VIETOVĖS

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/vietove.php?ViId=7894&back=home

VIETOS VARDAS: Vaitkabaliai

ŠALTINIS:
VĮ Registrų centras | LR Administracinių vienetų ir gyvenamųjų vietovių registro išrašas (2004-10-15)

AUKŠTESNIS LYGMUO:
Gražiškiai sen.

SUSIJĘ OBJEKTŲ FIKSACIJOS:
Pasaka AT 804B+1061+1071+1072+1062 [Kaip tarnas ponui iš velnio pačią išvadavo]
Vedė ponas pačią, kuri buvo velniui pažadėta. Kaip tik ponas ją vedė, taip ją velnias ir pavogė. Tarnas Jokūbas pažadėjo ponui pačią grąžinti. Jokūbas nuėjo prie pragaro vartų ir stato bažnyčią. Velniai nenorėdami, kad prie pragaro vartų bažnyčia stovėtų, atidavė Jokūbui pono pačią. Jokūbui su pono pačia namo begrįštant, velniai dar bandė pono pačią atsiimti, bet Jokūbas juos pergudraudavo. Pirmą kartą Jokūbas su velniu ėjo lenktynių, kas sūrį greičiau suvalgis, antrą – velnias su Jokūbo tėvu – meška ėjo grumtynių, trečią - velnias su Jokūbo sūnum – zuikiu lenktyniavo, o ketvirtą – Jokūbas su velniu lenktyniavo kas lazdą aukščiau išmes. Velniai pralaimėjo, o Jokūbas parvedė ponui pačią ir paveldėjo jo dvarą.
[Kaip tarnas ponui pačią iš velnio išvadavo]

Mitologinė sakmė apie vaidulį
Vaiduliai yra velniai, kurie vaikšto žeme. Sakoma, kad jeigu žmogus buvo labai nedoras arba kuris paėmęs komuniją, jos ne prarijo, bet parsinešė namo ir paslėpė (kartais dėdavo į avilį, kad bitės gerai medų neštų), tai toks žmogus numiręs vaikšto. Velnias įlenda į tokio žmogaus odą ir vaikšto kaip tas žmogus. Velnias, būdamas žmogaus odoje, nieko nebijo: gali eiti į bažnyčią, galima jį šventinti ar mėtyti į jį šventais daiktais. Jeigu nori vaiduliu nusikratyti, reikia atkasti to žmogaus kapą, nukirsti jam galvą ir padėti ją tarp kojų.
[Vaidulis]

Mitologinė sakmė apie vaidulį – velnią
Vienuose namuose trankydavosi vaidulis. Bernas, eidamas gulti į tvartą, pasiėmė šventinto vandens ir šlakstyklę. Sakė, kad kai ateis vaidulis, pašventins jį. Kai atėjo vaidulis, bernas ne šventino, bet paleido į jį visą ąsotį. Vaidulis net su durimis išlėkė - jam prakirto odą ir pateko šventinto vandens. Kitą dieną odą rado kieme.
[Vaidulis - velnias]

Mitologinė sakmė apie užkeiktu pinigus
Ūkininkas šeimą išvaręs į bažnyčią, pats nuėjo į giraitę užkasti pinigų. Tai matė bernas. Užkasęs pinigus, ūkininkas pridarė ant viršaus ir pasakė, kas tą šūdą suės, tas pinigus išsikas. Bernas parsinešė šūdą, susispirgino ir suvalgė. Nuėjo ir išsikasė tuos pinigus
[Apie užkeiktu pinigus]

Mitologinė sakmė apie užkeiktus pinigus
Ūkininkas slėpdamas pinigus sakė, išims tas, kuris dvylika žmonių galvų padės. Bernas tai girdėdamas, sako, žvirblio galvų. Ūkininkas sutiko. Bernas padėjo dvylika žvirblių galvų ir išsiėmė pinigus.
[Apie užkeiktus pinigus]

Mitologinė sakmė apie užkeiktus pinigus
Ūkininkė kasdama pinigus sakė: „Katros rankelė užkasė, tos ir atkas“. Tarnaitė tai girdėjo. Kai ūkininkė numirė, ji paėmė ją nuo lentos ir jos ranka iškasė pinigus.
[Apie užkeiktus pinigus]

Mitologinė sakmė apie pinigų užkeikimą
Kai pinigus užkasdavo ir pasakydavo: „Kad jūs skardžiai gilyn in žemę nuveitumėt“. Pinigai nuskambėdavo ir jų niekas negalėdavo išimti.
[Apie pinigų užkeikimą]

