ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=2257&FId=4168&back=home

PAVADINIMAS: [Kaip karalius norėjo savo dukterį už velnio ištekinti]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Senybej vienas karalius neturėjo vaikų ir labai karštai meldes pagol savo tikejimo, idant ponas Dievas suteiktų jam senatvej nors vienų kūdikį. Išklause Dievas jo maldos ir dove senai moteriai jo dukterį, jau nebeturėjusiai vilties daugesniai vaikų turėti. Šitų savo dukterį paskyre pirma apkrikštijimo, idant būtų jo inpėdini, arbo išaugusi paimtų tų valdžių ir karalystį. Apmislijo sau, kad moteriškas be vyro negaliąs valdyti karalystes, tai ir prižadėjo, jeigu Viešpats Dievas užauklos, tai ir užimsiu žentą. Su takiu projektu bus imtas žentas, katras inspės jos vardų.
Dabar poėme tėvas patsai vaikų, nuneše pas kunįgų ir įsoke kunigui pakrikštyt be kūmų unt tėvo runkų ir prisiekdino kunigų, idant niekad jos vardo prieš niekų neištarytų. Įsoke duot vardų Danija. Po apkrikštijimui parsineše vaikų namo, tėvas ir nepasokė apkrikštyto vaiko tikro vardo, bet kožnu kartu kitonišku vardu vadino ir įsoke savo moteriai nepasakysiųs vardo, pakol neišlais už vyro. Ir dabar toj pačioj adynoj atsirodo prie kumelai kumeliukas, kurio nebuvom tikime. Ir kaip šitas vaikas paaugėjo lig šešių metų ir labai insimylėjo šitų gyvulį, pakol dajo unt metus, kad galėjo aiti už vyro. Labai buvo tyku terpu jų, gyvenimas buvo spakainas ir sutinkamas, vienas kitų mylėjos. A ta mergoite labiausia prižiūrėjo tų kumeliukų, kurias buvo užvis mylimiausias dėl jos. Patom, kaip sulauke metų, kad jau galima buvo šliūban stot, tadu gi tėvas paloide publikotų, arba gazietas, takiu parėdku: tasai jų paims, katras vardų jos inspės. Labai daugal buva jaunikių ant tos karaliūčios, bet niekas negalėjo inspėti jos vardo. Nusibodo jai tasai čėsas, daugiausia ana pati bodėjos, kad nežinojo savo tikro vardo.
Vienų kartų išėjo iš untro gyvenimo, atsisėdus ant gelerijų, arba sprisko, labai su liūdnu širdžiu mislijo, kas iš to bus, kalai gi jos tėvas vargins svietų. To čėsu aina kunigas pro šolį stalicos karoliškos ir pamote besėdinčių panų karaliūčių. Ir prakalbo sau vienas:
– Ai tu Danija! Kolai gi tu varginsi svietiškus iš didelios apygardos kavalierius?
Bo lig tai valundai ir pats šetonas nežinojo jos vardo, a tadu gi, kad kunigas paminėjo jos vardų, jau tas pajodelis ir pribuvo. Sokįs jis esųs kavalierius iš didelias karalystes. Tėvas atsakydamas prieš tokį jaunikoitį tore:
– Inspėk jos vardų ir tu paimsi – vis mon tiek.
Jau tadu tasai su akvatu sušuko:
– Mona Danija!
O ana išgirdus jo džiaugsmo pamislijo sau: „Do ne tavo valia, ala teip stosis, kaip Dievas duos“. Jisai inspėjo jos vardų – pasirodė jau baisiu ir ne svietišku kavalieriu, bet peklišku kipšu ir įsoke:
– Susigatovykit visa unt šliūbo, bo ošiai rytoj to metu pribūsiu su visu veseliju.
Šitoj karaloite didži nusimine.
– Ak tėveli mona! – sušuko balsu, – prapuldet mani – ar reiks išeite unt propulties užu to pajodelia?
