ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3788&FId=6008&back=home

PAVADINIMAS: [Apie kriaučių Vališką ir muzikantą]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie kriaučių Vališką ir muzikantą]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Senovės laikuose kaime Deivoniškių ūkinyko Serelio pirty gyveno toks kriaučius Vališka. Jis buvo didelis muzikantas ir senovės didelis raganius. Jis auginosi sūnų. Kada tas vaiks jau paaugo, ir sako tėvui:
– Ką aš čia veiksu pas jus... Aisu aš in svietą vandravot.
Tėvas jam sako:
– Geriau, vaikeli, kad būtum prie manęs ir mokytumeis mano remeslo.
– Ką aš čia pas jus būsu!.. Aisu an savo duonos.
– Na, tai kad jau teip nori, gali aitie. Te tau šitą aukso obuolį keliaujant pasibovyt.
Pajėmė tas vaiks tą obuolį, atsisveikino tėvus ir iškeliau. Paėjęs gerą galą no tėvynės, išsijėmęs tą obuolį sustojęs varto an rankų. Ale jam bevartant tą obuolį puolė tas obuolys an žemės. Iš to obuolio pasivertė o jau dailus kumelys, kad jis negali atsižiūrėtie! O tas jo tėvas kaip buvo didelis raganius, davė jam velnią, užslėptą tame obuoly, – iš to obuolio iššoko jau jis kumeliu. Prašnekėjo tas kumelys – sako:
– Sėsk tu an manęs – josim mudu.
Tas vaikins užsėdo an jo ir jojo. Bejojant rado aukso plunksną. O ta plunksna teip šviesi, teip graži, kad jis negali atsižiūrėt. Jis nusėdo ir ima tą plunksną. O tas kumelys jam sako:
– Neimk tu tą plunkną, ba gali būt tau didelė bėda.
Ale jis to kumelio neklausė, pajėmė tą plunksną, insidėjo tą plunksną in kišenių ir joja toliau. Atjojo in tokį dvarą. O tame dvare gyveno kunigaikštis, jaunikis ir labai turtingas. Prašos atjojęs pas tą kunigaikštį – sako:
– Ar negaučia čia kokią tarnystą?
Tas kunigaikštis sako:
– Turu tris lakojus, ale gali tu likt pas mane ketvirtas.
Liko jis pas tą kunigaikštį lakojum. Dabar jau jam patenka in ketvirtą dieną valyt pono drapanas. Tas vaikins vis, būdavo, geriausia nuvalo drapanas. Sako ponas:
– Jūs seni tarnai, o tik nemokat teip gražiai nuvalyt drapanų kaip tas jaunasis.
Anie aina žiūrėt naktį, kaip jis ir kuom teip gražiai nuvalo. Atėję pamatė, kad jis aukso plunksną insikišęs in sieną, ir teip šviečia jam kaip vasaros dieną saulė. Sako jie:
– Palauk tu, kad tu šitoks, – mes jį apskųsim ponui.
Sako:
– Mes teip negalim nuvalyt, ba mum prie žvakės tamsu, o jis turi tokią aukso plunksną, kad jam teip šviečia kaip saulė. O negana ką jis tur tokią plunksną, ale jis žino, kur ta paukštė, katros jis [turi] tą plunksną.
Tas pons tuo jį pašaukia, klausia:
– Ar tu turi aukso plunksną?
– Turu.
– Na, tai tu man pagauk tą paukštę, kuri pametė tą plunksną, o kitaip, nor tave ir labai myliu, ale tau galą padarysu.
Nuvėjęs pas savo kumelį, verkia. O tas kumelys jam sako:
– Matai, aš tau sakiau, kad tu nejimk plunksną, ba bus tau bėda. Ale tai nieko. Sakyk ponui, kad jis padirbtų klėtką, da gražesnę kaip ta plunksna, tai mudu tuo tą paukštę pagausim.
Jis nuvėjo pas poną, pasakė, kad jam padarytų tokią klėtką. Tas pons tuo pavadino meisterius – padirbo klėtką, da gražesnę kaip ta plunksna. Pajėmė jis tą klėtką, sėdo an to kumelio ir jojo. Atjojo an to daikto, kur tą plunksną rado, pakėlė tą klėtką. Pamatė toj paukštė tą klėtką, atlėkus lakio ir lakio – ir inlindo in klėtką. Tuo jis ją uždarė klėtkoj ir, sėdęs an savo kumelio, parjo ir padavė tą paukštę savo ponui. Tas pons, pajėmęs tą paukštę, ką jis jį mylėjo pirmiau, paskui da labjau mylėjo. O anie, jo neužkęsdami, vėl sako:
– Jūs, pon, esat jaunikis, reikėtų vestie. O jis žino už marių labai gražią mergą, kad kitos tokios visame sviete nėra.
Pašaukęs ponas tą vaikiną sako jam:
– Tu žinai už marių mā mergą, tai tu mā ją pargabęk, ba jei ne, tai aš tau galvą kirsu.
Dabar jis, nuvėjęs pas savo kumelį, verkia. O kumelys jam sako:
– Neverk. Aik pas poną, sakyk, kad jis duotų tau kočą, ketvertą arklių, gerą vežėją ir tris bonkas arielkos, už viens kitą gardesnės.
