1.1.1.18. Herojus imituoja grėsmę antipodui

6.1. H tampa pranašesnis: Vyras liepia priešginai žmonai neiti prie duobės / nežengti į šulinį. Žmona daro atvirkščiai ir įkrenta į duobę / šulinį. – 1.1.1.22.; Pagailėjęs žmonos, vyras mėgina ją ištraukti iš duobės / šulinio. Prie virvės prisikabina velnias ir dėkoja, kad žmogus jį išgelbėjęs nuo piktos moters. Velnias liepia žmogui gydyti velnio apsėstuosius. – 1.1.2.9. H pašalina A: Velnias apsėda karalaitę ir neklauso “gydytojo”. Žmogus pasako, kad ateina žmona, – velnias pabėga. – 1.1.1.18.

[29]: Ž 462(246), 4855(219); V 1293(90); R 407(32), 544(277), 979(25), 1132(1), 1150(122), 1433(120), 2059(46), 2355(4), 3235(392), 3835(1669), 4113(86); S BsLP 2 p. 115, BsLPY 4 41, I 133(205), 452(105); D 449b(45), 474(45), 724(45), 807(210), 1187(416), 2641(21), 2795(143), 3155(49), 4155(1018); N 260(438), 2145(124). Įvairūs [2]: R 280(9); D 4551(99).

1.1. H gauna gėrybių: 1.1.1.22.; 1.1.2.9.

[7]: V 2160(2); R 1534(443), 3166(164), 5065(36), 5077(150); D 662(201), 792(36).

1.1. H pakeičia A sprendimą: 1.1.1.22.; Velnias keikiasi, kad moteris jį iš pragaro išvijusi, – žmogus ištraukia iš šulinio ne žmoną, o velnią. – 1.1.1.27.

[6]: Ž 2366(17), 4724(228); V 356(173); R 219(91); D 1234(13), 2795(152). Įvairūs [2]: R 2668(41); D 952(3).

Bendrą tipo aprašymą žr. Lietuvių liaudies pasakų repertuare