VIETOVĖS
ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/vietove.php?ViId=7805&back=home
VIETOS VARDAS: Ožkabaliai
ŠALTINIS:
VĮ Registrų centras | LR Administracinių vienetų ir gyvenamųjų vietovių registro išrašas (2004-10-15)
AUKŠTESNIS LYGMUO:
Šeimena sen.
SUSIJĘ OBJEKTŲ FIKSACIJOS:
Tikėjimas, kodėl bitės užmušti negalima
Bitės negalima užmušti. Ji Dievą medum maitino.
Kodėl bitės užmušti negalima
Etiologinė sakmė apie gegutės kilmę
Buvo trys broliai ir ketvirta sesutė. Broliai išjojo į karą. Sesutė, nesulaukusi brolių, išėjo jų ieškoti. Tankioje girioje paklydo ir atsisėdusi po medžiu pradėjo verkti. Dievui pagailo mergaitės, ją pavertė gegute.
[Apie gegutės kilmę]
Etiologinė sakmė apie voro kilmę
Dievas išmokino žmones javus sėti ir iš javų duoną kepti. Mergaitė, kuri norėdama Dievui įsiteikti, rinko ant žemės nukritusius trupinius ir nešdavo Dievui parodyti, kokie žmonės yra jam nedėkingi. Dievui įsipyko mergaitės skundai, ir duonos trupinį metė mergaitei ant pečių. Taip mergaitė pavirto voru.
[Apie voro kilmę]
Etiologinė sakmė apie lakštingalos ir rožės kilmę
Vaikinas įsimylėjo ūkininko dukterį ir gražiai jai dainavo. Bet ūkininko duktė į jį nekreipė dėmesio. Dievas, išklausęs vaikino godas, jį pavertė lakštingala, o merginą rože.
[Apie lakštingalos ir rožės kilmę]
Etiologinė sakmė apie cikorijos kilmę
Mėlynakė mergina mylėjo bernelį. Bernelį pašaukė į kariuomenę. Mergelė ilgai laukė grįžtančio iš karo bernelio, bet nesulaukdama, akis savo išverkė. Dievas jos pasigailėjo, pavertė ją į augalą, lūkesčiu (Cichorium intybus) vadinamą.
[Apie cikorijos kilmę]
Etiologinė sakmė, kodėl akmenys neauga
Senovėje akmenys augo. Vieną kartą Dievas, basas beeidamas, nusimušė koją. Supyko Dievas ir liepė akmenims daugiau neaugti.
[Kodėl akmenys neauga]
Pasaka AT 1695 [Apie padykusį ūkininko sūnų]
Padykęs ūkininko sūnus pasiėmė iš tėvo savo dalį ir išėjo į miestą. Mieste visus pinigus pragėrė. Toje karalystėje karalius išleido įsakymą, kas padarys tokią pat aukso plytą, kaip jo yra padaryta, tas ves jo dukterį. Ūkininko sūnus iš Senelio gavo aukso plytą, kurią sudėjus su karaliaus, viskas tiko. Karalius jam sumokėjo šimtą raudonųjų, kad jis paliktų jo dukterį ramybėje. Ūkininko sūnus juos visus pragėrė. Tada nuėjo pas kurpių gizeliu dirbti ir prisiuvo šunims batų, kuriuos pardavė medžiotojui, o pingus pragėrė. Tada apsiėmė viščiukus perėti. Kiaušinius suvalgęs, kaime nupirko du viščiukus, pirtį padegė ir sakė, kad tik su dviem viščiukais spėjo per langą išlįsti.
[Apie padykusį ūkininko sūnų]
Tikėjimas, kodėl atgalia ranka negalima arklio mušti
Jeigu atgalia ranka arklį muši, tada jį naktį velniai jodo. Jeigu nori, kad nejodytų, reikia arklį tiesiąja ranka paplaukiui nubraukt
[Tikėjimą, kodėl atgalia ranka negalima arklio muši]
Pasaka AT 313A [Kaip karalius pažadėjo savo negimusį sūnų]
Karalius su juodai apsirengusiu vyru sudarė sutartį: jis laimės karą, o vyrui atiduos, tai ko namie nepaliko. Grįžęs iš laimėto karo, karalius rado gimusį sūnų. Po dvidešimt metų ponas atvažiavo ir paėmė pažadėtą karaliaus sūnų. Karaliaus sūnus, raganos pamokytas, paėmė trečiosios gulbės, kuri atskrido į ežerą maudytis, plunksnas. Jis pažadėjo atiduoti plunksnas, jei ši pasakys, kaip jis gyvens pas tą poną. Tas ponas buvo jos tėvas. Iš gulbės virtusi mergina, padėjo karalaičiui atlikti pono užduotus neįveikiamus darbus: išjodyti eržilą, kuris buvo tos merginos tėvas, išjodyti kumelę, kuri buvo jos motina, atnešti iš tokios šalies obuolių, iš kurios gyvas negrįžta. Mergina, žinodama, kad trečiosios užduoties neatliks, pabėgo su karalaičiu. Pasiversdami bažnyčia, seniu, kviečiais ir ūkininku, karalaitis su pono dukra pabėgo ir laimingai grįžo į karalaičio karalystę.
[Kaip karalius pažadėjo savo negimusį sūnų]
Atgal