Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=2261&FId=4172&back=home

PAVADINIMAS: [Apie kareivį, kuris pono dvarą nuo velnių išvadavo]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Nekuriuose laikuose buvo žalnierius, vardu Mykolas, kurs, pabaigęs paskirtus tuose laikuose tarnavimo metus, grįžo į savo tėvynę. Eidamas visą kelią pėsčias per laukus ir miškus, jis užėjo į didžiai gražų dvarą. Būdamas alkanas ir pavargęs, ėjo į kiemą, norėdamas pasilsėti. Tenai išvydo kelius vežimus, į kuriuos [žmonės], nešdami iš rūmo, krovė visokius daiktus. Mykolas, prie jų prisiartinęs, paklausė:
– Meldžiamieji, ką tai darote?
Jie gi atsakė:
– Kraustomos iš to dvaro, nes ilgesniai čion gyventi nebegalime dėl to, jog didžiai baido: nakties viduryje pasidaro čion didis bildesys, visokios šmėklos rodos, stumdo, drasko miegančius iš lovos ir t. t., žodžiu sakant – niekas rūmuose per naktį ištverti negali.
Tada tarė Mykolas:
– Aš esu pavargęs keleivis, nieko nebijau, tik meldžiu daleidimo man čia pernakvoti.
Vienas iš tarnų, nuėjęs prie pono, apsakė jam viską. Ponas atėjo pas Mykolo ir tarė:
– Jeigu tu tuose rūmuose vieną naktį pernakvosi, dovanosiu tau penkius šimtus rublių.
Mykolas pasisakė ne tik pernakvosiąs, bet ir baidykles išvarysiąs. Tada ponas už išvarymą baidyklių prižadėjo Mykolui dovanoti pusę dvaro.
Mykolas, gavęs visą daleidimą, nuėjo į kalvę, kurioje nusikaldino tris brylius iš plieno: vieną – nuo colio storumo, antrą – nuo dviejų, o trečią – nuo trijų colių. Dar pasiėmė tris kūjus: vieną – mažą, antrą – didesnį, o trečią – didžiausį, kokį tik pas kalvio rado. Ant galo parsinešė iš kalvės didžiausį šliūkštoką, kurį pasistatė į nedidelį tamsų kambarėlį. Pats, pasiėmęs kortas ir apsimovęs su plonesniuoju bryliu, nuėjo į visų didįjį kambarį, kuriame daugiaus šmėkluodavo, atsisėdo už stalo. Pasidėjo šalip savęs kūjus ir brylius, pasiskleidė ant stalo kortas ir dėdliojo iš vienos vietos į kitą.
Teip jam besibovijant, prisiartino nakties vidus. Atsidarė visos durys, ir su didžiausiu trenksmu pribildėjo pilnas jo kambarys visokios velniukų veislės. Vienas iš jų, senas ir raišas, prisiartinęs prie Mykolo, užklausė:
– Ką čia dirbi?
Mykolas pasisakė kortoms grajijąs. Tarė velnias:
– Mane ar priimsi?
Mykolas atsakė:
– Gajykiva abudu.
Velnias paklausė:
– Iš ko grajysiva?
Mykolas atsakė:
– Iš sprigių.
Tuo tarpu likusieji velniukai pasisklaidė po kitus kambarius, palikdami Mykolą su senu velniu vienudu begrajinančiu. Ant pirmo grajaus velnias nugrajino Mykolą. Tada Mykolas, sėdėdamas stalo gale, atsikolė prie sienos, kad jo geležinio brylio kraštas būtų prie sienos prisispaudęs. Velnias sprygo jam vieną kartą, kad ir brylis įlinko, bet jo galvai nieko nekenkė. Mykolas nusimovė tą brylį žemyn ir apsimovė su storesniuoju.
Prasidėjo antras grajus, ant kurio pasiklojo Mykolui sugrajyti velnią. Tada velnias pastatė savo kaktą, o Mykolas tarė:
– Užsimerk akis, kad neišspuktų.
Jis tuo tarpu, greitai ištraukęs iš pasuolės kūjuką, drožė velniui į kaktą, ir vargšo galva ko nepersprogo.
Prasidėjo trečias grajus, ir vėl velnias nugrajijo Mykolą. Paskiaus sprigo jam į kaktą, kad ir brylio kraštas į sieną įsmego. Tada jis nuėmė nuo galvos ir antsidėjo trečią, kurs buvo nuo trijų colių storumo.
Prasidėjo ketvirtas grajus, ant kurio Mykolas nugrajijo velnią antrą kartą. Tada jau velnias neliepiamas pastatė kaktą ir akis užmerkė, o Mykolas, sugriebęs didesnį kūjį, užmetė velniui per kaktą, o jis negreit jau akis beparkėlė.
Prasidėjo penktas grajus, ir vėl velnias nugrajijo Mykolą, o jis, atsikolęs prie sienos, gerai prispaudė savo brylį. Velnias kaip sprigo – visos atbrylos lig Mykolo pakaušio susmego į sieną, o Mykolas turėjo pasilenkęs savo galvą iš brylio ištraukti, nes brylis į sieną buvo jau teip įsmegęs, kad jo jau ištraukti nebegalėjo.
Prasidėjo šeštas grajus, ant kurio jau pasisekė Mykolui velnią nugrajyti. Velnias jau susiraukęs pastatė savo kaktą, o Mykolas, pagriebęs didžiausią kūjį, drožė kiek pajiegdamas velniui į kaktą teip, kad vargšas sukrito ant žemės, o atsikėlęs daugiaus nebėjo su Mykolu ant grajaus. Tada tarė Mykolas:
– Jeigu jūs nenorite su manimi kortoms žaisti, tad eikite laukan iš mano dvaro!
Tuo tarpu pašoko vienas tvirtas velniukas ir tarė Mykolui:
– Eikiva spausties! Jeigu tu mane nuspausi, tai tau liks dvaras, o jeigu aš tave, tai man.
Mykolas ant to atsakė:
– Eik tu, kniuisi! Nori eiti su manimi spausties – eik į šį mažąjį kambariuką, kur sėdi mano senis bočius. Jis jau ir vaikščiot nebegali. Duok tu jam paspudėti bent uodegą. Jeigu iškentėsi, tai eisiva spausties, o jeigu ne, tai ir neprasidėk!
Mykolas nusivedė velnį į tą kambarėlį, kuriame buvo šliūkštokas. Paėmė velnio uodegą ir, įspraudęs į šliūkštoką, užsuko. Velnias, ne biskį kentėdamas skausmą, pradėjo didžiu balsu rėkti:
– Bočiau, paleisk! Paleisk, bočiau!“
O Mykolas, dar didžiau užsukęs, atsitolino. Tadą velnias, šliūkštoku nešinas, išbėgo, ir paskui jį kiti draugai. Mykolas, pasilikęs vienas, ramiai ilsėjo, o rytmetyje ponui pasisakė nei jokio vargo nekentėjęs.
Antrą vakarą Mykolas, pasiėmęs šikšnos tarbą, vėl nuėjo į rūmus. Ale pragare velniai nei vienas nesumanė, kaip reikia nuo uodegos atimti bočių. Del to antrą vakarą visa jų banda anksčiaus atskubėjo pas Mykolo, ir visi kartu prašė, kad atimtų nuo jų draugo uodegos bočių, prižadėdami daugiaus į jo dvarą nebepasirodyti. Mykolas atidarė šikšnos tarbą ir liepė visiems velniams, pasivertus į visų mažiausiuosius vabalėlius, į aną sulįsti ir tuo kartu nuimsiąs nuo velnio uodegos šliūkštoką. Sulindus visiems, Mykolas, ištraukęs iš delmono lunkų šniūrelį, surišo ją kryžiškai. Rytmetyje atsikėlęs, Mykolas nusinešė velnius šikšnos tarboje į kalvę ir liepė kalvės bernams, pasidėjus ją ant priekalo, mušti su kūjais, kiek tik gali, uždrausdamas, kad nepaveizėtų, kas toje tarboje yra, o jis pats išėjo į miestelį parnešti kalvės berniukams arielkos už jų darbą. Bernai pasidėję šikšnos tarbą ant priekalo ir pradėjo su kūjais belsti, o velniai – visokiais balsais cypti ir kaukti. Mykolui prasišalinus, kalviai pasidarė žingeidūs žinoti, kas randasi toje tarboje, todėl atrišo lunkų virveles, norėjo paveizėti, o velniai, išpuolę iš tarbos, su kalvės stogu nešini nulėkė.
Pagrįžęs Mykolas iš miestelio rado kalvės stogą nugriautą ir bernus besiturinčius tuščią tarbą. Pabarė juos už nereikalingą žingeidumą ir nedavė jiems arielkos. Paskiaus Mykolas nuėjo pas pono ir pasakė, jog tame dvare daugiaus nėkas nebebaidys. Ponas, gerai datyręs, jog teisingai Mykolas išvarė baidykles iš jo dvaro, į vietą pusės dvaro dovanojo jam atskirą ūkę, kurioje jis pasiliko padoriai begyvenąs, o gal ir dabar tebegyvuoja.

FIKSUOTOJAS: Jadvyga Teofilė Juškytė

FIKSAVIMO AMŽIUS: -

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Palanga, m., , Palangos sav., Klaipėdos apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Palanga, m.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 196, Nr. 46
„Aruoduose“ skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

Spausdinti

Atgal