1.2.3.6. Herojus nesąmoningai reaguoja į aplinką

1.1. H sukelia sąmyšį: Katinui / vištai ant uodegos užkrenta kopūsto lapas. Katinas / višta bėga, nes dangus griūva. Sutinka gaidį, zuikį, lapę, vilką, mešką, pasako, kodėl bėga. Šie irgi bėga ir nubėga į mišką / sukrenta į duobę / apsigyvena trobelėje / nori suėsti briedį ir užsimuša. – 1.2.3.6.

[20]: Ž 1284(11), 3471(672), 5038(273); V SlŠLP 33, I 142(42), I 566(31), 422(127); R BsLPY 2 197 = LTt 3 34, 10b(250), 1852(17), 3071(1); S 1038(354), 1530(8); D 807(1210), 1075(22), 2771(41), 2786(286), 3517(2825); N LP 1. Įvairūs [1]: V VUBR F 1 – F 646 p. 226.

2.1. H sukelia sąmyšį: 1.2.3.6. H grąžina ramybę: Meška / lokys / lapė liepia parodyti, kur dangus griuvo / pasako, kad visi žvėrys kvailiai, nes ant katino uodegos užkritęs kopūsto lapas, / lokys visus suėda. – 1.1.3.6.

[6]: Ž 4858(41); V BsLPY 2 95, 3181(14); R 4852(61); K BsLPY 1 96, 1583(5).

Bendrą tipo aprašymą žr. Lietuvių liaudies pasakų repertuare