Žmogus randa auksinę piestą / vazą, nori atiduoti ponui, o duktė sako, kad ponas reikalaus grūstuvio / dangčio; taip ir atsitinka. / Ponas liepia baudžiauninkams nulupti akmens odą, o tie prašo parodyti, kur akmens bamba: nuo jos reikia pradėti lupti. / Ponas liepia piemeniui ganyti avis, po trejų metų jas visas parvaryti ir parnešti pinigų. Piemuo parduoda ėriukus ir vilnas, parvaro tiek pat avių, kiek išginė. / Ponas žada atleisti žmogų nuo mokesčių / dovanoti dvarą / teisėjas žada priteisti karvę, jei atspės jo mįslę. Žmogus atspėja: riebiausia žemė, saldžiausias miegas, greičiausia saulė / mintis / mieliausias pavasaris, gražiausia vasara, turtingiausias ruduo / naudingiausias pasaulyje – lietus gegužės mėnesį. Turtuolis neatspėja mįslės; jis pasako, kad riebiausias jo meitėlis, mieliausia žmona, greičiausias jo žirgas. / Kai pono kiaulės išknisa žmogaus daržą, ponas sako: “Kiaulės mano ir tu mano”. Rudenį žmogus neša pono maišą bulvių ir sako: “Bulvės tavo ir aš tavo”. / Ponas pamato skalbiančią merginą ir klausia, ką ši galvoja, kelnes velėdama. Ši klausia, ką ponas galvoja, ant kumelės jodamas. / Mergina pasako karaliui, kad jos tėvas grįš greitai, jeigu važiuos aplinkui, o negreitai, jeigu važiuos tiesiai. Pasodintas į kalėjimą tėvas gailisi, kam dukters nepaklausęs / baudžiauninkai / tėvas / piemuo pasako, kad juos mergina pamokinusi.

Ponas skiria merginai užduotį. Ponas liepia išperinti viščiukus iš virtų kiaušinių. Mergina duoda ponui virtų miežių ir prašo juos pasėti, užauginti ir sumalti kruopų viščiukams lesinti. / Ponas liepia iš vieno lino pluošto marškinius / rankšluostį išausti. Mergina prašo poną iš šluotos virbo / balanos jai stakles padaryti. / Ponas liepia akmens odą nulupti. Mergina prašo parodyti, kur akmens bamba: nuo jos reikia pradėti lupti. Ponas liepia merginai ateiti nei nuogai, nei apsirengusiai; nei raitai, nei pėsčiai / nei žiemą, nei vasarą; nei su dovana, nei be dovanos. Mergina apsisiaučia tinklu, atjoja ant ožio / į ratus įsideda roges, atneša kiškį / balandį ir paleidžia.

Ponas veda merginą ir liepia žmonai nesikišti į jo reikalus / nespręsti bylų. Ponas priteisia kumeliuką tam žmogui, kurio ratai. Ponios pamokytas kumelės šeimininkas ant kalno tąso tinklą, o ponui sako žvejojąs: “Jei ratai galėjo kumeliuką atvesti, tai ant kalno galima žuvų pagauti”. / Ponia liepia besiginčijantiems žmonėms vesti kumelę į vieną pusę, o ratus traukti į kitą: paskui ką seks kumeliukas, to ir bus. Kumeliukas seka paskui kumelę. Žmonai liepiama išvykti, leidžiama pasiimti brangiausią daiktą. Ji pasiima nugirdytą vyrą. Ponas leidžia jai spręsti bylas / liepia grįžti.

[141]: Ž 24 – DSPŽ 2 p. 40, DSPSO 92, RA p. 471; V 14 – DSPŽ 1 p. 287, LTt 4 2, LTt 4 31 = RLV 60, SlŠLSA 31; R 46; K 2 – SchLG p. 117 = BsLPY 1 1, LŽ 158; S 20 – LBr p. 258 = BsLPY 1 138, BsLPY 3 175 = RLV 59, BsLPY 4 188, BsV p. 307, LRš 18; D 33 – AED 115; N 2. 876 + 875 [8]; Įvairūs [14]: Ž 1; V 2 – BsLP 2 p. 116; R 7; K 1 – TD 7 150; D 3.

Plačiau žr. Lietuvių pasakojamosios tautosakos kataloge