Sugraudintu širdžiu apsiverkus, atomine, kad ana turi kumeliukų. Nuvėjo stainian, apskabina koklų savo mylima žirgelia ir pradėja gailiai verkte:
– Širmukai mona, prapuoliau ošiai – kas mani beišgelbes?
Tasai gyvulys ir prabila:
– Aik namo, prisakyk tėvui, kad padirbtų auksinį žiedų ir indėtų litaras tavo vardų ir povardį ir kad paduotų vyskupui pašvintint. Ale kad grait padarytų: pakol jis atvažioja, kad būtų gatava. Ir kai atvažios tasai jaunikoitis, jisai nieko nereikalaus pasogos nei karalysčių. A tu jau prašyk tėvų savo, kad užmautų unt piršto šitų žiedų, pošvįstų vyskupo, ir kad mani palaistų, aš paskui tavi seksiu. Tai kai jis atvažios nieko nelaukįs, toj lieps sėst ir važiot, tai tadu, pajėmus tu tos dovanas, atsikloniok tėveliui ir motinai, sėsk ir važiok, a mani iš stainios tegul palais tėvas, aš jum pavysiu. Tadu jis negalas, tasai jaunikoitis, paršviest su to žiedu, kurį unt piršto turėsi, tai jis prašys: „Ataduok mon šitų žiedų!“ – tai jis, kad paduotumei, toj numesk bolon, ale neduok. Tai jis untru kartu prašys ataduoti žiedų, tai tadu pasakyk jom: „Leisk mon pajojėte raitai unt mono mylimo žirgelio, tai aš tadu duosiu tau žiedų, kai pojojėsiu raita, tai vėl insėdus važiot ataduosiu žiedų“.
Dabar ana padėkavajo savo kumeliukei užu gerų rodų ir parėjo namo roštųs. Tadu gi visų naktį verkdami lauke tokių svečių ir neperstojo melst nuo pono Dievo pagelbos.
Sulaukus ryto, ir atvažiovo tasai baisus svečias ir, nereikalaudamas šliūbo imt, liepe sėst ir važiot. O kų daryt? Karaliūčia pasijėmus žiedų nuo tėvo ir išvažiovo. Išvažiodama paprošė tėvų, kad palaistų jos širmukų.
– Sudiev, tėveli ir motinėla, daugesniai su tomstom nebesmatysma!
Tasai pajodėlis skubinos gana:
– Važiokim!
Pavažiovus nedaug kelio, grįžtelajo unt užupakalį – pamotė ainunt paskui savo mylimų žirgelį. Tasai kipšas nebegalėjo toliau važiot, sako:
– Duok mon žiedų. Nebegoli mona arkliai vežt, nes tasai žiedas yra labai sunkus. Atadok, kad sakau, geru valiu, a kad neduosi, bus blagai.
Danija atsoke:
– Ko čia bortis. Kad tavo arkliai neveža, tai leisk, ošiai unt savo pasoginio raita pajojėsiu, tai tadu ataduosiu žiedų.
Tasai, nieko nesuprasdamas, ir daleido. Kaip tiktai užusėdo unt savo arkliuko, lek onas ir beregiant pasikėlo aukčiausiai, net lig debesų. Atlikįs nabogas tiktai duntį grėžia:
– Apgavo mani, apgavo!
Tadu ana nežinojo, kur nusilais su to kumeliuku, bet nusiloide užu morių, ir tadu nusėdo ir vedes runkoj. Čia dabar vienas karaloitis, nebeturėdamas tėvo ir tikros močios, bet močekų turėjo. Narėjo ženytis su geru panu, bet močeka nedaloide tos pimte. Ana buvo pavadinta, ta močeka, kad esunti iš pamilijos ževėtojų, tai ana visados dėl savo posūnio piršo savo seseres dukterį, bet jis nenorėjo tos pamilijos ir žinot. Liūdnu širdžiu buvo pre takiai močekai. Pasijėme sau muškietų, keletų tarnų ir išjojo medžiotų. Bejodamas patinka šitų panų karaliūčių, ape katrų pirma kalbėjom. Prašvito net jom akys, jojo prieš jų ir sveikino drųsiai:
– Nors nepažįstama esi pana, užudegi mono širdį savo maloningu veidu. Prašyčia tomstų užeitė pasilsėtų, kaip matau pavargusių esunt.
