1.1.3.7. Herojus sukuria situaciją, kurioje išryškėja tikrieji antipodo požymiai

H tampa pranašesnis: Mirštantis tėvas pataria, kad sūnus ponui ištikimai netarnautų, pačiai teisybės nesakytų ir svetimų vaikų neaugintų. – 1.1.2.10. H patenka į pavojingą situaciją: Sūnus ištikimai tarnauja ponui, bet paslepia jo paukštį, papjauna savo kalakutą, o pačiai sako papjovęs pono paukštį. Pati tai pasako ponui, o šis nuteisia žmogų pakarti. Žmogus sako pinigus paliksiąs tam, kas jį pakars. Augintinis pasisiūlo tai padaryti. – 1.1.3.7. H išsivaduoja: Žmogus pasako įsitikinęs tėvo patarimų teisingumu, parodo pono paukštį. – P 5.1.3.3.

[58]: Ž I 509(3), 494(67), 2126(11), 2924(137), 4029(43), 4542(33), 4773(142), 4830(22); V BsLPY 2 65, SlŠLSA 138, 368(226, 266), 1058(99), 1503(93), 3783(735, 854, 1508); R DBLD 55, I 527(9), 260(9), 346(127), 368(96), 397(163), 469(40), 781(121), 978(275), 1019(2), 1115(32), 1681(127), 1892(2), 1951(17), 1965(70), 1993(222), 2088(284), 2884(224), 3107(286), 3989(187), 3991(189), 4850(71), 5137(39), 5159(328), 5257(67); K 4637(53); S BsLPY 3 110, 1264(754), 1349(119), 3517(325); D III 173(656), 724(72), 1555(107), 2441(444, 633), 2795(127), 2940(108), 3204(207), 3285(3), 4575(2804), 4736(58). Įvairūs [1]: Ž 788(135).

Bendrą tipo aprašymą žr. Lietuvių liaudies pasakų repertuare