Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas

Leidinio pagrindas — Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogo (LPTK) kartoteka.

Kartotekos sudarymo principai. Visų pasakojamosios tautosakos žanrų kūrinių variantai aprašomi vienodo dydžio ir formos specialiose kortelėse; duomenys išdėstomi nustatyta tvarka. Varianto aprašyme atsispindi: 1) teksto rankraščio ir / arba publikacijos šaltinis / kelių publikacijų šaltiniai; jeigu turimas garso įrašas, nurodoma ir jo signatūra; 2) žinios apie užrašymo vietą, pateikėją, užrašytoją bei užrašymo laiką; 3) vienoje kortelėje arba keliose kortelėse-tęsiniuose teksto žodžiais išsamiai atpasakojamas teksto turinys arba rankraštinis tekstas kopijuojamas; 4) specialioje kortelės skiltyje pažymima, ar tekste yra eiliuotų intarpų bei jų melodijų; 5) išvardijami kūrinio personažai (taip, kaip jie vadinami tekste); 6) nurodoma padavimuose bei kai kuriose mitologinėse sakmėse minima konkreti įvykio vieta; 7) nurašomas šaltinyje esantis teksto pavadinimas. Pastabų skiltyje sistemintoja lakoniškai įvertina užrašymo kokybę (jei užrašyta neneudojant garso įrašo priemonės), pažymi pastebėtus teksto ryšius su kitais tekstais, įrašo svarbias pateikėjų ar užrašytojų pastabas.

Kontaminuoti variantai (kelių ir savarankiškai egzistuojančių siužetų junginiai) vieną kartą aprašomi ištisai; šis aprašymas dedamas prie pirmojo komponento variantų. Papildomose kortelėse aprašomos tik tos teksto dalys, kurios atitinka kiekvieną prijungtą siužetą; šios kortelės dedamos prie atitinkamų siužetų variantų aprašymų.

Medžiagos apimtis . LPTK kartotekoje susisteminti spausdinti ir rankraštiniai tekstai lietuvių kalba ir tie lietuviškų tekstų vertimai į kitas kalbas, kurių originalai nežinomi. Klasifikuoti tekstai, laikomi autentiškais pasakojamosios tautosakos kūrinių variantais, taip pat tie tekstai, kurių autentiškumui nustatyti reikalingi specialūs tyrinėjimai. Rašytojų bei kitų asmenų sukurtos pasakos, padavimai bei kiti kūriniai nesisteminti; improvizacijų bei sąmoningų imitacijų aprašymai sukaupti atskirai. Į katalogą nepateko ir literatūriškai apdoroti bei šiek tiek redaguoti populiariuose leidiniuose skelbti kūriniai, kurių žinomi pirminiai tekstai (rankraščiai ar mokslinės publikacijos). Sisteminti visi variantai, užrašyti nuo 1835 iki 1960 m., o iš 1960 - 1982 m. atsisakyta užrašytojų labai sutrauktų, suliteratūrintų ar šiaip netiksliai užfiksuotų ir todėl menkesnės vertės variantų. Tarp vėlyvųjų užrašymų nemažai tekstų, patyrusių spausdintų (ne tik lietuviškų) kūrinių įtaką, sąmoningai išmoktų iš knygų ar sunkiai beprisimenamų pasakų. Minėti užrašymai naudingi sakytinės tradicijos santykių su profesionaliaja kultūra ir kitiems jos vėlyvosios stadijos tyrinėjimams; juos tikslinga sisteminti atskirai (galimi kiti klasifikavimo principai).

Medžiagos klasifikavimas. Įvairių tautų folkloristai pasakojamosios tautosakos kūrinius skirsto į dvi rūšis – pasakas ir sakmes. Pastaraisiais dešimtmečiais savarankiška pasakojamosios tautosakos rūšimi imta laikyti ir anekdotus. Minėtas liaudies naratyvų rūšis atitinka trys LPTK dalys: I. Pasakos; II. Sakmės; III. Anekdotai. Dvi pirmosios katalogo dalys skirstomos į žanrinius skyrius.