Šviesi karaloitė, matydama svetimoj šalej visiškai nepažįstama, paklausė jo prošymo ir jejo kartu. Jau kad prejo ing to miesto ir inejo ing jo palocių, tasai apsidrųsinįs klausinėjo:
– Iš kurgi tomsta jesi, ar jesi ponia, ar pana?
Tada ana pasisokė, kad jesunt ana neištekėjus ir išsisukus iš runkų takio baisaus kavalieriaus. Jau tasai karoloitis, turėdamas gerų širdį, viešino par dvi nedėli, paskui apsidrųsinįs klausė, ar negalėtumei užu jo aitė. Ana ir pasižadėja. O kad ta bjauri močeka pamatė jų tokį suderėjimų, pradėjo tauzyti visokias kalbas:
– Beg ar neimsi tos valkiatuvės, kažin iš kurių kraštų atajūnės, argi tu negali mono dukteres imt?
Bet jis neklausė nieko žodžių močekos, vedė ir pojėmė savo mylimų viešnių. Ale bet po veselijai, pragyvenus keturius mėnasius, stojos didela nelaima: pasikėlo vaina. Prėjo ir jom išeiti iš savo kunigaikštystės su savo voisku. Kų darys? Atsisveikino su savo žmonu ir išjojo, tos žodžius tarydamas:
– Būk sveika, mona mieliausia prisiega, tegul tavi Dievas užlaiko sveikotoj ir ramybėj, pakol aš sugrįšiu šitos namosn.
Bet ana to čėsu giliai susigraudinus jėjo ing pakojų, labai gailiai apsiverke ape trejeto adynų, tarytumai numonė jos širdis, kad bus pre tai močekai likus labai sunku! Paskui, pasižinus savo stonų, moža kur bevaikštinėjo, laukės to čėso. Jau kadu Dievas dove, pogimde du sūnu. Troško ana visu širdžiu, kad tik nurašyt gromatų pas savo vyrų, bet močeka nedaloide jai rašyti.
– Matai, – sako, – sergi, negali, veliai aš parašysu, tu tiktai padiktavok.
Ana ant to ir nesusigodijo:
– A kų gi ošiai diktavosiu... Rašyk, motinėla, kad Dievas dove du sūnu. Daugiau, kaip matai, apie mono sveikotų.
Ala toj nedorėla visiškai kitaip paroše: „Atmink, kų aš tau kalbėjau, neimk tos valketūnes, kuri su ko buvo susivolkiajusi. Jau untras mėno, kaip pagimde dvi asabi: nei žveries, nei galvijo, nei žmogaus pavidalo, ir nežinom dabar, kur jos padėt tokių bestijų su tais vaikais“. Bet kad ir apturejįs tokių gromatų, skubino rašyt atgalo: „Kaip Dievas dove, tegul ir bus, pakol aš pagrįšiu ir pamatysiu savo akiu. Laikykit sveikus, tegul auga!“ Bet kas tai dove? Sulaukus tokio atorašo ta močeka niekom neparode, ale savo runku paroše kiteip: kad jisai rošo teipo, kad toj žalnieriai iškastų viduryj dvoro duobį giliausių, prikrautų molkų daugybį ir prikurintų žarijų, paskui jų počių su vaikais duobėj sukūrintų. Paskui močeka įsoke rengtis unt smerčio:
– Vyras tavo įsoko žalneriam, idant tavi įmestų ton duobėn unt žarijas ir sudegintų.
