Žmogus ištraukia iš ugnies / iš duobės žaltį / uždengia nuo ledų gyvates / kirmėlės prašomas užmuša galvažudį / barsto grūdus žuvims / priima nakvoti elgetą – išmokomas gyvūnų kalbos. / Žmogus pagauna vėžį / varniuką ir paleidžia, gavęs pažadą išmokyti gyvūnų kalbos. / Karalius iškepa kanarėlių / gyvačių širdis ir suvalgo – pradeda suprasti gyvūnų kalbą.

Žmogus girdi, kaip šuo skundžiasi blogu maistu / asilas pataria jaučiui apsimesti sergančiu / šunys kalba apie vagis / užnuodytą maistą. Žmogus supranta gyvulių ir paukščių kalbą, bet negali apie tai pasakoti. Žmona reikalauja pasakyti, iš kur jis ką nors sužinojo / kodėl juokiasi, – vyras ruošiasi pasakyti ir mirti. Gaidys stebisi, jog šeimininkas vienos žmonos nesutvarko. Kad žmona neklausinėtų, vyras ją prilupa ir nesako, jog supranta gyvūnų kalbą.

[127]: Ž 25 – BLM p. 295 = SpLM 35, SlŠLP 120; V 17 – BsLPY 2 66 = LTt 3 198, SlŠLP 49; R 47 – BLM p. 169; K 2 – SchPP 79, JrkLM 43 = BsLPY 1 77; S 10 – BsLP 1 p. 75, BsLPY 4 232, LTt 3 199; D 22 – VPS 1 13, GP 98; N 4 – Auš 1933 Nr. 10 p. 4. Įvairūs [10]: Ž 2; R 5; S 1; D 2.

Plačiau žr. Lietuvių pasakojamosios tautosakos kataloge