Mitologinė sakmė apie vaidulį, kuris kareivį apdovanojo pinigais
Vištyčio girioje gyveno vaidulis. Žmonėms, kurie eidavo pro šalį, jis siūlydavo pinigus, bet šie neimdavo. Tada vaidulis juos pasmaugdavo. Kartą per girią ėjo kareivis. Vaidulis atidavė kareiviui pinigus ir paaiškino, kad jis turėjo juos kam nors atiduoti. Kai kareivis parsinešė pinigus, vyresnieji juos atėmė, gal nusiuntė karaliui, o jį pasodino į kalėjimą. Naktį pas karalių atėjo vaidulis. Jis liepė, kad karalius paleistų kareivį ir atiduotų jam pinigus.
[Vaidulis, kuris kareivį apdovanojo pinigais]

Pasaka AT 334 [Raganos namų aplinka]
Ragana prisikalbino merginą būti jos marčia. Mergina apvaikščiojo raganos kambarius ir pasakojo raganai, ką matė: statinę žmonių rankų, statinę kraujo, statinę smegenų, statinę žmonių galvų. Ragana paaiškino, kas tai yra ir pagrasino merginą suėsti.
[Raganos namų aplinka]

Etiologinė sakmė apie Liucipieriaus ir angelų sutvėrimą
Dievas sutvėrė dangų, žemę ir Liucipierių. Ne tik Dievas, bet ir Liucipierius tvėrė. Dievas, pavilgęs pirštą į marias, jį nukrėtė ir sukūrė angelą. Dievui pasitraukus, Liucipierius mirkė pirštą į vandenį, jį vis krėtė ir sukūrė daugybę angelų.
[Liucipieriaus ir angelų sutvėrimas]

Tikėjimas apie draudimą koją supti
Motina bardavo, kad vaikai sėdėdami supdavo koją. Sakydavo, kad velnias, atsitūpęs ant kojos, labai džiaugiasi. Todėl nereikia supti nei kojos, nei rankos.
[Draudimas koją supti]

Mitologinė sakmė apie vyrų peštynes, kurioms sukiršino velnias
Dambaukos (Bartininkų valsčius, Vilkaviškio pavietas) karčemoje žmonės gėrė. Vienam žmogui prireikė išeiti į lauką. Jis pamatė per laukus ateinantį didelį susilenkusį vyrą juodais drabužiais, ilgaauliais čebatais, skybėlę užsitraukusį ant akių. Kai vyras grįžo į karčemą, pamatė, kad visi jo draugai mušasi. Jis juos sustabdė ir paklausė, kas atsitiko. Šie pasakė, kad patys nežino. Tada žmogus papasakojo apie lauke matytą keistą vyrą. Sakoma, kad tai tikrai buvo velnias ir vyrus sukiršinęs.
[Vyrų peštynės, kurioms sukiršino velnias]

Mitologinė sakmė apie vyrą, kurį su vežimu velnias traukė į daubą
Karpiejų Urbaitis važiavo namo, kai pastebėjo, kad kažkas sėdi jo vežime. Privažiavus prie daubos, velnias griebė už vadelių ir pradėjo traukti vežimą į daubą. Urbaitis, matydamas, kad jį gali įtraukti, šoko iš vežimo ir nuėjo namo. Kitą dieną jis rado arklius supainiotus, stovinčius ant daubos krašto. Sako, kad tikrai velnias su juo važiavo.
[Apie vyrą, kurį su vežimu velnias traukė į daubą]

Mitologinė sakmė apie girnių, kuriam velnias padėjo kelti akmenį
Senas žmogus darydavo girnas. Kartą jis vertė dviem buomeliais didelį akmenį. Akmuo kilo iš duobės. Atėjęs kerdžius pasakė "Padėk, Dieve!", tai buomeliai sulūžo ir akmuo įkrito atgal į duobę. Mat girnius dirbo su velnio pagalba.
[Apie girnių, kuriam velnias padėjo kelti akmenį]

Pasaka AT 1051+1062+1060 [Kaip siuvėjas iš sodo išvijo milžinus]
Dvare buvo didelis sodas, kuriame gyveno dvidešimt milžinų. Niekas negalėjo į tą sodą užeiti. Siuvėjas norėdamas paragauti to sodo vaisių, nusprendė milžinus išvaryti. Siuvėjas ir milžinai varžėsi, kas peršoks per vyšnios medį, kas aukščiau išmes akmenį, kas suspaus taip akmenį, kad vanduo bėgtų. Siuvėjas laimėjo ir milžinai turėjo palikti sodą.
[Kaip siuvėjas iš sodo išvijo milžinus]

Pasaka AT 1188 [Apie kvailą velnią, kurį žmogus vis „rytoj“ siuntė ateiti]
Žmogus pasiskolino iš velnio pinigų, o apie atidavimą pasakė, kad parašys ant vartų, kada velnias juos gaus. Velnias suderėjo, kad jei neatgaus pinigų, paims žmogaus sielą. Žmogus ant vartų užrašė "Ateik rytoj anksti, tai gausi". Velniui prireikė pinigų. Nuėjo paimti, o ten užrašas, kad ateitų rytoj. Atėjo jis kitą dieną ir vėl pamatė užrašą, kad ateitų rytoj. Po kiek laiko sulūžo vartai. Velnias atėjo paimti pinigų, tačiau žmogus jų neturėjo, tai velnias paėmė jo sielą.
[Apie kvailą velnią, kurį žmogus vis