Ana gi to čiesu atsiminė, kad dagi turi vienų prietielų – ponų Dievų dunguj. Melde verkdama jo pagelbos! Paskui atsimine, kad jos mylimas kumeliukas stovi stonioj. Pradėjo prašyti močekos, idant jai raitai pojadinėti ir tos vaikiukus panešioti. Močeka atsiliepe:
– Gerai, gerai. Bet tavi apstos žalnieriai, neišbėgsi iš mūsų, – mislydama sau: „Tavi ir su kumeliuku instumsma duobėn“.
Žalnieriai ir apsistojo visi ratu, bet vienas atovede jai kumeliukų. Kad ana užusėda unt kumeliuko ir prošė paduoti tos vaikelius. Podave jai nekaltus kūdikius. Tadu loide kumeliukų unt volios po vidurį begiot to rotu ape duobį, prikūrintų ugnės. Bet jis nebėgo toli, tasai žirgelis, sukiojos aplink duobį. Ale prakeikta močeka negoli nustavėt, rūpinas, kad kų graičiau instumt duobėn. Prisiartino prie žirgelio, narėjo pastūmėt, kad visi kartu inkristų ing tų duobį, bet ne teip stojos, kaip ana narėjo. Kaip tik prisiartino, spyrė kumeliukas, ir ana pati močeka inkrito duobėn. Tadu šauke pagelbos, bet kas jų gelbes, takių nedorų bobų! To čėsu kumeliukas pasikėlo aukščiausiai kaipo unt sparnų. Visi žalnieriai nusigundo, pamotį tokį stebuklų. Tadu jų nuneše kų tolesniai viškai nežinomon šalin. Ir prakalbo kumeliukas:
– Jau dabar prejo mon galas, atatornavau aš tau. Nebegaliu daugiau čia gyvinti. Įsakau tau: pjauk dabar mani, išimk mono akis ir ažuženklyk, katroj dešnė, katroj kairė, ir padėk unt žemes vienų no kitos talumo par dvidešimts sieksnių. Čia bus šulnaliai. Iš dešnės akies bus didžiausia liekarsta nuo akių, a iš kairės akies bus naudingas unduo del volgimo ir gerimo. A mani visų supjaustyk unt šmotus ir išmėtyk unt visas puses, katras kur nulaks. Klausyk manį ir ir toj pjauk!
Nors ana labai jį mylėjo ir gailėjo pjaut, vienok pilde jo įsokymų. Jau kad papjove ir padorė teip, kaipo jai įsoke. To čiesu jų perėmė didžiausis liūdnumas ir sopuliai širdies, kad pasimotė pasilikus viena tierp tokių plačiausių laukų: vėjai tiktai ūžauja, gyvintojų jokių nesmoto. Apsiverkus pasijeme savo vaikelius, prisiglaude pre savęs ir pati atsigulo prė tų groblų kumeliuko ir užmigo saldžiai. Pabunda iš miego – jau rytas, ir nebeatsimino, kur guli, bet rundas kų gražiausios palocios guliunt. Apsižvelge unt visas puses – visoki slūgos ir žalnieriai laukia su pakoru įsokymo, kas jiem dirbt. Tadu atsikėlo ir išėjo pažiūrėtų. Kur akis padėjo, stojos šulnaliai. Atrado – kų gražiausio tos šulnalios čysčiausio undens pripilti. Grįžo ing pakojų. Atrunda, kad jau slūgos prirengė pusryčius karoliškus. Tadu apsidairydama pamotė vienų žalnierių sopunčiom akim ir duove šito šulnalio undens pamazgot – ir toj paliko sveikas. Patom pradėjo ir daugesniai gydyt su to undeniu žmones. Ir pajėjo plačiai tas garsas takios gydytajos no akių.
Dabar pagrįžta jos vyras no vainų – neberunda nieko savo name: anei močekos, anei pačios. Teiraujas, kas čia stojos, kurgi anos pasidėjo, a jom atsoko žalnieriai, katrie prie tom buvo:
– Tai kom gi takį baisų įsokymų atrošei, kad tomstos moterį su vaikeliais sudegintų gyvų, kurie vaikeliai buvo gražiausiej, čysto paveikslo tomstos.
