3.2.0.10. Herojus demonstruoja, kad jis daiktų ir reiškinių nepažįsta

1.1. (H gauna informaciją): Žmogus su seneliu / tarnu eina į dangų / pasivaikščioti. Žmogus atsigeria iš upelio ir pamiršta pirštines / kepurę; sugrįžęs mato gulintį kūną / mato gulintį kūną su jo sidabrinėmis pirštinėmis, nori lupti. Jam paaiškinama, kad čia jo paties kūnas. – 3.2.0.10. / Žmogus nori gyvas patekti į dangų, valgo kartą į metus, bet parodo žmogui kelią ir vėl sėda valgyti; trečius metus gerai išpasninkauja. – 3.2.0.6. + 3.1.0.6.; 3.2.0.10.

[15]: Ž 1629(3); V BsV p. 23 = SlŠLSA 449, BDŽ 19 = SlŠLSA 361, I 1062(22); R 368(311), 852(6), 1344(10), 1532(3), 2008(101), 2234(52), 3107(225), 3109(7); S I 133(3), 1191(52, 121). 795 + AT– [2]; 808 + AT– [2]; Įvairūs [4]: R BsLPY 2 141; S 1001(1); D III 146(122), 952(17).

Bendrą tipo aprašymą žr. Lietuvių liaudies pasakų repertuare