Autorės pratarmė Lietuvių pasakojamosios tautosakos kūrinių – visų žanrų pasakų, sakmių bei anekdotų – užrašyta apie 100 tūkstančių variantų. Tik nedidelė šios gausios medžiagos dalis paskelbta. Be abejo, medžiaga nelygiavertė: kai kurie variantai užrašyti nepakankamai tiksliai, pasitaiko ir neautentiškų tekstų. Sisteminis rankraštinių folkloro fondų publikavimas bei nuodugnūs moksliniai tyrinėjimai, tradicinės kultūros pažinimas neįmanomi nesuklasifikavus turimos medžiagos bei išsamiai jos neaprašius. Ši problema aktuali nuo folkloristikos kaip atskiro mokslo susiformavimo iki šiol. Išskirti pasakojamosios tautosakos žanrus, surinkti kartu turimus vieno kūrinio variantus mėgino pirmieji stambių pasakų bei sakmių rinkinių leidėjai (tarp jų — J.Basanavičius). Pastebėjus pasakų siužetų panašumus daugelio tautų tradicijose, imta ieškoti tokių klasifikavimo būdų, kurie padėtų lyginti analogiškus kūrinius ir atskleisti jų universalius bei nacionalinius bruožus. 1910 m. suomių folkloristas Antti Aarne pasiūlė pasakų siužetų tipų klasifikaciją. Remiantis A.Aarne’s sistema buvo sukurta daug nacionalinių katalogų; 1928 m. amerikiečių folkloristas Stithas Thompsonas išvertė ją į anglų kalbą ir papildė naujais siužetų tipų aprašymais. Taip A.Aarne’s pasiūlyta pasakų klasifikacija tapo 1961 m. gerokai papildyto tarptautinio A.Aarne’s-S.Thompsono pasakų tipų katalogo (AT) pagrindu. A.Aarne’s išskirtais siužetų tipais ir jų numeriais iki šiol naudojasi daugelio šalių mokslininkai. Remdamasis A.Aarne’s sistema, J.Balys parengė ir 1936 m. išleido “Lietuvių pasakojamosios tautosakos motyvų katalogą”. Jame susisteminta apie 16 tūkstančių pasakų ir sakmių tekstų. J.Balys išskyrė ir aprašė nemažai A.Aarne’s ir S.Thompsono katalogo 1928 m. leidime nesančių siužetų; dalis lietuvių pasakų aprašymų buvo panaudota, 1961 m. rengiant tarptautinio katalogo papildytą leidimą. Pokario metais kartoteką – J.Balio katalogo pagrindą – maždaug 8 tūkstančiais kortelių papildė M.Vymerytė. Kadangi J.Balys susistemino dar palyginti nedaug užrašymų, konkretiems siužetams dažniausiai priskiriama po kelis ar keliolika variantų, jam neprireikė tekstus kaip nors grupuoti. Gal todėl jo katalogo kartotekoje tekstai labai retai anotuojami. Tik netipiškus variantus aprašinėjo ir M.Vymerytė. Kortelėse rašomas siužeto numeris (kontaminuotiems tekstams – keli numeriai ), nurodomas teksto šaltinis, jo užrašymo vieta ir laikas. J.Balio kataloge neatsispindi siužetų varijavimas bei užrašymų paplitimas; informacija apie konkrečius variantus gaunama, pasinaudojus spausdintais ar rankraštiniais tekstų šaltiniais. Labai padidėjus turimos medžiagos apimčiai ir išaugus mokslinių tyrinėjimų poreikiams, susirūpinta kurti naują lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogą: tobulesnės klasifikacijos, teikiantį daugiau informacijos apie kūrinių varijavimą, užrašymų vietą ir kt. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogo (LPTK) kartoteka sudaryta Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Pasakų ir sakmių klasifikavimo prospektą parengė ir daugiau kaip 85 tūkstančius tekstų, užrašytų nuo 1835 iki 1982 m., susistemino B.Kerbelytė. Katalogo kartotekoje išsamiai aprašytas kiekvienas variantas, gana daug rankraštinių tekstų nukopijuota. Kadangi, kaip minėta, J.Balio sudarytoje kartotekoje tokios informacijos apie tekstus nėra, jo ir M.Vymerytės klasifikuotą medžiagą teko sisteminti iš naujo. LPTK kartotekoje susisteminti autentiški spausdinti variantai ir rankraštiniai tekstai, laikomi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštyne, Lietuvos archyvuose bei bibliotekų rankraštynuose. Skelbiamas Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas – tai minėtoje kartotekoje sukauptos informacijos analitinis aprašymas. Leidinio tikslas – atskleisti lietuvių pasakojamosios tautosakos žanrų sistemą, parodyti kiekvieno žanro kūrinių įvairovę, jų varijavimą, kiekvieno kūrinio ir jo versijų užrašytų variaintų kiekį bei išsidėstymą Lietuvos etnografiniuose regionuose, nurodyti tekstų šaltinius. Kūrinių variantai grupuojami ir aprašomi remiantis katalogo autorės sukurta struktūrine-semantine metodika. Kiekvieno pasakų žanro kūrinių aprašymus papildo jų struktūrų elementų – elementariųjų siužetų – rodyklė. Pasakų tekstai priskirti siužetų tipams pagal tarptautinį A.Aarne’s-S.Thompsono katalogą. Toliau remiantis kiekvieno teksto struktūrine-semantine analize AT siužeto variantai priskiriami vienam ar keliems struktūriniams-semantiniams tipams ir išskiriamos tipų versijos. Šį grupavimą sąlygiškai galima laikyti AT pasakų siužetų varijavimo aprašymu. Tokiu būdu, negriaunant tradicinės pasakų klasifikavimo sistemos, panaudojami nauji variantų panašumo bei kūrinių giminystės nustatymo principai. Tarptautinio sakmių katalogo nėra, tačiau įsigalėjo tradicija skirstyti etiologines sakmes pagal aiškinimo objektus, o mitologines sakmes – pagal jose vaizduojamus mitinius personažus. Laikantis minėtų principų, LPTK sakmės skirstomos į poskyrius, tačiau jų viduje kūriniai grupuojami ir aprašomi, atsižvelgiant į jų struktūras ir semantiką. Šiame tome skelbiami Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogo pasakų apie gyvūnus, pasakėčių ir stebuklinių pasakų skyriai. Skyrių seka atitinka AT žanrų išdėstymą, tačiau pasakėčios atskirtos nuo pasakų apie gyvūnus ir sudaro savarankišką skyrių.