį
Gyveno karalius ir turėjo dukterį. Užaugusi dukra nusprendė vesti tą, kuris jai padarys tokį galvos papuošalą, kokį ji įsivaizdavo. Kartą vaikščiojo visi palei jūrą ir iš jos išlindęs meškinas paprašė pakrapštyti jam ausis. Kai karalaitė pakrapštė, iškrito toks galvos papuošalas, kokį ji įsivaizdavo. Teko jai tekėti už meškino. Nusitempė karalaitę į savo urvą ir saugo, kad nepabėgtų, kai išeina, užritina ant urvo angos kelmą. Po metų ar dvejų gimė sūnus su viena meškos ausim, karalaitė pavadino jį Jonu. Motina žindė jį iki dešimties metų, kad taptų stipresnis už tėvą. Pabandė kartą pabėgti, atritinę kelmą, bet meškinas juos pagavo. Dar žindė iki keturiolikos, o tada jie pabėgo, pasivijusį meškiną vaikas kaip pakratė, tik kaulai išbiro. Parėjo pas karalaitės tėvus, tie pradžioj nepažino, bet paskui įsileido juos, siūlė Jonui karalium būti, bet tas, sakydamas, kad yra nei šioks, nei toks su ta meškos ausimi, paliko motiną karaliauti. Pats paprašė, kad jam nukaltų lazdą ir iškeliavo. Eidamas per girią sutiko žmogų, greitesnį už zuikį, pasiėmė jį kartu keliauti. Paskui sutiko stipruolį, jį irgi pasiėmė kartu. Prie kalno rado tuščią trobelę. Jonas paliko greituolį virti pietų, o pats su stipruoliu išėjo medžioti. Kol greituolis virė, atėjo senis ir paprašė valgyti, kai jam davė gabalą mėsos, numetęs ant žemės paprašė paduoti, o tada užšoko greituoliui ant nugaros, primušė jį, suvalgė visą maistą, prišiko į puodą ir išėjo. Greituolis iš naujo daro valgyti, grįžusiems draugams pasako, kad malkos žalios buvo. Kitą dieną paliko stipruolį virti ir vėl ta pati istorija pasikartojo. Trečią dieną jau Jonas verda. Kai senis užšoko jam ant nugaros, Jonas lazda pradėjo mušti, tas pasivertė į šunį, į katę, po to į pelę ir pabėgo pro skylutę ant kalno, ten palindo po kelmu. Jonas išvertė tą kelmą ir po juo rado didelę skylę. Užvertęs atgal parėjo namo, pavalgė su grįžusiais draugais, parodė jiems tą kelmą ir skylę. Nusipynė iš karklų krepšį, virvę, Jonas įlipo į krešį, o draugai nuleido jį į tą skylę. Nusileidęs Jonas rado didelį dvarą, dvare tris panas. Radęs senį Jonas tol mušė lazda, kol iš jo smala pasiliejo. Dukros iš tamsių pavirto į šviesias ir linksmas. Jonas susodino jas į krepšį ir draugai iškėlė po vieną, bet kai reikėjo kelti Joną, tie jį paliko. Dvaras iškilo į viršų ir Jonas nusiminęs nuėjo prie marių, kur atplaukė didžiulė žuvis ir pasisiūlė išnešti jį į kitą pasaulį, jei užmuš dvylika jaučių jai pašaro. Kadangi jaučių pritrūko, Jonas paskutinį kartą jai sušėrė savo kojos minkštimą. Žuvis pernešusi Joną atsikrenkštė ir mėsa atgal prilipo prie kojos. Suradęs dvarą, išvarė iš jo stipruolį su greituoliu ir jų panomis, o pats vedė jauniausiąją.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 201-93 Pasaka AT 900 – Apė kunigaikštį ir aukso ožį