Žanrinė klasifikacija . Pasakų skirstymas į žanrus remiasi 1910 m. A.Aarne’s pasiūlyta klasifikacija 1, kuri nepakeista ir tarptautiniame kataloge 2. Atsisakyta A.Aarne’s termino “tikrosios pasakos” ir atitinkama dalis LPTK neišskirta. Pasakos skirstomos į žanrinius skyrius, kurie vadinami dabartinėje folkloristikoje nusistovėjusiais terminais (pasakos apie gyvūnus, stebuklinės pasakos, pasakos-legendos, novelinės pasakos, buitinės pasakos). A.Aarne’s išskirtos “pasakos apiekvailą velnią”, kaip rodo kūrinių struktūrų ir semantikos ypatumai, iš tikrųjų sudaro atskirą žanrą. Kol nepasiūlytas tinkamesnis šio žanro pavadinimas, paliekamas A.Aarne’s terminas.

LPTK siekiama patikslinti konkrečių kūrinių priklausymą pasakų ar kitų naratyvų žanrui. Buitinės pasakos ir anekdotai AT kataloge grupuojami kartu pagal tematiką. Kaip minėjome, LPTK anekdotai laikomi savarankiška naratyvų rūšimi. Sudarytas naujas pasakėčių skyrius (į jį perkelta dalis kūrinių, AT priskiriamų pasakoms apie gyvūnus). Iš kelių žanrinių skyrių surinkti didaktiniai savitos struktūros kūriniai sudaro skyrių "Parabolės".

Atsižvelgiant į lietuvių tautosakos kūrinių žanrinius požymius, kai kurie AT aprašyti siužetai perkelti į kitą skyrių. Pavyzdžiui, tarp pasakų apie gyvūnus AT yra ne tik pasakėčių, bet ir pasakojimų apie realių gyvūnų elgesį ypatingomis aplinkybėmis, etiologinių sakmių, mitologinių sakmių, anekdotų. Tarp stebuklinių pasakų pasitaiko artimesnių pasakoms-legendoms bei novelinėms pasakoms, o tarp pasakų apie kvailą velnią – artimesnių stebuklinėms pasakoms kūrinių. Kai AT siužetai perkeliami į kitą LPTK skyrių, tradicinėje vietoje paliekama nuoroda. Perkeltas siužetas išlaiko AT tipo numerį; pasakų ir pasakėčių skyriuose siužetai išdėstyti AT numerių didėjimo tvarka. Pavyzdžiui, iš stebuklinių pasakų skyriaus perkelti siužetai AT 332 A*, 471 yra pasakų-legendų skyriaus pradžioje. Tarptautiniame kataloge neklasifikuoti siužetai dedami kiekvieno žanrinio skyriaus pabaigoje ir nenumeruojami (žymimi AT –). Kai siužetas perkeliamas iš AT tolesnio skyriaus, jis dedamas po siužetų, neturinčių AT numerių. Tarkime, pasaka AT 1137 perkelta į stebuklinių pasakų skyrių; ji aprašoma po šio žanro siužetų, kurių nėra AT kataloge. Kai AT siužetas perkeliamas prie sakmių ar anekdotų, sudaromos specialios AT esančių siužetų rodyklės.

Dėl įvairių priežasčių tas pats siužetas AT kataloge aprašomas dviejose ar net trijose vietose. LPTK visi to paties siužeto variantai priskiriami vienai rubrikai; čia įrašoma pastaba apie panašias rubrikas, o prie kitų numerių paliekamos nuorodos. Pavyzdžiui, lietuvių pasaka “Žvirblis neskrenda iš kluono” laikoma pasaka-legenda ir priskiriama tipui AT 830 C. AT 93 aprašytas tas pats siužetas. Čia paliekama nuoroda: “Žr. AT 830 C”, o prie AT 830 C prirašoma: “Plg. AT 93”.

Kiekvieno žanro pasakas A.Aarne toliau skirstė pagal tematiką. Šis skirstymas sulaukė pagrįstų priekaištų: pastebėta, kad tą pačią pasaką galima dėti į kelis poskyrius ar tipų grupes, kadangi joje randami keli požymiai, kuriais remiantis sudaryti poskyriai ar grupės. Ne kartą mėginta išskirti nesusikertančias pasakų grupes, tačiau niekam nepavyko to padaryti. LPTK paliekami tik AT poskyrių pavadinimai, o sąlygiški kūrinių grupių pavadinimai praleidžiami.

