VIETOVĖS

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/vietove.php?ViId=7793&back=home&back=home

VIETOS VARDAS: Lankeliškiai

ŠALTINIS:
VĮ Registrų centras | LR Administracinių vienetų ir gyvenamųjų vietovių registro išrašas (2004-10-15)

AUKŠTESNIS LYGMUO:
Šeimena sen.

SUSIJĘ OBJEKTŲ FIKSACIJOS:
Pavardė iš rankraštinio šaltinio [Simonas Kumeliūnas]
Taip XVII a. Lankeliškių parapijos jungtuvių registracijos knygoje užrašytas liudininkas Simon Kumelunos [Simonas Kumeliūnas] (Istorinių asmenvardžių kartoteka)
Pavardė iš rankraštinio šaltinio [Simon Kumelunos]

Pavardė iš rankraštinio šaltinio [Simonas Kumeliūnas]
Taip XVII a. Lankeliškių parapijos jungtuvių registracijos knygoje užrašytas liudininkas Simon Kumelunos [Simonas Kumeliūnas] (Istorinių asmenvardžių kartoteka)
Pavardė iš rankraštinio šaltinio [Simonas Kumeliūnas]

Pavardė iš rankraštinio šaltinio [Martynas Vilkūnas]
Taip XVII a. Lankeliškių parapijos jungtuvių registracijos knygoje užrašytas jaunikis Martinum Wilkunos [Martynas Vilkūnas]
Pavardė iš rankraštinio šaltinio [Martinum Wilkunos]

Pavardė iš rankraštinio šaltinio [Martynas Vilkūnas]
Taip XVII a. Lankeliškių parapijos jungtuvių registracijos knygoje užrašytas jaunikis Martinum Wilkunos [Martynas Vilkūnas]
Pavardė iš rankraštinio šaltinio [Martynas Vilkūnas]

Pavardė iš rankraštinio šaltinio [Tomas Vilkapėdis]
Taip XVII a. Lankeliškių parapijos jungtuvių registracijos knygoje užrašytas jaunikis Thomam Wilkopedys [Tomas Vilkapėdis] (Istorinių asmenvardžių kartoteka)
Pavardė iš rankraštinio šaltinio [Thomam Wilkopedys]

Pavardė iš rankraštinio šaltinio [Tomas Vilkapėdis]
Taip XVII a. Lankeliškių parapijos jungtuvių registracijos knygoje užrašytas jaunikis Thomam Wilkopedys [Tomas Vilkapėdis] (Istorinių asmenvardžių kartoteka)
Pavardė iš rankarštinio šaltinio [Tomas Vilkapėdis]

Padavimas apie piliakalnį Šukių dvaro laukuose
Suvalkų rėdyboje, Vilkaviškio paviete, Šukių dvaro laukuose yra piliakalnis. Pasakojama, kad bernas, nuėjęs ant piliakalnio, užmigo. Sapnavo, jog prasivėrė kalnas. Kai įėjo į vidų, rado dvarą, o ten sutiko juodą paną. Ši pasakė, kad bernas nueitų į bažnyčią ir parneštų raudoną vėliavą. Tada ji parodys jam rupūžę, kurią, užtiesęs vėliavą, turės pabučiuoti. Kai jis tai padarys, merga pasidarys balta, dvaras iškils ir jie gerai gyvens. Pabudęs bernas nuėjo pas kunigą patarimo. Šis liepė daryti taip, kaip sapnavo. Bernas taip ir padarė, tačiau, likęs vienas kambaryje, išsigando ir pabėgo. Antrą kartą prisisapnavo toks pat sapnas, tik pana liepė atnešti juodą vėliavą. Kai bernas atėjo, pana nuvedė jį pas tą baisybę ir liepė pabučiuoti, tačiau jis vėl išsigando ir pabėgo. Trečią kartą prisisapnusi pana pasakė, kad dabar ji visada bus nelaiminga tam kalne.
[Piliakalnis Šukių dvaro laukuose]

Mitologinė sakmė apie mergų bendravimą su velniais
Senovėje velniai eidavo į jaunimo susirinkimus ir šokdavo su mergomis, žaisdavo žaidimus. Velniai būdavo pasivertę gražiais jaunikaičiais. Su velniais šokusios mergos tose vietose, kur lietė jų pirštai, rasdavo mėlynes. Tokį jaunikaitį galima atpažinti iš kojų, nes viena koja yra kaip žmogaus, kita - kaip arklio. Merginos pagimdydavo velnių kūdikius. Jie būdavo labai stiprūs.
[Mergų bendravimas su velniais]

Mitologinė sakmė apie mėnesių ginčą
Trys mėnesiai – sausis, vasaris, kovas – susiginčijo, kuris daugiau už visus gali šaldyti. Sausis pradėjo žmogų šaldyti. Žmogus pradėjo bėgti, rankom muštis, medžius kirsti. Nesušaldė. Kovas gyrėsi, kad jis galėtų medį sušaldyti, tik vargas, kad jam saulė dieną neleidžia to padaryti.
[Apie mėnesių ginčą]