Vienas kunigaikštis sugalvojo vesti karaliaus dukterį. Bet kai pas ją nuvažiavo, toji nesutiko, nes esąs skirtingos kilmės. Tuomet jis toje karalystėje įsigijo parduotuvę ir pardavinėjo audeklus, kokių tame krašte nebuvo. Taip pat padarė aukso ožį, kuris visaip žaisdavo. Kai karalaitė pamatė, kad kitos merginos pasisiūdino drabužių iš tų audeklų, nuėjo ir pati pirkti pas tą kunigaikštį. Jai labai patiko aukso ožys, tai nusipirko ir jį. O jo vidun buvo įlindęs tas jaunikis. Parsigabenus karalaitė taip užsižaidė su ožiu, kad užmigo. Išlindęs jaunikis prigavo karalaitę, o paskui įlindęs atgal padarė, kad ožys nebeveiktų, dėl to grąžino jį į parduotuvę. Po kiek laiko karalius pamatė, kad duktė laukiasi ir nori ją bausti, o ta nežinanti nuo ko. Nutarė ją sušaudyti, o jei kas mes skarelę jai, tai išgelbės. Tas jaunikis išgelbėjo ir vedė. Iš pradžių įtaisė ją dirbti į karčemą, o pats pasamdė vaikiną, kad viską ten išdaužytų, paskui liepė pas žydą skalbti drabužius. Pagaliau parsivežė į savo dvarą pas tėvus, aprengė gražiais drabužiais ir priėmė ją kaip marčią.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 202-94 Pasaka AT 566 – Apė tris sūnus ir karaliaus dukterį
Gyveno vyras ir žmona, turėjo tris sūnus. Mirus motinai vaikai iškeliavo į pasaulį. Priėję mišką rado besikūrenančią ugnį ir apsistojo. Nakčiai liko budėti jauniausias sūnus. Naktį privažiavo moteris, kuri, pasišaukusi jaunėlį, davė staltiesę ir pasakė, kad kai tik norės valgyti ar gerti, reikia staltiesę patiesti ir visko iš karto atsiras. Dar davė tabokinę, kurią atidarius atsiras gražus namas su sargyba. Moteriai dingus, jaunėlis sumanė patikrinti, ar tikrai visa tai tiesa, ką toji sakė. Nesakęs nieko broliams išsitiesė staltiesę ir pavalgė. Broliams nubudus juos taip pat pavalgydino ir pagirdė. Paskui priėjo lauką netoli karaliaus dvaro. Jaunėlis išsitraukė tabokinę – stovi namas, kurį saugo sargybiniai, o jie sau viduj geria, valgo ir miega. Karaliaus duktė, pamačiusi naują namą, nusprendė eiti pažiūrėti, kas ten. Vyriausiasis brolis, pamatęs, kad kažkokia gražuolė šmirinėja apie langus, užsimanė ją leisti vidun. Jaunėlis nesutiko, sako, gal ką blogo padaryti nori, bet galiausiai nusprendė ją įsileisti. Broliai karalaitei parodė staltiesę ir tabokinę, o kai jie sumigo, karalaitė viską pavogė ir pabėgo. Tuomet broliai nusprendė eiti skirtingais keliais. Jaunėlis beeidamas priėjo girią, kurioje labai kvepėjo obuoliai. Radęs suvalgė kelis obuolius ir iš karto jam ant kaktos išdygo du ragai. Paskui priėjo upelį, kurį perbridus nuo kojų nukrenta mėsa. Toliau priėjo obelį, kurios suvalgius vaisių nukrito ragai. Beeidamas toliau priėjo purviną upelį ir jį perbridus kojos vėl apaugo mėsa. Jaunėlis pasiėmė abiejų rūšių obuolių bei vandens ir grįžo į karaliaus miestą. Karaliaus dukra, susigundžiusi obuolių kvapu, jų labai užsimanė. Suvalgius obuolį išdygo ragai. Niekas negalėjo jai padėti. Po kurio laiko jaunėlis grįžęs miestan apsiskelbė, kad gali nuimti ragus. Tai padaryti sutiko su sąlyga, jeigu pastatys jam trobą. Kaip prašė taip padarė. Tada įsivedė trobon karalaitę ir pasakė, jog turi prisipažinti viską, ką bloga ir kam per gyvenimą padariusi, tada ragai nukris. Karalaitė viską papasakojo, bet apie staltiesę ir tabokinę nutylėjo. Jaunėlis apipylė ją vandeniu, pradėjo nuo jos kristi mėsos, tuomet išsigandusi prisipažino. Atgavęs daiktus apliejo karalaitę drumstu vandeniu, davė kitų obuolių ir ji iš karto pasitaisė. Karalius pasiūlė jam vesti dukrą, bet jis tenorėjo, kad leistų namus pasistatyti ir ramiai gyventi. Paskui susirado brolius ir visi gyvena. Karalius neapkentęs konkurento iškvietė jį kautis. Bet nepavyko jo nei nušauti, nei nudurti. Vėl pasiūlė tapti žentu ir galiausiai jis sutiko.
Teksto 1997 m. redakcija

Atgal