Kūrinių tipų išskyrimas . Pagrindinis A.Aarne’s klasifikavimo principas – pasakų siužetų tipų išskyrimas ir jų žymėjimas numeriais. Ši A.Aarne’s idėja nulėmė tyrinėjimų raidą: atsirado galimybė palyginti tam pačiam tipui priskirtas įvairių tautų pasakas, tyrinėti pasakų repertuarus; siužetų numeriai tapo visiems suprantamais kūrinių simboliais. Siužetų tipų išskyrimas buvo vertintas prieštaringai. Vieni tyrinėtojai manė, kad grupuoti tekstus pagal jų siužetus labai nesudėtinga, o kiti – kad tai neįmanoma. Daugelio nacionalinių pasakų katalogų kūrėjų patirtis (tarp jų – ir mūsų) rodo, kad abi priešingos nuomonės vienpusiškos. Kai kurie pasakų siužetai iš tikrųjų yra gana stabilūs: svarbiausi jų požymiai išlaikomi didžiuliuose arealuose; jų variantų vieta AT sistemoje lengvai nustatoma. Tačiau gana daug tekstų tik sąlygiškai gali būti priskirti prie AT tipų, o daliai jų šioje sistemoje visai neatsiranda vietos.

Paradoksalu, kad nei A.Aarne, nei S.Thompsonas neapibūdino pasakos siužeto tipo, nenustatė jo požymių hierarchijos ir ribų. Nekelia abejonių, kad A.Aarne atsižvelgė į siužeto pasikartojimus variantuose. Tačiau kartojimasis ir su juo susijęs savarankiško kūrinio suvokimas priklauso nuo vietos, laiko ir kitų veiksnių.

Siužetų aprašymai AT kataloge yra tarsi etalonai, su kuriais reikia lyginti konkrečius tekstus. Dažnai neaišku, kaip elgtis, kai teksto siužetas sutampa tik su tipo aprašymo dalimi. Kai tipiškais laikomi sudėtingi siužetai, gana dažnai jiems priskiriami tekstai, sutampantys su skirtingomis aprašymo dalimis, o patys turintys labai nedaug bendrų bruožų. Iš nacionalinių katalogų į AT sistemą įvesta daug naujų rubrikų; tarptautinis pasakų katalogas išsiplėtė – jame daug siužetų, užfiksuotų tik vienos tautos repertuare. Tai rodo, jog AT katalogas jau nepakankamai padeda lyginamiesiems pasakų tyrinėjimams.

Kuriant lietuvių liaudies prozos katalogą, tolydžio stiprėjo mūsų įsitikinimas, kad reikia ieškoti objektyvesnių ir tikslesnių naratyvo tipo bei jo versijų išskyrimo kriterijų. Tai paskatino tyrinėti pasakų struktūras ir semantiką, kurti specialią tekstų analizės ir aprašymo metodiką. Šitaip tyrinėjant susiklostė samprata, kad kūrinio tipas – istoriškai kintanti kategorija. Giminingi tekstai toli gražu ne visada panašūs ir išoriškai, o išoriškai panašūs gali būti negiminingi.Todėl išskiriant naratyvų tipus būtina atsižvelgti į jų raidos galimybes. Kadangi vienodas idėjas galima reikšti skirtingais žodžiais ir meniniais vaizdais, naratyvų tipus tikslinga išskirti abstrakčiame lygmenyje. Reikia tikslinti ir konkretaus savarankiško kūrinio sampratą; tokias kategorijas pravartu išskirti abstrakčių tipų viduje.

Struktūriniai-semantiniai naratyvų tipų išskyrimo principai buvo teoriškai pagrįsti ir tekstų analizės pavyzdžiais iliustruoti mūsų straipsniuose 3 ir knygoje 4 Čia trumpai apibūdinsime svarbiausias tekstų analizės ir aprašymo procedūras.

Kiekvieno teksto siužete išskiriami elementarūs siužetai (ES) – tokie teksto fragmentai arba savarankiški tekstai, kuriuose vaizduojamas vienas dviejų personažų ar jų grupių susidūrimas (kartais – vieno personažo susidūrimas su objektyviomis sąlygomis) herojui siekiant vieno tikslo. Herojaus tikslas nustatomas pagal pasiektą tegiamą arba neigiamą rezultatą. Išskiriami pagalbiniai teksto struktūros elementai – įrėminimai, kurie leidžia elementariems siužetams transformuotis. Sudėtingame siužete ES yra išsidėstę ne tik viena linija. Pasitaiko “užbėgimų į priekį” (į ES įsiterpia vėlesnio ES veiksmai). Du ES gali turėti bendras dalis (pvz., vieno ES rezultatas yra ir kito ES pradinė situacija; tas pats veiksmas priklauso dviem ES).Vienas ar keli ES gali būti įterpti į kitą ES ir tapti jo dalimis – detaliau vaizduoti atskirus veiksmus ar situacijas.
Analizuojama kiekvieno ES struktūra ir ES interpretuojamas semantiškai. Šios procedūros padeda tiksliau palyginti ES ir nustatyti jų giminingumą – išskirti ES tipus bei tipų versijas. Idant būtų išvengta atotrūkio nuo tekste esančios informacijos ir subjektyvių sprendimų, naudojami trys semantinės interpretacijos lygmenys.

2.1. Pirmajame lygmenyje nustatomi ES personažų vaidmenys. Personažas (individas ar sutartinai veikianti grupė), kurio likimu domimasi išskirtame ES, vadinamas ES herojumi, o tas personažas, su kuriuo herojus susiduria, siekdamas išsaugoti turimą materialų ar nematerialų objektą arba norėdamas gauti reikalingą objektą, vadinamas antipodu. Su herojumi susijęs bei jį palaikantis personažas vadinamas herojaus artimuoju, o su antipodu susijęs bei jį palaikantis – antipodo artimuoju. Kartais pasitaiko ir neutralių personažų – stebėtojų arba kurios nors konflikte dalyvaujančios pusės užsakymų vykdytojų. Nustatomi herojaus ir antipodo tarpusavio santykiai ir jų bei kitų personažų požymiai. Detaliai išsiaiškinami ES personažų atliekami veiksmai bei jų pasekmės – herojaus būsenos pakitimai.

Remiantis šia analize aprašoma ES struktūra. Būtini kiekvieno ES struktūros elementai yra pradinė situacija, herojaus akcija (ją sudaro herojaus ir antipodo veiksmai) ir rezultatas. Kai vaizduojami herojų išmėginimai, būtinas dar vienas elementas – liepimo akcija. Išplėtotuose ES būna fakultatyvių elementų, kurie padeda išryškinti herojaus būsenos pakitimus prieš lemtingą poelgį. Tai informacijosgavimo, objekto gavimo ir skatinimo akcijos (gali būti du priešingi skatinimai: kažkas skatina herojų pasielgti teisingai, o kažkas – pasielgti neteisingai).

Pirmajame semantinės interpretacijos lygmenyje personažai vadinami pagal jų vaidmenį elementariame siužete, objektai – pagal jų paskirtį personažų veiksmuose, o veiksmai reiškiami tekste esančiais žodžiais; numanomi, t.y. tekste žodžiais neišreikšti dalykai, rašomi laužtiniuose skliaustuose.

berniukas plaukioja ežere ir žvejoja;motina nuolat jį šaukia tam tikrais žodžiais [plonu balsu] — berniukas priplaukia prie kranto; ragana išgirsta šaukimą ir pašaukia berniuką motinos žodžiais plonu balsu —berniukas priplaukia; ragana pagriebia berniuką ir nusineša.

Aprašome ES struktūrą; kartu pateikiame pirmojo lygmens semantinę interpretaciją:

Pradinė situacija : Herojus (giminės narys, silpnas) yra sunkiai pasiekiamas, atsiskyręs nuo artimųjų.

Herojus gauna informaciją : Herojaus artimasis (giminės narys, vyresnis, normalių galimybių) nuolat šaukia herojų, naudodamas suartėjimo ženklą, – herojus priplaukia; [herojus įsimena suartėjimo ženklą ir savo artimojo balso tembrą].

