Karalaitė bėga į mišką, manydama, kad senutė sustabdys, patraukusi už siūlo; ji paklysta, patenka į dvarą, kuriame guli negyvas karalius. / Karalaitė apsivelka geležinį apsiaustą, avi geležines kurpes, ilgai ieško karaliaus / pono dvaro ir jį randa.

Karalaitė tris naktis budi prie karaliaus / pono karsto. Paskutinę minutę ji užmiega, o budi raganos / elgetos duktė. Pabudęs ponas pamato sėdinčią / skaitančią / apsirengusią geležiniais drabužiais raganos dukterį ir mano, kad ji išgelbėjusi. Ponas veda raganos / elgetos dukterį, o karalaitė šeria kiaules. Ji paprašo karalių / poną parvežti jai lėlę / akmeninę širdį ir rožę. Karalaitė pasakoja lėlei savo vargus; ponas girdi. Ponas liepia tarnaitei ir savo žmonai skaityti; tarnaitė moka skaityti, o žmona – ne. / Papasakojusi vargus, karalaitė pasako, kad plyštų akmeninė širdis, – ta plyšta. Ponas supranta, kas jį išgelbėjo.

[6]: S 3; D 1; N 2. Įvairūs [2]: R 2.

Brolis turi susitikti su seseria / nuotaka turi atplaukti laivu pasiimti sužadėtinio. Atvykęs į vietą, brolis užmiega ir žadinamas nepabunda, nes jis suvalgė migdantį obuolį / į jo drabužius įsegta adata. / Kareivis pavėluoja ateiti į laivą: jis ilgai ieško pirkinių / vėlai atsikelia, nes ragana atsuka atgal jo laikrodį. Kareivis uždengia nuo ledų erelio vaikus – jis pernešamas per marias. / Kareivis įlenda į arklio odą, paukščiai jį perneša per marias. Kareivis parodo panai jos žiedą / piniginę ir nosinę / paduoda seseriai raktą nuo spintelės, kurioje ji laiko pusę veidrodžio, ir atpažįstamas.

[2]: Ž 2 – DSPŽ 2 p. 234. 437 + 300 [6]: Ž 2; V 1; R 1; S 1; D 1; 401 A + 437 [18]; 475 + 437 [2].

Plačiau žr. Lietuvių pasakojamosios tautosakos kataloge