Piemenukas randa dūdelę ir ją paima. / Vaikinas įmeta į vandenį lydeką / už visą algą nuperka kodylo ir sudegina / tarnauja velniui ir kursto ugnį po katilais – gauna dūdelę. / Piemenėlis skundžiasi, kad sunku gyventi, – senelis / velnias duoda dūdelę. / Piemuo mėto į ežerą akmenukus / sakosi rauksiąs ežerą; kad nieko nedarytų, velnias duoda dūdelę. / Jeigu prasivertų dangus, pirklys prašytų pinigų, o piemuo – dūdelės; piemuo ją gauna.

Piemuo groja, pamatęs važiuojantį puodžių / įlindusį į erškėtyną žmogų, – tie šokdami sudaužo puodus / susižeidžia. Piemuo parodo teisėjui, kaip buvo, – groja dūdele, o teisėjas šoka; jis paleidžia piemenį.

[73]: Ž 10 – DSPŽ 1 p. 158; V 11 – ŠLSP 109; R 22; K 1 – DBLD 3; S 14 – BsLP 1 p. 23, 36, 45, 55, BsLPY 4 22; D 12; N 3 – Auš 1935 Nr. 22 p. 311. 326 + 592 [3]; 330 B + 592 [7]; 475 + 592 [4]; 592 + 300 [2]: R 1; S 1; 1045 + 592 [22]; 592 + 1072 + 1071 + 1082 ir kt. [6]: Ž 1; V 1; R 2; S 1; D 1 – KPBL 26; Įvairūs [14]: Ž 4; V 1; R 4; S 5.

Plačiau žr. Lietuvių pasakojamosios tautosakos kataloge