Įvadas
Įvadas

Lietuvių pasakojamosios tautosakos kūrinių (įvairių žanrų pasakų bei sakmių ir anekdotų) atspausdinta ir saugoma rankraščių pavidalu apie šimtą tūkstančių variantų. Dalis jų paskelbta keletą kartų (taigi esama po kelis vieno varianto tekstus). Nesusisteminus šios gausios medžiagos, neįmanoma jos pažinti. Dideli tekstų masyvai sukaupti ir kitų tautų tautosakos rinkėjų bei skelbėjų pastangomis. Stambių pasakų rinkinių skelbėjai gana anksti pastebėjo, jog iš esmės tas pats kūrinys užrašytas po keletą kartų; skelbdami jie stengėsi panašius tekstus dėti greta vienas kito. Tam tikrų siužetų variantus XIX a. viduryje grupavo rusų pasakų skelbėjas Aleksandras Afanasjevas, o to amžiaus pabaigoje – lietuvių pasakų rinkimo organizatorius bei skelbėjas Jonas Basanavičius.

Vienas pirmųjų mėginimų parodyti Europos tautų pasakų panašumą – Johaneso Bolte's ir Irži Polivkos penkių tomų Brolių Grimmų pasakų rinkinio komentarai (juose nurodomos vokiečių pasakų analogijos kitų tautų pasakų leidiniuose). Išstudijavęs Brolių Grimmų rinkinį, suomių pasakų užrašymus, A.Afanasjevo rusų pasakų tritomį ir kitas Europos tautų pasakas, jų klasifikavimo sistemą sukūrė ir 1910 m. paskelbė suomių folkloristas Antti Aarne. 1928 m. šią sistemą praplėtė amerikiečių folkloristas Stithas Thompsonas. Remiantis šia klasifikacija buvo sukurta gana daug nacionalinių pasakų katalogų. 1961 m. A.Aarne's klasifikavimo sistemą S.Thompsonas dar kartą papildė įvairių tautų katalogų duomenimis. Taip A.Aarne's - S.Thompsono sistema tapo tarptautiniu pasakų tipų katalogu (AT).

AT nepakeista A.Aarne's sukurta pasakų žanrinė klasifikacija. Išsaugotas ir svarbiausias A.Aarne's principas – pasakų siužetų tipų išskyrimas bei jų žymėjimas pastoviais numeriais. AT aprašyta labai daug Europos ir kai kurių Azijos tautų repertuaruose užfiksuotų siužetų (jie pažymėti numeriais nuo 1 iki 2440; šalia numerio dažnai rašomi net keli papildomi indeksai – raidės, žvaigždutės bei raidės su žvaigždutėmis). Vis dėlto nacionalinių katalogų kūrėjai, nerasdami savo pasakų atitikmenų, įveda vis naujų rubrikų.

AT kiekvieno pasakų žanro siužetai trumpai anotuojami (esama visiškai trumpų, vos vieno sakinio net specialistų ne visada vienareikšmiškai suprantamų siužetų priminimų ir gana detalių aprašymų, kuriuose stengiamasi parodyti kūrinių varijavimą). Po kiekvieno siužeto tipo aprašymo nurodoma, kokios tautos repertuare ir kiek kartų jis užfiksuotas. Be abejo, informacija apie variantus imama iš nacionalinių katalogų. Žinios apie lietuvių pasakas AT 1961 m. papildytame leidime paimtos iš Jono Balio pagal A.Aarne's sistemą sudaryto ir 1936 m. paskelbto "Lietuvių pasakojamosios tautosakos motyvų katalogo". Tų tautų pasakos, kurių katalogai nebuvo sudaryti bei paskelbti, AT kataloge neatsispindi. Išimtį sudaro kai kurie stambūs ir išgarsėję pasakų leidiniai (pvz., brolių Grimų vokiečių pasakų rinkinys).

Nors skirtingų tautų repertuaruose aptinkami iš esmės panašūs siužetai, vis dėlto tam tikram tipui priskiriami net vienos tautos variantai gerokai skiriasi. Tik dalis jų beveik sutampa su tipiško siužeto aprašymu. Nemažai variantų sutampa tik su aprašyto sudėtingo siužeto pradžia, dalis – tik su pabaiga ar net atskirais epizodais. Taigi gana daug tekstų AT tipams priskiriama sąlygiškai. Kadangi AT tipų aprašymai labai bendri, įvairių tautų pasakų sistemintojai ne visada panašius kūrinius priskiria toms pačioms rubrikoms.

AT sistema toli gražu nepatenkina pasakų tyrinėtojų (su tam tikromis išlygomis joje telpa Europos tautų pasakos, o kitų pasaulio tautų kūriniams ten nerandama vietos), tačiau ja naudojamasi, lyginant įvairių tautų pasakas ir kuriant nacionalinius katalogus. Ypač patogus tipų žymėjimas numeriais: jeigu pasakų leidinio paaiškinimuose nurodomi skelbiamų tekstų siužetų numeriai pagal AT, net kalbos nemokantys skaitytojai gali spręsti apie knygos turinį. Be abejo, visada atsimintina, kad AT teikiama informacija gana reliatyvi. Norint daryti išvadas apie panašių kūrinių paplitimą, nepakanka kartoti šio katalogo duomenis: juos reikia tikrinti bei papildyti.

Remiantis A.Aarne's 1910 m. paskelbta klasifikavimo sistema buvo sukurtas minėtas J.Balio "Lietuvių pasakojamosios tautosakos motyvų katalogas" (1936 m.); siužetų tipų išskyrimo principai jame pritaikyti ir sakmių klasifikavimui. J.Balys susistemino apie 16 tūkstančių autentiškų spausdintų ir Lietuvių mokslo draugijos fonduose bei Lietuvių tautosakos archyve saugomų rankraštinių lietuvių pasakų bei sakmių variantų (pasakos sudaro maždaug pusę minėto skaičiaus). J.Balys išskyrė ir aprašė nemažai AT 1928 m. leidime nesančių siužetų; dalis lietuvių pasakų aprašymų buvo panaudota AT 1961 m. leidime.

Po Antrojo pasaulinio karo pagalbinę J.Balio katalogo kartoteką keliais tūkstančiais pasakų ir sakmių variantų papildė Margarita Vymerytė. J.Balys kūrinių variantų nemanė grupuoti. Gal todėl jis ir M.Vymerytė tik retkarčiais anotavo konkrečius tekstus. Kortelėse rašomas siužeto numeris ar kelių numerių pagal AT suma, nurodomas teksto šaltinis, jo užrašymo vieta ir laikas.

Labai padidėjus turimos medžiagos apimčiai ir išaugus mokslinių tyrinėjimų poreikiams, 1965 m. susirūpinta kurti naują lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogą: tobulesnės klasifikacijos, teikiantį daugiau informacijos apie kūrinių varijavimą, apie konkrečius tekstus bei išsamius jų metrikos duomenis ir kt. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogo kartoteka sudaryta Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Pasakų ir sakmių klasifikavimo prospektą parengė ir daugiau kaip 85 tūkstančius spausdintų ir Lietuvių tautosakos rankraštyne, archyvuose bei kitose rankraščių saugyklose saugomų variantų, užrašytų nuo 1835 iki 1982 m., susistemino B.Kerbelytė. Specialiose katalogo kortelėse išsamiai aprašytas kiekvienas variantas, gana daug rankraštinių tekstų nukopijuota. Kadangi J.Balio katalogo kartotekoje ir M.Vymerytės papildymuose tekstai neaprašomi, minėtų specialistų klasifikuotus tekstus teko sisteminti iš naujo; pasakų priskyrimas AT rubrikoms ne visada sutampa.

LPTK kartotekoje susisteminti tekstai lietuvių kalba ir tie lietuviškų tekstų vertimai į kitas kalbas, kurių originalai nežinomi. Klasifikuoti tekstai, laikomi autentiškais pasakojamosios tautosakos kūrinių variantais, taip pat tie tekstai, kurių autentiškumui nustatyti reikalingi specialūs tyrinėjimai. Rašytojų bei kitų asmenų sukurtos pasakos, padavimai bei kiti kūriniai nesisteminti; improvizacijų bei sąmoningų imitacijų aprašymai sukaupti atskirai. Į katalogą nepateko ir literatūriškai apdoroti bei šiek tiek redaguoti populiariuose leidiniuose paskelbti kūriniai, kurių žinomi pirminiai tekstai (rankraščiai ar mokslinės publikacijos). Nuo 1835 iki 1960 m. užrašyti variantai sisteminti visi, o iš vėlesnių laikų atsisakyta užrašytojų labai sutrauktų, suliteratūrintų ar šiaip netiksliai užfiksuotų ir todėl menkesnės vertės variantų. Tarp vėlyvųjų užrašymų nemažai tekstų, patyrusių spausdintų (ne tik lietuviškų) kūrinių įtaką, sąmoningai išmoktų iš knygų ar sunkiai beprisimenamų pasakų. Minėti užrašymai naudingi sakytinės tradicijos santykių su profesionaliaja kultūra ir kitiems jos vėlyvosios stadijos tyrinėjimams; juos tikslinga sisteminti atskirai (galimi kiti klasifikavimo principai).

LPTK pasakos klasifikuojamos pagal A.Aarne's sukurtą ir tarptautiniame AT kataloge išsaugotą sistemą. Pasakos skirstomos į AT sudarytus žanrinius skyrius. Pastarieji vadinami dabartinėje folkloristikoje nusistovėjusiais terminais (pasakos apie gyvūnus, stebuklinės pasakos, pasakos-legendos, novelinės pasakos, buitinės pasakos). A.Aarne išskyrė pasakas apie kvailą velnią. Kaip rodo kūrinių struktūrų ir semantikos ypatumai, jie iš tikrųjų sudaro atskirą žanrą. Kol nepasiūlytas tinkamesnis šio žanro pavadinimas, paliekamas A.Aarne's terminas.

AT žanrinė klasifikacija šiek tiek koreguojama. Sudaryti du nauji skyriai. Į skyrių Pasakėčios perkelta dalis kūrinių, AT priskiriamų pasakoms apie gyvūnus; čia klasifikuojami ir AT neaprašyti alegorinio pobūdžio kūrinėliai. Į skyrių Parabolės surinkti keliuose AT žanriniuose skyriuose esantys bei tarptautiniame kataloge neaptinkami didaktiniai savitos struktūros kūriniai.

Atsižvelgiant į lietuvių tautosakos kūrinių žanrinius požymius, kai kurie AT siužetai perkelti į kitą skyrių. Pavyzdžiui, tarp pasakų apie gyvūnus AT yra ne tik pasakėčių, bet ir pasakojimų apie realių gyvūnų elgesį ypatingomis aplinkybėmis, etiologinių sakmių, mitologinių sakmių bei anekdotų, kuriuose vaizduojami gyvūnai. Tarp stebuklinių pasakų pasitaiko artimesnių pasakoms-legendoms bei novelinėms pasakoms, o tarp pasakų-legendų ir pasakų apie kvailą velnią – artimesnių stebuklinėms pasakoms kūrinių. Kai AT siužetas perkeliamas į kitą skyrių, tradicinėje vietoje paliekama atitinkama nuoroda. Perkelti siužetai išlaiko AT tipo numerius ir skyriuje dedami numerių didėjimo tvarka. Tarptautiniame kataloge neklasifikuoti siužetai yra kiekvieno AT žanrinio skyriaus pabaigoje ir nenumeruojami (jie žymimi AT – ): taip atskiriami kitų tautų kūryboje mažiau atitikmenų turintys siužetai. Šių principų laikomasi visuose žanriniuose skyriuose. Pavyzdžiui, iš stebuklinių pasakų skyriaus perkelti siužetai AT 332 A*, 471 yra pasakų-legendų skyriaus pradžioje, o iš pasakų apie kvailą velnią į stebuklinių pasakų skyrių perkeltas siužetas AT 1137 – pastarojo skyriaus pačioje pabaigoje (po AT nesančių stebuklinių pasakų).

Dėl įvairių priežasčių tas pats siužetas AT kataloge kartais aprašomas dviejose ar net trijose vietose. LPTK visi to paties siužeto variantai priskiriami vienai rubrikai, o prie kitų numerių paliekamos nuorodos.

