ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=1240&FId=2414&back=home

PAVADINIMAS: 2000 m. archeologiniai tyrimai [įvadas]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

TEKSTINIS TURINYS:
Santakos pilkapių grupę (Vilniaus r., Buivydžių s–ja) šiaurės rytų – pietvakarių kryptimi kerta kvartalinė linija. Ji iš seno žaloja mažiausiai 6 pilkapius. Mokslinė archeologinė komisija pritarė žalojamų Santakos pilkapių tyrimų programai. Pagal 2000 m. gegužės mėn. 31 d. išduotą Leidimą vykdyti archeologijos tyrimus, pilkapyno tyrinėjimams vadovavo, planus braižė ir fotografavo Lietuvos istorijos instituto asistentas dr. V. Vaitkevičius. Radinius nupiešė R. Butvilienė.
Tyrimai vyko rugsėjo mėn. 13–19 d. Ekspedicijoje dalyvavo VU bakalauras archeologas V. Dapkevičius. Rugsėjo 17 d. apsilankė VU doktorantė archeologė A. Strimaitienė.
Tyrinėjimų metu surinkta antropologinė medžiaga tyrimams perduota VU Medicinos fakultetui, radiniai – Lietuvos Nacionaliniam muziejui, brėžinių originalai bei juodai baltų fotojuostų negatyvai – Lietuvos istorijos instituto Rankraštynui.
Archeologinėje literatūroje Santakos pilkapynas žinomas bene nuo 1936 m., kuomet buvo įtrauktas į E. Holubovičiovos parengtą Vilniaus krašto archeologijos paminklų sąrašą (1936, 37). 1971 m. pilkapius žvalgė Lietuvos istorijos instituto (LIIR f.1–313, 93), 1987 m. – Mokslinės metodinės tarybos ekspedicijos (LIIR f.1–2249, 114–115). Enciklopedinio pobūdžio žinių apie pilkapyną yra skelbta Lietuvos archeologijos atlase (t. 3, p. 100–101) ir Rytų Lietuvos kultūros paminklų enciklopedijoje (t. 2, p. 331).
Pilkapiai paprastai laikomi 1812 m. prancūzų karių kapais, iš seno gerai žinomi aplinkiniams gyventojams ir metams bėgant buvo dešimtis ar net šimtus kartų jų kasinėjami. Ekspedicijos metu kelis vietinius Santakos pilkapyno „tyrinėtojus“ teko sutikti. Antai, Lozoriškių kaime gyvenantis Romuald Padleckij (69 m., kilęs iš Šventininkų) papasakojo, kad būdamas 6 ar 8 metų su kitais piemenimis kasinėjo vieną iš pilkapių centrinėje pilkapyno dalyje ir aptiko jame 2 keturkampio formos diržo sagtis.
Zdislav Markovskij (26 m., gyvenantis Šventininkuose) papasakojo, kad su draugais Santakos pilkapius kasinėjo 1999 m. vasarą. Tam juos paakino pasakojimai apie „senovės prancūzų kapus“ bei tėvų ir senelių prisiminimai apie tai, kaip jaunystėje pilkapius kasinėję jie.
Atskirai paminėtina kultūrinė Santakos pilkapyno aplinka. Už 0,75 km į PV nuo pilkapių ir į Š nuo Šventininkų kaimo, griova eina senas kelias, turintis Senakelos pavadinimą. Į ŠV nuo šio kelio vienas aukštumos kraštas be piliakalniams būdingų požymių buvo vadinamas Piliaka[l]niu. (Beje, šiems lietuviškiems vietovardžiams nemažiau 100 metų, nes aplinkiniuose kaimuose niekas net neprisimena, kad čia būtų kalbėta lietuviškai).
Už 1,5 km į ŠV nuo Santakos pilkapių yra keli Rėvos kaimelio pilkapiai (AR 1606), 2,2 km į V – Rėvos miško piliakalnis (surastas 1995 m.), 2,2 km į PR – Voropniškių kaimas, kur būta viduriniojo ir vėlyvojo geležies amžių pilkapių.

VAIZDO / GARSO DUOMENYS:
Žalojami Santakos pilkapiai (Vilniaus r.)

FIKSUOTOJAS: Vykintas Vaitkevičius

FIKSAVIMO METAI: 2000

SAUGOMA:
LIIR (Lietuvos istorijos instituto Rankraštynas) | F.1, P. 2–4, Nr. 3521

©: Sukūrimas Vykintas Vaitkevičius

Spausdinti

Atgal