Herojaus akcija : Antipodas (svetimasis, didelių galimybių, pretenduojantis į herojaus objektą) šaukia herojų, naudodamas herojaus artimojo suartėjimo ženklą, imituodamas jo balso tembrą; [manydamas, kad jį šaukia artimasis], herojus priplaukia.

Pagal pasiektą rezultatą nustatome herojaus tikslą. Herojus prarado laisvę, nes pasielgė neteisingai. Jo nesuvoktas tikslas – išsaugoti laisvę.

2.2. Antrame semantiniame lygmenyje viso ES kontekste herojaus akciją sudarantys herojaus veiksmas ir antipodo reakcija (arba antipodo veiksmas ir herojaus reakcija) apibendrinami kaip herojaus poelgis ir jo aplinkybės. Abstraktesne forma aprašomi ES pradinė situacija ir rezultatas. Fakultatyvios akcijos (mūsų pavyzdyje – informacijos gavimo) neatspindimos. Pateikto ES aprašymas toks:

Herojaus akcija : Herojus suartėja su pavojingu antipodu, laikydamas jį savo artimuoju.

naktį duktė saugo darželį; ateina ponaitis ir prašo gėlių; duktė paskina gėlių ir duoda jas ponaičiui; ponaitis pagriebia dukterį ir nusineša.

Pradinė situacija : Herojus (giminės narys, normalių galimybių, jaunas) yra atsiskyręs nuo artimųjų savo teritorijoje pavojingu laiku.

Herojaus akcija : Antipodas (svetimasis, aukšto statuso, neaiškių galimybių, pretenduojantis į herojaus objektą) prašo herojų nereikšmingo objekto, [kurį paduodamas herojus turi priartėti]. Herojus duoda prašomą objektą [ir priartėja prie antipodo].

Pradinė situacija : Herojus yra situacijoje, kurioje jį lengviau paveikti.

Herojaus akcija : Herojus suartėja su pavojingu antipodu, laikydamas jį nepavojingu.

Abiejų analizuotų ES herojaus akcijų trečiojo lygmens interpretacijos vienodos; vienodi ir ES rezultatai. Todėl nustatome, kad šie ES priklauso tam pačiam tipui, kurio pavadinimas – trečiojo lygmens herojaus akcijos aprašymas: Herojus suartėja su pavojingu antipodu. Antrojo lygmens herojaus akcijos interpretacijos skiriasi. Tai reiškia, kad analizuoti ES priklauso skirtingoms to paties tipo versijoms.

Atsižvelgiant į herojų tikslus, kurie nustatomi pagal pasiektą rezultatą, iš sudėtingų siužetų išskirti ar savarankiški ES klasifikuojami. Sudarytos penkios ES klasės (žr. Stebuklinių pasakų elementariųjų siužetų ir jų tipų rodyklę). Kadangi herojų elgesys būna teisingas arba neteisingas, o ES rezultatai teigiami arba neigiami, kiekviena pasakų ES tipų klasė skirstoma į du poklasius. Poklasiuose sudaromos ES tipų grupės. Kiekvienas ES tipas turi pastovų numerį. Tai keturi skaitmenys, kurių pirmasis rodo ES klasę, antrasis – poklasį, trečiasis – tipų grupę, o ketvirtas skaitmuo (jis būna ir dviženklis) – tipo eilės numerį grupėje.

Pagal herojų tikslą analizuotus ES priskiriame prie pirmosios klasės (“Laisvės nuo aplinkos siekimas arba noras ją valdyti”). Taigi ES tipo numerio pirmasis skaitmuo “1”. Neigiamas ES rezultatas rodo, jog jie priklauso antram poklasiui (antras numerio skaitmuo “2”). Herojus praranda turimą objektą (laisvę) – pagal šį herojaus būsenos pakitimą sudaryta pirmoji tipų grupė poklasyje (trečias numerio skaitmuo “1”). Belieka ES tipų klasifikacijoje susirasti tipą “Herojus suartėja su pavojingu antipodu”. Visas šio ES tipo numeris “1.2.1.6.”. Šiam tipui priskiriami ES paprastai turi semantines poras – teigiamu rezultatu pasibaigiančius ES, kuriuose vaizduojamas teisingas herojaus elgesys tomis pačiomis aplinkybėmis. Žinodami neigiamo ES numerį, galime nustatyti ir jo semantinės poros tipo numerį (ES tipas “Herojus nesuartėja su pavojingu antipodu” pažymėtas numeriu “1.1.1.6.”).