Tas vaikins, nuvėjęs pas poną, jam tą viską pasakė. Tas pons sutaisė tris bonkas arielkos, davė gražų kočą, ketvertą arklių ir vežėją. Jis sėdos, važiau, o tas kumelys pirma bėgo. Atvažiau iki marių. Tas kumelys, pribėgęs prie vandens, pūsterėjo – tuo pasidarė sausas kelias, persiskyrė vandenys. Sausu keliu pervažiavo per marias. Privažiau didelį dvarą ir labai gražų sodą. Sako tas kumelys:
– Vežėjas tegu stovi čia, o mudu aime in sodą.
O atėję in sodą, vaikščiojo po kvietkas. Atėjo toj pana su tarnaite bartis an jų, ką jis su arkliu mindžioja kvietkas. O jis tuo atkišo vieną bonką arielkos – pakvipo an viso sodo. Sako tas vaikins:
– Mes neminam jūs kvietkas. Mes keliaunykai, atėjom pasigrožėt jūsų kvietkom.
Ale toj pana sako:
– Kas čia pas jus teip kvepia?
Sako:
– Mes turim tokio gėrimo iš savo žemės.
Sako toj pana:
– Ar negalėtumėt duot ir mum paragaut?
– Kodėl ne – galiu duot ir gana atsigert, ne tik paragaut.
Ir pradėjo jie ragaut. Išgėrė tą bonką – jis atkišo kitą, da gardesnio, išgėrė tą – jis davė da gardesnio. Gėrė gėrė, ir visai toj tarnaitė pasigėrė ir toj pana, puolė an žemės ir užmigo. O tas vaikins tuo griebė tą paną, uždėjo an to kumelio, nunešė in karietą ir – bėgt! Atvažiau pas marias, vėl tas kumelys pūsterėjo – persiskyrė vandenys, ir važuoja. O anie, pajutę, kad jau panos nebėr, – ją vytis. Atsivijo iki marių – vanduo susiliejęs: gana vytie, tur grįžt atgal.
O kad invažiau in pusę marių, prasipagirio toj pana ir pabudo. Ji jau pajuto, kad ją veža, – ji norė šokt iš kočo in vandenį. Bet ją neleido iššokt. Tai ji nors iš piktumo nusimovė no piršto žiedą ir nuskandino. Pervažiau per marias ir pargabeno tam ponui mergą. Tas pons norėtų su tąj pana ženytis. O toj pana sako:
– Tik tada aš su tavim ženysuos, kad tu mā pargabęsi žiedą, kurį aš keliaudama paskandinau vandenyse marių. – Sako toj pana: – Kad tas tavo tarnas galėjo mane pavogtie, tegu jis dabar ir mano žiedą pargabena.
Tas pons sako tam vaikinui:
– Pargabenk tu šios panos žiedą iš marių. O jei ne, tai tau galvą nukirsu.
Aina verkdams pas savo kumelį. Atėjęs apsakė jam savo bėdą. O tas kumelys jam sako:
– Sakyk ponui, tegu duoda tą patį kočą, ketvertą arklių, vežėją ir tris šimtus rublių.
Pasakė jis ponui. Tas pons tai viską davė, o jis sėdęs išvažiau pas marias. Pamary rado žuvinykus taisant tinklus žvejot. Sako tas kumelys:
– Aik pas žūklėjus, samdyk valksnę, o kad ištrauks žuvis, tai tu imk didžiausią žuvį. Tai bus marių vilkas. Toj turės prarijus žiedą.
Tep tas tuo nuvėjo pas žūklėjus, sako:
– Kiek norit už valksnę?
Sako anie tik baikom:
– Šimtą rublių.
Tas tuo užmokė šimtą rublių – tie žūklėjai ištraukė daugybę žuvų. O tas vaikins pajėmė didžiausią žuvį, perpjovė pilvą – rado joje žiedą. Ir sako:
– Galit jūs táis žuvis sau suvartotie – mā jų nereik. Mā tik šita buvo reikalinga.
Pargabeno tai panai žiedą. Toj pana sako:
– Jei tu nukirsi jam galvą, tai aš už tavęs tekėsu.
Tas pons sako:
– Jau tu, tarne mielas mano, jau aš tau turu galvą kirstie.
– Na, – sako, – kad ir kirsi, ale da aš aisu pas savo kumelį pašnekėt.
Nuvėjęs pas kumelį, sako:
– Jau man už visus vargus ir rūpestis nori ponas galvą kirstie.
– Tai nieko, tegu kerta. Kaip tau nukirs galvą, aš pūstersu, tai tavo galva prigis ir da tu būsi dailesnis, koks tu šiandie esi.
Ir tas pons tuo nukirto jam galvą. O tas kumelys pūsterė – stojo sveikas ir da dailesnis, koks buvo.
Tas pons jau buvo senas ir labai raupuotas. Sako toj pana:
– Tu toks senas, negražus – tegu ir tau nukerta galvą, tai ir tu būsi toks gražus.
Tas pons davė galvą nukirst. O kaip nukirto, teip ir stojo trūpu, jau jį nieks neatgydė. O toj pana sako:
– Dabar tu su manim tiek vargo turėjai, tai aš su tavim ir ženysuosi, o ne su tuom seniu.
Ir tuo jiedu apsiženijo ir gyveno laimingai tame dvare.

PATEIKĖJAS: Petras Penčyla

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1903

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 338-342, Nr. 206
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal