Senelė suvalgo žuvį – gimsta stiprus sūnus. / Jaunuolis išgeria stiprybės vandens / išsimaudo šulinyje / nusiprausia upėje, atsiradusioje iš slibino kraujo, / apsivelka gyvatės dovanotais marškiniais / susijuosia jėgos duodančiu diržu – tampa stipruolis / nepažeidžiamas. / Broliai pasikalba su daug žinančiu seneliu / parsiveda namo žvėris pagalbininkus. / Broliai atiduoda seneliui avis / atiduoda medžiotojui skalikus / palaidoja milžiną. / Brolis verkia ant tėvo kapo / pasveikina sutiktą senelį / padalija žvėrims grobį / išleidžia iš narvo barzdotą senelį / gerai tarnauja kariuomenėje – gauna stebuklingus daiktus. / Sūnūs gauna tėvo palikimą – arklius ir kardus. / Broliai ieško sau žirgų; vienam jų pasakoma apie labai stiprų žirgą. / Jaunuolis verkia, gailėdamas slibinui paskirtos karalaitės, – gauna kardą. / Jaunuolis nukauna milžinus ir paima jų nepaprastus žirgus / kareivis paima žvakę, degančią prie numirėlio, ir išeina iš trobos atatupstas. / Sūnus prašo tėvą leisti pajodinėti žirgu ir išjoja. / Jaunuolis tarnauja seniui. Kai šis išvyksta, jaunuolis paima jo žirgą ir išjoja. / Broliai nori šauti žvėris / brolis nori suvalgyti paukščiukus / išardyti skruzdėlyną – šie prašo jų neliesti, žada padėti ar ką nors duoda. / Seneliai supa lopšyje pelėdžiuką – atsiranda stiprus sūnus.

Karalius paskelbia: kas išvaduos karalaitę, kurią reikia atiduoti slibinui, tas gaus karalaitę ir pusę karalystės. Jaunuolis nukerta slibino galvas nepaprastu kardu / slibiną sukapoja stebuklingas kardas / sutrypia žirgas / sudrasko žvėrys. Nukovęs slibiną, jaunuolis pasišalina, o tarnas parveža karalaitę namo. / Po kautynių su slibinu jaunuolis / jaunuolis ir jo žvėrys užmiega – jaunuolis nužudomas. Karalaitė prisaikdinama sakyti, kad ją tarnas išgelbėjęs. Tarnas sakosi išgelbėjęs karalaitę, parodo slibino galvas.

Žvėrys patepa jaunuolį gyvuoju vandeniu ir atgaivina. Išgelbėtojas atvyksta į karalaitės vestuves, pasako, jog tarno pristatytose slibino galvose trūksta liežuvių / sako karaliui, kad lieptų tarnui pakelti akmenį, po kuriuo padėtos slibinų galvos / liežuviai. Išgelbėtojas parodo slibinų liežuvius / pakelia akmenį ir išima po juo paslėptas slibinų galvas / liežuvius / įmeta į taurę karalaitės dovanotą žiedą / pusę žiedo / karalaitė pamato skarą, kuria aprišo išgelbėtojo žaizdą. Išgelbėtojas veda karalaitę.

[76]: Ž 9 – DSPŽ 2 p.377; V 10 – BLM p. 129; R 23 – BsLPY 2 90; K 1; S 10 – LBr p. 190 = BsLPY 1 111, BsLP 1 p.176, 184; D 21 – GP 115; N 2. 300 + 318 [5]: V 1 – SlŠLP 98; K 1; S 2 – BsLP 2 p. 231, 252; N 1; 303 + 300 [63]; 314 + 300 [7]; 314/ 314 A + 300 [7]; 315 + 300 [53]; 401 A + 300 [3]; 437+ 300 [5]; 401 A + 300 [3]; 437 + 300 [5]; 475 + 300 [2]; 502 + 300 [8]; 530 + 300 [5];532 + 300 [30]; 551 + 300 [5]; 554 / 159x + 300 [3]; 567 + 303 + 300 [11]; 592 + 300 [2]; 650 C + 300 [2]; 652 + 300 [4]; Įvairūs [18]: Ž 3; V 2; R 5 – BLM p. 112; S 4 – BsLP 1 p. 178, BsLP 2 p. 86 = LTt 3 96; D 3; N 1.

Plačiau žr. Lietuvių pasakojamosios tautosakos kataloge