Aprašoma kiekvieno teksto siužeto struktūra. Ją sudaro ES, įrėminimai ir šių elementų ryšiai. Išskirti septyni ryšio tipai (trys nevienodo stiprumo loginiai priežastiniai ryšiai, asociaciniai bei mechaniniai ryšiai, lygiaverčių elementų suma, ES detalizuoja į jo vidų įterptas vienas ar keli ES). Norint nustatyti teksto struktūrinį-semantinį tipą, jo struktūra aprašoma semantiniame lygmenyje, t.y. konkretūs ES priskiriami ES tipams. Nustatoma kiekvieno ES hierarchinė padėtis struktūroje. Tam surandami labai svarbūs pavieniai ES ar ES poros, kurias sieja stipriausias loginis ryšys. Kitaip tariant, sudėtingoje siužeto struktūroje išskiriamos paprastos struktūros (pasakose rasti šeši paprastų struktūrų tipai) ir išsiaiškinama, kaip jos sujungtos sudėtingame siužete.
Nustatomas teksto siužeto struktūros svarbiausias ES, kuris vienija visus kitus elementus į darnią visumą. Sudėtinguose siužetuose randami du ar keli svarbiausieji ES; kiekvienas jų telkia elementų grupę. Tos grupės gali susikirsti (atskiri ES pavaldūs ne vienam svarbiausiam ES) arba visa grupė vienodai priklausoma nuo kelių svarbiausių ES.
Pagal svarbiausiąjį ES nustatomas teksto struktūrinis-semantinis tipas. Vienam tipui priklauso visi kokio nors pasakojamosios tautosakos žanro tekstai, kurių struktūrų semantiniai branduoliai – svarbiausieji ES – yra giminingos semantikos (priklauso tam pačiam ES tipui). Kai surandami keli svarbiausieji ES, tekstas laikomas kelių tipų junginiu ir jo dalys priskiriamos atitinkamiems tipams. Vienam tipui priskiriamų tekstų ne tokie svarbūs struktūros elementai gali sutapti, gali varijuoti; jų gali ir nebūti. Kitaip tariant, tam pačiam struktūriniam-semantiniam tipui gali priklausyti tekstai, kurių siužetų struktūras sudaro nuo vieno iki keliolikos ES.

Svarbiausiojo ES tipo numeris ir pavadinimas naudojami ir kaip struktūrinio-semantinio tipo numeris ir pavadinimas. Tipų junginiai žymimi kelių svarbiausiųjų ES numeriais ir pavadinimais.

Norint išskirti struktūrinio-semantinio tipo versijas, aprašomos tekstų makrostruktūros. ES, kurie sudaro paprastas struktūras, yra pagrindiniai kiekvieno makrostruktūros bloko elementai. Kiekvienas jų gali turėti pavaldžius – motyvuojančius, aiškinančius ar detalizuojančius – ES arba jų neturėti. Teksto makrostruktūra aprašoma apibendrintais pagrindinių ES rezultatais (pvz., “Herojus patenka į antipodo priklausomybę”, “Herojus išsivaduoja”, “Herojus padaro antipodą nepavojingą” ir pan.). Atskirus makrostruktūros blokus sudaro įrėminimai; šie blokai aprašomi įrėminimų rezultatais (pvz., “Herojus gauna nuotaką”, “Herojus patenka į sunkią būklę”). Makrostruktūros blokai išlaiko tuos ryšius, kurie nustatyti tarp paprastas struktūras sudarančių ES. Svarbiausias blokas tas, kuriame pagrindinio ES vaidmuo tenka siužeto struktūros svarbiausiam ES. Vienai versijai priklauso tie tipo variantai, kurių makrostruktūros vienodos.

Žinant svarbiausio ES požymius (kokiai klasei jis priklauso ir ar turi semantinę porą), galima prognozuoti teoriškai įmanomas struktūrinio-semantinio tipo versijas, susiformavusias paprastų struktūrų pagrindu.