Pasaka AT 1030 [Apie kvailą velnią, kuris su žmogumi dalijosi derlių]
Velnias ir žmogus pasodino bulves. Jie susiderėjo, kad velniui teks kambliai, o žmogui - šaknys. Atėjus derliaus nuėmimo laikui, jie taip ir padarė. Kitą kartą žmogus su velniu sėjo miežius. Žmogus pasiėmė miežius, o velnias - šaknis. Šis pamatė, kad ir vėl nieko neturi, tai daugiau su žmogumi nieko nesėjo.
[Apie kvailą velnią, kuris su žmogumi dalijosi derlių]

BsTB 7 134-16 Mitologinė sakmė apie vaikščiojantį marą
Maras vaikščiojo naktį ir po langais klausdavo žmonių, ar jie miega. Jeigu kuris atsakydavo, kad miega - mirdavo. Norint išvengti mirties reikia sakyti "Dievą garbinam".
Teksto 1998 m. redakcija

BsTB 3 368-164 Sakmė – Apė aitvarą lunkinį
Anksčiau būdavo visokių aitvarų. Vieni nešdavo tik pinigus, kiti javus, dar kiti sviestą ir taip toliau. Vienas žmogus rytais visada rasdavo prinešta lunkinių virvių. Nebeturėdamas kur jų dėti, žmogus pasikvietė kunigą, kad pašventintų tas virves. Bet aitvaras ir toliau nešė. Žmogus, paklausęs kaimyno patarimo, išnešė į lauką visas virves ir apdergė. Daugiau aitvaras nebenešė.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 369-165 Sakmė BlLKPK 3651 – Kaip raganos lekioja
Pas vienus raganius buvo bernas. Kartą jis pamatė, kaip šeimininkė su seseria pasitepė pažastis sviestu ir išlėkė per aukštinį. Pasitepė ir jis. Atsidūrė dideliuose rūmuose. Ten pamatė, kad šeimininkė su seseria užsidėjusios ant galvų milžtuves šoka. Jos davė jam valgyti, bet jam nepatiko jų maistas, nes buvo be druskos, todėl ėmė šaukti, kad dėl pono Dievo duotų jam druskos. Su tais žodžiais dingo visi rūmai ir jis atsidūrė klampynėje.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 370-166 Pasaka AT 1199A – Kaip vilkas mokinosi kepti duoną
Girioje vilkas sutiko žmogų ir paprašė duonos. Paragavęs ėmė klausinėti, kaip jos išsikepti. Žmogus jam papasakojo, kad reikia išarti žemę, pasėti rugius, kai jie užaugs nukirsti, tada iškulti, sumalti ir tik iškepus jau valgyti. Vilkas nusprendė, kad per daug darbo ir kad apsieis be duonos kaip iki šiol apsiėjo.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 370-167 Anekdotas – Apė ubagą ir karalių
Vienas ubagaus, sutikęs važiuojantį karalių, kreipėsi į jį kaip į brolį, kad apdovanotų. Karalius nustebo, kas per brolis, bet davė jam skatiką. Ubagas pasiskundė, kad tiek mažai, bet karalius atsakė, kad jei visi broliai jam po tiek duos, bus didžiai turtingas. Ir nuvažiavo sau.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 371-168 Pasakojimas – Kaip vienas žmogus poną apgavo
Vienas žmogus labai mėgo pas kitus pavalgyti ir išgerti. Jei tik vykdavo kur nors krikštynos ar vestuvės, visada ir jis dalyvaudavo, sugalvodavo kokį reikalą, kaip įlįsti. Kartą vienas ponas kėlė vestuves ir tas žmogus atėjęs bandė įsiprašyti pas poną. Tarnai, žinodami, koks jis yra, nenorėjo įleisti, bet po ilgo meldimo šiaip ne taip įsiprašė. Atėjęs pas poną sugniaužęs kumščius klausia, kokia galėtų būti aukso kukulio vertė. Ponas pasodinęs už stalo valgydina jį, girdo ir kai jau tas nori namo eiti, kartu važiuoja pasisodinęs vežime. Kai jau atvažiavo, ponas paprašė parodyti jam tą aukso kukulį, o tas žmogus atsakė, kad jis neturi, tik klausė, kokia galėtų būti vertė. Ponas kaip muilo suvalgęs grįžo namo.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 372-169 Pasaka AT 1790 – Kaip vargamistras su vikaru klebono jautį vogė
Kartą vargonininkas su vikaru pavogė klebono jautį, pasidalijo per pusę ir sutarė niekam nieko nesakyti. Kitą dieną vargonininkas kažkokiu reikalu atėjo pas kleboną, o tas klausia, gal žino, kas jo jautį pavogė. Vargonininkas pradžioj sako, kad nežino, o klebonas sako vis tiek sužinosiantis, kai pas jį ateis nuodėmių išpažinti. Tada vargonininkas papasakojo, kaip jie su vikaru pavogė jautį, pasidalijo per pusę, o skūrą abudu įsikando ir tempė, o kai skūra trūko, taip trenkės į sieną, kad net pabudo. Klebonas pagalvojo, kad vargonininkas viską sapnavo ir dabar tokius niekus jam pasakoja.
Teksto 1997 m. redakcija