AT Formulinių pasakų skyriuje klasifikuojami kūriniai, kurie lietuvių tradicijoje ir sekami, ir dainuojami arba tik dainuojami. Formulinės dainos susistemintos Lietuvių liaudies dainų katalogo (LLDK) Vaikų dainų skyriuje. LPTK sisteminami tik sekami variantai, siūloma juos lyginti su atitinkamomis formulinėmis dainomis dainų kataloge arba prie AT numerio rašoma tik nuoroda – LLDK skyriaus pavadinimo santrumpa ir dainos tipo numeris.

Kiekvieno žanro pasakas A.Aarne toliau mėgino grupuoti pagal tematiką ar herojų požymius. Šis skirstymas sulaukė pagrįstų priekaištų. Kadangi daugelyje pasakų randami keli požymiai, kuriais remiantis sudaryti poskyriai ar siužetų grupės, tą patį kūrinį galima būtų dėti į kelias vietas. LPTK ir šiame leidinyje paliekami tik AT žanrinių poskyrių pavadinimai, o sąlygiški kūrinių grupių pavadinimai praleidžiami.

Kiekvienas lietuvių tradicijoje esantis pasakos tipas žymimas AT katalogo numeriu ir rašomas tarptautinėje folkloristikoje nusistovėjęs jo pavadinimas (jei AT pavadinimo nėra, imamas tas, kuris naudojamas tarptautinėje Pasakų enciklopedijoje – "Enzyklopädie des Märchens"). Po pavadinimo laužtiniuose skliaustuose rašomas susistemintų lietuviškų variantų skaičius. Kai skliaustuose rašomi du skaitmenys, pirmasis rodo savarankiško siužeto variantų skaičių, antrasis – jo junginių su kitais siužetais variantų skaičių. Kai savarankiško siužeto variantų nėra, pirmasis skaitmuo "0". Toliau aprašomas siužeto tipas (apie tai kalbėsime šiek tiek vėliau). Po siužeto anotacijos laužtiniuose skliaustuose kartojamas savarankiško siužeto variantų skaičius ir po dvitaškio išskaičiuojama, kokiuose Lietuvos etnografiniuose regionuose jie užrašyti. Regionai žymimi juodu šriftu išskirtomis didžiosiomis raidėmis (reikšmės nurodytos Santrumpų ir simbolių sąraše). Regionų vardijimo seka stabili. Kadangi regionų ribos neryškios ir ne visada prie tekstų randami tikslūs duomenys apie jų užrašymo vietą, šis variantų grupavimas šiek tiek sąlygiškas. Skaitmuo prie regioną žyminčios raidės rodo tame regione užrašytų variantų skaičių. Jei esama spausdintų variantų, po brūkšnio žymimos jų šaltinių santrumpos ir tekstų numeriai arba po santrumpos "p" – puslapių numeriai (jeigu leidinyje tekstai nenumeruoti arba nėra ištisinės numeracijos). Kelių variantų šaltiniai skiriami kableliais; dviejų ar kelių to paties varianto publikacijų signatūros rašomos chronologine tvarka ir sujungiamos lygybės ženklu; to paties pateikėjo pakartotinai užrašytų variantų signatūros jungiamos ženklu "~". Kai į kitas kalbas verstas spausdintas lietuviškas tekstas, originalo ir viena ar kelios vertimo signatūros taip pat sujungiamos lygybės ženklu (įsiterpus vertimams, kartais sutrinka varianto publikacijų chronologinė seka). Toliau ženklu "+" sujungtais AT numeriais žymimi pakankamai stabilūs (ne mažiau dviejų variantų) siužetų junginiai, laužtiniuose skliaustuose nurodomas kiekvieno jų variantų skaičius, o po dvitaškio – taip pat, kaip savarankiško siužeto, išvardijami regionai, kuriuose variantai užrašyti, nurodomi spausdinti šaltiniai. Ši informacija pateikiama tik prie pirmojo siužetų junginio komponento. Tačiau kai siužetų deriniai labai įvairuoja (skiriasi ne tik komponentų skaičius, bet ir jų seka), rašomi dažniausiai pasitaikančių siužetų numeriai, priduriama "ir kt." ir visur pateikiama žinių apie variantus. Po vieną kartą pasitaikę aprašomo siužeto junginiai su kitais siužetais sudaro grupę Įvairūs; pateikiama informacija apie šią grupę sudarančių tekstų užrašymo vietą, nurodomi spausdinti šaltiniai.

