1.1.1.15. Herojus pakeičia save kitu personažu ar objektu

1.1. H padaro A nepavojingą: Dievas nesėda į Liucipieriaus / velnio / antikristo nukaltą krėslą, sakydamas, kad nemoka atsisėsti / prašo parodyti, kaip Liucipierius Dievą surakinsiąs. Kai Liucipierius atsisėda, retežiai jį surakina. – 1.1.1.15. / 1.1.1.15.; Dievas peržegnoja Liucipierių / pasako “amen” – Liucipierius nebegali atsistoti. – 1.1.1.17.

[18]: Ž 832(573, 581, 587, 588, 655, 666, 678); V BsLP 1 p. 8; R DSPŽ 1 p. 210, 368(271), 1553(9); S BsV p. 280, 337(304); D 374d(2075), 951(21), 1255(233), 1289(108), 2860(289). Įvairūs [1]: V 4947(33).

1.1. H padaro A nepavojingą: Dievas / Saliamonas pataria Liucipieriui išmėginti, ar stipri grandinė, kurią nukalė Dievui prirakinti. Liucipierius nenutraukia grandinės, lieka surakintas. – 1.1.1.19. / 1.1.1.19.; Velniai dilina grandinę visus metus, bet, užgiedojus per Velykas “Aleliuja”, ji vėl pastorėja. – 1.1.1.17.

[8]: Ž 4795(189); V SlŠLSA 340, 98(39); R 1032(215), 1486(429), 2276(84); D 1041(96), 2771(192). Įvairūs [2]: R 2458(63); D III 164(280).

Bendrą tipo aprašymą žr. Lietuvių liaudies pasakų repertuare