– Kas jum įsoke? – atsiliepe aštrium balsu.
– Agi tomstos močeka skaite mum roštų, no tomstos atloistų, tai ir sudegino.
– Tai ana pati gol paroše, kad teip skaite, bo aš rošiau, kad laikyte sveikus, pakol aš sugrįšiu.
– Ne, pone, ne teip stojos, kaip ta boba nariejo, bet ana pati sudege, a tomstos pati unt kumeliuko pasikėlo kų aukščiausiai, ir nežinom, kur išjojo, ir no to čėso daugiau nebemotem.
Jisai, užgirdįs ir pamotįs tokį atsitikimų, didžiai verke ir patom iš tokių sielovartų apžabolo. Klausė rodos pas visokius dokterus, bet jau niekas negelbėjo. Kur nebuvįs užgirdo, kad yra tokia ponia, arba karoliene, kuria labai gydžia nuo akių. Nuvažiovo ir jis tinai, kuria buvo doktierka, tikrai jo pati. Kaip tik jį paregiejo, toj ir pažino, ale nieko jom nesoke, tiktai duove gerų potalų jom pernaktavot, bo jau buvo vokaras. Rytoj, kad jau svetys atsikėlo, tai jom nuspraust pripylo sidobrinį bliūdų čysto undens ir numovus žiedų no savo piršto įloide į undenį. O kad jis pamazgojo akis valig trijų kartų, toj prašvito jom okys, ir sučiupo žiedų tam bliūdi. Norėjo žinotė, koks čia žiedas. Bežiūrėdamas pamote – porašas jo vardo ir pavardės. Dabar atsimine, kad šitas žiedas, kur mainės unt šliūbo. Mislijo saviej, ar čia sopnas, ar tikras regėjimas. To čėsu preina gydytoja akių ir klausia:
– Ar ne geriau gi tomstai, ar gelbės gi mono liekarstos?
Jis atsoke:
– Gana, paniul, kų gi gelbės, kad ir dabar jau regiu.
Tos žodžius tarydamas, pažvelge unt jos akis ir pažino iš pirmo paregėjimo, kad čia tikra jo prisiega. Puolo kaip vonagas unt vištų:
– Ak mieliausia mono, kaipgi Dievas tavi išgelbėjo nuo visokių nelaimių ir kaipgi atajai, sakyk mon!
Tadu ana atsoke:
– Su Dievo padejimu atajau! Sėskis, mono vyre, pasilsėk, paskui aš tau pasokysiu viso.
Ana tadu nuvėjo ir atovede tos vaikelius:
– Šitai gi tavo sūnai – įsižiūrėk, kaip onys yra unt tavi padabni! Dėl ko gi takį įsokymų davei, kad mani sudegintų su tais vaikeliais?
To čėsu ir puolo po kojam jos, pradėjo verkdamas kalbėti ir prisiegotis:
– Netiesa, aš teip nerašiau, čia močeka nuo savį teip paroše.
Ana tolesniai jom verkt nedave:
– Kaip buvo, teip prabuvo, viskas perėjo. Dabar mylėk mani ir tuos vaikelius savo!
Tadu jis nebežinojo, kaip džiaugtis su tais vaikeliais, kurios pirmų kartų regi. Tadu ir gyveno abudu, nebeišsiskyrė. Ir tų karalystį, kurioj jų atrado, pramine Danija, ir lig šiai dienai tebevadi¬nama.

FIKSUOTOJAS: Juozas Tumas-Vaižgantas

FIKSAVIMO AMŽIUS: -

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Svėdasai, sen., , Anykščių r. sav., Utenos apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Svėdasų prp., Ukmergės aps.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 183, Nr. 42
„Aruoduose“ skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal