ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=1240&FId=2424&back=home

PAVADINIMAS: 2000 m. archeologiniai tyrimai [informacija ATL leidiniui]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

TEKSTINIS TURINYS:
Santakos pilkapynas (AR 1438) yra 2 km į PR nuo Santakos geležinkelio stotelės, Nemenčinės miškų urėdijos Santakos girininkijos miškų 36 ir 37 kvartaluose, Buivydžių aukštumos Šventininkų masyvo ŠR papėdėje, vietomis pelkėtoje, mišku apaugusioje lygumoje. Grupėje yra apie 120 pilkapių, kurie išsidėstę ŠV–PR kryptimi pailgame, maždaug 4 ha plote. Pilkapiai įvairaus dydžio, vidutiniškai 6–8 m skersmens, 0,3–1,5 m aukščio, dažnai su juos juosiančių griovių žymėmis ir atskirais atvejais – su iš sampilų kyšančiais pavieniais akmenimis. Pilkapyno ŠV dalyje yra 10–14 m skersmens, 1,5–2,2 m aukščio pilkapių koncentracija. Gerai išlikę grioviai aplink sampilus čia siekia 0,6–0,8 m gylį.
Apie 80% Santakos pilkapių sampilų yra perkasti „tyrinėtojų“ duobėmis. Surinkta duomenų, jog 1999 m. prancūzų karių kapais laikomus pilkapius kasinėjo ir Šventininkų kaimo gyventojai. Pilkapyno ŠV dalyje esančio 8x9 m dydžio, iki 1,7 m aukščio pilkapio (pagal detalųjį planą – Nr. 31) sampile buvo aptiktas degintinis žmogaus kapas su ugnyje buvusiomis įkapėmis: siauraašmeniu pentiniu kirviu, keturkampio formos geležine diržo sagtimi ir ietigaliu ištęsto rombo formos plunksna be viršūnės. Pagal ietigalį, kurį Z. Markovskij perdavė muziejui, šis kapas datuojamas V–VI a.
Kvartalinė linija, kertanti Santakos pilkapyno teritoriją, iš seno žaloja keletą pilkapių. Vienas jų, pilkapis Nr. 1 (pagal detalųjį pilkapyno planą – Nr. 76), centrinėje pilkapyno dalyje, ir buvo tyrinėjamas. Pilkapis yra buvęs apie 5,5–6,5x4,5–5,5 m dydžio, tačiau visa centrinė jo sampilo dalis sunaikinta 3,5–4 m pločio kvartalinės linijos, kuri skiria kvartalus 36 (iš ŠV) ir 37 (iš PR). Išlikęs sampilo pakraštys tebuvo 4 m ilgio (ŠR–PV), 1,5 m pločio (ŠV–PR) ir siekė 0,3–0,4 m aukštį.
Pilkapio sampilas buvo supiltas iš geltono smėlio. Skirtingose pilkapio vietose jo aukštis, atrodo, svyravo nuo 0,24 m iki 0,56 m. Pilkapio pagrindas – pilko smėlio su smulkiais angliukais sluoksnis – po sampilu aptiktas 0,46–0,49 m gylyje. Sluoksnio storis siekė 0,13–0,16 m. Į pakraščius jis nežymiai plonėjo. Tad pilkapio sampilo būta palyginti neaukšto. Galimas dalykas, kad jis buvo supiltas iš smėlio, iškasto iš pilkapį juosusio griovio. Sampilo pakraščiai buvo gausiai apdėti vainiko akmenimis. R–V kryptimi akmenų vainiko vidinis skersmuo buvo 3,7 m, išorinis – 5,3 m, ŠR–PV kryptimi vidinis skersmuo buvo maždaug 3,6–3,9 m, išorinis – 5,4–5,5 m. Vainikui krauti panaudota apie 200 įvairaus dydžio akmenų. Nežiūrint didelių pilkapio suardymų, jis išliko palyginti gerai.
Vainiko akmenys buvo sukrauti ant sampilo pakraščio, vienas ant kito, maždaug 0,2–0,25 m aukštyje, suformuojant savotiško kiauto pamatą. Prie sampilo pagrindo pirmiausia buvo sukrautas didesnių, vidutiniškai 0,2x0,3x0,2 m dydžio, akmenų ratas. Ant šių akmenų krauti mažesni, vidutiniškai 0,15x0,2x0,1 m dydžio, akmenys. Daliai pastarųjų akmenų nuo sampilo šlaito nuslinkus ar nuvirtus, susidarė dar vienas – chaotiškas – jų lankas išorinėje vainiko pusėje. Paminėtina, kad gera dešimtis, vidutiniškai 0,15x0,25x0,15 m dydžio, akmenų aptikta ir viršutiniame vainiką juosusio griovio sluoksnyje, kas rodytų, kad tuo metu, kai vainikas iro arba buvo ardomas, pilkapį juosęs griovys dar nebuvo galutinai užslinkęs.
Pilkapį juosė griovys maždaug 0,15–0,2 m atstumu nuo vainiko. Griovio plotis svyravo palyginti nežymiai: Š pusėje jis siekė 0,67 m, ŠR–R – 0,64 m, P – 0,84 m, V – 0,75 m. Nustatyta, kad 0,44 m gylio griovys buvo iškastas įžemyje – geltoname smėlyje su balkšvais intarpais. Pjūvyje griovys buvo dubens stačiais šlaiteliais formos ir buvo užpildytas pilku (maišytu) smėliu su pavieniais smulkiais angliukais apačioje bei juoda degėsinga žeme viršuje.
0,73–0,76 m gylyje, įžemyje, iškart po pilkapio pagrindo sluoksniu išryškėjo pilku maišytu smėliu užpildyto griautinio kapo Nr. 1 kontūrai. Tiesa, visiškai aiškiai išsiskyrė tik 2,6 m ilgio, ŠV–PR (300–120 laipsn.) kryptimi orientuota kapo kontūro P kraštinė. Š, V ir R kraštinės buvo neryškios, susilieję su pilkšvais intarpais geltoname įžemio smėlyje. Vis dėlto, galima manyti, kad kapo duobės plotis siekė 0,9–1 m. 0,84–0,86 m gylyje ryškesnis kapo duobės kontūras išnyko visai. 1,1–1,12 m gylyje aptikta mirusiojo kaulų. Taigi, įžemyje iškasto kapo gylis iš viso siekė 0,45 m.
Mirusiojo, pasak doc. R. Jankausko, 30–35 m moters skeletas faktiškai neišliko. Kapo duobėje kaulai gulėjo ne anatomine tvarka: kaukolė ant kairiojo skruosto nugręžta į V, ant pakauškaulio buvo prilipęs ilgojo kaulo fragmentas, o vienas skruostikaulio fragmentas gulėjo net už 0,62 m į P nuo kaukolės. Be to, kairėje kaukolės akiduobėje, sau nebūdingoje vietoje rastas žalvarinis cilindrėlis.
0,48 m į P–PR nuo kaukolės, mirusiojo pečių srityje, rasta sunykusi žalvarinė grandelė su prie jos prilipusios juodos organinės medžiagos likučiais. Už 0,57 m į R–PR nuo grandelės, mirusiojo juosmens srityje, rasti 3 labai sukorodavę geležinio smeigtuko adatos fragmentai. Į R nuo jų gulėjo geležinė įtvara (?). Už 0,12 m į R nuo įtvaros rastas geležinio apkalo fragmentas. Atskirai paminėtina, kad 1,17 m gylyje kapo duobėje, mirusiojo dešinėje, išsiskyrė ŠV–PR (310–130 laipsn.) kryptimi orientuotos 1,25 m ilgio ir 0,04–0,08 m pločio degėsių juostos žymė.
Reziumuojant rezultatus, matyti, kad pilkapio Nr. 1 įranga (kelių aukštų akmenų vainikas, griovys aplink jį, griautinis kapas, įkastas žemiau pilkapio pagrindo) būdinga ankstyvajai Rytų Lietuvos pilkapių kultūrai. Mirusysis buvo palaidotas nesudegintas, ne anksčiau kaip III a. pabaigoje ir ne vėliau kaip V a. pabaigoje, greičiausiai IV ar V a. Spėjama, kad greitai po to kapas buvo apiplėštas ir suardytas, nes jame rasta pavienių kaulų ne anatomine tvarka bei negausių, fragmentiškų arba labai smulkių įkapių.
Doc. R. Jankausko antropologinės išvados archeologinių tyrimų rezultatus leidžia interpretuoti ir kitaip. Sulig jomis, mirusysis kurį laiką nebuvo palaidotas. Vėliau pilkapyje palaidota ir kape nejudinta išgulėjo tik beveik skeletuota mirusiojo galva (apatinis žandikaulis ir I kaklo slankstelis užkasant galvą, dar nebuvo atsiskyrę). Panašių atvejų archeologinėje praktikoje reta, tačiau jie žinomi.

FIKSUOTOJAS: Vykintas Vaitkevičius

FIKSAVIMO METAI: 2000

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
Skelbiamas autoriaus tekstas, pateiktas leidiniui.

©: Sukūrimas Vykintas Vaitkevičius

©: Išleidimas Lietuvos istorijos institutas

Spausdinti

Atgal