AT siužetų tipų ir struktūrinių-semantinių tipų santykiai. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogo kartotekoje pasakų tekstai priskirti AT rubrikoms. Kiekvienas AT siužeto variantas analizuojamas pagal ką tik aprašytą metodiką. Tekstų analizė parodė, jog kartais visi AT siužeto variantai yra giminingos semantikos. Tačiau gana dažnai į vieną AT rubriką patekę tekstai priklauso keliems struktūriniams-semantiniams tipams. Pasitaiko tekstų, kurių struktūros skiriasi tik svarbiausiais ES, o visi kiti elementai sutampa – skirtingos pasakos supanašėjo. Labai dažnai kelių AT siužetų variantai priklauso tam pačiam struktūriniam-semantiniam tipui.

AT siužetų tipai išskirti konkrečiame lygmenyje. Manytina, kad tai intuityviai išskirti savarankiški kūriniai. Deja, jų ribos neaptartos. Be abejo, konkretaus kūrinio samprata ir išskyrimas klasifikacijoje reikalingi (sekami ne abstraktūs modeliai, o meniškos pasakos), tačiau tai reikia tiksliau apibūdinti. Aišku, kad savarankiško kūrinio variantai turėtų būti giminingi ir kartu panašūs išoriškai. Todėl savarankiško kūrinio variantais laikome tam pačiam struktūriniam-semantiniam tipui priklausančius tekstus, kurių struktūrų svarbiausieji ES panašūs ir konkrečiame lygmenyje (gali skirtis personažai ir objektai, tačiau herojaus akciją sudarantys veiksmai turi iš esmės sutapti). Galima tokia pasakų klasifikacija: išskiriami struktūriniai-semantiniai tipai, o jų viduje – konkretūs kūriniai (dalis jų sutaptų su AT siužetų tipais). Tokia lietuvių pasakų apie gyvūnus klasifikacija jau paskelbta 5.

Struktūrinių-semantinių pasakų tipų kelis kartus mažiau negu AT siužetų tipų. Pavyzdžiui, teoriškai įmanomi 107 stebuklinių pasakų tipai, o AT išskirtos 526 šio žanro pasakų rubrikos. Lietuvių stebuklinės pasakos priskiriamos 192 AT rubrikoms, dar keletas siužetų neturi atitikmenų tarptautiniame kataloge. Tie patys pasakų tekstai priskirti 58 struktūriniams-semantiniams tipams, turintiems gausius variantus, ir 17 tipų, kurių žinoma po vieną kitą paprastos struktūros variantą. Taigi vienos tautos pasakų tradicijoje tik dalis ES tapo sudėtingų siužetų struktūrų semantiniais branduoliais. Manytina, kad kitų tautų pasakų svarbiausiųjų ES pasirinkimas gali sutapti, bet gali būti ir kitoks. Kelių tautų pasakų struktūrinių semantinių tipų išskyrimas padėtų tiksliau lyginti repertuarus bei konkrečius kūrinius, atskleisti panašumus ar skirtumus ir paaiškinti jų priežastis.

Kai egzistuoja jau pripažinta ir moksliniuose tyrinėjimuose naudojama medžiagos klasifikacija, visada sunku pasiūlyti naują sistemą. Todėl reikalingas tam tikras pereinamasis etapas – dviejų sistemų lyginimas. Tai padaryti norima LPTK kartotekoje ir skelbiamame kataloge, AT siužetų tipams priskirtus variantus grupuojant pagal jų priklausomybę struktūriniams-semantiniams tipams bei jų versijoms. Šiame etape tai laikytina AT siužeto varijavimo aprašymu.

AT siužeto varijavimo aprašymas. AT kataloge siužetų tipai aprašyti labai nevienodai. Neretai sudėtingas siužetas anotuojamas vienu sakiniu (pvz., 409 A*.Gyvatė princesė išgelbstima nuo užbūrimo įmetant į ugnį. Išteka už išgelbėtojo.). Gana dažnai trumpa siužeto anotacija skaidoma į motyvus ir nurodomi jų numeriai pagal S.Thompsono sudarytą šešių tomų leidinyje “Motif Index