Pasaka AT 569 [Apie virėją, kuris sumušė karaliaus kariauną]
Karaliaus virėjas kas dieną sumušdavo visus indus. Karalius užpyko ir išvijo virėją. Eidamas virėjas girioje rado trobelę, kurioje gyveno šeši milžinai. Čia jis rado staltiesę, kuri pasidengdavo valgiais. Eidamas toliau sutiko žmogų, kuris turėjo vėzdą, kitas sutiktasis turėjo bylę, trečias – kančiuką. Visus stebuklingus daiktus virėjas sau paėmė. Grįžęs prie savo karaliaus namų pasistatė rūmus. Karalius ėjo tų rūmų nugriauti. Virėjas paleido ant kariaunos savo vėzdą ir visą išmušė. Virėjas karaliui pažadėjo kareivius atgaivinti, jeigu jis atiduos savo dukterį jam į žmonas. Visiems kareiviams virėjas rėžė kančiumi, atgaivino juos ir vedė karaliaus dukterį.
[Apie virėją, kuris sumušė karaliaus kariauną]

BsTB 13 64-47 Pasaka AT 301A [Karaliaus dukros]
Karalius turėjo netikusias dukras, kurias pagrobė slibinas ir nunešė į stiklo kalną. Karalius paskelbė: tas, kuris ras jo dukteris, galės vieną jų vesti. Žmogus, išėjęs ieškoti merginų, nusileido į urvą, kur už trijų durų buvo karalaitės. Urve vyras pamatė du liūtus. Nors jie norėjo praryti vyrą, jis išgelbėjo merginas ir vieną jų vedė.
[Karaliaus dukros]

BsTB 3 142-71 Pasaka AT 650A* – Apė stiprųjį Joną
Du neturtingi žmonės turėjo sūnų Joną, kuris užaugo stiprus ir daug valgantis. Sugalvojo jis eiti tarnauti pas poną. Nuėjęs pas vieną sutarė, kad tarnaus penkerius metus, daug nenorėsiąs, tik vieną kartą suduoti ponui per užpakalį. Ponas sutiko. Kartą liepė Jonui išvalyti šulinį. Tam ten dar bebūnant ponas liepė įristi girnų akmenį. Bet Jonas kaip niekur nieko išlipo su tuo akmeniu ant kaklo. Vieną žiemą vežė iš pono girios medžius. Visi bernai išsirinko gerus arklius ir išvažiavo, o Jonui liko kumelės, kurios vos paėjo. Bet Jonas dar greičiau už kitus parvežė namo medžius, kartais pats visą sunkumą panešdamas. Iš pradžių ponas džiaugėsi, kad turi stiprų darbininką, bet baigiantis tarnystei sugalvojo jį pabauginti. Išsiuntė Joną į malūną malti, kur naktimis trankydavosi dvasios. Bet Jonas neišsigando pasirodžiusio senio su ilga barzda ir viską sumalė, ir dar senį paliko be barzdos. Paskutinę tarnystės dieną Jonas prašo savo sutartos algos. Jonas taip kirto ponui, kad tas išlėkė per langą ir užsimušė. Jonas vedė pono žmoną ir liko gyventi dvare.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 144-72 Pasaka AT (1642, 1681) + 1653B – Kaip viens piemuo pono dukterį vedė
Buvo du broliai – vienas kvailas, o kitas gudrus. Jiedu pas vieną poną ganė dvare avis, daugiausia tas protingasis. Kartą kvailasis atėjo išleisti brolį pietų. Gudrusis paliko avis gulinčias ir liepė kvailiui, kad rastų tokias pat gulinčias kai grįš. Avys pradėjo keltis, tai kvailasis visas išsmaugė ir suguldė, liko tik vienas avinas, kurio nespėjo pagauti. Grįžęs brolis barėsi, bet nėra ką daryti, sunešė avis ant durpių. Vakare broliai parginė tą vieną aviną ir niekam nematant įvarė į tvartą. Kai ponas sužinojo, uždarė abu į kluoną, o rytojaus dieną žadėjo juos bausti. Kvailiui nusibodo būti kluone, iškėlė duris ir išėjo abudu į girią. Ten rado besikūrenančią ugnį ir suprato, kad čia žmogžudžių esama. Abu įsitaisė medyje nakvoti. Kvailasis užsimanė savo reikalo, bet kai jau taisėsi ant tolimesnės šakos, nugriuvo su visom durim. Žmogžudžiai išsigando, o jų pinigai liko broliams. Grįžę sumokėjo ponai už avis, o gudrusis vedė pono dukterį ir gavo jo dvarą.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 12 383-7 Tikėjimas [Kaip kam nors ką piktą padaryti]
Kai rugiai pradeda žydėti, reikia nueiti sekmadienį (nedėlioj) per mišias į rugių lauką ir atsargiai surišti keturias varpas į krūvą, kad kartu augtų. Paskui kiekvieną sekmadienį per pat mišias reikia nueiti tų varpų pažiūrėti. Taip reikia daryti tol, kol rugiai gerai išnoksta. Kaip išnoksta, reikia grūdus ištrinti. Kai nori kam ką pikto padaryti, reikia vieną grūdą perkąsti ir pagalvoti, ką nori, – taip ir atsitiks. Taip dažniausiai muzikantai darydavę.
Teksto 2004 m. redakcija

Atgal