BsTB 3 373-170 Pasaka AT 1539 – Kaip vienas pavargėlis vokiečius apgavo
Vienas žmogus gaudydavo gyvus gyvūnus ir pardavinėdavo. Kartą pagavo kiškį ir nugabeno į miestą parduoti. Vienas vokietis priėjęs ėmė domėtis, kas čia per gyvulys. Žmogus jam pasakė, kad čia labai greitas pasiuntinys, tereikia ant kaklo užkabinti laiškelį ir nuneš kur tik paliepsi. Vokietis kaip tik kėlė vestuves ir reikėjo daug giminių sukviesti, tai nusipirkęs kiškį už devyniasdešimt rublių užkabino jam laiškelį ir pasiuntė pas gimines. Laukė laukė, bet nebesulaukė kiškio, liko svečiai nekviesti. Atėjus turgaus dienai nuėjo su draugu ieškoti to žmogaus, žiūri, kad tas vilką pardavinėja. Ėmė jį barti, kad per kiškį tiek bėdos turėjo, bet tas žmogus sako, kad turbūt nepasakė kiškiui, pas ką bėgti, tai tas matyt ir dabar tebebėgioja. Vokiečiai prisiminė, kad tikrai nepasakė ir nusipirko iš žmogaus vilką už du šimtus rublių, nes jiems pasakė, kad tai yra avių veislininkas – jei per naktį uždarai su avimis, tai kitą rytą dvigubai daugiau jų randi. Vokiečiai parsivedę vilką uždarė su avimis, o kitą dieną rado visas išpjautas. Nutarė užmušti tą žmogų ir nuėję susirado turguje. Tas žmogus sutiko eiti su vokiečiais, bet pradžioj paprašė, kad trumpam paleistų, o grįžęs pasiūlė nueiti išgerti į karčemą. Ten visi gerai pavalgė ir atsigėrė, o išeidamas žmogelis pakreipė kepurę ir pasakė šeimininkui „riktik“, o tas atsakė „riktik“. Po to dar į kitą karčemą nuėjo ir vėl tą patį padarė. Vokiečiai viską jam atleido ir nusipirko iš jo kepurę už tūkstantį rublių. Nuėję į miestą valgė, gėrė, išeidami pakreipė kepurę ir sako „riktik“, o šeimininkas jiems atsako, kai užsimokėsit, tada ir bus „riktik“. Supykę nuvažiavo pas tą žmogų į namus, o tas paprašė palaukti, kol padarys žmonai pinigų. Nuėjęs užmovė jai ant galvos puodą, į kurį prieš tai pinigų įdėjo, apvyniojo skudurais ir trinktelėjo lazda per galvą. Pabiro pinigai, o vokiečiai užsimanė tos lazdos. Nusipirkę už pusantro tūkstančio rublių bando ir jie taip kaip tas žmogus daryti, bet tvoję iš jėgos užmušė savo žmonas. Tada jau tikrai įpykę nujojo vėl pas tą žmogų. Surišę jam rankas ir kojas įkišo į maišą ir nusivežė skandinti. Kadangi buvo žiema, vokiečiai, palikę maišą vežime, užėjo degtinės išgerti, o tas žmogus rėkia, kad nemoka nei skaityti, nei rašyti, o jį karaliumi renka. Vienas ponas išgirdęs apsikeitė vietomis, pats įlindo į maišą, o žmogelis įlipęs į to pono karietą nuvažiavo. Vokiečiai ežere iškirto eketę ir įmetė maišą. Po kiek laiko sutiko tą žmogų karieta bevažinėjantį ir klausia, iš kur jis gavo tokius arklius ir karietą. Žmogelis papasakojo, kad jį nusivedę po vandeniu į gražų sodą, davė išsirinkti kokį tik nori vežimą su arkliais ir išleido namo. Vokiečiai paprašė, kad ir juos įmestų į eketę. Žmogelis taip ir padarė. Liko jam tų vokiečių namai ir turtas, kuriuose sau ramiai gyveno.
Teksto 1997 m. redakcija

Atgal