ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3772&FId=5976&back=home

PAVADINIMAS: [Apie tris brolius]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie tris brolius]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kitąsyk buvo trys broliai. Jie begyvędami nustojo turtų, o ko tolyn, to labyn suvisai neturėjo kuom maitytis. Atsiėjo jau jiem ir baduot. Ką jie darys tokiam padėjime? Susikalbėjo visi ait in svietą sau laimės ieškot. Išėjo. Ėjo ėjo, priėjo sidabro kalną. Viens prisisėmė, kiek galėjo prikelt, sidabro, o šitie du sako:
– Aisim toliau – mažu geresnę laimę atrasim kaip sidabras.
Tas su sidabru nuvėjo namo, o šitie du leidos toliau in kelionę. Beaidami priėjo aukso kalną. Viens prisisėmė, kiek galėjo pakelt, aukso, nuvė namo, o jauniausias pamislio – sako: „Aisu toliau, mažu ką brangesnį rasu ir už auksą“. Pasikėlė toliau in kelionę. Ėjo ėjo, priėjo didelę girią. Inėjo in tą girią, ėjo tąj giria gana toli – nieko nepriėjo. Jis insilipo in aukštą medį pažiūrėt, ar nematys kur kraštą, bet jis daugiau nieko nematė, kaip tik medžių viršūnes. O jau jis nepakenčia valgyt. Sako: „Kad kur gaučia pavalgyt, būtų brangiausias daiktas už viską“. O kad jis išlipo iš medžio, žiūri – po medžiu stovi stalelis, an stalelio – staltiesė, an staltiesės stovi del jo visokių valgių. Jis, sau gerai pasivalgęs, žiūri in staltiesę, sako: „Reik tą staltiesę susivyniot ir neštis“. Kada jis nuvėjo gana toli tąj giria, jau užsimanė vėl valgyt. Sako: „Reik mėgyt išvyniot – mažu an jos vėl rastųs kas pavalgyt“. Kaip jis ją tik išvynio, tuom stojo jam vėl visokių valgių. Jis, dailiai vėl pasikirtęs, sako: „Jau dabar man nereiks alktie“. Susivynio staltiesę ir nuvė toliau. Priėjo jis girioj žmogų duobėj anglis degant, o da ir vakarienę verdasi bulvių su lupynom. Sako keleivis:
– Šiandie aš tau galiu duot valgyt.
O tas žmogus sako:
– Ką tu gali duot... Matyt, pas tave klumšio su maistu nėr.
Tas keleivis tuo tą staltiesę išvynio – stojo jiem visokių valgių. O kada jiedu pavalgė, sako tas žmogus:
– Aš turu rancą tokį da no senovės kereivių. Kad in jį ranka barkšteri, tai išeina iš jo viens jefreiteris ir šeši kereiviai. Ką jiem paliepi, tai jie viską atlieka. Ale kaip aš dabar tuom neužsijimu, tai man jo nelabai nė reikia – man geriau būtų toj staltiesė. Tai man čia prie darbo girioj nors nereiktų valgyt virtie.
Sako:
– Galim mudu mainyt.
Apmainė keleivis tą staltiesę an to ranco. O kada jau jis nuvėjo toliau, sako: „Reik pamėgyt, kas tam rance yra“. Jis kaip tik barkšterė in tą rancą, tuo iššoko tie senoviški kereiviai, sakydami:
– Ką prisakai, valdytojau?
Sako:
– Bėkit atimkit no to žmogaus mano staltiesę.
Tie nubėgę tuo parnešė ją. Tie jo apgynėjai sulindo atgal in rancą. O kad jis paėjo toliau, rado kitą žmogų duobėj anglis degant. Su anuo teipgi pavalgė. Ans sako:
– Aš turu tokį žiponą: kad juom apsivelki, o galva palinguot šę ir ten, tai stojasi armotiniai kereiviai, su armotom šaudo, pėkstinykų didelės ailios ir raitų daugybė.
Jiedu trumpai apmainė staltiesę an to žipono. Jis tuom žiponu apsivilko ir nuvė toliau. Tada jis vėl pasiuntė iš savo ranco kereivius – tie nubėgę atėmė no to žmogaus tą staltiesę.
Aina jis toliau. Rado girioj žmogų trečią duobėj anglis degant. Jis jam teipo davė vakarienės. Anas, matydamas tokią staltiesę, sako:
– Aš turu tokią trūbelę: kad su jąj užtrūbij, tai stojasi visokios aukštos sienos, visokios pilys su armotom ir piliečiais, stojasi miestai, sodžiūs ir ką tik nori, tai viską gali pergalėt.
Patiko jam ir toj trūbelė. Apmainė jiedu tą trūbelę an staltiesės. O kada jis galą nuvėjo no jo, jis tuo pabarškino in rancą – tuo iššoko iš ranco tie kereiviai, sako:
– Ką prisakysi, valdone?
Sako:
– Bėkit pas tą žmogų, atimkit mano staltiesę!
Tie tuo nubėgę ir parnešė tą staltiesę. Dabar jis sako: „Turu staltiesę, rancą, žiponą ir ragutį – jau man daugiau nieko nereik. Turu ait namo žiūrėt, ką broliai veikia, kaip gyvena“. O kad jis parėjo, tie broliai, dailiai, turtingai gyvendami, nepripažįsta jį už brolį:
– Ana, – sako, – koks valkata atėjęs nori vadytis mūs broliu!.. Mūs brolis pareis karalium!
Tuo jį liepė išmest. Tas gi jų brolis sako:
– Kad teip, tai teip...
Tuo išėjęs ranka pabarškino in rancą – išėjo iš to ranco daugybė kareivių, apstojo jų namus, kiti atnešė rykščių. Jis liepė brolius plakt, kol nepripažys jį už brolį. An to riksmo subėgo kaimiečiai, bet nieko negalėjo gelbėt. Davė žinią karaliui, kad koks tai ateivis apstojo kereivija namus. Karalius atsiuntė kereivius, bet šitie anuos sumušė ir patraukė tiesiog an karaliaus miesto, apstojo karalių ir sako:
– Tave visai gyvą neleisu, jei tu už manęs neleisi savo vienturtę dukterį.
Karalius, matydams savo blogą padėjimą, sako dukteriai:
– Jei nori, kad aš būčia gyvas an svieto ir nešiočia vainiką an galvos, tai tu turi tekėtie už jo.
O kaip jau kitaip nebuvo, turėjo tekėtie už jo. Tuo karalius pavadino kunigą, ir tuo surišo juos in porą.
Toliau toj karalaitė pradė jo nekęst, kad jis prastas, nešiojasi rancą an pečių. Sako:
– Tu pasidėk tą rancą: aš negaliu in tave žiūrėt.
– Aš kad pasidėčia tą rancą, tai nė jokios galybės neturėčia.
Tada toj jo pati karalaitė užsikabino jam an kaklo, neva mylėdama jį, tuo atkabino jam no pečių rancą ir – su rancu bėgt! Toliau pabėgus, ėmė in tą rancą ranka mušt. Iš ranco priėjo daugybė kereivių. Ji tuo prisakė, kad jį išmestų iš karališko dvaro, o da išvytų ir iš tos žemės.
Kada jį išmetė iš dvaro, jau būt visai nabagas prapuolęs, kad ne jo tas žiponas. Jis kaip tik pakraipė galvą, tuo stojo daugybė kereivių, ėmė mušt iš armotų. Tada toj jo pati klupsčia ėjo priešai, melsdama dovanos. Tada jis jai vėl dovanojo, ir susigerino. Toliau pradėjo jo klausinėt:
– Kur da tu tokią galybę turi?
Sako:
– Mano galybė visa – šitam žipone.
Kada jis užmigo, ėmė ji jam tą žiponą nuvilkus, liepė išmest an gatvės. Jį kaip tik išmetė, jis iš piktumo ėmė an tos trūbelės trūbyt – tuo stojo miestai, kaimai, kereiviai ėmė iš armotų mušt! Tol šaudė, kol sugriovė karališką dvarą. Dvaras griūdams užmušė karalių ir tą jo pačią. Jeigu jis būtų nenustojęs trūbyt, tai tuo tame mieste nebūt likę akmuo an akmens. Kada po tai didelei karei, vedė jis kitą karalaitę, karaliaudamas pavaldė pusę svieto. Kad būtų nenumiręs, tai jau šiandie visas svietas būtų buvęs jo.

PATEIKĖJAS: Pautienius

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1905

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 304-307, Nr. 191
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal