Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=2369&FId=4319&back=home

PAVADINIMAS: [Apie nykštuką]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Gyveno du senu dieduku, ir jiedu neturėjo vaikų. Vieną kartą senis kirto malkas ir nusikirto netyčia savo rankos pirštą (nykštį). Dabar jis paėmė savo pirštą, įskėlė pagalį, pirštą įspraudė ir užmetė už pečiaus.
Nuo to laiko prabėgo trys nedėlios. Kada vieną kartą senė klauso, kad už pečiaus verkia kūdikis. Senė kūdikį išėmė iš už pečiaus ir augina. Kūdikis sulaukė aštuoniolikos metų ir buvo nepaprastai smarkus vaikinas. Vieną kartą jis sako į senį:
– Ar žinai ką, tėvai, aš noriu eiti svieto vandravoti. Bet pirm, nei aš apleisiu savo tėviškę, tu turi nukalti man lazdą iš dvylikos pūdų geležies.
– Gerai!
Senis tuojau nuvėjo į kalvę, nukalė lazdą iš dvylikos pūdų geležies, ir tas vaikas pasiėmė lazdą, atsisveikino tėvus ir išėjo svieto vandravoti. Ėjo vieną dieną ir antrą per girias ir kalnus ir štai susitinka antrą keleivį.
– Kas tu esi? – užklausė nepažįstamo.
– Aš esmi Kalnavertis, o tu kas?
– Aš esmi Nykštukas.
– Gerai, tai būsiva draugai. Bet, pakol suveisiva į pažintį, turiva parodyti viens antram, ką mes galime nuveikti.
Tuojaus Kalnavertis priėjo prie kalno, pridėjo savo petį ir apvertė į antrą šalį visą kalną. O Nykštukas paėmė savo lazdą, išmetė į viršų aukštai, ir kada lazda puolė žemyn, pakišo savo mažiuką pirštą, tai lazda užgavus ėmė ir sudribo.
– Tai gerai, – atsiliepė Kalnavertis, – būsiva draugai.
Padavė viens antram ranką ir aina per girias ir kalnus. Ugi žiūri – aina trečias keleivis.
– Kas tu esi? – užklausė Nykštukas.
– Aš esmi Aržuolrovis.
– Gerai, tai būsime draugai. Bet pirma mums turi parodyti, ką tu gali nuveikti.
Aržuolrovis priėjo pas aržuolą, apkabino jį ir išrovė iš šaknų. Dabar jie visi trys padavė viens antram ranką ir aina. [Aina] vieną dieną ir antrą, daėjo didelę girią. Ugi žiūri – viduryje girios stovi grintelė. Atėjo į tą grintelę – nieko joje nėra, nei gyvos dvasios! Pernakvojo per naktį. Kada ėmė švisti, Nykštukas su Kalnaverčiu išėjo medžioti, o Aržuolrovį paliko pusryčius virti.
Dabar Aržuolrovis užkūrė ugnį, sukaitė puodus, ir kada pusryčiai baigė jau virti, žiūri – ateina tokis diedukas pustrečios pėdos aukščio, o barzdą turi dvylikos mastų. Davė viens kitam labą rytą, ant galo diedukas sako:
– Sūneli mielas, rasi turi ką pavalgyti? Aš jau trys dienos kaip esmi nevalgęs.
Senis tikt dreba, išžiūri labai nuvargęs. Aržuolrovis pripylė bliūdą srubos, davė gabalą paukštienos, paėmęs pasodino prie ugnies, ir senis skaniai ėmė valgyti. Bevalgant dribt šaukštas ir nupuolė ant žemės.
– Sūneli mielas, paimk.
Kaip tik Aržuolrovis pasilenkė, senis tuojaus užšoko ant pečių, apsuko savo barzdą šiam apie kaklą ir išrėžė iš pečių diržą. Paskui suėdė viską, kas tikt buvo išvirta, išgesino ugnį ir išėjo sau.
Pareina Nykštukas su Kalnaverčiu nuo medžioklės – žiūri, kad valgyti nieko nėra padaryta.
– Kas pasidarė, kodėl pusryčių neišvirei?
– Matote, broliai, apsirgau ir nieko negalėjau veikti.
Antrą dieną Nykštukas su Aržuolroviu išėjo medžioti, o Kalnavertį paliko pusryčius virti. Kaip tikt šis viską jau išvirė, ugi žiūri – vėl ateina tasai diedas.
– Sūneli mielas, trys dienos kaip esmi nevalgęs – ar negalėtumei duoti srubukės?
Kalnavertis įpylė srubos, davė teipgi gabalą paukštienos. Ir, seniui bevalgant, vėl šaukštas išpuolė iš nagų.
– Sūneli mielas, paimkie.
Kaip tikt šis pasilenkė prie šaukšto, senis tuojaus užšoko ant pečių, apsuko savo barzdą apė kaklą ir išrėžė diržą iš pečių, paskui išvalgė viską, kas tikt buvo išvirta, išgesino ugnį ir pats išėjo. Dabar Kalnavertis griebėsi vėl prie darbo: užkūrė ugnį, sukaitė puodus.
Tuom tarpu Nykštukas su Aržuolroviu pareina nuo medžioklės, o da pusryčiai nei nė į pusę išvirti.
– Kas pasidarė, kodėl pusryčių neišvirei? Mes alkani esame.
– Žinote, broliai, ugnies neturėjau, led ne led atsinešęs du akmeniu galėjau ugnies padaryti, per tai teip ilgai užtrukau.
Sulaukus trečios dienos, Kalnavertis su Aržuolroviu išėjo medžioti, o Nykštukas pasiliko pusryčių virti. Kada jau pusryčiai išvirė, žiūri – ateina tasai diedas nuo pustrečios pėdos, o barzda dvylikos mastų.
– Sūneli, ar negalėtai duoti ką pavalgyt? Esmi alkanas.
Nykštukas įpylė srubos ir padavė.
– Sūneli, rasi galėtai duoti ir mėsukės?
– Ar tu, – sako, – negali aiti pats pasigauti?
Senis dribt ir numetė šaukštą.
– Sūneli, paduok.
– Ar tu negali pats pasiimti?
– Sūneli, aš senas.
Kaip tik Nykštukas pasilenkė, senis tuojaus jam ant pečių, šis jį už barzdos – į žemę, prisivedė pas savo lazdą, kad ėmė diedui skalbti! Paskui nuvedė į girią, perskėlė su lazda aržuolinį kelmą, diedo barzdą įkišo, pleišku užkalė ir paliko.
Kada parėjo Kalnavertis su Aržuolroviu nuo medžioklės, rado pusryčius išvirtus. Visi pavalgė. Dabar Nykštukas apsakė savo atsitikimą ir ant galo nusivedė šiuodu parodyti, kur jis užkalė diedui barzdą į įskeltą kelmą. Kada nuvėjo į tą vietą, žiūri, kad kelmas išrautas iš šaknų ir tikt didelė šliūžė, kur senio nuveita, nės jis, negalėdams ištraukti barzdos, eidams nusivilko kartu ir kelmą. Dabar jie visi trys ėmė aiti tąj šliūže, kur ant galo priėjo didelį akmenį. Ugi žiūri – po tuom akmeniu didelė skylė tiesiog į žemę. Po neilgos kalbos padarė visi trys rodą leistis į tą uolą pažiūrėti, kas ten yra. Aržuolrovis tuojaus prilupo medžių brazdų, Nykštukas su Kalnaverčiu nuvijo ilgą virvę ir, padarę lopšį, įsodino Nykštuką ir nuleido į žemę, prižadėdami laukti, pakol šis sugrįš.
Kada Nykštukas nusileido žemyn, žiūri – ne per toli matyti puikus dvaras. Nuvėjo jisai į tą dvarą, įėjo į vieną kambarį – viskas gražiai išrėdyta. Inėjo į antrą – dar puikiaus. Inėjo į trečią, ugi žiūri – sėdi tokia graži pana, kad jis gražesnės savo gyvenime nebuvo regėjęs.
– Vai tu žmogeli, kiba tave čion vėjas atpūtė? Septyni metai, kaip aš čion gyvenu, ir jokio žmogaus neteko regėti. Traukis iš čion greičiaus, nės kaip pareis mano ponas, tai tau tuojaus padarys galą.
– Nebijok nieko, aš tavo poną pažįstu. Tik pasakyk man, kokiu būdu jis norės vesti kovą su manimi, – užklausė panos Nykštukas.
– Gerai, kad tu jo nebijai, tai aš tau pasakysiu. Jis turi tokį ritinį, tai iš pradžių vadins tave mėtytis tuo ritiniu. Jis tave negalės užmušti su ritiniu, tai turėsi eiti imtis – galynėtis. O jei ir tada negalės apveikti, tai leis pasilsėti, duodams vandens pasistiprinti. Ant dvaro randasi du šulniu: ant vieno rentinio tupi ir saugoja kranklys, o ant antro – varna. Tai kur tupi kranklys, ten yra drūtas vanduo, o kur tupi varna, tas ten yra silpnas. Žinoma, mano ponas, negalėdamas tavęs apveikti, pats priėjęs gers drūto vandens, o tau duos silpno.
Nykštukas, išklausęs visos kalbos ir persergėjimų panos, tuojaus nuvėjo ant dvaro ir permainė aną kranklį su varna: varną patupdė prie drūto vandens, o kranklį – prie silpno. Kaip tikt spėjo permainyti, žiūri – jau ir tas senis pareina.
– A a, tai čia ir mano nevidonas! Palauk, mudu dabar pasimėgysiva.
Tuojaus išėjo abudu ant dvaro. Senis išsinešė savo ritinį ir ėmė mėtytis viens į antrą. Kaip senis meta į Nykštuką, tai šis atkiša savo lazdą, ir ritinys nepataiko, o kaip Nykštukas parita į senį, tai šiam pataiko vis į kojas.
– Negerai, – sušuko senis. – Aisiva galynėtis!
Tuojaus susigriebė – ir nieko viens antram negali padaryti.
– Palauk, pasidrūtinsiva!
Senis pribėgo prie šulnio, kur tupi varna, o Nykštukui liepė gert, kur tupi kranklys. Dabar vėl susitvėrė, ir Nykštukas vienu spustelėjimu sulaužė seniui visus kaulus!
Atlikęs savo darbą, sugrįžo į pakajus, apsakydams panai savo pergalę. Dabar pana labai nudžiugo, davė Nykštukui savo žiedą, apsakė atsitikimą, kaip ją tas diedas trijų pėdų, su barzda nuo dvylikos mastų pavogė nuo jos tėvo karaliaus, ir, pabaigus savo kalbą, pasiėmė savo visų brangiausius daiktus. Atėjo abudu su Nykštuku pas tą skylę, kur laukė Kalnavertis su Aržuolroviu ant viršaus. Dabar Nykštukas įsodino paną į aną lopšį, ir Kalnavertis su Aržuolroviu ištraukė ant viršaus. Ištraukę ir paregėję labai gražią paną, labai nusidžiaugė. O kada Nykštukas antru kartu sudėjo į lopšį panos visus daiktus, davė ženklą traukti į viršų, anie, datraukę iki pusei skylės ir mislydami, kad lopšyje sėdi Nykštukas, paleido virvę, ir akies mirksnyje viskas nupuolė žemyn.
Likęs Nykštukas tame urve didiai nusiminė, ypatingai gailėjosi savo išgelbėtos panos. Palikęs tą skylę, grįžo į dvarą, bet, pribuvęs ten ir nieko neradęs, apleido dvarą o ėjo tolyn. Ėjo dieną ir naktį, daėjo girią. Aina per tą girią, žiūri – medžio viršūnėj didelis paukščio lizdas. Užsinorėjo jam pažiūrėti, kas tame lizde yra. Įlipa į medį, ugi žiūri – keturi paukšteliai pliki: du patinuku ir dvi pataiti. Jam ten bežiūrint, tuom tarpu ištiko baisus vėjas, atėjo didelis lietus su ledais ir ėmė kirsti medžių lapus ir šakas. Nykštukui pagailo tų paukštelių. Jis ėmė nusivilko savo sermėgą, uždengė jąj paukštelius, o pats pasislėpė po medžiu.
Kada lietus su ledais perėjo, žiūri – parlekia didelis paukštis, pailsęs, sušilęs. Parlėkęs tuojaus puolė prie savo vaikų.
– A a, čia kokis geradėjas mano vaikelius išgelbėjo?
Ėmė tuojaus ieškoti ir atrado Nykštuką po medžiu.
– Prieteliau, ko reikalauji, aš tau viską už tą geradėjystę padarysiu. Septyni metai, kaip aš auginu vaikus, ir kiekvieną metą, išlėkus man ant medžioklės, ledai užmuša. Taigi ir šįmet auginu dvi pori, ir tikt per tavo geradėjystę jie likosi gyvi.
O tie paukštukai buvo vaikai garsingo paukščio gripo. Nykštukas pamislijęs atsakė:
– Aš nieko daugiaus nereikalauju nuo tavęs, tiktai noriu, kad tu mane išneštai į aną antrą svietą.
– Gerai, – atsakė gripas, – aš tave išnešiu, bet tu turi užmušti šioj girioj dvylika jaučių, juos sudėti į statines man dėl maisto.
Nykštukas tuojaus ėmėsi prie darbo: sugavo dvylika jaučių, papjovė, sudėjo į statines, susūdė, paskui, sudėjęs gripui ant pečių, liepė nešti. Dabar gripas ėmė lėkti į viršų, ir kiekvieną kartą, kada jis atsigręžė, tas Nykštukas kiekvieną kartą įmetė jam gabalą mėsos. Kada gripas buvo nulėkęs netoli viršaus, tuom tarpu Nykštukas pabaigė mėsą – gripas atsigręžė vieną kartą ir antrą, o negaudamas maisto, ėmė veik pulti žemyn. Nykštukas, matydams pa[v]ojų, ėmė išpjovė minkštumą savo kojos ir, kada gripas atsigręžė trečiu kartu, įmetė jam į snukį. Tuom tarpu gripas pakilo ir išnešė Nykštuką į viršų.
– Kokią mėsą tu man davei, kada aš apilsęs atsigręžiau prie tavęs net trečiu kartu? – užklausė gripas Nykštuko.
Šis pasakė teisybę:
– Aš, netekęs mėsos, o matydamas pa[v]ojų, kad tu apilsęs pradėjai pulti žemyn, išsipjoviau iš savo blauzdos minkštimą ir tau daviau.
– Tavo laimė, kad aš nežinojau pirmiaus, kad tu toksai gardus, aš būčiau tave visą suėdęs.
Ėmė gripas išspjovė tą gabalą mėsos, pridėjo Nykštukui prie kojos, ir prigijo.
Dabar padėkavojo viens kitam už geradėjystę, atsisveikino. Gripas nulėkė žemyn, o Nykštukas ėjo į tą dvarą, iš kurio buvo paimta anoji pana. Pribuvęs atrado jau veselę, bet, jam pasirodžius, viskas suiro. Nykštukas vedė tą paną ir gyveno per ilgus metus, o Kalnavertį su Aržuolroviu liepė pririšti prie arklių uodegų ir išvalkioti po visus laukus.

PATEIKĖJAS: Karolius Kazakevičius

FIKSUOTOJAS: J. Kazakevičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: -

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Kūlokai, k., Liudvinavo sen., Marijampolės sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Kūlokų k., Kalvarijos aps., Suvalkų gub.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 246, Nr. 1
„Aruoduose“ skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

Spausdinti

Atgal