Aprašant šiame leidinyje AT siužetų tipams priskirtas lietuvių pasakas, kaip minėta, remiamasi LPTK susistemintų konkrečių variantų struktūrinės-semantinės analizės rezultatais. Stengiantis apibendrintoje anotacijoje parodyti pasakų turinio ir reikšmingų detalių varijavimą, modeliu pasirinktas labiausiai išplėtotas siužetas. Kai siužetas nesudėtingas ir iš esmės stabilus, atspindimas tik detalių varijavimas: išvardijami skirtingi personažai, veiksmai ar objektai skiriami brūkšniu "/", kuris reiškia "arba". Pavyzdžiui, aprašymą Lapė / duktė užeinanakvoti, naktį suplėšo savo vyžas, o rytą sako šeimininkams, kad vyžos vištapavirto /reikalauja už vyžas gaidžio reikia skaityti: "Lapė arba duktė užeina nakvoti, naktį suplėšo savo vyžas, o rytą sako šeimininkams, kad vyžos višta pavirto arba reikalauja už vyžas gaidžio".

Net nesudėtingų siužetų variantai gana dažnai skiriasi ir personažais, ir vaizduojamų įvykių skaičiumi. Pavyzdžiui, labiausiai išplėtoti AT 158 "Lapės rogutės" variantai pradedami epizodu, kuriame lapė išmaino bandutę į veršelį / avinėlį (tokius fragmentus ar savarankiškus kūrinėlius vadiname elementariaisiais siužetais – ES). Po to būna ES, kuriame lapė nueina į mišką, pasako, kad pasidarytų rogutėlės, ir jos pasidaro. Toliau pasakojama apie tai, kaip pavėžintas vilkas sulaužo rogutes. Paskutinis ES – lapė eina į mišką naujų pavažėlių kirsti, liepusi vilkui pasaugoti veršelį / avinėlį; vilkas išėda šio vidurius, o kailį samanų prikiša. Pasakos variantų dalyje nebūna pradinio ES. Kaip tik tokiuose variantuose veikia ne tik lapė, bet ir senė. Todėl šio siužeto personažų varijavimas rodomas ne nuo pat pradžios. Kai konkrečių tekstų siužete nėra baigiamųjų sudėtingo siužeto modelio epizodų, tam tikri personažai "išnyksta" dar aprašymui nepasibaigus. Sudėtingų siužetų aprašymuose minėtų atvejų gana daug.

Komplikuotų siužetų tam tikrose dalyse varijuoja ištisi ES; vieną ES atstoja ne tik kitoks vienas, bet ir du ar net trys ES. Varijuojančius ES taip pat skiriame "/". LPTK sudėtingų siužetų varijavimas atspindimas naudojant tris aprašymo lygmenis. Šiame leidinyje ypač sudėtingi siužetai skaidomi į dalis (kiekvienos jų aprašymas pradedamas iš naujos eilutės): taip lengviau orientuotis, kokia kūrinio dalis sekama stabiliai, o kokia turi net kelis ekvivalentus. Siužeto dalys toli gražu ne visada sutampa su išplėtoto kūrinio makrostruktūros blokais, nors jas išskiriant stengtasi atsižvelgti į šį tekstų sandaros lygmenį.

Pateikiant vieningą apibendrintą siužeto anotaciją, neįmanoma parodyti siužeto plėtojimo įvairovės. Prisimintina, kad labiausiai išplėtoto siužeto modeliai kartais salygiški: nežinomi juos atitinkantys realūs variantai.

AT rubrikoms kartais tenka priskirti labai nevienodų siužetų variantus. Kai neįmanoma sukurti vieningos anotacijos, tuo pačiu numeriu žymimi keli aprašymai. AT Pasakų be galo skyriuje konkrečių kūrinėlių – pasakų sekimo ir siužetų imitacijų – anotuota nedaug. Pavyzdžiui, tipas AT 2320 apibūdintas tik pagal tekstų kūrimo būdą – kartojimą užburto rato principu. LPTK ir šio leidinio minėtame skyriuje vienu AT numeriu žymima daug skirtingų aprašymų.

 

 

 
 
 
© Bronislava Kerbelytė, 1999, 2001; Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999, 2001, 2004