Vienuoliai / kunigas / ponas pakabina užrašą / pasisako karaliui, kad neturi rūpesčių / davatkos apskundžia kunigą karaliui / kunigas nebenori laikyti mišių – karalius liepia jam atsakyti į klausimus. Vienuolyno vyresnysis / kunigas / ponas siunčia vietoje savęs piemenį / berną.

Į karaliaus klausimą, ar plati žemė, kareivis / kunigo bernas atsako, kad neplati: saulė per dvidešimt keturias valandas apeina; mėnuo sveria keturis svarus, nes turi keturis ketvirčius; karalius vertas dvidešimt penkių grašių, nes Dievą už trisdešimt grašių pardavė; kareivis įkala kuolą: čia esąs žemės vidurys; kareivis atneša arklio odą ir sako: kiek plaukelių, tiek žvaigždžių danguje. / Kareivis parodo, kur žemės vidurys ir sako, kad karalius pats pamatuotų, jei netiki; kareivis pasako, jog žvaigždžių tiek, kiek popieriuje taškų; jei karalius netiki, tegul paskaičiuoja. / Žemė gili, nes treji metai kaip užkasė senelį, o jis vis negrįžta. Karalius manąs, kad su kunigu kalbasi, o iš tikrųjų kalbasi su kunigo bernu.

[86]: Ž 15 – DPM 72 = DŽT 2 519, BLM p. 382, LRš 166; V 7 – BsLPY 2 88, BLM p. 131; R 28 – BsLPY 2 175 = LTt 4 25, LTRn p. 375 = DKL 196; K 3 – TD 7 160; S 11 – BsLPY 4 174, LTt 4 30; D 21 – GP 104, VPS 1 17; N 1. 922 + 921F* [4]: Ž 1; V 1; R 2; 922 + 1828* [3]: Ž 1; S 2; Įvairūs [12]: Ž 1; V 1; R 5; D 5.

Plačiau žr. Lietuvių pasakojamosios tautosakos kataloge