Žmogus užsitarnauja pinigų, nusiperka kumeliuką – jį vilkas papjauna. Žmogus pasėja kviečių, jie gražiai auga – ledai išmuša. Žmogus verkia, kad jam nesiseka, – senelis duoda žmoną. Ponas nori atimti žmoną, liepia žmogui sužinoti, kas danguje darosi. Žmogus seka paskui žmonos duotą kamuoliuką – patenka į dangų.

Žmogui liepiama neiti į vieną kambarį. Jis įeina, pamato ledų medį. Pažiūrėjęs pro langą, pamato žmoną su ponu vaikštant, nulaužia medžio šakelę, meta į poną. Senelis pasako, kad jis pusę pasaulio ledais išmušęs. / Žmogus sėdi Dievo vietoje ir mato kaimyną, vagiantį jo javus / mato moterį, vagiančią kitos velėtojos rūbus / mato einančius į javus gyvulius / mato vaiką, galintį įkristi į kūdrą / mato: žmogus sėja kviečius, o ragana kūkalius barsto / žmogus / Adomas mato žmogų, pilantį vandenį į statinę be dugno / dedantį obuolius į kiaurą maišą / mato žmones, skersai nešančius pro duris stalą / kartį. Žmogus neiškenčia nesurikęs / žmogus meta Dievo suolelį / įspėja, kad statinė be dugno / maišas kiauras / žmogus pataria nešti stalą išilgai – perkūnas nutrenkia vagį / žmogus išvaromas iš dangaus. Žmogus grįžta namo ir nieko neberanda: praėjo keli šimtai metų.

[34]: Ž 2; V 4 – BsLP 1 p. 11 ~ SlŠLSA 198; R 15 – DGKpS p. 368; S 5 – LRš 56; D 7 – AED 112; N 1 – Auš 1935 Nr. 6 p. 84. 471 + 800 [10]; 471 + 800 + 804 [2]; Įvairūs [10]: Ž 3; R 2; S 1; D 4.

Plačiau žr. Lietuvių pasakojamosios tautosakos kataloge