Žmogus randa savo duoną suvalgytą / įmestą į upę / apterštą ir pasako: “Tegul bus Dievo garbei” – velnias turi žmogui atidirbti. Žmogus sužino iš velnio, kad bus sausra, ir javus sėja pelkėje. Žmogus sužino, kad vasara bus lietinga, – pasėja ant kalvų ir gauna gerą derlių. Velnias prašo poną vienos naštos javų. Ponas leidžia – velnias parsineša visus javus. Ponas siunčia jautį, kad velnią subadytų.Velnias jautį užsimeta ant naštos ir parneša žmogui. Žmogus pamato, kaip bernas pakelia klėties kertę / nukelia stogą ant žemės ir jį dengia / pamato berną išsisuodinusį ir jį velniu pavadina – tas pabėga. / Žmogus išgeria velnio padarytos degtinės ir ima keiktis / muštis – velnias užsirašo nuodėmę ir grįžta į pragarą.

[216]: Ž 61 – ŽS 1894 p. 248 = BsLPY 2 5 = LTt 3 226, DSPŽ 1 p. 240, RA p. 472; V 25 – BsLP 2 p. 108, BLM p. 220, BLLS 520, ŠLSP 30, BLLS 506 = ŠLSP 149; R 53 – BsLPY 2 129, BLLS 510, 511, 515–519, 523; K 3; S 28 – BsLP 1 p. 34, 2 p. 5, BsV p. 319, 336, BLLS 505, 509, 514, BLLS 507 = KLV 93, StŽ 35; D 43 – BLLS 508, 512, 513, GRA 40, GP 124; N 3. 810 A + 330 A / 330 B [2]: D 2; 810 A + 1030 ir kt. [5]: Ž 1; V 1; R 1; D 2; 810 A + 1183 [2]: R 2; 810 A + 1536 A [3]: V 1; R 1; S 1; Įvairūs [12]: Ž 3; V 1; R 4; K 1; S 1 – BsLP 1 p. 42; D 2.

Plačiau žr. Lietuvių pasakojamosios tautosakos kataloge